Pateikti įrašai su abejingumas žyme.


Karas už laisvę

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманPati pavojingiausia būsena – ne pakilimai ar nuopuoliai, o abejingumas. Juk neturime jėgų iš jo išeiti: nei į viršų, nei į apačią. Tai vadinama mirtimi. Apačioje, nukritęs, žmogus išgyvena įvairiais problemas, negatyvius poveikius, pašalines mintis – tačiau jis gyvena, jis nėra miręs. Mirtis – tai abejingumas.
Kūrėjas sako: „Eime pas Faraoną!“, kitaip tariant, Jis kviečia išsiaiškinti, kiek esame priešingi aukštesniajai jėgai, dvasiniam pasauliui, davimui ir meilei. Ir tuomet turėsime instrumentus darbui: Šviesa atsiskleis tamsos fone.
Antraip neįstengsime jos atskirti ir pajausti. Todėl „Egipto tremtis“ buvo būtina, juk joje atsiskleidė, kiek esame priešingi Kūrėjui, mat Faraonas – tai priešinga Kūrėjo pusė. Ir kai žmogus pažįsta visą šią priešingybę, jis yra pasirengęs išeiti iš Egipto.
Tačiau mūsų problema ne šviesa ir tamsa, o pilkos sutemos, abejingumas. Šiuo atveju nieko nepadarysi. Jei sėdžiu kalėjime, tačiau jaučiuosi uždarytas, stengiuosi iš visų jėgų, kad iš ten pabėgčiau. Jeigu nesijaučiu surakintas, kalėjime, atskirtas nuo tikrojo gyvenimo, ir esu pasirengęs likti kameroje amžiams, tai nėra blogesnės būsenos. Tai ir yra tikrasis kalėjimas, ir čia tik aplinka gali padėti žmogui.
Geros ir blogos būsenos veda pirmyn, tačiau abejingumo būsena statiška ir užima 90 % viso laiko. Ji praryja mūsų gyvenimą, palikdama be jokios vilties pasiekti kūrimo tikslą. Todėl esame priverti kovoti su juo – čia ir yra mūsų valios laisvės erdvė.
Tai vidurinysis Tifėrėt trečdalis, kai mūsų neveikia nei jėgos iš viršaus, nei iš apačios, esame tarp jų ir negalime niekur pabėgti. Tai ir yra tikrasis kalėjimas.

Iš 2018 m. sausio 18 d. pamokos „Nuo kliūčių prie pakilimų“

Daugiau šia tema skaitykite:

Abejingumo dykynė

Belaukiant milžiniško efekto

Tegyvuoja neabejingumas!

Komentarų nėra

Abejingumo dykynė

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманEiti pirmyn reikia „nuo kliūčių prie pakilimų,“ tačiau kliūtys – ne itin tikslus pavadinimas. Juk, jeigu tikrovėje veikia tik viena jėga, tai bet kokie teigiami ar neigiami poveikiai ateina iš Kūrėjo – gero ir kuriančio gėrį.
Ir tik žmogaus atžvilgiu, šis poveikis dalijamas į du: į malonų, ir nemalonų, kas nurodo nepakankamą žmogaus išsitaisymą, jo nesutapimą su Kūrėju.
Juk visa, kad ateina iš Kūrėjo, turime jausti kaip gera, o Kūrėją kaip nešantį visišką gėrį. Jei kas akimirką nesijaučiame esą laimės ir gėrio vandenyne, it vaisius motinos įsčiose, iš visų pusių apsuptas meilės ir gailestingumo, vadinasi mūsų norai neištaisyti.
Problema, kad nejaučiame būtinybės taisytis, ir todėl nieko negalime ištaisyti. Iš pradžių reikia pajausti stiprų poreikį taisytis. Protu sutinkame su tuo, kad mums bloga dėl mūsų neišsitaisymo, tačiau tai neįpareigoja mūsų tučtuojau imtis veiksmų.
Poreikis taisytis gali ateiti iš aukščiau, kitaip tariant, kančių keliu, o gali ateiti dėl mūsų teisingo ryšio su aplinka, kai pasitelkę pavydą, aistrą ir garbės troškimą ištraukiame save iš šio pasaulio į dvasinį. Tai vadinama laiko spartinimu, kaip pasakyta: „Israel šventina laikus“. Kas yra nukreiptas „tiesiai į Kūrėją“ (jašar kel) – sutrumpina laiką.
Viskas priklauso nuo laiko trumpinimo, juk galutinio išsitaisymo būsena jau egzistuoja. Klausimas tik tas, kada jį pasieksime: dabar ar po daugybės kančių, po daugybės metų ir gyvenimų. Svarbiausias karas – su abejingumu – ta dykynė mus praryja.

Iš 2018 m. sausio 18 d. pamokos „Nuo kliūčių prie pakilimų“

Daugiau šia tema skaitykite:

Automtizmas ar sąmoningumas

Ilgas kelias vienybės link

Atėjo laikas pažvelgti tiesai į akis

Komentarų nėra