Apibendrinę visa, kas pasakyta apie keturis žmogų formuojančius faktorius, išsiaiškinsime šaltinius, kurie mus valdo. Iš viso yra du šaltiniai: įgimtos ir įgytos iš aplinkos savybės.

Įdomu, kad ir tradicinis mokslas priėjo prie panašių išvadų. Praeito amžiaus devintajame dešimtmetyje pradėjo formuotis nauja sritis – elgesio genetika. Ši mokslo šaka ieško ryšių tarp genų ir žmonių asmeninių kognityvių elgsenos savybių: nuo pykčio, avantiūrizmo, drovumo arba prievartos iki lytinio potraukio. Vienas iš pagrindinių šios srities tyrėjų pasaulyje, psichologijos profesorius Ričardas Ebšteinas tvirtina, kad genai nulemia apie 50 proc. charakterio savybių, kitą pusę nulemia aplinka.

Kadangi negalime keisti vidinių duomenų, turime atkreipti dėmesį į išorinius parametrus, t. y. į savo aplinką. Vienintelį dalyką, kurį galime padaryti siekdami realizuoti savo tikslą, – pasirinkti aplinką, skatinančią eiti pirmyn. Baal Sulamas straipsnyje „Laisvė“ aiškina taip: „Tas, kuris stengiasi gyvenime ir kaskart renkasi geresnę aplinką, nusipelno pagyrimo ir atlygio. Bet ne už geras mintis ir veiksmus, kurie atsirado verčiami būtinybės, jam nesirenkant, o už pastangas įgyti gerą aplinką, kuri privedė prie šių minčių ir veiksmų.“

Žmogus, kuris stengiasi rinktis ir kurti būtiną teisingam vystymuisi aplinką, turi galimybę realizuoti savąjį potencialą. Kad suprastume ir įgyvendintume šį principą, būtinas aukštas įsisąmoninimo lygis, kurį šiandien, regis, daugelis jau pasiekė.

Jeigu norime pakeisti egoistinį santykį su artimu į altruistinį, turime išvystyti tą norą rūpintis artimu ir vienytis su juo, kad jis nustelbtų visus kitus egoistinius potraukius. Tai bus įmanoma tik tada, kai mūsų prioritetų skalėje altruizmas užims aukščiausią vietą.

Mes sukurti visuomeniniais ir egoistiniais padarais. Žmogui nėra nieko svarbiau už aplinkinių nuomonę apie jį. Iš esmės užsitarnauti visuomenės pagarbą ir pripažinimą – mūsų gyvenimo tikslas. Mes nevalingai paklūstame absoliučiai visuomeninės nuomonės valdžiai ir pasirengę iš paskutiniųjų stengtis dėl pagarbos, pripažinimo, garbės bei šlovės. Štai kodėl visuomenė gali skiepyti savo nariams įvairias, netgi pačias abstrakčiausias vertybes ir elgesio formas.

Visuomenė taip pat formuoja mūsų savigarbos kriterijus, todėl mes, net ir likę vieni, elgiamės pagal visuomenės nustatytas normas. Kitaip tariant, netgi jei niekas nesužinos apie kokį nors mūsų poelgį, mes jį dėl savigarbos vis tiek atliksime.

Kad pradėtume formuoti naują norą, kurio siekis – rūpintis artimu ir suvienyti visus žmones, kaip vienos sistemos dalis, turime būti visuomenėje, kuri tokius siekius remia. Jeigu didžiausia aplinkinių vertybė bus altruizmas, kiekvienas mūsų natūraliai jaus pareigą laikytis altruizmo dėsnių ir prie jų prisitaikyti.

Ideali aplinka turėtų nuteikti žmogų taip: „Kad galėtume pasiekti pusiausvyrą su gamta, tavo santykis su artimu, su bendra sistema, kurios dalis esi, privalo būti geras.“ Kai altruizmo siekis taps ryškus visuomenėje, jis apims ir mus. Jeigu visur susidursime su altruizmo svarbos priminimais, su pagarba jam, mūsų santykis su artimu pasikeis. Mes vis daugiau apie tai galvosime ir palaipsniui didės noras tapti sveikomis vieno kūno dalimis.

Negalime tiesiogiai pakeisti savęs, tačiau galime pagerinti savo aplinką. Besąlygiškai tai padaryti mes pajėgūs. Kai pasikeis aplinkos poveikis mums, pasikeisime ir mes. Juk aplinka – svertas, keliantis mus į aukštesnę pakopą. Todėl kiekvieno pirmas žingsnis galėtų būti pagalvoti ir išsiaiškinti, kokia aplinka jam labiausiai tinka, kad padėtų judėti gyvenimo tikslo link.

Kaip jau buvo sakyta, minties jėga – galingiausia gamtos jėga. Jeigu imsime siekti geresnės aplinkos, po kurio laiko vidinė jėga atves mus prie tinkamų žmonių, organizacijų, instruktoriaus, knygų – kitaip tariant, į tokią aplinką, kurioje galėsime tobulėti. Vis labiau susitelkdami ties geresnės aplinkos pasirinkimo idėja, jos įgyvendinimu, atversime naujesnes galimybes ją realizuoti.

Kai mus supančią visuomenę sudarys žmonės, siekiantys pusiausvyros su gamta, galėsime sukurti tokius santykius, kad tie žmonės rodytų mums pavyzdį, teikdami paramą ir stiprybę žengiant pirmyn. Jie supras, jog mes norime juos mylėti ir sudarys galimybę to išmokti. Kiekvienas mokys kitus, ką reiškia būti panašiems į gamtos jėgą. Kiekvienas pajaus, kaip gera mylėti. Tas, kuris panašus į altruistinę gamtos jėgą, nejaučia priešiškų jėgų spaudimo, todėl tokioje aplinkoje būsime saugūs, tikri, laimingi ir laisvi nuo rūpesčių. Būtent į tokį gyvenimą mus veda gamta.

Rūpinimasis artimu, pastangos susijungti su juo kaip vieno kūno dalims, taip pat veiksmai, leidžiantys visuomenei geriau įsisąmoninti, kiek tai yra svarbu, sukurs pamatus mums panašėti į gamtos meilės ir atidavimo savybę. Žinoma, kol kas kalbama ne apie vidinį mūsų egoizmo pasikeitimą, o apie pirmąjį proceso etapą, kurio metu imituojame gamtą, panašiai kaip vaikas mėgdžioja savo tėvą. Vaikas taip pat nelabai supranta, kuo jo tėvas užsiima, ir vis dėlto jį mėgdžioja, norėdamas tapti toks kaip jis. Matydamas tėvą stuksint plaktuku, vaikas šį veiksmą atkartoja plastikiniu plaktuku. Taip berniukas vystosi, ne tik kartodamas tėvo judesius, bet ir palaipsniui įgydamas jo protą. Štai ir mes pamėginkime imituoti gamtos meilės ir atidavimo savybę. Šis mėgdžiojimas pasitarnaus aukštesniąja pakopa, kurią turėsime pasiekti ne tik išoriniais veiksmais, bet ir savo vidine esme.

Rūpinimasis artimu galimas dėl dviejų pagrindinių motyvų:

• noro pelnyti visuomenės pagarbą;
• tikrojo vidinio suvokimo, jog meilės ir atidavimo artimui savybė pranašesnė už savęs tenkinimo savybę.

Mėgdžioti gamtą panašiai kaip vaikas mėgdžioja tėvą, nesuprasdamas, ką šis daro, – reiškia rūpintis artimo nauda dėl pirmojo motyvo. Tokia imitacija yra vystymosi ir augimo mechanizmo pagrindas, be kurio vystymasis neįmanomas.

Iš pradžių rūpinsimės artimu todėl, kad galėtume mėgautis visuomenės pagarba, tačiau palaipsniui pastebėsime, jog altruistinis santykis su artimu pats savaime yra itin kilni savybė, net ir be pelnyto visuomenės pripažinimo. Aptiksime, jog altruistinis požiūris į artimą – tobulo, beribio malonumo šaltinis, ir realiai imsime jausti pačios gamtos tobulą ir beribę jėgą.

Kitaip tariant, besistengdami mėgdžioti gamtos jėgą, pajusime, kad gamtos savybė yra tobulumas. Šis jausmas keis mus iš vidaus: po truputį mums atsivers meilės ir atidavimo savybės didybė ir taurumas, kai lyginsime ją su savęs tenkinimo savybe. Tada iš tiesų užsinorėsime supanašėti su gamta ir pasieksime aukštesnę pakopą nei ta, kurioje buvome sukurti. Pasiekę altruistinės gamtos jėgos pakopą, įsiliesime į harmoniją ir tobulumą – būtent ten ir veda gamtos vystymosi dėsnis.

Vos pradėjęs atgauti pusiausvyrą su gamtos jėga, žmogus sumažina spaudimą, kuris vertė jį keistis. Dėl to neigiami reiškiniai jo gyvenime nyksta. Praktiškai gamtos jėga nesikeičia. Keičiasi pats žmogus, bet šių permainų rezultatai sukuria tokį pojūtį, tarsi gamta veikia jį kitaip. Žmogus taip sutvarkytas, kad jaučia, jog keičiasi išorinis pasaulis, o ne jis pats. Jo jutimo organai, protas suvokia tikrovę ir šiai temai mes skirsime atskirą skyrių, kuris vadinsis „Tobulumo ir amžinybės realybė“. Iš tikrųjų gamtos jėga pastovi, nekintanti. Jeigu žmogus sutampa su ja šimtu procentų, jis jaučia tobulumą; jeigu visiškai priešingas jai, šimtu procentų jaučia šios jėgos priešiškumą. Tarp šių dviejų priešingybių žmogus pereina tarpinius etapus.

Šiuo metu mes dar ne visiškos altruistinės gamtos jėgos priešingybės, nes mūsų egoizmas dar nepasiekė maksimalaus išsivystymo lygio. Tai reiškia, kad mūsų gyvenimo negatyvūs reiškiniai dar nepasiekė savo ribos. Beje, būtent todėl kai kurie žmonės dar nejaučia globalinės krizės, apėmusios individus ir visuomenę. Tie žmonės nemano, kad esama padėtis grėsminga. Ką gi, vienaip ar kitaip kiekvieną dieną mumyse atsiskleis vis didesnis egoizmas, gilindamas žmonijos ir gamtos priešpriešą. Kad netektų patirti su tuo susijusių kančių, turime iš anksto pasirinkti kelią, vedantį prie altruizmo savybės įgijimo. Tik toks pasirinkimas pakeis mūsų vystymosi kryptį.

Tai padarę tuojau pat pajusime teigiamą reakciją visose egzistavimo sferose. Pailiustruokime pavyzdžiu: įsivaizduokime blogai besielgiantį vaiką. Tėvas kalbasi su juo, įvairiais būdais įtikinėja pasikeisti. Pagaliau jie sutaria, kad nuo šiol vaikas elgsis gerai. Jeigu kitą dieną vaikas nors šiek tiek elgiasi geriau, tuoj pat pajunta tėvo palankumą. Taigi viskas vertinama, matuojama ir sprendžiama tik pagal tendenciją.

Kai vis daugiau žmonių pradės rūpintis tarpusavio santykių taisymu, laikydami, jog tai yra svarbiausias faktorius, nuo kurio priklauso mūsų gyvenimas, jų bendras rūpestis taps viešąja nuomone, o ši darys įtaką visai žmonijai. Kiekvieną žmogų sieja vidiniai saitai su visu pasauliu, net atokiausiose vietose žmogus tuojau pat pajus, jog yra susijęs su kitais žmonėmis ir nuo jų priklauso. Kiekvienas susimąstys apie žmonių gyvybinius tarpusavio ryšius: jis priklauso nuo jų, o jie – nuo jo.

Pokyčiai, kurie vyksta viename objekte, pereina ir į kitus objektus. Tą teigia įvairūs mokslai ir pirmiausia kvantinė fizika. Eksperimentai parodė, kad mikropasaulio dalelės „žino“, kas vyksta kitose dalelėse, ir kad informacija apie jų pasikeitimus akimirksniu perduodama bet kokiais atstumais. Šiandien fizikai žino apie kvantinių dalelių nuolatinį tarpusavio ryšį, nors jas skiria erdvė ir laikas. Kiekvienas kvantas susijęs su kitu kvantu. Šis reiškinys būdingas tiek mikroskopinėms, tiek ir pačioms didžiausioms pasaulio struktūroms.

Šiandien mokslas atranda, kad viskas priklauso nuo genų ir nuo aplinkos poveikio žmogui. Tai padeda mums išsivaduoti iš ankstesnių iliuzijų, jog mes patys lemiame savo veiksmus, patys kontroliuojame situaciją, patys tikriname ir patys priimame sprendimus. Būtent šiandien atsiranda tikrosios laisvės galimybė. Mes pajėgūs išsilaisvinti iš egoizmo priespaudos ir įgyti altruistinę savybę, sukūrę tokią aplinką, kuri pagelbės imituoti gamtos veiksmus. Panašiai vaikas mokosi iš suaugusiojo pavyzdžio.

Žymūs tyrinėtojai visada suprato, jog tobulėdamas žmogus atskleidžia, kokia nuostabi išmintis slypi gamtoje. Visi mūsų atradimai – įsisąmoninimas, jog esame tik didingos išminties, kuri persmelkia visą realybę ir atsiveria mūsų akiratyje, kai „subręstame“ ir galime ją suvokti, padarinys. Štai kokius liudijimus mums paliko didieji žmonijos protai:

„Pats sau teatrodau kaip mažas vaikas, kuris žaidžia ant jūros kranto ir džiaugiasi rasdamas lygesnį akmenuką ar margesnę nei kitos kriauklę, tuo tarpu kai didingas tiesos vandenynas driekiasi priešais mane neištirtas.“ Seras Izaokas Niutonas.¹⁵

„Mano religija – nuolankus žavėjimasis beribe aukštąja dvasia, pasireiškiančia mažiausiose detalėse, kurias galime įžvelgti savo trapiu ir silpnu protu. Būtent šis gilus emocinis tikrumas, jog yra aukštesnioji protinga jėga, atsiskleidžianti nesuvokiamoje visatoje, ir formuoja mano supratimą apie Dievą.“ Albertas Einšteinas.¹⁶