Pateikti paieškos 'Adam Rison' rezultatai.


Ar koronavirusas paliks pėdsaką mumyse?

Dvasinis darbas, Koronavirusas, Krizė, globalizacija, Sveikata

каббалист Михаэль ЛайтманŽmonija egzistuoja jau tūkstančius metų, karta keičia kartą, bet mes nesimokome iš praeities klaidų. Ar tikimės, kad ateities kartos nepamirš koronaviruso, ir jis paliks pėdsaką mumyse, ne tik įrašą istorijos knygose?
Ir iš tikrųjų tai virsta į augantį pokyčių srautą sielose, kurios priklauso Adam Rišon sielai. Kančios ir problemos didėja kaip sniego kamuolys ir veda mus į paskutinę kartą.
Šioje paskutinėje kartoje, kurioje gyvename šiandien, pirmiausia turime sutikti, kad visa žmonija yra vienoje integralioje sistemoje. Visi priklausome ne kokioms atskiroms tautoms, o žmonijai.
Matome, kaip susimaišęs pasaulis, visos rasės: juoda, balta, geltona, raudona. Paskutinėje kartoje turėsime priimti žmoniją kaip vieną sistemą ir pamatyti, kad netgi savo naudai turime rūpintis visu pasauliu.
Ankstesni smūgiai stūmė mus nuo vienos santvarkos prie kitos: nuo vergijos į feodalizmą, po to į kapitalizmo, socializmą. Bet dabar prasideda visiškai naujas laikotarpis, kai gamtos smūgiai privers mus susiburti, susivienyti, tarsi viena šeima.
Tai atliksime kęsdami gamtos smūgius, tačiau būtų gerai sutrumpinti įsisąmoninimo laiką. Tada žmonija pasiruoš vienybei, kad taptų it viena šeima, ims įgyti vienos Adomo sielos pavidalą. Tai laiko šauksmas.
Todėl smūgiai nesiliaus, bet vis dažnės ir privers pajausti mūsų tarpusavio ryšį visame pasaulyje. Pastebėsime, kad kenkiame sau, dusiname save savo rankomis ir taip pamažu priartėsime prie tiesos.
#264667

Iš 2020 m. gegužės 14 d. rytinės pamokos

Komentarų nėra

Pavydo galia

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманPavydas – pati galingiausia jėga. Negaliu pakęsti, kad kitas turi tai, ką turėčiau turėti aš. Šis jausmas toks stiprus, nes kyla iš Šviesos poveikio iš aukščiau, tai leidžia man pajausti kitą žmogų kaip save. Ir todėl pavydžiu jam, juk tai, ką jis turi, palyginus su tuo, ką matau turįs pats, atrodo man, kaip daug kartų padauginta iš atstumo tarp mūsų.

* * *
Pavydas kyla dėl to, kad kylame iš vienos Adam Rišon sielos ir todėl galime jausti vieni kitus, matyti, ką turi draugas. O egoizmas padaugina tai, ką pamačiau pas draugą daugybę kartų taip, kad net pats menkiausias daiktas svetimose rankose atrodo itin vertingas ir man jo norisi.
Man rodos, kad man trūksta būtent to, kas yra pas jį ir jeigu tai gausiu, tai visiškai užsipildysiu. Ir tai kyla iš Adam Rišon sistemos.

* * *
Jei manyje pabunda neapykanta, koks nors noras, vadinasi turiu su juo dirbti. Nesame atsakingi už savo norą ir jo pobūdį – noras atsiranda, pradingsta, vėl grįžta. Kabaloje nekovojame nė su vienu noru, o tiesiog dar labiau įsijungiame į tinkamą aplinką, kur gauname tinkamą nukreipimą ir jėgą.
Žmogus neturi jokių šansų įveikti savo noro priešpriešiais kovodamas su juo, ir nesuprantama, kodėl mėgina tai daryti. Turiu žiūrėti į savo norus kaip į duotus man tam, kad jų padedamas išaugčiau.
O jeigu sugriausiu kokį nors norą, negalėsiu augti. Turiu pakilti virš noro ir teikti pirmenybę dvasiniam tobulėjimui. O tai įmanoma susijungus su aplinka ir kreipiantis į Kūrėją, realizuojant taisymosi metodiką.
Netgi nepaisau tų atsiskleidžiančių manyje norų, nes neketinu jų realizuoti. Suvokiu juos kaip trampliną, nuo kurio turiu atsispirti, kad šoktelčiau į viršų. Tai bus teisingas santykis.
#257508

Iš 2019 m. gruodžio 13 d. rytinės pamokos

Komentarų nėra

Du metrai neutralios zonos

Dvasinis darbas, Krizė, globalizacija, Sveikata, Viena siela

каббалист Михаэль ЛайтманVisa šio pasaulio tikrovė turi būti įtraukta į mūsų santykius su aukščiausia gamtos jėga. Tačiau šiandienos tikrovėje yra labai daug tuštumų. Juk kas yra koronavirusas?
Virusas parodo, kad vietoj ryšio tarp mūsų yra tuščių sričių, kurias reikia užpildyti tinkamais santykiais. Atskleisdami šias spragas tarp mūsų, pastebime, kad per jas neįmanoma bendrauti, nes per šį sugadintą ryšį vienas kitam perduodame virusą.
Virusas atskleidė milžiniškus plyšius tarp mūsų, kuriuos reikia užpildyti draugiškais santykiais. Jei negalime sukurti tokių jungčių, geriau neiti į šias zonas, o likti namuose.
Atstumas tarp žmonių yra noras, kitaip tariant, virusas atskleidžia mums naujus norus, naujas savybes, naujus ryšius, kurie turi būti užmegzti tarp mūsų. Jei per šį dviejų metrų atstumą vienas nuo kito susisieksime nauju būdu, tapdami kaip vienas žmogus su viena širdimi, tada Kūrėjas atsivers tarp mūsų.
Virusas atskleidžia tuštumas, kurias reikia užpildyti gerais santykiais. Ir tada pasieksime naują ryšį, panašesnį į Adam Rišon sistemą. Visos šios bendros sistemos dalys pradės veikti kartu, vieningai, esant tarpusavio supratimui. Užuot primetęs kitam tai, kas gerai man, duosiu tai, kas gerai jam.
Ir tada atstumai tarp mūsų pradės nykti, pasaulis ims jungtis būtent per tarpus tarp mūsų. Visos tikrovės dalys susivienys ir suformuos naują, ištaisytą Adam Rišon sistemą, kurioje pasirodys Kūrėjas, organizuodamas mūsų ryšius ir užpildydamas juos. Tai nėra dviejų metrų atstumas, o norai, užpildyti aukštesniosios jėgos atskleidimu.
Prireiks laiko tai suprasti ir įgyvendinti, tačiau taip įvyks ir visas pasaulis ims apie tai kalbėti. Tiesiog dar nepradėjome taisyti šių tarpų tarp mūsų tinkamais, gerais, geraširdiškais santykiais. Bet vos tai nutiks, pasaulis iškart pamatys, kad būtent toks yra sprendimas, vaistai nuo koronaviruso, nauja tikrovė ir kad būtent toks turi būti pasaulis.
#262826

2020 m. balandžio 7 d. iš rytinės pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Kur yra siela?

„Už ką man ši bausmė?“

Koks bus pasaulis po epidemijos?

Komentarų nėra

„Už ką man ši bausmė?“

Dvasinis darbas, Realybės suvokimas, Viena siela

каббалист Михаэль ЛайтманŽmonės dažnai klausia: „Už ką man tokios nelaimės?“ Netikėtai atleistas iš darbo, užkluptas sunkios artimojo ligos ar mirties žmogus klausia: „Ką blogo padariau, kad mane taip baudžia?“ Šį klausimą girdėjau tūkstančius kartų iš žmonių, atėjusių pas mane patarimo.
Iš tiesų neįmanoma sužinoti, kodėl atsitiko nelaimė, ir nereikia kapstytis praeityje ieškant priežasties, tarsi būtų ryšys tarp mūsų veiksmų, atlyginimo ir bausmės.
Jei bandyčiau susieti praeitį su ateitimi pagal priežasčių ir pasekmių seką, tai būtų labai primityvus ir materialus požiūris. Taip kalbama su nesuprantančiu mažu vaiku. Vyresniam vaikui (12-13 metų) reikia formuoti kitokį mąstymo būdą.
Nežinau, kodėl man taip atsitinka – tai kyla iš mano sielos šaknies. Kiekviena būsena – kas akimirką kažkas visiškai naujo. Nėra jokio ryšio su tuo, kas buvo anksčiau, viskas priklauso nuo bendrosios visai žmonijai skirtos programos, nuo bendros sielos. Viskas man ateina iš ten, aš susietas su begale faktorių, lemiančių mano likimą.
Galbūt kurios nors sielos dalys, esančios labai toli nuo manęs, apsprendžia tai, kas dabar man atsitiks. Ir atvirkščiai, aš galiu būti priežastis to, kas vyksta su jomis. Juk mes visi sujungti į vieną bendrą sielą, Adomą.
Suprantama, kad paprastame materialiame lygyje galiu nuspėti savo fizinių veiksmų pasekmes. Bet staiga kažkas atsitinka ir aš prarandu tiesioginį ryšį. Tai įvyksta todėl, kad mes savo gyvenime negalime atsižvelgti į visus parametrus. Mums atrodo, kad visos priežastys turi būti matomos, bet taip nėra.
O ką gi daryti, jei kilo sunkumų? Nereikia žvalgytis į praeitį, o dirbti su dabartine būsena. Žmogus kiekvieną akimirką, kiekvieną dieną naujas. Nėra panašių akimirkų. Tai dvasiniai dėsniai. Iš dvasinio pasaulio mums ateina nurodymai, neturintys jokio ryšio su tuo, ką veikiame šiame pasaulyje.
Tai griauna visą mūsų ankstesnę įsivaizdavimų apie atlygį ir bausmę sistemą, tačiau kuria naują mechanizmą, kuriame esame susieti su tikrosiomis priežastimis, su aukštesniuoju valdymu, reguliuojančiu visą mūsų gyvenimą.
Kam nors atsitikus neverta priežasties ieškoti praeityje. Net jei man atrodo, kad radau, argi tai padės? Tuo remdamasis ateityje pridarysiu dar daugiau klaidų.
Todėl teisingiau sakyti, kad kiekviena akimirka ateina iš aukščiau, iš sielos šaknies. Jei noriu sau užsitikrinti gerą, greitą vystymąsi, turiu paveikti savo sielos šaknį, kad iš ten ateitų tik geri nurodymai.
Praeitis buvo ir pražuvo, ja nebesirūpinkime. Dabartyje turiu siekti didesnio susivienijimo su visais. Ir jeigu nesu kabalistų grupėje, tarp žmonių, norinčių susivienyti į vieną bendrą sielą Adam Rišon, tai neturiu jokios galimybės paveikti savo gyvenimą. Aš tiesiog vykdysiu aukštesniosios programos įsakymus, nežinodamas, iš kur jie ateina.
Jeigu noriu susijungti su savo dvasine šaknimi, privalau būti tinkamoje aplinkoje, kad rūpinčiausi žmonija ir grupe, skatindamas visus vienytis. Tada man atsiskleis sistema, kurioje esu ir iš kur man ateina įsakymai.
Atsitikus nelaimei negalima savęs kaltinti ir krimstis – reikia tiesiog tai priimti ir dar labiau susivienyti su grupe. Dėl to turiu būti tarp tokių žmonių, kurie taip pat nori paveikti savo likimą, jį suprasti, pakilti virš jo. Tai įmanoma.
Matome, kad šiame pasaulyje nėra atlygio ir bausmės už praėjusius veiksmus. Nusikaltėliai gyvena puikiai, o paprastas juodadarbis, savo prakaitu uždirbantis duonos kąsnį, kenčia. Ieškoti čia teisybės – tai veltui švaistyti jėgas ne ta kryptimi. Mums nėra ko mokytis iš šio pasaulio, jis grįstas apgaule.
Kabalos mokslas moko vienintelio būdo, kaip paveikti pasaulį: rasti vienminčių grupę ir imti joje vienytis. Tik savo susivienijimo galia galime paveikti Aukštesniąją jėgą. Ir tada ji pakeis tikrovę mums visiems.
Tokią revoliuciją galime įvykdyti be kareivių ir šūvių, be jokios prievartos, tik vienos Aukštesniosios jėgos padedami. Jei susivienijame dešimtuke, sužadiname Aukštesniąją jėgą, kad ištaisytų mus ir visą žmoniją.
Atlyginimas – tai susivienijimas ir pojūtis, kad dešimt mūsų kaip vienas. O bausmė – negalėjimas to padaryti. Ir tada, kad ir kas man nutiktų, net ir blogiausia, sakysiu, kad ši būsena atėjo iš Aukščiau, ir ji yra pati geriausia, nes stumia mane meilės ir vienijimosi su dešimtuku link.
Kiekviena akimirka – naujas gyvenimas, nauja būsena, kurioje turiu dirbti su dešimtuku. Tuomet visus man siųstus įvykius suvoksiu kaip gerus.
Dešimtuke kuriu savo sielą. Dešimt draugų, siekiančių susivienyti (draugas/chaver iš žodžio vienijimas/chibur), tarpusavyje konstruoja mechanizmą, vadinamą siela. Jame atsiskleidžia davimo, meilės, vienijimosi jėga, valdanti visą pasaulį. Todėl ji ir vadinama Aukštesniąja jėga. Visas likimas, visi įvykiai veda mus tik į šio tikslo įgyvendinimą.
#250672

Iš 2019 m. rugpjūčio 5 d. naujienų programos

Daugiau šia tema skaitykite:

Iš kur mano sielos šaknis?

Atlygis – jaustis prasikaltėliu

Išprašyti Kūrėjo šviesti mums

Komentarų nėra

Ypatinga dešimties prarastų genčių misija

Izraelis ir pasaulio tautos

каббалист Михаэль ЛайтманDešimt Izraelio genčių pasimetė tam, kad galėtume realizuoti savo paskirtį pasaulio atžvilgiu. Izraelio tauta neegzistuoja pati sau, ji tam, kad perduotų vienybės ir Kūrėjo atskleidimo metodiką visoms tautoms.
Visos tautos bendroje Adam Rišon sieloje priskiriamos prie dvasinio parcufo kūno, ir turi galimybę užmegzti ryšį su Kūrėju tik per parcufo galvą, t.y. Izraelio tautą, per 2.5 likusias gentis.
Dešimt genčių pradingo, ištirpusios pasaulio tautose, kad paskui kiltų ryšys tarp sielos galvos ir kūno. Vėliau jos atsiskleis ne šiaip sau, o kaip pereinamoji grandis tarp galvos (Izraelio tautos) ir kūno (pasaulio tautų).
Per praėjusius tūkstantmečius jie susimaišė su kūnu, su visa žmonija, bet pagal savo rešimot, šaknis, dvasinius genus priklauso galvai. Būtinas toks susisluoksniavimas bendrame parcufe, kuris apima savyje ir galvos, ir kūno savybes.
#258567

Iš 2020 m. sausio 9 d. rytinės pamokos

Komentarų nėra

Raktas į sėkmę

Dvasinis darbas, Laidavimas

каббалист Михаэль ЛайтманTarpusavio laidavimas – tai raktas į sėkmę, daugiau nieko nereikia. Tik to ir trūksta Adam Rišon sistemoje, kad ji būtų vėl sujungta. Jau yra visos sielos dalys – tarsi variklio detalės, kurias tereikia surinkti.
Tinkama sujungimo tvarka ir mūsų tarpusavio ryšys vadinasi tarpusavio laidavimu. Tereikia visas detales priartinti vieną prie kitos ir bendrai dirbti. Su pačia medžiaga nėra ko daryti, reikia tik atkurti ryšius jos viduje.
Viskas išsisprendžia mintyje. Kūrėjas vėl iš naujo vis stipriau leidžia mums pajausti mūsų atskirtį, o mes mėginame vėl susijungti, pasiekti vienybės. Taip pamažu einame pirmyn, kol pasieksime reikiamą dydį.
#257148

Iš 2019 m. gruodžio 10 d. rytinės pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Pažinti bendrą sistemą

Kas yra „abipusis laidavimas“

Verdanti vienybės lava

Komentarų nėra

Kabalos mokslo istorija, 1 d.

Kabala, Kabalos mokymasis

каббалист Михаэль ЛайтманKabalos mokslo vystymasis nuo Adomo iki Abraomo
Komentaras. Viena vertus, „Kabalos istorija“ yra labai paprasta, kita vertus, gana sausa.
Atsakymas. Tai priklauso nuo to, kaip ji dėstoma. Jūs galite tiesiog išvardyti nuogus faktus, kuriuos reikia prisiminti. O jei kalbate apie priežastis, kodėl tai įvyko, tada istorija tampa ir dideliu mokslu apie tai, kaip visi veiksmai, ryšiai ir reiškiniai persilieja vieni į kitus.
Komentaras. Kabalos mokslas sutinka su tuo, kad po Didžiojo sprogimo, maždaug prieš 14 milijardų metų, atsirado materija, laikas, erdvė. Atomai jungėsi į molekules, vėliau į stambesnius organizmus ir t. t. Visa tai Baal Sulamas aprašė laikraštyje „Tauta“.
Atsakymas. Yra tik vienas pataisymas: visa tai susiję su žmogumi, kuris atsirado prieš 13,5 mlrd. metų po Didžiojo sprogimo. Vystydamasis jis pradėjo atskleisti, kad jo atžvilgiu tarsi egzistuoja žvaigždės ir viskas, ką jis mato. Ir jei ne žmogus, neįmanoma pasakyti – buvo tai ar ne. Tada iš viso nebūtų laiko, erdvės ir istorijos.
Komentaras. Sakoma, kad prieš 70 000 metų įvyko kognityvinė revoliucija ir šiuolaikiniai žmonės kilo iš homo sapiens. Kabalos mokslas tvirtina, kad pirmasis žmogus, kuris atskleidė ne tik pasekmes, bet ir materialių procesų priežastis, buvo Adam Rišon.
Atsakymas. Adomas vadinamas „Rišonu“, t. y. „pirmuoju“, nes pirmas iš žmonių atskleidė Aukštesnįjį pasaulį, t. y. papildomą tikrovę. Ir iki jo žmonės egzistavo dešimtis tūkstančių metų. Kabalos mokslas to neneigia, nes Adomas ne pirmasis žmogus Žemėje, o pirmasis, atskleidęs Aukštesnįjį pasaulį. Nes be penkių jutimo organų jis išvystė dar penkis, vidinius, daug gilesnius jutimo organus, nesusijusius su mūsų pasauliu, kuriais jis pajuto kitą, aukštesnį, gamtos būvį.
Tora sako, kad nuo Adomo iki Nojaus ir nuo Nojaus iki Abraomo praėjo 10 kartų, t. y. 20 kartų kabalos mokyklų. Tačiau labiausiai kabala paplito Senovės Babilone, ten ji atsiskleidė ne vienetams, ne mažai grupelei, o Abraomui ir jo sekėjams. Būtent per Abraomą kabala pradėjo sparčiai plisti masėse.
Klausimas. Ar Abraomą galime laikyti kabalos metodikos pradininku?
Atsakymas. Taip. Todėl jis ir vadinamas „Abraomu“, t. y. „tautų tėvu“. Mokymas, kurį jis atskleidė – tai papildomų žmogaus jutimo organų išvystymas, kai be mūsų pasaulio, kuriame gimstame, jis dar jaučia papildomą dvasinį tūrį. Jis yra aukščiau mūsų pasaulio ir lemia visus Žemės įvykius, todėl yra mums būtinas.
Iš pradžių Abraomas nebuvo kabalistas. Jis buvo Babilono karaliaus Nimrodo žynys. Tačiau palaipsniui, matydamas, kas vyksta su babiloniečiais, kurie iš draugiškų, geraširdžių žmonių virsta prieštaringais, piktais vienas kito atžvilgiu žmonėmis, jis pradėjo tyrinėti, kodėl tai vyksta. Būdamas žyniu, jis privalėjo situaciją sureguliuoti.
Abraomas suprato, kad priežastis – natūralus žmogiškos prigimties vystymasis, skatinantis žmogų pakilti virš šito blogio ir vystytis geruoju būdu.
Jis atskleidė, kaip sukurti žmonių visuomenę, kuri būtų geranoriška vienas kito atžvilgiu ir padengtų blogį. Jis tai išstudijavo, aprašė ir pradėjo dėstyti. Tai ir yra jo metodika, teorija ir praktika.
Klausimas. Ar šis mokymas, kurį išvystė Abraomas yra metodika vienetams, o Mozės, parašiusio Torą, mokymas, metodika didelei tautai, nes iš Egipto išėjo 3 mln. žmonių, ir buvo reikalinga kita metodika?
Atsakymas. Ne, metodika, iš principo, nesikeičia. Jos tikslas yra vienas – pakelti žmogų iki lygmens „pamilk savo artimą, kaip pats save“. Praktiškai tai buvo žinoma ir iki Abraomo, Adomo laikais. Tačiau viskas priklausė nuo to, kokiomis sąlygomis buvo taikoma ši metodika.
Vienas dalykas taikyti tai mažoms grupėms žmonių iš Babilono, su kuriomis Abraomas iš ten išėjo. Jis mokė juos vis labiau vienytis, nes tarp jų atsirado tam tikra trintis. Vėliau tarp jų iškilo labai rimtas ego, ir jie nusileido į tokį gilų egoizmą, tokią tarpusavio trintį, kuri vadinasi buvimu pas faraoną arba egoistine tremtimi. Egoizmas (faraonas) tapo jų valdovu.
#246374

Iš 2018 m. lapkričio 22 d. TV programos „Kabalos mokslo pagrindai“

Komentarų nėra

Iš kur mano sielos šaknis?

Dvasinis darbas, Kūnas ir siela

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Kaip žmogui sužinoti, iš kur jo sielos šaknis, kuriam Adam Rišon organui jis priklauso? Ar gali keisti savo vietą bendroje sistemoje?
Atsakymas. Jokiu būdu. Tai neįmanoma.
Pažinti savo sielos šaknį žmogus gali tik pats, kai pasieks jį arba kai priartės prie jo. Iš principo, jam to ir nereikia, nes kiekvienos dvasinės šaknies, kiekvienos ląstelės, kiekvienos dalies (vadinamosios sielos) darbas visoms kūno dalims yra vienodas – gauti, kad duotum.
Kiekvienas gauna iš bendro organizmo, kad atliktų savo funkciją: duoti kitiems atgal. Žmogus perleidžia per save visą informaciją, visą energiją, visas žinias ir duoda atgal organizmui. Būtent taip organizmas, uždarytas į absoliutų abipusį ryšį, nuolatos funkcionuoja.
#241252

Iš 2018 m. lapkričio 25 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Sielos užgimimas

Siela, panaši į kūrimo sistemą

Unikalus kiekvienos sielos diapozonas

Komentarų nėra

Sfirot ir bendras žmonijos taisymasis

Dvasinis darbas, Viena siela

каббалист Михаэль Лайтман„Sfira“ – tai noras mėgautis, kuris apriboja save ir atsiveria, kad duotų artimui, kitaip tariant, noras jau turi ekraną, atspindėtą Šviesą, išskaičiavimą dėl davimo. Kiek šis noras duoda artimam, tiek yra laikomas šviečiančiu, todėl vadinasi „sfira“.
Noras dalijamas į dešimt sfirų, kurios nori šviesti, duoti viena kitai ir todėl susijungia, kad duotų Kūrėjui. Ir tiek Kūrėjas šviečia joms. Tuomet jos pačios ima šviesti ir vadinasi „dešimt sfirų“.
Su šiomis dešimt sfirų galime dirbti skirtinguose lygmenyse, su sąlygą, kad įstengėme pakilti virš savo noro ir paversti jį šviečiančiu, Šviesos šaltiniu.
Žinoma, negaliu būti Šviesos šaltinis, tačiau, kiek noriu duoti, tiek manyje atsiskleidžia Šviesa ir suteikia davimo jėgą. Taip tampu kanalu, perduodančiu Šviesą kitiems. Kiekvienas turi tapti tokiu vamzdeliu, sujungiančiu Kūrėją su kitais. Taip atkuriame sugriautą Adam Rišon sistemą – vieną bendrą sielą visai žmonijai.
Priklausome „paskutiniajai kartai“, turinčiai didžiulį norą mėgautis, kurį sudėtinga ištaisyti. Ir todėl priešinamės taisymui, tempdami laiką.
Kita vertus, tai toks sunkus ir ilgas procesas, nes mes atliekame bendrą taisymą. Kažkada, kad priartėtume prie Kūrėjo, kad atskleistume aukštesniąją jėgą ir išsitaisytume, pakako vieno žmogaus ar nedidelės grupelės, juk jie atliko savo asmeninį taisymąsi.
Šiandien esame bendro taisymosi proceso pradžioje, ir todėl turime iš savęs padaryti pereinamąjį adapterį visai žmonijai, visoms sieloms.
Todėl mūsų taisymasis toks gilus, platus, ko dar nebuvo istorijoje. Štai dėl to mums tenka dėti tiek daug pastangų, kad pirmąsyk įeitume į dvasinį pasaulį.

* * *
Tik susijungus galima paspartinti mūsų dvasinį vystymąsi. Be to, svarbu žinoti, kam mums reikia vienybės, kaip pasakyta: „Veiksmo pabaiga pradiniame sumanyme“. Mūsų laikai – tai taisymosis pabaigos epocha. Ir todėl turime judėti šios norimos būsenos link, ir iš jos imti sukti ratą atgal ir žiūrėti, ką reikia daryti dabar.
Bet nuo pradžių reikia taikytis į veiksmų pabaigą. Taisymosi pabaigos pats plačiausias ratas ir pats arčiausias ratas su dešimtuku jame, kuris jau ne ratas, o linija, – turi būti suderinti viename taikiklyje.
#234056

Iš 2018 m. rugsėjo 27 d. rytinės pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Visas pasaulis – tai dešimt sfirų

Ieškotojų karta

Tapti viena visuma

Komentarų nėra

Perduoti toliau Ari žinią

Dvasinis darbas, Platinimas

каббалист Михаэль ЛайтманKūriniai turi išpildyti Kūrėjo sumanymą, Jo programą ir atvesti save į kūrimo tikslą.
Šis procesas sudarytas iš grandinės veiksmų, kuriuos atlieka sudužusios kūrinio dalys, jos susirenka ir susijungia į vieną sielą, kokia ji buvo iki nusidėjimo prie Pažinimo medžio, iki bendros sielos sudužimo. Besijungiančios sielos dalys vadinamos kabalistais.
Šios sielos dalelės, labai beskiriančios viena nuo kitos, nuosekliai taiso sudužimą. Matome, kaip skiriasi kabalistai iš jų raštų, ir to, kaip jie kiekvienas atlieka savo misiją.
Per istoriją buvo ypatingų, išskirtinių sielų, t. y. taisymo procesai: Adam Rišon siela, o paskui jo mokiniai: dvidešimt kartų nuo Abraomo (Abraomas, Izaokas, Jokūbas, Mozė, Aaronas, Juozapas, Dovydas…) ir iki mūsų dienų per kabalistus Rašbi, Mošė de Leon, Rambam ir kitus iki dabar.
Šioje grandinėje yra viena labai ypatinga siela, itin mums brangi, netgi svarbesnė už Rašbi ir Baal Sulamą – tai Ari (Izaokas Lurija). Šis žmogus atskleidė mums kabalos mokslą. Be jo iki mūsų neateitų nė vienas kitų kabalistų veikalas, ir todėl mums, kabalos „vartotojams“, Ari ypač svarbus.
Nuo Ari laikų kabala ėmė vystytis ir prisitaikė prie šių laikų, dėl ko nūnai matome save arčiau išsilaisvinimo – būtent dėl Ari. Žinoma, į tai įtraukiamas didžiulis Baal Šėm Tov, o vėliau Baal Sulamo ir Rabašo atliktas darbas.
Baal Sulamas savo misijos pobūdžiu labiau panašus į Ari, o Rabašas – į Baal Šėm Tov. O iki jų visų buvo Rašbi, atnešęs į pasaulį taisymosi pabaigos Šviesą, kuri padeda, stumia visus ir ištraukia į visišką išsitaisymą.
Tačiau Ari – itin svarbus taškas žmonijos istorijoje, ir mes labai vertiname šį kabalistą, jo mums duotą indėlį, o tiksliau, kaip Kūrėjas per Ari sielą padėjo mums priartėti prie savo gyvenimo tikslo.
Ari vos pusantrų metų dėstė Izraelio šiaurėje ir paskui mirė. Ir to buvo gana, kad savo sielos veiksmais pažadintų didžiulę Šviesą pasaulyje. Per Ari šis švytėjimas kaip supanti Šviesą ateina visiems ir pažadina visas po jo einančias kartas.
Visas jo gyvenimas, veikla, jo grupė ir likę jo veikalai, rašytiniai ir sakytiniai – visa tai itin paslėpta, miglota. Tačiau ateina kitos sielos, tokios kaip Baal Šėm Tov ir Baal Sulam ir tęsia Ari darbą su didžiuliu pasišventimu ir galia.
Šiandien prisimenant Ari turime pajausti, kiek esame skolingi šiai sielai, per kurią Kūrėjas tiek daug atliko, kad atneštų kabalos mokslą mums. Turime iš Ari perimti jo žinią ir perduoti toliau.

Iš 2018 m. liepos 16 d. pamokos „Prisimenant Ari“

Daugiau šia tema skaitykite:

Didi ARI siela, I dalis

Didi ARI siela, II dalis

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai
Vėlesni įrašai »