Klausimas. Dvasinis pasaulis geras? Kuo jis geresnis už šį?
Atsakymas. Kas suvokia dvasinį pasaulį – žino viską. Jis viską gali, viską moka. Jis jaučiasi amžinai egzistuojąs, vientisas, pripildytas, laimingas. Trumpai tariant, jaučiasi absoliutu.

Iš 2017 m. birželio 25 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Mylėti – užpildyti artimo norus

Kaip atsiskleidžia Aukštesnysis pasaulis

Kam mums dvasiniai pasauliai?

Visatoje egzistuoja du priešingi pasauliai: materialus pasaulis, sukurtas noru gauti, ir dvasinis pasaulis, sukurtas noru duoti.
Noras gauti malonumą yra pagrindinė materialaus pasaulio savybė. Mūsų pasaulis jaučiamas per penkias iš šio noro susidedančias jusles, o žmogaus protas padeda joms varijuoti.
Egzistuoja dar ir kita būsena, kurią galime sukurti būdami šiame žemiausiame pasaulyje, kai pradėsime keisti jo prigimtį, jo materiją iš savybės gauti į savybę duoti. Tuomet išvysime materiją visai kita forma, kitu būviu, kitu planu – materiją, dirbančią savo išorėje, duodančią.
Mūsų pasaulyje tokios savybės nėra, nes viską, ką jaučiu čia, jaučiu dėl to, kad tai patenka į mano penkis jutimo organus.  Dvasinis pasaulis sukurtas atvirkščiai, kuomet aš išeinu iš savęs ir jaučiu viską ne savyje.
Nesuvokiame, kaip galima jausti kažką ne savyje. Jeigu kažką matau, tai šitai yra toje erdvėje, kurią mano pojūčių organas suvokia, apima, jaučia. Kaip pajausti tai, ko nejaučiu? Kitaip tariant, žmogaus pasaulio suvokimas juslėmis yra ribotas.
Dvasinis pasaulis suvokiamas, piešiamas mūsų juslių, kurios veikia pagal principą ,,ne savyje“. Tam sukuriamas naujas jutimo organas, kuris jaučia kitą: jaučiu tai, kas yra kitame, ką jaučia kitas. Tai įmanoma atlikti tik tuomet, kai žmogus įgyja meilės savybę.
Mūsų pasaulyje meilė – tai pasitenkinimas maistu, seksu, šeima, vaikais, – nesvarbu kuo. Mums patinka šie malonumų šaltiniai, nes jie sukelia mums ypatingą jaudulį, kurį jaučiame kaip kažką malonaus.
Tačiau tikroji meilė reiškia mylėti ne save ir ne savyje, o objektą mano išorėje. Tuomet išeina, kad galiu jausti tai, ką jaučia kitas. Jeigu įgyju galimybę jausti kažką ne savyje, tai vadinama įgyti dvasinę savybę – davimo savybę: tikrąją meilę, kai galiu mylėti tai, kas patinka kitam, o ne tai, kas patinka man. Tuo skiriasi ir vienas pasaulis nuo kito.
Sunku apie tai kalbėti, nes tai visuomet praslysta pro naujokų ausis. Bet pamažu, įveikdami įvairias kliūtis, sunkumus, treniruodamiesi galime pasiekti būseną, kada iš tikrųjų pradėsime jausti tai, ką mėgsta, ar ko nemėgsta kitas be jokių sąsajų su savimi!
Kaip tai atlikti be sąsajų su savimi? Čia kabalos mokslas sako, jog būtini keletas ištaisymų, papildymų, pasiruošimas. Tai reiškia, kad save apriboju, tai vadinama cimcum, ir neįtraukiu į savo pojūčius (į širdį, protą ir mintis) nieko, kas yra manyje.
Pakylu virš savęs ir tampu visiškai neutralus tarsi asmeniškai neegzistuočiau, o yra tiktai kažkas kitas. Įeinu į kitą ir jaučiu jį taip, kaip jis jaučia save. Štai čia atsiranda galimybė pakilti iki dvasinio lygio jutiklio – dvasinio indo (kli).
Tai pasiekiama treniruojantis labai paprastai: sėdžiu kartu su draugais ir kiekvienas iš mūsų bandome anuliuoti save kitų atžvilgiu, išeiti iš savęs ir pasistengti įeiti į kitus.
Tai ypatinga praktika, kuri įgyvendinama pasitelkus jėgą – Šviesą. Jeigu mėginame susijungti tarpusavyje virš savo egoizmo, tai mus veikia ypatinga Šviesa – altruistinė jėga, leidžianti mums išeiti iš savęs. Tuomet sukuriame savo išorėje bendrą lauką, kuriame egzistuojame kaip viena bendra visuma.
Ši praktika vadinasi ,,seminaras“. Per tokius seminarus sužadiname sau supančią Šviesą (or makif), kuri mus pakelia virš mūsų prigimties ir suteikia galimybę įsijungti į draugą. Tuomet per kitus imame jausti Aukštesnįjį pasaulį, naują erdvę – davimo ir meilės savybę, savybę būti ne savyje, virš savęs.

Iš 2016 m. vasario 21 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Ar galima aprašyti dvasinį pasaulį?

Prasiskverbimo į Aukštesnįjį pasaulį formulė

Kaip atsiskleidžia aukštesnysis pasaulis?

Klausimas. Mūsų gyvenimas toks primityvus: atidirbai, grįžai namo, pavakarieniavai, eini miegoti, kad ryte prabudęs vėl pėdintum į darbą. O jūs kalbate apie kažkokį „aukštesnįjį pasaulį“!
Norėčiau jį išvysti, bet kai žiūriu viršun, matau tik lubas. Ar galiu ką nors pakeisti savo gyvenime? Kur tas aukštesnysis pasaulis?
Atsakymas. Kabaloje kalbant apie aukštesnįjį pasaulį, kuris yra virš mūsų pasaulio, omenyje turima ne įprastinis aukštis neva tai būtų lubos ar žvaigždės danguje.
Kalbama apie aukštas vidines žmogaus savybes. Būna, kad sakome: „Koks aukštas žmogus, jis aukščiau visų!“, tačiau negalvojame apie jo ūgį. Napoleono ūgis tebuvo pusantro metro, bet jis buvo didi asmenybė. Tad pirmiausia reikia išsiaiškinti, ką reiškia „žemas“ ir „aukštas“.
Kabaloje „aukštas“ – reiškia „aukštą“ savybėmis. Aukščiausiosios savybės – tai davimas, meilė, vienybė. O jeigu žmogų vadiname žemu, ar niekingu, tai omenyje turime ne jo ūgį, o negražias savybes.
Todėl dvasinis pasaulis vadinamas aukštesniuoju pasauliu, mat jame karaliauja meilė ir vienybė. Ir priartėti prie jo galima būtent vienijantis.
Kodėl nejaučiame Kūrėjo ? Mat nesame susivieniję. Jei norime pajausti visą pasaulių sistemą apimančią jėgą, tai irgi turime susivienyti ir tapti kaip vienas.
Kabala sako, kad net jeigu dešimt žmonių susivienys it vienas žmogus jie pajaus aukštesniąją jėgą, aukštesnįjį pasaulį. Kabalistinėse grupėse stengiamės kaip tik taip susivienyti.
Tai ir yra metodikos esmė, aprašyta tikrosiose kabalistinėse knygose – Ari, Baal Sulamo knygose, knygoje „Zohar“.

Iš 2015 m. rugsėjo 6 d. 103FM radijo programos

Daugiau šia tema skaitykite:

Ar galima aprašyti dvasinį pasaulį?

Dvasinių pakopų pajutimas

Atitolti, kad suartėtume

Klausimas. Kodėl turiu taisyti save tokį, kokį sukūrė Kūrėjas, tarsi protestuočiau?
Atsakymas. Mes privalome protestuoti tam, kad susijungtume tarpusavyje, nepaisydami savo egoizmo. Tai panašu į dėliones, kokias tėvai perka vaikams ir prašo surinkti palaidas 50–100 dalių į vieną paveikslą.
Šios pastangos ugdo vaiką, juk jis turi įsivaizduoti, kaip reikia sujungti išsklaidytas dalis. Taip ir mes, jei susijungsime į teisingą vientisą dėlionę, pamatysime paveikslą, kuris vadinasi „aukštesnysis, būsimasis pasaulis“.
Klausimas. Būsimasis pasaulis – tai tas, į kurį patenkama po mirties?
Atsakymas. Būsimąjį pasaulį mes matome šiame gyvenime. Būsimasis pasaulis – tai mūsų tolesnė, nauja būsena, patiriama mums pasiekus nuostabią visų vienybę, tapus tarsi vienu žmogumi su viena širdimi, mylint artimą kaip patį save. Dėl šio susijungimo mes pradedame atskleisti tarpusavyje visai naują lygmenį.
Mes viduje keičiamės taip, kad pradedame jausti visus tarpusavio saitus. O dėl to, kad žmonija susivienija, visa likusi gamta – negyvoji, augalinė ir gyvūninė – taip pat prisijungia prie žmogaus. Tuomet žmogus pradeda suprasti ir jausti visą pasaulį, įtraukdamas jį į save.
Taip pradeda jausti kiekvienas: aš, tu, jis – visi. Juk mes visi susijungėme į vieną jėgą, į vieną norą, į vieną mintį ir dėl to patenkame į visiškai gerą pasaulį. Mes pakylame virš gyvenimo ir mirties, virš visų problemų ir nelaimių čia ir dabar, šiame pasaulyje, kaip parašyta: „Savo pasaulį pamatysi šiame gyvenime.“
Visa tai mes galime padaryti, išnaudokime šią galimybę teisingai: pagalvokime apie tai, kad tik mūsų susivienijimas – mūsų ir viso pasaulio išsigelbėjimas.

Iš 2015 m. rugsėjo 20 d. radijo stoties „103FM“ laidos

Daugiau šia tema skaitykite:

Rinkis – priimti vaistą ar mirti

Kaip gyventi Žmogaus gyvenimą?

Gyvenimas akvariume

Visa kūrinija skirstosi į 4 vystymosi lygmenis: negyvąjį, augalinį, gyvūninį ir žmogiškąjį. Žmogus vystydamasis taip pat pereina šiuos 4 lygmenis.
Negyvajame lygmenyje žmogus nesusimąstydamas sutinka su viskuo, ką su juo daro aukštesnysis valdymas. Augaliniame atsiranda savas noras, sutikimas ir nesutikimas.
Pakilti į gyvūninį lygmenį – vadinasi – turėti nuosavą charakterį ir likimą, savo kryptį, individualumą. Tai yra vykdyti savo ypatingą paskirtį kūrinijoje, turėti aktyvią jėgą didelėje gamtos mašinoje ir teisingai sukti jos dantratukus, atsižvelgiant į Kūrėjo veiksmus, tik iš savo pusės.
Kai žmogus pats tampa kaip visa ši didžiulė mašina – tada ima vadintis žmogumi, Adomu. Tai reiškia, kad jis apima visą gamtos mechanizmą ir valdo jį, vietoje Kūrėjo – įsijungia į bendrą kūrinijos programą. Tai reiškia pakilti į žmogaus lygmenį.
Mūsų dienomis žmonija ima busti, kad pakiltų iš negyvosios pakopos į augalinę. Todėl mes jaučiame nepatogumų, nematome kelio, nežinome, kur ir kodėl eiti. Artimiausiais metais bus daug įvykių, kurie labai supainios žmones, jie neturės supratimo, kaip gyventi toliau.
Tai susiję su paprasčiausiais, kiekvienam suprantamais dalykus, o ne su aukštais principais. Staiga dings gyvenimo pagrindas: ekonomika liausis veikusi, suirs santykiai tarp žmonių, jėgos struktūros – prasidės visiška suirutė. Tarytum apgaubs rūkas, ir viskas taps nesuprantama.
Kiekvienas, atėjęs į kabalą, todėl ir pradėjo studijuoti, nes kažkada pajautė, kad įžengė į tokį rūką. Žmogus daugiau nesijaučia šeimininku savo gyvenimo, kai viskas paklūsta nustatytam grafikui. Atsiranda kažkoks neaiškus faktorius, kuris jį painioja.
Tuomet pradeda veikti apsauginė organizmo jėga, nes žmogus nori jaustis užtikrintas, tvirtai stovėti ant žemės ir laikyti vairą rankose, žinoti, kad yra darbo, pinigų, sveikatos, pensija. Bet staiga pamato, kad tai tarsi pranyksta rūke.
Tokią būseną jaus visa žmonija. Kai tai bus ne kažkieno asmeninė būsena, o įgaus didžiulius mastus, bus baisu. Tačiau tai stumtelės mus į kitą lygmenį – privers ieškoti apsaugos, naujo pagrindo ir atves į augalinį lygmenį.
O augaliniame lygmenyje žmonėms teks patiems ieškoti, kaip laikytis vieniems kitų, t. y. pasiekti globalų ir integralų ryšį savo noru, sąmoningai suvokiant, kad be to neišsigelbėsime.
Visi tarytum stovime ant plaukiančio plausto. Tik įsivaizduokime, kas atsitinka, jei kiekvienas juda ne sutartinai, bet siūbuoja plaustą priešingomis kryptimis! Kad neapvirstume, turime laikytis vieni už kitų ir nuolat palaikyti pusiausvyrą – antraip nuskęsime! Toks pojūtis įsiviešpataus pasaulyje.

Iš 2011 m. rugpjūčio 26 d. pamokos pagal knygą „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Piramidė

Kilti šviesos greičiu

Eskalatoriumi – Aukštesniųjų pasaulių pakopomis

Būdamas šio pasaulio žmogumi, esu sutvertas taip, kad visą laiką automatiškai galvočiau apie save: ką naudingo sau nuveikti ir kaip tai padaryti. Tokį mane sukūrė Kūrėjas, kaip pasakyta: „Aš sukūriau blogio pradą“. Vis labiau atskleisdamas blogį savyje, pats suvokiu, kad galvoju tik apie save – ir nusprendžiu, kad tai yra blogai. Tai – ypatinga būsena.
Dabar noriu paversti jį gėriu, nes nekenčiu egoizmo. Gėris yra toks visko pajautimas ir mąstymas apie viską tarsi viskas priklausytų man. Tai toks elgesys su visais tarsi jie būtų neatskiriama mano paties dalis.
Jei nutrintume šį „tarsi“, vėl likčiau vienas „Aš“, tik dar egoistiškesnis! Tarkime, netikėtai suvokiu, kad visi žmonės aplink mane – mano maži vaikai, ir šitą vaikelį, šitą vaizdą aš be galo, visa širdimi myliu.
Ir ką gi tokiu būdu pasiekiau? Iš tikrųjų, dabar vertinu visus kaip save patį, bet egoistiškai! Juk aš juos laikau savais, lyg būčiau aš pats – tarsi mano mažas vaikelis.
Todėl aš sakau: „Ne! Neapykanta lieka, lieka susvetimėjimas !“ ir „Visus nusikaltimus padengs meilė“. Priešingu atveju nebus pasipriešinimo – „ekrano“, nugalėjimo. Ką tau teks nugalėti? Aš nesigalynėju su savo mažu sūneliu, esu pasiruošęs jam viską atiduoti. Juk tam mane įpareigoja natūrali, įgimta meilė.
Kai kalbame apie norą, kad visas pasaulis būtų tarsi mes patys, nesuprantame, kokios čia priešingybės susijungia, ir koks susikuria požiūris. Aš nešalinu atskirties, bet kuriu visą meilę viršum jos.
Dėl to dabar pasaulyje susidaro ypatingos sąlygos. Aplinkui vyksta kažkokia kova, ginčai, susidūrimai, atsiskleidžia skirtumai – visas pasaulis pasimetęs, negali tarpusavyje sutarti. Ir negalės sutarti – šie barniai įsiliepsnos vis stipriau. Kol suprasime, kad visi nusidėjimai turi atsiskleisti, o mes turime susijungti aukščiau jų.
Nesibaimink, kad jie atsiskleidžia – priešingai! Kai jie išryškėja ir parodo tavo silpnumą – būtent tada supranti, kad tau reikia pagalbos. Suvoki, kad pats esi bejėgis ką nors padaryti – ir tau būtinai reikalinga grąžinanti į šaltinį Šviesa.
Todėl pastaruoju metu matome, kiek daug susiduria priešingybių, jėgų, tikslų, ir kad vieni kitų nesupranta. Tačiau viršum viso to privalome sukurti vieną didelį skėtį – tarpusavio laidavimą.
O visi šie skirtumai bei vidiniai nesutarimai liks. Tai stebuklas, kurio nesuvokiame! Tačiau stebuklas yra tai, kad jie lieka kartu su skėčiu, sukurtu iš meilės ir laidavimo, kuris pakyla virš jų.
Mes mylime vienas kitą, nepaisydami priešingų skirtumų. Tokie skirtingi esame todėl, kad iš aukščiau taip atsiskleidė Malchut. Aš nenoriu keisti kito žmogaus, tik noriu jam paaiškinti, kad mums verta tarpusavyje susijungti geruoju, todėl siūlau: „Imkime ir susijunkime drauge aukščiau visko, išsaugodami kiekvienas savo pozicijas“.
Juk iš aukščiau, iš Kūrėjo, gavome tokias priešingas savybes, ir iš prigimties esame tokie skirtingi tam, kad būtent dėl mūsų skirtumų galėtume ryškiau atskleisti kūrinijos harmoniją. Neįmanoma sugroti klasikinio kūrinio vienu muzikos instrumentu – reikalingi įvairūs sąskambiai: minoriniai, mažoriniai, visi įmanomi instrumentai, ir visi jie turi groti kartu – tai pagimdo harmoniją bei kūrybą.

Iš 2011 m. rugpjūčio 10 d. pamokos pagal „Kabalos mokslo įvadą“ (Pticha)

Daugiau šia tema skaitykite:

Kol Aukštesnysis neatsuko mums nugaros

Ar yra kas nors pasaulyje gerai?

Į blogį – pro mikroskopą

Klausimas: Fizikai mėgina sugauti „Hikso“ dalelę manydami, kad iš jos susiformavo visa Visatos materija, masė. Ar jie savo atradimais priartėja prie kabalos?
Kaip kūrėsi materiali Visata? Kuriuo momentu Aukštesnioji jėga įsivelka į visas šias mums matomas formas?
Atsakymas: Fizikos požiūriu Visatos atsiradimas – tai naujas kūrinys. O kabala sako, kad materiali Visata – tai viso ankstesnio proceso, kuriam vykstant gimsta dar vienas, naujas pasaulio objektas, „parcufas“, rezultatas, „atspaudas“.
Mūsų pasaulis – tai eilinis „parcufas“, gimęs iš ankstesniojo: Asija pasaulio Bina de Malchut de Malchut. Šio aukštesniojo parcufo NEHI (apatinė dalis) pasklido ir įsivilko į mūsų egoistinę medžiagą ir suteikė jai savo priešingas formas.
Tai reiškia, kad visos šiame pasaulyje atsirandančios formos yra dvasinės, bet įgavę materialų atvaizdą (atspaudą, kryptį), kitaip tariant, „dėl savęs“. Mūsų pasaulis egzistuoja tokiu pavidalu.
Tu klausi, kada jis buvo sukurtas? Bet laiko nėra! Gyvename įsivaizduojamoje tikrovėje, tačiau kai ši apgaulė atsiskleis, išvysime tikrąjį vaizdą.
Dabar esame panašūs į žmogų, prie kurio galvos prijungti keli laidai ir leidžiami elektros impulsai, sukuriantys įvairiausius vaizdus jo smegenyse ir priverčiantys jį jaustis taip, tarsi tai būtų tikrovė. Taip mumyse kyla įvairiausi vaizdai − kaip kompiuterio ekrane veikiant tam tikrai programai. Todėl neegzistuoja sąvokos: praeitis, dabartis ir ateitis, o tik vaizdų pasikeitimai.
Aukštesnysis parcufas nusileidžia iš Asija pasaulio Malchut de Malchut Chazė, iš ten, kur yra Malchut, pakilusi į pačią žemiausią Biną ir paima iš ten jos formas bei perkelia į mūsų medžiagą, į pačią Malchut. Visos mūsų pasaulio formos – tai atspaudai iš dvasinio pasaulio, tik jie visi yra egoistiniai.
Mes randame čia visą pasaulį, žvaigždes ir galaktikas, nes dvasiniame pasaulyje yra tokie patys objektai: „žvaigždės“ ir „padangė“. Tačiau šiame pasaulyje matome tik nedidelės dvasinio pasaulio dalies atvirkštinę projekciją, o pagrindinės jo dalies – nematome. Dvasinio pasaulio detalių skaičius kur kas gausesnis.
Mūsų pasaulis yra visiškai egoistinis, nes tai Bina neduoda Malchut savo galios, tik savo formas. Pasaulių pakopoms plečiantis iš viršaus į apačią jose davimo jėga vis labiau silpnėja, tampa vis mažesnė, kol jos visiškai nelieka.
Paskutinėje pakopoje, kai davimo jėgos visiškai nebelieka, išskyrus vienintelę kibirkštį, „ploną žvakę“ (ner dakik) , ši kibirkštis įsivelka į mūsų pasaulį ir suteikia jam visą formą.
Mūsų pasaulio pakopai būdinga tai, kad čia gavimo jėga stipresnė už davimo jėgą. O visose aukštesnėse pakopose davimo jėga stipresnė už gavimo jėgą.

Iš 2011 m. sausio 5 d. pamokos pagal straipsnį „Kabala ir filosofija“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kur mus nuves kolaideris?

Visata kilo iš 10 cm objekto

Kabala apie Didžiojo sprogimo teoriją

Baal Sulamas „Pratarmėje knygai Zohar“, 40 puslapyje, rašo: „Filosofai gali nesutikti, kad žmogus, būdamas toks menkas jų akyse, yra visos didžios kūrinijos centras. Bet taip manydami jie yra panašūs į kirmėliuką, kuris gimė ridiko viduje, sėdi jame ir galvoja, kad visas Kūrėjo pasaulis yra toks pat kartus, tamsus ir mažas kaip tas ridikas, kuriame jis gimė. Tačiau tą akimirką, kai pramuša žievę (savo egoizmo) ir pažvelgia iš ridiko į išorę (išeidamas iš egoizmo „dėl savęs“ į atidavimą ir meilę kitiems), jį pribloškia (jam atsiveriantis Aukštesnysis pasaulis) ir jis sušunka: „O aš maniau, kad visas pasaulis panašus į ridiką, kuriame gimiau, bet dabar prieš save matau didžiulį, švytintį, nuostabų pasaulį!“.

Žmogus savo išorėje mato savo išgalvotą pasaulį ir gali jį keisti.
Pasaulis, kurį matome dabar, – tai mūsų vidinės neištaisytos savybės. Dar daugiau, galime sukurti naują, tikrą pasaulį, bet ne savo vidinėmis savybėmis, o tomis, kurias ne savyje sukursime aplinkinių atžvilgiu, o paskui Kūrėjo atžvilgiu. Tas pasaulis ir bus tikras – dvasinis pasaulis. Išeitų, kad mūsų pasaulis išties mistinis, o dvasinis – tikrasis.
Ir visa tai galime atlikti dabar, per šį gyvenimą, čia, šiame pasaulyje. Pereiti gyvenimo ir mirties būsenas ir tapti nemirtingiems. Juk aukštesnysis pasaulis nėra grįstas siurbimu, kaip kad mūsų pasaulis, kur liovęsis mėgautis pamažu miršti. Aukštesnysis pasaulis amžinas, nes jo meilė bei davimas begaliniai ir gali vien augti. Todėl egzistavimas jame nepaklūsta laiko suvaržymams.
Laiko nėra. Jis nurodo tik mūsų pasaulio niekingumą: buvo-praėjo, praėjo-buvo, bus ar ne ir t. t. O aukštesniajame pasaulyje kylame nuo tobulumo prie didesnio tobulumo, praeitis įsijungia į ateitį, ir todėl jaučiame tai kaip Begalybės pasaulį erdvėje, laike, judėjime – visur.
Išeiname už laiko rėmų, už visų apribojimų, kuriuos materialiame pasaulyje piešia egoizmas mūsų siaubingose savybėse.
Išėjimas į kitą pasaulį priklauso nuo to, kiek įgyjame davimo ir meilės savybės. Vos tik imsime ją įgyti, netgi minimaliai, iškart pasijausime esą kitoje apimtyje, kitoje erdvėje, judantys kitame lauke, turintys reikalų su kita jėga, kuri mus traukia į save, ir mes eisime paskui ją ir vis labiau prisitaikysime, įsisąmoninsime, susitapatinsime su ja.
Tai ir yra Kūrėjo atskleidimas žmogui šiame pasaulyje. O paskuis šis pasaulis pamažu išnyks, kaip dūmas, ir mes liksime tik dvasiniame pasaulyje, tapatinsime save su aukštesniąja gėrio ir davimo jėga – Kūrėju.

#276242

Iš 2018 m. kovo 1 d. TV laidos „Kabala – gyvenimo mokslas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Išvysti tikrąją realybę

Realybės suvokimas: kūnas ir siela

Iliuzija ar tikrovė?

Klausimas: Kabalistiniuose šaltiniuose rašoma, kad surinkus draugėn žmonių malonumus per visą žmonijos istoriją, jų vis tiek nebūtų įmanoma palyginti su vienu dvasinio malonumo gramu. Ar taip yra iš tikrųjų?
Atsakymas: Taip ir yra. Esmė ta, kad niekas negali prilygti dvasinio pasaulio jėgai, gelmei, suvokimo detalėms, galimybėms sujungti priešingas savybes, būsenas, rasti, kaip jas sugretinti, suvienyti. Tik kabalos mokslas leidžia pajausti šią aukštesniąją harmoniją, kuri sudaryta iš absoliučiai priešingų savybių.
Aukštesnysis pasaulis atskleidžiamas gretinant maksimalias priešybes, kurios mūsų pasaulyje niekaip negali būti sujungtos ir netgi lyginamos.
Kiekvienas dvasinis reiškinys sudarytas iš dviejų priešingų būsenų, kurios mūsų pasaulio lygmenyje nejungiamos ir kurių neįmanoma kartu tyrinėti. Tiesiog mūsų žemiško proto, materialiu lygmeniu jos neturi galimybės būti kaip nors sujungtos, veikti viena kitą. Kokybiškai tai – visai kitokios būsenos.
Dvasinį pasaulį galime apibūdinti kaip skirtingų objektų ir reiškinių gretinimą.
Tai suteikia didžiulį malonumą, nes jauti harmoniją, kai viskas, ką gali įsivaizduoti net mūsų pasaulio lygmeniu kaip vienas kitą neigiančius ir išstumiančius daiktus, dvasiniame pasaulyje, priešingai, palaiko vienas kitą ir iš priešybių sukuria aukštesniąją harmoniją.
Klausimas: Kitaip tariant, jei materialiame pasaulyje dvi priešingos būsenos sukelia žmogui nusivylimą ir jis negali paaiškinti, kodėl taip vyksta, dvasiniame pasaulyje yra kitaip?
Atsakymas: Dvasiniame pasaulyje jie tampa dar labiau priešingesni, kritiškesni, priešiškesni vienas kitam. Ir tarp jų atsiranda visiškai naujas, šio mūsų pasaulio lygmenyje neišsprendžiamo neva konflikto sprendimas.
Tai ir sukuria naują erdvę, kurioje egzistuoja Aukštesnysis pasaulis.

#274442

Iš 2020 m. lapkričio 12 d. TV laidos „Dvasinės būsenos“

Daugiau šia tema skaitykite:

Du dvasinio darbo aukštai

Prisiliesti prie Aukštesniojo pasaulio

Aukštesnieji pasauliai – šviesos atskleidimo mastai