Kiekvienas mūsų save suvokia kaip individą, ypatingą, savarankiškai veikiančią asmenybę. Neatsitiktinai žmonija šimtmečius kariavo siekdama tam tikro asmens laisvės lygio. Dar daugiau, sąvoka „laisvė“ liečia ir kitus sutvėrimus: matome, kaip nelaisvėje kenčia gyvūnai. Tai liudija, jog gamta nesutinka su jokio sutvėrimo vergyste.

Vis dėlto mes labai miglotai įsivaizduojame laisvę. Kuo labiau įsigiliname į šią sąvoką, tuo mažiau ją suprantame. Reikalaudami asmens laisvės kiekvienam, turime padaryti prielaidą, kad žmogus žino, kas yra laisvė ir kas yra jos siekimas. Tačiau iš pradžių derėtų patikrinti: ar iš esmės individas gali veikti laisvu noru?

Gyvenimas – nesiliaujanti kova ieškant geresnio gyvenimo formulės. Bet ar kada nors savęs klausėme: kas iš tikrųjų yra mūsų valioje, o kas – ne? Galbūt daugeliu atveju „burtai jau mesti“, o mes vis dar veikiame taip, tarsi įvykių eiga priklauso nuo mūsų?

„Laisvės“ samprata panaši į gamtos dėsnį, veikiantį visą pasaulį. Štai kodėl kiekvienas jos siekia. Tačiau gamta nesuteikia mums informacijos, kokius veiksmus iš tikrųjų pasirenkame laisvai, o kokius atliekame turėdami tik laisvo pasirinkimo iliuziją.

Gamta verčia pajusti visišką bejėgiškumą ir neapibrėžtumą. Mes nusiviliame savo gebėjimu ką nors keisti tiek savyje, tiek apskritai gyvenime. Taip gamta siūlo mums liautis skubėjus ir skirti laiko pagrindiniam klausimui: kam iš tikro galime daryti įtaką? Pažinę veiksnius, kurie formuoja mūsų ir vidų, ir išorę, galėsime suprasti, kur būtent gamta leidžia mums valdyti savo pačių likimus.

Malonumas ir kančia – dvi jėgos, kuriomis valdomas mūsų gyvenimas. Savoji vidinė prigimtis (noras mėgautis) priverčia veikti pagal iš anksto užduotą elgesio šabloną: minimaliomis pastangomis gauti maksimalų malonumą. Visada ir visur žmogus būtinai renkasi malonumą ir vengia kančių. Čia mes niekuo nesiskiriame nuo gyvūnų.

Psichologijoje yra žinomas faktas, kad galima pakeisti bet kurio žmogaus prioritetų tvarką ir išmokyti jį kitaip išskaičiuoti savo veiksmų naudą. Jeigu įtikinamai aprašysime privalumus, kurie laukia ateityje, žmogus sutiks iškęsti dabartinius sunkumus dėl būsimojo pelno. Pavyzdžiui, mes uoliai mokomės, kad įgytume profesiją, kuri užtikrins didelį atlyginimą arba gerbiamą padėtį. Viskas priklauso nuo atliekamų naudos išskaičiavimų. Žmogus atima reikiamas pastangas iš laukiamo malonumo ir, jeigu likutis teigiamas, veiksmas bus įvykdytas. Tai tėra tik kainos, kurią teks sumokėti už būsimą pelną, paskaičiavimas. Tokie visi mes esame.

Šia prasme žmogus tik tiek ir skiriasi nuo gyvūno, kad geba pažvelgti į potencialų tikslą ir susitaikyti su tam tikra nepatogumų, sunkumų ar kančių porcija dėl būsimo atlygio. Ištyrę žmogų, aptiksime, kad visi jo veiksmai kyla iš tokių išskaičiavimų. Jis tik nevalingai juos įgyvendina.

Egoistinis noras verčia mus vengti kančių ir visada rinktis malonumą, kurį matome prieš save. Negalime netgi pasirinkti malonumo pobūdžio. Sprendimo, kuo mėgausimės, net iš dalies nesąlygoja mūsų laisvas pasirinkimas ar laisvas noras – jam daro įtaką aplinkiniai. Kiekvienas žmogus gyvena visuomenėje, kuri turi savo kultūrą ir savo įstatymus. Negana to, kad šie faktoriai nustato individo elgesį, jie formuoja ir mūsų požiūrį į visas gyvenimo sritis.

Iš tikrųjų mes nesirenkame nieko: nei kaip gyventi, nei kuo domėtis, nei kaip leisti laisvalaikį, nei maisto, kurį valgysime, nei mados, pagal kurią rengsimės. Visa tai „tvirtina vykdymui“ mus supančios visuomenės valia ir skonis, beje, ne pačios geriausios jos dalies, o daugumos. Iš esmės mus kausto padorumo taisyklės ir visuomenės normų rėmai, kurie tapo mūsų elgesio įstatymais.

Visuomenės pagarba yra visų mūsų veiksmų motyvas. Netgi kai norime kuo nors išsiskirti, ką nors neregėto nuveikti, įsigyti kažką, ko niekas neturi, arba apskritai pasitraukti iš visuomenės ir pasislėpti – vis tiek darome tai todėl, kad užsitarnautume visuomenės pagarbą. „Ką apie mane kalbės? Ką apie mane galvos?“ – tokios mintys mums svarbiausios, tačiau paprastai mes linkę jas neigti ir slėpti, nes toks prisipažinimas įskaudintų mūsų „Aš“.

Iš to, kas pasakyta, kyla klausimas: kur glūdi pasirinkimo laisvė, jeigu ji apskritai yra? Kad atsakytume į jį, pirmiausia turime išsiaiškinti, kokia mūsų esmė, ir suprasti, iš kokių elementų mes sudaryti. Straipsnyje „Laisvė“, parašytame 1933 metais, Baal Sulamas pažymi, kad kiekvienas objektas ir kiekvienas žmogus turi keturis determinuojančius faktorius. Jiems paaiškinti straipsnyje pateiktas kviečio grūdo pavyzdys. Jo augimo procesas patogus stebėti ir padeda suprasti bendrus principus.

Vidinė esmė – pirminė medžiaga. Pirminė medžiaga yra kiekvieno objekto vidinė esmė. Keisdama savo formas ji nuolat išlieka tokia pati. Pavyzdžiui, grūdas žemėje suyra ir jo išorinė forma išnyksta, tačiau iš jo vidinės esmės atsiranda naujas daigas. Pirminis faktorius (mūsų esmė, pagrindas, genetinis kodas) iš pat pradžių yra mumyse ir mes nepajėgūs jam daryti įtakos.

Savybės, kurių neįmanoma pakeisti. Esmės dėsniai niekada nekinta ir iš jų kyla tos objekto savybės, kurių neįmanoma pakeisti. Pavyzdžiui, iš kviečio grūdo niekad neišaugs kiti javai, išskyrus kviečius. Jis pagimdo tik tą pačią, anksčiau prarastą formą. Gamta nuo pat pradžių nustato tokius dėsnius ir jų nulemtas savybes. Kiekvienas grūdas, kiekvienas gyvūnas ir kiekvienas žmogus savyje turi dėsnius, valdančius jo esmę. Toks yra antras mus sudarantis elementas ir jam taip pat negalime daryti įtakos.

Savybės, kintančios dėl aplinkos poveikio. Grūdo rūšis nesikeičia, bet jo išorinė forma varijuoja, priklausomai nuo supančios aplinkos. Veikiamas išorinių faktorių, esmės apvalkalas transformuojasi pagal nustatytus dėsnius ir keičiasi kokybiškai. Dėl supančios aplinkos įtakos prie esmės prisijungia papildomi faktoriai, kurie suteikia jai naują kokybę. Grūdui šie faktoriai gali būti saulė, dirva, trąšos, drėgmė, krituliai ir t. t. Jie sąlygoja augimo sudėtingumą, taip pat daigų kiekybę ir kokybę. Žmogaus supanti aplinka yra tėvai, auklėtojai, draugai, kolegos darbe, knygos, kurias jis skaito, medžiaga, kurią gauna iš masinės informacijos priemonių ir t. t. Taigi trečiasis faktorius yra dėsniai, pagal kuriuos aplinka veikia žmogų, transformuodama tas jo savybes, kurias galima pakeisti.

Supančios aplinkos kaita. Aplinką, kuri daro įtaką kviečio augimui, pačią veikia išoriniai faktoriai. Šie faktoriai gali kardinaliai pasikeisti: pavyzdžiui, sausra arba potvyniai gali sunaikinti visus kviečių daigus. Ketvirtas faktorius yra pačios žmogų supančios aplinkos permainos, dėl kurių keičiasi jos veikimo forma toms savybėms, kurias įmanoma pakeisti.

Šie keturi faktoriai nulemia bendrą bet kurio objekto būseną. Jie nustato mūsų charakterį, galvoseną, išvadas, kurias darome, netgi mūsų norus ir veiksmus. Straipsnyje „Laisvė“ Baal Sulamas detaliai nagrinėja kiekvieną faktorių ir prieina tokias išvadas:

• žmogus negali pakeisti savo šaknies, savo genetinio kodo, t. y. savo esmės;
• žmogus negali pakeisti dėsnių, kurie valdo pačią jo esmę;
• žmogus negali pakeisti dėsnių, pagal kuriuos išoriniai faktoriai veikia jo vystymąsi;
• aplinką, kurioje yra ir nuo kurios visiškai priklausomas, žmogus gali pakeisti į kitą, labiau palankią savo gyvenimo tikslui realizuoti.

Kitaip tariant, negalime savęs veikti tiesiogiai, nes savo esmės ir dėsnių, kurie tą esmę valdo, mes nenustatome. Dėsnių, pagal kuriuos mus veikia aplinka, taip pat negalime pakeisti. Tačiau gerindami mus supančią aplinką, visgi galime daryti įtaką savo gyvenimui ir likimui. Vienintelis laisvas pasirinkimas – teisingas supančios aplinkos pasirinkimas. Jeigu paskatinsime išorinių sąlygų pasikeitimą ir patobulinsime savo aplinką, pakoreguosime aplinkos įtaką mūsų savybėms, kurias galima keisti. Tokiu būdu jau dabar nulemsime savo ateitį.

Kitaip nei kiti gamtos lygmenys žmogus turi galimybę sąmoningai rinktis aplinką taip, kad ji teisingai nustatytų jo norus, mintis ir veiksmus. Todėl vystymosi pagrindas yra individo santykis su jį supančia aplinka. Jeigu aplinka formuos sąlygas, tinkamas mūsų vystymuisi, ji mums padės pasiekti nuostabių rezultatų.