Pateikti įrašai su Adomas žyme.


Kas yra dvasinis parcufas?

Pasaulio struktūra

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Kas yra dvasinis parcufas?
Atsakymas. Išvertus iš hebrajų kalbos „parcuf“ reiškia „veidą“. Tad dvasinis parcufas – tai pavidalas, veidas, modelis.
Pirmojo Žmogaus (Adam Rišon) Parcufas – tai jo modelis sudarytas iš dešimties sfirų, kurios simbolizuoja jo dvasinį lygmenį, panašumą į Kūrėją.

Iš 2017 m. gegužės 14 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Mano mintys Twitter (2017 10 06) II d.

Visas pasaulis – tai dešimt sfirų

Žmonijos sielos struktūra

Komentarų nėra

Valios laisvės beieškant, III d.

Valios laisvė

Aukščiau Visatos
Jei pakiltume ir pažvelgtume į bendrą vaizdą, nekreipdami dėmesio į žmoniją, – į negyvąją, augalinę ir gyvūninę gamtą, – tai prieš mus atsivertų ypatingas bendras dėsnis, kuris mus visus priskiria prie bendros sistemos. Be to, prie uždaros, integralios, idealiai tarpusavyje susijusios visose savo dalyse.
Taip gamta elgiasi su visais, ir tik mes – žmonės – esame priešingi jai pagal savo prigimtį.
Išeina taip: jei mes priešingi Gamtai, tai galime iš šalies ištirti, suprasti, suvokti ją ir tapti panašūs į ją. Bet ne natūraliu būdu, būdami panašūs į negyvąjį pasaulį, florą ir fauną, o savarankiškai, nepriklausomai kildami ant bendros Aukštesniosios gamtos pakopos, kuri yra aukščiau mūsų Visatos, aukščiau Didžiojo sprogimo, nuo kurio Ji prasidėjo.
Tai ir yra tikroji žmogaus pakopa, Žmogaus lygmuo – nuo žodžio Adomas, kuris reiškia: „panašus“ (dome) į bendrą sistemą. Kartu mes imsime ją kontroliuoti – suprasime, suvoksime visą Gamtą, prasiskverbsime į jos gilumą, įsijungsime į ją.
Štai kur slypi esmė, mūsų gyvenimo tikslas, mūsų valios laisvė. Tik dėl to verta gyventi. Antraip mes liekame apgailėtinomis skruzdėlėmis, vykdančiomis savo kūno komandas.
Tai reiškia, kad mums būtina rasti metodiką, kuri leis mums stovėti prieš Gamtą, pažinti, atskleisti, tyrinėti ją – ir kartu formuoti save pagal šią visuotinę, globalią gamtą, įtraukiant visą Visatą, žmoniją ir, kas žino, ką dar.
Šito reikia siekti. Juk tik taip, jei aš suvoksiu šią universalią sistemą, jei atversiu ją, jei sužinosiu, dėl ko egzistuoju, kaip buvau sukurtas, kaip gyvenu ir vystausi ir į kokią visa apimančią Gamtą turiu ateiti, – tik taip aš iš tikrųjų realizuosiu save.
Toks mano laisvas pasirinkimas: pasiekti tai ar ne. Įeiti ar neįeiti į interakciją su Gamta, į susijungimą, bent į suartėjimą ir supratimą. Žmogus geba laisvai kurti, sugerdamas į save visą šią sistemą protu ir jausmais, iki pat smulkiausių detalių. Ir štai tada jis vadinsis „Žmogumi“ (Adomu).
Juk šioje būsenoje jis sujungia savyje dvi priešingas jėgas. Viena vertus, pagal šio pasaulio prigimtį, jis egoistas, o kita vertus, pagal globalaus pasaulio prigimtį, jis altruistas. Jis turi šansą įgyti antrąją jėgą. Ir šis šansas laukia, kol bus įgyvendintas.
Žmogų atveda prie šios galimybės, o toliau viskas priklauso nuo jo paties: nori jis to ar nenori? Jis randa metodiką: knygas, mokytojus, grupę tam įgyvendinti – kitaip tariant, tą vietą, kur jis įgyvendina savo ryšį su Gamta. Taip žmogus gali judėti pirmyn, vystytis pasitikdamas šį etapą, kuriame Gamta jam atsiskleis.
Ir jis laisvas šiame kelyje. Juk jis gali pagal paties valią, laisvai jungtis į grupę, kuri jį moko, kaip prisijungti, įsitraukti į visa apimančią Gamtos sistemą.

Iš 2016 m. birželio 28 d. 739-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Valios laisvės beieškant, I d.

Valios laisvės beieškant, II d.

Kas tiki valios laisve

Komentarų nėra

Mano mintys Twitter (2017 04 06)

Twitter

Pasaulio neapibrėžtumas ir politikų nesėkmės rodo, kad vadovai nežino, kaip valdyti. Jiems būtina išmanyti Gamtos Dėsnius ir jų laikytis.
Rasti prieš 4,28 mlrd. m. atsiradusių mikrobų pėdsakai – jau po  200 mln. m. susiformavus žemės plutai.
Adomas vis dėlto sukurtas iš molio! Įrodyta, kad gyvybė žemiškomis sąlygomis gali atsirasti iš molio, sitezuojant molio mineralus iš metabolitų.
Asado veiksmai Sirijoje – Obamos politikų pasekmė. Todėl Trumpo veiksmai būtini ir jo asmeniškai kritikuoti kol kas nėra už ką.

Komentarų nėra

Genetinis žmonijos žemėlapis, 2 d.

Izraelis ir pasaulio tautos, Viena siela

Slaptasis genas
Klausimas.
Ar yra kas nors žmogaus genuose ir DNR, ką žino kabala, bet nežino genetikai?
Atsakymas. Yra papildomas – dvasinis – užtaisas, paslėptas nuo paprasto žmogaus.
Pavyzdžiui, Izraelio tautoje įvairiose kartose buvo žmonių, gimusių ne žydais, bet prisijungusių prie šios tautos ir tapusių labai reikšmingomis asmenybėmis. Tačiau jie tarsi ir neturėjo žydiškų genų. Ypač daug tokių atsitikimų buvo Šventyklos klestėjimo laikais.
Vadinasi, ši informacija nebūtinai perduodama iš tėvų per fizinį kūną. Čia veikia dvasinės informacijos dalis, išjudinanti vidinį dvasinį vystymąsi ir įpareigojanti žmogų realizuoti savo paskirtį, neturinčią nieko bendro su tėvų namais.
Pavyzdžiui, Rabi Akivos tėvai nebuvo žydų kilmės, jie judaizmą priėmė vėliau. Tačiau tai nesutrukdė jų sūnui tapti didžiu žydų išminčiumi, vienu iš didžiausių Izraelio istorijoje. Iš kur gi tai atsirado? Taigi, pagal materialiąją DNR negalime spręsti apie dvasinę DNR, t. y. apie dvasines šaknis.
Dvasinės šaknys – tai Adomo Rišono sistemos dalis. Adomas – tai ne žmogus, o dvasinė sistema, kurioje visi esame su savo ištaisytais norais. Taip mes visi susijungiame į vieną – dvasinį – kūną. Toks dvasinis kūnas, kuriame visos dalys yra harmonijoje, vadinamas Adomu, pirmuoju žmogumi.
Jei kiekvienas žmogus, ištaisęs savo norus, yra pasiruošęs susijungti su tokiais pačiais ištaisytais norais kitų žmonių, siekiančių jungtis kaip su broliais į vieną kūną, į vieną norą, tai visi susivienija.
Ir tuomet šiame ryšyje pajuntame pirmąjį žmogų, Adomą Rišoną – bendrąjį norą, surinktą iš daugybės atskirų norų. Kiekvienas anuliuoja savo egoizmą ir virš jo susijungia su kitais, kad būtų su jais viename nore, tarsi viename kūne.
Yra tokių sielų, atskirų Adomo dalių, kurios labai veržiasi tokio susivienijimo link, todėl jos laikomos aukštomis sielomis. O yra tokių, kurios ne itin to siekia, yra netgi visai abejingų.
Toks dvasinis genas, vadinamasis „rešimo“ – siekis vienytis, yra kiekviename pasaulio žmoguje: teigiamas, neigiamas arba nulinis.
Bus tęsinys…

Iš 2016 m. liepos 12 d. 744-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Genetinis žmonijos žemėlapis, 1 d.

Israelis – ne tautybė, o veržimasis aukštyn

Grįžti į Adomo pavidalą

Komentarų nėra

Ypatingas dvasinio gimimo taškas

Dvasinis darbas

Klausimas. Kas yra naujieji metai žvelgiant iš kabalos pozicijų?
Atsakymas. Naujieji metai iš kabalos požiūrio taško – tai žmogaus dvasinis gimtadienis. Ji švenčiama nuo tada, kai žmogus, vardu Adomas, prieš 5777 metų pirmąsyk atskleidė dvasinį pasaulį.
Taip žmonės mūsų pasaulyje įgijo galimybę atskeisti sau aukštesnįjį pasaulį ir kilti į jį iš savo gyvūninės būsenos – mūsų materialaus pasaulio.
Tai ypatingas dvasinio gimimo taškas, kai pirmasis žmogus išėjo į dvasinį pasaulį. Tai jis mums nutiesė kelią. Visi kiti kabalistai ėjo tuo keliu ir vystė šią metodiką kaip pakilti virš egoizmo pritraukiant Šviesą , nes ji – vienintelė. Ir mes einame tuo pačiu keliu, todėl ir švenčiame šią dieną.

Iš 2017 m. sausio 1 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Gera gyventi turint pasmę

Suvokti gyvenimo tikslą

Visa evoliucija – tai egoizmo vystymasis

Komentarų nėra

Religija, kaip dalyvavimo Kūrėjo darbe metodika

Kabala ir religija

Klausimas. Kas yra religija kabalos požiūriu ir dėl ko ji reikalinga?
Atsakymas. Religija vadinama teisingo žmogaus vystymosi bendroje gamtos sistemoje metodika. Skirtingai negu negyvasis, augalinis ir gyvūninis lygiai, žmogiškas vystymasis numato aktyvų pačių žmonių dalyvavimą.
Kažkada pasaulis pradėjo vystytis nuo nulio. Pradžioje vystėsi negyvoji gamta, augalai, gyvūnai, o pabaigoje – žmogus. Ši evoliucija vyko automatiškai dėl gamtą valdančios jėgos.


Tačiau kažkuriame vystymosi etape žmogus peržengia tam tikrą slenkstį, už kurio staiga atsiskleidžia, kad tai ne atsitiktinis, o tikslingas vystymasis. Pirmiausiai tai atskleidė žmogus vardu Adomas, dėl to ir buvo pavadintas pirmuoju žmogumi.
Adomas atskleidė, kad visa evoliucija – tai procesas, tiksliai suorganizuotas iš aukščiau. Tačiau šitas procesas nėra iki galo nulemtas, jame yra toks taškas, nuo kurio žmogus turi pradėti dalyvauti procese savarankiškai. Šitas savarankiškumas atsiranda nuo Adomo atskleidimo laikų, ir dėl to mes pradedame skaičiuoti laiką ne nuo pirmojo nulio ir pasaulio gimimo, o nuo pirmojo žmogaus – Adomo.
Adomo atradimai laikomi pasaulio pradžia, ir nuo to momento skaičiuojami 6000 metų, skirti pasauliui išsivystyti. Būtent nuo šito laiko mes aktyviai įsijungėme į vystymąsi, tapdami  partneriais aukštesniosios gamtos jėgos, kuri vadinama Kūrėju.
Taigi, tikroji religija – tai mūsų dalyvavimo Kūrėjo darbe metodika, kuri mus moko, aiškina ir ruošia išpildyti mūsų misiją. Iš tikrųjų, nieko nėra ką daryti šitame pasaulyje, išskyrus mokytis teisingai dirbti su Aukštesniąja šviesa, kuri įpareigoja vystytis, norime to ar ne, t. y. natūraliu vystymosi keliu – „savo laiku“ (beito).
Natūralaus vystymosi kelias – tai kančių kelias. Mes gauname galimybę vystytis kitu keliu – teisingai, savarankiškai, sąmoningai, lyg „greitindami laiką“ (axišena). Taip mes savyje sukuriame Adomo, žmogaus, formą, kuri reiškia „panašus“ į Kūrėją.
Išeina, kad tikroji religija – tai visai ne tradicinė religija ir tikėjimas, kurie egzistuoja šiandien žmonijoje, o kabala. Religija – tai vienintelis žmogaus veiksmas gamtoje, per kurį jis tampa Kūrėjo partneriu evoliucijoje, padedantis aukštesniajai jėgai privesti prie baigtinės, iš anksto numatytos, teisingos ir ištaisytos formos. Tokiu būdu žmogus tampa visiškai toks kaip Kūrėjas.
Religijos tikslas – privesti prie suvokimo savo blogio ir išmokti atskirti gėrį nuo blogio. Šitame yra visas skirtumas tarp Kūrėjo ir kūrinio. Kūrėjo savybės – tai gėris, o kūrinio savybės – blogis. Dėl to, kiek mes suvokiame savo egoizmo blogį, tiek atskleidžiame Kūrėjo gėrį.

Komentarų nėra

Grįžti į Adomo pavidalą

Viena siela

Klausimas. Jei Kūrėjas sukūrė kūrinį pagal savo atvaizdą ir pavidalą, tai kam jį taisyti?
Atsakymas. Biblijoje pasakyta, kad Kūrėjas sukūrė Adomą. „Adomas“ hebrajiškai reiškia „žmogus“. Kitaip tariant, Adomas – dvasinio žmogaus, sukurto pagal Paties Kūrėjo atvaizdą, prototipas.
Ir tada šis žmogus nusidėjo, t. y. nukrito iš dvasinio, davimo, meilės, panašumo į Kūrėją, lygmens į priešingą Jam lygmenį ir sutrupėjo į daugybę mažų dalelių. Ir dabar mes visi kartu turime pakelti šį žmogų.
Mes esame Adomo sūnūs, nes kiekviename iš mūsų yra jo dalelė. Mes turime susivienyti ir vieningai kartu pakelti Kūrėjui savo vidinius lūkesčius ir egoizmo ištaisymą. Tačiau dabar mes nesame Jam tapatūs, mes priešingi Jam.
Todėl turime grįžti į savo  pradinę būseną, ištaisyti visas daleles ir susivienyti į vieną visumą, į tą patį Adomą. Tai ir yra mūsų išsitaisymas. Todėl įsako „pamilk artimą, kaip pats save“  vykdymas yra kelias į išsitaisymą.
Klausimas. Kaip paaiškintumėte, kad vieni kenčia labiau negu kiti? Pavyzdžiui, vienas gimė be namų, be šaknų ir visas jo gyvenimas – kova už gyvybę, kitas gimė gausoje ir nematė gyvenime nei kliūčių, nei kančių.
Atsakymas. Kiekvienas iš mūsų kilo iš įvairių dvasinio Adomo lygmenų. Vienoje dalelėje jo daugiau, kitoje mažiau, ir visos jos kilo iš įvairių dalių: iš smegenų, rankos, kojos, liemens ir t.t.
Adomas – tai dvasinė sistema, kurią nagrinėjame kaip savo kūną, kiekviename yra kita jo dalis, kita didelės bendros sielos šaknis. Todėl kiekvienas turi savo likimą, pradines sąlygas ir, be abejonės, įvairias galutines būsenas.
Tačiau mes visi kartu sudarome vieną pavidalą, ir todėl aš vis tiek save kompensuoju! Kuo aš blogesnis, tuo man lengviau išsitaisyti! Ir kiekvienam skirtasis darbas yra toks pats.

Iš 2016 m. vasario 14 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Žmonija – uždara sielų sistema

Kabalistas – mokslininkas, tiriantis save

Kur yra siela?

Komentarų nėra

Nukreipk visas jėgas į tai, kas svarbiausia

Dvasinis darbas, Egoizmo vystymasis

Pokalbis prieš kongresą
Senovės Babilone pirmąkart pasireiškė tikrasis susvetimėjimas tarp žmonių, noras pasidalyti. Egoizmas išaugo ir tai buvo priežastis, kodėl žmonės ėmė tolti vieni nuo kitų, kaip sakoma, liovėsi vieni kitus suprasti. Tada ir atsirado kabalos mokslas.
Kabalą atskleidė vienas iš senovės Babilono šventikų – Abraomas, kuris atrado mūsų priklausymą nuo egoizmo ir suprato, jog šis egoizmas ne veltui pradeda vystytis. Juk būtent anuomet jis pasireiškė labai staigiai ir galiausiai sukėlė visų senovės Mesopotamijos tautų išsiskirstymą po visą pasaulį.
Štai tada ir buvo atskleistas kabalos mokslas, kuris iš esmės teigia, kad nepaisydami egoizmo žmonės turi vienytis. Tai labai sudėtinga ir apskritai ne žmogaus jėgoms, bet reikia suprasti, kad tai Gamtos iššūkis ir turime taip veikti. „Jeigu telksimės ir saugosime tokią vienybę, kuri buvo prieš egoizmo pliūpsnį, – pamokslavo Abraomas, – tai visąlaik kilsime virš šio egoizmo. Jam augant, mes laikysimės vienybės ir kilsime vis aukščiau.“
Taip ir sakoma pirminiuose šaltiniuose, kad anksčiau visi žmonės buvo kaip viena šeima: visi kalbėjo viena kalba, visi suprasdavo vieni kitus, visi buvo artimi vieni kitiems. Jie gyveno labai paprastai, maitinosi iš esmės vienodu maistu. Netgi jei kažkuris buvo turtingesnis, o kažkuris skurdesnis – tai neypatingai atsispindėjo buityje. Visi valgė vytintą žuvį (Tarpupyje jos buvo pakankamai), duoną, svogūnus, česnakus, taip pat ir kai kuriuos pieno produktus – ir viskas. Štai tai, ką jie turėjo, bet turėjo visi. Kitaip tariant, žmonėms nekildavo ypatingų rūpesčių dėl to, kaip prasimaitinti. Žemė buvo derlinga, viskas buvo gerai ir visi gyveno maždaug vienodai – iki pat egoizmo pliūpsnio.
Tad ir Abraomo atskleistas kabalos mokslas irgi pagrįstas tuo, kad žmonės turi gyventi  praktiškai vienodai – tenkindami savo natūralius kūniškus poreikius, kaip reikalauja kūnas, t. y. normaliai, racionaliai. O visa kita, visas likusias jėgas turi skirti tam, kad kiltų virš savo egoizmo.
Abraomas kalbėjo apie tą egoizmą, kuris ėmė busti ir smarkiai augti. Vieną pradėjo traukti prie verslo, kitą prie kažko dar, trečią – irgi… Kiekvienas užsimanė būti didesnis už kitus, geresnis, stipresnis, svarbesnis ir t. t. „Priešingai, mums reikia likti tame pačiame lygmenyje, – kalbėjo Abraomas, – arba, galimas daiktas, kilti gerinant savo gyvenimą, bet vienodai, kad būtume išsaugoję bendrumą, kaip viena šeima.“ Vieningoje šeimoje visais vienodai rūpinamasi, kad kiekvienas turėtų tai, ko reikia, patenkintų savo poreikius, o visur kitur visos jėgos yra nukreipiamos tik kilimui virš egoizmo. Toks požiūris į mūsų raidą ir yra kabalos pagrindas.
Vis dėlto dauguma nepaklausė Abraomo ir nuėjo egoistinio vystymosi keliu, išskyrus tą žmonių grupę, kurią jis surinko. Joje viešpatavo davimo įstatymai: žmonės vieni kitiems parūpindavo tai, kas būtina, ir tuo pačiu metu kiekvienas pagal galimybes stengėsi pakilti, visas likusias jėgas skirdamas saitams su kitais. Jeigu žmonės taip veikia, tai jų tarpusavio ryšyje, santykiuose ima pasireikšti aukštesnioji Gamtos jėga (galima pavadinti ją Kūrėju). Ir tuomet jie jaučia kitą egzistavimo lygmenį – nebe tą negyvąją, augalinę, gyvūninę gamtą, kurią nuolat rūpindamiesi kūno gerove, jo poilsiu, patenkinimu, patogumu, jaučiame dabar, o kitą lygmenį.
Šis lygmuo vadinamas „žmogumi“, arba „Adomu“, – iš žodžio „panašus“ (dome). Panašus į Kūrėją, į tą aukštesniąją jėgą – davimo ir meilės jėgą, kuri iš tikrųjų vadovauja gamtai iš vidaus, ją judina, vysto. Štai kas tada buvo atskleista ir paskui keliems tūkstantmečiams paslėpta, o šiandien vėl pradeda atsiskleisti.
Paskutinieji dabarties kabalistai – Baal Sulamas, Rabašas ir mes su jumis. Beje, mes jau ne šiaip sau tai atskleidžiame, kaip kad jie atskleidė mums, o pradedame tai realizuoti. Ir realizacija vyksta jau ne nuo senovės Babilono lygmens, kai žmonės iš esmės buvo viename lygyje, kaip viena šeima. Tada viskas buvo galbūt paprasta, bet akivaizdu, kad ne taip turėjo toliau klostytis istorija.
Žmonijai reikia išvystyti savo egoizmą, išvystyti kaip reikiant, iki suvokimo, jog jis iš tikrųjų mus žudo. Užuot jautę gėrį, kurį jis mums žadėjo, mes suvokiame, jog esame pasimetę, silpni, nieko nepasiekę. Mes stengiamės gyventi geriau, galiausiai tam išeikvojame visus metus, visas galimybes, kurias turime šioje būsenoje, mūsų gyvenime.
Taigi šiandien mes pradedame nuo visiškai kitokio lygmens – nuo egoistinio, galutinio, finalinio žemiškosios raidos lygmens. Iš tikrųjų egoizmas išaugs kur kas labiau, bet kitame jo lygmenyje žmogus jau pradeda vienytis ir pereina į kitą raidos stadiją.

Iš 2013 m. birželio 12 d. Krasnojarske prieš kongresą vykusio pokalbio

Daugiau šia tema skaitykite:

Visuomenė – vienas bendras dvasinis organizmas

Vienybė per meilę arba neapykantą

Kuo naudingas egoizmas?

Komentarų nėra

Visas pasaulis – ant mažo plausto

Krizė, globalizacija

Visa kūrinija skirstosi į 4 vystymosi lygmenis: negyvąjį, augalinį, gyvūninį ir žmogiškąjį. Žmogus vystydamasis taip pat pereina šiuos 4 lygmenis.
Negyvajame lygmenyje žmogus nesusimąstydamas sutinka su viskuo, ką su juo daro aukštesnysis valdymas. Augaliniame atsiranda savas noras, sutikimas ir nesutikimas.
Pakilti į gyvūninį lygmenį – vadinasi – turėti nuosavą charakterį ir likimą, savo kryptį, individualumą. Tai yra vykdyti savo ypatingą paskirtį kūrinijoje, turėti aktyvią jėgą didelėje gamtos mašinoje ir teisingai sukti jos dantratukus, atsižvelgiant į Kūrėjo veiksmus, tik iš savo pusės.
Kai žmogus pats tampa kaip visa ši didžiulė mašina – tada ima vadintis žmogumi, Adomu. Tai reiškia, kad jis apima visą gamtos mechanizmą ir valdo jį, vietoje Kūrėjo – įsijungia į bendrą kūrinijos programą. Tai reiškia pakilti į žmogaus lygmenį.
Mūsų dienomis žmonija ima busti, kad pakiltų iš negyvosios pakopos į augalinę. Todėl mes jaučiame nepatogumų, nematome kelio, nežinome, kur ir kodėl eiti. Artimiausiais metais bus daug įvykių, kurie labai supainios žmones, jie neturės supratimo, kaip gyventi toliau.
Tai susiję su paprasčiausiais, kiekvienam suprantamais dalykus, o ne su aukštais principais. Staiga dings gyvenimo pagrindas: ekonomika liausis veikusi, suirs santykiai tarp žmonių, jėgos struktūros – prasidės visiška suirutė. Tarytum apgaubs rūkas, ir viskas taps nesuprantama.
Kiekvienas, atėjęs į kabalą, todėl ir pradėjo studijuoti, nes kažkada pajautė, kad įžengė į tokį rūką. Žmogus daugiau nesijaučia šeimininku savo gyvenimo, kai viskas paklūsta nustatytam grafikui. Atsiranda kažkoks neaiškus faktorius, kuris jį painioja.
Tuomet pradeda veikti apsauginė organizmo jėga, nes žmogus nori jaustis užtikrintas, tvirtai stovėti ant žemės ir laikyti vairą rankose, žinoti, kad yra darbo, pinigų, sveikatos, pensija. Bet staiga pamato, kad tai tarsi pranyksta rūke.
Tokią būseną jaus visa žmonija. Kai tai bus ne kažkieno asmeninė būsena, o įgaus didžiulius mastus, bus baisu. Tačiau tai stumtelės mus į kitą lygmenį – privers ieškoti apsaugos, naujo pagrindo ir atves į augalinį lygmenį.
O augaliniame lygmenyje žmonėms teks patiems ieškoti, kaip laikytis vieniems kitų, t. y. pasiekti globalų ir integralų ryšį savo noru, sąmoningai suvokiant, kad be to neišsigelbėsime.
Visi tarytum stovime ant plaukiančio plausto. Tik įsivaizduokime, kas atsitinka, jei kiekvienas juda ne sutartinai, bet siūbuoja plaustą priešingomis kryptimis! Kad neapvirstume, turime laikytis vieni už kitų ir nuolat palaikyti pusiausvyrą – antraip nuskęsime! Toks pojūtis įsiviešpataus pasaulyje.

Iš 2011 m. rugpjūčio 26 d. pamokos pagal knygą „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Piramidė

Kilti šviesos greičiu

Eskalatoriumi – Aukštesniųjų pasaulių pakopomis

Komentarų nėra

Ant amžinybės slenksčio

Egoizmo vystymasis, Krizė, globalizacija, Laidavimas

Turime sukurti tokią visuomenę, kuri pasirūpintų teisinga visų pasaulio žmonių ateities kryptimi, kitaip neišgyvensime. Matome, kas šiandien vyksta, ypač išsivysčiusiose šalyse. Ten pat ritasi likusios. Žmonėms kyla pojūtis, kad rytojaus apskritai nėra.
O iš tiesų – tai nuostabi būsena: mes egoistiškai atsiplėšėme nuo senojo pasaulio ir dabar esame neutralios būsenos, tarsi kybome.
Pats laikas parodyti žmogui tolesnę tarpusavio ryšių sistemą, kurioje pajusime visiškai kitą būseną.
Pradedame naują vystymosi etapą. Kaip kažkada iš beždžionių palaipsniui išvystėme savo gyvūninę būseną, taip šiandien pradedame vystyti savo vidinę – žmogaus – būseną.
Šiandien kylame ant laiptelio, kuris vadinasi „Adomas“ – žmogus. Adomas – atitinkantis Aukščiausiąją gamtos jėgą. Ji šiandien trokšta išmokyti mus susilieti su Ja. Todėl ši krizė – visuotinė, integrali.
Privalome būti tokie kaip gamta, kaip ji! Tuo imame suprasti vidinį mechanizmą, dėl kurio veikiame, kuris mus judina. Vidinė gamtos programa veda prie nustatyto tikslo, o mes net nežinome šito. Mirštame, nė nežinodami, kam gyvenome. Gimstame ir nežinome, kur judame ir kodėl. Veikiame instinktyviai, nes esame verčiami gamtos, ir tiek.
O iš tiesų egzistuoja visa veiklos programa, priežasties ir pasekmės ryšys! Kiekviena gamtos dalis turi savo priežastį, pasekmę, tikslą, ir niekas joje neegzistuoja šiaip sau, taip pat ir mes. Mes galime tai pamatyti! Į šį lygį dabar ir kelia mus gamta – į tolimesnį išsivystymo lygį.
Šiandieniniame lygyje kol kas tik išgyvename tą gyvūninį egoizmą, kuriame esame sukurti ir kuris mumyse vystosi. O kildami į aukštesnį lygį – pasaulinį, visuotinį, globaliai susisaistydami su gamta, keisdamiesi pagal ją, pamažu pradedame suvokti vidinį mechanizmą, vidinę Aukščiausiosios gamtos jėgos mintį. Kaip kalba astrofizikai, visa Visata – tai mintis. Kai žmogus tai suvokia, jis pajunta amžinybę.

Daugiau šia tema skaitykite:

Mažas žmogaus žingsnelis – milžiniškas žmonijos žingsnis

„Viena šeima“ – ne utopija!

Lūžio taške – iš praeities į ateitį

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai