Kaip ilgai gausiu išbandymus?

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Ar Kūrėjas žais su manimi ir siųs man išbandymus iki gyvenimo galo?
Atsakymas. Iki šio gyvenimo pabaigos ir dar būsimuose įsikūnijimuose, kol visiškai atskleisi, kad Jis vienintelis egzistuoja.
Klausimas. Ir kiek to laukti?
Atsakymas. Kol visose savo sielos dalyse, kiekvienoje jos ląstelėje apibrėši, kad viskas kyla iš Kūrėjo, kad Jis – vienintelis, kuris valdo visą pasaulių sistemą. Tai ir yra sielos ištaisymas.
Klausimas. Jei man pavyks pasiekti Kūrėjo lygmenį, tai pamatysiu, jog visi kiti žmonės geri?
Atsakymas. Dar ne. Tai bus jaučiama tik būnant visiško ištaisymo būsenos, kai ne tik aš, bet ir visi, kuriuos jaučiu kaip egzistuojančius ne manyje, taip pat pasieks Kūrėją kaip „nėra nieko kito tik Jis“.
#257203

Iš 2019 m. lapkričio 24 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kada baigsis tavo kilimai ir kritimai?

Ar galima eiti pirmyn be kritimų?

Kliūtys dvasiniame kelyje

Komentarų nėra

Besišypsanti depresija

Egoizmo vystymasis, gyvenimo prasmė, Sveikata

каббалист Михаэль ЛайтманKomentaras. Mokslininkai nustatė naują depresijos rūšį, kuri vadinasi „besišypsanti depresija“. Ja sergantys žmonės atrodo laimingi, o iš tikrųjų kenčia nuo depresijos. Ir ši rūšis plinta. Šie žmonės turi profesiją, vaikų, šeimą, pomėgių ir pastoviai išgyvena depresiją. Jie šypsosi, rodo, kad yra laimingi, o viduje – visiška sumaištis.
Atsakymas. Tai, man atrodo, būdinga didžiulėms žmonijos masėms.
Mes gyvename pasaulyje, kuriame mūsų egoizmas nuolat vystosi. Ir tai, kas mus tenkino ir patenkino prieš tūkstantį metų, prieš penkis šimtus metų nublanko, o šiandien – iš viso nebepatenkina.
Jeigu XX a. pradžioje, kai žmogus turėjo ką valgyti, kuo apsirengti ir kur miegoti, jis buvo laimingas (didžioji masė), tai šiandien tai visiškai negarantuoja komforto būsenos. Nes egoizmas auga ir reikalauja iš žmogaus gerokai didesnių užsipildymų ir netgi tokių, apie kuriuos pats žmogus nežino.
Štai bloga man, kažko nyku! Atrodo, pavalgiau, pamiegojau. Turiu kur miegoti. Turiu ką pavalgyti. Ir darbas yra. Visko yra. Tai ko man trūksta? Pats nežinau.
Klausimas. O ko žmogui trūksta?
Atsakymas. Pilnatvės, laimės jausmo. To nepakanka. Turiu viską, bet jaučiuosi tuščias.
„Ko tu neturi? Pasakyk – ko. Aš užsirašysiu ir įsipareigoju visa tai suteikti tau“.
„Šito nesuteiksi. Aš iš vidaus turiu kažkuo užsipildyti. Viduje turiu tuštumą, kurios niekaip negaliu pripildyti – nei gėrimu, nei maistu, niekuo.
Klausimas. Kaip žmogui tai rasti?
Atsakymas. Niekaip. Nes jame atsiranda trūkumas, vidinės tuštumos jausmas, kurio neįmanoma užpildyti niekuo mūsų pasaulyje. Gali paimti jį kaip vaiką į karuseles, į pasivaikščiojimus, į keliones, rodyti filmus, nesvarbu, jis liks toks pat. Jis žiūrės, tai šiek tiek atitrauks jį, bet vis tiek jaus, kad tai tik trumpas pabėgimas nuo tuštumos. Tai yra žmogus truputį pakyla virš jos, bet neišeina.
Klausimas. Žinomas austrų psichologas ir neurologas Viktoras Franklis rašė, kad kertinis geros psichinės sveikatos akmuo yra gyvenimo tikslas. Ar gyvenimo prasmės suradimas yra būtinas?
Atsakymas. Mūsų laikais – taip. Seniau gyvenimo prasmė buvo išgyventi.
Kažkada gyvenau Lietuvoje. Žmonės, kurie gyveno ten dar iki sovietų valdžios, pasakojo, kaip viskas buvo sutvarkyta. Ryte eini kažkur dirbti. Darbas dažniausiai – nepastovus, juk tai – maža šalis. Tau pasisekė – tu dirbi, gauni už tai pinigų, ateini namo, turi ką valgyti – sau, šeimai ir t. t. Ir taip buvo daugeliui eilinių neturtingų žmonių. Taip žmonės gyveno. Tai yra, jeigu žmogus šiandien uždirbo, ir jis turi kuo pamaitinti savo šeimą, jis – laimingas.
Praėjo 50 metų. Ar toks gyvenimas gali būti laikomas sėkmingu šiuolaikiniam žmogui – kad jis ryte nežinotų, kur uždirbti, o vakare – kuo maitinti šeimą? Ne. Jam reikia daug daugiau. Jo egoizmas tapo kur kas platesnis, gilesnis. Jam reikia žinoti, kiek jis uždirba, kada jis gauna, ką jis už tai pirks, kur važiuos pailsėti ir pramogauti, kur mokysis jo vaikai, kokią jis turės pensiją, ir, apskritai, viską-viską-viską!
Klausimas. Tai jis pats turi tuo pasirūpinti?
Atsakymas. Jo poreikiai taip išaugo (ir žmogus nieko negali padaryti, tai jo vidinis egoizmas taip išsivystė, tai ne išlepimas), kad jis negali šiandieną būti laimingas nuo to, kad gaus kažkokį minimalų užpildymą. Jis net pats nežino, ko trūksta. Ši depresija paliečia ir visiškai apsirūpinusius, visas visuomenės klases.
Klausimas. Kur gi yra išėjimas iš šio labirinto?
Atsakymas. Nežinau. Bet atsimenu, kad aš buvau toks savo kartoje, ir man buvo sunku. Visą savo vaikystę ir jaunystę buvau tokios pusiau depresinės būsenos, kol suradau savo rimtą užsiėmimą – kabalą.
Aš nežinojau, kuo užsipildyti, dėl ko egzistuoju. Viskas buvo tarsi netikra, kodėl privalau tempti šią gyvenimo naštą. Už ką? Baisiausia, kai atsikeli ryte, nematydamas prasmės: „O dėl ko keltis? Kam aš prabudau?“
Ir šias būsenas nuolat išgyvena tie žmonės, kurie dvasiškai kyla arba turi dvasiškai kilti, net ir kabalistai, nes jiems kyla naujų klausimų, kuriuos jie paskui realizuoja ir kyla dvasiniais aukštesniojo pasaulio pažinimo laipteliais.
Bet kai tavyje atsiveria šios tuštumos, reikalaujančios užpildymo, o kokio užpildymo – tu dar nežinai, tai jauti būseną, kuri nusakoma kaip depresija, nors tai – ne depresija. Kabalistams tai – ne depresija, jie mėgsta šias būsenas, nes iš anksto žino, kad jas pripildys, kad šiose tuštumose patirs aukštesniojo pasaulio jausmą.
Esame naujojoje kartoje, kai žmonėms atsiranda šios tuštumos, šie poreikiai, šie didžiuliai norai, bet mūsų pasaulyje negalime rasti jiems jokio užpildymo. Jie turi gauti užpildymą iš kito, aukštesnio, lygmens.
Klausimas. Mes nekalbame apie klinikinę depresiją, apie psichinę ligą. Koks laimės receptas, arba kaip išeiti iš šios besišypsančios depresijos ar tiesiog prislėgtumo?
Atsakymas. Pleištą pleištu. Niekaip kitaip. Mes būtinai turime rasti užpildymą šiai vidinei tuštumai. Ir užpildymas – gyvenimo prasmėje.
O žmonės, iš esmės, to ir klausia. Bet net jeigu ir neklausia, šis klausimas juose egzistuoja. Šis klausimas juos graužia, ir jie bijo jį įvardyti. Žmogus pats bijo sau prisipažinti, kad nežino, kam jis gyvena, ir būtent tai neduoda jam energijos gyventi.
Klausimas. O kodėl bijo?
Atsakymas. Nes nėra atsakymo. O susidurti su šia tuštuma…
Komentaras. Baisu.
Atsakymas. Tai ne šiaip baisu, tai praktiškai sunaikina mane kaip protingą būtybę, kuri žino, dėl ko gyvena. Jeigu aš sau pripažįstu, kad nežinau, kam egzistuoju, tai aš, iš principo, esu niekas. Ir nuo to man dar blogiau. Nuo to aš tiesiog atsigulsiu ir nesikelsiu.
Klausimas. Tai kokia gi žmogaus gyvenimo prasmė?
Atsakymas. Gyvenimo prasmė yra atskleisti mūsų dvasinę šaknį, kurioje mes amžinai egzistuojame, o pasineriame į mūsų žemiškąjį pasaulį laikinai, kad jo padedami pakiltume dar aukščiau. Taigi, reikia pamatyti visą šią sistemą ir dalyvauti joje.
Tada žmogus pradeda su savimi dvasiškai dirbti. Jis atskleidžia aukštesnįjį pasaulį, valdymo sistemą, visatos sistemą, ir mato, ką jis turi daryti, kad kiekvieną minutę jaustų įgyvendinantis didžiulį planą!
Klausimas. Ką žmogus įgyja, atskleisdamas šį pasaulį?
Atsakymas. Jis atskleidžia, mato visais savo jausmais, visomis savo ląstelėmis, sugeria į save visą visatą, jaučia save betarpiškai jos dalimi, sąveikauja su ja. Jis veikia pasaulį, pasaulis veikia jį.
Ir čia prasideda jo didysis žaidimas, kaip vaikui su žaislais. Ji užvaldo jį. Žinoma, tai nelengva ir ne iš karto, bet iš principo, jeigu jis jau pradeda suprasti, kad tai jam skirta, – tai jau didelis postūmis. Svarbiausia – tiesiog pajausti save stovintį prieš duris, priartėti prie pat jų, ir tada jos atsivers.
#247988

Iš 2018 m. sausio 28 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Ką siūlo kabala?

Jaunimo depresija

Virš prasivėrusios tuštumos

Komentarų nėra

Iš kur viskas kyla?

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Kad noru užsikabinčiau už Kūrėjo, reikia netgi egoistiškai įsivaizduoti Jį kaip geriausią malonumo šaltinį ir visų problemų sprendimą?
Atsakymas. Jums reikia Jį įsivaizduoti kaip vienintelį šaltinį. Netgi tai, apie ką dabar galvojate, sprendžiate, jaučiatės egzistuojantis – viskas išeina iš Kūrėjo.
Klausimas. O blogi dalykai (žudymai, karai) irgi išeina iš Kūrėjo?
Atsakymas. Absoliučiai viskas! O kad mums atrodo, jog šitai kokie nors pikti, kenksmingi, siaubingi veiksmai, tai tik dėl to, kad neištaisėme to, kaip matome šiuos veiksmus.
Jei imsime juos vertingi kitaip – davimo savybėje, tai išvysime juos kaip duodančius, gerus.
#257575

Iš 2019 m. gruodžio 1 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Už visko yra Kūrėjas

Visų būsenų šaltinis

Kūrėjas – visko šaltinis

Komentarų nėra

Pamatyti Kūrėją

Dvasinis darbas, Kūrėjas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Esu pasirengęs patikėti, kad nėra nieko kito tik Jis, tačiau kaip pamatyti Kūrėją? Nėra jokių šansų.
Atsakymas. Kaip tai nėra? Galimybė yra. Todėl ir studijuojate kabalą, kad pamatytumėte Kūrėją.
Pamatyti – tai ne reiškia įžiūrėti akimis. Yra daug dalykų ir reiškinių pasaulyje, kurių nematome, tačiau galime pajausti. Todėl turime išvystyti savyje jausmą, kuris aukščiau mūsų materijos, ir tuomet pajausime Kūrėją.
Kūrėjas – tai laukas. Jeigu pavyzdžiui imsime magnetinį lauką, argi jį jaučiate? Ne. O jeigu turite prietaisą, kuris gali tą lauką nustatyti, tuomet jį pajausite. Lygiai taip ir su Kūrėju – tai irgi laukas, tačiau savyje jis apima absoliučiai viską!
Norėdami Jį pajausti, turite sukurti savyje ypatingą jausmą, ypatingą „prietaisą“, kuris pagautų šį lauką. Ir tuomet pamatysite, kad ta savybė, kurią vadinate „Kūrėju“, užpildo visiškai viską.
Tuo ir užsiimame. Kabala suteikia galimybę kiekvienam žmogui atskleisti Kūrėją.
#257341

Iš 2019 m. lapkričio 24 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kūrėjas – tai viskas

Tik žmogus gali pajausti Kūrėją

Kaip pažinti Kūrėją?

Komentarų nėra

Laisvė – Kūrėjo būsena

Valios laisvė

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Galbūt laisvė – tai tik Kūrėjo būsena?
Atsakymas. Taip, absoliuti būsena – tai Kūrėjo būsena, nes tai davimo savybė ir ji neturi jokių apribojimų.
Tačiau galime sakyti: „Kūrėjas nori duoti? Vadinasi, Jis turi norų? Jei noras realizuojamas, tai Jis jaučiasi laisvas. O jei ne – jaučiasi nelaisvas.“ Kitaip tariant, Kūrėjas priklauso nuo to, kaip galime realizuoti Jo davimo savybę.
#256539

Iš 2019 m. lapkričio 17 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kelias į laisvę

Egoizmo vergovėje

Kelias į aukštesniąją pakopą

Komentarų nėra

Optimaliausias tobulėjimas

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманNereikia stebėtis kritimais, nes jie visi susirenka ir pamažu veda žmogų pirmyn. Ir tai – kaip mokėmės, kad nėra tuštumos dvasiniame pasaulyje. Žmogus krenta tik tam, kad įimtų papildomas kibirkštis, sudužusias bendro indo dalis.
Žmogui galima patarti tik viena: nelaukti kol jį nuleis per pakopą, o jaučiant savo niekingumą – vėl pakilti kaip senukas, kuris eina ir ieško, ar nieko nepametęs. (Rabašas, Laiškas Nr. 77)
Turime mėginti pakilti iš bet kokios būsenos. Nepasitenkinti tuo, kad tai kilimas ar kokia nors vidurinė būsena, o visuomet bet kokia būseną traktuoti kaip kvietimą kitam kilimui, kad visąlaik būtų vien kilimai. Tai įmanoma, jeigu iš anksto savo būseną vertiname kaip dar netobulą.
O kaip galiu jį įvertinti kaip netobulą? Tik jeigu esu grupėje ir galiu iš jos gauti supančią Šviesą (or makif). Matau, kad dar ne iki galo joje, ne visiškai susilieju su draugais, ir tuomet turiu galimybę prašyti.
Grupė – tai mano būsimas kli/indas, mano kita pakopa. Todėl negali žmogus sakyti: „Gavau tokį pakilimą, kad toliau nėra kur eiti.“ Taip nebūna. Iki pat taisymosi pabaigos taip negali būti.
Nežinau, kas vyksta ten, pačiame gale. Tačiau visada, kol esu aplinkoje, turiu galimybę sustiprinti vienybę su draugais ir dėti dar kokias nors pastangas.
Tai ir yra „aušros žadinimas“, „apyaušrio žadinimas“. Kai būdamas bet kurios būsenos koncentruojuosi ne į save, o į grupę ir mėginu daugiau į ją įsijungti, tada matau, kad visuomet turiu galimybę dar ką nors pridėti prie to kli, ir galiu nuolatos eiti pirmyn.
Tokiu atveju „žadinu aušrą“. Juk niekuomet iš aukščiau negausiu atstūmimo, atitolinimo, apsunkinimo, visuomet pats sieksiu grupės, vienybės, ir pats komanduosiu visoms savo būsenoms. Tai pats optimaliausias judėjimas pirmyn.
#255069

Iš 2019 m. rugsėjo 8 d. kongreso Moldovoje pamokos Nr. 7

Daugiau šia tema skaitykite:

Sveikinti tamsą kaip šviesą

Prieš aušrą

Naujos būsenos pradžia

Komentarų nėra

Kokia mokytojo ir mokinio laisvė?

Mokytojas ir mokinys, Valios laisvė

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Ar mokytojas turi laisvę mokinio atžvilgiu?
Atsakymas. Ne. Jokios.
Klausimas. Kuo apribotas mokytojas mokinio atžvilgiu?
Atsakymas. Viskuo! Mokytojas turi atvesti mokinį, kad šis realizuotų savo dvasinį kelią. Ir čia negali būti jokių sprendimų. Tas dvasinis pagrindas, kuris yra mokinyje, turi būti realizuotas, ir mokytojas turi tai atlikti.
Tai yra jo aukštesnioji misija, savo panašumo į Kūrėją realizavimas. Tuo jis yra Kūrėjo bendrininkas. Būtent čia ir yra jo laisvė.
Klausimas. Ar tai palieka kokią nors laisvę mokiniui?
Atsakymas. Žinoma. Jo darbas – suteikti mokiniui visišką laisvę ir nukreipti jį taip, kad jis ją tinkamai realizuotų.
#256542

Iš 2019 m. lapkričio 17 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Gyventi viena idėja

Mokytojo ryšys su mokiniu

Mokytojas ir mokinys

Komentarų nėra

Raktas į sėkmę

Dvasinis darbas, Laidavimas

каббалист Михаэль ЛайтманTarpusavio laidavimas – tai raktas į sėkmę, daugiau nieko nereikia. Tik to ir trūksta Adam Rišon sistemoje, kad ji būtų vėl sujungta. Jau yra visos sielos dalys – tarsi variklio detalės, kurias tereikia surinkti.
Tinkama sujungimo tvarka ir mūsų tarpusavio ryšys vadinasi tarpusavio laidavimu. Tereikia visas detales priartinti vieną prie kitos ir bendrai dirbti. Su pačia medžiaga nėra ko daryti, reikia tik atkurti ryšius jos viduje.
Viskas išsisprendžia mintyje. Kūrėjas vėl iš naujo vis stipriau leidžia mums pajausti mūsų atskirtį, o mes mėginame vėl susijungti, pasiekti vienybės. Taip pamažu einame pirmyn, kol pasieksime reikiamą dydį.
#257148

Iš 2019 m. gruodžio 10 d. rytinės pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Pažinti bendrą sistemą

Kas yra „abipusis laidavimas“

Verdanti vienybės lava

Komentarų nėra

Už akmenį kietesnė širdis

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманPasakyta, kad Kūrėjas artimas tiems, kieno širdis sudaužyta. O širdis sudūžta, kai suprantu, kad negaliu jos sudaužyti. O tam man reikia daug dirbti, kad sutikčiau, kad mano širdis iš tikrųjų akmeninė ir tik Kūrėjas gali ja sudaužyti ir tik per dešimtuką, per draugus.
#256940

Iš 2019 m. gruodžio 6 d. iš pamokos „Aplinkos poveikis“

Daugiau šia tema skaitykite:

Sudužimo atskleidimas

Meilės egzaminas

Kaip patekti pas Vyriausiąjį Gydytoją?

Komentarų nėra

Pamoka – pasimatymas su Kūrėju

Dvasinis darbas, Kabalos mokymasis

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Pagal kabalą yra trys veiksniai žmogaus dvasiniame vystymęsi: mokytojas, grupė, pirminiai šaltiniai. Kas yra pasirengimas pamokai ir ką tai duoda?
Atsakymas. Pamoka – tai pasimatymas su Kūrėju, kai kartu susirenka visa grupė, optimalus skaičius – dešimt žmonių, ir mokosi vedami mokytojo-instruktoriaus, tiksliai nukreipiančio ją į tikslą pagal tam tikrą planą.
Užsiėmimų planas priklauso nuo grupės būsenos, jos raidos, tačiau priklauso ir nuo pasaulio būsenos, supančios erdvės: kur yra grupė, kokioje šalyje ir pan.
Juk kabala užsiimantys žmonės mokosi, kaip praktiškai taikyti gamtos jėgas, kad paskatintų savo kilimą ir paskui save patrauktų visą žmoniją iki Kūrėjo lygmens. Todėl jie turi kreipti dėmesį į viską, kas vyksta su jais ir supančiu pasauliu.
Visa tai atlieka instruktorius, mokytojas, o mokiniai galbūt nesuprasdami to turi sekti tuo, ką jis daro. Mokytojas gali tartis su mokiniais, aiškinti jiems, kas ir kaip, tačiau iš principo jis atsako už mokomąjį procesą.
#256962

Iš 2019 m. vasario 4 d. TV laidos „Kabalos pagrindai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Rytinė pamoka ir dvasinis vystymasis

Kaip vystytis per pamoką?

Svarbiausias pamokos tikslas

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai
Vėlesni įrašai »