Žmonija juda pirmyn. Kažkada ji tikėjo tik dvasiomis, paslaptingomis gamtos jėgomis: vėju, saule, mėnuliu, žemės drebėjimais, aukojimais ir kitkuo.
Iki šiol žemėje gyvuoja daugybė panašių tikėjimų. Yra tokių, kurie išnyks tik atsiskleidus Kūrėjui. Bet žmonijai vystantis, ego reikalauja vis didesnių atskleidimų, pasiekimų, didesnio bet kokių veiksmų pagrindimo.
Žmogus tampa tingesnis, egoistiškesnis, jis reikalauja apdovanojimo, reikalauja tikslaus supratimo, žinių, atlyginimo už tai, ką daro.
Todėl senovėje per daugelį amžių susiformavo įvairios kryptys, kartos, susijusios su tomis kiekvienos tautos savybėmis, kurios buvo naudingos jų elitui.
Bet svarbiausia, kad visi šie tikėjimai vadinami „tikėjimu“. Kitaip tariant, kalbama apie aklą tikėjimą tuo, ko žmogus neatskleidžia, nemato, nejaučia.
Bet kai jis pradeda su tuo dirbti, jame paprasčiausiai psichologiškai viskas susiformuoja į tam tikrą žinojimą, įsitikinimus, – tokio aiškumo, kad jis pasiruošęs paaukoti tam gyvenimą.
Klausimas. Kitaip tariant, aklas tikėjimas artėja prie tikėjimo su žinojimu?
Atsakymas. Nėra jokio žinojimo, nes niekas neatskleidžia Kūrėjo. Bet palaipsniui žmogus pasiekia būseną, kai jam pasidaro būtina tai atlikti.
Pirmasis Kūrėją atskleidė Adomas, viso labo, tik prieš 6000 metų. Nors jau ir anksčiau daugelį amžių žmonija siekė suvokti Kūrėją, bet buvo tikėjimo, o ne žinių būsenoje.
Adomas Rišonas buvo pirmasis, kuris suvokė Kūrėją, kitaip tariant, gavo tikslias žinias, abipusio bendravimo galimybę: aš Jam ir Jis man. Taip komunikuodamas Adomas ir pradėjo dirbti.
Kai žmogus taip suvokia Kūrėją, tai šiame pasaulyje vadinama „kabalos mokslu“. Štai tada jau pereiname nuo tikėjimo prie žinojimo.
Visas kabalos mokslas pagrįstas žinojimu.
Jis kviečia kiekvieną žmogų pakilti arba iš netikėjimo lygmens, kas taip pat yra tikėjimas, kad neegzistuoja Aukštesnioji jėga, vystymosi programa ir t.t., arba iš lygmens, kuriame Aukštesniosios jėgos priimamos kaip aklas tikėjimas, – iki būsenos, kai žmogus atskleidžia Kūrėjo valdymą ir pradeda atitinkamą tarpusavio komunikaciją.
Taigi, mūsų pasaulyje yra dvi visiškai skirtingos elgesio metodikos.
Todėl egzistuoja didžiulis kiekis įvairiausių tikėjimų, daugiau nei 3000. Mes matome, kaip jie skiriasi įvairiuose pasaulio regionuose.
Pavyzdžiui, Pietų Amerikoje priimta iškasti iš žemės savo protėvių kaulus, nuplauti juos išreiškiant pagarbą ir vėl užkasti. Kinijoje praktikuojami kiti garbinimai, Japonijoje – dar kiti.
Visi užsiima tuo, kad išsigalvoja įvairiausias metodikas. Tai – viena linija.
Antroji linija – tai kabala. Ji skirta tiems žmonėms, kurie negali dirbti aklai, jiems reikalingas suvokimas.
Kabalos mokslas veda juos į Aukštesniosios jėgos atskleidimą. Ne į tikėjimą ja, kai žmogus išsigalvoja sau įvairiausių metodikų, elgesio sistemų, tarpusavio veiksmų, o būtent į atskleidimą.
Žmogui atsiskleidžia elgesio su Aukštesniąja jėga modeliai, abipusio suartėjimo, bendravimo, vystymosi ir t.t.
Klausimas. Kitaip tariant, kur Baal Sulamas rašo „religija“ vienareikšmiškai reikia suprasti „kabala“?
Atsakymas. Baal Sulamas turi omenyje būtent kabalą, kadangi niekas kitas nėra susijęs su Aukštesniąja jėga.

Iš 2017 m. liepos 10 d. TV programos „Paskutinioji karta“

Daugiau šia tema skaitykite:

Brendimo laikas

Pavojingas egoizmo pasitikėjimas savimi

Religija, kaip dalyvavimo Kūrėjo darbe metodika

Kūrėjas – tai davimo ir meilės savybė. Jis tobulas. Ir tik toks Jis mums pasireiškia. Tam, kad atsiskleistų savo kūriniams ir padarytų juos panašius į save, Jis sukūrė juos priešingus sau, kaip pasakyta: „Aš sukūriau blogį“. Tačiau sukūręs mus kaip blogas būtybes, kasdien tampančias vis egoistiškesnėmis, kartu Jis suteikė mums išsitaisymo instrumentą. Tik bėda, kad visa tai vyksta palaipsniui, pagal gamtos dėsnius.
Gamta vystosi pagal negyvosios, augalinės, gyvūninės gamtos ir žmogaus organizmo dėsnius. Pasak kabalos mokslo, žmogus nuo gyvūnų skiriasi ne tuo, kad vaikšto ant dviejų kojų ir aukštai pakelta galva (juk strutis taip pat vaikšto ant dviejų kojų). Ir net ne tuo, kad mąsto. Jis siekia gyvenimo tikslo, tai jį ir skiria nuo gyvūnų.
Tai aiškus siekis sužinoti gyvenimo tikslą, klausimas apie jo prasmę. „Dėl ko ir kam aš gyvenu? Koks mano sukūrimo ir egzistavimo tikslas?“ – klausimai, labai jaudinantys kai kuriuos žmones. Tačiau šie neranda atsakymo.
Pirmasis, prieš 5777 metų pabandęs atsakyti į šį klausimą, buvo žmogus vardu Adomas. Jis savo mintimis, jausmais, vidiniu siekiu, giliais samprotavimais įsiskverbė į Visatos paslaptis ir tai aprašė nedidelėje knygelėje „Slaptasis angelas“, kuri pasiekė mūsų laikus.
Dėl šio atskleidimo ir darbo su savimi jis pirmasis pradėjo teisingai naudoti gamtos jėgas savo vystymuisi ir pasivadino Adomu. „Adomas“ kilo iš žodžio „panašus“ į Kūrėją.
Daugelis vėlesnių kartų žmonių naudojosi Adomo metodika. Po 20 mokinių kartų ji pasiekė Abraomą, gyvenusį Senovės Babilone ir iš pradžių skleidusį ne visai teisingą požiūrį į gamtą: jis manė, kad dvasinis pasaulis – tai daugybė dievukų, kuriuos reikia garbinti.
Tačiau vėliau aptiko, kad ta daugybė priešingų gamtos jėgų, veikiančių savarankiškai ir netgi esančių tarp savęs teigiamuose ir neigiamuose santykiuose kaip senovės Graikijos dievai, iš tikrųjų kyla iš vieno bendro proto ir jėgos.
Šį protą reikia tyrinėti, atskleisti, prie jo priartėti, tada žmogus sužinos ir supras gyvenimo prasmę. Kitaip, mąstė Abraomas, visi amžiai, praėję nuo Adomo iki jo, nepaliko pėdsakų ir nedavė naudos.
Iš esmės, mes tyrinėjame įvairias tikrovėje egzistuojančias jėgas. Bet jos neturi bendro pagrindo, šaltinio, todėl jį būtinai reikia atskleisti. Tai ir padarė Abraomas.
Jis atrado bendrąją gamtos jėgą, esančią virš kitų atskirų jėgų, kurias tais laikais garbino visi žmonės ir jis taip pat, prieš atskleisdamas bendrąją jėgą. Tyrinėdamas šią jėgą, nustatė, kad ji absoliučiai gera ir bendra. Tai Abraomas ėmė aiškinti babiloniečiams.
Mums atrodo, kad tarp daugdievystės ir viendievystės ypatingo skirtumo nėra. Tačiau vienos jėgos garbinimas reiškia ne viendievystę, o supanašėjimą su ja. Reikalas tas, kad kai žmogus, vykdydamas savo paskirtį, siekia tapti į ją panašus, jis kartu keičia save, savo elgesį, požiūrį į pasaulį, sureguliuoja visuomeninius santykius.
Keisdamasis jis keičia pasaulį, visuomenę, šeimą, Jis viską kuria pagal vieną bendrą šabloną, pavyzdį, gaunamą iš viršaus, atskleidęs, išaiškinęs, įsisavinęs, ištyręs Aukštesniąją jėgą.
Tai iš esmės ir atliko Abraomas. Jis pabandė viską išaiškinti savo mokiniams, ir tie pasekė jo keliu. Taip susibūrė žmonių grupė, vadinama „Izraelio tauta“, nuo žodžio „Isra-El“ („Isra“ – tiesiai, „El“ – Kūrėjas) – tiesiai į Kūrėją. Kitaip sakant, tai grupė, siekianti tyrinėti gerą bendrąją jėgą – Kūrėją.

Iš 2017 m. birželio 4 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Pradininkų tauta

Kodėl bijoma kabalos? I dalis

Metodikos vystymasis nuo Adomo iki mūsų laikų

Klausimas. Negi Adomas gali pasiekti Kūrėją? Kaip puodas gali tapti puodžiumi?
Atsakymas. Yra toks noras, kai siekiama gauti, mėgautis, viską sugerti į save. Todėl jį vaizduojame kaip puodelį.
Be to dar yra ir ketinimas, nusakantis, kaip panaudosiu savo norą.
Tarp noro ir ketinimo galime atlikti veiksmą, vadinamą apribojimu. Tai reiškia, kad net labai norėdamas gauti sau atsisakau šio veiksmo, nes nenoriu būti priešingas Kūrėjui. Todėl sukuriu sąlygą, vadinamą „Cimcum alef“ – „Pirmasis apribojimas“.Tačiau Kūrėjas nori, kad gaučiau tą malonumą, sklindantį iš Jo kaip Šviesa. O aš prieš Šviesą „užstumiu sklendę“ ir sakau: „Ne, nepriimsiu tavęs, nes tada tapsiu gaunančiuoju, o tu – duodančiąja. O aš noriu pasiekti Tavo lygmenį“.
Sklindanti į mane Šviesa vadinama „tiesiogine Šviesa“ („Or jašar“). Šviesa, kurios nepriimu, vadinasi „atspindėta Šviesa“ („Or chozer“).
Po to, kai atspindžiu tiesioginę Šviesą, imu tikrinti, kiek galiu gauti, kad pajusčiau malonumą ne aš, bet Kūrėjas, dirbti ne savo, bet Jo norui. Matau, kad galiu įdėti visai mažai pastangų, priimti nedidelį Šviesos kiekį. Ir tuomet prisipildau iki nustatyto lygio.
Šviesa, kurią gaunu, vadinama „vidine Šviesa“ („Or pnimi“).
Taigi, kai tampu panašus į Kūrėją, mano gavimas prilygsta Kūrėjui. Tokios būklės esu lygus Kūrėjui.
Taip tęsiu darbą visose 125 pakopose daugybėje sričių, kol visiškai prisipildau.
Kiekviena dalis, kurią konstruoju savyje Kūrėjo pavyzdžiu, vadinama siela. Pagal tai, kaip ją taisau, kildamas 125 pakopomis, ji auga ir tampa vis didesnė.
Klausimas. Vadinasi, siela nėra kažkas pastovaus?
Atsakymas. Tai noras, kuris tampa lygus Kūrėjui.

Iš 2017 m. gegužės 14 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Daugialypis Šviesos poveikis

Uždraustasis vaisius: antrojo bandymo nesėkmė

Pasistengti ir rasti (igati ve macati)

Klausimas. Girdėjau, kad mes visi – vienos „Adam“ sielos dalys, ir kiekviename iš mūsų yra jos dalelė, vadinama tašku širdyje. Kas yra šis taškas širdyje ir kaip jį išvystyti?
Atsakymas. Mes visi priklausome vienam norui. Šis didžiulis noras skilo į daugybę dalių, kurių kiekviena pateko į kūną: tavo, jo, mano… Ir mūsų kūnai skiria šias noro dalis vienas nuo kitų. Aš noriu ko nors vieno, tu nori ko nors kito, jis nori dar ko nors, nes mūsų kūnas valdo ir nurodo norui, ko jam norėti.
Kabalos mokslas sako, kad jeigu dar gyvendami šiame pasaulyje savo kūnuose sujungiame draugėn noro dalis, egzistuojančias kiekvieno viduje, tai gautame bendrame nore imsime jausti „nesančius kūne“ reiškinius, kitaip tariant, kitą realybę – dvasinį pasaulį.
Juk šį pasaulį kiekvienas jaučia savo asmeniniame, individualiame, izoliuotame nore. O jeigu sujungsime mūsų norus, jie dėl vienybės įgis naują savybę. Šis bendras noras tampa integralus, priklauso visiems, jo viduje jaučiame tikrovę, kuri yra ne tavyje, ne manyje ir ne jame – tai aukštesnysis pasaulis.
Nėra labai sunku to pasiekti, svarbiausia, suprasti, kaip svarbu mums išvysti aukštesniąją pakopą, aukštesnę ir labiau išorėje esančią būseną nei šis pasaulis, t. y. reikia siekti būsimojo pasaulio. Kaip pasakyta: „Savo pasaulį išvysi dar gyvendamas“. Jeigu anuliuojame kūno apribojimus ir susijungiame į vieną žmogų su viena širdimi, tai pajausime aukštesnįjį pasaulį.

Daugiau šia tema skaitykite:

Sudaužyta tik tavo siela

Sujungti taškus širdyje

Grįžti į Adomo pavidalą

Klausimas. Kas yra dvasinis parcufas?
Atsakymas. Išvertus iš hebrajų kalbos „parcuf“ reiškia „veidą“. Tad dvasinis parcufas – tai pavidalas, veidas, modelis.
Pirmojo Žmogaus (Adam Rišon) Parcufas – tai jo modelis sudarytas iš dešimties sfirų, kurios simbolizuoja jo dvasinį lygmenį, panašumą į Kūrėją.

Iš 2017 m. gegužės 14 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Mano mintys Twitter (2017 10 06) II d.

Visas pasaulis – tai dešimt sfirų

Žmonijos sielos struktūra

Aukščiau Visatos
Jei pakiltume ir pažvelgtume į bendrą vaizdą, nekreipdami dėmesio į žmoniją, – į negyvąją, augalinę ir gyvūninę gamtą, – tai prieš mus atsivertų ypatingas bendras dėsnis, kuris mus visus priskiria prie bendros sistemos. Be to, prie uždaros, integralios, idealiai tarpusavyje susijusios visose savo dalyse.
Taip gamta elgiasi su visais, ir tik mes – žmonės – esame priešingi jai pagal savo prigimtį.
Išeina taip: jei mes priešingi Gamtai, tai galime iš šalies ištirti, suprasti, suvokti ją ir tapti panašūs į ją. Bet ne natūraliu būdu, būdami panašūs į negyvąjį pasaulį, florą ir fauną, o savarankiškai, nepriklausomai kildami ant bendros Aukštesniosios gamtos pakopos, kuri yra aukščiau mūsų Visatos, aukščiau Didžiojo sprogimo, nuo kurio Ji prasidėjo.
Tai ir yra tikroji žmogaus pakopa, Žmogaus lygmuo – nuo žodžio Adomas, kuris reiškia: „panašus“ (dome) į bendrą sistemą. Kartu mes imsime ją kontroliuoti – suprasime, suvoksime visą Gamtą, prasiskverbsime į jos gilumą, įsijungsime į ją.
Štai kur slypi esmė, mūsų gyvenimo tikslas, mūsų valios laisvė. Tik dėl to verta gyventi. Antraip mes liekame apgailėtinomis skruzdėlėmis, vykdančiomis savo kūno komandas.
Tai reiškia, kad mums būtina rasti metodiką, kuri leis mums stovėti prieš Gamtą, pažinti, atskleisti, tyrinėti ją – ir kartu formuoti save pagal šią visuotinę, globalią gamtą, įtraukiant visą Visatą, žmoniją ir, kas žino, ką dar.
Šito reikia siekti. Juk tik taip, jei aš suvoksiu šią universalią sistemą, jei atversiu ją, jei sužinosiu, dėl ko egzistuoju, kaip buvau sukurtas, kaip gyvenu ir vystausi ir į kokią visa apimančią Gamtą turiu ateiti, – tik taip aš iš tikrųjų realizuosiu save.
Toks mano laisvas pasirinkimas: pasiekti tai ar ne. Įeiti ar neįeiti į interakciją su Gamta, į susijungimą, bent į suartėjimą ir supratimą. Žmogus geba laisvai kurti, sugerdamas į save visą šią sistemą protu ir jausmais, iki pat smulkiausių detalių. Ir štai tada jis vadinsis „Žmogumi“ (Adomu).
Juk šioje būsenoje jis sujungia savyje dvi priešingas jėgas. Viena vertus, pagal šio pasaulio prigimtį, jis egoistas, o kita vertus, pagal globalaus pasaulio prigimtį, jis altruistas. Jis turi šansą įgyti antrąją jėgą. Ir šis šansas laukia, kol bus įgyvendintas.
Žmogų atveda prie šios galimybės, o toliau viskas priklauso nuo jo paties: nori jis to ar nenori? Jis randa metodiką: knygas, mokytojus, grupę tam įgyvendinti – kitaip tariant, tą vietą, kur jis įgyvendina savo ryšį su Gamta. Taip žmogus gali judėti pirmyn, vystytis pasitikdamas šį etapą, kuriame Gamta jam atsiskleis.
Ir jis laisvas šiame kelyje. Juk jis gali pagal paties valią, laisvai jungtis į grupę, kuri jį moko, kaip prisijungti, įsitraukti į visa apimančią Gamtos sistemą.

Iš 2016 m. birželio 28 d. 739-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Valios laisvės beieškant, I d.

Valios laisvės beieškant, II d.

Kas tiki valios laisve

Pasaulio neapibrėžtumas ir politikų nesėkmės rodo, kad vadovai nežino, kaip valdyti. Jiems būtina išmanyti Gamtos Dėsnius ir jų laikytis.
Rasti prieš 4,28 mlrd. m. atsiradusių mikrobų pėdsakai – jau po  200 mln. m. susiformavus žemės plutai.
Adomas vis dėlto sukurtas iš molio! Įrodyta, kad gyvybė žemiškomis sąlygomis gali atsirasti iš molio, sitezuojant molio mineralus iš metabolitų.
Asado veiksmai Sirijoje – Obamos politikų pasekmė. Todėl Trumpo veiksmai būtini ir jo asmeniškai kritikuoti kol kas nėra už ką.

Slaptasis genas
Klausimas. Ar yra kas nors žmogaus genuose ir DNR, ką žino kabala, bet nežino genetikai?
Atsakymas. Yra papildomas – dvasinis – užtaisas, paslėptas nuo paprasto žmogaus.
Pavyzdžiui, Izraelio tautoje įvairiose kartose buvo žmonių, gimusių ne žydais, bet prisijungusių prie šios tautos ir tapusių labai reikšmingomis asmenybėmis. Tačiau jie tarsi ir neturėjo žydiškų genų. Ypač daug tokių atsitikimų buvo Šventyklos klestėjimo laikais.
Vadinasi, ši informacija nebūtinai perduodama iš tėvų per fizinį kūną. Čia veikia dvasinės informacijos dalis, išjudinanti vidinį dvasinį vystymąsi ir įpareigojanti žmogų realizuoti savo paskirtį, neturinčią nieko bendro su tėvų namais.
Pavyzdžiui, Rabi Akivos tėvai nebuvo žydų kilmės, jie judaizmą priėmė vėliau. Tačiau tai nesutrukdė jų sūnui tapti didžiu žydų išminčiumi, vienu iš didžiausių Izraelio istorijoje. Iš kur gi tai atsirado? Taigi, pagal materialiąją DNR negalime spręsti apie dvasinę DNR, t. y. apie dvasines šaknis.
Dvasinės šaknys – tai Adomo Rišono sistemos dalis. Adomas – tai ne žmogus, o dvasinė sistema, kurioje visi esame su savo ištaisytais norais. Taip mes visi susijungiame į vieną – dvasinį – kūną. Toks dvasinis kūnas, kuriame visos dalys yra harmonijoje, vadinamas Adomu, pirmuoju žmogumi.
Jei kiekvienas žmogus, ištaisęs savo norus, yra pasiruošęs susijungti su tokiais pačiais ištaisytais norais kitų žmonių, siekiančių jungtis kaip su broliais į vieną kūną, į vieną norą, tai visi susivienija.
Ir tuomet šiame ryšyje pajuntame pirmąjį žmogų, Adomą Rišoną – bendrąjį norą, surinktą iš daugybės atskirų norų. Kiekvienas anuliuoja savo egoizmą ir virš jo susijungia su kitais, kad būtų su jais viename nore, tarsi viename kūne.
Yra tokių sielų, atskirų Adomo dalių, kurios labai veržiasi tokio susivienijimo link, todėl jos laikomos aukštomis sielomis. O yra tokių, kurios ne itin to siekia, yra netgi visai abejingų.
Toks dvasinis genas, vadinamasis „rešimo“ – siekis vienytis, yra kiekviename pasaulio žmoguje: teigiamas, neigiamas arba nulinis.
Bus tęsinys…

Iš 2016 m. liepos 12 d. 744-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Genetinis žmonijos žemėlapis, 1 d.

Israelis – ne tautybė, o veržimasis aukštyn

Grįžti į Adomo pavidalą

Klausimas. Kas yra naujieji metai žvelgiant iš kabalos pozicijų?
Atsakymas. Naujieji metai iš kabalos požiūrio taško – tai žmogaus dvasinis gimtadienis. Ji švenčiama nuo tada, kai žmogus, vardu Adomas, prieš 5777 metų pirmąsyk atskleidė dvasinį pasaulį.
Taip žmonės mūsų pasaulyje įgijo galimybę atskeisti sau aukštesnįjį pasaulį ir kilti į jį iš savo gyvūninės būsenos – mūsų materialaus pasaulio.
Tai ypatingas dvasinio gimimo taškas, kai pirmasis žmogus išėjo į dvasinį pasaulį. Tai jis mums nutiesė kelią. Visi kiti kabalistai ėjo tuo keliu ir vystė šią metodiką kaip pakilti virš egoizmo pritraukiant Šviesą , nes ji – vienintelė. Ir mes einame tuo pačiu keliu, todėl ir švenčiame šią dieną.

Iš 2017 m. sausio 1 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Gera gyventi turint pasmę

Suvokti gyvenimo tikslą

Visa evoliucija – tai egoizmo vystymasis

Klausimas. Kas yra religija kabalos požiūriu ir dėl ko ji reikalinga?
Atsakymas. Religija vadinama teisingo žmogaus vystymosi bendroje gamtos sistemoje metodika. Skirtingai negu negyvasis, augalinis ir gyvūninis lygiai, žmogiškas vystymasis numato aktyvų pačių žmonių dalyvavimą.
Kažkada pasaulis pradėjo vystytis nuo nulio. Pradžioje vystėsi negyvoji gamta, augalai, gyvūnai, o pabaigoje – žmogus. Ši evoliucija vyko automatiškai dėl gamtą valdančios jėgos.

Tačiau kažkuriame vystymosi etape žmogus peržengia tam tikrą slenkstį, už kurio staiga atsiskleidžia, kad tai ne atsitiktinis, o tikslingas vystymasis. Pirmiausiai tai atskleidė žmogus vardu Adomas, dėl to ir buvo pavadintas pirmuoju žmogumi.
Adomas atskleidė, kad visa evoliucija – tai procesas, tiksliai suorganizuotas iš aukščiau. Tačiau šitas procesas nėra iki galo nulemtas, jame yra toks taškas, nuo kurio žmogus turi pradėti dalyvauti procese savarankiškai. Šitas savarankiškumas atsiranda nuo Adomo atskleidimo laikų, ir dėl to mes pradedame skaičiuoti laiką ne nuo pirmojo nulio ir pasaulio gimimo, o nuo pirmojo žmogaus – Adomo.
Adomo atradimai laikomi pasaulio pradžia, ir nuo to momento skaičiuojami 6000 metų, skirti pasauliui išsivystyti. Būtent nuo šito laiko mes aktyviai įsijungėme į vystymąsi, tapdami  partneriais aukštesniosios gamtos jėgos, kuri vadinama Kūrėju.
Taigi, tikroji religija – tai mūsų dalyvavimo Kūrėjo darbe metodika, kuri mus moko, aiškina ir ruošia išpildyti mūsų misiją. Iš tikrųjų, nieko nėra ką daryti šitame pasaulyje, išskyrus mokytis teisingai dirbti su Aukštesniąja šviesa, kuri įpareigoja vystytis, norime to ar ne, t. y. natūraliu vystymosi keliu – „savo laiku“ (beito).
Natūralaus vystymosi kelias – tai kančių kelias. Mes gauname galimybę vystytis kitu keliu – teisingai, savarankiškai, sąmoningai, lyg „greitindami laiką“ (axišena). Taip mes savyje sukuriame Adomo, žmogaus, formą, kuri reiškia „panašus“ į Kūrėją.
Išeina, kad tikroji religija – tai visai ne tradicinė religija ir tikėjimas, kurie egzistuoja šiandien žmonijoje, o kabala. Religija – tai vienintelis žmogaus veiksmas gamtoje, per kurį jis tampa Kūrėjo partneriu evoliucijoje, padedantis aukštesniajai jėgai privesti prie baigtinės, iš anksto numatytos, teisingos ir ištaisytos formos. Tokiu būdu žmogus tampa visiškai toks kaip Kūrėjas.
Religijos tikslas – privesti prie suvokimo savo blogio ir išmokti atskirti gėrį nuo blogio. Šitame yra visas skirtumas tarp Kūrėjo ir kūrinio. Kūrėjo savybės – tai gėris, o kūrinio savybės – blogis. Dėl to, kiek mes suvokiame savo egoizmo blogį, tiek atskleidžiame Kūrėjo gėrį.