Pateikti įrašai su Adomas žyme.


Kad atgytų marionetės

Dvasinis darbas, Viena siela

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Kai studijuoju kabalą, aš jaučiu, kad gyvenu dviejuose pasauliuose. Jaučiu kančias žmonių, kurie nėra mūsų studijose.
Jaučiuosi tam tikroje naujoje tikrovėje ir stengiuosi jiems papasakoti, kad problema yra vienybės tarp mūsų nebuvime. Bet jie manęs negirdi. Ką aš galiu padaryti? Tai – mano pats didžiausias rūpestis.
Atsakymas. Kas tave labiau jaudina: žmonių požiūris į tave, tavo požiūris į žmones ar Kūrėjo požiūris į tave ir tavo požiūris į Kūrėją? Pagalvok apie tai. Nes tavo požiūris į žmones ir žmonių požiūris į Kūrėją – viskas kyla iš Kūrėjo. Taip Jis viską pateikia tau.
Nepriimk to už tikra. Visa tai – teatras, kurį Kūrėjas režisuoja tau. Jis tikrovės kūrėjas. Todėl per daug neįsijausk. Bet kuriuo atveju viskas turi būti nukreipta tik į Kūrėją, nes Jis – visko pirminė priežastis.
Jis sustatinėja visas šias lėles scenoje, visą žmoniją ir tave kartu su jais tik tam, kad jūs truputį atgytumėte ir tarpusavio ryšyje taptumėte panašūs į Jį. O jeigu ne, jūs liksite lėlės, marionetės.
Kuo labiau jungiasi, skudurinės lėlės vis labiau atgyja ir virsta gyvomis. Dėl jų tarpusavio susijungimo jos susirenka į vieną gyvą formą – ne materialaus žmogaus, o formą „Adomo“, kuris panašus į Kūrėją.
Tai davimo ir meilės forma, dar viena be Kūrėjo. Ji tiksliai tokia pat, kaip Kūrėjas, bet savarankiška ir randasi priešais Jį. Būtent šią formą mums reikia sukurti. Mes esame jos kūrėjai.
O tai, kad tau rūpi žmonija, yra mūsų judėjimo kelyje rezultatas, mes turime taip veikti. Tai teisingi išgyvenimai. Bet vis dėlto pažiūrėk truputį plačiau. Sėkmės!
#246194

Iš 2019 m. balandžio 7 d. pamokos rusų k.

Komentarų nėra

Mūsų pasaulyje nėra prasižengėlių, tik tinginiai

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Blogio atskleidimas ir meilės pažeidimas – tai tuo pat metu ir veiksmas, ir būsena ar jie eina vienas paskui kito?
Atsakymas. Apskritai nematau jokių pažeidimų. Prašau, kad prisimintumėte ir pamėgintumėte suprasti: jokių pakenkimų, jokių sudužimų, jokių avarijų ir kelių/transporto įvykių nėra.
Atsiskleidžia tai, kas buvo iš pradžių, nieko naujo neatsiranda. Todėl tarp mūsų nėra jokio sudužimo ir nutolimo. Kaskart atsiskleidžia vis didesnis mūsų kli/indo neištaisymas; kli buvo sudaužytas pačioje pradžioje vienu veiksmu – vadinamuoju „Adomo nusidėjimu“. O dabar visa tai mums atsiskleidžia.
Todėl mums reikia kiekvieną baisų nutikimą sutikti kaip palaiminimą. Tau dabar duodamas darbas: prašom ištaisyti tai ir dar per žingsnį priartėti prie dvasinio pasaulio, o paskui dar per žingsnį. Po keletos žingsnių imsi jausti, kaip kaskart priešais tave vis labiau atsiveria pasaulis, o jame Kūrėjo jėga.
Nereikia žiūrėti į pasaulį, tarsi tu jį daužytum. Mes apskritai nedarome nieko bloga. Nėra prasižengėlių mūsų pasaulyje – tik tinginiai. Mes niekuo nelaužome ir negadiname pasaulio.
#251641

Iš 2019 m. vasario 12 d. pamokos rusų k.

Komentarų nėra

Kabalos mokslo istorija, 1 d.

Kabala, Kabalos mokymasis

каббалист Михаэль ЛайтманKabalos mokslo vystymasis nuo Adomo iki Abraomo
Komentaras. Viena vertus, „Kabalos istorija“ yra labai paprasta, kita vertus, gana sausa.
Atsakymas. Tai priklauso nuo to, kaip ji dėstoma. Jūs galite tiesiog išvardyti nuogus faktus, kuriuos reikia prisiminti. O jei kalbate apie priežastis, kodėl tai įvyko, tada istorija tampa ir dideliu mokslu apie tai, kaip visi veiksmai, ryšiai ir reiškiniai persilieja vieni į kitus.
Komentaras. Kabalos mokslas sutinka su tuo, kad po Didžiojo sprogimo, maždaug prieš 14 milijardų metų, atsirado materija, laikas, erdvė. Atomai jungėsi į molekules, vėliau į stambesnius organizmus ir t. t. Visa tai Baal Sulamas aprašė laikraštyje „Tauta“.
Atsakymas. Yra tik vienas pataisymas: visa tai susiję su žmogumi, kuris atsirado prieš 13,5 mlrd. metų po Didžiojo sprogimo. Vystydamasis jis pradėjo atskleisti, kad jo atžvilgiu tarsi egzistuoja žvaigždės ir viskas, ką jis mato. Ir jei ne žmogus, neįmanoma pasakyti – buvo tai ar ne. Tada iš viso nebūtų laiko, erdvės ir istorijos.
Komentaras. Sakoma, kad prieš 70 000 metų įvyko kognityvinė revoliucija ir šiuolaikiniai žmonės kilo iš homo sapiens. Kabalos mokslas tvirtina, kad pirmasis žmogus, kuris atskleidė ne tik pasekmes, bet ir materialių procesų priežastis, buvo Adam Rišon.
Atsakymas. Adomas vadinamas „Rišonu“, t. y. „pirmuoju“, nes pirmas iš žmonių atskleidė Aukštesnįjį pasaulį, t. y. papildomą tikrovę. Ir iki jo žmonės egzistavo dešimtis tūkstančių metų. Kabalos mokslas to neneigia, nes Adomas ne pirmasis žmogus Žemėje, o pirmasis, atskleidęs Aukštesnįjį pasaulį. Nes be penkių jutimo organų jis išvystė dar penkis, vidinius, daug gilesnius jutimo organus, nesusijusius su mūsų pasauliu, kuriais jis pajuto kitą, aukštesnį, gamtos būvį.
Tora sako, kad nuo Adomo iki Nojaus ir nuo Nojaus iki Abraomo praėjo 10 kartų, t. y. 20 kartų kabalos mokyklų. Tačiau labiausiai kabala paplito Senovės Babilone, ten ji atsiskleidė ne vienetams, ne mažai grupelei, o Abraomui ir jo sekėjams. Būtent per Abraomą kabala pradėjo sparčiai plisti masėse.
Klausimas. Ar Abraomą galime laikyti kabalos metodikos pradininku?
Atsakymas. Taip. Todėl jis ir vadinamas „Abraomu“, t. y. „tautų tėvu“. Mokymas, kurį jis atskleidė – tai papildomų žmogaus jutimo organų išvystymas, kai be mūsų pasaulio, kuriame gimstame, jis dar jaučia papildomą dvasinį tūrį. Jis yra aukščiau mūsų pasaulio ir lemia visus Žemės įvykius, todėl yra mums būtinas.
Iš pradžių Abraomas nebuvo kabalistas. Jis buvo Babilono karaliaus Nimrodo žynys. Tačiau palaipsniui, matydamas, kas vyksta su babiloniečiais, kurie iš draugiškų, geraširdžių žmonių virsta prieštaringais, piktais vienas kito atžvilgiu žmonėmis, jis pradėjo tyrinėti, kodėl tai vyksta. Būdamas žyniu, jis privalėjo situaciją sureguliuoti.
Abraomas suprato, kad priežastis – natūralus žmogiškos prigimties vystymasis, skatinantis žmogų pakilti virš šito blogio ir vystytis geruoju būdu.
Jis atskleidė, kaip sukurti žmonių visuomenę, kuri būtų geranoriška vienas kito atžvilgiu ir padengtų blogį. Jis tai išstudijavo, aprašė ir pradėjo dėstyti. Tai ir yra jo metodika, teorija ir praktika.
Klausimas. Ar šis mokymas, kurį išvystė Abraomas yra metodika vienetams, o Mozės, parašiusio Torą, mokymas, metodika didelei tautai, nes iš Egipto išėjo 3 mln. žmonių, ir buvo reikalinga kita metodika?
Atsakymas. Ne, metodika, iš principo, nesikeičia. Jos tikslas yra vienas – pakelti žmogų iki lygmens „pamilk savo artimą, kaip pats save“. Praktiškai tai buvo žinoma ir iki Abraomo, Adomo laikais. Tačiau viskas priklausė nuo to, kokiomis sąlygomis buvo taikoma ši metodika.
Vienas dalykas taikyti tai mažoms grupėms žmonių iš Babilono, su kuriomis Abraomas iš ten išėjo. Jis mokė juos vis labiau vienytis, nes tarp jų atsirado tam tikra trintis. Vėliau tarp jų iškilo labai rimtas ego, ir jie nusileido į tokį gilų egoizmą, tokią tarpusavio trintį, kuri vadinasi buvimu pas faraoną arba egoistine tremtimi. Egoizmas (faraonas) tapo jų valdovu.
#246374

Iš 2018 m. lapkričio 22 d. TV programos „Kabalos mokslo pagrindai“

Komentarų nėra

Atgal į vieną sielą

Pasaulio struktūra, Realybės suvokimas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Kabalistiniuose šaltiniuose pasakyta, kad mes buvome sukurti, kaip viena siela, kuri vėliau susiskaldė. T. y., kai atsirado egoizmas, kiekviena dalis pradėjo jaustis vis labiau tolstanti nuo kitų.
O materialiame pasaulyje – atvirkščiai. Mes matome evoliuciją vienaląsčių organizmų, kurie jungiasi į vis sudėtingesnius junginius, ir palaipsniui pasiekiame būseną, kai tampame, kaip rašo Baal Sulamas, kaip viena šeima. Tai kažkoks atvirkštinis procesas?
Atsakymas. Po Didžiojo sprogimo procesas pasisuko atgal. Iš negyvosios materijos pradėjo vystytis augalinė, po to gyvūninė ir žmogus.
Klausimas. Galiausiai žmonija atrodys kaip vienas žmogus?
Atsakymas. Ji atrodys taip, kaip mes ją įsivaizduosime. Iš tiesų žmonijos nėra, ji tik mūsų pojūčiuose. Materija – tai tikrovė, kurią mums suteikia pojūčiai. Palaipsniui žmonės tarpusavio sąveikoje suvoks, kad šios tikrovės, kuri tariamai mus skaldo, nėra. Ji tik įsivaizduojama mūsų suardytose savybėse.
Klausimas. Pradžioje mes jau buvome, kaip vienas žmogus?
Atsakymas. Ne. Faktas yra tas, kad mūsų prototipas „Adomas“ (žmogus) nebuvo sudarytas iš dviejų priešingų savybių, surenkančių visus norus ir ketinimus. To nebuvo.
#229153

Iš 2018 m. kovo 18 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Kodėl nugriaudėjo Didysis sprogimas?

Kas yra žmogus?

Viską nulemia dvasinio pasaulio dėsniai

Komentarų nėra

Siela, panaši į kūrimo sistemą

Dvasinis darbas, Viena siela

каббалист Михаэль ЛайтманBendroji siela, kuri buvo bendra ir vientisa, po sudužimo suskilo į daugybę dalių, kurias turime surinkti bei sujungti ir šitaip atskleisti Kūrėją.
Pirminis indas ir atkurtasis po sudužimo skiriasi tuo, kad skilimas išryškina naujas savybes, kurios anksčiau buvo neaiškios.
Būtent dėl jų siela sudūžta, o jas ištaisius atskleidžiamos papildomos Šviesos savybės, priešingos sudužusiems norams, taip išsiaiškiname vidines savybes Kūrėjo, savo Šviesa sukūrusio ir taisančio šitą sielą.
Jei nebūtų sudužimo ir ištaisymo, jaustume ne daugiau už pirmąjį žmogų Adomą prieš pirmapradę nuodėmę – tik mažąją būseną „Nefeš/Ruach de-Ruach“. O po skilimo ir ištaisymo atskleidžiame visą Šviesą Naranchai, tai yra susiliejame su pačiu Kūrėju, tapdami panašūs į Jį savo savybėmis, suprasdami Jo kelią ir išmintį, esančią kūrime.
Todėl negalima apsieiti be sudužimo ir ištaisymo. Ištaisymo pabaiga – tai taškas, iš anksto numatytas kūrimo programoje.
Siela turi išsitaisyti, kad atitiktų visą kūrimo sistemą, talpinančią savyje visus pasaulius A“K ir ABEA. Siela – vidinė visos kūrimo sistemos dalis, todėl mums išsitaisius ji turi įgyti visų aukštesniųjų pasaulių formą, sudarytą iš trijų dalių: galvos, kūno ir galūnių, taip pat iš trijų linijų, daugybės sudėtingų formų.
Jiems susijungus skirtumai neišnyksta, juk „visus nusikaltimus padengia meilė“. Ištaisyta siela savyje išsaugo visą didžiulį egoizmą, visus norus ir prieštaravimus. Išlieka viskas, kas buvo anksčiau, niekas neištrinama. Netgi atvirkščiai, negatyvios apraiškos padeda mums atskleisti Šviesą, kurios pranašumas išryškėja tamsoje.
Mūsų laukia didelis darbas, juk Adomas neturėjo galvos, kūno ir galūnių – buvo tik kūnas, glūdintis viename lygmenyje ir pripildytas Chasadim šviesos. Jis gimė „apipjaustytas“, lyg angelas, mažo būsenos. Kūdikis neturi proto, jis negeba stovėti, o tik gulėti, taigi, jo galva yra tame pačiame lygmenyje kaip ir kūnas.
O mums reikia visą šią sudaužytą sielą pastatyti ant kojų, visu ūgiu, kaip žmogų. Todėl mūsų darbas – išrinkti sielos dalis, priklausančias galvai bei kūnui, ir išsiaiškinti kiekvienos iš jų funkcijas. Visos sielos dalys po sudužimo jau pasiruošusios ištaisymui, bet mes turime pritraukti Aukštesniąją šviesą, rasti sudužusias vietas ir ištaisyti jas.
Tie, kas bus įtraukti į dvasinį darbą, vadinsis Adomo galva, bendrąja siela. O likusieji – jo kūno dalys. Todėl Israel, tai yra „siekiantis Kūrėjo“, vadinasi „Man galva“.
#226520

Iš 2018 m. gegužės 9 d. pamokos pagal Baal Sulamo straipsnį „Laidavimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Nuo aklo tikėjimo iki suvokimo

Sielos gyveimas

Evolicijos siurprizai, I dalis

Komentarų nėra

Tave pasirinko Kūrėjas

Dvasinis darbas, Izraelis ir pasaulio tautos

каббалист Михаэль ЛайтманApie Izraelio tautą sakoma: „Tave pasirinko Kūrėjas“. Pasirinko duodamas didesnį, labiau išsivysčiusį norą mėgautis, verčiantį domėtis kūrimo tikslu, išsitaisymu, gyvenimo prasmės klausimu.
Tokie klausimai kyla nedideliam žmonių skaičiui, tiems, kuriuos Abraomas atrinko iš visų babiloniečių ir subūrė į grupę „Izrael“ (jašar-kėl – tiesiai pas Kūrėją). Ten link nukreiptas jų vidinis noras, gautas iš aukščiau.
Po Adomo sielos sudužimo prie Pažinimo medžio visos dalelytės nukrito ir susimaišė. Tačiau veikiamos Šviesos, grąžinančios į šaltinį, pirmos ima keltis šviesiausios ir mažiau suskilusios sielos dalys. Izraelio tauta atrodo pati egoistiškiausia, bet tik todėl, kad joje atsiskleidžia egoizmas. Iš tikrųjų pats didžiausias egoizmas glūdi sielose, kylančiose vėliau.
Pirmiausia įvyko sudužimas ir visų dalių susimaišymas, po to prasideda šių nuosėdų, visų sluoksnių, suskirstytų pagal egoizmo laipsnį, filtravimas. Tokia tvarka veikia ir mūsų pasaulyje. Yra labai protingi žmonės: mokslininkai, išradėjai, yra ir techniniai specialistai, inžinieriai, realizuojantys šiuos išradimus praktiškai. O vėliau šios naujovės perduodamos žmonėms naudoti.
Tai pat ir kabalos moksle yra mokslininkai – kabalistai, taip pat „techninis personalas“ – mokiniai, perimantys idėjas bei jas realizuojantys visuomenėje. O žmonės visa tai gauna ir kiekvienas naudoja pagal savo galimybes.
Tarkime, perkant automobilį, manęs nejaudina, kas yra jo mechanizme – svarbiausia išmokti vairuoti. Bet yra specialistų, kurie sukonstravo automobilį ir supranta, kaip šis veikia. Kabalos mokslo veikimo principai tokie patys kaip ir kitų pasaulio mokslų.
Mūsų karta išgyvena krizę, nes jau metas žinoti, kaip veikia gamta, susipažinti su visomis jos sistemomis. Mes visiškai realizavome save materialioje plotmėje: ką gi dar galima padaryti? Pritaisyti dar kelis mygtukus? O paties žmogaus vidus lieka toks pat.
Per visą savo vystymosi istoriją žmogus bandė sukurti išorines sistemas, kurios suteiktų laimę, džiaugsmą, ramybę. Taip sukūrėme aplink save materialų rojų, bet jis laimės neatnešė.
Priešingai, priėjome aklavietę. Materiali gerovė neišvaduoja nuo problemų ir neužpildo mūsų. Būtent šiais laikais atskleidžiame tuštumą savyje, nors aplinkui – tikras perteklius. Tai vadinama blogio atskleidimu, kai suvokiame, kad reikia taisyti save iš vidaus – ten tikroji problema. Taigi, atėjo laikas tikram išsitaisymui.
Taip, kaip anksčiau taisėme išorinį pasaulį, taip dabar turime taisyti vidinį žmogaus pasaulį. Čia irgi yra „mokslininkų“, „inžinierių“ ir „vartotojų“.
#221606

Iš 2018 m. vasario 7 d. pamokos tema „Izraelio tautos misija“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kūrėjas kol kas laukia…

Žydų tauta – kaip riešutai maiše

„Israel“ – kibirkštis širdyje

Komentarų nėra

Kelias, kurio nepakeisi

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Kai vedate žmogų į aukštesniojo pasaulio atskleidimą, pasitelkiate eksperimentines formas, kurių nebuvo jūsų kelyje atskleidžiant dvasinį pasaulį?
Atsakymas. Ne. Yra tikslus kelias, kurio negaliu pakeisti nei aš, ne kas nors kitas.
Šis kelias apibūdintas visose kabalistinėse knygose, pradedant nuo Adomo prieš beveik 6000 metų ir iki mūsų dienų. Niekas jame nepasikeitė, nes mums atskleidžiami nekintantys aukštesnės gamtos dėsniai.
Klausimas. Tačiau kalbate apie neaiškumą mūsų kelyje, nes tai pirmąsyk praeina grupė
Atsakymas. Taip, bet ne todėl, kad keičiasi dėsniai, o todėl, kad keičiasi žmonės, ir tos pačios pakopos atsiskleidžia kiek kitaip kiekvieno atžvilgiu, individualiai. Jei anksčiau egoizmo lygmuo buvo toks, kad į dvasinį pasaulį galėjo prasiveržti vienas žmogus, tai dabar reikia grupės, kuri susivienija draugėn.
#235761

Iš 2018 m. birželio 24 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvasinio gyvenimo išvakarės

Kaip raginti asilą: trauk ir stumk

Išvien su Kūrėju

Komentarų nėra

Nuo aklo tikėjimo iki suvokimo

Kabala ir religija

каббалист Михаэль ЛайтманŽmonija juda pirmyn. Kažkada ji tikėjo tik dvasiomis, paslaptingomis gamtos jėgomis: vėju, saule, mėnuliu, žemės drebėjimais, aukojimais ir kitkuo.
Iki šiol žemėje gyvuoja daugybė panašių tikėjimų. Yra tokių, kurie išnyks tik atsiskleidus Kūrėjui. Bet žmonijai vystantis, ego reikalauja vis didesnių atskleidimų, pasiekimų, didesnio bet kokių veiksmų pagrindimo.
Žmogus tampa tingesnis, egoistiškesnis, jis reikalauja apdovanojimo, reikalauja tikslaus supratimo, žinių, atlyginimo už tai, ką daro.
Todėl senovėje per daugelį amžių susiformavo įvairios kryptys, kartos, susijusios su tomis kiekvienos tautos savybėmis, kurios buvo naudingos jų elitui.
Bet svarbiausia, kad visi šie tikėjimai vadinami „tikėjimu“. Kitaip tariant, kalbama apie aklą tikėjimą tuo, ko žmogus neatskleidžia, nemato, nejaučia.
Bet kai jis pradeda su tuo dirbti, jame paprasčiausiai psichologiškai viskas susiformuoja į tam tikrą žinojimą, įsitikinimus, – tokio aiškumo, kad jis pasiruošęs paaukoti tam gyvenimą.
Klausimas. Kitaip tariant, aklas tikėjimas artėja prie tikėjimo su žinojimu?
Atsakymas. Nėra jokio žinojimo, nes niekas neatskleidžia Kūrėjo. Bet palaipsniui žmogus pasiekia būseną, kai jam pasidaro būtina tai atlikti.
Pirmasis Kūrėją atskleidė Adomas, viso labo, tik prieš 6000 metų. Nors jau ir anksčiau daugelį amžių žmonija siekė suvokti Kūrėją, bet buvo tikėjimo, o ne žinių būsenoje.
Adomas Rišonas buvo pirmasis, kuris suvokė Kūrėją, kitaip tariant, gavo tikslias žinias, abipusio bendravimo galimybę: aš Jam ir Jis man. Taip komunikuodamas Adomas ir pradėjo dirbti.
Kai žmogus taip suvokia Kūrėją, tai šiame pasaulyje vadinama „kabalos mokslu“. Štai tada jau pereiname nuo tikėjimo prie žinojimo.
Visas kabalos mokslas pagrįstas žinojimu.
Jis kviečia kiekvieną žmogų pakilti arba iš netikėjimo lygmens, kas taip pat yra tikėjimas, kad neegzistuoja Aukštesnioji jėga, vystymosi programa ir t.t., arba iš lygmens, kuriame Aukštesniosios jėgos priimamos kaip aklas tikėjimas, – iki būsenos, kai žmogus atskleidžia Kūrėjo valdymą ir pradeda atitinkamą tarpusavio komunikaciją.
Taigi, mūsų pasaulyje yra dvi visiškai skirtingos elgesio metodikos.
Todėl egzistuoja didžiulis kiekis įvairiausių tikėjimų, daugiau nei 3000. Mes matome, kaip jie skiriasi įvairiuose pasaulio regionuose.
Pavyzdžiui, Pietų Amerikoje priimta iškasti iš žemės savo protėvių kaulus, nuplauti juos išreiškiant pagarbą ir vėl užkasti. Kinijoje praktikuojami kiti garbinimai, Japonijoje – dar kiti.
Visi užsiima tuo, kad išsigalvoja įvairiausias metodikas. Tai – viena linija.
Antroji linija – tai kabala. Ji skirta tiems žmonėms, kurie negali dirbti aklai, jiems reikalingas suvokimas.
Kabalos mokslas veda juos į Aukštesniosios jėgos atskleidimą. Ne į tikėjimą ja, kai žmogus išsigalvoja sau įvairiausių metodikų, elgesio sistemų, tarpusavio veiksmų, o būtent į atskleidimą.
Žmogui atsiskleidžia elgesio su Aukštesniąja jėga modeliai, abipusio suartėjimo, bendravimo, vystymosi ir t.t.
Klausimas. Kitaip tariant, kur Baal Sulamas rašo „religija“ vienareikšmiškai reikia suprasti „kabala“?
Atsakymas. Baal Sulamas turi omenyje būtent kabalą, kadangi niekas kitas nėra susijęs su Aukštesniąja jėga.

Iš 2017 m. liepos 10 d. TV programos „Paskutinioji karta“

Daugiau šia tema skaitykite:

Brendimo laikas

Pavojingas egoizmo pasitikėjimas savimi

Religija, kaip dalyvavimo Kūrėjo darbe metodika

Komentarų nėra

Abraomo atradimas

Izraelis ir pasaulio tautos, Senovės Babilonas

каббалист Михаэль ЛайтманKūrėjas – tai davimo ir meilės savybė. Jis tobulas. Ir tik toks Jis mums pasireiškia. Tam, kad atsiskleistų savo kūriniams ir padarytų juos panašius į save, Jis sukūrė juos priešingus sau, kaip pasakyta: „Aš sukūriau blogį“. Tačiau sukūręs mus kaip blogas būtybes, kasdien tampančias vis egoistiškesnėmis, kartu Jis suteikė mums išsitaisymo instrumentą. Tik bėda, kad visa tai vyksta palaipsniui, pagal gamtos dėsnius.
Gamta vystosi pagal negyvosios, augalinės, gyvūninės gamtos ir žmogaus organizmo dėsnius. Pasak kabalos mokslo, žmogus nuo gyvūnų skiriasi ne tuo, kad vaikšto ant dviejų kojų ir aukštai pakelta galva (juk strutis taip pat vaikšto ant dviejų kojų). Ir net ne tuo, kad mąsto. Jis siekia gyvenimo tikslo, tai jį ir skiria nuo gyvūnų.
Tai aiškus siekis sužinoti gyvenimo tikslą, klausimas apie jo prasmę. „Dėl ko ir kam aš gyvenu? Koks mano sukūrimo ir egzistavimo tikslas?“ – klausimai, labai jaudinantys kai kuriuos žmones. Tačiau šie neranda atsakymo.
Pirmasis, prieš 5777 metų pabandęs atsakyti į šį klausimą, buvo žmogus vardu Adomas. Jis savo mintimis, jausmais, vidiniu siekiu, giliais samprotavimais įsiskverbė į Visatos paslaptis ir tai aprašė nedidelėje knygelėje „Slaptasis angelas“, kuri pasiekė mūsų laikus.
Dėl šio atskleidimo ir darbo su savimi jis pirmasis pradėjo teisingai naudoti gamtos jėgas savo vystymuisi ir pasivadino Adomu. „Adomas“ kilo iš žodžio „panašus“ į Kūrėją.
Daugelis vėlesnių kartų žmonių naudojosi Adomo metodika. Po 20 mokinių kartų ji pasiekė Abraomą, gyvenusį Senovės Babilone ir iš pradžių skleidusį ne visai teisingą požiūrį į gamtą: jis manė, kad dvasinis pasaulis – tai daugybė dievukų, kuriuos reikia garbinti.
Tačiau vėliau aptiko, kad ta daugybė priešingų gamtos jėgų, veikiančių savarankiškai ir netgi esančių tarp savęs teigiamuose ir neigiamuose santykiuose kaip senovės Graikijos dievai, iš tikrųjų kyla iš vieno bendro proto ir jėgos.
Šį protą reikia tyrinėti, atskleisti, prie jo priartėti, tada žmogus sužinos ir supras gyvenimo prasmę. Kitaip, mąstė Abraomas, visi amžiai, praėję nuo Adomo iki jo, nepaliko pėdsakų ir nedavė naudos.
Iš esmės, mes tyrinėjame įvairias tikrovėje egzistuojančias jėgas. Bet jos neturi bendro pagrindo, šaltinio, todėl jį būtinai reikia atskleisti. Tai ir padarė Abraomas.
Jis atrado bendrąją gamtos jėgą, esančią virš kitų atskirų jėgų, kurias tais laikais garbino visi žmonės ir jis taip pat, prieš atskleisdamas bendrąją jėgą. Tyrinėdamas šią jėgą, nustatė, kad ji absoliučiai gera ir bendra. Tai Abraomas ėmė aiškinti babiloniečiams.
Mums atrodo, kad tarp daugdievystės ir viendievystės ypatingo skirtumo nėra. Tačiau vienos jėgos garbinimas reiškia ne viendievystę, o supanašėjimą su ja. Reikalas tas, kad kai žmogus, vykdydamas savo paskirtį, siekia tapti į ją panašus, jis kartu keičia save, savo elgesį, požiūrį į pasaulį, sureguliuoja visuomeninius santykius.
Keisdamasis jis keičia pasaulį, visuomenę, šeimą, Jis viską kuria pagal vieną bendrą šabloną, pavyzdį, gaunamą iš viršaus, atskleidęs, išaiškinęs, įsisavinęs, ištyręs Aukštesniąją jėgą.
Tai iš esmės ir atliko Abraomas. Jis pabandė viską išaiškinti savo mokiniams, ir tie pasekė jo keliu. Taip susibūrė žmonių grupė, vadinama „Izraelio tauta“, nuo žodžio „Isra-El“ („Isra“ – tiesiai, „El“ – Kūrėjas) – tiesiai į Kūrėją. Kitaip sakant, tai grupė, siekianti tyrinėti gerą bendrąją jėgą – Kūrėją.

Iš 2017 m. birželio 4 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Pradininkų tauta

Kodėl bijoma kabalos? I dalis

Metodikos vystymasis nuo Adomo iki mūsų laikų

Komentarų nėra

Kaip puodas gali tapti puodžiumi

Dvasinis darbas, Kūnas ir siela

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Negi Adomas gali pasiekti Kūrėją? Kaip puodas gali tapti puodžiumi?
Atsakymas. Yra toks noras, kai siekiama gauti, mėgautis, viską sugerti į save. Todėl jį vaizduojame kaip puodelį.
Be to dar yra ir ketinimas, nusakantis, kaip panaudosiu savo norą.
Tarp noro ir ketinimo galime atlikti veiksmą, vadinamą apribojimu. Tai reiškia, kad net labai norėdamas gauti sau atsisakau šio veiksmo, nes nenoriu būti priešingas Kūrėjui. Todėl sukuriu sąlygą, vadinamą „Cimcum alef“ – „Pirmasis apribojimas“.Tačiau Kūrėjas nori, kad gaučiau tą malonumą, sklindantį iš Jo kaip Šviesa. O aš prieš Šviesą „užstumiu sklendę“ ir sakau: „Ne, nepriimsiu tavęs, nes tada tapsiu gaunančiuoju, o tu – duodančiąja. O aš noriu pasiekti Tavo lygmenį“.
Sklindanti į mane Šviesa vadinama „tiesiogine Šviesa“ („Or jašar“). Šviesa, kurios nepriimu, vadinasi „atspindėta Šviesa“ („Or chozer“).
Po to, kai atspindžiu tiesioginę Šviesą, imu tikrinti, kiek galiu gauti, kad pajusčiau malonumą ne aš, bet Kūrėjas, dirbti ne savo, bet Jo norui. Matau, kad galiu įdėti visai mažai pastangų, priimti nedidelį Šviesos kiekį. Ir tuomet prisipildau iki nustatyto lygio.
Šviesa, kurią gaunu, vadinama „vidine Šviesa“ („Or pnimi“).
Taigi, kai tampu panašus į Kūrėją, mano gavimas prilygsta Kūrėjui. Tokios būklės esu lygus Kūrėjui.
Taip tęsiu darbą visose 125 pakopose daugybėje sričių, kol visiškai prisipildau.
Kiekviena dalis, kurią konstruoju savyje Kūrėjo pavyzdžiu, vadinama siela. Pagal tai, kaip ją taisau, kildamas 125 pakopomis, ji auga ir tampa vis didesnė.
Klausimas. Vadinasi, siela nėra kažkas pastovaus?
Atsakymas. Tai noras, kuris tampa lygus Kūrėjui.

Iš 2017 m. gegužės 14 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Daugialypis Šviesos poveikis

Uždraustasis vaisius: antrojo bandymo nesėkmė

Pasistengti ir rasti (igati ve macati)

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai