Klausimas: Kai Kūrėjas atsiskleidžia man ir aš Jį pateisinu, kieno atžvilgiu Jis atsiskleidžia?
Atsakymas: To, ką jaučiu visose savo savybėse. Jaučiu jose tinkamą kryptį, tinkamą sujungimą, tinkamą judėjimą prie vienos, vientisos, absoliučiai geros būsenos.
Klausimas: Kaip apibrėžti, kad tai ne iliuzija? Gal man tik atrodo, kad Jį pateisinu?
Atsakymas: Būtent dėl to, kad turiu savyje sujungti šviesą ir tamsą, geras ir blogas būsenas, pateisinti jausdamas blogas būsenas ir semtis jėgų iš gerų būsenų, judu pirmyn vidurio linija, ne tamsoje ir ne šviesoje, o per vidurį, sujungdamas vieną liniją su kita. Iš jų kuriu savo būseną.
Kitaip tariant, kuriu savo santykį su Kūrėju taip, kad visuomet būčiau tokios būsenos, kai šviesa ir tamsa bus lygiavertės. Taip turiu tikslų orientyrą, kryptį kaip kompasas. Jei šviesa ir tamsa man lygiavertės, tai teisingai jaučiu savo ir pasaulio būseną. Ir neturiu problemų, tiksliai žinau, kad tai ne iliuzija.

#275026

Iš 2018 m. lapkričio 14 d. TV laidos „Dvasinės būsenos“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kodėl į gėrį einame per blogį?

Pasinerti į tamsą, kad išvystum Šviesą

Sveikinti tamsą kaip Šviesą

Komentaras: Kartais jaučiu, kad realybė yra daug jausmingesnė, stipresnė nei bet koks filmas ar scenarijus. Dabar perskaitysiu jums adresuotą laišką.
„Gerbiamas Michaeli Laitmanai, esu Stanislavas. Klausausi jūsų pokalbių, nepraleidžiu nė vieno. Ir tik paskatintas savo žmonos. 28 metus su ja gyvenome nepriekaištingai. Neturėjome vaikų, tad įsivaikinome. Jį užauginome. Labai mylėjome, ypač žmona, kuri nieko jam negailėjo.
Koronaviruso metu labai saugojomės. Su žmona dirbome iš namų ir klausėmės jūsų pokalbių. Abu jūsų nuomonei pritarėme. Tačiau sūnus tai priėmė kaip iššūkį. Jis ėjo į lauką, nedėvėjo kaukės, šaipėsi iš mūsų. Nieko negalėjome jam paaiškinti, jis neklausė.
Esmė ta, kad jis mus užkrėtė. Aš sirgau lengvai, žmonai buvo sunku. Ji mirė prieš du mėnesius.
Negaliu žiūrėti į sūnų, nekenčiu jo! Suprantu, kad žmonos nesugrąžinsiu; nenoriu gyventi nekęsdamas sūnaus, juolab, kad jis jaučiasi esąs kaltas. Bet negaliu sau padėti. Žiūriu į jį, nukreipiu akis, vos susilaikau, kad jo neaprėkčiau. Mano viduje nėra meilės, nėra meilės! Kaip ją sugrąžinti? Ką daryti? Kaip jam atleisti? Nežinau. Padėkite man!“
Atsakymas: Tiesiog jaučiu, koks pragaras yra žmogaus viduje…
Jis turi suprasti, kad tai kyla tik iš aukštesniojo lygmens, aukštesniojo sprendimo, tad sūnus yra visiškai nekaltas!
Komentaras: Bijau, kad būnant tokios būsenos žmogui sunku tai išgirsti.
Atsakymas: Nieko. Jis turi išgirsti, nes būtent tai išgelbės jį nuo neapykantos. Neapykanta yra baisiausias dalykas.
Komentaras: Jis jaučia, kad neapykanta jį ėda. Jis nori pabėgti ir negali.
Atsakymas: Todėl galime jam pasakyti: tai kyla iš viršaus, tad nė vienas nėra kaltas, išskyrus tai, kad nepripažįstame savo klaidų. Turime iš jų mokytis. Ką Kūrėjas atskleidžia – mokykis.
Klausimas: Kokia jo klaida?
Atsakymas: Jis turi sau pasakyti: „Užteks!“ Būtina pakelti mintį iki veiksmo. Jis negali to tęsti, tai neteisinga. Jis degina save ir viską aplinkui.
Klausimas: Ar kada nors taip nekentėte, kad viskas tiesiog degė?
Atsakymas: Taip. Tačiau supratau, kad tai neteisinga.
Klausimas: Vadinasi, turime tai jausti? Kokia mano pirmoji mintis?
Atsakymas: „Nėra nieko kito, išskyrus Jį!“ Esu įpareigotas visa priskirti Kūrėjui, kad ir kas tai būtų! Ten, pas Jį, Jo lygmenyje yra visi sprendimai: ir dėl šios nelaimingos moters, jos sūnaus, holokausto, žmogžudysčių, ir visų baisių mūsų pasaulio veiksmų. Absoliučiai viskas!
Viskas yra aukštesniajame lygmenyje. Turite ten pakilti, tada pamatysite, kad viskas priešingai. Pasirodo, tai ne koks nors aukščiausias žiaurumas, bet didžiausias gailestingumas.
Klausimas: Kitaip sakant, ne bausmė, o gailestingumas?
Atsakymas: Taip. Neįmanoma viso to įsivaizduoti. Dabar turime pamažu pradėti tai girdėti, tada suprasime.
Klausimas: Ar žmogui duodama tiek, kiek jis gali ištverti?
Atsakymas: Ištverti nėra baisu. Tarsi žmogui suleidžiami nuskausminamieji ir jis viską ištveria. Ištverti reikia ne šiame lygmenyje, o kai žmogus mato, supranta visą kūriniją nuo pradžios iki galo ir įstengia tai pateisinti žiūrėdamas iš Kūrėjo pusės. Prilygdamas Kūrėjui, gali pateisinti viską, kas vyksta. Viską!
Antraip, graušime save. Kiek žmogus sau priekaištauja dėl to, ką padarė gyvenime!
Komentaras: Pažiūrėkite, kiek neapykantos pasaulyje. Pasaulis laikosi ant neapykantos.
Atsakymas: Tiesą sakant, įsitikinsime, kad tai – ne neapykanta, o meilė. Viskas priešingai. Nereikia toliau kurstyti neapykantos.

#271914

Iš 2020 m. liepos 27 d. TV laidos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Meilėje virš neapykantos

Neapykanta – Šviesos nebuvimas

Koronavirusas – abipusės neapykantos pasekmė

Klausimas: Jei paskolinau grupės, dešimtuko draugui 1000 dolerių, o jis man grąžino 1 dolerį, ar turėčiau laikyti, kad jis man grąžino visą 1000?
Atsakymas: Tu aiškiai matai, kad tai – 1 doleris, bet nori jį priimti kaip visą sumą, nes sieki pateisinti savo draugą ir pakilti tikėjime aukščiau žinojimo, juk tavo santykiai su juo – dvasiniai. Jei taip veiki, kitaip tariant, duodi draugui, tai kuri savyje davimo savybę – tikėjimą aukščiau žinojimo. Tu įgyji dvasinę savybę.
Klausimas: Vadinasi, neturiu klausti: „O kur likusi suma?“, nes man tiek svarbus ryšys su Kūrėju, o dešimtuko draugas – kaip šio ryšio įrankis, kad aš esu pasiruošęs paaukoti šiuos pinigus?
Atsakymas: Tu ne aukoji, o įgyji: gauni galimybę pakilti į dvasinį lygmenį per tikėjimą aukščiau žinojimo. Iš esmės, tu nereikalauji pinigų, nes manai, kad duodamas draugui, tu jau gavai. Žinoma, kalbame tik apie tokį atvejį, kai tarp jūsų egzistuoja dvasiniai santykiai.
Klausimas: O iš kur gauti jėgų taip elgtis su draugu? Kaip to pasiekiu?
Atsakymas: Pasieki, kai pajunti, kad būdamas su draugu tame pačiame dvasiniame kūne neduodi ir negauni, o visa tai – viena. Tuo, kad tu davei draugui, tu įnešei į jūsų bendrą dvasinį kūną didelę prasmę, naudą, indėlį. Esi labai laimingas, kad pajėgei tai padaryti.
Klausimas: Ar kartu aš nebijau būti apgautas? Juk kyla tokių minčių?
Atsakymas: Jei jūs iš tikrųjų esate dešimtuke, grupėje ir bandote kartu suvokti Kūrėją, pasiekti Jo lygmenį, tai galimybė duoti draugui įkvepia tave. Kas gali būti geriau?
#263472

Iš 2019 m. balandžio 1 d. TV programos „Kabalos pagrindai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Tikėjimas aukščiau žinojimo – tai pasiekimas

Tikėjimas aukščiau žinojimo: priimti draugo nuomonę

Kai nėra jėgų eiti tikėjimu aukščiau žinojimo…

Klausimas: Jei žmogus taps bebaimis, kur tai nuves?
Atsakymas: Kabaloje bebaimiu netapsi. Priešingai, žmogus vis stipriau bijos, nes vis labiau atskleis, kiek priklauso nuo Kūrėjo.
Bet tai jau ne baimė, kaip kūdikio, o baimė, kylanti iš vis didesnio tarpusavio kontakto, kai jie veikia drauge: Kūrėjas ir žmogus.
#266199

Iš 2020 m. balandžio 26 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Ar kabalistai bebaimiai?

Pateisinti Kūrėjo veiksmus

Baimė gimdo maldą, o meilė – dėkingumą

Iš Baal Sulamo straipsnio „Įvadas į Mokymą apie dešimt sfirų“: „Išsilaisvinimas priklauso nuo kabalos platinimo tarp masių, kas taip puikiai žinoma iš „Zohar“ ir visų knygų apie kabalą.
Pačios masės to nepakenčia ir vengia. Net visi tie, kurie studijuoja Torą, atlikdami bet kokią malonę, daro tai dėl savęs. Tuomet Mašijacho dvasia palieka ir negrįžta į pasaulį: išminties dvasia (Chochma) ir supratimo dvasia (Bina), minties ir narsos dvasia (Gvura), žinių dvasia (Daat) ir drebulys prieš Kūrėją… “
Problema ta, kad žmonės viską, kas vyksta, atskiria nuo aukščiausios šaknies ir nenori pastebėti, kad visur veikia aukštesnė jėga. „Nėra laisvos nuo Kūrėjo vietos“, nėra veiksmo, kuris būtų atliekamas be Jo dalyvavimo. Taip vyksta kiekvieną mūsų gyvenimo akimirką.
Žmogus turi įsisąmoninti, kad visus jo norus, mintis, poelgius, net pačius blogiausius, diktuoja Kūrėjas, ir išsiaiškinti savo požiūrį į Jo veiksmus. Ir tuomet būdamas savo dabartinės būsenos jis susilies su aukščiausia jėga.
Žmogus pateisina Kūrėją, suprasdamas, kad šis veikia norėdamas ištaisyti žmogaus požiūrį į tai, kas vyksta. Kūrėjas praveda jį per visas įmanomas būsenas, kurių nepateisintum iš gyvūninės, racionalios logikos pozicijų.
Tačiau stengdamasis viską priskirti Kūrėjui, nes „nėra nieko, išskyrus Jį“ žmogus keičia savo požiūrį į tai, kas vyksta. Jam svarbiausia – viską priskirti Kūrėjui, kad Jį pradžiugintų. Jis neatsižvelgia į savo nemalonias būsenas, baimes, suvaržytą išdidumą ir pan.
Pirmiausia jis nusprendžia, kad viskas ateina iš Kūrėjo, bet negali pateisinti Jo dėl savo skausmo. Paskui jis sutinka su nemalonia būsena, suvokdamas, kad tai būtina. Kitaip tariant, jis jau pateisina Kūrėją, kuris taip jį ištaiso, bet jam vis dar blogai.
Ir galų gale žmogus pakyla virš kartaus jausmo pasitelkęs tikslo svarbą, kuri padengia materialų skausmą, jaučiamą nore mėgautis. Taip jis pasiekia atsidavimą Kūrėjui.
Visos ankstesnės pakopos vadinamos „vergu“, „tarnaite“, padedančia „šeimininkei“, t. y. jo ištaisytam norui, Malchut.
* * *
Būdamas lo lišma būsenos visus veiksmus priskiriu Kūrėjui, stengiuosi prilipti prie Jo visomis savo mintimis ir norais, susiedamas su Juo viską, kas vyksta pasaulyje. Juk „Nėra kito, išskyrus Jį“.
Bet tuo pat metu vis dar pridedu savo jausmus, išgyvendamas malonius ir nemalonius įvykius, norėdamas vienų ir nenorėdamas kitų. Prie visko, kas vyksta, sąmoningai ar nesąmoningai prisijungia mano asmeninis interesas.
Pagaunu save galvojant, kad norėčiau kitokios įvykių baigties ir apgailestauju dėl to, kas atsitiko. Liūdesys ir apgailestavimas rodo, kad esu nepatenkintas Kūrėjo valdymu. Nėra jokių abejonių, kad tik Jis mane valdo, bet kol kas nesutinku su Juo, nesu Jam atsidavęs. Jei nesidžiaugiu būdamas bet kokios būsenos (blogos ar geros), tai reiškia, kad nesu susiliejęs su Kūrėju.
Ši būsena vadinama lo lišma, juk norėčiau kiekvieną būseną pakreipti taip, kad ji būtų malonesnė mano jausmams ir supratimui. Tai rodo, kad trūksta susiliejimo.
* * *

Praktiškai būtina nuspręsti, ar visos būsenos, kurias jaučiu, kyla iš Kūrėjo? Čia galimi skirtingi etapai: daugiau paslėpties ar daugiau atskleidimo. Šis sprendimas priimamas protu. Be to, būtina išsiaiškinti pojūčius: tai, kas vyksta, man malonu ar nemalonu, ar sutinku su Juo daugiau ar mažiau, ar džiaugiuosi?
Turiu sutikti savo protu, širdimi, jausmais ir sąmone, kad viskas ateina iš Kūrėjo, ir viskas nuostabu, kitaip tariant, Kūrėjas geras ir kuria gera, ir nėra nieko, išskyrus Jį. Geras ir kuriantis gera – remiantis mano jausmais, ir nėra kito, išskyrus Jį – remiantis pagrįsta išvada, veiksmais. Tai viskas, ką turime padaryti.
Ir jeigu to dar nepasiekėme, per dešimtuką privalome pritraukti kuo daugiau grąžinančios į Šaltinį Šviesos ir kreiptis į Kūrėją su malda. Svarbiausia didinti Kūrėjo svarbą, Jo unikalumą visur: Jis pirmas ir Jis paskutinis – viskas tik iš Jo.
#241960

Iš 2019 m. kovo 1 d. rytinės pamokos pagal Baal Sulamo straipsnį „Įvadas į Mokymą apie dešimt sfirų“

Per visą dieną reikia laikytis tik už vienos minties: „Nėra nieko kito tik Kūrėjas, geras ir kuriantis gėrį,“ visąlaik į ją kreiptis ir stengtis laikyti už jos, kad neprarastume malonaus pojūčio.
Jei mums nemalonu, jei kas nors mūsų gyvenime nesiklosto – tai ženklas, kad Kūrėjas išnyko iš mūsų matymo lauko.
Jeigu susiduriu su kokiais nors nemalonumais: blogai jaučiuosi ar nuotaika ne kokia – tai tik todėl, kad mano gyvenime nėra Kūrėjo. Jei su juo susieju visas savo būsenas, tai turiu puikiai jaustis, jausti komfortą, vilties šviesą, ryšį su tiesa, amžina tikrove. Ir visa tai, nes prisiminiau apie Kūrėją.
Tačiau Kūrėjas gali žaisti su mumis, siųsdamas mums nemalonius pojūčius, kad imtume Jo ieškoti ir pateisinti. Jis iš anksto žino, kad mums pavyks Jį pateisinti ir todėl duoda mums tokius pratimus.
#242823

Iš 2019 m. kovo 12 d. rytinės pamokos, tema „Romumas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Iš savęs suvoksiu Kūrėją

Teisingai kreiptis į Kūrėją

Gyventi tikrovėje, kur „Nėra nieko kito, tik Jis“

Klausimas. Kuo skiriasi baimė nuo drebėjimo?
Atsakymas. Drebėti – tai baimintis ne dėl savęs, jis grindžiamas meile, pagarba, Kūrėjo siekimu.
Klausimas. Kokios būna baimės Kūrėjo atžvilgiu?
Atsakymas. Jų neįmanoma išvardinti. Malchut įsijungimas į devynias pirmas sfiras įvairiausiomis variacijomis pagimdo daugybę pirminių, antrinių ir pan. baimių. Bet koks galimo neužpildymo jautimas vadinamas baime.
Pavyzdžiui, jautimas, kad negalėsiu pateisinti Kūrėjo, remiasi gyvūnine, visuomenine baime. O baimė, ar įstengsiu Jį užpildyti, – tai jau drebėjimas, kuris ateina mums per bendrą sistemą, nes Kūrėjas yra joje visoje.
Kiek lietiesi, jungiesi, tapatiniesi su visais, tiek atsiranda galimybė užpildyti Kūrėją.
Klausimas. Kitaip tariant, ryšys su Juo visada per kitą žmogų?
Atsakymas. Kitaip ir būti negali, juk Kūrėjas yra visoje sistemoje.

Iš 2018 m. vasario 11 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Naktis pavirs diena, o diena – naktimi

Perėjimas nuo gyvūninės prie dvasinės baimės

Artimas ryšys su Kūrėju

Klausimas. Kabaloje veikia tokie principai: „pasidaryk sau ravą“ (t. y. „rask mokytoją“), „nusipirk sau draugą“ ir „palenk pasaulį į nuopelnų pusę“. Ką tai reiškia ir kaip šie principai tarpusavyje susiję?
Atsakymas. Sąvoka „ravas“, t. y. „didelis“, atitinka sąvoką Kūrėjas.
Priėmęs Kūrėją kaip savo kelrodę žvaigždę, į kurią nori būti nuolat nukreiptas, turi pasirinkti pakeleivių grupę – tai vadinama „nusipirk draugą“. Tam reikia įdėti daugybę pastangų, kad draugai tikrai taptų tavo pakeleiviais.
Paskui kartu su Kūrėju ir draugais pradedi dirbti, kad pasiektum sistemą, nusverdamas visą pasaulį į nuopelnų pusę, t. y. pateisindamas kiekvieną žmogų.
Klausimas. Koks tai draugas, kuris parsiduoda ir kurį galima nusipirkti?
Atsakymas. Gyvenime viskas perkama ir parduodama. Ir čia taip pat, tik ne tokiu pavidalu kaip mūsų pasaulyje.
Pavyzdžiui, kad taptum man draugu, turiu dėti pastangas, parodydamas, koks svarbus man esi; kaip esu pasirengęs pasiaukoti, kad būtum kartu su manimi; kaip pasiruošęs pritraukti tave dovanomis. Dirbame su egoizmu, tačiau ego kitaip nesupranta. Nebandykite tapti filosofais, atskirtais nuo visų žemiškų dalykų.
Todėl viskas „perkama ar parduodama“ tik mūsų pastangomis. Turime parodyti vieni kitiems, kad pasirengę viskam, kad taptume artimi draugai, kad didis tikslas gali būti pasiektas tik kartu, tarp mūsų. Tai vadinama „pirkti“.
Klausimas. O jeigu nepavyksta nusipirkti draugo?
Atsakymas. Tai tavo problema. Bet jei „nenusipirksi” jo, negalėsi kartu su juo eiti pirmyn – tarp jūsų neatsiras reikalingas ryšys.
Tiktai vienybėje gali atrasti Kūrėją. Kūrėjas neatsiskleidžia žmoguje, Jis atsiskleidžia ryšyje tarp žmonių! Tai, kas anksčiau buvo egoizmas, dabar tampa kaip sumuštinis: apačioje – neapykanta, viršuje – meilė, ir šiame ryšyje atsiveria Kūrėjas.
Todėl žmogus neturėtų savyje nieko taisyti, išskyrus požiūrį į kitus.
Klausimas. Vadinasi pirmiausia turiu padaryti taip, kad Kūrėjas (davimo savybė) taptų man svarbiausias. Tada turiu nusipirkti draugų, t. y. pasirūpinti jų dvasingumu, ir tuomet pats įgysiu dvasingumą. Ir tik po to galime kartu pateisinti viską, kas vyksta pasaulyje?
Atsakymas. Taip, nes pasaulis – mūsų tarpusavio ryšių sistema, kurioje atsiskleidžia Kūrėjas.

Iš 2017 m. gruodžio 3 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Gyvenimas kaip akimirka – arba akimirka kaip gyvenimas

Draugai, įjunkite Šviesą

Kai kiekvienas atsako už visus

Kongreso rezultatas – išvada, kad „Nėra nieko kito, tik Kūrėjas.“ Kas akimirką savo gyvenime turime tai nuspręsti, turime būti įsitikinę, kad Jis geras ir kuria gėrį, kitaip tariant, pateisinti Jį visuose veiksmuose.
Tai pirmojo sąlyga, nuo kurios prasideda kabalos mokslas (nuo straipsnio „Nėra nieko kito, tik Jis“) ir visame kelyje iš mūsų reikalaujama tik to. Keičiasi tik sąlygos, mūsų vidinės bei išorinės būsenos. (Iš esmės tai viena būsena, mums tik atrodo, kad skirstoma į vidinę ir išorinę.)
Kad imtume gyventi šio principo viduje: „Nėra nieko kito, tik Jis, geras ir kuriantis gėrį“ būtina dirbti grupėje, sudarytoje iš dešimties žmonių. Ir ši būsena prasideda nuo stadijos „užuomazga“ (ibur), kai visur anuliuoju save šio principo atžvilgiu.
Tai reiškia, kad prilimpu prie aukštesniosios pakopos esant bet kokioms sąlygoms, kurias Jis sukuria, visiškai anuliuodamas save. Taip tampu dvasiniu embrionu.
Štai šią būseną norime pasiekti ir todėl kongrese kalbėjome vien apie tai: kaip realizuoti šią būseną, kokie turi būti mūsų tarpusavio santykiai grupėje, kuo kiekvienas turi padėti kitiems ir pan. Viskas tik apie tai, kaip pasiekti būseną „Nėra nieko kito, tik Jis, geras ir kuriantis gėrį“ embriono pakopoje.
Kodėl taip ilgai kalbėjome apie tai, ką galimą pasakyti per pusę minutės? Esmė ta, kad ši būsena realizuojasi ne viename žmoguje, o per ryšį tarp žmonių. Šio ryšio viduje atsiskleidžia problemos, juk mes atskleidžiame savo sudužimą.
Darbas, siekiant įtvirtinti principą „Nėra nieko kito, tik Jis, geras ir kuriantis gėrį“, prasideda prijungiant prie jo sudužusius norus, kad jis realizuotųsi tarp jų. Būtent „tarp“ mūsų, o ne kiekviename iš mūsų.
Nepakanka tiesiog pasakyti, kad prilipau prie Kūrėjo: ryte pabundu su mintimi apie Jį ir į viską, kas vyksta žiūriu, kaip į išeinantį iš Jo. Tai gerai, tačiau tai tėra abstrakčios žinios, o ne praktiniai veiksmai. Jei noriu iš tiesų realizuoti šį principą tinkamai, turiu tai įgyvendinti grupėje. Tai visas darbas.
Tad kongresas mums reikalingas bendram darbui. Nepakanka skaityti straipsnių pačiam ar net juos išmokti atmintinai, juk svarbiausia realizacija – tarp mūsų. Kartu iš straipsnių ištraukiame vis daugiau informacijos ir kaskart juos suvokiame naujai: vis giliau.

Iš 2018 m. sausio 7 d. pamokos „Darbas tobulumo būsenoje įeinant į ibur“

Daugiau šia tema skaitykite:

Gyventi tikrovėje, kur „Nėra nieko kito tik Jis“

Paslėptis, esanti prieš atskleidimą

Gyvenimo laukas: „Nėra nieko kito, tik Jis“

Klausimas. Gėda – pats stipriausias, labiausiai žmogaus nemėgiamas jausmas. Žmonės pasirengę nusižudyti, kad tik nejaustų viešos gėdos. Kokia šio skausmingo žmogui jausmo šaknis?
Atsakymas. Priešingumas Kūrėjui. Pirmoji gėda, pirmasis apribojimas – viskas dėl to, kad noras mėgautis pasijuto gaunantis – priešingas Kūrėjui, Duodančiajam.
Čia ir kilo gėda, vadinamasis priešingumo pojūtis, pasirengęs viskam. Iš čia matome, kad gėda pats galingiausias jausmas, kuris gali valdyti visus kitus norus.
Klausimas. Nesuprantama, kaip tai susiję su Kūrėju. Žmogus gali gėdytis dėl to, kad užtraukė gėdą savo šeimai, giminei…
Atsakymas. Gėda jį žemina, visiškai ištrina, anuliuoja jo „aš“.
Kūrėjas – vienintelis egzistuojantis, amžinas, tobulas. O žmogus, jausdamas gėdą, jaučiasi netobulas, neamžinas, neesantis. Gėda ne tik jame viską ištrina, bet ir įstumia jį į žeminančią padėti visų atžvilgiu. Tai mūsų egoizmo sužeidimas, baisesnis už mirtį.
Žmogaus net nereikia žudyti, užtenka pasodinti jį į narvelį ir padaryti taip, kad jis jaustųsi pažemintas kitų akyse, negebantis savęs pateisinti. Tai baisiausia. Jis veikiau mirs, kad tik atsikratytų šio jausmo.
Tai ir yra tikrosios kančios, parengtos mums, kad išeitume iš egoizmo ir pasiektume visą gerovę.
Klausimas. Argi matote tokių žmonių, kurie gėdijasi, kad jie neamžini, kad jie ne tokie, kaip Kūrėjas?
Atsakymas. Esmė ta, kad žmogus visada pateisina save. Bet kuris žudikas, bet kuris vagis iš anksto pateisina save. O jei negalėtų, jaustų didžiulę gėdą.
Klausimas. Turime sukurti visuomenę, kuri tikrai skiepytų žmogui gėdos jausmą, kad jis nesiimtų jokių blogų veiksmų?
Atsakymas. Žmogui reikia gėdos Kūrėjo atžvilgiu, o to pasiekti – didi taisymosi priemonė. Jei pajausi, esąs netoks, kaip Jis, tai tave visiškai ištaisys.
Klausimas. Bet juk tai Jis mane tokį sukūrė. Ko turėčiau gėdytis?
Atsakymas. Tai geras atsikalbinėjimas, tik jis neveikia. Veikia tavyje kylantis jausmas. Jo negali sukurti.
Nesigėdijame Kūrėjo, nes Jo nejaučiame. Jis slepiasi būtent tam, kad padėtų mums. Jeigu jaustumėmės priešingi Jam, tai tiesiog negalėtume egzistuoti.
Klausimas. O gėda draugų atžvilgiu – tai jau tam tikri žingsniai artėjant prie gėdos Kūrėjui?
Atsakymas. Taip. Jei imsime draugų atžvilgiu elgtis taip, kad būsime jiems pavyzdys, tai bet kokia priešinga būsena bus jaučiama kaip kančia ir padės mums.

Iš 2017 m. rugpjūčio 13 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip susidoroti su gėda?

Gėda netapti žmogumi

Kasdienė ir dvasinė gėda