Tikrasis tikslas – išsiaiškinti kančių šaltinį, jų funkciją ir išmokti jas teisingai naudoti gėriui.
Kančių šaltinis – tai pagrindas visos kūrinijos. Kančios sukurtos Šviesos, Aukštesniosios jėgos, kuri nori pripildyti kūrinį, dėl to veda ir jį vysto. Mes galime vystytis tiktai kančių padedami, jos galų gale atveda prie klausimo apie gyvenimo prasmę.
Žmogus turi pakilti virš kūniškų malonumų: maisto, sekso, šeimos, pinigų, valdžios, žinių ir suprasti, kad egzistuoja tikrasis ir amžinasis užpildymas. Ta pati Šviesa, kuri sukūrė kančią, dabar jas užpildys.
Nesvarbu, nuo ko kenčiame, bet kuri kančia – tai užpildymo trūkumas. Dėl to šiandien taip paplito narkotikai. Juk norų tiek daug! Pavartojęs narkotikų, jis jau nieko nenori, ir jam pavyksta nuraminti kančias.
Narkotikai atjungia protą, veikdami smegenų receptorius, o Aukštesnioji šviesa, užpildanti norą, padidina jį ir priverčia norėti vis daugiau, kad pasiektume amžiną ir tikrą pripildymą.
Aš nepanaikinu kančios: kančia ir šviesa veikia kartu. Tai vadinama pripildymu viduriniojoje linijoje, kuomet rūpinuosi, kad kančios (noras) išliktų: nesiekiu tiktai prisipildyti ir jas užgesinti, kad netekčiau visų norų.
Branginu kančias, duodančias galimybę visą laiką jas pripildyti ir mėgautis, pereinant nuo kančios prie prisipildymo, lig malšinant alkį. Kaip prieš maistą stengiamės sužadinti apetitą: pasivaikščioti, suvalgyti ko nors aštraus, pakalbėti apie maistą. Teisingai naudojamos kančios atneša malonumą.
Žmonės pasiruošę mokėti nemažus pinigus, kad atgautų apetitą, seksualinį geismą, moka psichologams, kad palaikytų norą turėti šeimą, išvengti skyrybų. Visi norai atneša naudos, ir jų negalima užgniaužti. Net gi skausmas yra gerai, nes praneša apie ligą ir verčia eiti pas gydytoją ir pasirūpinti gydymu.
Kančios atlieka labai svarbią funkciją, dėl to negalima jų nuimti, o reikia jomis teisingai pasinaudoti. Tuo ir užsiima kabalos mokslas.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kodėl mes kenčiame, 1 dalis

Kodėl mes kenčiame, 2 dalis

Kodėl mes kenčiame, 3 dalis

Klausimas. Ar ligas ir kančias sukelia pats žmogus?
Atsakymas. Negalima sakyti, kad kančios ateina kaip bausmė. Reikia žiūrėti į jas kaip į dar didesnio egoizmo savyje atskleidimą veikiant Šviesai. Šviesa yra tam tikru atstumu nuo ego, jam šviečia, bet į jį nepatenka.
Tada egoizmas kenčia. Kuo labiau artėja Šviesa, tuo didesnis skausmas. Pradedi galvoti, kaip išvengti šio skausmo, kaip nuo jo apsaugoti savo egoizmą. Gal „išjungti“, pavyzdžiui, smegenis ir apie nieką negalvoti. Daugelis žmonių vartoja narkotikus, alkoholį arba pasineria į mokslus, meną, sportą – svarbiausia pabėgti, negalvoti apie gyvenimo prasmę!
Šviesa atneša šią prasmę. Štai tada suprantame, kad be skausmo nepradėtume šio kelio. Belieka žengti link Šviesos, kad ji galėtų patekti į mane.
Aš ieškau ir randu išsivadavimo iš šių kančių metodiką, parodančią man, kaip rasti gyvenimo prasmę. Prieinu prie kabalos mokslo.
Juk tie, kurie prie jo priėjo, pradėjo studijuoti tik todėl, kad juto šiame pasaulyje didelę tuštumą. Savo ankstesniuose gyvenimuose jie jau patyrė visokių problemų, skausmo, kliūčių, ir šiame gyvenime kentėjo visų pirma dėl tuštumos pojūčio.
Klausimas. Prieš keletą metų sunkiai susirgau. Šios kančios paskatino mane studijuoti Bibliją, o vėliau kabalą. Dabar manęs kančios nebeskaudina taip, kaip anksčiau, aš jų beveik nepastebiu. Ar turiu galimybę pasveikti?
Atsakymas. Jokių problemų! Tik padaryk taip, kad Šviesa dar labiau priartėtų. Visos problemos dėl to, kad ji yra priešais tave, bet negali patekti į vidų.
Klausimas. Kitaip tariant, jeigu aš savanoriškai artėsiu prie Šviesos, kančios sumažės?
Atsakymas. Ne. Jos pamažu keisis kokybiškai. Juk jos reikalingos tam, kad nesilptų tavo judėjimas link Šviesos. Mes – egoistai! Kaip kitaip dirbti su ego? Tik įbesti į jį smailų pagaliuką, kuris vadinamas „stimulu“.
Todėl sakoma, kad žmogus, judantis į priekį, vienodai dėkingas ir už gėrį, ir už blogį. Tai reiškia, kad žmogus tobulėja tinkamai.
Jeigu tiek už tuos, tiek už anuos poveikius, kad ir iš kur jie ateitų (juk vis tiek jie – tik iš Kūrėjo, nes nėra nieko, išskyrus Jį), žmogus dėkoja vienodai, tai jis nenukrypsta nuo nustatyto kelio, juda tiesiai į Kūrėją.

Iš 2016 m. sausio 3 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Nuo kančių prasmės prie gyvenimo prasmės

Dėkoti už kančias?

Dėkoti už kančias labiau nei už gėrį?

Klausimas. Jeigu aš nejaučiu svetimų kančių, tai esu beširdis ar išmintingas?
Atsakymas. Reikia pajusti ne svetimas, o bendraminčių kančias, kad jūsų bendras skausmas, bendras noras rasti ryšį su Kūrėju leistų Jį atskleisti.
Ir daugiau nieko! Arba jūs trokštate šviesos, arba sergate, nes atsiveria tamsa. Viena iš dviejų. Jūs tai vadinate skirtingai: kančios, skausmas, negalavimas ir t.t. Šviesos nebuvimas ir yra kančia.
Jeigu tu turi indą (kli), norą pasiruošusį priimti šviesą, absorbuoti ją savyje, užsipildyti ja, bet nesistengi to padaryti – tai jauti ją kaip kančią.

Iš 2016 m. sausio 3 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Kabalos mokslas: kelias į aukščiausią harmoniją

Atlaisvinti savyje vietą Šviesai

Dešimtukas kaip susiliejimo instrumentas

Klausimas. Susidomėję pažiūrėjome vaizdo įrašą, kur Jūs pasakojate apie depresiją. Jūs teigiate, kad depresijai įveikti reikia atrasti didelį tikslą, panorėti išvysti šviesą, pakilti virš materialių dalykų ir pan.
Mano žmona trejus metus serga labai sunkia depresija. Nusivylimas, savigaila, ašaros, liūdesys, išgyvenimas, skausmas – tik tokios jos emocijos. Ji sako, kad ,,dvasiškai puolė“, prarado ryšį su Dievu ir meilę, negali šio ryšio su Dievu atkurti.
Anksčiau ji užsiiminėjo dvasinėmis praktikomis, buvo daug pasiekusi, priartėjusi prie Dievo. Po ,,kritimo“ ji 25 dienas badavo ir visiškai prarado energiją. Dabar jos tikslas – sugrįžti pas Dievą, tačiau energijos neatsiranda. Ji sako, kad miršta. Ką mums daryti? Padėkite, prašau!
Atsakymas. Atrinkite ir parodykite jai pačius įspūdingiausius vaizdo įrašus. Jeigu įmanoma, atvežkite ją į kabalos kongresą!

Pranešimas. Nerimą keliančios antraštės žiniasklaidoje praneša apie rimtą Ebolos viruso epidemiją, žaibiškai plintančią keliuose židiniuose Afrikos teritorijoje. Pasaulinės sveikatos apsaugos organizacijos duomenimis šiuo metu suskaičiuota 4500 mirties atvejų, taip pat apie 9000 sergančiųjų ir užsikrėtusiųjų.
PSA vidinis dokumentas liudija, kad bandymai sustabdyti pandemiją žlugo. Dėl to sunerimęs visas pasaulis. Nejučia prisimeni įvairiausius Holivudo filmus, tarp kurių ir „Virusas“, pastatytas beveik prieš 20 metų, – jo siužetas kaip tik apie Ebolos karštligės epidemiją.
Iš tikrųjų pirmasis Ebolos viruso protrūkis užregistruotas 1976 metais, iki 2013 metų nuo šios ligos mirė apie 1700 žmonių. Taigi pats virusas nėra naujas, bet laikui bėgant jis mutuoja, o mirtingumo koeficientas tampa labai didelis.
Ebolos virusas perduodamas per organizmo skysčius tiesioginio kontakto su sergančiuoju metu. Pirminiai simptomai – aukšta temperatūra, galvos skausmas, svaigimas ir kiti požymiai, būdingi sergant gripu.
Laikui bėgant simptomai aštrėja: prasideda vidinis ir išorinis kraujavimas, taip pat atsiranda kai kurie kiti būdingi požymiai.  Palaipsniui kūnas ima fatališkai kraujuoti, iš čia kilo antrasis ligos pavadinimas – hemoraginė krštligė. Inkubacinis ligos periodas – nuo 2 iki 21 dienos, tai palyginti netrumpas laikotarpis.
Tuo metu JTO jau paskelbė apie epidemijos keliamą grėsmę taikai ir saugumui.
Klausimas. Kas gi sukėlė tokią epidemiją, netikėtai užklupusią ir aukas, ir mokslininkus, jei žiūrėsime per Gamtos dėsnių ir tikslingai joje vykstančių procesų prizmę?
Atsakymas. Pažvelkime į šį reiškinį iš kabalos mokslo pozicijų. Esame griežtoje gamtos sistemoje, kurioje mūsų sukeliamas disbalansas, ypač paskutiniaisiais metais, išprovokuoja tokio pobūdžio reiškinius.
Žinoma, epidemijos kildavo ir anksčiau. Kai kurios tiesiog „nušluodavo“ gyventojus. Vis dėlto virusai ir bakterijos, ląstelės ir organai – tai tos pačios sistemos elementai. Mums atrodo, kad Afrika toli, kad mes su tuo nesusiję, bet iš tiesų mes visi esame vienos sistemos dalis.
Todėl tikroji medicina turėtų ištirti bendrą sistemą ir išsiaiškinti, kaip atkurti jos pusiausvyrą. Juk mes sistemingai joje sukeliame pokyčius ir nuolat pažeidžiame pusiausvyrą, dėl to sutrinka posistemės ir geri santykiai, atsiranda nauji, deformuoti ryšiai, gimdantys klaidingas, netinkamas ląstelės.
Mums norėtųsi iš savo gyvenimo pašalinti kenksmingus mikrobus. O mikrobams žmogaus kūnas – tiesiog gyvenamoji aplinka. Mes jiems – „biologinis rezervuaras“, kuriame galima gyventi ir daugintis.
Žmonės rytais išgeria buteliuką jogurto su dešimtimis milijardų naudingų bakterijų ir net nesusimąsto, kad jų organizmas – tai nepalyginamai didesnio „nuolatinių gyventojų“ skaičiaus „namai“.
Taigi išeina, kad gyvename milžiniškoje sistemoje, kurioje atstumai ne tokie ir svarbūs ir nė vienas kūnas nėra izoliuotas nuo kitų. Tai gigantiškas organizmas, kuriame pilna įvairių padarų – ir naudingų, ir kenksmingų mūsų sveikatai.
Ši sistema nuolat balansuoja, lygindama svyravimus, o mūsų užduotis – atvesti ją į tikrąją pusiausvyrą. Tokią, kurioje naudingiems, draugiškiems mikrobams suteikiama galimybė išlaikyti pusiausvyrą su kenksmingais, ligas sukeliančiais mikroorganizmais.
Ir atvirkščiai – jei suardome pusiausvyrą, net ir „draugų“ naudai, jie patys tampa „priešais“. Kad subalansuotų „persvarą“, jiems dalį savęs tenka paversti priešingybe.
Pavyzdžiui, ne kartą kova su plėšrūnais ir kenkėjais padarė dar didesnę žalą, nes sugriovėme bendros ekosistemos pusiausvyrą. Praėjusio amžiaus penktojo ir šeštojo dešimtmečių sandūroje Kinijoje imta kovoti su kenkėjais, taip pat ir su žvirbliais, naikinusiais derlių.
Per kokius metus buvo sunaikinti keli milijonai paukščių, dėl to priviso vikšrų ir skėrių, o derliaus taip sumažėjo, kad šalyje kilo badas, nusinešęs dešimtis milijonų gyvybių.
Taigi nėra nei „gerų“, nei „blogų“ mikrobų arba virusų. Mūsų sveikata priklauso nuo jų tarpusavio pusiausvyros.
Be to, mes esame viršutinėje negyvosios, augmeninės, gyvūninės ir žmogiškosios gamtos piramidės pakopoje. Mūsų problema ta, kaip šioje viršūnėje tarp savęs sukurti pusiausvyrą. Po to ši pusiausvyra iš viršutinės pakopos pagal hierarchiją leisis žemyn į visus likusius lygmenis ir atkurs ten visus ryšius. Būtent taip – visa sistema susireguliuoja iš viršaus į apačią.
Vadinasi, viskas priklauso nuo žmonių. Nenoriu būti pranašu arba moralistu, bet jei mes, visuomenė, tarpusavyje stengtumės palaikyti pusiausvyrą, jei socialinei aplinkai suteiktume truputį daugiau pusiausvyros, šiek tiek daugiau šilumos, artumo, tarpusavio pagalbos, tai teigiamai paveiktų ir žemesniuosius bendrosios hierarchijos lygmenis iki pat negyvosos gamtos, įskaitant sausumos bei vandens fauną, florą ir pačią planetą su jos ugnikalniais, uraganais, potvyniais ir kitais kataklizmais. Mums padedant, pasaulis pagaliau nurimtų.
Juk žmogus užima viršutinę evoliucijos pakopą. Ir būtent jo socialiniai, žmogiškieji santykiai šiais laikais sukelia milžinišką disbalansą.
Šiuo požiūriu problemos esmė – ne Ebola ar kitos mums gresiančios nelaimės. Daug ligų, siautėjusių Viduramžiais, tarsi išnyko, bet iš tiesų – ne.
Jei mes ir toliau aštrinsime socialinius disbalansus, naikinsime visus gerus tarpusavio ryšius ir visiškai atsisakysime vienybės, pusiausvyros, papildymo, tai dėl šių „pastangų“ sugrįš pamirštos ligos ir negalavimai. Dabartinis apsisaugojimas nuo jų nėra šimtaprocentinė panacėja ir vieną kartą paaiškės, kad vaistų nėra.
Juk tęsiame savo klaidingą vystymąsi ir jau aišku, kad tai mus įtraukia į užsitęsusią, nesibaigiančią krizę. To pasekmė – mūsų prišauktos problemos, ligos ir kitos disbalanso apraiškos, bet jau kitame lygmenyje, kitame rate. Todėl nebepadės ankstesnės priemonės bei medikamentai.
Atėjo laikas gerokai pamąstyti ir suvokti: vienintelis vaistas, galintis visus mus apginti ir apsaugoti, – žmonių visuomenės pusiausvyra. Tik šis sisteminis pozityvas viršutinėje, mums pavaldžioje pakopoje, gali garantuoti mūsų sveikatą.

Iš 2014 m. spalio 19 d. 445-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Antibiotikai nebegydo

Ebolos šaknys: mano sveikata ne mano rankose

Ebolos šaknis: izoliacija nepadės

Klausimas. Kodėl žmonės mėgsta prisiminti ankstesnius įvykius, net jei jie buvo tragiški?
Atsakymas. Jeigu tai įvyko praeityje, tai nesuvokiama kaip fizinis veiksmas, lieka tik jausminiai išgyvenimai. Be to, žmogui atsiranda galimybė suprasti, kas įvyko, ir giliai tai pajusti.
Žmonės mėgsta skaityti apsakymus, klausytis dainų, primenančių buvusius išbandymus, dalytis prisiminimais apie savo patirtį Stalino koncentracijos stovyklose, iš kurių jiems pavyko kažkokiu stebuklingu būdu išsigelbėti.
Jie atsimena savo nelaimingą meilę, išsiskyrimą su mylimuoju ir visas įmanomas gyvenimo dramas. Nes vėliau skausmas nurimsta, juk taip sutvarkytas mūsų gyvenimas. Visas gyvenimas – tai teatras. Toks supratimas ateina gyvenimo pabaigoje, mes su tuo sutinkame, todėl į gyvenimą žiūrime kaip į spektaklį.
Suprasdami, kad tai, kas nutiko praeityje, turėjo įvykti, mes nustojame išgyventi. Spektaklis baigiasi, nuleidžiama uždanga ir mūsų gyvenimas baigiasi.
Todėl teatras gali mus daug ko išmokyti. Jeigu tai tikrai geras pastatymas, mes pasiruošę užmokėti didelius pinigus už bilietus ir iš anksto ruošiamės teatrui kaip ypatingam renginiui.
Per dvi valandas, kol tęsiasi spektaklis, prieš mūsų akis prabėga dalis gyvenimo kartu su išvadomis apie jo įvykius. Mes matome gyvenimiškas situacijas, iš kurių galime mokytis ir daryti išvadas, įsivaizduojame esantys jo herojai. Teatras turi labai didelį auklėjamąjį potencialą, klausimas tik tas, kaip tinkamai juo pasinaudoti.

Iš 2014 m. gegužės 22 d. 379-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Šešėlių teatras

Amžinybė už užsklandos

Kongresas Sočyje. 3-ioji pamoka
Klausimas. Kildami ant aukštesnės pakopos, turime sujungti dešimt jos dalių į vieną, kad  pasistūmėtume dar toliau, tai yra turime padidinti šį skirtumą dar dešimčia kartų, prijungdami papildomą egoizmą. Kaip tai vyksta? Ar tai  susiję su mūsų veikla, skirta plačiajai publikai, su tais norais, kuriuos iš jos perimame?
Atsakymas. Jeigu tave veikia žmonijos skausmas, kas reiškia „nenutolk nuo visuomenės“, tada nori nenori įjungi juos į save ir pakeli iki grupės pastangų ir Kūrėjo.
Klausimas. Bet aš juk priimu jų kančias egoistiškai. Žiūriu į juos – jiems blogai, ir galvoju: „O kas, jei ir man būtų taip blogai…?“
Atsakymas. Tęsk. Nieko baisaus. Po truputį tavo nuomonė apie juos pasikeis. Tavo mintys laipsniškai patirs tam tikrą perdirbimą, tu truputį suminkštėsi ir jau nebūsi toks egoistiškas.
Klausimas. O kaip tai susiję su grupe? Jeigu gavau įspūdį iš išorinės publikos, turiu kažkaip tai perduoti grupei ir suvirškinti jos viduje?
Atsakymas. Tarkim, man kažką skauda. Kaip galiu išmatuoti tai savo darbe grupėje? Niekaip. Tai įeina į mano darbą ir viskas. Kas čia neaiškaus? Paprastos žmogiškos savybės.
Jeigu  plačiosios publikos kančios tampa mano kančiomis, jeigu jie daro man įspūdį, tada tai dirba manyje. O jeigu aš tiek surambėjęs ir abejingas, kad jie nedaro man įspūdžio, tai turiu verkti dėl to ir prašyti, kad mane suminkštintų, kad Kūrėjas duotų man galimybę juos pajausti.
Kodėl Jis neduoda man tokios galimybės? Kad aš papildomai paprašyčiau Jo, kad pajausčiau dar ir tokio kontakto su Juo poreikį.

Iš  2014 m. liepos 14 d. 3-iosios Sočio kongreso pamokos

Klausimas: Iki tam tikros skausmo ribos galima laikytis įsikibus grupės ir Kūrėjo. Tačiau ką daryti, kai skausmas tampa toks stiprus, kad jautiesi tarsi talžomas gyvūnėlis?
Atsakymas: Ar turi šis gyvūnėlis siūlo, vedančio pas Kūrėją, galą, ar suvokia, iš kur kyla skausmas? Ar jis yra savo bandoje, grupėje? Ar primena jam draugai apie Šeimininką? O gal tai tiesiog žmogus, kenčiantis nuo savo gyvenimo?
Jeigu tai tiesiog kančios, tai šitaip visa žmonija kankinosi jau dešimtis tūkstančių metų, kol mūsų kančios palaipsniui ėmė krypti Kūrėjo link. Mes vystėmės iš negyvojo, augalinio ir gyvūninio lygmens per didžiules kančias, kol iš vandenyno gelmių išlipome į sausumą, pergyvenome dinozaurų epochą.
Visa tai leido praeiti noras mėgautis, kol išsivystė tiek, kad jis užmezgė ryšį su Šaltiniu. Lyginant su praeitomis pakopomis, dabar esame savo išsivystymo viršūnėje. Bet ir čia prisijungiame prie Aukštesniosios jėgos tik trumpą akimirksnį, ryšys vis trūkinėja.
Kyla klausimas, kaip galiu valdyti šį ryšį, kad neprarasčiau kontakto su Aukštesniąja jėga? Noriu visada būti susietas su Šaltiniu, nežiūrint to, ar man gera, ar bloga.
Todėl man būtina grupė, aplinka, tam tikras išorinis rezervuaras, kurį pildysiu, kad prireikus turėčiau atsargų. Jame rasiu Kūrėją. Draugai padės man, nukreips mane tikslo, Kūrėjo, link.
Be jų nežinosiu, į ką kreiptis, ką daryti, kai man skaudės. Bet jei su savo skausmu ateisiu į grupę, draugai mane teisingai nukreips pas Kūrėą, tada greitai atsigausiu. Su jų pagalba esu pasiruošęs atlikti materialius veiksmus ir teisingai kreipti save, kad mano skausmas ir problemos išsisklaidytų.
Problemos išnyko, nes aš pats išjudinau truputį Šviesos Chasadim, o ne todėl, kad viršuje manęs pasigailėjo ir pagerino mano būseną, nes tokia aukštesnioji natūralaus vystymosi programa. Aš pats atlikau tam tikrus veiksmus, kad vystyčiausi, stengiausi įgauti davimo savybę.
Iš bet kokios būsenos reikia mokytis tinkamai pasiruošti. Niekada negauname būsenų tam, kad sužlugtume. Pagal pakopų išsidėstymo tvarką bei Šviesos ir noro gauti santykį kiekvieną kartą Šviesos veikiamas atsiskleidžia naujas, gilus ir stiprus neigiamas informacinis genas (rešimo), su kuriuo reikia dirbti.
Skųstis galima tik savimi: kodėl teisingai neparuošiau visų priemonių, kad, problemos užkluptas, galėčiau nedelsdamas ją pašalinti. Idealiu atveju taip turėtų viskas vykti.

Iš 2014 m. gegužės 2 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Tvirtas grupės pagrindas

Sąlygos dvasiniam pasauliui pasiekti

Rūpestis dirva, į kurią pasodintas grūdas

Klausimas: Kodėl einantieji dvasiniu keliu patiria tas pačias problemas, kaip ir visas pasaulis ir neturi atsakymo į tai?
Atsakymas: Argi nėra atsakymo? Yra visų problemų paaiškinimas: mūsų neatitikimas Šviesai, kuris jau turi mumyse atsiskleisti. Dėl to kyla visos problemos.
Jeigu tavo noras ištaisytas mažiau nei turi būti, tai Šviesa, kuri turi atsiskleisti nore mėgautis, juntama kaip kančia, problemos, skausmas, katastrofos.
Noro mėgautis neatitikimas negyvajame, gyvūniniame ir žmogaus lygmenyse sukelia ekologines krizes, problemas su augalais, kviečiais, pasireiškia kaip nederlius, gyvūnų, žmogaus ir visuomenės ligos.
Viskuo kaltas mūsų noras mėgautis, nes nepraėjo būtino jam ištaisymo. Nesvarbu, kokia problema – visos jos kyla dėl noro neatitikimo Šviesai.
Sakykime, kad noras turi būti ištaisytas 20 procentų, o yra ištaisytas tik 2 proc. Todėl 18 proc. atsiskleidžia kaip Šviesos spaudimas į indą, kaip atvirkščioji Šviesos pusė, kuri reiškia kančią, nelaimes.
Nemalonumai (carot) – tai siaura (car) vieta, juk tu neatidarai savo indo. Tu neturi pakankamai Šviesos Chasadim, kad praplatintum ir atvertum indą, todėl Šviesa stovi priešais ir jį slegia. Šį Šviesos slėgimą tu jauti kaip nemalonumus, problemas, ligas, katastrofas.
Reikia spręsti problemą tame fiziniame lygmenyje, kuriame ji atsiskleidžia, taip pat prašyti jos ištaisymo iš aukščiau, Kūrėjo – veikti dviejose plokštumose. Baal Sulamas rašo, kad reikia eiti pas gydytoją, gauti vaistų ir įvykdyti visus jo nurodymus, bet taip pat aiškiai suprasti, kad visa tai nieko verta, ir viskas priklauso tik nuo Kūrėjo, o ne nuo gydytojo.

Iš 2014 m. balandžio 6 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Žvejybos tinklas Šviesos vandenyne

Jautrumas Šviesai

Paprastas atskleidimo dėsnis

Klausimas. Vakar sakėte, kad Kūrėjo pagalba ateina nelaimių, smūgių egoizmui forma. Kai muša mano „asiliuką“, man tai nepanašu į pagalbą…
Atsakymas. Nėra didesnės pagalbos už šitą. Juk mane valdo noras gauti, egoizmas, tad iš tikrųjų mane paveikti gali ne „malonės“, o smūgiai lazda.
Iš esmės Kūrėjas mane apdovanoja smūgiais. Mano darbas – kaskart sugebėti „pabučiuoti“ Jo lazdą. Ir taip aš formuoju naują, dvasinį indą – keisdamas savo požiūrį į smūgius, susitapatindamas su jais ir atsitraukdamas nuo kenčiančio savo „asiliuko“. Tegul kenčia – aš pereinu į lazdos pusę ir glaudžiuosi prie ją laikančios rankos.
Smūgių padedamas aš atsiriboju, išsižadu savo egoizmo. Kai nebeturiu nuo jų kur dėtis, esu priverstas pagalvoti, kai negaliu išsisukti nuo lazdos, nebenoriu savęs tapatinti su „kūnu“. Tai natūrali reakcija – kai kančios tampa nepakeliamos, pirmiausia prašau gydytojo vaistų, kurie numalšintų skausmą, t. y. aš noriu atsitraukti nuo kenčiančio kūno.
Taip skausmas padeda atsižadėti egoizmo ir pritapti prie teikiančiojo pagalbą. O tada, netikėtai pažvelgęs į savo egoizmą iš šalies, pamatau, kad kenčiu tik dėl jo. Šitaip skausmas padeda nutolti nuo egoizmo ir priartėti prie Kūrėjo.
Todėl, žinoma, ir reikalingi smūgiai. Tik į ką jie nukreipti? Ne į mane, o į mano egoistinį norą. Jis – tai ne aš. Aš noriu tapatintis ne su „kūnu“, ne su noru gauti, o su ketinimais, su siekiu duoti, tuo, kas yra aukščiau egoizmo. Dabar suprantu, kad egoistinis noras duotas man dėl to, kad virš jo įtvirtinčiau savo santykį, ryšį su davimo savybe.
Vadinasi, man reikia smūgių. Jie padeda teisingai pasirinkti.
Pasakyta: „Gailintysis rykštės nekenčia sūnaus.“ Visa Izraelio tautos istorija, nuo tada, kai ji išėjo iš Babilono, – tai vis didėjančių kančių istorija. Net Šventyklos laikais buvo daugybė karų ir problemų, lydinčių vidinį darbą, egoizmo atskleidimą ir jo taisymą. Tora Izraelį vadina „nepaklusniąja“ tauta – juk jam nuolat pridedama norų, o tai stiprina pasipriešinimą.
O ką jau kalbėti apie pastarąją dviejų tūkstančių metų tremtį – koks ten nedarbingumas dėl temperatūros, kai nelaimės žmones tiesiog persekiojo. Žiaurumas, su kuriuo jie susidurdavo, buvo beribis. Visa tai Kūrėjas – Geras ir Kuriantis gėrį, siunčia egoistiniam norui, kad galėtume nuo jo atsiriboti ir pasiektume davimo savybę.
Taigi problema ta, kad aš susitapatinu su noru gauti. Jei nepaisant programos ir to, kas man skirta, dar neišsižadu egoizmo, dar esu įsisegęs į jį, tada smūgį gaunu aš.
Iš tikrųjų taip nėra, atsiribojęs nuo egoizmo, nustoju sieti lazdą su savimi. Artėjant metui man atsikratyti egoizmo, palikti jį – mane užklumpa nelaimė. Tačiau lazda trenkia ne man, o norui gauti. Ir jei atsiskirčiau nuo jo, nepajusčiau smūgio. Atvirkščiai – pajusčiau gėrį, jėgų, sveikatos, suvokimo padidėjimą.
Čia visa problema. Tai ir yra tremtis…
Kūrėjas sistemingai stiprins smūgius egoistiniam norui, kad mes jo išsižadėtume. Šiais laikais visa žmonija įsitraukia į šį procesą kartu su Izraelio tauta, nors Izraelio tautai vis tiek teks grąžinti savo skolas…

Iš 2014 m. vasario 20 d. pamokos pagal „Įvadą į knygą Zohar“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pabėgimas nakties priedangoje

Sunkumai – pagalba iš aukščiau

Šis darbas žmogui!