Ryšį tarp mūsų atskleidžiame ar kuriame? Kuriame mūsų ryšį, o tuomet atskleidžiame, kad jis jau egzistuoja. Nežinome, ką ir kaip kurti, todėl mėginame ir taip, ir šiaip. Dėl mūsų pastangų ką nors atlikti, šis tinklas pats save organizuoja. Bet jis neatsiskleidžia tol, kol neįdėsime reikiamų pastangų kiekviename etape.
Visa sistema jau egzistuoja, ji tobula. Niekas nesudužo, niekas nepradingo ir niekas nepasimetė. Sudužimas egzistuoja tik mūsų suvokimo atžvilgiu: turime dėti pastangas ir jį atskleisti. Juk nuo to priklauso mūsų sąmoningumas, supratimas, vystymasis. Savyje formuojame gebėjimą suvokti protu ir jausmais, kokie ryšiai, kokie įsipareigojimai, dalyvavimas, bendrumas turi būti tarp mūsų.
Kiekvienas įeina į kiekvieną ir veikiame drauge, tarsi vieno kūno ląstelės. Mums reikia suvokti šio kūno veiksmus visuose jo ryšiuose. Taip pakeliame save į Kūrėjo pakopą. Suvokdami šios sistemos veiksmų mechanizmą, pakeliame save į kūrimo sumanymą, sužinome, kodėl Kūrėjas sukūrė viską tokia forma, kodėl ryšius padarė būtent tokius. Tai kelias atskleisti Kūrėją, suvokti kuriantį protą.

* * *
Viskas priklauso vienai sistemai, bet pačios artimiausios man sielos, su kuriomis turiu pasiekti tarpusavio laidavimo – tai dešimtukas, su kuriuo dabar būnu susijęs materialiai, juk kol kas esu šiame pasaulyje savo jausmais ir protu. Ir todėl priimu dešimtuką, į kurį dabar patekau, kaip man duotą pratimą, kad sukurtume tarpusavyje abipusį laidavimą.
Kas minutę galiu keisti dešimtukus – nesvarbu. Svarbiausia, kad anuliuoju savo egoizmą ir kaskart priimu priešais mane esantį dešimtuką vietoj savo širdies. Tai vadinama laidavimu.
Devyni žmonės priešais mane – tai devynios aukštesniosios sfiros, o aš pats – Malchut. Todėl atlieku sau apribojimą ir tarnauju jiems, prisijungiu prie jų ir esu pasirengęs viską jiems padaryti. Tai reiškia, kad kuriu dvasinį parcufą. Laidavimas – tai dvasinio parcufo egzistavimo sąlyga, per jį galima duoti Kūrėjui ir gauti iš Jo.
#260309

Iš 2020 m. vasario 17 d. rytinės pamokos

Žmonija egzistuoja jau tūkstančius metų, karta keičia kartą, bet mes nesimokome iš praeities klaidų. Ar tikimės, kad ateities kartos nepamirš koronaviruso, ir jis paliks pėdsaką mumyse, ne tik įrašą istorijos knygose?
Ir iš tikrųjų tai virsta į augantį pokyčių srautą sielose, kurios priklauso Adam Rišon sielai. Kančios ir problemos didėja kaip sniego kamuolys ir veda mus į paskutinę kartą.
Šioje paskutinėje kartoje, kurioje gyvename šiandien, pirmiausia turime sutikti, kad visa žmonija yra vienoje integralioje sistemoje. Visi priklausome ne kokioms atskiroms tautoms, o žmonijai.
Matome, kaip susimaišęs pasaulis, visos rasės: juoda, balta, geltona, raudona. Paskutinėje kartoje turėsime priimti žmoniją kaip vieną sistemą ir pamatyti, kad netgi savo naudai turime rūpintis visu pasauliu.
Ankstesni smūgiai stūmė mus nuo vienos santvarkos prie kitos: nuo vergijos į feodalizmą, po to į kapitalizmo, socializmą. Bet dabar prasideda visiškai naujas laikotarpis, kai gamtos smūgiai privers mus susiburti, susivienyti, tarsi viena šeima.
Tai atliksime kęsdami gamtos smūgius, tačiau būtų gerai sutrumpinti įsisąmoninimo laiką. Tada žmonija pasiruoš vienybei, kad taptų it viena šeima, ims įgyti vienos Adomo sielos pavidalą. Tai laiko šauksmas.
Todėl smūgiai nesiliaus, bet vis dažnės ir privers pajausti mūsų tarpusavio ryšį visame pasaulyje. Pastebėsime, kad kenkiame sau, dusiname save savo rankomis ir taip pamažu priartėsime prie tiesos.
#264667

Iš 2020 m. gegužės 14 d. rytinės pamokos

Gamta koronavirusu mums rodo, kad jei per savo egoizmą nutolstame nuo kitų, tai ir fiziškai neturime teisės prie jų artintis. Jei norime būti susivieniję, pirmiausia turime užmegzti vidinį ryšį ir teisingai, maloniai elgtis vienas su kitu. Kiek gero žmogus linki kitiems, tiek gali prie jų priartėti. O jeigu nenori mylėti kito ir jam padėti, tuomet negali prie jo artintis. Tegu pamato, kaip jo egoizmas jį atitolina.
Tai taip paprasta, mūsų pasaulyje jau pasireiškia Aukštesniojo pasaulio savybės, ir turime tuo naudotis, kad lavintumės, žinodami, kada priartėti arba nutolti. Įsivaizduokite, kaip gerai būtų, jei laikytumės tinkamo atstumo, artėdami ar toldami nuo žmonių pagal savo vidinį santykį.
Mes galime būti su tavimi dviejose skirtingose galaktikose, atskirtose daugybės šviesmečių, ir tuo pačiu metu jausti, kad esame susiję ir ateityje tikrai suartėsime, nes tai sužadina tarp mūsų esantis Kūrėjas. Ir tada kiekvienas iš savo galaktikos ieškotume, kaip nepaisant atstumo priartėti vienam prie kito, kaip išreikšti savo meilę ir atsisakyti savęs.
Taip pamažu priartėtume ir susijungtume į vieną parcufą, kuriame Kūrėjas atsiskleidžia visa galia, tai yra amžinoje ir tobuloje mūsų tarpusavio meilėje. Mes susilietume vienas su kitu širdimis ir troškimais bei atskleistume mus užpildantį Kūrėją. Tai – išsitaisymo pabaiga.
Bet pirmiausia turime suvokti, kokie mes skirtingi. Ir būtent tai daro koronavirusas. Bus ir kitų būdų, leisiančių pajusti mūsų nutolimą vienas nuo kito, kad galų gale suprastume, jog virusas yra susijęs su mūsų norais, su mūsų vidinėmis savybėmis, ir negalime priartėti vieni prie kitų, nes tokia tvarka.
Aš nenoriu artumo su juo, todėl ir fiziškai negaliu prie jo prisiartinti! Pasirodo, kaip mūsų pasaulis įgyja dvasinio pasaulio pavidalą.
Įsivaizduokite, kad visi esame pakibę vakuume, ir tiek, kiek norime tapti geresni ir artimesni vienas kitam, tiek ir artėjame. O jei blogai elgiamės vieni su kitais, tada tolstame. Vadinasi, viską lemia ne fiziniai šio pasaulio atstumai, bet mūsų vidinės, dvasinės savybės. Būtent tai šiuo metu vyksta pasaulyje, o mes galime pamąstyti apie savo pokyčius.
Tai visada buvo nuo mūsų paslėpta ir painu, o dabar viskas paaiškėjo. Noriu tapti artimesnis kitiems, nes taip galiu atskleisti Kūrėją ir savo aukštesnįjį pasaulį, kuris pasireiškia tik mūsų ryšiu. Tačiau norint suartėti neužtenka žengti kelis žingsnius, nekeičiant savo vidaus.
Pirmiausia turiu pakeisti save, savo požiūrį į kitus iš neapykantos į meilę, o tada tikrai priartėsiu prie jų. Mes artėjame arba tolstame vieni nuo kitų, priklausomai nuo savo ketinimų, požiūrio. Viskas tampa aišku ir suprantama, visas dvasinis darbas tampa atviras.
Todėl prašau draugų: pritraukite mane prie savęs, kreipkimės į Kūrėją kartu, kad padėtų mums! Taigi, mes dirbame, bet kol kas esame pakibę ore. Mes jungiamės tarpusavyje ir su Kūrėju, prašydami pagalbos, ir imame judėti vienas prie kito, tarsi plūduriuodami nesvarumo būklėje, kol susivienysime, atskleisdami savybę, vadinamą „Kūrėju“.
Visa tai jau yra čia pat, mūsų rankose. Dabar mums suteikta galimybė dirbti materialiame pasaulyje su dvasinėmis savybėmis. Įsivaizduojate, ką padarė koronavirusas!
#262832

Iš 2020 m. balandžio 7 d. rytinės pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Po pandemijos

Du metrai neutralios zonos

Virusas nuveda mus nuo bėgimo takelio

Visa šio pasaulio tikrovė turi būti įtraukta į mūsų santykius su aukščiausia gamtos jėga. Tačiau šiandienos tikrovėje yra labai daug tuštumų. Juk kas yra koronavirusas?
Virusas parodo, kad vietoj ryšio tarp mūsų yra tuščių sričių, kurias reikia užpildyti tinkamais santykiais. Atskleisdami šias spragas tarp mūsų, pastebime, kad per jas neįmanoma bendrauti, nes per šį sugadintą ryšį vienas kitam perduodame virusą.
Virusas atskleidė milžiniškus plyšius tarp mūsų, kuriuos reikia užpildyti draugiškais santykiais. Jei negalime sukurti tokių jungčių, geriau neiti į šias zonas, o likti namuose.
Atstumas tarp žmonių yra noras, kitaip tariant, virusas atskleidžia mums naujus norus, naujas savybes, naujus ryšius, kurie turi būti užmegzti tarp mūsų. Jei per šį dviejų metrų atstumą vienas nuo kito susisieksime nauju būdu, tapdami kaip vienas žmogus su viena širdimi, tada Kūrėjas atsivers tarp mūsų.
Virusas atskleidžia tuštumas, kurias reikia užpildyti gerais santykiais. Ir tada pasieksime naują ryšį, panašesnį į Adam Rišon sistemą. Visos šios bendros sistemos dalys pradės veikti kartu, vieningai, esant tarpusavio supratimui. Užuot primetęs kitam tai, kas gerai man, duosiu tai, kas gerai jam.
Ir tada atstumai tarp mūsų pradės nykti, pasaulis ims jungtis būtent per tarpus tarp mūsų. Visos tikrovės dalys susivienys ir suformuos naują, ištaisytą Adam Rišon sistemą, kurioje pasirodys Kūrėjas, organizuodamas mūsų ryšius ir užpildydamas juos. Tai nėra dviejų metrų atstumas, o norai, užpildyti aukštesniosios jėgos atskleidimu.
Prireiks laiko tai suprasti ir įgyvendinti, tačiau taip įvyks ir visas pasaulis ims apie tai kalbėti. Tiesiog dar nepradėjome taisyti šių tarpų tarp mūsų tinkamais, gerais, geraširdiškais santykiais. Bet vos tai nutiks, pasaulis iškart pamatys, kad būtent toks yra sprendimas, vaistai nuo koronaviruso, nauja tikrovė ir kad būtent toks turi būti pasaulis.
#262826

2020 m. balandžio 7 d. iš rytinės pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Kur yra siela?

„Už ką man ši bausmė?“

Koks bus pasaulis po epidemijos?

Koronavirusas padės žmonijai mąstyti apie savo ateitį, o ne apie tai, ką nusipirkti ir kaip pasilinksminti. Virusas jau atliko savo darbą ir apvalė mūsų mintis. Dabar turime tik suprasti, kur einame. Šiandien nereikia niekam aiškinti, kad mūsų gyvenimas nieko vertas – virusas tai paaiškino. Tačiau lieka klausimas: į ką šis gyvenimas turi būti nukreiptas?
Sukurti grupę, dvasinį parcufą – tas pat, kaip pastatyti Šventovę, Kūrėjo namus, kuriuose galės įsikurti davimo savybė, sujungianti mus meilės jėga, t. y. aukštesnioji jėga.
Bet pastebiu, kad vakar siekiau tokio požiūrio, o šiandien jau pabundu ryte be jokio noro. Turiu susitikimą su draugais, bet nenoriu su jais matytis. Ir ką daryti?
Dėl tokių būsenų ir yra pasakyta, kad kiekvieną dieną reikia statyti Šventovę iš naujo. Ir tai, kad ji dingsta, yra tobulėjimo ženklas. Jei visi vakarykščiai pasiekimai dingsta, kaip vanduo smėlyje, reikia vėl viską pradėti iš naujo. Ir tada vėl statome dešimtuką, Šventovę, kad įjungtume į Ją kuo daugiau, visą pasaulį, kur visi puoselėja abipusį davimą ir meilę. Šioje Šventovėje įsivyraus meilės ir davimo jėga, kuri vadinama Kūrėju, ir pripildys visus norus, sujungtus meile.
Nemanykite, kad naujas pasaulis nuo mūsų yra toli. Kas galėjo pagalvoti, kad ateis virusas ir apvers visą mūsų gyvenimą? Didžiuliai fabrikai, bankai, korporacijos, milijardai dolerių, armija – viskas, ką žmonija kūrė tūkstantmečiais, dingsta. Nieko neliks. Jie negalės toliau veikti po to, kai virusas išnyks. Virusas pakeis visą mūsų gyvenimą, nutrindamas viską, kas sena.
Taip virusas atlaisvina žmonijai vietą, kurią turime pripildyti meile ir rūpesčiu vieni kitiems, tarp mūsų atsiskleidžiančios davimo jėgos suvokimu. Tegul mums atrodo, kad šis uždavinys ne mūsų jėgoms, bet tikrai tai galime atlikti: iš mūsų reikalaujama padaryti tik nedidelį plyšį sulig adatos ausele, ir Kūrėjas atvers mums naujojo pasaulio vartus.
Pamažu pajausime, kad visas pasaulis jungiasi dešimtuko viduje. Kuo daugiau stengsimės paveikti pasaulį iš dešimtuko, tuo daugiau visos jėgos koncentruosis dešimtuke. Galiausiai, dešimtukas apims visą tikrovę, įskaitant Kūrėją.
Visų pirma, patariu pamiršti viską, kas buvo. Finansines krizes ir kitas problemas – visa tai jau praeityje, ten negrįšime. Turime suprasti, kad senasis pasaulis jau nebeatsigaus! O koks bus naujasis? Toks, kokį sukursime.
Todėl reikia nustoti raudoti dėl praeities, nes senasis pasaulis gamtoje jau neegzistuoja. Nėra tokių sistemų, kurios leistų mums grįžti į prieškrizinę būseną ir funkcionuoti kaip anksčiau. O jeigu kokios nors iš šių sistemų dar liko, tai mums reikia nuo jų išsilaivinti, išvalyti vietą.
Pasaulis bus absoliučiai naujas, neduok, dieve, jam išlaikyti seną formą. Juk jis buvo ties visišku žlugimu, ant pasaulinio karo, ekologinių katastrofų slenksčio. Tai kam jo gailėti? Reikia kurti naująjį pasaulį! Bet kuriuo atveju jis bus sukurtas, bet geriau, kad jis būtų sukurtas su mūsų noru, kad panorėtume šio kūrimo ir jam padėtume. Tai vadinama „paversti savo norą tokiu, kaip Kūrėjo“. Mums reikia tai atlikti ir tuomet mums pasiseks. O jeigu ne, tai vėl imsimės blogų įpročių ir kartosime tas pačias klaidas?
Mūsų pasaulyje sukūrėme sistemą, per kurią patys save supainiojome. Sistema reikalavo iš mūsų skraidyti iš vieno pasaulio galo į kitą, nepertraukiamai dirbti, o vaikus leisti į įvairius būrelius, kad nekentėtų, jog tėvų nėra namuose. Sukūrėme sistemą, kuri mus apgaudinėjo sudarydama iliuziją, kad neva gyvename. Tapome šios sistemos vergais: ją paleidome, tačiau ji visiškai mus įsuko. Nejau neužteks?
Senoji sistema toliau nebegalėjo veikti. Pasižiūrėkite, kas nutiko su „vieninga Europa“, kaip baisiai ji klydo, įsileisdama svetimus žmones. Ir kiek dar pavyzdžių: ginčų tarp liberalų ir konservatorių draskoma Amerika, priešėmis tapusios Rusija ir Ukraina, Izraelio-arabų konfliktas – tik pažiūrėkite, kur įsivėlėme!
Turime pagalvoti apie naująjį pasaulį. Virusas suteikia tokią galimybę, bet privalome jam padėti. Nevalia svajoti apie sugrįžimą į buvusį pasaulį – tik pirmyn, į naują. O naujasis pasaulis turi būti davimo, meilės, abipusio dalyvavimo pasaulis! Labai tikiuosi, kad virusas nepraeis be pėdsakų, kad atves mus į geresnį pasaulį. Tačiau tai įmanoma tik su sąlyga, kad to norėsime ir prašysime, kad tai įvyktų.
Mūsų malda itin svarbi, juk išskyrus mus, Bnei Baruch grupę, nėra kam kreiptis į Kūrėją su prašymu sustiprinti davimo jėgas. Tai būtent „Pesacho būsena“, kai „Izraelio sūnūs dejavo nuo šio darbo ir šaukėsi Kūrėjo“. Tikėsimės, kad taip ir nutiks.

#261895

Iš 2020 m. kovo 19 d. rytinės pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Koks bus pasaulis po epidemijos?

Koronavirusas keičia tikrovę II d.

Ties raudona linija

Dešimt Izraelio genčių pasimetė tam, kad galėtume realizuoti savo paskirtį pasaulio atžvilgiu. Izraelio tauta neegzistuoja pati sau, ji tam, kad perduotų vienybės ir Kūrėjo atskleidimo metodiką visoms tautoms.
Visos tautos bendroje Adam Rišon sieloje priskiriamos prie dvasinio parcufo kūno, ir turi galimybę užmegzti ryšį su Kūrėju tik per parcufo galvą, t.y. Izraelio tautą, per 2.5 likusias gentis.
Dešimt genčių pradingo, ištirpusios pasaulio tautose, kad paskui kiltų ryšys tarp sielos galvos ir kūno. Vėliau jos atsiskleis ne šiaip sau, o kaip pereinamoji grandis tarp galvos (Izraelio tautos) ir kūno (pasaulio tautų).
Per praėjusius tūkstantmečius jie susimaišė su kūnu, su visa žmonija, bet pagal savo rešimot, šaknis, dvasinius genus priklauso galvai. Būtinas toks susisluoksniavimas bendrame parcufe, kuris apima savyje ir galvos, ir kūno savybes.
#258567

Iš 2020 m. sausio 9 d. rytinės pamokos

Klausimas. Kam galioja priesakas „pamilk artimą kaip save“? Visiems, kas mane supa, ar tik draugams dešimtuke?
Atsakymas. Pirmiausia jums asmeniškai.
Jei dirbate dešimtuke, tai stengiatės „pamilti artimą“, kitaip tariant, savo draugus dešimtuke, kaip save. Mėgindami pasiekti šią savybę pasiekiate būseną vadinamą „siela“.
Kitaip tariant, dešimt žmonių, kurių kiekvienas simbolizuoja kokią nors dvasinę savybę, susijungia taip, tarsi būtų vienas bendras organizmas. Žinoma, jis nėra bendras, nes tarp jų egzistuoja egoizmas, tačiau jie mėgina virš to ego susijungti tarpusavyje.
Taip jų bandymai sukuria didžiulę potencialią jėgą vienybėje. Išeitų, kad viena vertus, tarp jų atsiskleidžia egoizmas, kita vertus, jų vienybė per jėgą.
Šios dvi savybės egzistuoja kartu, viena virš kitos. Kalbama apie objekto sukūrimą, vadinamą „parcufu“, kai viduje yra didžiulis egoizmas, o virš jo – didžiulė jį sujungianti jėga. Ši jėga ir yra dvasinė Kūrėjo jėga.
#258961

Iš 2019 m. gruodžio 29 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Išfokusuota vienybė

Prietaisas Kūrėjui atskleisti

Be sukrėtimų ir išgyvenimų

Klausimas. Sakėte, kad žmoguje yra „žydiškas“ taškas. Tai juodas taškas ar nepanašumo taškas. Kada jis ima skleistis?
Atsakymas. Kai imi susimąstyti apie gyvenimo prasmę.
Klausimas. Jis yra kiekviename žmoguje?
Atsakymas. Absoliučiai kiekviename. Jis vadinasi „žydišku“ iš žodžio „jėhudi“, „ichud“ – „vienybė su Kūrėju“. Pamažu tas taškas tampa sfira, o paskui parcufu.
Tai ištisa dvasinė konstrukcija. Ją turi visi žmonės Žemėje. Tačiau tie, kuriuose ji pabunda, vadinasi „žydai“ (ivriim) – iš žodžio „laavor“ – „pereiti“ iš egoistinės būsenos į altruistinę.
Tačiau tai neturi jokio ryšio su žydais mūsų pasaulyje. Tai dvasinis apibrėžimas.
#258128

Iš 2019 m. gruodžio 15 d. pamokos rusų k.

Tarpusavio laidavimas – tai raktas į sėkmę, daugiau nieko nereikia. Tik to ir trūksta Adam Rišon sistemoje, kad ji būtų vėl sujungta. Jau yra visos sielos dalys – tarsi variklio detalės, kurias tereikia surinkti.
Tinkama sujungimo tvarka ir mūsų tarpusavio ryšys vadinasi tarpusavio laidavimu. Tereikia visas detales priartinti vieną prie kitos ir bendrai dirbti. Su pačia medžiaga nėra ko daryti, reikia tik atkurti ryšius jos viduje.
Viskas išsisprendžia mintyje. Kūrėjas vėl iš naujo vis stipriau leidžia mums pajausti mūsų atskirtį, o mes mėginame vėl susijungti, pasiekti vienybės. Taip pamažu einame pirmyn, kol pasieksime reikiamą dydį.
#257148

Iš 2019 m. gruodžio 10 d. rytinės pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Pažinti bendrą sistemą

Kas yra „abipusis laidavimas“

Verdanti vienybės lava

Klausimas. Kaip galime pasiekti aukščiausią egzistavimo lygmenį?
Atsakymas. Pamažu. Pradedant mūsų pasauliu, per 125 dvasines pakopas.
Nuo Begalybės pasaulio iki mūsų pasaulio nusileidžia penki pasauliai, kurių kiekviename yra penki parcufai, o kiekviename parcufe – penkios pakopos, iš viso 125 pakopos.
Jomis ir kilsime, kol pasieksime Begalybės pasaulį.
Kiekvienoje pakopoje turime perdaryti savo egoizmą į priešingą ir taip kilti. Kitaip tariant, visos pakopos – tai mūsų vidiniai pokyčiai savyje: kas kart vis aukščiau virš savęs, egoisto.
Klausimas. Nuo kur prasideda atskaitos taškas?
Atsakymas. Atskaitos taškas prasideda nuo nulio. Kai įeinate į grupę ir imate anuliuoti save grupės atžvilgiu, tuomet imate viską pagal tai matuoti. Tai nulinė pakopa.
Drauge tiksliai žinote, kur esąs: aukščiau, žemiau, pakilimai, kritimai, įvairios fluktuacijos kelyje. Ir taip tęsite.
#254352

Iš 2019 m. spalio 6 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Sutalpinti savyje Begalybės pasaulį

125 pakopos iki tobulybės

Kodėl egzistuoja mūsų pasaulis?