Pateikti paieškos 'atėjo laikas veikti' rezultatai.


Prisitaikyti prie Gamtos programos

Auklėjimas, vaikai, Krizė, globalizacija

каббалист Михаэль ЛайтманKomentaras: Jaunimas baigia mokyklas, įeina į naują pasaulį, ir to, ką jiems duoda – jie nenori, o nieko kito jiems nesiūlo.
Atsakymas: Mūsų pasaulis – egoizmo pasaulis. Žmonės egoistiškai valdo vienas kitą, o tokia valdžia teikia pirmenybę jėgai. Nieko nepadarysi. Jėga neklausia, gerai tai ar blogai, galima ar ne. Jeigu ji gali laimėti, iškart realizuojasi.
Žinoma, suprantu įvairiapusį jaunų žmonių norą matyti pasaulį kitokį. Tačiau jie turi įsisąmoninti, kad tai pirmiausia priklauso nuo to, kiek sugebės pasiruošti.
Pavyzdžiui, norėdami pakeisti gyvenimą Irane, ar parašyti gerą knygą kinams ar nuveikti ką kita bet kurioje pasaulio šalyje jie turi suprasti, koks yra pagrindinis gamtos dėsnis, kur gamta mus veda, nes negalime veikti prieš ją.
Matome, kaip tūkstantmečiais žmonija bandė eiti keliu, kurį susigalvojo manydama, kad jis – neva geras, teisingas kelias. Tiesą sakant, ji nuolat klydo. Vėl rinkosi naują kelią ir vėl klydo. Kaip mažų žmonių grupė didžiuliame miške. Tokiomis sąlygomis esame iki šiol.
Bet dabar atsiskleidžia kabalos mokslas, kuris paaiškina pasaulio raidos dėsnius, jo programą ir vystymosi tikslą. Todėl pirmiausia turime tai išnagrinėti ir, norėdami geriau suprasti šią programą, prisitaikyti prie jos. Ne ją prie savęs, o mes prie jos! Nes tai gamtos programa, o gamtos nesulaužysime. Jei reikia, ji laužo mus.
Įvaldę ir supratę šią programą turime prie jos kaip nors prisitaikyti, kad galėtume joje gyventi, vystytis jos atžvilgiu. Tada priartėsime prie gamtos ir tikrai pamatysime, pajausime, kokioje jos tėkmėje esame, kaip ji nori mus pakeisti.
Veikti ta pačia kryptimi, kaip mus veikia gamta, bus pati patogiausia, teisingiausia būsena. To reikia mokyti.

#278995

Iš 2018 m. liepos 13 d. TV laidos „Integralus pasaulis“

Daugiau šia tema skaitykite:

Atėjo paskutiniosios kartos laikas

Veikti pagal gamtos formulę

Besitaisanti karta

Komentarų nėra

Ateina moters epocha

Dvasinis darbas, Moters dvasingumas, Vyras ir moteris

каббалист Михаэль ЛайтманKoronaviruso epidemija parodė, kokie svarbūs namai, šeima, kuri yra mūsų gyvenimo centras, ir moters, kuri yra viso to ramstis, vaidmuo. Koronavirusas mus sutelkė. Viena vertus, jis apnuogino pasaulyje tarp mūsų egzistuojančius prieštaravimus. Kita vertus, jis visiems vyrams parodė, kad moteris yra svarbiausias mūsų gyvenimo taškas, todėl turime stengtis aplink moteriškąją Malchut dalį sukurti naują epochos po koronaviruso tikrovę.
Baal Sulamas knygoje „Or a-Bair“ rašo: „Mama, motina – nuo žodžių „auklėti“ ir „auginti“. Juk pagrindinis sėklos lašas randasi iš tėvo, o motina augina ir puoselėja šį lašą, padalija jį į organus, sausgysles, audinius ir odą. Visas šis sumanus darbas ir dauginimasis – tik iš motinos. Juk tėvas davė jai tik mažą lašą, o ji meniškai papildė jį iki visaverčio žmogaus. Ir už šį meną ji vadinama mama bei motina.“
Motinos vaidmuo tikrai unikalus. Juk sėklos lašas, iš esmės, atsiranda iš Kūrėjo ir nereikalauja iš tėvo daug darbo. Tuo tarpu motina jį dalija ir paskirsto organams, augina, kol iš lašo išauga žmogus – motinos kūno darbo vaisius. Taip tai veikia fiziniuose kūnuose. Bet ir kuriant sielą, kai tėvas su motina dalyvauja kartu, didžioji darbo dalis tenka motinai. Viskas kyla iš tėvo lašo, bet per motinišką darbą.
Nėštumas prasideda nuo tėvo sėklos lašo, tačiau motina vaisių augina, gimdo, o tada maitina, rūpinasi juo, kol jis tampa pakankamai suaugęs ir gali gyventi savarankiškai. Štai taip visos motinos, visos pasaulio moterys šiandieniniame procese turėtų pamatyti galimybę žmonijai gimti kaip vaisiui naujoje dvasinėje pakopoje. Jei visos moterys susivienys, jos sugebės auklėti žmoniją gimdymo skausmuose. Tai sunkus darbas, tačiau būtent moterys sugebės pagimdyti naują žmoniją ir nukreipti ją vykdyti savo misiją.
Visa žmonijos raida susideda iš dviejų etapų. Iki šiol pasaulį valdė vyrai, todėl tai buvo karų, problemų, konfliktų, pinigų valdžios ir galios laikas. Moteris buvo beveik nepastebima per visą žmonijos istoriją, smurto ir karų kelią. Bet atėjo laikas, kai motina, moteris turi prisiimti pasaulio, jo būsimos formos auklėtojos vaidmenį. Tai moters era, todėl ji turi žinoti, kaip susivienyti su kitomis moterimis ir ištaisyti pasaulį. Tegul ir sunku, tačiau nėra kitos išeities – tai padaryti būtina.
Visos moterys, visos Malchut privalo susivienyti ir pagimdyti naują žmoniją. Bet tai bus įmanoma tik tuo atveju, jei moterys, kad ir nenoromis, sugebės susivienyti, pamynusios savo egoizmą ir pakilusios virš jo tikėjimu aukščiau žinojimo. Moterys reikalaus iš vyrų ir viso pasaulio susivienyti, užmegzti tinkamus ryšius tarp visų, ir taip paskatins pasaulį išsitaisyti. Materialioje pakopoje būtent moteris auklėja ir ugdo naują kartą. Taip pat ir dvasinėje formoje tik moteris sugeba sustiprinti, pagimdyti ir užauginti naują žmoniją.
Niekas, išskyrus moteris, negali atlikti šio vaidmens. Kaip motina vysto vaisių, gimdo, augina, ugdo ir formuoja būsimą žmogų, taip ir moterys, susivienijusios kartu, turi atlikti savo, kaip visos žmonijos motinos, vaidmenį.
Vieningos moters įvaizdis turėtų tapti centrine jėga pasaulyje – taip galėsime išgelbėti žmoniją, pagimdyti ją nauja forma. Po to, kai moterys susivienys ir laikysis bendros, stiprios nuomonės, galės iš vyrų reikalauti visko, o Kūrėjas bus jų pusėje. Taip moterys galės viską įveikti ir nustatyti teisingą žmonijos raidos tvarką.
Bet tai bus įmanoma tik susivienijus. Problema ta, kad tarp moterų nėra vienybės, todėl niekas jų nelaiko rimta jėga ir nepaiso jų reikalavimų. Reikalauti dvasinės pažangos galima tik tuo atveju, jei turi dvasinės jėgos, o ji – vienybėje.
Bent truputį susivienykite ir pamatysite, kokios jėgos įgyjate. Štai tuomet pareikalausite ir gausite, ko tik norite, Kūrėjas tai padarys. Jūsų kelyje nėra jokių kliūčių: kai tik moterys pradės vienytis, Kūrėjas pasirūpins jumis.
#264858

Iš 2020 m. gegužės 9 d. pamokos tema „Moters vaidmuo naujajame pasaulyje“

Daugiau šia tema skaitykite:

Sėkmė priklauso nuo moterų

Namuose reikalnga išmintinga šeimininkė

Be moterų nepagyvensi…

Komentarų nėra

Kuo skiriasi moterų ir vyrų vienijimasis?

Dvasinis darbas, Moters dvasingumas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas: Ką reiškia vienijimasis, ir kuo skiriasi moterų ir vyrų vienijimasis? Juk pastaraisiais dešimtmečiais daugybė moterų pradėjo mokytis kabalos, ko anksčiau nebuvo?
Atsakymas: Iš tikrųjų, moterys pradėjo mokytis kabalos, ir tai yra tiesa, tam atėjo laikas. Mes tai sveikiname. Bet yra skirtumas tarp moters ir vyro dvasingumo siekių.
Viena vertus, mes žinome, kad praėjusiais amžiais buvo žymių kabalisčių, kurios buvo labai aukštame Kūrėjo dvasinio suvokimo lygmenyje. Yra pasakyta: „Ir suvoks Mane nuo mažo iki didžio, ir Mano Namai bus vadinamas Namais visoms pasaulio tautoms.“ Kitaip tariant, suvokti Kūrėją ir susijungti su Juo – tai nėra tik vyro, bet ir moters pareiga.
Bet moterims egzistuoja kažkiek kitokia platforma, nes moters egoistinis noras labiau susijęs su giminės pratęsimu, šeima ir todėl ji labiau fiksuota, prispausta, suvaržyta viduje. Dėl to moterims sunkiau jungtis tarpusavyje dešimtuke. Todėl mes to nereikalaujame.
Be to, atvirai kalbant, mums dar nėra aišku, kaip geriau dirbti su moterų vienybe, nes mes tik pradedame įeiti į šią sistemą. Su vyrais daugiau ar mažiau aišku. Per keletą metų, kai atliekame vienijimosi „operacijas“ vyrų dešimtukuose, mes įgijome tam tikros patirties ir jau turime rimtą įdirbį.
Bet su moterimis kol kas nežinome, kaip tiksliai elgtis. Didžiausia problema, kad moterys mokosi per vyrus, t. y. mes juk mokome akivaizdiniu būdu tik vyrus, o moterys visa tai suvokia per mūsų virtualius kanalus. Ir todėl, ką jos daro, kaip vienijasi tai – klausimas.
Vyrams būtinas betarpiškas vienijimasis tarp draugų, kai jie dirba kartu dešimtukuose, mokosi kartu, platina kartu ir t. t.
Moterims, aš manau, labiau priimtina tik mokymasis ir platinimas. O grupinis vienijimasis kol kas joms nevaidina jokio vaidmens ir, priešingai, gali joms trukdyti.
Klausimas: Ar tinka moterims seminarai, kaip vienijimosi priemonė?
Atsakymas: Kas tik nori, išskyrus vienijimąsi dešimtuke. Mes matome, kad čia kyla tokios neigiamos jėgos, kurių moteris mūsų pasaulyje kol kas dar negali įveikti. Visiškai tikėtina, kad laikui bėgant jai pasiseks, nes mūsų pasaulis juda į didesnį sudužimą, sunaikinimą, neigiamų savybių atsiradimą ir t.t. Ir tai turėsime kažkaip atitaisyti.
Klausimas: Moteriai sunkiau vienytis, nes jos egoizmas didesnis?
Atsakymas: Jos egoizmas kitos formos. Jis nukreiptas į save, šeimą, vaikus ir taip toliau. Dėl to jai labai sunku pajausti kitą moterį, kaip artimą sau. Tarp jų egzistuoja tokios sienos, kurių jos negali sunaikinti. O vyrai to praktiškai neturi.
#259331

Iš 2019 m. kovo 3 d. TV programos „Kabalos pagrindai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Moters noras

Ar išgelbės moterys pasaulį?

Vyro ir moters vaidmuo

Komentarų nėra

Sudie, stebuklų šalie

Krizė, globalizacija, Sveikata

каббалист Михаэль ЛайтманNe, negrįšime į normalų gyvenimą. Geriausiu atveju jį pradėsime. Anksti švęsti pergalę. Virusas neatsitraukė. Skubėdami išsilaisvinti iš „kalėjimo“, rizikuojame patekti į spąstus. Juk ši krizė turi vektorių, epidemija ne šiaip suduoda mums smūgį – ji nukreipia žmoniją. Bandymas prasibrauti atgal – prieš srovę, nepaisant vystymosi tendencijų – mums brangiai atsieis. Kur kas brangiau, nei saviizoliacija.
Pirmiausia visiškai nenugalėjome ligos. Netgi neištyrėme jos iš esmės, ir ji kasdien toliau mus stebina. Galima tik spėlioti, kaip virusas elgsis toliau.
Esant šioms sąlygoms, grįžimas į tikrai būtinas veiklos sritis, iš dalies yra pateisinamas. Tačiau „Lik namie“ vis dar lieka saugiausia strategija. Taip bent jau ribojame savo prigimtį, savo nenugalimą potraukį gadinti viską, prie ko prisiliečiame.
Suprantu vyriausybes, kurios švelnina apribojimus, siekdamos išgelbėti ekonomiką nuo staigaus nuosmukio, verslą nuo bankroto, piliečius nuo nedarbo, derlių nuo puvimo. Tačiau iš tikrųjų nesame tam pasirengę ir, manau, per artimiausias savaites pamatysime neigiamus skubėjimo rezultatus.
Koronavirusas atsitrauks, kai išmoksime jo socialines pamokas. Nežinau, ar apie visas komplikacijas mums pasakos ir ar galės paprasti žmonės pažvelgti į bendrą paveikslą, kol jis nepakeistas cenzūros ir politinio kvailinimo. Akivaizdu, kad visur bus kitaip. Tačiau vienaip ar kitaip, situacija mus spaudžia iš abiejų pusių: negalime toliau sėdėti namuose ir negalime grįžti prie ankstesniojo gyvenimo nerūpestingumo. Mus tarsi „spaudžia“, „stumia“ per siaurą, įtemptą plyšį į kažką nežinomo. Ir mums tai atrodo kaip mažiausios blogybės pasirinkimas.
Galima buvo ir kitaip. Idealiu atveju, visuotinę izoliaciją vertėtų tęsti tol, kol nerasime medicininio ir socialinio problemos sprendimo. Ir jei pirmasis klausimas skirtas sveikatos priežiūros sistemai su visais jos sąjungininkais, tai antrasis – kabalos mokslui. Būtent jis aiškiai atsako į epidemijos iškeltus giliausius, didžiausius klausimus. Visi kiti mokslai tyrinėja gamtą iš žmogiškojo požiūrio taško, o kabala tiria Gamtą atsiribodama nuo mūsų egoistinių įsivaizdavimų.
„Mano sumanymas – nėra jūsų sumanymas“
Gamta visomis savo jėgomis kreipia mus į integralumą, į vienybę, į bendrą sistemą, kurioje nėra nei lyderių, nei atsiliekančiųjų. Mėgindami įveikti Gamtos duotus iššūkius, pamažu imame tai suprasti, tačiau vis tiek neįsigiliname į jos ketinimus. Štai kodėl koronavirusas taip lengvai neišnyks.
Gaila, kad neišnaudojame priverstinio karantino susipažinimui su Gamtos sumanymais ir planais. Ir šis metas galėtų tapti vaisingu laikotarpiu… Tačiau impulsas trauktis atgal į praeitį užmerkia mums akis. Tad nenuostabu, jei po kurio laiko vėl teks užsidaryti namuose.
Iš tiesų virusas stato mus į savo vietą: atskiria vienus nuo kitų ir taip suartina per bendrą nelaimę. Dabar, kai esame atskirti „vakuuminiais apvalkalais“, turime pamąstyti, kaip užpildyti šį vakuumą, kad išties susijungtume neužkrėsdami aplinkinių. Žvilgtelkime šiek tiek giliau nei nukleorūgštys ir baltymų apvalkalai.
Tikrasis žmonijos bėdų gydymas – ištaisyti mūsų tarpusavio santykius. Būtent tam sukurtos visos sąlygos: tarp mūsų buvo nutraukti iškreipti vartotojiškos visuomenės ryšiai ir mums teliko pakeisti juos širdžių šiluma. Gal ne iškart, bet bent jau judėsime ta linkme.
Tačiau, kaip įprasta, nuvertiname Gamtos dovanas ir pervertiname jos kantrybę…
O ji daugiau nelaukia, ji reikalauja. Ir laikui bėgant ji išvalys viską – bet kokias žmogaus veiklos sritis, kurios nėra gyvybiškai svarbios. Koronavirusas, kaip ir kiti globalūs iššūkiai, – tai svertas, galintis apversti žmoniją aukštyn kojom. Visi jie tiesia kelią pasaulinei žmonių bendrystei.
Netinkami mūsų tarpusavio santykiai tik sustiprina Gamtos spaudimą, sustiprina ligą, o tinkami ryšiai, priešingai, visa tai neutralizuoja. Galiausiai galėsime susivienyti tik nekenkdami integralumui. Likusi teritorija virs „minų lauku“.
Ką praradome ir ką atradome
Atėjo laikas viską permąstyti. Visi besibaigiančios eros pažadai ir paskatos, visos jos „stebuklingos“ galimybės, šiandien tampa apgavikiškos, melagingos. Ji aukštino tai, kas niekinga, ir žemino vertybes. Ji griovė mūsų gyvenimą ir vertė jį į voverės ratą.
Gana – jau išaugome iš šios kortų karalystės. Sudie „stebuklinga“ šalie. Visi tavo „stebuklai“ buvo netikri, savęs apgaudinėjimas, paženklintų kortų kaladė.
Mus vis dar šaukia atgal, siūlo vėl grįžti į vaikystę: „Įsitempkime ir grįžkime į stebuklų šalį…“ Negrįšime. Neįstengsime vėl įsisprausti, įsipaišyti į šią iliuziją. Ji vis tiek plyš per siūles.
Ir tegu. Neverta dėl jos liūdėti. Turime visiškai kitokią ateitį – kur neaprėpiami galimybių horizontais, kur neišskiriamų širdžių vienybė, kur beribis žmogaus vystymosi potencialas. Už keturių sienų, kur praleidome keletą savaičių, banguoja vandenynas, laukiantis atradimų ir proveržių. Bendrų atradimų. Bendrų proveržių.
Reikia tik išmokti gyventi pusiausvyroje tarpusavyje ir su Gamta. Ir šis mokymas jau prasidėjo. Keičiamės, patys to nesuprasdami. Koronavirusas kaip atnaujinanti programa buvo įdiegtas į bendrą kompiuterį, į žmoniją ir pradėjo veikti.
Todėl, jei jau grįžtame į išorinį pasaulį, turime tai daryti žvelgdami į ateitį, o ne į praeitį. Grįžti į nuolatinę krizę, mus traukia ligotas egoizmas, o ne sveikas protas. Praeityje – aklavietė. Priešakyje laukia transformacija: nuo šiol žmogui svarbu ne tik neužsikrėsti pačiam, bet ir neužkrėsti kitų. Neužkrėsti ne šiaip virusu, o praeities troškimu. Būtent toks abipusis rūpestis apsaugos mus nuo negalavimų. Būtent taip atsiras bendras imunitetas.
Alternatyva baugina. Įprasta žmonių, įmonių, šalių konkurencija traukia mus į dugną, šiuose konfliktuose nebus nugalėtojų. Įsivėlusi į ekonominius ir ideologinius tarpusavio vaidus, žmonija risis žemyn kaip neišsprendžiamų globalių prieštaravimų kamuolys – ir per sukrėtimus nulėks tiesiai į pasaulinį karą.
Arba subręs. Juk kortų karalystė vis tiek subyrės. Ji akyse netenka jėgų, miklumo, įtakos. Galų gale iš jos liks tik pagrindinių poreikių karkasas, ant kurio turėsime suformuoti naują socialinę struktūrą – lygiateisę, rūpestingą, teisingą, subalansuotą. Kaip? Apie tai turime galvoti jau dabar.
Šviesią ateitį galime užtikrinti per rūpestį vieni kitais, per socialinę atsakomybę, interesų bendrystę. Visuomenė turi tapti stipria šeima, kurioje kiekvienas jausis vertinamas, mylimas, laimingas. Gamta mus nuolatos veda prie to. „Reikia mokytis, – sako ji, – reikia suartėti, tartis, pakilti virš savęs į vienybę. Padėti vieni kitiems. Užjausti. Mylėti“.
Nepriimkite to kaip pamokslo ar moralo. Nesudievinu Gamtos, tiesiog ji yra šis tas daugiau nei manėme iki šiol. Ir šiandien ji sąmoningai uždėjo žmogui „karūną“, kad parodytų, kaip šis neatitinka „gamtos viršūnės“ vaidmens. Be jokių revoliucijų ji nuvertė „nepajudinamus“ pamatus ir atvėrė mums akis: visas pusiausvyros nebuvimas įsišaknijęs mūsų sugadintuose santykiuose, visos bėdos kyla iš neteisingų tarpusavio santykių, visos mūsų dirbtinės atsvaros liaujasi veikusios.
Kas gi toliau? Teks pertvarkyti visą socialinę platformą, kad galėtume atvesti ją į pusiausvyrą su Gamta. Juk iš tikrųjų visuomenės ekologija ir aplinkos ekologija – tai dvi tos pačios medalio pusės, vienos integralios, visa apimančios „operacinės sistemos“ dalys.
Manau, jog artimiausiu metu imsime „virškinti“ šią žinią, susitaikysime su ja, priimsime ją. Mūsų traukinys pereina į kitas vėžes, mūsų pasaulėžiūra keičia rakursą, mūsų žvilgsnis keičia fokusą. Ne laikinai – visam laikui. Ir kuo greičiau įsisąmoninsime, apmąstysime šiuos pokyčius, tuo lengviau mums bus kurti naujus socialinius ir darbo santykius, naują ekonomiką, naują požiūrį į švietimą, naują gyvenimą.
Svarbiausia – eiti išvien su Gamta, ne aklai paklūstant jai, o sąmoningai, tikslingai mokantis jos dėsnių. Tai jau Žmogus, o ne laisvalaikiu filosofuojantis vartotojas. Žmogus, o ne dogmatikas, kuriam visada viskas aišku. Žmogus, o ne tos ydingos, siauraprotės būtybės, kuriomis daugumą iš mūsų pavertė ankstesnysis gyvenimo būdas.
Jei patys nesutiksime grįžti į praeitį, Gamta su džiaugsmu atvers mums duris į ateitį.
#263508

Straipsnį parašė mano mokinys Oleg Icekson 

Daugiau šia tema skaitykite:

Ko mus moko koronavirusas?

Po pandemijos

Kelio atgal nėra

Komentarų nėra

Pasaulio valdymo dėsnis, I d.

Egoizmo vystymasis, Krizė, globalizacija

каббалист Михаэль ЛайтманEuropos kongresas „Ateitis prasideda čia“. Pamoka Nr. 1
Mūsų tikrovė visiškai dėsninga ir, pasak kabalos mokslo, valdoma tik vieno Aukštesniosios jėgos, vadinamos „Gamta“, dėsnio. Šią Aukštesniąją jėgą dar vadiname Kūrėju, nes ji tikrai sukūrė visą pasaulį. Šios jėgos prigimtis – veikti savo kūrinių labui, kitaip tariant, ji yra absoliučiai gera. O to nematome tik todėl, kad nesuprantame Kūrėjo.
Kabalistai, t. y. žmonės, tyrinėjantys Aukštesniąją gamtą, atskleidžia jos absoliutų gerumą. Ir net paprasti gamtos tyrinėtojai mato, kad nors vieni gyviai minta kitais, visa tai paklūsta ypatingiems dėsniams ir tarnauja bendram visų kūrinių vystymuisi.
Šiuolaikinis mokslas atskleidžia gamtos globalumą bei integralumą ir visų jos dalių tarpusavio ryšius. Niekas negali ištrūkti iš šios integralios sistemos rėmų, taip kaip sveikame žmogaus kūne visos ląstelės ir sistemos veikia harmoningai, šitaip ruošdamos jį aukštesniam tikslui, esančiam aukščiau kūniškojo egzistavimo. Šį dėsnį aptinkame visose gamtos formose ir lygiuose.
Išeitų, kad šių dėsnių žinojimas – sėkmingo mūsų egzistavimo sąlyga. Juk jei negyvoji materija, augalai ir gyvūnai veikia instinktyviai, t. y. girdi gamtos nurodymus ir juos vykdo nesąmoningai, tai žmogaus atveju tai daug sudėtingiau.
Nežinome, kaip elgtis. Mūsų instinktai nepakankamai stiprūs, kad vadovaudamiesi tik jais, užsitikrintume, jog elgiamės teisingai.
Visa tai todėl, kad žmogus – visuomeninė būtybė, dėl to ir kyla visi sudėtingumai. Juk ten, kur yra visuomeninė santvarka, instinktai nebeveikia. To gamta nebereguliuoja.
Valgio, sekso, šeimos poreikį daugmaž suprantame, mums tai nesukelia problemų. Bet visuomenės klausimuose, t. y. turto, valdžios, žinių noruose mes labai susipainiojame. Vidiniai instinktai nesako, kaip teisingai elgtis.
Valgio, sekso, šeimos norai priskiriami gyvūniniam lygmeniui, todėl dėl jų galime kliautis savo prigimtiniais instinktais, būdingais ir kitiems gyvūnams.
Tačiau grynai žmogiškų norų atveju turime rasti teisingą vystymosi kryptį, kitaip ir pinigai, ir valdžia, ir žinios tampa visų mūsų nelaimių priežastimi. Būtent dėl gerai išvystyto savo proto išrandame ginklus, kuriais vieni kitus naikiname…
Per visą ilgametę savo istoriją žmogus vystėsi instinktyviai, kaip gyvūnas. Egoizmas nuolat instinktyviai stūmė mus pirmyn, todėl viskas buvo gana paprasta. Juk vystymasis buvo natūralus, pakopinis, nuo vienos santvarkos prie kitos: vergovinė, feodalinė, kapitalistinė – priklausomai nuo to, kiek paaugdavo egoizmas.
Tačiau dabar atėjo laikas, kai egoizmas baigė vystytis ir nustojo būti evoliucijos varikliu. Jis tarsi prisipažįsta, kad priaugo savo ribas ir toliau nebėra kur. Todėl viską apima sąstingis: mokslą, gamybą; jauni žmonės nebenori tuoktis ir gimdyti vaikų. Juntamas bendras nuovargis, nes žmogus jaučia, kad neranda atsakymo į pagrindinį klausimą: „Dėl ko gyvenu?“
Juk visus praėjusius amžius žinojome, kur link vystomės, egoizmas nereikalavo daugiau nei buvo galimybių. Poreikiai buvo visiškai realūs: gera šeima, profesija, vaikai, pinigai – pagal šiuos poreikius ir vystėmės. Tačiau dabar mūsų noro mėgautis linijinis augimas baigėsi, štai kur problema.
Iš esmės, šis procesas prasidėjo jau prieš penkis šimtus metų, Ari laikais: noras liovėsi augti, jis pradėjo „apvalėti“. Visos noro dalys: negyvoji, augalinė ir gyvūninė gamta išsivystė iki tam tikro lygio ir turi pradėti tarpusavyje teisinga forma jungtis.
Taigi, dabar turime jungtis. Jei mes teisingai tarp savęs susivienysime, pasieksime davimo – Kūrėjo savybę, todėl tarpusavyje atskleisime bendrąją Gamtos jėgą. Ši jėga atsiskleidžia teisinguose, ištaisytuose santykiuose tarp mūsų.
Bus tęsinys…

Iš 2017 m. rugpjūčio 25 d. Vokietijos kongreso 1-osios pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Gamta neišmokys blogo

Visuotinės pusiausvyros dėsnis

Gamtos dėsnių nežinojimas neatleidžia nuo tarpusavio laidavimo

Komentarų nėra

Apie Purim šventę (mintys iš Twitter)

Dvasinis darbas, Šventės

каббалист Михаэль Лайтман ТвиттерAdar mėnesio prasmė – įveikti atitolinančias nuo Kūrėjo, kylančias žmoguje prieš Kūrėją, Jo vienybę mintis ir norus. Būtina priimti visas kliūtis kaip siunčiamas Kūrėjo, ir suteikiančias žmogui galimybę nepaisant jų priartėti prie Kūrėjo.

Pasirengimas Purimui – įsisąmoninant egoizmą kaip blogį (Aman), jis pasirengęs užmušti visus, kad nori per vienybę prilygti Kūrėjui, davimo ir meilės savybei. Tačiau nėra jėgų priešintis Amanui. Nustatyk, kas tavyje viešpatauja – Amanas ar Mordechajus, priimk Mordechajaus valdžią per jėgą, paskui su noru.

Purimas moko mus, kad kita žmonijos stadija – visos tautos ir visos valstybės apkaltins žydus už visas bėdas, kils globalus antisemitizmas. Vokietija tebuvo pasaulinio holokausto repeticija. Išsigelbėjimas, kaip per Purimą, tik vienijant žydus!

Ateityje išnyks visos šventės išskyrus Purimą, juk Purimas – tai galutinis egoizmo ištaisymas aukščiausia šviesa. Mes nuolatos taisome 288 egoizmo dalis iš 320 esamų. Su kiekvienu taisymu norom nenorom ištaisome 32 dalis – ir atsiskleidžia visa šviesa!

Amanas manė, kad gali sunaikinti žydus, nes jie susiskaidę tarpusavyje, ir todėl nesusijungę su Kūrėju, vadinasi neturi Jo palaikymo. Tačiau Mordechajus suartino žydus tarpusavyje ir su Kūrėju, taip nugalėjo Amaną ir išgelbėjo žydus nuo sunaikinimo.  

Megilat Ester („Ester ritinėlis“). Ritinėlis (megila) – atskleisti Kūrėją paslėptyje (Ester). Tai reiškia, kad Kūrėją galima atskleisti tik išankstinėje paslėptyje, su sąlyga, kad atskleidžiama tam, kad būtų teikiame pirmenybė paslėpčiai. Tokiu atveju žmogui atsiskleidžia šviesa.

Purimas Adar mėnesiu – nutolinantis nuo Kūrėjo. Todėl yra vietos stengtis einant prieš sveiką protą ir abejones Kūrėjo valdymu. Stengtis tvirtinti, kad viskas kyla iš būtinybės atvesti mus prie tikėjimo, kad „nėra nieko kito, tik Jis“, kol tai atsiskleis.

Purimas – tai išsilaisvinimo iš viso pasaulinio egoizmo šventė, egoizmo, kuris sukyla prieš tuos, kurie siekia vienybės ir meilės. Todėl žmoguje būtina išskirti ego (Aman), mat šis trokšta užmušti žmogų žmoguje, ir pritraukti jį taisančią šviesą (Mordechajus).

Ester ritinėlis“: iš pradžių reikia padidinti norą gauti „dėl savęs“ (Aman). Paskui, įsitikinus, kad neįmanoma jame pasiekti kūrimo tikslo, pakeisti jį Mordechajumi, ketinimu duoti. Ir gautame didžiuliame nore su ketinimu „dėl Kūrėjo“ gauti visą begalybės šviesą!

Purimas. Kūrėjo tikslas – suteikti malonumą kūriniui (užpildyti norą šviesa Chochma). Tačiau užsipildydamas egoistiškai, dėl savęs noras išnyksta – kaip valgant. Amžinai užsipildyti įmanoma tik užpildant kitus, Kūrėją (su ketinimu duoti, šviesoje Chasadim). Mėgautis – tai kabalos mokslas – gavimas.

Purimas. Ester-malchut. Joje žmogus nori suprasti ir atskleisti Kūrėją, kenčia dėl negalėjimo to padaryti. Paslėpties dydis matuojamas noru žinoti. Tačiau įstengiančiam dirbti dėl Kūrėjo, kyla klausimas apie darbo prasmę. Atsakymas – eiti aukščiau proto, mušti į dantis (šošan iš žodžio dantys).

Purim: visiškas ištaisymas ateina atskleidus egoizmą kaip blogį, pasirengusį visus užmušti. Tai blogio įsisąmoninimas. Paskui gaunama šviesa ir galimybė nugalėti egoizmą. Nuo norom nenorom iki norint. Svarbiausia – prašyti davimo jėgos. Jos gavimas – stebuklas. Pati jėga – tai antroji prigimtis.

Purimas. „Ester ritinėlis“ – Megilat Ester. Megila – atskleisdimas, Ester – paslėptis. Paslėpties atskleidimas. Todėl Aman mano, kad atėjo laikas atskleisti, žinoti, ir kaltina, kad „nepildo Karaliaus valios.“ O Mordechajaus nuomone, atskleidimas duodamas, kad paslėptum jį Chasadim.

Purimas. Švietė didžiulė Chochma šviesa, kurią galima gauti tik šviesoje Chasadim. Tačiau įvyko stebuklas: prašymais pritraukė šviesą Chasadim ir į ją gavo šviesą Chochma. Tai įmanoma tik visiškai ištaisius egoizmą, kuomet nėra skirtumo tarp gėrio ir blogio – todėl būtina apgirsti.

MordechajusEster ritinėlyje“ vadinamas „ihudi“, vienijantis, nes sujungė Kūrėjo vardą prieš visą pasaulio egoizmą, kad jie pasiektų Kūrėjo didybę, jėgą, vienybę ir vienatiškumą. (Midraš Raba. Ester)

Iš 2018 m. vasario 26 d., ir kovo 1-2 d. Twitterio postų

 

Komentarų nėra

Mokslininkai sužmogina augalus

Kabala ir kiti mokslai

Klausimas. Vienos technologijos universiteto mokslininkai pradėjo charakterizuoti augalus, kaip turinčius žmogiškų bruožų. Pavyzdžiui, kai augalai užmiega, jų šakos nulinksta; jeigu atskrenda kenkėjų, jie gali pasidalyti šia informacija su kitais augalais.
Tarp augalų egzistuoja galingas informacinis ryšys per grybieną: medis perduoda grybams cukrų, o grybai perduoda medžių šaknims mineralus ir t. t.
Kaip rašė didelis augalų mylėtojas Samuelis Coleridgas: „Viskas gyvena savo gyvenimą ir visi mes – tai vienas gyvenimas.“
Ar mokslas gali prieiti prie tokios išvados?
Atsakymas. Mokslas gali prieiti prie bet kokių išvadų. Jis įrodo, kad viskas susiję tarpusavyje, ir jei mes norime gyventi tinkamai, tai turime susijungti gerais ryšiais! Tačiau, kur rasti žmonių, kurie to norėtų?
Klausimas. Ar galima vadovaujantis mokslo įrodymais įveikti save ir tapti tokiais pat susietais, kaip augalai?
Atsakymas. Aš niekada ir niekur to nemačiau. Viskas, kas moksliniuose tyrimuose rašoma apie tinkamą elgesį, žmonijai nepriimtina!
Mokslas kalba gerus dalykus, tačiau kas iš mūsų nori to mokytis? Žmonija nesimoko net iš savo patirties.
Matote, karas baigėsi, o aplink tiek daug kančių! Ir neatmetama dar vieno karo galimybė. Tai rodo, kad jokios kančios mūsų nieko neišmokė! Egoizmas yra mūsų prigimties pagrindas, ir niekas, kas ateina iš išorės, negali jo pralaužti.
Tai kur tada išsigelbėjimas? – Mūsų pasaulio lygmenyje jo nėra.
Tai tęsis tol, kol pasaulyje atsiras grupė žmonių, kuri iš viršaus atneš aukštesniąją energiją, suvokimą, supratimą, išsitaisymo šviesą, nes tik šviesa gali mus sujungti. Kitaip žmonija palaipsniui save sunaikins. Ir nors kažkuri dalis vis tik išliks, tačiau ir ji nieko nepasimokys. Mus išgelbės tik aukštesnioji energija!
Klausimas. Kuo ši grupė skiriasi nuo mokslininkų?
Atsakymas. Mokslininkai neturi galios paveikti žmoniją, o ši grupė gali atnešti į mūsų pasaulį tą teigiamą jėgą, kuri subalansuos egoizmą.
Ir tada egoizmo ir kitos jėgos (vadinsime ją altruizmu) pusiausvyroje, viduriniojoje linijoje, pasaulis pakils į visiškai naują egzistavimo, suvokimo, supratimo, bendradarbiavimo lygmenį.
Tai bus visiškai kitoks pasaulis, kuriame mes nebeegzistuosime dabartine forma, o atgimsime kitomis būtybėmis, – mūsų vidinė struktūra pasikeis, atitinkamai keisis ir išvaizda.
Klausimas. Kas nuspręs, kad tam atėjo laikas?
Atsakymas. Žmonės, kurie užsiima šiuo klausimu, sako, kad laikas jau atėjo, ir jie bando tai daryti. Tikėkimės, kad jie suspės, kol neprasidėjo dar vienas karas.

Iš 2016 m. gegužės 29 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Atskleidžiant gyvenimo paslaptis

Toks nenuspėjamas žmogus

Nuo prietarų prie tikrojo gamtos pažinimo

Komentarų nėra

Pasiūlymas, naudingas vyriausybei ir visiems

Auklėjimas, vaikai

Klausimas. Jeigu politikai ginčijasi ne tik todėl, kad įveiktų vienas kitą per rinkimus, bet iš tiesų jų požiūriai ir programos skiriasi, kas padės jiems susivienyti ir dirbti visuomenės labui?
Atsakymas. Susivienyti jie gali dėl labai iškilaus tikslo, kurį galima pasiekti tik susivienijus. Tarkime, mes, dvidešimt žmonių, sudarome vyriausybę, bet kiekvienas tempiame antklodę į save. Staiga sužinome, kad galima gauti šimtą milijonų dolerių, kurie padės mums įvykdyti visas programas. Tačiau tam mes turime susivienyti. Kaip jūs galvojate, ar verta tai daryti?
Klausimas. Ką reiškia „susivienyti“?
Atsakymas. Susivienyti – tai bent jau nekenkti vienas kitam. Kiekvienas politikas turi savo programą, bet įsivaizduokite, kad kažkas iš šalies pasiūlo jiems pasakišką apdovanojimą, milijardus dolerių, su sąlyga, kad jie nutrauks tarpusavio ginčus ir kartu vykdys jo programą.
Klausimas. Kas gi tas turtuolis, kuris gali pateikti tokį pasiūlymą vyriausybei?
Atsakymas. Tai Kūrėjas, aukščiausioji gamtos jėga, kūrinijos programa, kuri yra aukščiau mūsų. Vienydamiesi šios programos principu, mes pasiekiame kitą gyvenimo lygmenį. Tačiau ši programa nesuderinama su jokiais egoistiniais politikų planais ir žaidimais.
Niekam iš jų ši programa nežinoma ir kiekvienas nori, kaip dažnai atsitinka, patraukti kitus į savo pusę. Todėl nė viena programa nėra sėkminga, kaip matome iš ankstesnių vyriausybių. Padėtis vis labiau blogės.
Ir tada atsiskleidžia Kūrėjas, aukščiausioji gamtos jėga, kuri pareiškia: „Atėjo laikas sustoti. Aš perku šią vyriausybę! Aš duodu jums tikslą, kurį galima pasiekti tik susivienijus, ir pažadu jums atlygį, kuris išpildys visus jūsų poreikius. Tik įvykdykite mano programą.“
Klausimas. Jeigu mūsų nuomonės skiriasi, kodėl mes staiga susitaikysime?
Atsakymas. Tyrinėdami gamtą mes matome, kad turime susivienyti į vieną integralų, globalų mechanizmą, suartėti ir papildyti vienas kitą. T. y. mes turime veikti kartu, kaip vieno kūno dalys, kurios dirba harmonijoje, tada kūnas sveikas ir gyvena. Taip mes turime veikti žmonių visuomenėje, vienytis, o ne kenkti vienas kitam. Priešingai, mums reikia paminti savo egoizmą ir vienytis virš jo.
Tai nėra lengva, tam reikalingas naujas švietimas, darbas su savimi. Tačiau atlygį už tai gausime milžinišką. Juk niekam nekyla abejonių, kad jokia vyriausybė nesugebės pagerinti liaudies gyvenimo, sustiprinti valstybės ir visuomenės. Bus vis blogiau – tai labai aiški tendencija.
Sustabdyti šį kritimą galima tik su sąlyga, kad mes gausime naują švietimą, kuris leis kiekvienam iš mūsų tapti teigiamu visuomenės elementu. Ne taip, kaip dabar, kai kiekvienas nori pasiekti viršūnę lipdamas per kitų galvas.
Klausimas. Kalbama apie pakitusius žmonių santykius visuomenėje?
Atsakymas. Taip, bet žmogus tai daro ne be atlygio. Mainais jis atskleidžia Kūrėją, Begalinį pasaulį, amžiną ir tobulą gyvenimą, kurį pradeda jausti gyvendamas čia, mūsų pasaulyje. Jis pamažu pakyla į dvasinio gyvenimo pakopą, jausdamas save amžino gyvenimo tėkmėje.
Tai atpalaiduoja mus nuo visų problemų. Mes pakylame į tokį lygmenį, kur nėra tarpusavio barnių, vienas kito stumdymo kaip šiame vaikų darželyje. Mes pakylame virš šių pirkimo ir pardavimo santykių į ištaisytą visuomenę, ištaisytą gyvenimą net ne mūsų pasaulyje.
Juk išsitaisymas mūsų pasaulyje – tai tik priemonė, dėl kurios šis pasaulis per mūsų susivienijimą pradės kilti į dvasinių vertybių pasaulį. Dvasinės vertybės – tai meilė artimui kaip sau.

Iš 2014 m. gruodžio 23 d. pokalbio apie naująjį gyvenimą

Komentarų nėra

Žydų vieta – Izraelio žemėje pagal gamtos dėsnį

Izraelis šiandien, Platinimas

Klausimas: Izraelio valstybė buvo kuriama su didele naujos, geros ateities viltimi. Bet vietoj to čia nesibaigia karai. Kodėl taip yra, kad paskutiniuosius šimtą metų mes nuolatos kariaujame su arabais?
Atsakymas: Kuo remiantis mes reiškiame savo teisę į šią žemę? Dėl to, kad kadaise istorijoje ji mums priklausė? Bet žydai kažkada atėjo į šią žemę iš Egipto – tai irgi istorija.
Žinome, kad per istoriją visos tautos kilojosi iš vienos vietos į kitą. Praėjus dviem tūkstančiams metų neįmanoma pasakyti, kas kur gyveno: tai jau ne tos pačios tautos, kokios buvo senovėje. Tik indėnai Amerikoje dar kai kur pasilikę savo protėvių žemėse.
Kodėl gi mes XX amžiuje staiga reikalaujame perduoti mums Izraelio žemę ir pareiškiame, kad ji mums priklauso?  Tai galioja tik su sąlyga, kad mes grįžtume čia dėl savo ypatingos misijos įvykdymo, kaip tai ir buvo senovėje.
Žydai užkariavo Izraelio žemę po išėjimo iš Egipto ir keturiasdešimties metų klajonių dykumoje. Pasaulio tautos taip pat gali mus apkaltinti tuo, kad užgrobėme šią žemę, kurioje gyveno septynios kitos tautos. Turime visiems įrodyti, kad žydai atėjo į Izraelio žemę atlikti ypatingą užduotį, reikalingą visiems ir gelbstinčią visas tautas. Ir tada visi sutiks, kad tai teisinga – juk darome tai ne dėl savęs, o dėl viso pasaulio gėrio.
Klausimas: Kaipgi mums veikti esant šioms realioms sąlygoms, kuriose atsidūrė Izraelio valstybė,  apsupta priešų, kurie jos nekenčia? Ar turime taikos viltį, ar ši konfrontacija tik didės?
Atsakymas: Neturime jokios taikos vilties. Priešprieša tęsis, kol Izraelio tauta neįgyvendins savo paskirties Izraelio žemėje. Ir tada visos tautos supras, kodėl žydai yra čia, ir sutiks su tuo  – taip pat ir mūsų kaimynai.
Klausimas: Kokiu būdu galėsime užgesinti neapykantą jų širdyse?
Atsakymas: Izraelio tauta turi ypatingą slaptą įrankį. Žydų tauta – viso gėrio ir viso blogio šaltinis pasaulyje. Todėl neatsitiktinai visur egzistuoja antisemitizmas ir visas pasaulis arba už Izraelį, arba prieš jį. Nerasite žmogaus, kuris būtų abejingas, neutralus Izraelio atžvilgiu: arba jis jaučia meilę, arba neapykantą.
Jei jis kol kas neutralus, vadinasi, jam dar nesusiformavo šis klausimas ir dar neatėjo laikas. Izraelis – tai labai svarbus faktorius, darantis poveikį pasauliui. Galime laikyti šį poveikį iracionaliu, virtualiu, dvasiniu, bet jis labai stipriai veikia pasaulį. Ir todėl pasaulis visada sutelkdavo visą savo dėmesį į Izraelį ir nurodydavo jį kaip blogio šaltinį.
Bet Izraelis gali būti ir gėrio šaltiniu. Visas blogis ir visas gėris pasaulyje priklauso tik nuo tarpusavio ryšio tarp žmonių. Jei mes sukursime tinkamus ryšius Izraelio tautos viduje, tai tuo priversime visą pasaulį užmegzti tinkamus, gerus, šiltus abipusius tarpusavio ryšius.
Ir tada visas pasaulis supras ir pajaus, kad tai ateina iš Izraelio, ir sutiks su visu jo egzistavimu: tai yra su tuo, kad būtent žydai turi gyventi Izraelio žemėje vienydamiesi ir taip sukurdami gerojo susijungimo šaltinį visam pasauliui.
Taip mes įgyvendinsime savo paskirtį. Ji suteikta mums gamtos, o ne todėl, kad mes taip panorėjome. Tai glūdi gamtos viduje kaip jos dėsnis. Kaip ir antisemitizmas – taip pat yra gamtos dėsnis.

Iš 2014 m. liepos 17 d. 421-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Spaudimas iš viršaus, spaudimas iš apačios

Israelis – ne tautybė, o veržimasis aukštyn

Sekundė iki išsitaisymo

Komentarų nėra

Šviesa iš grupės centro

Dvasinis darbas, Grupė, Mokytojas ir mokinys

Klausimas: Man neaišku, kaip galiu susijungti su kitais, jeigu nesuprantu, kas tai yra? Nerandu savyje tam jokių priemonių.
Atsakymas: Tu ir neturi jokių priemonių, bet turi mokytoją, kuris pataria, į ką atkreipti dėmesį. O tau reikia tai įvykdyti, nes mokytojas žino, kad dabar atėjo tam laikas.
Jeigu ne mokytojas, tu niekada to nežinotum. Todėl ir yra dvi pakopos, ir visada turi būti aukštesnioji pakopa, kuri tave kreipia aukštyn. Būdamas tik savo pakopoje tu nesužinosi, kurioje pusėje „šiaurė“.
Atėjo laikas, kai pradėjome vis daugiau kalbėti apie susijungimą, kiekvieną dieną vis konkrečiau tai atskleisdami. Negali būti, kad tavo galvoje savaime kiltų mintis apie išsitaisymą. Tai galėjo nutikti tik tokioms ypatingoms sieloms kaip Ari, Mozė, turinčioms specialią paskirtį.
Klausimas: Kas gi priklauso nuo manęs?
Atsakymas: Nuo tavęs priklauso tavo pastangos jungtis. Tu to nesupranti, bet tau ir nereikia suprasti – reikia vykdyti, o veiksmai patrauks paskui ir širdį.
Klausimas: Bet aš ir prieš tai atlikinėjau įvairiausius veiksmus manydamas, kad jie skirti susijungimui?
Atsakymas: Tu negalvojai, kad juos atlieki tam, kad susijungtum su grupe, kad šiame susijungime atskleistum Kūrėją ir tuo suteiktum Jam džiaugsmą. Dabar tau teks vis daugiau apie tai galvoti.
Mes privalome suprasti, kad dvasinis pasaulis atsiskleidžia mūsų tarpusavio ryšyje, kuris vadinamas laidavimu. Ir šis ryšys turi pereiti visus etapus: davimo dėl davimo – kad bent jau nedarytum draugui to, ko nekenti pats, o po to – gavimo dėl davimo, t. y. meilės artimui kaip sau pačiam, ir taip iki pat galutinio ištaisymo.
Visi priesakai – tai tik mūsų ryšio stiprinimas. O Tora –  grąžinanti į šaltinį Šviesa, kuri ateina atsakydama į mūsų pastangas ir realizuoja šį ryšį. Mums tereikia paprašyti, kad supanti šviesa mus paveiktų ir ištaisytų.
Bet prieš tai turime įdėti bendras pastangas, kad pajaustume, ko prašyti, kad atskleistume trūkumą, prašymą šviesos ištaisyti tas savybes, kurios mums trukdo susijungti su kitais. Tiek, kiek mes sieksime susijungti, vaidinti prieš visus ir kalbėti apie tai, kiek dėsime pastangų, tiek supanti šviesa mus ims veikti.
Tai nepriklauso nuo mūsų ketinimo švarumo. Net jeigu ketinimai patys egoistiškiausi, kaip Faraono, šviesa švies mums iš toli. Bet pagal šviesos prigimtį, ji šviečia per grupės centrą. Jeigu nesistengi susijungti su kitais, tai supančioji šviesa tavęs nepasieks.
Juk supančioji šviesa – tai vidinė šviesa, kuri turi atsiskleisti, Kūrėjas. Skirtumas tarp jų – tik atskleidimo stiprumas. Begalinė šviesa slepiasi sulig kiekviena pakopa, kol visiškai neišnyksta. Mes esame tokios būsenos, kai ji visiškai nuo mūsų pasislėpusi, bet iš tiesų egzistuojame Begalybės pasaulyje, tik tai paslėpta nuo mūsų pojūčių.

Iš 2014 m. kovo 27 d. pasiruošimo pamokai

Daugiau šia tema skaitykite:

Permainų smaigalyje

Kilsime kartu!

Sutinkame tapti moliu Meistro rankose

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai
Vėlesni įrašai »