Kaip išeiname iš egoizmo? Išeiname iš savo noro mėgautis ir siekiame būti mūsų tarpusavio ryšio viduje. Todėl kiekvienas jau nekreipia dėmesio į save, o tik į tai, kas yra tarp mūsų. O tarp mūsų ir yra dvasinė erdvė, juk ji ne manyje.
Aš – tai mano egoizmas, o už jo ribų – davimo ir meilės jėga, Kūrėjas, vieta, vadinama aukštesniuoju pasauliu. Ten yra mūsų gyvenimo tikslas, kūrinijos tikslas, į kurį turime ateiti.
Kiek kaskart pakylame virš savo egoizmo, virš savo „aš“ ir žengiame žingsnį iš savęs artimo link, tiek imame jausti dvasinį pasaulį, aukštesniąją jėgą, tikrovę, esančią už mūsų, už ego ribų. Taip turime galimybę atitolti nuo koronaviruso. Šis virusas išstumia mus iš mūsų egoizmo, versdamas išeiti iš savojo „aš“ į išorę.
Tai efektyviausias, tinkamiausias vaistas. Išėjimas iš egoizmo yra visų problemų sprendimas, o virusas atsiųstas tam, kad išgydytų egoizmą. Jis rodo mums, kad reikia pakilti virš savo egoizmo, virš savojo „aš“ ir susijungti su kitais. Taip randame veiksmingą vaistą, tinkamai ištaisome savo būseną.
Turiu pabėgti nuo savęs, egoisto, į erdvę tarp mūsų, ten, kur yra dvasinis pasaulis, Kūrėjas, bet nesuprantu, kas yra „tarp mūsų“, nes tai tokia sritis, kurios egzistuojančios dar net nejaučiu. Tačiau turime siekti ryšio ir tada pajausime, kad virš šitos mano ir tavo egoizmo jungties yra aukštesnis pasaulis, kitas matavimas, kuris viena pakopa aukščiau už mus.
Ten rasime „Izraelio žemę“ („žemė“ reiškia „norą“, o „Israel“ reiškia „tiesiai į Kūrėją“, jašar kėl), ten įstengsime siekti Kūrėjo, Jį jausti, ten Jis yra. Tenai yra ateities pasaulis, mūsų dvasinis, amžinas gyvenimas – viskas yra tik ten, ryšyje tarp mūsų.
Todėl meilė artimam kaip pačiam sau yra pagrindinis visų ištaisymų, kur yra Kūrėjas, dėsnis.
Ryšys su draugais man tampa vis svarbesnis už mane patį. Ir kuo svarbesnis draugas, tuo labiau einu pirmyn ir tuo labiau tolstu nuo šio pasaulio – kol dvasinis pasaulis man tampa svarbesnis, kitaip tariant, davimas, meilė artimui, mūsų vienybė tampa svarbesni nei aš pats.
Tai reiškia, kad pralaužiu sieną tarp „Egipto“ ir „Izraelio“, pereidamas Raudonąją jūrą (heb. k. yam suf – baigtinė jūra – vert. past.), per galutinę sienos liniją, po kurios nebegrįžtama atgal. Juk iki to dar yra pavojus, kad galiu sugrįžti į „Egiptą“.
#262474

2020 m. balandžio 1 d. iš rytinės pamokos, tema „Pesachas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Koronavirusas: kiaurai visas galaktikas

Žvelgti kitaip į kliūtis ir sunkumus

Mintys apie koronavirusą VI d.

Koronavirusas padės žmonijai mąstyti apie savo ateitį, o ne apie tai, ką nusipirkti ir kaip pasilinksminti. Virusas jau atliko savo darbą ir apvalė mūsų mintis. Dabar turime tik suprasti, kur einame. Šiandien nereikia niekam aiškinti, kad mūsų gyvenimas nieko vertas – virusas tai paaiškino. Tačiau lieka klausimas: į ką šis gyvenimas turi būti nukreiptas?
Sukurti grupę, dvasinį parcufą – tas pat, kaip pastatyti Šventovę, Kūrėjo namus, kuriuose galės įsikurti davimo savybė, sujungianti mus meilės jėga, t. y. aukštesnioji jėga.
Bet pastebiu, kad vakar siekiau tokio požiūrio, o šiandien jau pabundu ryte be jokio noro. Turiu susitikimą su draugais, bet nenoriu su jais matytis. Ir ką daryti?
Dėl tokių būsenų ir yra pasakyta, kad kiekvieną dieną reikia statyti Šventovę iš naujo. Ir tai, kad ji dingsta, yra tobulėjimo ženklas. Jei visi vakarykščiai pasiekimai dingsta, kaip vanduo smėlyje, reikia vėl viską pradėti iš naujo. Ir tada vėl statome dešimtuką, Šventovę, kad įjungtume į Ją kuo daugiau, visą pasaulį, kur visi puoselėja abipusį davimą ir meilę. Šioje Šventovėje įsivyraus meilės ir davimo jėga, kuri vadinama Kūrėju, ir pripildys visus norus, sujungtus meile.
Nemanykite, kad naujas pasaulis nuo mūsų yra toli. Kas galėjo pagalvoti, kad ateis virusas ir apvers visą mūsų gyvenimą? Didžiuliai fabrikai, bankai, korporacijos, milijardai dolerių, armija – viskas, ką žmonija kūrė tūkstantmečiais, dingsta. Nieko neliks. Jie negalės toliau veikti po to, kai virusas išnyks. Virusas pakeis visą mūsų gyvenimą, nutrindamas viską, kas sena.
Taip virusas atlaisvina žmonijai vietą, kurią turime pripildyti meile ir rūpesčiu vieni kitiems, tarp mūsų atsiskleidžiančios davimo jėgos suvokimu. Tegul mums atrodo, kad šis uždavinys ne mūsų jėgoms, bet tikrai tai galime atlikti: iš mūsų reikalaujama padaryti tik nedidelį plyšį sulig adatos ausele, ir Kūrėjas atvers mums naujojo pasaulio vartus.
Pamažu pajausime, kad visas pasaulis jungiasi dešimtuko viduje. Kuo daugiau stengsimės paveikti pasaulį iš dešimtuko, tuo daugiau visos jėgos koncentruosis dešimtuke. Galiausiai, dešimtukas apims visą tikrovę, įskaitant Kūrėją.
Visų pirma, patariu pamiršti viską, kas buvo. Finansines krizes ir kitas problemas – visa tai jau praeityje, ten negrįšime. Turime suprasti, kad senasis pasaulis jau nebeatsigaus! O koks bus naujasis? Toks, kokį sukursime.
Todėl reikia nustoti raudoti dėl praeities, nes senasis pasaulis gamtoje jau neegzistuoja. Nėra tokių sistemų, kurios leistų mums grįžti į prieškrizinę būseną ir funkcionuoti kaip anksčiau. O jeigu kokios nors iš šių sistemų dar liko, tai mums reikia nuo jų išsilaivinti, išvalyti vietą.
Pasaulis bus absoliučiai naujas, neduok, dieve, jam išlaikyti seną formą. Juk jis buvo ties visišku žlugimu, ant pasaulinio karo, ekologinių katastrofų slenksčio. Tai kam jo gailėti? Reikia kurti naująjį pasaulį! Bet kuriuo atveju jis bus sukurtas, bet geriau, kad jis būtų sukurtas su mūsų noru, kad panorėtume šio kūrimo ir jam padėtume. Tai vadinama „paversti savo norą tokiu, kaip Kūrėjo“. Mums reikia tai atlikti ir tuomet mums pasiseks. O jeigu ne, tai vėl imsimės blogų įpročių ir kartosime tas pačias klaidas?
Mūsų pasaulyje sukūrėme sistemą, per kurią patys save supainiojome. Sistema reikalavo iš mūsų skraidyti iš vieno pasaulio galo į kitą, nepertraukiamai dirbti, o vaikus leisti į įvairius būrelius, kad nekentėtų, jog tėvų nėra namuose. Sukūrėme sistemą, kuri mus apgaudinėjo sudarydama iliuziją, kad neva gyvename. Tapome šios sistemos vergais: ją paleidome, tačiau ji visiškai mus įsuko. Nejau neužteks?
Senoji sistema toliau nebegalėjo veikti. Pasižiūrėkite, kas nutiko su „vieninga Europa“, kaip baisiai ji klydo, įsileisdama svetimus žmones. Ir kiek dar pavyzdžių: ginčų tarp liberalų ir konservatorių draskoma Amerika, priešėmis tapusios Rusija ir Ukraina, Izraelio-arabų konfliktas – tik pažiūrėkite, kur įsivėlėme!
Turime pagalvoti apie naująjį pasaulį. Virusas suteikia tokią galimybę, bet privalome jam padėti. Nevalia svajoti apie sugrįžimą į buvusį pasaulį – tik pirmyn, į naują. O naujasis pasaulis turi būti davimo, meilės, abipusio dalyvavimo pasaulis! Labai tikiuosi, kad virusas nepraeis be pėdsakų, kad atves mus į geresnį pasaulį. Tačiau tai įmanoma tik su sąlyga, kad to norėsime ir prašysime, kad tai įvyktų.
Mūsų malda itin svarbi, juk išskyrus mus, Bnei Baruch grupę, nėra kam kreiptis į Kūrėją su prašymu sustiprinti davimo jėgas. Tai būtent „Pesacho būsena“, kai „Izraelio sūnūs dejavo nuo šio darbo ir šaukėsi Kūrėjo“. Tikėsimės, kad taip ir nutiks.

#261895

Iš 2020 m. kovo 19 d. rytinės pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Koks bus pasaulis po epidemijos?

Koronavirusas keičia tikrovę II d.

Ties raudona linija

Koronavirusas užmušė mūsų egoistinį pradą, padarydamas mus daug artimesniais vieni kitiems. Jis įvarė mus į tokią pačią būseną: visi sėdi namuose, be darbo ir nežino, kas nutiks rytoj ir ką atneš šiandiena.
Visa žmonija, visas Žemes rutulys, milijardai žmonių yra vienoje situacijoje dabarties ir ateities atžvilgiu.
Koronavirusas sujungia mus visus į vieną bendruomenę, į vieną sistemą. Tai ne šiaip virusas, tai ypatinga dvasia, įsiskverbianti į protą ir jausmus, verdanti iš mūsų vieną košę. Staiga pradedame suprasti ir jausti vieni kitus, savo artumą. Mums lengva įsivaizduoti bet kokią būseną, kurioje atsidūrė kiti.
Pažvelkite, ką šis virusas atliko, kaip sumaniai jis veikia. Vienu mostu, per kelias savaites, iš mūsų sukūrė naują žmoniją. Be abejo, vis dar tikimės sugrįžti prie seno pasaulio, manydami, kad epidemija pasibaigs jei ne šiandien, tai ryt.
Bet tikėtina, kad karantinas truks dar keletą mėnesių, ir kai jį paliksime, pastebėsime, kad patekome į naują pasaulį, į naują žmoniją, tarp naujų žmonių, turinčių kitokį mentalitetą, kitokį suvokimą ir požiūrį. Viskas bus nauja.
Šis virusas praskalaus mus, išvalys iš mūsų galvos visas kvailystes, grąžins į šeimas. Jis išmokys mus likti namuose, užuot skubėjus iš vietos į vietą. Priprasime prie naujo gyvenimo. Reikia padėkoti virusui už tokį darbą.
Žinoma, matome, kad koronavirusas neša mirtį ir kančią. Tačiau visos žmonijos mastu jis atlieka visuomenėje tokius naudingus pokyčius, kurie anksčiau atrodė galimi tik baisių smūgių ir karų sąskaita. Kai galų gale apibendrinsime viruso mūsų gyvenime įneštus pokyčius, suprasime, kad tai pasiuntinys iš aukščiau.
Pirmą kartą istorijoje mažytis virusas atlieka tokius pokyčius vienu metu aplink visą Žemės rutulį, visoje žmonijoje. Ir tai greta viso mūsų šiuolaikinio išsivystymo, globalaus ryšio, supratimo, žinių. Tik pažiūrėkite, kaip jis su mumis susitvarkė. Akimirksniu visi pasidavė ir sutiko su jo sąlygomis. Ar gamtoje yra kokia nors kita jėga, galinti atlikti tokius veiksmus?
#262529

2020 m. balandžio 1 d. iš rytinės pamokos apie Pesachą

Daugiau šia tema skaitykite:

Koks bus pasaulis po epidemijos?

Koronavirusas – dingstis susivienyti aplink vieną problemą

Senasis pasaulis mirė, tegyvuoja naujasis pasaulis!

Turime nuolatos dirbti su savo egoizmu, stumti save vienybės link, o jos viduje – į susiliejimą su Kūrėju. Jei negalėsime susivienyti dešimtuke, tai negalėsime susilieti ir su Kūrėju. Todėl parašyta: „Nuo meilės kūriniams prie meilės Kūrėjui“.
Kaskart stengdamiesi susivienyti tarsi minkome savo tešlą, maišydami miltus su vandeniu. Ir kol minkome šią tešlą, kuri dar nėra paruošta kepimui, ji nerūgsta. Svarbiausia – nesiliauti dėjus pastangų, tada tai netaps „chamec“. Galima dirbti nors ir visą dieną! Noras mėgautis laikomas nesugadintu, kol su juo dirbame.
Kai pasiekiama teisinga būsena, t. y., teisingas ryšys, ir jaučiu, kad esu pasirengęs visko nepaisyti dėl ryšio su draugais, tuomet jo viduje galiu susijungti ir su Kūrėju.
Taip išeinu iš faraono valdžios į Kūrėjo valdžią, matydamas dešimtuką kaip priemonę, traukiančią mane iš „Egipto vergijos“ ir atvedančią į Kūrėjo valdžią. Dešimtukas yra viduryje tarp mūsų, kaip tarpinė stotis.
Iš to aišku, kokia svarbi yra maca – pagrindinis Pesacho simbolis; ši šventė – tai išsivadavimo šventė, išėjimas iš Egipto, iš egoistiškų ketinimų į davimą, iš faraono valdžios į Kūrėjo valdžią.
Nevalia nustoti dirbti su savimi, su vienybe grupėje, spaudžiame save kaip tešlą, kol tešla taps visiškai vienalytė. Neliks nei miltų, nei vandens – viskas susilies į viena.
Taip suspaudę save, atlikę tokius pratimus ir pavertę dešimtuką į vieningą monolitinę medžiagą, pajausime, kad esame pasirengę ryšiui su Kūrėju. Kūrėjas savo išoriniu spaudimu žadina mus tokiam susijungimui. Tačiau kyla klausimas, ar mes kaip grupė įstengsime pažadinti save patys, kad dar greičiau išminkytume savo tešlą ir taptume maca.
Maca reiškia, kad žmogus yra pasirengęs įsitraukti į ginčą su savo egoizmu, kad galėtų susivienyti su grupe. Jis pasirengęs daryti spaudimą sau, kad padarytų iš savęs tešlą, kurioje atskirai nėra nei miltų, nei vandens, o tik jų junginys. Miltai, t. y. noras mėgautis, sugėrė į save vandenį, tapdami viena medžiaga.
Dešimt draugų yra taip stipriai įsijungę vienas į kitą siekdami Kūrėjo, kad jau nesvarbu, kokia buvo kiekvieno kryptis anksčiau: mes pasiekiame vieną kryptį, vieną supratimą, vieną pojūtį, kuris apibendrina viską kartu. Taip priimame macos formą, „skurdo duoną“, kitaip tariant, esame pasirengę būti kartu be jokio skirtumo tarp mūsų.
Būtent taip ruošiamasi išeiti iš Egipto. Darome iš savęs macą ir iškepame ją dar Egipte. Maca – tai naujas susivienijusios grupės bruožas.

* * *
Mūsų noras mėgautis – tai miltai, o noras duoti, Šviesa, kuri šiek tiek šviečia mums iš aukštai, – tai vanduo. Išliejame šį vandenį ant miltų ir pradedame dirbti, minkyti tešlą, kad ji būtų parengta kepimui.
Tai reiškia, kad turime gauti iš aukščiau, iš Kūrėjo šiek tiek supratimo apie davimo bei vienybės savybes (kiek pajėgiame tai suprasti) ir imti vis labiau realizuoti tai vis dar egoistiniame savo nore.
Svarbiausia ne tai, kiek kiekvienas turi asmeninio noro duoti, o mūsų bendros pastangos. Kiek stengsimės įsiskverbti į šį davimo norą, kad mūsų miltai įgautų vandens savybes, tiek panorėsime sujungti norą mėgautis su ketinimu duoti ir tiek judėsime į priekį.
Jei ryšys grupėje bus dešimtuko visų kartu atliekamų pastangų rezultatas, tuomet pritrauksime Šviesą, grąžinančią į Šaltinį, kuri mus suvienys. Kiekvienas vandens lašas, kurį gausime, kad dar vieną gramą miltų sujungtume į vieną tešlą, į vieną kūną, priklauso nuo visų mūsų bendrų pastangų grupėje.
Jei tešla tapo minkšta ir vienalytė, kitaip tariant, dingo visas mūsų egoizmas, visos kiekvieno individualios formos, tuomet esame pasirengę kepimui ir iš mūsų galima pagaminti macą.
Maca vadinama skurdžia duona, juk ją kepame iš skurdo, trūkstant jėgų, pojūčių ir supratimo mintyse ir širdyje. Bet po to, pasitelkę šią naują gautą formą, galime peržengti ribą tarp faraono valdų ir Kūrėjo valdų, išsilaisvinti iš mirties angelo, mūsų egoistinio noro.
#263078

Iš 2020 m. balandžio 12 d. rytinės pamokos

Baal Sulamas rašo, kad žmogaus viršenybė gyvūno atžvilgiu – ta, kad žmoguje pabunda noras dvasingumui. Jei to nebūtų, žmogus gyventų kaip gyvūnas. Dvasinis siekis – tai, kas žmogų paverčia Žmogumi.
„Egipto vergystė“ – tai būsena, esanti prieš dvasinį pasaulį, tarsi koridorius, kuriuo reikia praeiti, kad paskui galėtum įeiti į dvasinį pasaulį. Todėl iš pradžių visi patenkame į „Egiptą“ ir ten imame aiškintis savo norus, ruošdamiesi dvasinėms pakopoms.
„Egipte“ be galo auga egoizmas ir sukelia žmogui norą praryti visą pasaulį. Paskui žmogus ima klausti: „Kokia mano gyvenimo prasmė?“ ir jos ieško. Galiausiai jis mato, kad jį visiškai valdo egoizmas, paversdamas jį Faraono vergu. O žmogus nesutinka su tuo ir nori dirbti Kūrėjui.
Bet jam tai nepavyksta, ir todėl jis šaukia ir reikalauja, kol visiškai nusivilia savo paties jėgomis, neduodančiomis jokio rezultato, kaip pasakyta: „Ir sušuko Izraelio sūnūs nuo tokio darbo“.
Žmogus jaučia smūgius dėl to, kad siekia dvasinio darbo, tačiau mato, kad jam nepavyksta, ir prasiveržia šūksnis. Kitaip tariant, jam kyla tinkamas noras, prašymas ir tuomet jis išeina iš „Egipto“.
Kiek kartų per savo darbo metus mėginome duoti, vienytis, gerai galvoti apie kitus, rūpintis, ir kol kas nematyti jokių rezultatų. O kur gi visos mūsų pastangos? Juk niekas nedingsta be pėdsakų. Esame uždaroje sferoje, kurioje veikia energijos tvermės dėsnis. Bet kur gi mano darbo vaisiai, mano norai, rūpinimasis, sėkmės ir nesėkmės – nejau visa tai išnyksta?
Ne, visa tai kaupiasi: ir mano darbas, ir tavo, ir visos žmonijos per visus laikus. Todėl yra žmonių, kurie gauna tokį širdies apsunkinimą, kuris atveda juos prie „išėjimo iš Egipto“. O kiti kol kas tęsia „Egipto vergystę“, tačiau visgi iš kartos į kartą kaupia savo pastangas. Tai galioja visai žmonijai be išimties.
Ir netgi mažutė utėlė, dedanti pastangas, kad išgyventų ir prasimaitintų taip pat įneša savo indėlį į bendrą taupyklę, juk irgi priklauso bendram, Kūrėjo sukurtam norui.
#223248

Iš 2018 m. kovo 11 d. rytinės pamokos ruošiantis Pesachui

Daugiau šia tema skaitykite:

Išėjimas iš Egipto XXI a.

Vienoje valtyje

Pesachas – faraono valdžios pabaiga

Pastangų kiekis matuojamas „įėjimų“ ir „išėjimų“ (pakilimų ir kritimų) skaičiumi, apie tai sakoma: „Tora išeis iš Ciono“ (iš kritimų – „jėciot“). Kūrėjas mėto žmogų, o šis atkakliai grįžta prie darbo ir jį tęsia. Iš tų kritimų, „išėjimų“ susideda visas jo ėjimas pirmyn.
Juk kritimas reiškia, kad Kūrėjas pridėjo žmogui noro mėgautis ir numetė jį nuo kelio. O žmogus su tuo nauju egoistiniu noru vis dėlto grįžta į kelią, neturėdamas pasirinkimo, užmerkęs akis, „kaip pakinkytas jautis ir asilas su nešuliais“.
Taip jis galiausiai sukaupia pakankamą kiekį norų ir pastangų mokydamasis ir jungdamasis su grupe, kad pajaustų, kur esąs, su Kuo turįs reikalų, ir kaip galima įsijungti į šį procesą.
Jis ima įsisąmoninti, ką jam duoda egoizmas, nustūmimai nuo kelio, ir kaip jis, nepaisydamas visko, laikosi už mokymosi, grupės. Nors tai nėra paprastos būsenos, kai žmogus jaučiasi neturįs jausmų ir supratimo, tačiau jis pamažu susigrąžina sąmoningumą ir patiria naują įkvėpimą. O paskui vėl ateina širdies apsunkinimas.
Taip iš visų šitų „išėjimų“ išeina Tora. Žmogus ima suprasti, kad toks turi būti procesas, ir kad svarbiausia, likti susiliejus su Kūrėju, o tam reikia prilipti prie grupės.
Visas šis procesas detaliai aprašytas pasakojime apie Pesachą, išėjimą iš Egipto. Tora nepasakoja istorijos ar geografijos, tik tai, kaip žmogus praeina svarbius dvasinio vystymosi etapus: pereina iš noro mėgautis valdžios, pirminės egoistinės prigimties į kitą prigimtį, norą duoti. Tai reiškia tikrąjį gimimą su nauja savybe – dvasiniame pasaulyje.
Po to kelias jau neturi tokių kritinių atnaujinimų. Pats didžiausias perversmas – išėjimas iš egoistinio ketinimo į davimo ketinimą.
#223569

Iš 2018 m. kovo 18 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį „Eime pas Faraoną“

Daugiau šia tema skaitykite:

Tobulėti – kylant pakopomis

Kada baigsis tavo kritimai ir kilimai

Pesachas – taisymosi pradžios šventė

Koronavirusas – Egipto bausmių pradžia?
Klausimas. Šiuo metu – Pesacho šventės išvakarės, o šios šventės simbolis – dešimt faraono smūgių. Ar koronoviruso epidemija nėra kataklizmų serijos pradžia?
Atsakymas. Be abejo, esame labai įdomioje mūsų vystymosi atkarpoje, kuri šiandien reikalauja iš mūsų teisingesnio suartėjimo. Ne tarpusavio prekybos, ne abipusio pelno, kai naudojamės vieni kitais, norėdami pasipelnyti kito sąskaita, bet gerų tarpusavio santykių. Tada skraidyk, judėk, vienykis, kiek tik nori.
Klausimas. Kitaip tariant, kalbate apie kažkokius vidinius jausminius santykius?
Atsakymas. Apie ketinimus.
Klausimas. Išties šiandien jaučiame didžiulę visų priklausomybę nuo kiekvieno. Jei anksčiau kažkur tirpo ledynas arba vyko karas, tai apskritai niekaip nebuvo jaučiama. Tačiau nūnai tai veikia visą pasaulį ir visi, be abejo, patiria nerimą. Čia pasireiškia santykinis solidarumas, tačiau jis yra tarsi neigiamas: nenoriu būti priklausomas nuo kitų.
Kaip pereiti nuo prievartinės integracijos, kai jaučiame šią priklausomybę, prie pozityvios?
Atsakymas. Nieko negalime padaryti. Galime tik mokytis iš senovės Egipto pavyzdžio. Ten taip pat viskas vyko gaunant smūgius – dešimt Egipto bausmių.
Įsivaizduokite: jeigu nebus koronoviruso, bus kas nors kita. Tarkime, gyvename ramiai, kaip prieš porą mėnesių.
Ir staiga kažkur Afrikoje ar Lotynų Amerikoje, nesvarbu kur, prasideda karas, nutraukiama tam tikrų žaliavų, pavyzdžiui, retųjų metalų, gavyba. Ir dėl kokių poros kilogramų per metus išgaunamos žaliavos visa ekonomika gali sustoti. Ką tokiu atveju darysime?
Visos vyriausybės beregint ims spausti tas dvi tarpusavyje kariaujančias valstybes, kurios stabdo visam pasauliui būtinų medžiagų eksportą. Pasaulis vis tiek atskleis globalią priklausomybę ir privalės imtis priemonių, kad santykiai tarp visų būtų lygūs ir geri. Kitaip nieko nebus.
Komentaras. Beje, Vikipedijoje pateiktas toks tarpusavio priklausomybės apibrėžimas: „Tarpusavyje priklausomi santykiai – tai tokie santykiai, kai visi dalyviai emociškai, ekonomiškai, ekologiškai, moraliai ir kitais būdais vienas kitam daro įtaką.“ Taigi priklausomybė – ne tik fizinė, bet ir moralinė.
Atsakymas. Taip, priklausomybė pasireiškia visuose lygmenyse.
Klausimas. Vadinasi, visuomenei trūksta supratimo apie šią priklausomybę?
Atsakymas. Tai yra pats svarbiausias dalykas. Mat norėdami pakenkti vieni kitiems, nustojame prekiauti, net jeigu tai kenkia mums patiems. Kad tik kitam būtų blogiau.
Klausimas. Kokį skausmą, jūsų manymu, šiandien jaučia žmonės? Kaip virusas juos veikia? Kokią būseną patiria žmonija?
Atsakymas. Šiandien žmonės dar iki galo nesupranta šios problemos esmės. Jie ją virškina, bet vis tiek nėra taip labai to slegiami ar itinusirūpinę: „Na, taip, žinoma, yra virusas. Na, iš 100 milijonų miršta 100 žmonių. Tai kas?“ Suprantate, tai nėra tas mastas, kuriuo galima sukrėsti pasaulį.
Komentaras. Juk Egipte smūgiai irgi prasidėjo palengva. Bet mes turime galimybę susiprotėti.
Atsakymas. Taip. Skleisdami integralaus vienijimosi metodą, galime paaiškinti, kad visa tai įmanoma sustabdyti.
#261940

Iš 2019 m. kovo 12 d. TV programos „Koronavirusas keičia tikrovę“

Daugiau šia tema skaitykite:

Koronavirusas keičia tikrovę I dalis

Antikūnai prieš egoizmą

Koks bus pasaulis po epidemijos?

Materialus kalendorius ir jo šventės nevisiškai atspindi, kas vyksta dvasiniame pasaulyje. Būsena, vadinama „jom kipur“, gali būti realizuota per Chanuką, ar per Pesachą, kitaip tariant, bet kuriuo metu galima „išeiti iš Egipto“.
Mūsų pasaulyje viską lemia bendra negyvoji sistema, tačiau dvasiniame pasaulyje viskas priklauso nuo žmogaus, nuo jo individualios raidos. Todėl įmanoma, kad vienas iš mūsų patiria būseną „purimas“, kitas – „pesachą“, o trečias – įprastą dieną ar Avo mėnesio 9 d.
Dvasinės būsenos priskiriamos prie žmonių vienybės, kol bus visiškai atkurta bendra pirmojo žmogaus (Adam) sistema. Ši sistema sudužo, ir mums reikia ją surinkti draugėn. Pamažu atsiskleidžia visi jos sudužę ryšiai, visas sudužimo sunkumas, prasiskverbęs iki pačių gamtos gelmių.
„Jom kipur“ – itin sunki būsena, bet itin svarbi taisymuisi, juk tądien mums atsiskleidžia, kad trūksta mūsų tarpusavio ryšio, tikėjimo, Kūrėjo jautimo. O šios dienos taisymas: „Grįžkite, Izraelio sūnūs, pas Kūrėją“, kitaip tariant, pajauskite aukštesniąją jėgą kaip save patį. Jungdamiesi tarpusavyje leidžiame Kūrėjui atsiskleisti tarp mūsų ir susiliejame su Juo.
„Jom kipur“ – tai viso noro, kuriam reikia taisytis, atskleidimas. Svarbiausia atskleisti savo blogį, o Šviesa juk ištaisys. Mūsų užduotis – įsisąmoninti savo blogį, neapkęsti jo ir panorėti iš jo išeiti. O Kūrėjas šį darbą atliks už mus.

* * *
Galima sakyti, kas visi prasižengimai vyksta dėl vienos priežasties – Kūrėjo nejautimo. Galima net sakyti, kad Kūrėjo nejautimas ir yra pagrindis prasižengimas.

* * *
Jom kipur pasninkas simbolizuoja tai, kad apribojame savo sudaužytus norus ir esame pasirengę juos išnaudoti tik dėl davimo. Jeigu norai sugadinti, tai jų taisymas prasideda nuo apribojimo, nuo sąlygos, kad nepriimame jokios Šviesos neturėdami ketinimo duoti artimui.
Galėsiu naudoti savo norą kitų labui, jei liausiuos gavęs „visą dieną“, o paskui vėl galėsiu gauti Šviesą. Tai reiškia, kad perėjau visą pakopą būdamas atsiplėšęs nuo gavimo, atlikęs apribojimą, ir dabar vėl galiu gauti Šviesą, bet jau dėl davimo. Dvasiniame pasaulyje toks veiksmas vyksta ant kiekvienos naujos pakopos.

* * *
Egzistuojame pilnoje AVAJA, penkiose sfirose: Keter, Chochma, Bina, Zeir Anpin ir Malchut. Jei nuo jų pašalinsime visas Malchut sfiras, tai likusius kelim galima naudoti. Todėl Teismo dieną (per Jom kipur) yra penki apribojimai Keter, Chohma, Bina, Zeir Anpin ir Malchut atžvilgiu: draudimas valgyti ir gerti, turėti intymių ryšių, maudytis ir avėti odinę avalynę.
Visa kita – tai mūsų vidinės mintys ir norai, ten jau atlik išskaičiavimą, kad jie nebūtų dėl savęs.
Tai reiškia, kad atlieki apribojimą ir taip pervedi save per „teismą“. Jom kipur – tai teismo diena.
#233534

Iš 2018 m. rugsėjo 18 d. rytinės pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Savęs teisimo diena

Šventės iš kabalistinio požiūrio taško

Kabalistinės šventės

Norus iš pradžių sukūrė Kūrėjas, ir daugiau nieko naujo neatsiranda, tačiau viskas priklauso nuo žmogaus sąmoningumo: kaip jis juos atpažįsta, atskiria, sujungia tarpusavyje. Nukritęs jis atskleidžia, esąs tremtyje, ir pagal šio sąmoningumo gylį gali pasiekti išsilaisvinimą.
Viskas priklauso nuo sąmonės. Kūdikis yra tame pačiame pasaulyje, tačiau, ar daug jis mato palyginus su suaugusiu žmogumi? Štai kodėl įsisąmoninimas, iškęstas tremtyje, padeda mums išsilaisvinti. Juk tai vyksta tuose pačiuose suvokimo organuose, tik apverstuose atvirkščiai ir išplėstuose mūsų pastangomis 620 kartų.
Jei tremtį jaustume tokiu mastu, kokiu pajausime išsilaisvinimą, niekada negalėtume išeiti iš jos. Tačiau dirbdami grupėje, pritraukdami grąžinančią į Šaltinį Šviesą, pasiekiame 620 kartų stipresnį pakilimą nei buvo kritimas. Nejaučiame nuopuolio minus begalybės lygmenyje, kaip paskui pajausime kilimą plius begalybės lygmenyje.
Kūrėjas padarė taip, kad pakilimą pajausime 620 kartų stipriau nei kritimą. Tokia sudužimo prasmė. Nukritę suprantame, kad nesugebame susivienyti, ir kiekvienas jaučia šią būseną savo asmeniniame menkame egoizme. O kildami, susivieniję, atskleidžiame mūsų bendrą norą, kuriame susideda visos mūsų pastangos, troškimai, maldos. Ir tada jų galia išauga 620 kartų.
Kitaip tariant, net neįmanoma palyginti kritimų ir pakilimų. Nors kritimai mums atrodo labai stiprūs, nemalonūs, gilūs, bet jie yra niekas palyginus su pakilimais, kurie yra 620 kartų stipresni.

Iš 2018 m. kovo 8 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį „Sukūręs iš manęs stebuklą“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pesachas (žydų Velykos)

Kada baigsis tavo kilimai ir kritimai

Plytelės iš šviesos ir tamsos

Pagrindinis Pesacho šventės herojus – „Mozė“, t.y. dvasinis vedlys, ypatinga savybė žmoguje, vedanti jį veda prie išėjimo iš Egipto.
Jeigu kalbėsime apie Mozę ne kaip apie savybę žmoguje, bet kaip apie pavidalą, tai jis nebuvo lyderis iš prigimties. Tai uždaras savyje žmogus, norintis pasiekti supantį pasaulį, jo savybes, save.
Jis gyvena Faraono rūmuose, naudojasi visomis princui priklausančiomis privilegijomis. Yra gerbiamas, studijuoja egiptietiškas praktikas, magiją – viską, kuo tuomet naudotasi Egipte statant piramides, pažįstant visatą per astronomiją, ir viską, ką tuomet jie išrado. Tai traukė Mozę. Jis buvo mokytas žmogus, tačiau nebuvo susijęs nei su egiptiečiais, nei su tauta. Jis tiesiog buvo princas.
Kai būnant Egipto tremtyje Kūrėjas pašaukė jį grįžti atgal – jis pakluso, tačiau tam neturėjo jokio asmeninio ketinimo.
Grįžęs į Egiptą jis ateina pas savo dėdę faraoną, pas savo įmotę Batją jau kaip jų priešininkas ir sako: „Paleisk mano tautą.“ O faraonas atrėžia: „Jie čia gyvena su savo šeimomis, gyvuliais ir ūkiu. Jie jau seniai ne mano ir niekur eiti nesirengia.“
Įsivaizduokite, tartum reikalaujame iš JAV prezidento: „Išleisk žydus į Izraelį.“ Jis į tai atsako: „Nesirengiu jų išleisti, jų man reikia ekonomikos, mokslo, prekybos plėtotei. Pamėginkite patys kreiptis į juos ir paklausykite, ką jie atsakys.“
Juk žydai labai gerai gyveno Egipte. Jie naudojosi visomis gėrybėmis, net daugiau nei patys egiptiečiai. Tad prie jų nebuvo kaip prieiti nei per faraoną, nei per pačią žydų tautą.
Izraelio tauta buvo visko pertekusi, tingi, paveikta egiptietiškų tradicijų, kultūros, mokslo, meno, įvairių pramogų. Jie turėjo viską, ko reikia, neaplenkiant ir didžiulių ganyklų gyvuliams. Galima sakyti, kad jie gyveno pačioje geriausioje vietoje pasaulyje.
Tačiau, kai Mozė ėmė prašyti faraoną paleisti Izraelio tautą iš Egipto, tada jie ir pajuto blogąją faraono pusę: smūgiai, priespauda, mokesčiai, net persekiojimai, pogromai.
Iš esmės viskas, ką matome tolesnėje žydų istorijoje, staiga ima atsirasti Egipte tautai, kuri buvo visiškai išlepinta! Savaime suprantama, faraono požiūris į Mozę tapo itin neigiamas.
Bet jis vis tiek eina pas faraoną Kūrėjo palieptas ir reikalauja: „Paleisk mano tautą!“
Esmė ta, kad Mozė bijo ir faraono, ir Kūrėjo, jis nežino, ką daryti. Mozė įtikinėja Kūrėją, kad pats švebeldžiuoja, mikčioja, kad iš prigimties nėra lyderis. O Kūrėjas jam atsako: „Aš žinau, ką pasirinkti. Tad pirmyn.“ Ir jis eina.
Beje, Kūrėjas sako: „Eime drauge. Aš taip apsunkinau faraoną, kad geriau mums eiti kartu.“
Kabala kalba apie itin gilias, vidines žmogaus savybes, kurios turi išsirutulioti būtent per tokį dvasinę raidą, kuomet žmogus ima ieškoti savyje faraono, Mozės, Kūrėjo, Izraelio tautos, egiptiečių ir visų kitų Toros personažų savybių.
Galiausiai jis pasiekia visišką tamsą, supranta, kad nepajėgia išeiti iš Egipto, nenori iš jo išeiti, nežino, kokių jėgų padedamas gali tai atlikti. Ir tuomet naktį prasiveržia didi jėga – audra su perkūnija, griaustinis ir žaibai dvasine prasme. Žmogus ištiktas siaubo! Bet bėga paskui Kūrėją.
Išeinama iš Egipto paskubomis: neaišku kur, nesvarbu kurlink. Kad tik to norėtų Kūrėjas, o žmogus išpildys Jo valią.
Daugiau nieko nėra! Tik Kūrėjo noras, sekimas paskui Jį, nes niekaip neįmanoma susigaudyti savo jausmuose ir žinojime – nei širdimi, nei protu. Tik aukštesnioji jėga rodo tau, kaip eiti. Kūrėjas veda tave ugniniu stulpu ar debesiu ir tu eini. Niekaip kitaip.
O kad visiškai išsivalytum nuo Egipto ir į viską žiūrėtum aukščiau žinojimo ir jausmų – šok į jūrą!
Jūra – tai baisi būsena, kuomet žmogus turi žengti pirmyn nepaisydamas savo jausmų ir proto absoliučiai visur! Paskui jam nebelieka nieko savo! Jis išeina visiškai tyras. Štai tada ir gimstama dvasiškai – visiškas jausminės, materialios atminties ištyrinimas. O tada prasideda naujas gyvenimas.

Iš 2016 m. balandžio 11 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Faraono sutikimas

Išeitis iš tremties

Pradininkų tauta