Klausimas. Kaip išmokti išgirsti save ir kitus, o ne vien klausytis? Juk tokia savybė tik leistų pagerinti santykius tarp žmonių?
Atsakymas. Tam reikia vidinio kontakto – širdžių ryšio. Kai panorėsite pripildyti kits kitą, tuomet galėsite išgirsti vieni kitus.
O taip žmonės negirdi ir net nemato vienas kito. Jie susikuria tam tikrą tikrovę ir elgiasi su ja kaip su žmogumi, kuris iš tikrųjų yra ne juose. Nematome tų, kas yra ne mumyse, matome viską, ką suformuoja mūsų egoizmas, mūsų viduje.
#233122

Iš 2018 m. balandžio 29 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Seminaras: išgirsti kiekvieną

Kūrėjas pasiekiamas tarp mūsų

Ką dengia nuo mūsų tiesos pasaulis?

Protas tiesiog aptarnauja egoistinį norą, padeda žmogui it gyvūnui priartėti prie malonių dalykų ir išvengti nemalonumų.
Jeigu žmogus supranta, kad veikia tik savo egoizme ir negali pakilti virš jo, tai nori be gyvūninės dalies įgyti žmogaus, Adam, protą, t. y. nori tapti panašus į Kūrėją. Tuomet jis veikia ne tam, kad užpildytų savo norus mėgautis, o tam, kad prilygtų aukštesniajai jėgai.
Tai visiškai kitoks buvimas, kai žmogus jaučia kitą tikrovę. Jis atskleidžia, kad pasaulyje veikia davimo, o ne gavimo jėgos tinklas. Jis įsijungia į žmonių tarpusavio ryšių sistemą ir per ją atskleidžia visus ryšius tikrovėje, amžiną ir tobulą sistemą, veikiančią pagal vieną abipusio davimo principą. Ir žmogus nori priklausyti šiam tinklui, vadinamam „Kūrėju“.
#233198

Iš 2018 m. rugsėjo 12 d. rytinės pamokos pagal Rabaš straipsnį „Grįšk Israeli…“

Daugiau šia tema skaitykite:

Alkis visiškame pertekliuje

Protas ir jausmai dvasinio dvasinio vystymosi kelyje

Ateities visuomenės globali sistema

Klausimas. Jei žmogui duodamos nepakeliamos kančios, ar gali jis jose matyti kažkokią prasmę, kad tai būtų tarsi vaistas?
Atsakymas. Tam turiu žinoti, iš kur ateina kančios, kur jų šaltinis ir kaip jį galima paveikti. Reikia ne pačią kančią įveikti, o ją pateisinti ir suvokti, kokią naudą aš gaunu iš to, kad kenčiu. Tai atveda žmogų į tikro tikslo suvokimą.
Nereikia laukti, kol ateis nelaimė – reikia iš anksto ieškoti gyvenimo prasmės, matyti ją už šio pasaulio ribų. Juk mūsų pasaulyje prasmės nėra: viskas, ką praeiname jame, yra vien tik kančios kaip koncentracijos stovykloje, kad visame šiame procese rastume prasmę, kuri yra aukščiau šio gyvenimo, šio pasaulio. Ši prasmė pateisina mūsų egzistavimą šiame pasaulyje, o pačiame gyvenime jokios prasmės nėra.
Jei šis gyvenimas baigiasi, tai kokia gali būti jo prasmė? Mes gimdome vaikus kaip savo pratęsimą, tačiau juk jų laukia tas pats likimas. O be to, kiekvienas veikia egoistiškai artimojo sąskaita. Taigi, jei šis gyvenimas prasideda ir baigiasi šio pasaulio ribose, tai jame nėra jokios prasmės.
Norėdami rasti prasmę, turime išeiti už šio mažo ir labai riboto pasaulio, mažutės planetos Žemės, mažos žmonijos, trumpų gyvenimo metų, ribų. Visame tame negali būti prasmės ir nereikia jos čia ieškoti. O jei kažkam pavyksta rasti prasmę, jis tarsi vaikas, kuris kol kas žaidžia žaidimą.
Prasmė gali būti, kai aš susieju save su amžinybe, su begaliniu procesu, t. y. aukščiau laiko, judėjimo ir erdvės, aukščiau visų šio pasaulio apribojimų. Kitaip tai bus melaginga gyvenimo prasmė, ir aš stengiuosi nuslėpti nuo savęs, kad iš tiesų jos nėra.
Tik jei aš atskleidžiu prasmę virš laiko, judėjimo, erdvės – amžiną tėkmę, amžiną tikslą ir galiu save pakelti iki jo, aš ten rasiu prasmę. Čia veikia Aukštesnioji jėga, kuri aukščiau prigimties, tik tokia forma galima atskleisti gyvenimo prasmę.

Iš 2018 m. sausio 9 d. 945-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Gyventi prasmingai, I dalis

Gyventi prasmingai, II dalis

Nuo kančių prasmės – prie gyvenimo prasmės

Klausimas. Sunku sutikti, kad yra tik viena gyvenimo prasmė – bendra visiems. Argi ne kiekvienas žmogus ieško savo prasmės?
Atsakymas. Taigi, kiekvienas žmogus kasdieną ieško vis naujos prasmės, t. y., iš ko gauti malonumą šiandien. Tačiau tikroji gyvenimo prasmė negali būti laikina: jei prasmės neliko, vadinasi, jos ir nebuvo. Mano gyvenimas kažkada baigsis, ir net jei aš rūpinausi kitais, tai ir jų gyvenimas – ne amžinas.
Gyvenimo prasmė gali būti tik amžina. O jei taip nėra, ir prasmė neperžengia mūsų gyvenimo rėmų, tai mes ir toliau painiosimės, įsivaizduojamą prasmę atrasdami kažkokiuose hobiuose, arba jos iš viso neieškosime ir gyvensime šia akimirka.
Klausimas. Kada žmogus pajaučia būtinybę rasti amžiną gyvenimo prasmę?
Atsakymas. Tai priklauso nuo vidinio išsivystymo ir išgyventų kančių. Žmogus turi kentėti nuo to, kad gyvena be prasmės. Jo gyvenimas gali būti labai sėkmingas, tiesiog karališkas, kai nieko netrūksta, išskyrus viena: „Dėl ko aš gyvenu?“ Jis gali turėti viską šiame pasaulyje, tačiau tai jo neužpildo. Tai priklauso nuo vidinio žmogaus poreikio.
Jei mes neužpildome savęs amžina, tikrąja gyvenimo prasme, tai gyvenimas fiziniame lygmenyje baigiasi mirtimi. Jei norime pakilti į tikrąją prasmę, tai turime visą laiką būti surišti su tikslu, kuris atsako į šį klausimą. Mes turime susisiekti su Aukštesniąja gamtos jėga, kuri valdo visą kūriniją. Ją pasiekę, mes atskleisime gyvenimo prasmę.
Susisiekęs su Aukštesniąja jėga, žmogus pradeda suprasti, kad ji viską sukūrė su ypatingu tikslu. Ir jei žmogus, susijęs su tikslu, paliečia kažkokią šaknį šiame pasaulyje, tai žino, kaip ją tinkamai panaudoti, suteikiant prasmę savo veiksmams. Jis sugebės tinkamai pasinaudoti kiekviena šio pasaulio detale ir per ją susisieti su aukštesniąja prasme.
Tokiu būdu jis pakelia ir grąžina šį pasaulį į aukštesniąją šaknį, iš kurios jis kažkada išaugo. Taigi, jis mokosi tinkamai išnaudoti šį pasaulį. Nors šie veiksmai išoriškai nepastebimi, nes viskas priklauso nuo žmogaus ketinimo.

Iš 2018 m. sausio 9 d. 945-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Gyventi prasmingai, I dalis

Kokia gyvenimo prasmė?

Atskleisti gyvenimo prasmę

Klausimas. Kokias savybes turėtų išsiugdyti ateities specialistas?
Atsakymas. Mes įeiname į visiškai naują gamtos valdymo sistemą – globalią, integralią, kuri veikia ne kiekvieną individą atskirai, o visus kartu. Ir mes turime su tuo sutikti. Taigi, privalome būti tokie pat integralūs ir globalūs, kaip pati gamta.
Mes būtinai prie to prieisime, tiesiog šiandien žmogiškasis egoizmas dar mus atskiria ir atitolina vieną nuo kito. Vis dėlto sėkmė ne prieštaravime, o suartėjime, susivienijime, komunikacijoje. Todėl dabartinis netinkamas ryšių tarp mūsų panaudojimas yra mums žalingas.
Bet kokio verslo sėkmė priklauso nuo kolektyvo susivienijimo, kiek žmogus jaučiasi atsakingas – kiekvienas už visus ir visi už vieną.
Šią savybę reikia ugdyti žmonėms nuo darželio. Jei tokiu būdu suvoksime save, visuomenę, tikrovę, mūsų santykius su gamta, tuomet tikrai sukursime vientisą visuomenę, kolektyvą, šeimą ir visa kita. Tokiu atveju sėkmė mums yra užtikrinta, nes mes dirbame pagal analogiją su gamta.

Iš 2017 m. rugpjūčio 17 d. TV programos „Paskutinė karta“

Daugiau šia tema skaitykite:

Ateities žmogus

Eik su visais arba gausi baudos ratą

Idealus ateities visuomenės principas

„Metai“ – tai laikotarpis nuo kūrinijos pradžios iki jos galo. Parašyta, kad Adam buvo sukurtas naujųjų metų išvakarėse, per Roš ha Šana, o iki to buvo sukurtas visas pasaulis. Todėl per metus reikia pabaigti visus taisymus. Ir jeigu nepavyko per šiuos metus, tai ateina kiti.
Metai – tai visas būsenų ciklas, būtinas visoms mūsų savybėms ištaisyti. Todėl mūsų programa kitiems metams – pasiekti galutinio išsitaisymo būseną, o tam reikia visąlaik žadinti Kūrėją, kad duotų mums jėgų taisytis. Nepalikti Jo ramybėje.

#233085

Iš 2018 m. rugsėjo 11 d. rytinės pamokos pagal knygą „Zohar“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kabalistinės šventės

Šventės iš kabalistinio požiūrio taško

Kiek metų liko žmonijai?

Klausimas. Kokius pagrindinius instrumentus turi Kūrėjas, kad valdytų mūsų pasaulį ir žmoniją?
Atsakymas. Kūrėjas valdo mus padedamas Šviesos. Jis visąlaik keičia Šviesa sukurtus mūsų norus, ir su Jos pagalba duoda mums jėgų kilti virš norų arba nuleidžia mus į juos.
Iš Kūrėjo pusės viskas itin paprasta, Jis turi vieną jėgą – Šviesą. Daugiau Jam nieko nereikia.
O noras, kurį Jis sukūrė, yra visiškai priklausomas nuo Šviesos. Žaisdamas su Šviesa – ją sumažindamas arba padindindamas, Kūrėjas visuomet žaidžia su mūsų įvairiais norais. Todėl jaučiame viduje, kaip viskas keičiasi.
Klausimas. Ar Šviesa turi kokius nors parametrus, savybes? Ją galima analizuoti, tirti?
Atsakymas. Tik pagal tai, kaip ji veikia nore.
Klausimas. O kaip Šviesa jaučiama nore?
Atsakymas. Ji pakelia, nuleidžia, keičia, užpildo norą, išeina iš jo ir t.t.

#232462

Iš 2018 m. balandžio 15 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kūrimo programa

Kas yra žmogus?

Kaip veikia Šviesa?

Grupė suteikia žmogui jėgų dirbti dėl dvasinio tikslo svarbos užuot dirbus su savo prigimtiniu egoistiniu kuru. Tai tarsi hibridinis automobilis, kuris vietoj benzino gali naudoti elektrą.
Taip ir aš, vietoj „benzino“ su visu jo egoistiniu naudingumo koeficientu, imu naudoti „elektrą“, kitaip tariant, imu dirbti pagal visiškai kitą metodiką.
Sukuosi ne tam, kad gaučiau prizą egoistiniuose noruose, o todėl, kad grupė sukioja mane dėl dvasinio tikslo. Turiu apriboti įprastinio egoistinio variklio, noro mėgautis, naudojimą, mat šis noras užsipildo materialiomis vertybėmis, ir pasistengti persijungti į kitą variklį, vadinamą „tikėjimu“, kad mėgaučiausi davimu.
Pereiti prie naujo variklio reiškia iš vieno pasaulio pereiti į kitą. Įprastinis variklis dirba fiziniame kūne, materialiais priesakais. O elektrinis variklis dirba dvasiniame kūne.
Dvasinis kūnas aprašomas tais pačiais, iš šio pasaulio paimtais žodžiais: jame yra „akys“, „ausys“, „burna“ ir t. t. Bet kalbama ne apie kūną, o apie norą, dirbantį davimui. Dvasinis kūnas – tai noras, kuris dirba dėl davimo arba tikėjimu aukščiau žinojimo.
Tai sukelia didžiulę painiavą, juk kiekvienas tai, kas parašyta, supranta pagal savo lygį. Vieni supranta tai, kaip materialaus kūno ar noro veiksmus, kiti kaip sielos veiksmus, t. y. kaip tikėjimo, aukščiau žinojimo, davimo veiksmus.

#232684

Iš 2018 m. rugpjūčio 31 d. rytinės pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Traukinys važiuoja į kūrinio tikslą su visais sustojimais

Apie vystymąsi aukščiau žinojimo

Amžinasis variklis, varomas davimo energija

Klausimas. Kokie turėtų būti santykiai tarp žmonių aukštesnėje pakopoje?
Atsakymas. Santykiai tarp žmonių turi būti tokie, kad aukštesnioji Šviesa galėtų mus užpildyti. Nieko kito. Tuomet Šviesa atsakys į visus mūsų klausimus. Sužinosime, iš kur ir kas esą, kaip egzistuojame, kokiuose pasauliuose.
Išvysime viską, kas vyksta už laiko ir erdvės ribų, tapsime milijonus kartų didesniais žmonėmis su platesne sąmone, žinojimu, jautimu, liausimės bijoję mirties.
Juk žmogaus problema ta, kad jis žino, jog greitai viskas baigsis, ir todėl iš anksto ruošiasi į kelią, susitaikydamas sensta: „Jau nėra kur skubėti. Nieko nespėsiu atlikti.“ Ir paskutinius dvidešimt metų stabdo save.
Tai neteisinga. Kai atsiranda galimybė užsipildyti Šviesa, imi jausti, kad niekas nesibaigia, kad viskas tęsiasi, kad laiko nėra. Ir tuomet atsiranda visiškai kitoks požiūris ir į materialų gyvenimą.

#232465

Iš 2018 m. balandžio 4 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Tobulybė

Išsivysčiusios visuomenės forma

Šviesa iš grupės centro

Kelias, vedantis į tiesą, į aukštesniosios, mus valdančios jėgos atskleidimą, vingiuoja per pakilimus ir nuopuolius, per malonius ir nemalonius išgyvenimus, geras ir blogas mintis, nuotaikų pakilimus ir nuosmukius, kurie seka vienas paskui kitą neaiškiai keisdamiesi.
Kodėl po gerų darbų staiga vyksta nemalonus nuopuolis, o paskui blogis staiga išsisklaido ir yra pakeičiamas gėriu?
Reikia mokytis, kaip valdyti šias būsenas, nesijaudinti dėl pakilimų ir kritimų, netgi numatyti juos iš anksto, o gal net tikslingai sukelti ir pakilimą laikyti nuopuoliu, o kritimą pakilimu. Viskas priklauso nuo to kaip juos tikrinu ir pasveriu prote ir širdyje. Tai ir yra visas mokslas.
Kabalos moksle tiriame mūsų ryšio su Kūrėju sistemą, suvokiamą kaip daugybe formų. Juk kai ji išjudins mūsų jausmus, protas jau nelabai dirbs, ir atvirkščiai, kartais tarsi viską supranti, o jausmai nepabunda.
Ir kaip pasiekti būseną, kai galėsi visiškai pajungti ir jausmus, ir protą: drauge tikrinti, jausti, matuoti savo būseną, išlaikant proto ir jausmų pusiausvyrą, kad suprastume, ką su mumis daro Kūrėjas ir kodėl? Kaip tai, kas vyksta, susieti su praeitimi, dabartimi ir ateitimi, kitaip tariant, rasti tam tikrą tvarką, nuoseklumą?
Ateidami studijuoti kabalą žmonės natūraliai, iš įpratimo, nori pajausti, pasiekti, suprasti, tirti viską savo egoistiniame nore.
Iš pradžių jie būna labai pakylėti, mano, kad viskas greitai vyks. Jie nesupranta, kad norint suprasti, įsisąmoninti, tirti, būtina pasikeisti iš vidaus, suorganizuoti sau aplinką ir tirti skirtingas darbo su ja formas.
Iš esmės tiriame savo pačių pokyčius, ko niekad anksčiau nesame darę. O čia iš mūsų reikalaujama pasikeisti, palenkti, padaryti iš savęs kažką naujo. Žmogus turi suvokti save kaip molio gabalą, iš kurio lipdo indą. O tai ne itin malonu ir įprasta, prieštarauja mūsų savimeilei ir visiems įpročiams.
Įpratome jaustis laisvais, savo likimo šeimininkais. O čia staiga mus keičia, atskleidžia mumyse naujus charakterio bruožus. Žmogus ima protestuoti ir kritikuoja metodiką.
Bet jeigu jis tęsia, tai pamažu laikas daro savo ir jis galiausiai supranta, kad tai dvasinis procesas. Materialiame procese mums keičia norus iš viršaus ir taip nukreipia į reikiamą pusę.
Bet dvasiniuose procesuose mums nekeičia noro ir todėl kaskart jaučiame savyje pasipriešinimą keliui bei viskam, kas vyksta. Iš mūsų norima, kad patys paprašytume pakeisti mums norą. Kaip parašyta: „Paversk savo norą panašiu į Jo norą“.
Materialiame pasaulyje Kūrėjas keičia mūsų norus, neklausdamas mūsų. Dvasiniame pasaulyje Jis keičia tik būseną, tačiau pakeisti norą turime paprašyti patys. Prašome, kad ištaisytų ir taip įgyjame Kūrėjo profesiją. Juk Jo funkcija – pakeisti mūsų norą. Patys prašome, kaip būtent pakeisti norą, į kurią pusę, ir taip tiriame Kūrėjo darbą.

#231312

Iš 2018 m. rugpjūčio 7 d. pamokos „Nuo beviltiškumo iki šauksmo Kūrėjui“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip gimsta dvasinis gyvenimas?

Pasaulio valdymo dėsnis, I dalis

Ateitis kuriama dabartyje, I dalis