Koronaviruso epidemija paliečia kiekvieną pasaulio žmogų, nesvarbu, iš kur jis kilęs: iš Italijos, Izraelio, Korėjos, Rusijos ir t. t. Visas pasaulis jaudinasi. Virusas plinta nepripažindamas jokių sienų ir kol kas nesimato pabaigos. Ekspertai prognozuoja, kad epidemija tęsis metus, kol neatsiras kokių nors kovos su virusu priemonių.
Koronavirusas itin pakeitė žmonių tarpusavio santykius visuomenėje ir kelia mums rimtus klausimus. Ką reikia daryti, kad grįžtume į normalų gyvenimą, ko gamta reikalauja iš mūsų, ir kodėl ji mums pateikia tokių netikėtumų? Kaip išspręsti visas problemas, su kuriomis susiduriame gyvenime?
Viena vertus, šios problemos rodo mums, kiek esame susieti ir priklausomi vieni nuo kitų. Kita vertus, mūsų ryšys nėra geras, ir turime mokytis, kaip jį pakeisti. Koronavirusas tik padėjo atskleisti mūsų būklės sunkumą. Kol kas padėtis nėra tokia bloga.
Pažiūrėsime, kas nutiks, kai Šiaurės ir Pietų Amerika, taip pat Europos šalys uždarys savo sienas. Žmonija vėl grįš prie pasienio užtvarų, užkardų.
Ir vienintelė išeitis – atidžiai išsiaiškinti, koks turėtų būti tinkamas ryšys tarp mūsų, ir kaip užmegzti gerus santykius, kad neprasiskverbtų jokie virusai. Virusas – tai ženklas, kad mūsų tarpusavio ryšys neteisingas, blogas.

***
Koronavirusas – bendra visų problema, reikalaujanti iš visos žmonijos tinkamo susivienijimo ir abipusio laidavimo. Kodėl kaskart pritraukiame naujas negandas? Kodėl gamta visada muša mus rimbu, kiekvieną atskirai ir visus kartu?
Kodėl šie smūgiai kasmet stiprėja ir plečiasi taip, kad apimtų visą žmoniją? Gamta bando priversti mus įsisąmoninti tarpusavio laidavimo poreikį, kad taptume kaip vienas žmogus, viena sistema.
Kiekvienas žmogus pasaulyje turi suprasti:
– Koronavirusas nėra atsitiktinumas, o proceso dalis, per kurį gamtos jėgos veda žmonių visuomenę, siekdamos sujungti mus į vieną sistemą.
– Šioje vienoje sistemoje yra įstatymai, kuriuos gamta įpareigos mus vykdyti, jei ne savo noru, tai per kančias. Ir koronavirusas yra viena iš nelaimių, siunčiamų žmonijai, kad ją supurtytų ir priverstų susimąstyti, kaip teisingai gyventi.
Idealiu atveju turėtume tapti kaip vienas žmogus, su viena širdimi, vienoje sistemoje. Nėra išeities, turime prie to priartėti.
Koronaviruso epidemija yra pirmoji bausmė iš serijos bausmių, kurios atsiskleis kas mėnesį. Juk jeigu blogai elgiamės vieni su kitais, tai šitaip sukuriame vietą virusui. Virusas atsiranda ten, kur nepakanka tarpusavio laidavimo, kurį turime sukurti.
Kūrimo tikslas – atvesti žmogų į gerą vienybę ir meilę artimui kaip pačiam sau. Ir jei taip neatsitinka, tada ima rastis įvairios problemos, kurios iš tikrųjų tarnauja kaip vaistas, stumiantis mus susivienyti.
Žiūrime vieni į kitus ir nelinkime kitam gero. Taip virusas perduodamas iš vieno žmogaus kitam dėl netinkamo žvilgsnio, smerkiančių žodžių, kurie materializuojasi kaip virusai.
Žmonija vis labiau tarpusavyje priklausoma pramonėje, prekyboje ir visur kitur, tačiau drauge nekuriame gerų tarpusavio santykių. Jie prieštarauja stiprėjantiems ryšiams tarp mūsų, nes susisiekiu su kiekvienu žmogumi žemėje tik norėdamas iš jo išspausti visus syvus. Ir, žinoma, kai šie ryšiai tampa visiškai nepakeliami, gamta smogia ir juos nutraukia.
Įsivaizduokite, kad pasaulis atsiribos nuo Kinijos, Japonijos, Pietų Korėjos – kaip tai palies gamybą. Pakanka sustabdyti kokio nors mažo elektroninio elemento gamybą ir pusė pasaulio aiktels. Ir viskas todėl, kad nesame tinkamai susiję žmogaus lygmenyje, nesivadovaujame tarpusavio laidavimo dėsniu. Elitas, norėdamas uždirbti dar kelis milijardus, iš žmonių išspaudžia paskutinį lašą.
Virusas jau atvedė prie masinių atleidimų. Nepanašu, kad ši banga nurims, matyt, tai sujudins visą žmoniją, kad pajaustume pasiekę raudoną liniją ir gamta nebeleis mums taip egzistuoti.
Pirmą kartą žmonijos istorijoje įsisąmoniname, kad tai smūgis iš viršaus. Taip Egipto žyniai faraonui pasakė apie vieną bausmę, kad tai yra Dievo pirštas. Visi pajaus, kad tai yra aukščiausia bausmė, kad mus stato į vietą iš viršaus.

* * *
Žvelgdamas į kitą nedraugišku žvilgsniu, perduodu virusą jam. Juk esame sujungti į vieną sistemą ir, blogai galvodamas apie kitą, įnešu virusą, neigiamą signalą į visą tinklą ir sugriaunu laidavimą. Tegul tai tik mintis, bet mus visus jungia mintys, pokalbiai ir veiksmai.
Norime ar nenorime, esame užrakinti vienoje bendroje sferoje. Todėl nesvarbu, aš kalbu, rašau, galvoju ar dirbu rankomis. Minčių poveikis dar didesnis, nes sakoma, kad „viskas išsisprendžia mintyse“. Mintis materializuojasi fiziniuose veiksmuose.
Tarp mūsų ištempti nematomi siūlai, esame ryšių lauke. Ir pats aukščiausias ryšių lygis –mintis, kuri vėliau nusileidžia į paprastesnius lygius. Tačiau mes galime ištaisyti visus virusus mintyse. Laidavimas – tai teisingi mūsų tarpusavio ryšiai minties lygmenyje. Ir jeigu jie sies mus, tada nieko daugiau nereikės, jokių materialių vaistų.
#261406

Iš 2020 m. kovo 7 d. rytinės pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Koronavirusas keičia tikrovę I dalis

Už ką gamta mus baudžia koronavirusu?

Tegul tai būna gėrio epidemija

Klausimas. Vos tik atsikleidžia dvasinio pasaulio svarba, iškart kyla koks nors ramybės neduodantis noras šiam pasauliui. Jis tampa stipresnis už norą dvasingumui. Kam duodama ši kliūtis?
Atsakymas. Vadinasi, problema ta, kad neturite patikimos aplinkos, kuri suteiktų jums didesnę trauką, kaip atskleisti gyvenimo prasmę.
Jei esate vienas, aišku, kad supanti aplinka bus kur kas stipresnė ir įtrauks jus. Bet jeigu aplink save sukursite mažą bendruomenę, kurioje stengiamasi tinkamai tarpusavyje veikti, tai kiekvienas galės remtis kitais ir taip eiti pirmyn.
#260957

Iš 2020 m. vasario 2 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Iš kur ateina mintys ir norai?

Dvasinis malonumas iš fizinio veiksmo

Kaip dirbti su žmogaus prigimtimi

Klausimas. Tarkime, žmogus sirgo sunkia liga, daug kentėjo, pasveiko. Ar tai reiškia, kad jis priartėjo prie Kūrėjo?
Atsakymas. Iš esmės, išgyvendamas tokias kančias, žmogus ima rimčiau vertinti savo būseną ir savo galimybes.
Bet niekas nepriartėja prie Kūrėjo kančiomis, tai netinkama metodika. Jam visiškai nereikia mūsų kančių. Priešingai, Kūrėjas nori, jog žmogus džiaugtųsi, kad Jis sukūrė pasaulį ir jame esantį žmogų, kad suteikė galimybę suartėti su Savimi.
Todėl jokiu būdu nepasiduokite jokiom kančiom. Tai neteisingas požiūris nei į Kūrėją, nei į gyvenimą. Turime mėginti nuolat jaustis esantys gerame Kūrėjo lauke. O patirtos kančios turi išmokyti mus daugiau nebepatekti į tokias situacijas.
Klausimas. O jei žmogui dėl kančios kyla klausimas: „Kodėl aš gyvenu?“ Tai priartėjimas?
Atsakymas. Tai tiesiog klausimas, turintis sukurti ypatingą būseną, kuri padės žmogui aiškiai įsivardyti, dėl ko jis gyvena.
Tačiau jokiu būdu negalima gilintis į savigraužą, nes ji atitolina mus nuo Kūrėjo. Žmogui atrodo, kad kančios jį nutyrina. Neteisinga. Kabaloje tokio požiūrio nėra. Gali būti, kad dauguma religijų tam pritaria, bet jokiu būdu ne kabala.
Kančios dar niekada neišvalė žmogaus nuo egoizmo, nesuteikė jam galimybės pakilti virš ego. Priešingai, jos atstumia žmogų nuo egoizmo naudojimo, nes jis bijo, kad teks kentėti. Tačiau tai ne ištaisymas.
Kančios tiesiog pastumia mus teisingesnio sprendimo link. Turime padaryti teisingą išvadą ir elgtis tinkamai.
#260725

Iš 2020 m. sausio 26 d. pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Nereikalingos kančios

Kas sukelia kančias?

Kaip kabalistas žvelgia į kančias?

Gamtos tikslas ir pasaulinio masto epidemija
Klausimas. Ar kabalos požiūriu gamta yra protinga? Ar viskas, kas mums nutinka, kokie nors smūgiai – visa tai yra suplanuota? Ar yra aukštesnis protas? Ar tai stichiška?
Atsakymas. Gamta absoliučiai protinga. Ji turi vystymosi pradžią ir pabaigą, t. y. negyvosios gamtos, augalijos, gyvūnijos ir žmonių vystymo planą, ir jis griežtai įgyvendinamas.
Tačiau jį vykdant kyla įvairiausių problemų. Kadangi į šį planą įeina negyvoji, augalinė, gyvūninė gamta ir žmogus, tai žmogaus prigimtis, kaip pati aukščiausia, patiria visokiausius svyravimus ir pakitimus į vieną ir į kitą pusę.
Žmogus turi valios laisvę, jis gali save keisti, būti panašus ar ne visai panašus į gamtą. Pagal tai, jis keičia savo judėjimo trajektoriją. Bet vis tiek jo judėjimas nukreiptas į tą patį tašką, to paties tikslo link.
Klausimas. Ar gamtos dėsniai nėra nulemti žmogaus, sociumo lygmenyje?
Atsakymas. Žmogus turi valios laisvę, tai reiškia, kad vis dėlto jam suteikiama galimybė įvairiais būdais nuvykti iš taško A į tašką B.
Klausimas. Kitaip tariant, galutinis tikslas vis tik nulemtas?
Atsakymas. Ne tik galutinis tikslas, bet ir visas mūsų judėjimas. Jį galima suskirstyti į mažas atkarpas ir kiekvienoje iš jų galime judėti geresniu ar mažiau geru keliu.
Klausimas. Dabartiniame kelio ruože pasireiškė pasaulinė epidemija – koronavirusas. Visi suprantame, kad tokių virusų būta daug ir kur kas pavojingesnių. Kuo ši situacija skiriasi nuo kitų mūsų istorijoje? Ar tai, kad šiandien esame labiau priklausomi vieni nuo kitų, integralūs ir, savaime suprantama, tai suteikia savo atspaudą?
Atsakymas. Taip. Jei anksčiau epidemijos Europoje ar atskirose pasaulio dalyse nepaliesdavo kitų žemynų ir tautų, tai dabar to nėra. Šiandien esame taip tarpusavyje susiję per kultūrą, ekonomiką, pasaulinę prekybą ir kt., kad negalime nebūti kaip vieninga žmonija.
Todėl virusai užkrečia mus visus, palaipsniui plisdami iš vieno Žemės krašto į kitą. Ir niekur negalime dingti, negalime nutraukti tarpusavio ryšių.
Komentaras. Šios situacijos ypatingumas – šiandieninė mūsų tarpusavio priklausomybė, ir svarbiausia, tie neproporcingi vyriausybių įvesti apribojimai. Juk buvo įvairios epidemijos, tačiau niekas taip nereaguodavo.
Atsakymas. Bet tai buvo anksčiau, kai nebuvome taip susiję vieni su kitais. O šiandien šis ryšys tapo visuotinis. Sunku įsivaizduoti, kur jo nėra. Ir paaiškėja, kad dėl viruso esame įpareigoti atsiriboti vieni nuo kitų, kiekvienas žmogus privalo izoliuotis nuo kitų, o tai dabartiniame pasaulyje neįmanoma.
#261698

Iš 2020 m. kovo 12 d. TV programos „Koronavirusas keičia tikrovę“

Daugiau šia tema skaitykite:

Karantinas – pirmas žingsnis išeiti iš krizės

Mintys apie koronavirusą II dalis

Antikūnai prieš egoizmą

Klausimas. Kaip auga žmogaus siela?
Atsakymas. Žmogaus siela auga nuo nulio, panašiai kaip mūsų pasaulyje iš lašelio sėklos vystosi embrionas. Tiksliau, embrionas atkartoja tas pačias vystymosi stadijas kaip ir siela.
Patekusi į reikiamą vietą sėkla ar vadinamasis „rešimo“ (duota dvasinė būsena) ima vystytis. Užgimstama Acilut pasaulyje, paskui siela auga toliau.
Žmogus, žinoma, nežino, kaip vystosi jo siela. Jis ima jausti, kai praeina dvasinio gimimo stadiją, o po to išorinio vystymosi stadiją, kuri realizuojasi ne mūsų pasaulyje, o suvokiant aukštesnįjį pasaulį.
#261000

Iš 2020 m. vasario 16 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Siela – tai Kūrėjo dalis

Kas yra sielos užuomazga?

Embriono vystymasis ir sielos raida

Klausimas. Kas yra meilė sau?
Atsakymas. Tai mūsų egoizmas, kuris aiškus kiekvienam iš mūsų, kai žmogus myli save be galo, nekontroliuojamai, nesąmoningai, nes tokia prigimties galia. Tai pasąmoningai egzistuoja mumyse.
Klausimas. Tačiau tuo metu gaunu malonumą kitų sąskaita?
Atsakymas. Nebūtinai kitų sąskaita. Tiesiog meilė sau mylimam ir yra mūsų egoizmas.
#261217

Iš 2020 m. vasario 2 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaittykite:

Būk aukščiau meilės sau

Egoizmas – materijos pagrindas

Būk aukščiau meilės sau

Globalus tarpusavio laidavimas – tai dėsnis, galiojantis visiems, į vieną sistemą sujungtiems elementams. Ir šis dėsnis įpareigoja kiekvieną žinoti, kaip jis turi elgtis sistemoje, kad atvestų ją į pusiausvyrą, į tobulą abipusį ryšį tarp visų dalių.
Žinoma, neįstengiame net įsisąmoninti šio dėsnio, o juolab jo laikytis. Negaliu prisiimti tokio įsipareigojimo, juk jeigu neatliksiu savo funkcijos integralioje sistemoje, tai ji visa išeis iš pusiausvyros ir kaltas būsiu aš.
Visi pajaus, kad pažeidžiau sistemos tobulumą. Išeitų, kad kiekvienas elementas lygiavertis visai sistemai bendrai, o tai gąsdinanti atsakomybė. Kiekvienas žmogus atsako už visą pasaulį. Todėl sakoma: „Geriau sėdėk ir nieko nedaryk“.
Štai taip dabar žmonių paprašė būti karantine ir neišeiti į gatvę, niekur nevažinėti, neskraidyti, su niekuo nekontaktuoti. O ką gi daryti?
Nuodugniai susipažinti su tuo, kad esame integralioje, globalioje sistemoje, kurioje veikia laidavimo dėsnis, kitaip tariant, tarpusavio priklausomybės dėsnis, ir kaip mums šią priklausomybę iš priverstinės paversti norima. Norime būti susiję ne todėl, kad mus įpareigojo gamta, o todėl, kad patys atskleidėme, kaip gera palaikyti ryšį!
Tai tiesiog gyvenimas rojuje – susijungti kartu į vieną tobulą vienybę ir pajausti gamtos tobulumą. Ir tada pajausime visas gamtos dalis, pradedant nuo tolimų žvaigždžių iki tokių gyvenimo formų, kurios mums dabar nežinomos. Žmogus galės tapti didingu tobulybės kūrėju.
Pirmasis išėjimo iš krizės etapas – karantinas, kitaip tariant, „sėdėk ir nieko nedaryk“ – tik mokykis. Žmonijos problema ta, kad ji ima veikti dar iki tol, kol supranta, ką daranti. Kol esame karantine, turime laiko pagalvoti: kokiame pasaulyje egzistuojame, kas mes tokie ir kas yra gamtos sistema, kurioje gyvename, o dar – kaip priklausome nuo gamtos sistemos, o ji nuo mūsų.
Kaip per savo santykius vieni su kitais veikiame bendrą gamtos sistemą: negyvąją materiją, augalus, gyvūnus bei žmones, ir kaip gamta reaguoja į mūsų veiksmus? Taip pradėsime mokytis to, kaip pastatyti nuostabius namus visiems – ne tik patogius, bet amžinus, tobulus, esančius aukščiau šio biologinio gyvenimo ir mirties, aukštesnėje pakopoje.
Taisydami tarpusavio ryšį, pakylame į begalinę sistemą, kurioje nėra laiko apribojimų. Pradedame gyventi pasaulyje, kuriame nėra mirties ir jokių apribojimų, tik beribis suvokimas ir egzistavimas. Dabar gavome galimybę ateiti prie tokio gyvenimo.
Visų pirma reikia išstudijuoti bendrą gamtos sistemą ir mūsų vaidmenį joje, ir kaip mums tarpusavyje organizuotis, kad užmegztume ryšį su šia bendra gamtos sistema. Juk kiekvienas iš mūsų – egoistas, priešingas gamtai. Ir kaip man prisiderinti prie gamtos sistemos, kuri visa integrali ir egzistuoja pagal laidavimo, vienybės, meilės, abipusio papildymo dėsnį, jei esu sukurtas priešingai?
Štai čia mums į pagalbą ateina kabalos mokslas, kuris moko, kaip mums, egoistams, sukurti tarpusavio ryšį, panašų į integralią gamtos sistemą. Tai vadinama „dešimtuku“, kur dešimt žmonių vienijasi, kad kartu sukurtų gamtos sistemą atitinkantį ryšį.
Žmogaus egoizmas visuomet mėgino visą pasaulį pajungti savo poreikiams. Bet šis laikas baigėsi. Epidemija sukėlė perversmą sąmonės pasaulyje, ėmėme suprasti, kad negalime naudoti visko tik savo naudai, kad turime ieškoti, kaip tapti naudingiems visai sistemai.
Dešimt žmonių – tai tarsi maža laboratorija, kur stengiamės sukurti antivirusą tuo, kad sutinkame nustatyti tarp mūsų tuos dėsnius, kurie veikia tobuloje, integralioje, globalioje sistemoje, kitaip tariant, abipusį davimą. Kiekvienas anuliuoja save ir iškelia kitus aukščiau savęs, kurdamas tokius santykius, kurie aukščiau kiekvieno asmeninio egoizmo. Tai ir bus vakcina nuo viruso.
Taip atsiras naujos grupės, kol visa žmonija gaus antivirusinę vakciną ir visi vėl elgsis pagal sveikos gamtos dėsnius. Tai bus naujas žmogus, juk jis suvoks devynių draugų norus kaip savo asmeninius ir rūpinsis jais labiau, nei pačiu savimi.
Priklausomai nuo to jis gaus palaikymą iš integralaus gamtos dėsnio, jis virs integralia gamtos dalimi. Globalaus laidavimo dėsnis įpareigoja žmogų būti susijusiam su visa sistema aukščiau jo egoizmo.
Gamta sukūrė žmogų didžiausiu egoistu iš visų kūrinių. Bet globali gamta per šią krizę nori mums parodyti, jog ji jau ilgai laukia, kad padarytų mus savo neatsiejamomis dalimis. Gamta tarsi sako mums: „Dabar esu pasirengusi įjungti jus į savo vidų kaip integralius elementus“.
Ir tai nepaisant to, kad kiekvienas iš mūsų sukurtas kaip antiintegralus, norintis vien valdyti ir išnaudoti kitus. Gamta sukūrė mus priešingais sau, kad sulygintume neigiamas ir teigiamas būsenas bei įvertintume „šviesos pranašumą iš tamsos “. Ir tuomet galėsime pajausti ir įsisąmoninti integralią, tobulą būseną, panorėsime ją pasiekti. Kitaip, nesuprastume, kur esą.
Gamta nuo pat pradžių įdiegė mumyse egoistinę programą, kuri dabar nustojo veikti. Mes turime suprasti, kad egoistinė programa nesuderinama su globaliu, susijusiu pasauliu.
Krizė stumia mus, kad sutiktume susijungti su kitais ir laikytumės integralaus gamtos dėsnio. Turime įdiegti savyje naują, patobulintą globalaus laidavimo programą – vienintelę gamtoje egzistuojančią programą.
Ši programa veikia visur, išskyrus žmogų, tačiau mes negalime suvokti to savo neištaisytu, egoistiniu protu. Teisiame pasaulį pagal savo trūkumus, todėl matome jį neištaisytą. Bet vos tik imsime taisyti save ir panorėsime tapti integralia gamtos dalimi, pamatysime visiškai kitokį pasaulį ir suprasime, kad jis visada buvo toks, tiesiog to nepastebėjome.
Globalaus laidavimo dėsnis teigia, kad mes visi priklausome vienai sistemai ir privalome jaustis kaip vieno mechanizmo dantratukai, kur kiekvienas priklauso nuo visų. Taip suteiksime sau amžiną, tobulą, nuostabų gyvenimą. Daugiau nieko nereikalaujama ir krizė, sukurta koronaviruso epidemijos, priartina mus prie to. Palinkėkime mums visiems sėkmės ieškant teisingo sprendimo.
#261746

Daugiau šia tema skaitykite:

Antikūnai prieš egoizmą

Geriausi vaistai nuo koronaviruso

Kada pasibaigs koronavirusas?

Klausimas. Sakote, kad iki visiško išsitaisymo liko 200 metų. Kas tie 200 metų žvelgiant iš amžinybės pozicijų? Pragyvenau daugiau nei penkiasdešimt metų, gyvenimas praėjo kaip akimirksnis. Kas tie 200 metų? Dar keturissyk tiek, – tai tiesiog niekai. Kam skubinti laiką?
Atsakymas. Skubiname ne laiką, o savo vystymąsi, tai, kaip greitai pasieksime savo tobulą būseną.
O jums norisi ir toliau tęsti savo nelaimingą gyvenimą? Kokia jo prasmė, jei nepasiekta amžina, tobula būsena, kai esate visiškai susijungęs su visais kūrinijos elementas ir su Kūrėju? Juk be to, daugiau nieko nėra.
Pasiekti tobulybę – tai mūsų vystymosi tikslas. Spartindami šį judėjimą keičiate raidos principą – nuo smūgių ir nelaimių į gerą vystymąsi, kai pats siekiate tobulumo būsenos. Štai ir viskas.
Iš esmės galite palikti kabalą ir niekuo neužsiimti. O po 200 metų jus „lazda į laimę“ atvys prie šios būsenos ir viskas bus kaip reikia. Bet kuriuo atveju prieisime galutinio ištaisymo ir pripildymo būseną.
#261476

Iš 2020 m. vasario 9 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kam skirta kabala?

Vienintelė, už viską atsakinga jėga

Tobulybė be išimčių

Nūnai žmogų apimanti ir paralyžiuojanti baimė yra sukelta ne dabartinės situacijos, o minčių apie tai, kas gali nutikti vėliau.
Bet neverta taip jaudintis, juk visi esame valdomi aukštesniosios jėgos, ir viskas eis pagal jos planą. Ir tai neturi nieko bendra su religija. Religingas žmogus neklausia apie gyvenimo prasmę, jis neabejoja dėl to, ką reikia daryti. Kabalos mokslas kelia mumyse klausimus, kurių nėra religijoje.
Nėra ko jaudintis dėl to, kas gali nutikti, juk ne mes lemiame įvykius, o bendroji gamtos jėga. Kur ji nukreips mus, ten ir nueisime. Ir toks požiūris nėra naivumas ar fanatizmas, jis suteikia mums vidinę apsaugą, išlaisvinančią nuo nežinomybės baimės.
Viskas išaiškėja tik mintyse. Žmogus gyvena savo mintyse. Šiandien beveik kiekvieno galvoje sukasi beprotiškas minčių ir baimių dėl ateities verpetas, neduodantis ramybės nei dieną, nei naktį. Vienintelis būdas apsiginti: prilipti prie kūrimo programos, vedančios žmoniją į aukščiausią pakopą, kad suprastume ir pajaustume, kam gyvename, kam vystomės, į kokį tikslą einame.
Ir tada visi nurims su šiuo tikslu, ir bus visiems gerai. Viskas paaiškės tik mintyse, galima ramiai sėdėti ir tik tuo užsiimti. Užeikite į mūsų kabalos svetainę, pradėkite skaityti, kas ten parašyta. Nereikia nieko mokytis ir įsiminti – tiesiog stenkitės tai pajausti, įsisąmoninti, perleisti per širdį ir protą, kad išugdytumėte savyje žmogų.
Žmogus mumyse – tai, kas tapatina save su gamta, su aukštesniąja mintimi, aukštesniąja programa, aukštesniąja jėga. Gamta – tai Kūrėjas, viskas įsijungia į ją. Pasistenkite išugdyti savyje tokius pojūčius ir mintis, kad pajaustumėte šią gamtą aplink save, kitaip tariant, kad pažintumėte Kūrėją. Pasistenkite išeiti iš savęs ir susijungti su visa Visata, su šia mintimi, apimančia visą pasaulių sistemą.
Ir tuomet išvysime, kodėl viskas taip vyksta. Juk mes ne maži vabaliukai, šliaužiojantys žeme, o žmonės, iš kurių gamta nori sukurti kažką didingo, nori duoti mums galimybę ją suprasti, su ja susijungti. Tai nuostabi galimybė!
Virusas – tai ne liga, o vaistai. Pažiūrėkite, kiek daug jis pakeitė pasaulyje: oras tapo švaresnis ir gaivesnis, žmonės nebesinuodija, dirbdami gamyklose, teršiančiose atmosferą, dirvą ir vandenį.
Pranešama, kad dėl karantino vanduo Venecijos kanaluose taip išsivalė, kad jame net ėmė veistis žuvys. Žemės rutulys nori gyventi, tik netrukdykite jam. O jūs sielojatės dėl to, kas su jumis nutiks po mėnesio. Nebijokite, viskas susitvarkys. Tik iš anksto apsisaugokite nuo smūgio vaistu. Užsukite į mūsų tinklalapį, ir rasite ten daug paaiškinimų, kaip pirmiausia nusiraminti. Linkiu jums geros kloties.
#262043

Iš 2020 m. kovo 19 d. TV pokalbio „Naujasis gyvenimas“ Nr. 1214

Daugiau šia tema skaitykite:

Kūrinys – tai noras gyventi

Ar baimė padeda pažinti save?

Tegu tai būna gėrio epidemija

Baal Sulamo straipsnis „Valios laisvė“ keičia daugelio žmonių mąstymą.
Perskaitę šį straipsnį dauguma jų ateina į kabalą, nes įsitikina, kad jų turima laisvė visai nėra laisvė.
Visi esame gamtos elementai, aklai vykdantys tai, ką mums nurodo gamta. Todėl absoliučios nelaisvės, paklusnumo gamtos dėsniams suvokimas verčia mus ieškoti tikrosios, o ne įsivaizduojamos laisvės.
Tarkime, dabar turiu pinigu, laiko, galimybių. Renkuosi: arba kur nors skristi ar plaukti, arba leisti laiką su kuo nors, arba tiesiog eiti nusnausti. Tai nėra laisvė. Juk jeigu iš anksto žinome aplinkybes ir save, tada jau nuo pat pradžių galime būti tikri, ką pasirinksime, kam teiksime pirmenybę.
Tad jeigu žmogus visa tai aiškiai įsisąmonina, supranta, jog neturi jokio pranašumo gyvūnų atžvilgiu, kurie veikia pagal savo instinktus, mat jis lygiai toks pat.
Ir kaip nuo gyvūnų paslėpta, kad jie nėra laisvi, taip ir nuo žmonių – tik kitokiame lygmenyje. Kitaip tariant, žmogus dar labiau supainiotas, nesuvokia, esąs visiškoje nelaisvėje visų savo veiksmų, minčių, norų bei sprendimų atžvilgiu.
Žmonės ateina į kabalą, kad suprastų, ką, kokią žmogaus būseną iš tikrųjų galima vadinti laisve. Ir tada jau viskas yra jų rankose.
Bet tam reikia pakilti aukščiau savo egoizmo, ne aklai jį sekti, o stengtis iš tikrųjų būti aukščiau jo. Tai nėra lengva. Tačiau yra už ką kovoti – už laisvę.
#255979

Iš 2019 m. lapkričio 17 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Ar aš laisvas?

Laisvė ar iliuzija?

Suprasti Kūrėjo sumanymą