Klausimas. Kodėl mes nesimokome dešimt Egipto bausmių išsamiai, bandydami suprasti, galbūt mes jau gavome kažkurias iš jų?
Atsakymas. Mes nežinome, kaip mokytis Toros, kadangi mumyse nėra aiškių vidinių apibrėžimų, atitinkančių tai, kas parašyta joje.
Klausimas. Aš nekalbu apie visą Torą, bet dešimt bausmių vyksta iki machsomo, prieš išėjimą iš Egipto, būtent ten, kur mes dabar esame. Ar naudinga būtų tai mokytis?
Atsakymas. Galbūt taip. Bet Rabašas savo straipsniuose kalba apie tai, paaiškina šiuos pasakojimus iš dvasinio darbo taško.
Klausimas. Kodėl nesimokome dešimt priesakų? Ar reikia žinoti jų kabalistinį aiškinimą? Ar tai mums padės?
Atsakymas. Viskas padės, jei dirbsime. O jei ne, tai šios detalės mus tik supainios. Tai ir yra esmė.
#229032

Daugiau šia tema skaitykite:

Svarbiausias, ką įgiju gyvenime, – siela

Veržtis pirmyn net nuo lengvo pliaukštelėjimo

Slaptoji Toros prasmė

Klausimas. Kodėl iki šiol jūsų mokiniai nepasiekė dvasinio pasaulio, juk dauguma mokosi po 10, 15 ir 20 metų?
Atsakymas. Jie praktiškai stovi prie įėjimo į dvasinį pasaulį. Dabar toks laikotarpis, kai turime jį suvokti. Tai artimiausios ateities užduotis.
Tačiau tai ypatingas procesas, juk turime visiškai prilygti tai būsenai, kurią pasieksime. Kita būsena visuomet ruošiama ant ankstesniosios, kad jau suprastum, su kokiais instrumentais į ją įeini, ką turi daryti, kaip prisitaikyti prie jos, ir kaip pritaikyti ją prie savęs.
Kai atsiskleidžia aukštesnysis pasaulis, negali staiga atsidurti kažkur, ko negali teisingai suvokti. To tiesiog nepamatysi, neapibrėši. Tau reikia paruošti savo savybes, kad aiškiai suprastum, kaip reaguoti į skirtingas pokyčius savo mintyse, noruose, pojūčiuose, kurie tampa visiškai nauji.
Tu tarsi patenki į tam tikrą tarpžvaigždinę erdvę, kurioje egzistuoja visai kiti dėsniai, ir turi juos žinoti.
Klausimas. Ar yra koks nors ryšys tarp dvasinio proceso suvokimo ilgumo ir žmonių kiekio?
Atsakymas. Taip. Žmonių kiekiu galima sutrumpinti laiką.
#235895

Iš 2018 m. birželio 24 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Sąlygos dvasiniam pasauliui pasiekti

Nuo egoizmo iki meilės – vienas žingsnis į viršų

Machsomas – psichologinis barjeras

Klausimas. Kas vyksta su žmogumi, pereinant machsomą?
Atsakymas. Žmogus ištirpsta kituose. Jis neišeina iš fizinio kūno, o palieka savo vidinę egoistinę prigimtį ir pradeda augti dvasinėje.
Klausimas. Jis nustoja bijoti dėl savęs?
Atsakymas. Baimė išryškėja kritime ir nublanksta pakilime, nes žmogus vėl susilieja su Kūrėju. Ir taip – visą laiką. Būsena, kai žmogus atsijungia nuo Kūrėjo, vadinasi kritimu, o susiliejimas su Kūrėju vadinamas pakilimu.
#225916

Iš 2017 m. gruodžio 31 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Ką reiškia pereiti machsomą?

Be pastangų machsomo nepereisi

Pirmasis susitikimas su Šviesa

Klausimas. Kabalos esmę gali suprasti tik žmogus perėjęs machsomą. Machsomas – tai sąlyginė riba tarp materialaus ir dvasinio pasaulių. O kadangi šiandien tai pavyko tik jums, tai tik jūs suprantate šią esmę. Ką daryti?
Atsakymas. Pirmiausia, ne tik man pavyko pereiti machsomą. Visų antra, argi galima tinkamai įvertinti kabalą, Kūrėją, kūrinijos sistemą, valdymo jėgas, jeigu nesi toje sistemoje?
Pereiti machsomą reiškia įeiti į dvasinę sistemą ir tapti bent minimalia jos sudedamąja dalimi, kad net turėdamas mažiausią ryšį su sistema galėtum suprasti, kas tai. Kitaip žmogus fantazuos.
Tad, savaime suprantame, kad tas, kas neperėjo vadinamojo machsomo, t. y. savyje nesukūrė aukštesniojo pasaulio sistemos pagal vienijimosi su kitais draugais metodiką, nesupras, apie ką kalba kabala.
Mes tai jaučiame dar iki pereidami machsomą. Pereisi – pereisi, nepereisi – nepereisi. Arba esi viduje, arba išorėje. Arba vienas, arba nulis. Daugiau nieko nėra.

Iš 2017 m. rugsėjo 10 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip atsiskleidžia Aukštesnysis pasaulis?

Kaip ištaisyti pasaulį?

Kas mato teisingą tikrovę?

Kabaloje yra įdomus skirsnis apie kūrinijos suvokimą, apie tai, kokiu būdu žmogus suvokia pasaulį, kuriame gyvena.
Kodėl jaučiame pasaulį būtent taip? Ar mūsų pasaulis toks ir yra, kokį juntame, ar jis visiškai kitoks? Iš tikrųjų, perėjęs per penkis jutimo organus, pasaulis mūsų suvokime įgauna apibrėžtą formą. Matome tik jo vaizdą, o ne patį pasaulį betarpiškai ir objektyviai.
Šiandieną tiriame, kaip mūsų pasaulį mato drugeliai, bitės, gyvatės, šunys. Kiekvienas jį mato savaip: tam tikrame spektre, spalvų ar kvapų gamoje ir t. t. Kiekviena būtybė savaip orientuojasi pasaulyje ir mato savo vaizdą – kitokį negu visi likusieji.
Kodėl gi mūsų akyse vaizdas būtent toks? Ir koks jis iš tikrųjų, žvelgiant objektyviai? Ar apskritai galime pasiekti objektyvumo pasaulėjautoje? Apie tai ir kalbama kabalos mokslo skirsnyje pavadinimu „Tikrovės suvokimas“.
Svarbiausia kabalos dalis – ne Begalybės pasaulio leidimasis iš viršaus žemyn į mūsų pasaulį, o tai, kas vyksta toliau. Machsomas ir tolimesnis kelias aukštyn yra mums svarbiausias. Juk čia yra tai, kas dabar priešais mus, tai, ką mums reikia pereiti. Pereiti praktiškai, o ne teoriškai, – turime visi kartu įveikti šį kelią.
Privalome tai atlikti kuo greičiau, kad neigiama vystymosi jėga nestumtų mūsų iš nugaros, neduotų neigiamo stimulo. Žinote, senovės romėnai „stimulu“ vadino aštrią lazdelę, kuria ragindavo asilus eiti pirmyn. Taigi, svarbu šio stimulo nepatirti savo kailiu, bet suskubti pirmyn patiems, padedant teigiamai jėgai, kuri mums kol kas duodama.
Iš esmės, tai ir yra priežastis, dėl kurios susirinkome. Mes galime susiburti, galime susiorganizuoti, galime jausti vienas kitą viduje net be fizinio kontakto. Pajauskime, kad jungdamiesi tarpusavyje, tuo pačiu tampame panašūs į bendrą visuotinę Gamtą. Tada mūsų ryšyje atsiras bendras laukas, ir pajausime, kad kilstelime į viršų. Tai tikra, tikiuosi, kad kartu mes visa tai įgyvendinsime.

Iš 2011 m. birželio 10 d. Maskvos kongreso 1-osios pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Ir kas paslėpta taps akivaizdu

Masto problema

Gyventi bėgant nuo prasmės

Reikia labai stengtis, kad atskleistum, jog esi „nusidėjėlis“.
Tik tada, kai visomis jėgomis norime kilti aukštyn, pasiekti pasiaukojamą, nesavanaudišką davimo ir meilės savybę – tik tada atsiskleidžiame, jog esame visiška jos priešingybė.
Atskleisti tikrąją savo prigimtį ir yra mūsų užduotis pirmajame (paruošiamajame) dvasinio kelio etape – išvysti savo klaidas ir nusižengimus (šgagot ir zdonot).
Nuo tos akimirkos, kai žmogus įsilieja į grupę ir pradeda teisingai dirbti, norėdamas pamilti kitus, susivienyti su jais per tarpusavio laidavimą, –  jis tuoj pat suvokia, kad nenori jokio dvasingumo (davimo ir meilės savybės), visus niekina ir neapkenčia.
Viena prieš kitą – tai ir yra tiesos atskleidimas. Kol nebus atskleistos visos „klaidos ir nusižengimai“, nepereisi machsomo.
Machsomas yra ta riba, kad jau atskleidžiau visą blogį savyje ir dabar turi ateiti ištaisanti Šviesa, kad galėtume susivienyti ir tapti panašūs į Kūrėją.
Tik tada visa ši sistema susijungs: Šviesa, kuri yra viena, įsivilks į bendrą mūsų norą, kuris taip pat bus vienas (EXAD!), o ne susidedantis iš daugybės norų.
Šviesa – tai mūsų susivienijimo matas. Tai ji suteikia mums pojūčius ir malonumą. Juos ir vadiname Šviesa.
Šviesa – tai pojūtis, kilęs iš susiliejimo ir meilės savybės, todėl Šviesą vadiname Kūrėju – „ateik ir pamatyk“ (Bo-Re). Davimo savybė, kilusi noro viduje, vadinama Kūrėju ir Šviesa.
Todėl viena, ką privalome padaryti, kad pajustume dvasinį pasaulį, – tai susivienyti.
Bet iš pradžių reikia atskleisti savo neapykantą, ir tai ne žemiškasis jausmas, kai paprasčiausiai nemylime vienas kito, kai pateisiname save, savo santykius su kitais. Atsiskleidžia neapykanta, kurios nenoriu jausti, kurios negaliu pakęsti, nes noriu mylėti kitą su visais jo trūkumais, su jo neapykanta man – noriu jo meilės!
Būtent tada atskleidžiu, kad man nieko neišeina, nes esu įkalintas neapykantoje kitiems. O  juk nekęsdamas kito, nekenčiu savęs! Tai mūsų prigimtis, mūsų vidinis pagrindas, ir reikia labai stiprios Šviesos, kad tai atskleisčiau.
Ši neapykanta vadinama Sinajaus kalnu (Neapykantos kalnu), prie kurio ir dovanojama Tora (Biblija).

Daugiau šia tema skaitykite:

„Nusidėjelis ir teisusis – viename žmoguje“

„Tik šviesa mus ištaisys“

„Pakilti virš neapykantos kalno“

Klausimas: Koks tikslas savyje ieškoti visko, kas aprašyta knygoje „Zohar“, dar iki pereinant machsomą?
Atsakymas: Nes be vidinio ieškojimo machsomo nepereisime.
Machsomas yra mumyse, ir mes norime prasiveržti pro jį tuo, kad stengiamės savo viduje atpažinti viską, apie ką pasakoja „Zohar“. Tai ir reiškia, kad stengiuosi pereiti machsomą.
Nejaugi manote, kad sėdėdami ir laukdami, kol ateis laikas, mes pereisime machsomą? Taip nebus. Laukti beprasmiška! Kūrėjui reikia mūsų pastangų – be pastangų įgyti dvasingumo neįmanoma.
O pastangos ir yra tai, kuo dabar užsiimame – stengiamės nukreipti mūsų norą taip, kad suvoktumėme, suprastumėme, priimtumėme, įgytume tas dvasines savybes, apie kurias kalba knyga „Zohar“.
Mes norime, kad ateitų Šviesa ir grąžintų mus į šaltinį, atskleistų mumyse šias savybes. Būtent tai ir rodo, kad  norime pereiti machsomą.
Juk viską apibrėžiame ir jaučiame per norą. Kūrėjas šį norą tik sukūrė, o jį suformuoti, performatuoti iš žemiškojo į dvasinį turime mes patys – tik tada jame pajusime Aukštesnįjį pasaulį.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Klausimai kelyje – 5“

„Prieš tave – beribis malonumas“

„Visa žmonija – per machsomą“

Klausimas: jūs ne kartą kalbėjote apie sąvoką „ataka“. Ką mes atakuojame? Ar galime čia ir dabar,  būtent šiame kongrese, pasiekti tokią būseną ir kaip mes galėtume padėti vienas kitam?
Atsakymas: Iš tikrųjų dvasingumas pasiekiamas atakuojant, kai nuolat spaudžiama ir iš viršaus, ir iš apačios.
Perėjimas į dvasinį pasaulį panašus į kūdikio gimimą. Vaisiui visiškai išsivysčius, jis persiverčia galva žemyn ir gimsta.
Persivertimas reiškia, kad žmogus visiškai pakeičia supratimą apie save ir pasaulį. Tai, kas svarbu ir kas nesvarbu, apsikeičia vietomis.
Persiversti galva žemyn reiškia pakeisti savo vertybes. Kai tik jis sugeba tai padaryti – gimsta. Turi būti spaudimas iš žmogaus-vaisiaus ir iš motinos-Kūrėjo.
Siekdami susitapatinti su aukštesniu, teisingai susivienyti su draugais, mes pritraukiame spaudimą iš aukščiau – gimdymo  sąrėmius (cirei lida).
„Sąrėmis“ (car, cirei) nuo žodžio „siauras“ (car) ir „kančios“ (carot), kai kyla toks spaudimas, tokios kančios, kurios išstumia mus per machsomą.
Machsomas ir yra ta siaura vietą, pro kurią gimsta žmogus. Todėl nereikia bijoti tos „siauros“ būsenos, nebijoti kančių, persiversti galva žemyn ir gimti.

Ištrauka iš pirmosios Eurazijos kongreso pamokos

Klausimas: ką reiškia pereiti machsomą?
Atsakymas: pereiti machsomą (barjerą tarp mūsų pasaulio ir dvasinio pasaulio) reiškia galimybę atsiriboti nuo noro mėgautis, nuo minčių apie save, nuo norų dėl savęs… Bet prieš tai žmogus įsisąmonina, kad jo įprastiniai norai, rūpestis savimi yra vienintelio ir didžiulio blogio šaltinis. Blogio, nuo kurio norėčiau atsiplėšti, bet negaliu!
Tačiau „labai norint“ atsiskleidžia ypatinga jėga, kuri atlieka su manimi šį veiksmą – „perveda“ per šį blogį, pakelia virš jo. Machsomą pereinu tik būdamas visiškai sąmoningas ir pasirengęs. Kalbant bendrai, bet kuris dvasinis ištaisymas vyksta tik tada, kai žmogus visiškai sutinka su veiksmu, kurį po to atlieka Kūrėjas arba Šviesa.
Dauguma žmonių tikisi pereiti machsomą kongresų metu. Tačiau reikia prisiminti, kad žmogus išbandomas kantrumu ir ištikimybe tikslui, t. y. davimo ir meilės savybe bendro kli (Adam) atžvilgiu. Dažniausiai žmogus pasitraukia iš kelio dėl nuovargio, kitaip tariant, dėl kantrybės ir tikrojo noro nebuvimo. Tačiau tai ir yra ta savybė, kuri suformuoja kli Šviesai gauti už machsomo.

Klausimas (iš dienoraščio anglų): kaip suprasti, kad jau praėjai machsomą? Ar tai jaunčiama instinktyviai?
Atsakymas: tada atsiveria ryšys su visa pasaulių sistema, Aukštesniąja jėga, visais pasauliais. Žmogus įgyja davimo savybę, suvokia pasaulį, kaip vieną visumą ir savyje pajunta valdančiąją jėgą.

Klausimas: ar, perėjęs machsomą ir einatis į galutinį išsitaisymą žmogus jaučia augimo skausmus, dvasines kančias, o gal už machsomo žmogus nebejaučia nei skausmo, nei kančių?
Atsakymas: Jaučia!

Daugiau šia tema skaitykite:

„Machsomas – vienumoje ar grupėje?“

„Visa žmonija – per machsomą“

„Kabalos mokslo studijavimas“

Klausimas: Ką reiškia 125 pakopos?
Atsakymas: Mes – mūsų pasaulis – esame pačioje pasaulių sistemos apačioje. Mūsų pasaulis nuo aukštesniųjų skiriasi tuo, kad aukštesniuosiuose pasauliuose noras turi ketinimą „atiduoti”, o mūsų pasaulyje – ketinimą „gauti”. Todėl noras mūsų pasaulyje visiškai atskirtas nuo šviesos. Mes – noras ir savų norų pojūtis sukuria mumyse pasaulio vaizdą. Jeigu norime pajusti kitą pasaulį, privalome pakeisti savo ketinimą „gauti” į ketinimą „atiduoti”, norą naudoti ne „dėl savęs”, o „dėl kitų”. Toks Kūrėjo sumanymas. Čia Kūrėjas mus nuleido tam, kad mes savarankiškai pakiltume iki pačios jo viršūnės. Mes privalome prilygti Jam amžinumu, tobulumu, ramybės ir žinojimo pilnatve.
Tam mes turime įveikti visas 125 dvasinių laiptų pakopas, iš mūsų pasaulio kylančias iki paties Kūrėjo. Šie laiptai susideda iš 5 pasaulių (Adam Kadmon, Acilut, Brija, Ecira, Asija), kiekviename iš jų yra 5 parcufai (dvasiniai objektai), kurių kiekvienas susideda iš 5 sfirot: iš viso 125 sfirot, savybės, pakopos.

Klausimas: Ar gali žmogus, išties studijuojantis kabalą, pakeisti savo likimą, kokius nors savo gyvenimo įvykius, kurie jau nulemti?
Atsakymas: Taip, pradedant pirmąja pakopa. Tačiau pirmoji pakopa prasideda už vadinamojo barjero, už machsomo.
Dabar esame paslėptoje nuo mūsų vystymosi dalyje, tai yra, mes vystomės, tačiau nežinome, nei kaip, nei kur. Kai tik mes išeiname iš šios paslėptos būsenos ir žengiame ant pirmosios pakopos už machsomo, tuomet ir pradedam skaičiuoti tas 125 kilimo pakopas.
Dabar mus pirmyn stumia tik egoistinė jėga, ir mes priversti nesąmoningai, be jokios valios laisvės elgtis taip, kaip ji verčia mus… O už machsomo mes įgauname dar ir šviesos jėgą, ir žmogus pradeda keisti savo likimą…
Galbūt mano atsakymai skamba labai kategoriškai… Tačiau kabala atskleidžia žmogui jėgas, kurios veikia mūsų pasaulį, jis mato, kaip jos visą mūsų pasaulio sistemą susieja tarpusavyje ir supranta, kad nė vienos problemos neįmanoma išspręsti atskirai nuo visų likusių. Sprendimas tik vienas: pakilti virš šlagbaumo į tą pasaulio sistemos dalį, kur veikia jėgos, valdančios mūsų pasaulį. Štai tų jėgų lygmenyje mes ir valdysime savo ir viso mūsų pasaulio likimą.
Gamta tyčia gena žmoniją į prašviesėjimą: šitame uždarame pasaulėlyje, kur tu egzistuoji nelaimingus 60-70 metų, nieko pakeisti negali. Šiame pasaulyje viskas, kaip jūs patys sakote, nulemta. Jei nori išsiveržti už lemties ribų, jei nori išeiti iš šių baisių sąlygų, į kurias pats save įvarei, nežinodamas, kaip gamta tave veikia, – pakilk į lygmenį tų jėgų, kurios viską nulemia mūsų pasaulyje, ir ten galėsi viską išspręsti ir viską padaryti, kad atstatytum pusiausvyrą.
Kabala ir yra tas mokslas, kuris padės žmonijai suprasti, kad galima valdyti likimą, kaip galima mūsų pasaulį jausti kaip amžiną ir tobulą, kai save tapatini ne su savo kūnu, o su žmogumi visuose mumyse. Ir tai gali įvykti jau šiandieniniame mūsų gyvenime.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Kodėl buvo sukurtas šis pasaulis”

„Apie kabalos mokslą. Penktas pokalbis”