Kabalos mokslas ir gyvenimo prasmė

Didelė šeima prie apvalaus stalo

rima — Fri, 18 May 2012 03:56:12 +0000

Negalėsime tiesiogiai sustabdyti šeimų irimo tendencijos. Jokios priemonės, kuriomis išsivysčiusios valstybės skatina gimstamumo augimą, nepadeda.
Tikriausiai tai prigimtinis mūsų vystymosi dėsnis ir, visų pirma, reikia pasidomėti, ko gamta nori iš mūsų. Dėl ko ji vystė mūsų kartą po kartos, keldama vis aukščiau gyvūninio lygmens? Jeigu nenoras turėti šeimą ir vaikų yra vidinis impulsas, tai su juo neįmanoma kovoti.
Reikia tik išsiaiškinti, kur tokiu impulsu mus stumia gamta. Gamta, atskleisdama mums mūsų visuotinę priklausomybę, reikalauja, kad būtume labiau subalansuoti, susiję, integralesni, sujungti vienas su kitu. Šiandien kiekviena šalis priklausoma nuo kitų tiekiamų maisto produktus, drabužių, elektros – visko, ko reikia gyvenimui.
Gamta spaudžia mus, versdama pajusti tokią visišką priklausomybę vienas nuo kito, tarsi mes visi – viena šeima. Nors mes trokštame pabėgti iš šeimos ir išsilaisvinti nuo visų įsipareigojimų, bendras spaudimas veikia priešinga kryptimi. Viena vertus, gamta tarsi suteikia mums galimybę pabėgti iš įprastos mažos šeimos. Kita vertus, ji spaudžia mus iš visų pusių į krūvą tarsi gniaužtais, versdama pajusti, kad visi priklausome vienas nuo kito.
Ji tarsi sako, kad mes jau ne maža šeima, gyvenanti viename name, o viena didelė šeima, gyvenanti visame Žemės rutulyje. Ši tendencija mums atrodo labai keista, kol kas nesuprantame, ką ji reiškia ir kaip su ja gyventi.
Aš daug keliauju po visą pasaulį ir matau, kad visose šalyse sklinda ta pati kultūra, anglų kalba, tapusi tarptautine, supanašėja žmonės, maistas, drabužiai – pasaulis tampa „apvalus“. Juntama priklausomybė tarsi šeimoje. Vadinasi, palaipsniui keičiame mažą visuomenės ląstelę į didelę.
Greitai visa žmonija pradės taip jaustis. Tam labai padeda masinės informacijos priemonės, internetas, socialiniai tinklai. Todėl negalėsime kovoti su šiuo reiškiniu, net jei jis vyksta prieš mūsų norą. Priešingai, jeigu priešinsiuosi šiam procesui, tik užsitrauksiu nemalonumų, juk gamta vis tiek laimės. Esame po jos vystymosi presu, kuris verčia mus judėti pirmyn.
Kuo geriau suvoksiu gamtos programą ir pats padėsiu jai, tuo greičiau ir maloniau judėsiu pirmyn, tarsi geras vaikas, kuris klauso tėvų.
Todėl, užuot tiesiogiai priešinusis šeimos krizei, reikia suprasti šią tendenciją ir aiškintis, kaip geriausiai veikti tokiomis sąlygomis. Kitaip vis tiek nieko negalėsime padaryti. Jei žmogus neturi noro vesti, negalėsime jo priversti.
Kyla visai kita priklausomybė, reikia mokytis iš gamtos, kur ji mus veda. Tikriausiai ji veda mus į naują gyvenimą, naują vystymosi pakopą, kuri mums dar nežinoma. Jei visas pasaulis susijęs integralia priklausomybe, tai mums, visų pirma, reikalinga pakeisti savo prigimtį: liautis būti egoistais ir priimti visus, kaip vieną šeimą, sėdėti prie vieno apvalaus stalo.
Vadinasi, aš dabar turiu didžiulę šeimą, kuri priklauso nuo manęs, o aš priklausau nuo jų. Matyt dėl to, kad žmogus galėtų truputį pakilti ir nesukoncentruotų viso savo matymo tik į savo šeimyną, gamta atima jam natūralų šeimos norą. Tai vyksta šiuo metu. Galbūt tai padės žmogui truputį pakilti ir pažvelgti į visą pasaulį, pamažu suvokiant, kad visas pasaulis – viena šeima.

Iš 2012 m. vasario 2 d. 19-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Trūksta tik meilės

Pavyzdys visam pasauliui

„Apvalus pasaulis“

Kokios tautybės jūsų smegenys?

rima — Fri, 18 May 2012 03:49:24 +0000

Nuomonė (prof. J. Aleksandrov): Jei persikeltume į kitas kultūras, tai ir mūsų smegenys dirbtų kitaip – priklausomai nuo kultūrinės aplinkos. Vystydamiesi vienoje ar kitoje kultūroje, susikuriame tam tikras elgesio normas. Aplinka, kultūrinė terpė pateikia užduotis, o žmogus formuoja savo smegenis joms išspręsti. Todėl kiekviena visuomenė, karta, tauta turi savo smegenis! Liberalai ir konservatoriai, tikintysis ir ateistas – visiškai skirtingi žmonės!
Taip pat daug ką lemia kalba – juk ir Babelio bokšto statybos metu susimaišius kalboms žmonija buvo ne nubausta, o praturtinta. Jos požiūris į pasaulį tapo daugialypis. Kalbos – tai skirtingi požiūriai į pasaulį. Amerikiečių mokslininkai objektus skirsto kitaip negu rusai. Vakaruose daiktai klasifikuojami pagal prigimtį, Rusijoje – pagal jų funkcijas. Rusai ir Pietryčių Azijos gyventojai priklausomi nuo aplinkos, o Vakarų gyventojai – nepriklausomi, todėl pirmieji – kolektyvistai, o antrieji – individualistai. Pirmieji – holistai (vertina struktūros visumą, atsižvelgdami į aplinką), o antrieji – analitikai, tyrinėja atskirus objektus ir jų savybes, nepaisydami aplinkos.
Tiesa viena, tačiau skirtingų kultūrų žmonės, žvelgia į ją iš skirtingų pusių. Rusai, būdami holistai, yra prisitaikę kurti globalias sistemas, numatyti naujus kelius – tai svarbu pradedant mokslinį procesą, plėtros teoriją. O Vakarų kultūra žmones paverčia analitikais ir praktikais. (Todėl Rusija neturi pinigų.)
Rytuose nuo visiems bendros Tiesos atskeliami luitai – naujos idėjos, filosofinės sistemos, kryptys. O kas toliau, nebeįdomu. O vakarietiškas analitinis protas užsiima praktiniu idėjų įgyvendinimu.
Rusija ir Europa – Rytai ir Vakarai, tačiau kiekvienoje šalyje vidurinioji klasė visuomet arčiau Vakarų, darbininkų klasė – pasislinkusi į nevakarietišką mentalitetą.
Rusijoje moralė yra visų socialinių, netgi žinių ir intelekto koncepcijos sudėtinė dalis. Į vakarietiškąją protingo žmogaus koncepciją neįtraukta jo moralė ir dorovė, o rusams didžiulės reikšmės turi etikos komponentas: ar žmogus geras, ar padorus. Taigi rusui moralinės dilemos sprendimas – itin sudėtingas reikalas, palyginti su vakariečiais.
Komentaras: tyrime kalbama apie „žemiškus“ žmones, o ne apie situaciją, kai žmoguje, veikiant supančiai Šviesai (Or makif), vystosi kitoks mąstymas ir vertybių sistema – aukščiau mūsų pasaulio, kai žmogus pakyla savo vidumi tapdamas aukštesnės sistemos, sielos dalimi, ir visos jo žemiškos (egoistiškos) savybės ištirpsta bendroje aukščiausioje kultūroje – davime ir meilėje, atsižadant savęs.

Daugiau šia tema skaitykite:

Mūsų gyvūniniai prietarai…

Išlikimo sąlyga

Žmogus nėra kilęs iš beždžionės – jis ja tapo

Padaryti svetimą savu

rima — Thu, 17 May 2012 06:55:44 +0000

Kalbant apie naująją kartą, naująją erą, kurioje mes egzistuojame, galime padaryti dar svarbesnių išvadų. Mes kalbame, kad visi, gyvenantys planetoje, esame tampriai susiję tarpusavyje ir priklausome vienas nuo kito, kad mus supanti aplinka tampa viena visiems, kad veikiame klimatą, ekologiją. Tai, kas vyksta vienoje vietoje, sukelia žemės drebėjimą arba cunamį kitoje, karas vienoje šalyje nedelsiant daro įtaką kitoms šalims…
Matome, kad ne šiaip sau privalome prisijungti prie vienos ar kitos visuomenės arba grupės, bet turime organizuoti bendrą, globalų, integralų auklėjimą!
Jeigu esame susiję, mūsų auklėjimas ir mūsų sukurta aplinka – lemiamas mūsų vystymosi faktorius – turi mums perduoti vienodas vertybes, kad mes suprastume vienas kitą, išsaugodami savo individualumą ir laisvę. Galų gale, jeigu esame tiek priklausomi vienas nuo kito, privalome suprasti, pajausti vienas kitą, tapti artimesni!
Didžiausia bėda, kad mes nesuprantame vieni kitų, kaip būna šeimoje, kur kiekvienas skundžiasi, esąs nesuprastas. Žmonės netinka vienas kitam dėl skirtingų vertybių, skonių, požiūrio į gyvenimą…
Iš vienos pusės, kad suprastume artimą ir netgi svetimą žmogų, taip pat reikalingas auklėjimas. O iš kitos pusės, šis svetimas turi tapti ne tokiu jau svetimu, jeigu šiandieninė kultūra, auklėjimas, ekonomika ir visos egzistuojančios struktūros yra tokios artimos ir tarpusavyje susijusios.
Būtina išvystyti globalų tarptautinį auklėjimą, ir ši didelė pasaulinė organizacija privalo pasirūpinti tuo, kad kiekvienas žmogus pasaulyje savo išsiauklėjimu, kultūra, požiūriu į gyvenimą turėtų kažką bendra su kitais. Tuomet jis žinos, kaip suprasti kitą ir, galiausiai, žmonės suartės savo požiūriais ir skoniais, galės padaryti gyvenimą saugesnį ir sutarti vienas su kitu.
Tarp kitko, tai bus ne šiaip dviejų nepažįstamųjų supratimas, jis atsispindės tarptautiniuose santykiuose, priimant lemiamus sprendimus politikoje, ekonomikoje, ginkluotėje – visur. Mes turime suartėti vieni su kitais. Suartėjimas priklauso nuo to, ar sugebėsime sukurti visiems bendrą auklėjimo sistemą.
Kitaip tariant, turime suprasti, kad aplinka, kaip faktorius, turi tapti visų mūsų problemų sprendimu, tokia gamtos prigimtis! Todėl vietoje to, kad sodintume į kalėjimą ir izoliuotume žmones, kurių poelgiai smerktini, turime priverstinai, pagal teismo sprendimą juos patalpinti į specialią aplinką, kuri juos auklės ir padarys visuomenei naudingais žmonėmis. Mes atitinkamai tikrinsime aplinkos poveikį tokiam žmogui ir, jeigu jis pasitaisė, paleisime į laisvę ir perkelsime į įprastą visuomenę.
Toks pats principas veikia vaikų, mokyklų atžvilgiu. Mes turime patikrinti, suskirstyti žmones į įvairius tipus ir nuspręsti, kas tinka kiekvienam sluoksniui ir amžiui. Remiantis tuo, taip pat atsižvelgiant į žmogaus charakterį ir ypatybes, įvairiapusiškai veikiant visuomeninei aplinkai, mes galėsime suteikti jam galimybę optimaliai pasireikšti.
T. y. mums prieš akis – įvairialypė, daugeriopa priemonė, kurioje daugybė būrelių ir įvairių grupių, o mes turime stengtis žmogų nukreipti vienos ar kitos visuomenės įtakon, kol jis pasieks teisingą, harmoningą būseną.
Tai panašu į bręstantį vaisių, kuriam reikalinga ir šiluma, ir šaltis, ir naktis, ir diena, ir drėgmė, ir sausumas, ir šviesa, ir atitinkamas mineralų derinys. Taip ir čia, norint, kad žmogus subręstų ir taptų „prinokusiu“, visiems saldžiu „vaisiumi“, visuomenė neturi jo spausti viena kryptimi, o veikti visomis galimomis, įvairiomis formomis.
Todėl aplinka – tai vienintelis faktorius, kurį naudodami galėsime ištaisyti visą mūsų egoizmo sukeltą blogį, egzistuojantį žmoguje ir žmonijoje. Tik turime paimti šią priemonę į savo rankas, organizuoti įvairias aplinkos formas, atitinkančias kultūrą, švietimą, tautos įpročius, vienos ar kitos civilizacijos ypatybes ir tokiu būdu rasti priėjimą prie kiekvienos žmonių visuomenės dalies, bet kurios šalies, prie kiekvieno atskiro žmogaus.

Iš 2011 m. gruodžio 29 d. 3-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Gyventi kitų rūpesčiais

Neskandink kitų šiandien, kad rytoj pats nebūtum paskandintas

Įsikūnyti į kitą

Ekonominis nuosmukis gilina Europos politinę krizę

rima — Thu, 17 May 2012 06:45:46 +0000

Nuomonė (M. Walker, Ch. Forelle, The Wall Street Journal): Europos lyderiams vis sunkiau susitvarkyti su blogėjančia šalių ekonomine padėtimi, didžiulėmis skolomis, įpykusiais rinkėjais ir finansų rinkomis. Europoje stiprėja nesutarimai tarp valstybių, o ypač tai pasakytina apie Vokietiją, manančią, kad nėra kitos išeities iš krizės kaip tik visuotinis griežtas taupymas. Vis daugiau randasi nesutinkančiųjų su tokia pozicija.
Komentaras: Viskas todėl, kad integracijos arba neturi būti, arba ji turi būti visiška, nes pusiau nepriklausomybės, skaistybės, meilės nebūna! Visuomenės paruošimo integralaus auklėjimo forma nebuvimas atsilieps vis aštriau, kol integralus auklėjimas nebus įdiegtas arba kol visi neišsilakstys. Tik baisu tai įsivaizduoti, juk geruoju nepavyks!

Daugiau šia tema skaitykite:

Ateityje – masių nepasitenkinimas

Europą gali išgelbėti tik visiška integracija

Arba integracija, arba pralaimėjimas

Neskandink kitų šiandien, kad rytoj pats nebūtum paskandintas

rima — Wed, 16 May 2012 06:56:36 +0000

Visą gyvenimą rūpinuosi savimi – tiek instinktyviai, tiek ir sąmoningai, tyčia, apgalvotai. Kaip tokiu atveju galiu pakeisti savo prigimtį į visiškai priešingą? Kaip galiu pamilti artimą? Juk mylėti artimą reiškia mąstyti tik apie jį, atsiduoti tarnystei jam visu savo kūnu, visais savo gebėjimais ir priemonėmis, t. y. viskuo, ką turiu. Iki tokio laipsnio, kad man nieko nelieka, išskyrus šį noro duoti tašką, ir be perstojo rūpintis tuo, kad artimas jaustųsi kuo geriau.
Taip mama prižiūri savo vaiką. Pati gamta nukreipia ją nepavargstant rūpintis mažyliu, ir vienintelis dalykas gyvenime, dominantis ją, yra tai, kad vaikelis jaustųsi gerai. Ji galvoja tik apie tai, kaip jį paguldyti, kuo pamaitinti, kada pakeisti sauskelnes, ką dar padaryti, kad jam būtų tik geriau. Joks kitas rūpestis jai neegzistuoja.
Kaip pasekti jos pavyzdžiu, kad taip pat, su tokiu pačiu atsidavimu galėtum rūpintis visa žmonija? Juk tai nerealu!
Vis dėlto argi gali Gamta mums kelti neįvykdomus reikalavimus? Tuomet kodėl pasiekėme visiškai priešingą būseną? Kodėl visa galva panėrėme į rūpinimąsi savimi? Maža to, gyvūnai juk irgi nuolat rūpinasi savimi, bet žmogus nori dar ir uždirbti kitų sąskaita, išnaudoti juos, primesti jiems savo galią, savo nuomonę, paminti juos po kojomis. Jis mėgaujasi, pakilęs virš kitų. Be to, jam malonu, kai kitiems nors truputėlį blogiau negu jam, esančiam garbingesnėje padėtyje, palyginti su kitais. Žmogus nuolat save lygina su aplinkiniais ir tik šitaip supranta, kiek jam yra gerai.
Jeigu egoizmas privedė mane prie to, kad noriu jaustis aukščiau kitų ir man jų reikia tik tam, kad jausčiau savo pranašumą, kaip pakeisti savąją prigimtį ir pasiekti priešingą būseną?
Gal verta įsivaizduoti utopinę situaciją, kurioje rūpinuosi artimuoju ir dėl to jaučiu malonumą, kaip kad mama, besirūpindama kūdikiu? Tarkime, aš pamilsiu kitus taip pat, kaip ji, ir visada rūpinsiuosi jais. Gal tada pajusiu visišką savirealizaciją?
Beje, aš nematau jokių priemonių tam pasiekti. Kas gali mane tam įpareigoti?
Iš tikrųjų žmonija tūkstantmečius mąstė apie tai. Per visą žmonijos istoriją parašyta daug knygų, buvo bandymų įgyvendinti kažką panašaus – sukurti gerą aplinką, suformuoti atitinkamas organizacijas… Jau prieš šimtus metų įvairiuose pasaulio kampeliuose utopistai stengėsi sukurti sąlygas geriems žmonių tarpusavio santykiams. Vis dėlto įgyvendinti šiuos sumanymus taip ir nepavyko.
Vystydamiesi mes darėmės vis protingesni, vis geriau išmanantys žmogaus prigimtį. O dabar suprantame, kad nesugebame pakilti virš savosios prigimties. Gal tai ir gerai. Gal dėl to įgysime tam tikrų ypatybių. Vis dėlto suformuoti tokios visuomenės neįmanoma. Tai tikrai utopinis sumanymas.
Visuomenėje apsiribojame elgesio normomis, kad perdaug nekenktume artimui. Yra advokatai, buhalteriai, sociologai, psichologai, politikai ir kitų profesijų atstovai, reguliuojantys socialinius įstatymus.
Tarpusavyje mes jungiamės tam, kad gautume aptarnavimą. Pavyzdžiui, savivaldybė rūpinasi miesto tvarkymu, šiukšlių surinkimu ir kitais dalykais, vaikų darželiais, mokyklomis, kultūros namais ir t. t. Esame pasirengę atsižvelgti į kiekvieno poreikius, todėl, žinoma, mums verta vienytis. Juk tam kiekvienas už didmenines paslaugas moka santykinai mažą sumą. Šie dalykai mums suprantami, nes gauname realią, išmatuojamą naudą.
Deja, kalbant apie emocinę, jausminę žmogaus požiūrio permainą, kad pagal širdies šauksmą jis paisytų artimo, esame bejėgiai.
Ir iškart suprantame tą ypatingą, krizinę situaciją, kurioje šiandien atsidūrėme. Tai labai keista krizė, iš esmės susijusi su tarpusavio santykiais. Jau išbandytų egoistinių formacijų egzistavimo metu mes siekėme sukurti visiems patogesnę visuomenę, vienaip ar kitaip atsižvelgti į bendrus interesus. Suprantame, kad per didelis nepatenkintųjų skaičius prives prie susidūrimų ir nesutaikomų konfliktų, o tai gresia brolžudiškais karais. Visais laikais žinojome, jog mūsų egoizmui reikalingas tvirtas apynasris, kad nesuėstume vieni kitų.
Vis dėlto šie samprotavimai kildavo iš egoistinių sumetimų – supratome, kad tokia mūsų prigimtis ir turime laikytis tam tikrų ribų. Nors pasaulis ir žaižaruoja egoistinėmis apraiškomis, reikalingas bendras mechanizmas, padėsiantis užbėgti už akių protrūkiams, grasinantiems sunaikinti visa, kas pasiekta. Taigi žmonija sukūrė Pasaulinį banką, JTO ir kitas tarptautines organizacijas siekdama glaudesnio bendravimo, platesnio interesų rato paisymo.
Ypač per pastarąjį šimtmetį mes supratome būtinybę labiau paisyti vieni kitų. Du pasauliniai karai mums parodė, kad niekas nelaimi nežaboto priešiškumo situacijose – priešingai, galų gale nuo to pralaimi visi ir sumoka už tai didelę kainą.
Tad žmonija ir sukūrė įvairius sambūrius bei ryšio kanalus. Maskvoje ir Vašingtone netgi įdiegti „raudonieji mygtukai“ tam, kad iškilus grėsmei pasauliui galima būtų skubiai susisiekti. Čia egzistuoja tam tikras pasitikėjimas – šalims tiesiog aišku, kad po konflikto niekas neliks švarutėlis ir su pelnu. Taigi suvokiant, jog kitos išeities nėra, remiantis sukaupta ginkluote, galima kurti tam tikrą sąveiką ir bendravimo ryšį.
Viena vertus, tai – vis dar egoistiška, kita vertus, toks vystymosi posūkis vis dėlto priveda prie tarpusavio artumo. Nors mes vis labiau nekenčiame ir norime pribaigti kitus, tampa aišku, kad jie ne mažiau stiprūs, todėl verta vieniems kitų paisyti.

Iš 2012 m. sausio 11 d. 13-ojo pokalbio apie naują gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Gyvenimo formulė

Tikslus nusitaikymas

Gyventi kitų rūpesčiais

Pakeisti požiūrį į pasaulį

rima — Wed, 16 May 2012 06:39:21 +0000

Europos kongresas. 5-oji pamoka

Pasaulis – tai tas vaizdas, holograma, kurį Kūrėjas pateikia mums šiandien, ir mes esame jame. Mes dalyvaujame šioje iliuzijoje, ji – mūsų vidinių savybių atspindys.
Stebėdamas pasaulį, aš matau savo atspindį, ir galiu pasakyti, kokios mano vidinės savybės. Vienas žmogus man patinka, o kitas – nelabai, kažkokį reiškinį apibūdinu vienaip, o kitą – kitaip, ir t. t. Vadinasi, visos šios savybės – manyje. Kiekviena iš mano mažyčių asmeninių savybių man „piešia“ tam tikrą kiekvieno iš mūsų, kiekvieno pasaulio, negyvosios gamtos, augalijos, gyvūnijos objekto vaizdą.
Taigi jei aš aplink save matau kažką neigiamo, aš matau šį nebaigtumą savyje, kitaip matyčiau tik absoliučią, tolygią Šviesą.
Žinoma, iki šios pakopos mums dar toli. Vis dėlto bent jau eiti šios būsenos link, atskleisti ją galime tik rimtai užsiėmę savistaba ir vertindami tai, ką matome.
Dėl šios priežasties ir pasakyta, kad pasaulis sukurtas tik absoliutiems teisuoliams arba absoliutiems nusidėjėliams. Kai žmogus pripažįsta esąs nusidėjėlis, jis supranta, jog yra priešingas Kūrėjui. Kai žmogus mato ir pateisina viską – tik kai nemeluoja sau, o iš tikrųjų mato pasaulį pilną visa ko geriausio, tobulo, – tai reiškia, kad jis krypsta Kūrėjo link ir vadinamas „absoliučiu teisuoliu“. O jeigu jo vertinimas, požiūris į pasaulį mišrus, vadinasi, jo būsena dar ne visiškai įsisąmoninta. Jis neįsisąmonino blogio ir turi tęsti darbą su savimi.
Išeina, kad viskas priklauso nuo mūsų pojūčių aiškumo: arba jaučiuosi pasaulyje gerai, arba blogai.
Beje, iš daugelio mūsų draugų girdžiu, jog jie iš kongreso tikėjosi kažko daugiau. Dalyviai manė, kad jiems tuoj pat „išaugs sparneliai“ ir kažkur nuneš.
Vadinasi, žmonės, netgi keletą metų studijuojantys kabalą, dar nesupranta mūsų tobulėjimo esmės. Ir natūralu, kad nesupranta! Aš jokiu būdu nesijuokiu iš jų, nekaltinu. Žinau, kokią mokyklą pats praėjau, ir kaip tai buvo nelengva, labai nelengva! Žmonės nesupranta, jog privalo pakeisti – kad ir kaip paradoksaliai tai skamba – savo požiūrį į pasaulį.

Iš penktosios Europos kongreso pamokos, 2012 m. kovo 25 d.

Daugiau šia tema skaitykite:

Greičiau praeiti paslėpties etapą

Noras, kad nusidėjėliai atgailautų, o ne mirtų

Globalus viduje

Informacinis tikrovės laukas

rima — Tue, 15 May 2012 07:14:06 +0000

Iš 3-iosios pamokos Kolumbijoje

Žmogus pagal savo prigimtį nori ne tik nugyventi gyvenimą, bet ir jį suprasti: kas jį valdo, kokia programa ir koks jo tikslas? Todėl jis tyrinėja gyvenimą, kitais žodžiais tariant, tyrinėja gamtą.
Būdamas pasaulyje, esu veikiamas įvairių faktorių. Tačiau man nežinoma, kas mane valdo. Mažą kūdikį valdo vidiniai potraukiai, aiškiai matome, kaip prigimtis verčia jį tobulėti. Suaugusiesiems tai pasireiškia ne taip stipriai.
Esmė ta, kad kažką tyrinėti galime tik būdami laipteliu aukščiau. Taip aš tarytum įtraukiu tyrinėjamą objektą į save, atlieku analizę ir sintezę, padarau išvadas. Tai įmanoma todėl, kad mano protinis ir jutiminis suvokimas viršija tiriamą objektą.
O kaip tada, kai esu dalis gamtos, kuri veikia mane, yra mano minčių ir norų šaltinis? Tokiu atveju nežinau, kas man atsitiks už akimirkos, kaip susiklostys gyvenimas, kas bus su pasauliu, kuriame priklausau nuo visų. Yra duomenų, kurių negaliu priimti protu, pajausti.
Kaip tai kontroliuoti? Juk esu visiškai susipainiojęs, neįstengiu paimti iš gyvenimo tos gerovės, kurią galėčiau gauti. Akivaizdžiai tai matome žmonijoje, kuri nežino kodėl, kam ir kaip gyvena. Net išmintingi, protingi žmonės galop pasiklysta.
Taigi, tikrai ištirti savo gyvenimą galėsime, tik jei pakilsime aukščiau jo. Kaip tai padaryti? Reikalinga priemonė, padėsianti pakilti virš savo esybės. Taip, likdamas savimi, sugebėsiu pažvelgti į save iš viršaus, iš visuotinės gamtos pozicijos, iš tos srities, kur atsinaujina visi norai ir mintys.
Pasaulyje yra žmonių, kurie iš tikrųjų jaučia, kas įvyks rytoj ar net už kelerių metų. Mokslininkai šiandien taip pat pripažįsta, kad mūsų tikrovėje egzistuoja vadinamasis informacinis laukas. Jame slypi kiekvieno iš mūsų ir viso pasaulio likimas, visa programa, pagal kurią vystomės. Tačiau patiems nepavyksta sukurti su juo ryšio, net artimiausia ateitis mums nematoma. Svarbiausia, kad nežinome, kaip teisingai elgtis šiandien, kad užsitikrintume ateitį.
Praeitose kartose nelabai siekėme pažinti „programinį lauką“. Gyvenimas dar nebuvo toks sudėtingas ir painus, mums jo visiškai užteko tokio, koks yra. Todėl pasakyta: „didelės žinios – didelis liūdesys“. Tačiau šiandien, užmerkdami akis į tai, kas vyksta, ne tik nesumažiname savo kančių, o priešingai – didiname. Turiu bėdą: nežinau, kas įvyks rytoj ar poryt, kaip reikia elgtis, kad viskas būtų teisingai, bet žinoti tai šiais laikais būtina.
Priėjome vystymosi etapą, kai turime atskleisti gyvenimo programą. Be šito mums gresia pavojai ir daugybė kančių. Jau pakankamai išaugome, išsivystėme iki tokios pakopos, kai šis klausimas neduoda ramybės ir reikalauja įsikišti į programą. Galiausiai tiesiog privalome atskleisti visą gamtą, pakildami į esantį joje informacinį lauką. Tik tada sugebėsime priimti sprendimus ir susidorosime su problemomis, pasitelkdami įgytas žinias, ir taip užtikrinsime sėkmingą tolimesnį kelią.

Iš 2012 m. balandžio 29 d. pamokos tema „Grupė ir dvasinis vystymasis“

Daugiau šia tema skaitykite:

Visuotinės pusiausvyros dėsnis

Aukštesnioji programa laukia tavo dalyvavimo

Vidinis regėjimas ir jėgų pasaulis

Gyventi kitų rūpesčiais

rima — Tue, 15 May 2012 07:02:37 +0000

Klausimas: Ką Jūs turite omenyje tardamas žodį „meilė“?
Atsakymas: Aš turiu omenyje tai, kad kiekvienas iš mūsų nuolat gyvena kitų rūpesčiais.
Taip pat kaip grupėje: joje mes pradedame dirbti treniruodamiesi, kiekvienas iš mūsų nori sukurti kitiems maksimaliai komfortišką būseną. Kitaip tariant, turiu suprasti kitus žmones, jausti juos. Kiekvieną kartą aš turiu pasiųsti jiems atitinkamus signalus: verbalinius, fizinius, minčių forma ir t. t.
Turiu užmegzti su draugais tarpusavio laidavimo ryšį, kai kiekvienas iš mūsų užtikrina visiems kitiems tokį santykį, vienas kito jautimą, kad būčiau tikras, jog veikdamas juos sulaukiu tokio paties poveikio savo atžvilgiu. Ir taip mes nuolat kartu kylame virš savo egoizmo, įgydami jam priešingų savybių.
Toks darbas tarpusavyje – pats svarbiausias darbas grupėje.
Įvaldę šią metodiką, mes ne kartą krisime į egoizmą, jausime trauką ir vėl kažkokių kliūčių atsiradimą – iki visiško išsitaisymo, iki galutinio pakilimo virš egoizmo.
Vis dėlto patirdamas bet kokias būsenas grupėje ir netgi išorėje – santykiuose su namiškiais ir kitais žmonėmis – aš jau iš karto susitelksiu į tą pačią idėją, į tą pačią praktiką. Ir galų gale tokiu būdu galėsiu teisingai sąveikauti su visu pasauliu.

Iš 2012 m. vasario 27 d. pokalbio apie integralų auklėjimą.

Daugiau šia tema skaitykite:

Trūksta tik meilės

Kelias į tarpusavio laidavimą

Laidavimas – raktas į naująjį pasaulį

Gimimo stebuklas

rima — Tue, 15 May 2012 06:59:44 +0000

Video klipas rusų k.

www.youtube.com/watch?v=IxP3zb0T-Fs

Pasauliui reikia mūsų

rima — Mon, 14 May 2012 06:54:24 +0000

Mūsų dienomis grupė negali užsidaryti savyje, negali neskelbti metodikos masėms. Tai būtų jau ne grupė ir ne kabalos mokslas. Neverta net galvoti apie izoliaciją – mes tiesiog neišsilaikytume.
Priešingai, pasauliui su kiekviena diena vis stipriau mūsų reikia. Kaip tik dabar jis pradeda suprasti, nuo ko priklauso jo gera ateitis, kaip išbristi iš krizės, padaryti ją švelnesnę. Kol kas ieškojimai tęsiasi, bet jau aiškėja, kad reikia keisti kryptį – žmogaus, o ne mokslo ir technologijų link. Svarbiausia – vidinis žmonių pasaulis ir jų tarpusavio ryšys. Beje, suvokdama tai, žmonija konstatuoja, kad yra bejėgė.
Taip pat ir mes, atiduodami milžiniškas pastangas dvasiniam keliui, nematome rezultatų. Tačiau alternatyvos nėra, privalome pasikeisti. Tai suprantama ir išorėje. Tačiau iškyla klausimas: „Kaip tai padaryti?“ Net mes sunkiai priimame mintį apie grąžinančią į šaltinį Šviesą, kaip apie vienintelę priemonę. Kartais tik po dešimties metų žmogus suvokia, kad būtent šitą Šviesą reikia turėti priešakyje. Pasirodo, reikia stengtis sužadinti Šviesą, o užduotį atliks Ji.
Dabartinis pasaulis, dauguma žmonių yra analogiškoje ieškojimų stadijoje. Jie ieško, kaip galima pakeisti žmogų. Galiausiai pamatys: tik integraliuoju ugdymu, kurį siūlome mes, judėjimas „Arvut“. Pasaulis atskleis tai, jis neturi kitos išeities. Tada mes tapsime jam iš tikrųjų reikalingi.
O kol kas reikia tik kuo plačiau skelbti žmonėms šias žinias ir metodiką, kad jie galėtų paspartinti laiką.

Iš 2012 m. balandžio 23 d. pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Lemiami metai

Mokestis už kamšatį

Palaikymas ir pavyzdys