Šiame skyriuje paliesime vieną mūsų tematikos aspektą, kurio nagrinėjimas padės sutelkti dėmesį ir išryškinti ankstesnius klausimus.

Mūsų laikais, kuomet asmenybė ir visuomenė susiduria su daugybe sunkumų, pasaulyje plinta nauja tendencija, turinti vis daugiau pasekėjų: „grįžimas į gamtą“. Kai kurie įžvelgia tame sprendimą ir tikisi, jog šiame kelyje jų laukia gerosios permainos.

Kyla klausimas: ar yra ryšys tarp „grįžimo į gamtą“ ir pusiausvyros su ja? Ar pasieksime balansą su gamta „grįžę“ į jos prieglobstį?

„Grįžimo į gamtą“ idėjos esmė – gyventi labiau natūralų gyvenimą, būdingą praeities kartoms, kurios įsiliedavo į bendrą gamtos tėkmę. Šios idėjos šalininkai, be kitų dalykų, reikalauja gryno oro ir organinės žemės ūkio produkcijos, kai kurie iš miestų keliasi gyventi į kaimo vietoves. Judėjimui būdinga daugybė ypatumų, sąlygojamų idėjos, jog žmogaus artumas gamtai jį subalansuoja ir gerina savijautą.

Išstudijavę nuo civilizacijos atskirtų genčių senovinį gyvenimo būdą, įsitikinsime: kuo arčiau gamtos ir savo šaknų yra žmogus, tuo jis lengviau jaučia gamtos meilės jėgą. Pasaulio išminčių tarybos kongrese, vykusiame Arosoje (Šveicarija, 2006 m. sausis), buvo perskaitytas Džeinės Gudol, tyrusios šimpanzes ir gyvenusios gamtoje su jomis daugiau nei dvidešimt metų, pranešimas. Už savo tyrinėjimus, patvirtinusius svarbius mokslinius duomenis, ji pelnė daug prizų ir tarptautinį pripažinimą. Paklausta apie įspūdingiausią savo atradimą, ji atsakė, kad daug metų gyvendama natūralioje aplinkoje pajuto jos vidinę energiją, meilės jėgą. „Ilgainiui pradėjau jausti ir girdėti gamtą. Pajaučiau meilę, pajutau, jog blogų jėgų nėra – yra tik vienas didingas Gamtos Sumanymas.“ Ilgai gyvendama džiunglėse ir įdėmiai tyrinėdama beždžiones Dž. Gudol pradėjo jas suprasti, suvokti jų pojūčius. Ji suprato, kad beždžionės labai jaučia gamtą ir gyvena meile, kuri tvyro joje.

Tačiau, kad ir kokie jaudinantys ir malonūs būtų šie įspūdžiai, mes kalbame ne apie tokią pusiausvyrą. Pats aukščiausias pojūtis, kuriuo šiuolaikinį žmogų gali apdovanoti „grįžimas į gamtą“, ribojamas laikino pakilimo veikiant gamtos meilės jėgai. Tai suvokimo trupinėlis, prieinamas kiekvienam gyvūnui. Juk žmogui gamta numatė žymiai aukštesnį išsivystymo lygmenį. Ne veltui ji išvijo mus iš olų ir džiunglių, privertusi sukurti visuomenę su visais reikiamais mechanizmais. Būtent visuomenėje, kuriai būdingas susvetimėjimas ir negebėjimas pakęsti artimo buvimo, reikia sukurti pusiausvyrą tarp savęs ir kitų žmonių pasinaudojant egoizmu kaip svertu. Pats savaime „grįžimas į gamtą“ gali tapti įdomia patirtimi, tačiau jis nepadės išspręsti esminių šiuolaikinių problemų, kurios kyla iš žmogiškojo lygmens disbalanso.

Dažnai „grįžimą į gamtą“ lydi tradicinių metodikų, tokių kaip joga, taidzi (taiči), elementai, meditacija ir kitos technikos. Tačiau šie metodai, žadėdami ramybę ir tobulybę, nepajėgūs mūsų priartinti prie gamtos tikslo, nes yra grindžiami egoizmo slopinimu, mažinimu. Pastarieji žmogaus asmenybę nuleidžia į gyvūninę, augalinę ir netgi į negyvąją pakopą – kitaip tariant, stumia mus atgal. Todėl šie būdai prieštarauja bendrai gamtos tendencijai: žmogaus kėlimui į aukštesnę, labiau ištaisytą pakopą.

Gamta neleis mums sumažinti savo egoizmo. Tai patvirtina Rytų kultūros, pavyzdžiui, Kinijos ar Indijos, kurioms iki šiol pavykdavo jį suvaldyti. Šiandien stebime, kaip griūva jų užkardos: pastaruoju metu ten taip pat pradėta vaikytis turto ir valdžios, rekordiniais greičiais pamynus tradicines normas, kurių laikėsi daugelis kartų.

Didžiulis egoizmas, mūsų laikais apėmęs visą pasaulį, priklauso žmogiškajam lygmeniui. Kad galėtume atsilaikyti prieš jį, turime pasirinkti visiškai kitą metodiką, kurios tendencija priešinga egoizmo slopinimo nuostatai.

Kad būtų paprasčiau aiškinti, pusiausvyrą, pasiekiamą mažinant egoizmą nuo žmogiškosios iki bet kurios kitos pakopos, pavadinkime „pusiausvyra gyvūniniu lygmeniu“. Ji skiriasi nuo žmogiškojo lygmens balanso gamtos meilės jėgos pojūčio intensyvumu. Kad žmogiškuoju lygmeniu pasiektume pusiausvyrą su gamta, turime ištirti save ir nustatyti: kas ir kokia kryptimi mus skatina tobulėti, kaip kiekvienas mūsų ir visa žmonija vystosi, kuo prasideda procesas, kuo baigiasi ir koks yra jo tikslas. Be tokio vidinio savęs tyrinėjimo, per kurį galime patirti visus raidos etapus, neįmanoma suvokti gamtos sumanymo.

Šis tyrinėjimas žmogų veda į pusiausvyrą su gamta žmogiškojoje pakopoje – kitaip tariant, kelia jį į ištaisytą lygmenį, kai žmogaus neberiboja erdvė, laikas, judėjimas, kai jis suvokia visą tikrovės tėkmę. Proceso pradžia ir pabaiga susijungia, ir žmogus palaipsniui atskleidžia savyje visus etapus. Mes galime pamatyti ir suprasti visų dalių vienybę, nuostabią harmoniją, tarpusavio priklausomybę ir sąveiką. Taip žmogus sujungia vystymosi ratą ir daugiau nebemato „pradžios“ ir „pabaigos“: nei laiko, nei erdvės, nei priežasčių ir pasekmių. Jis aptinka, kad viskas iš pat pradžių užprogramuota gamtos.

Suvokdamas gamtos sumanymą, žmogus pradeda aukštesnės dimensijos egzistavimą ir jaučia amžinybę, tobulumą, nesiliaujantį malonumą. Žmogaus pasaulis yra ne „kūne“, o jo „Aš“ veiklos sferoje. Todėl jeigu žmogus suvokia visiškai kitokią tikrovę (amžiną, pakilią, tobulą), ten jis ir yra. Gamtos sumanymo suvokimas neapsiriboja labiau komfortišku pojūčiu, jo esmė ta, kad žmogus jaučiasi amžinas ir tobulas kaip pati gamta. Tik tokios būsenos, tik ištaisytoje visiško suvokimo pakopoje iš tikrųjų galima suprasti, kodėl tie, kurie jau suvokė gamtos jėgą, ją vadina „tobula“.

Tiesa, sumažinęs savo egoizmą iki žemesnės nei žmogiškoji pakopos, žmogus taip pat gali pajusti gamtos tobulumą, tačiau jis pasieks tik gyvūninio lygmens suvokimą. Žmogui bus malonu bei gera fizine ir psichologine prasme, bet tik kurį laiką. Be paliovos didėjantis egoizmas mus atplėšia nuo gyvūninės pakopos neleisdamas ilgai tenkintis tokia būsena.

Kita vertus, galima sakyti, kad esant gyvūniniame lygmenyje gamtos tobulumas jaučiamas kaip laikina būsena, o ištaisytame – kaip amžinas, nuolatinis procesas. Pavyzdžiui, vienas žmogus gerai jaučiasi, visiškai nuslopinęs minties dinamiką ir rūpindamasis tik fiziniu pasitenkinimu; o kitas, atvirkščiai, naudojasi protu ir yra laimingas todėl, kad mintimis aprėpia visas gyvenimo puses nuo pradžios iki galo. Skirtumą tarp jų galima palyginti su gyvūninio ir žmogiškojo lygmens skirtumu. Tas, kuris mąsto apie gyvenimą, susijęs su kita gamtos dimensija.

Žmogus, suvokiantis tikrovę ištaisytoje pakopoje, ne tik patiria gyvenimo „malonius pojūčius“ – jis susijęs su tikrove, esančia aukščiau jo, su aukštesnio lygmens informacijos srautu ir procesų tėkme. Jis mėgaujasi gamtos tobulumo suvokimu, išsivadavęs iš visų ribojimų. Toks žmogus nebetapatina savojo „Aš“ su kūnu. Jo mintys pakyla virš tikrovės, kurią jaučia penki jutimo organai, ir įsilieja į gamtos sumanymą, į bendrą amžiną informacijos lauką. Todėl jo „Aš“ nesiliauja gyventi ir biologiniam kūnui mirus.

Taigi turime pasakyti, kad fizinis grįžimas į gamtą neturi nieko bendra su dvasiniu pusiausvyros atgavimu. Tokia „reversija“ gali nukreipti mūsų dėmesį nuo būtinybės ieškoti žmogiškojo, mąstymo lygmens balanso.

Šioje knygos dalyje pateikėme tik pagrindinius principus, bendrai nušviečiančius žmonijos raidos etapus – tuos, kuriuos jau realizavome, ir tuos, kuriuos dar teks įveikti, kad pasiektume gamtos tikslą – visišką su ja supanašėjimą. Artimiausiu metu mes tapsime didelių žmonijos sąmonės permainų, kurios jau prasidėjo, liudininkais. Žmonija, be abejo, įvykdys gamtos programą. Klausimas tik vienas: kaip tai įvyks?