Klausimas: Kodėl mes visą laiką kalbame tik apie ryšį tarp mūsų ir nekalbame apie ryšį su Kūrėju?
Atsakymas: Dabar kalbame apie mūsų užduoties įvykdymą ir todėl tiek daug dėmesio skiriame tarpusavio ryšiui.
Galutinis tikslas – tai susiliejimas su  Kūrėju  pagal  savybių panašumo dėsnį, nes tai mums reiškia  tapti „Žmogumi“, Adomu ( t. y. „panašiam“ į Kūrėją).
Tam  mes turime paruošti savo dvasinį indą (kli), padarę jį panašų į Aukštesnįjį. Šis indas turi būti bendras visiems, ir jame visos jo dalys turi būti susijungę  kaip vienas žmogus su viena  širdimi.
Į jį įsijungia visa mūsų neapykanta, pavydas, išdidumas, garbės ir valdžios troškimas – mums reikia pakilti virš viso to ir susijungti tam, kad taptume panašūs į Kūrėją ir pasiektume susiliejimo su Juo.
Mums atrodo, kad Kūrėjas yra kažkur mūsų išorėje – tačiau galiausiai Jis atsiskleidžia to paties bendro dvasinio indo, kurį  kuriame tarpusavy, viduje.
Todėl, kad  išlaikytume teisingą požiūrį, turime viską suvokti kaip esantį  vienoje vietoje. Kuriame šią vietą tam, kad  atsiskleistų  Kūrėjas! Ji būtent ten – kur mes virš savo egoizmo susijungiame vienas su kitu.
Mūsų  egoizmas lieka apačioje, o virš jo mes kuriame tarpusavio ryšius. Jei mūsų ryšys bus iš tikro tvirtas, pagrįstas Šviesos, grąžinančios prie šaltinio, jėga, – tai joje mes atskleisime Kūrėją (Borė), kas  reiškia „ateik ir pamatyk“ (bo-rė).
Tai nereiškia, kad  Jis  kažkur aukštai virš debesų, o aš kažką darau apačioje, kad atrasčiau Jį danguje.
Aš atskleidžiu Jį  būtent ryšyje tarp sielų, tarp dvasinio kūno organų – kaip  šį kūną pripildančią  vidinę Šviesą.
O žmonėms  atrodo, tarsi atskiriame Kūrėją  ir kalbame tik apie tarpusavio susijungimą. Tai yra  todėl, kad jie viduje nepasiruošę  sutikti su tuo, jog tarp mūsų  darbo, mokymosi, platinimo, tarpusavio susijungimo – ir Kūrėjo  yra  ryšys.
Kiekvienas  suvokia  Kūrėją  kaip kažką  aukštesnio ir yra  pasiryžęs su Juo susijungti, tačiau su kitu  žmogumi – ne. Betgi jie nesupranta, kad  tai vienas ir tas pats.
Gilesnis vidinis ryšys tarp  žmonių  ir vadinamas „Kūrėju“, atidavimo savybe; tačiau  žmogaus  prigimtis neleidžia jam su tuo sutikti…

Daugiau šiau tema skaitykite:

„Mes visi atsakingi vienas už kitą“

„Unikalus kiekvienos sielos diapazonas“

„Kūrėjas – kūrinio viduje“

Klausimas: Ir knyga „Zohar“, ir „Įvadas į kabalos mokalą“, ir „Mokymas apie dešimt sfirot“ kalba apie kūrinijos viršūnę. Kodėl gi knygos Zohar poveikis stipriausias?
Atsakymas: Nė viena knyga nėra parašyta dešimties kabalistų, dešimties sfirų šaltinių, tokiame aukštame lygmenyje.
Visi dešimt pasiekė Visišką Egoizmo Ištaisymą, praėjo visas 125 pakopas, ir susijungė Begalybės pasaulio Malchut.
Jie visose pakopose, nuo žemiausios iki pačios aukščiausios, taip anuliavo save, kad sugebėjo pritraukti mums Begalybės Šviesos stulpą.
Ir dabar ši Šviesa yra priešais kiekvieną ir kiekvienas gali ją gauti mokydamasis knygos Zohar.
Joks kabalistas ir jokia kabalistų grupė per visą kabalos istoriją nuo Adomo iki mūsų dienų, per 5770 metų, neturėjo galimybės atlikti kažko panašaus.
Knygos Zohar autoriai, dešimt kabalistų, dešimt amžinų sfirų, atliko ištaisymą nuo šio pasaulio iki paties aukščiausio, ir todėl gali atnešti mums tokią galinčią ištaisyti visus jėgą.
Todėl knyga Zohar atsiskleidžia būtent mūsų laikais, kai keroja egoizmas ir visa mūsų civilizacija patiria krizę.
Nors dėl tos pačios priežasties praėjusiais amžiais buvo uždrausta atskleisti šią knygą ir iš jos mokytis.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Apie ką kalbama knygoje „Zohar“

„Slapti knygos „Zohar“ ryšiai“

„Zohar“ – bilietas į dvasinį pasaulį“

Žmogus pradeda savo kelią kaip mažas gyvūnas, kuris tejaučia, gera jam ar bloga. Taip jis pajunta Šviesą kli – savo nore.
Tačiau pamažu jame atsiskleidžia rešimot (informaciniai duomenys), kurie, be analizės „gera-bloga“, priartina jį prie papildomos analizės „tiesa-melas“.
Gera-bloga tai natūralus kūrinijos pojūtis. Bet koks kūrinys reaguoja į gerą arba blogą poveikį: susitraukia arba plečiasi – kaip negyvoji gamta, išsiskleidžia ar susiskleidžia – kaip žiedas, gyvena ir miršta – kaip gyvūnas. Tai natūrali medžiagos reakcija į šviesą ar jos nebuvimą.
Kai kūrinija atskleidžia, jog priklauso nuo aplinkos ir ima su ja sieti pojūtį gera-bloga, tai joje ir kyla šis papildomas pojūtis: tiesa-melas.
Kūrinyje gimsta du skirtingi būdai (analizės), leidžiantys vertinti jo būseną, kuri priklauso:
- nuo aplinkos,
- nuo jo asmeniškai.
Tiesą-melą vertiname atsižvelgdami į visuomenės gerovę, o gera-bloga (saldu-kartu) – atsižvelgdami į savo gerovę.
Aiškinantis tarp vidinio ir išorinio noro (kli) mumyse vystosi „žmogus“, Adomas, kuris panašus į Kūrėją.
Žmogus nuo gyvūno mumyse skiriasi tuo, kad savo pojūčiais iškyla į „išorę“, į supančią jį visuomenę.
Žmogus tas, kuris sugeba pajausti Kūrėją, kažką aukštesnio – tai, kas ne jo kūne, o visuomenė, aplinka ar Kūrėjas yra vienas ir tas pats.
Nes egoizmui vienodai nerūpi tai, kas yra išorėje.
Kažko išorinio jutimas lyginant su savęs jautimu atskiria dvasinį vystymąsi nuo žemiškojo.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Nuo „lo lišma“ prie „lišma“

„Piramidė“

„Kūrėjas – kūrinio viduje“

Kabalos mokslas paslėptas nuo mūsų pojūčių ir proto, jis priklauso kitam išmatavimui, todėl negalime jo suvokti ir betarpiškai tyrinėti.
Bet skirtingai nei gyvūnai, kurie negeba suvokti žmogaus sukurtos muzikos, mes turime vaizduotę, pradinius duomenis (tašką širdyje) ir todėl išgirdę apie kabalą galime imti ją studijuoti ir tokiu būdu keistis.
Tai pats svarbiausias dalykas šiame pasaulyje. Ir neturi reikšmės, kiek žmogus pažengs studijuodamas šį mokslą, kiek supras.
Užsiėmimas tuo, kas amžina, kas yra aukščiau mūsų pasaulio, aukščiau mūsų nesąmoningos būsenos, siekis išeiti iš šios būsenos savaime yra didis ir amžinas užsiėmimas.
Nė viena akimirka studijuojant kabalą, kai nori pakilti, atskleisti tikrąjį gyvenimą, išeiti iš nesąmoningos būsenos, neišnyksta ir yra įskaitoma kaip tavo pastangas.
Parašyta, kad po kūno mirties sielos klausia tik dviejų dalykų: „Ar studijavai kabalą? Ar laukei išgelbėjimo?“. „Ar studijavai kabalą?“ –  ar stengeisi pritraukti grąžinančią į Šaltinį Šviesą? „Ar laukei išgelbėjimo?“ – ar laukei, kad Šviesa atliks šį darbą, ar siekei tapti „duodančiu“?
Jeigu žmogus nors šiek tiek įsiklauso į kabalos mokslą ir jo mokosi, jis skatina vystytis visas sielas, kurios jį supa bendroje sielų sistemoje „Adomas“.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Kas eilėje paskutinis? Aš po jūsų!“

„Klausimai kelyje – 5“

„Pakilti iki Kūrėjo lygio (video įrašas)“

Šiame pasaulyje visi mūsų veiksmai atliekami gavus paliepimą iš aukščiau, visi, išskyrus tuos, kuriuose turime pasirinkimo laisvę. Mano valios laisvė – augti aukštyn, t. y. ištaisyti savo sielą, tampant panašiu į Kūrėją. Visa kita manyje ir aplink mane diktuojama aukštesniojo pasaulio įstatymų.
Jeigu visame, kas žemiška, neturiu valios laisvės ir visa valdoma iš aukščiau, vadinasi, už jokius poelgius šiame gyvenime nėra nei bausmės, nei apdovanojimo! Nes viską darau ne aš pats, o su manimi daro aukštesnės jėgos. Todėl pasakyta, kad visi esame panašūs į gyvūnus, …kol netampame panašūs į Kūrėją. Pagal panašumo į Jį lygį vadinamės Adomu – „panašiu“ (hebrajų k. – dome). Panašumas į Kūrėją prasideda nuo mažo noro Jo siekti, kuris vadinamas „tašku širdyje“. Jei šį tašką žmogus turi, jei jis pasireiškė, žmogus būtinai ateis į kabalą – taškas jį atves.
Taškas širdyje – kaip sėklos lašelis, iš kurio tu išaugai. Bet dvasinį kūną, sielą, išvystyti galima tik savo pastangomis. Tai vienintelė mūsų pasirinkimo laisvė. Nustumk visą pasaulį į antrą planą ir pradėk vystyti sielą, keldamas save į aukštesnę sistemą. Tai – vienintelis pasirinkimas, vienintelis veiksmas, kuris tau gali būti užskaitytas. Apdovanojimas – sielos gyvenimas!

Daugiau šia tema skaitykite:

„Tuštuma – tai laisvės kaina“

„Kur prasideda laisvė“

„Kelias iš vergijos į laisvę“

Klausimas: Kaip reikia dirbti, kai dvasiškai pabundi?
Atsakymas: Reikia dirbti, kad atkurtum ryšį su aplinka, kuri sudaryta iš tokių kaip tu.
Tavo dvasinis noras, kuriame jauti dvasinį pasaulį, sukuriamas iš kitų žmonių norų, kuriuos prijungi prie savojo noro – „taško širdyje“.
Be „taško širdyje“ neturi jokio dvasinio noro. Tu tarsi esi bendro organizmo ląstelė. Joje vienoje negali būti gyvasties, jausmų. Todėl tau būtina užmegzti ryšį su kitomis ląstelėmis.
Visa pasaulių sistema – vienas organizmas, kuris vadinasi Adomas. Ir tik tu gali rasti save ir ryšį su bendru organizmu.
Gyvenimas, kurį pajusi bendrame dvasiniame kūne – ir yra aukštesnis, amžinas, tobulas gyvenimas (Šviesa). O šio gyvenimo šaltinis vadinamas Kūrėju.
Visa tai jaučiama kūne, kuris sudarytas iš taškų – siekiančių dvasingumo ląstelių. Nesusijungęs  su kitais – niekada nepajusi dvasinio gyvenimo.

Daugiau šia tena skaitykite:

„Sujungti taškus širdyje“

„Sudaužyta tik tavo siela“

„Taškas širdyje“

Mes visi kilome iš bendros sistemos, vadinamos „Adomu“, bet šios sistemos tarpusavio ryšiai nutrūko („Adomo nusidėjimas“). Taisydami šiuos ryšius, žmonėms ims vertinti taisymo veiksmus (davimą ir meilę) kaip kažką didingo ir aukšto.
Visuomenės nuomonė privers mane gerbti ryšių atkūrimą. Visuomenė aukštins žmonių tarpusavio ryšių ištaisymą, nes atstačius šiuos ryšius ji galės išlikti. Tokie veiksmai gelbėja žmones, jiems ir jų vaikams dovanoja gyvenimą, suteikia energijos, deguonies, maisto, saugumą.
Ištaisymo (t. y. atstatyti davimo ir meilės ryšius tarp žmonių – sistemos dalių) idėja, metodika ir praktika bus taip gerbiama ir aukštinama taip, kad žmogus panorės tuo gyventi netgi negaudamas egoistinės naudos. Ir tada iš egoistinės būsenos („lo lišma“) ims siekti „lišma“ – begalinio atidavimo ir meilės.
Iš mūsų pasaulio pavyzdžių matyti, kaip galingas žmogus traukia kitus ir kelia pagarbą, net jeigu jis didžiausias niekšas, kaip tarkim Hitleris, Stalinas.
Taip ir su davimo savybe: nors iš pradžių jos nekenčiame, tačiau visuomenei ėmus ją gerbti, kaip kažką didingo ir svarbaus, mes irgi pradėsime su ją elgtis pagarbiai ir norėsime ją įgyti.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Begalinio pripildymo metodika“

„Medalis už atidavimą“

„Vertinkite atidavimo savybę!“

Ištrauka iš M. Laitmano ir kabalos akademijos dėstytojų E. Litvaro bei M. Sanilėvičiaus pokalbio „Maistas ir sveika mityba“.
Klausimas: Su kuo susijęs draudimas valgyti kiaulieną?
Atsakymas: Beje, ne vien kiaulieną…
Kiaulė jokiu būdu ne blogesnė už varlę ar šunį. Tiesiog mūsų pasaulyje kiaulė perdėtai įkūnija tai, kas nešvaru. Beje, kiaulės sudėtis, kūno dalių, organų struktūra yra labai artima žmogui. Žinome, kad daug jos organų naudojama persodinimui, siekiant atkurti skirtingas žmogaus organizmo dalis.
Galiu pasakyti, kad priklausomai nuo dvasinės šaknies yra tokios sielos, kurios negali vartoti tam tikro maisto savo dvasiniam augimui, bet ne materialaus, o dvasinio maisto. Tačiau kadangi visa, kas yra dvasiniame pasaulyje, sukuria savo antspaudą materialiame pasaulyje, tai ir mūsų pasaulyje šiandien yra atitinkami draudimai.
Pažvelkime į tai iš kitos pusės.
Bendra siela, vadinama „Adomu“, pasidalijo į kelias dalis. Viena sielos dalis vadinasi „Izraelis“, kita – „pasaulio tautos“, kuri savo ruožtu pasidalijo į daugybę dalių, tarkime: musulmonus, krikščionis ir t.t.
Kiekviena iš šių dalių instinktyviai prisiėmė tam tikrus apribojimus mūsų pasaulyje, ateinančius iš dvasinio pasaulio. Musulmonams negalima vartoti tam tikro maisto, žydai turi dar daugiau apribojimų, o likusiems galima vartoti beveik viską. Tai rodo tik tai, koks dvasinio išsitaisymo tipas skirtas šiems žmonėms, šioms religijoms, bet nieko daugiau.
Kai visi išsitaisys ir pasieks bendrą dvasinį lygmenį, visi apribojimai dings. Kadangi visi bus ištaisyti ir visos sielos taps viena – Adomu, bus galima vartoti, ko tik pageidausite. Pasakyta, kad ta pati kiaulė taps absoliučiai košeriniu gyvūnu.

Klausimas: Kodėl galima žudyti gyvūnus maistui?
Atsakymas: Maniau, kad ši tema jau išsemta. Pateiksiu jums ištrauką iš Baal Sulamo knygos „Šaar ha kavanot“: Žinok, kad pradžioje Adomas buvo visiškai ištaisytas, išskyrus negyvąją ir augalinę jo dalis (norus). Todėl juos  naudojo maistui, kad ištaisytų. Po Adomo nuopuolio į egoizmą nupuolė ir gyvūninės (noro lygis) sielos. Kad ištaisytų gyvūnus (viso gyvūninio noro dalį), juos, kaip ir negyvąją bei augalinę norų dalis, naudoja maistui.

 Kabala ir vegetarizmas (rusų k.): Klausyti | Atsisiųsti

Pranešimas: Majamio universiteto tyrimai parodė, kad tikintieji labiau prisitaikę prie gyvenimo. Esmė tokia:
1. Religiniai ritualai, malda ir meditacija pozityviai veikia galvos smegenų dalis, atsakingas už reguliaciją ir savikontrolę.
2. Jeigu žmogus mano, kad tam tikri tikslai yra „šventi“, jų siekdamas deda daugiau pastangų, veikia efektyviau.
3. Religinės dogmos, baimė, kad Dievas viską mato, verčia tikinčiuosius laikytis griežtesnių gyvenimo standartų, užkerta kelią įgyti kenksmingus įpročius ir atlikti antivisuomeninius veiksmus.
Komentaras: Visa tai mūsų laikais baigiasi dėl kiekviename žmoguje augančio egoizmo. Naivaus praeitų šimtmečių tikėjimo jau nebėra. Iš dalies jis liko būdingas tik egoistiškai neišsivysčiusiems žmonėms. Tačiau ateis ir jų eilė išvystyti egoizmą – arba tiesiogiai, arba per kontaktą su visu pasauliu (sielomis). Būtent todėl tikėjimas išnyksta, lieka religija kaip paprotys, kultūra, konservatyvios tvarkos rėmai.
Religingumas palaipsniui traukiasi ir nugalėti mumyse kylantį globalų egoizmą bei tarpusavio neapykantą padės tik kabalos atskleidžiamas suvokimas, kad esama globalios tarpusavio priklausomybės ir kad norint išgyventi būtina laikytis įsakymo „Pamilk artimą…“ – vietoj visų kitų egoistinių bet kokios religijos įsakymų! Religija nepadės įveikti tikrų šiuolaikinių abejonių, kančių, krizių. Nors į ją ieškodami išsigelbėjimo ištikus nelaimėms žmonės metasi ir šiandien.
Tai turi pereiti visi ir įsitikinti, kad šiandien mumyse besivystant globaliam, mus susiejančiam egoizmui, psichologinė religijos įtaka žmogaus jau nebeveikia. Tai yra todėl, kad religija priskiriama „domem de kduša“ lygmeniui – natūraliai paklusniai žmogaus laikysenai visuomenėje, kai jis elgiasi kaip stropus vaikas. Tai negyvojo, augalinio ir gyvūninio egoizmo vystymosi mumyse lygmuo.
O šiandien visa žmonija kyla į egoistinį lygį „žmogus“ – Adomas, kuriame egoizmas priverčia mus tapti individualiais egoistais, o po to, nuslopinus egoizmą, susijungti, kad pasiektume Kūrėją. Todėl kabala teigia, jog iš religijų liks tik kultūrinės tradicijos, kiekvienos tautos papročiai, ji jau nebegalės psichologiškai palaikyti žmogaus, tikėjimo vietą užims Kūrėjo pažinimas – „Ir pažins Mane visi, nuo mažo iki didelio!“.
Tačiau kabala ne prieštarauja religijai, o ją papildo – kad užpildytų tą tuštumą, kuri atsiranda augančiame šiuolaikiniame egoizme ir kurios neįmanoma užpildyti religija.

„Kuo kabalos mokslas skiriasi nuo religijos“