Pateikti įrašai su Adomas žyme.


Tik žmogus gali pajausti Kūrėją

Dvasinis darbas

Žmogus pradeda savo kelią kaip mažas gyvūnas, kuris tejaučia, gera jam ar bloga. Taip jis pajunta Šviesą kli – savo nore.
Tačiau pamažu jame atsiskleidžia rešimot (informaciniai duomenys), kurie, be analizės „gera-bloga“, priartina jį prie papildomos analizės „tiesa-melas“.
Gera-bloga tai natūralus kūrinijos pojūtis. Bet koks kūrinys reaguoja į gerą arba blogą poveikį: susitraukia arba plečiasi – kaip negyvoji gamta, išsiskleidžia ar susiskleidžia – kaip žiedas, gyvena ir miršta – kaip gyvūnas. Tai natūrali medžiagos reakcija į šviesą ar jos nebuvimą.
Kai kūrinija atskleidžia, jog priklauso nuo aplinkos ir ima su ja sieti pojūtį gera-bloga, tai joje ir kyla šis papildomas pojūtis: tiesa-melas.
Kūrinyje gimsta du skirtingi būdai (analizės), leidžiantys vertinti jo būseną, kuri priklauso:
- nuo aplinkos,
- nuo jo asmeniškai.
Tiesą-melą vertiname atsižvelgdami į visuomenės gerovę, o gera-bloga (saldu-kartu) – atsižvelgdami į savo gerovę.
Aiškinantis tarp vidinio ir išorinio noro (kli) mumyse vystosi „žmogus“, Adomas, kuris panašus į Kūrėją.
Žmogus nuo gyvūno mumyse skiriasi tuo, kad savo pojūčiais iškyla į „išorę“, į supančią jį visuomenę.
Žmogus tas, kuris sugeba pajausti Kūrėją, kažką aukštesnio – tai, kas ne jo kūne, o visuomenė, aplinka ar Kūrėjas yra vienas ir tas pats.
Nes egoizmui vienodai nerūpi tai, kas yra išorėje.
Kažko išorinio jutimas lyginant su savęs jautimu atskiria dvasinį vystymąsi nuo žemiškojo.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Nuo „lo lišma“ prie „lišma“

„Piramidė“

„Kūrėjas – kūrinio viduje“

Komentarų nėra

Prisilietimas prie amžinybės

Dvasinis darbas, Kabala

Kabalos mokslas paslėptas nuo mūsų pojūčių ir proto, jis priklauso kitam išmatavimui, todėl negalime jo suvokti ir betarpiškai tyrinėti.
Bet skirtingai nei gyvūnai, kurie negeba suvokti žmogaus sukurtos muzikos, mes turime vaizduotę, pradinius duomenis (tašką širdyje) ir todėl išgirdę apie kabalą galime imti ją studijuoti ir tokiu būdu keistis.
Tai pats svarbiausias dalykas šiame pasaulyje. Ir neturi reikšmės, kiek žmogus pažengs studijuodamas šį mokslą, kiek supras.
Užsiėmimas tuo, kas amžina, kas yra aukščiau mūsų pasaulio, aukščiau mūsų nesąmoningos būsenos, siekis išeiti iš šios būsenos savaime yra didis ir amžinas užsiėmimas.
Nė viena akimirka studijuojant kabalą, kai nori pakilti, atskleisti tikrąjį gyvenimą, išeiti iš nesąmoningos būsenos, neišnyksta ir yra įskaitoma kaip tavo pastangas.
Parašyta, kad po kūno mirties sielos klausia tik dviejų dalykų: „Ar studijavai kabalą? Ar laukei išgelbėjimo?“. „Ar studijavai kabalą?“ –  ar stengeisi pritraukti grąžinančią į Šaltinį Šviesą? „Ar laukei išgelbėjimo?“ – ar laukei, kad Šviesa atliks šį darbą, ar siekei tapti „duodančiu“?
Jeigu žmogus nors šiek tiek įsiklauso į kabalos mokslą ir jo mokosi, jis skatina vystytis visas sielas, kurios jį supa bendroje sielų sistemoje „Adomas“.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Kas eilėje paskutinis? Aš po jūsų!“

„Klausimai kelyje – 5“

„Pakilti iki Kūrėjo lygio (video įrašas)“

Komentarų nėra

Paliepus ar pasirinkus

Valios laisvė

Šiame pasaulyje visi mūsų veiksmai atliekami gavus paliepimą iš aukščiau, visi, išskyrus tuos, kuriuose turime pasirinkimo laisvę. Mano valios laisvė – augti aukštyn, t. y. ištaisyti savo sielą, tampant panašiu į Kūrėją. Visa kita manyje ir aplink mane diktuojama aukštesniojo pasaulio įstatymų.
Jeigu visame, kas žemiška, neturiu valios laisvės ir visa valdoma iš aukščiau, vadinasi, už jokius poelgius šiame gyvenime nėra nei bausmės, nei apdovanojimo! Nes viską darau ne aš pats, o su manimi daro aukštesnės jėgos. Todėl pasakyta, kad visi esame panašūs į gyvūnus, …kol netampame panašūs į Kūrėją. Pagal panašumo į Jį lygį vadinamės Adomu – „panašiu“ (hebrajų k. – dome). Panašumas į Kūrėją prasideda nuo mažo noro Jo siekti, kuris vadinamas „tašku širdyje“. Jei šį tašką žmogus turi, jei jis pasireiškė, žmogus būtinai ateis į kabalą – taškas jį atves.
Taškas širdyje – kaip sėklos lašelis, iš kurio tu išaugai. Bet dvasinį kūną, sielą, išvystyti galima tik savo pastangomis. Tai vienintelė mūsų pasirinkimo laisvė. Nustumk visą pasaulį į antrą planą ir pradėk vystyti sielą, keldamas save į aukštesnę sistemą. Tai – vienintelis pasirinkimas, vienintelis veiksmas, kuris tau gali būti užskaitytas. Apdovanojimas – sielos gyvenimas!

Daugiau šia tema skaitykite:

„Tuštuma – tai laisvės kaina“

„Kur prasideda laisvė“

„Kelias iš vergijos į laisvę“

Komentarų nėra

Gyvenimo beieškant

Dvasinis darbas, Viena siela

Klausimas: Kaip reikia dirbti, kai dvasiškai pabundi?
Atsakymas: Reikia dirbti, kad atkurtum ryšį su aplinka, kuri sudaryta iš tokių kaip tu.
Tavo dvasinis noras, kuriame jauti dvasinį pasaulį, sukuriamas iš kitų žmonių norų, kuriuos prijungi prie savojo noro – „taško širdyje“.
Be „taško širdyje“ neturi jokio dvasinio noro. Tu tarsi esi bendro organizmo ląstelė. Joje vienoje negali būti gyvasties, jausmų. Todėl tau būtina užmegzti ryšį su kitomis ląstelėmis.
Visa pasaulių sistema – vienas organizmas, kuris vadinasi Adomas. Ir tik tu gali rasti save ir ryšį su bendru organizmu.
Gyvenimas, kurį pajusi bendrame dvasiniame kūne – ir yra aukštesnis, amžinas, tobulas gyvenimas (Šviesa). O šio gyvenimo šaltinis vadinamas Kūrėju.
Visa tai jaučiama kūne, kuris sudarytas iš taškų – siekiančių dvasingumo ląstelių. Nesusijungęs  su kitais – niekada nepajusi dvasinio gyvenimo.

Daugiau šia tena skaitykite:

„Sujungti taškus širdyje“

„Sudaužyta tik tavo siela“

„Taškas širdyje“

Komentarų nėra

Didi davimo jėga

Krizė, globalizacija

Mes visi kilome iš bendros sistemos, vadinamos „Adomu“, bet šios sistemos tarpusavio ryšiai nutrūko („Adomo nusidėjimas“). Taisydami šiuos ryšius, žmonėms ims vertinti taisymo veiksmus (davimą ir meilę) kaip kažką didingo ir aukšto.
Visuomenės nuomonė privers mane gerbti ryšių atkūrimą. Visuomenė aukštins žmonių tarpusavio ryšių ištaisymą, nes atstačius šiuos ryšius ji galės išlikti. Tokie veiksmai gelbėja žmones, jiems ir jų vaikams dovanoja gyvenimą, suteikia energijos, deguonies, maisto, saugumą.
Ištaisymo (t. y. atstatyti davimo ir meilės ryšius tarp žmonių – sistemos dalių) idėja, metodika ir praktika bus taip gerbiama ir aukštinama taip, kad žmogus panorės tuo gyventi netgi negaudamas egoistinės naudos. Ir tada iš egoistinės būsenos („lo lišma“) ims siekti „lišma“ – begalinio atidavimo ir meilės.
Iš mūsų pasaulio pavyzdžių matyti, kaip galingas žmogus traukia kitus ir kelia pagarbą, net jeigu jis didžiausias niekšas, kaip tarkim Hitleris, Stalinas.
Taip ir su davimo savybe: nors iš pradžių jos nekenčiame, tačiau visuomenei ėmus ją gerbti, kaip kažką didingo ir svarbaus, mes irgi pradėsime su ją elgtis pagarbiai ir norėsime ją įgyti.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Begalinio pripildymo metodika“

„Medalis už atidavimą“

„Vertinkite atidavimo savybę!“

Komentarų nėra

Ar galima valgyti kiaulieną?

Klausimai ir atsakymai, Sveikata

Ištrauka iš M. Laitmano ir kabalos akademijos dėstytojų E. Litvaro bei M. Sanilėvičiaus pokalbio „Maistas ir sveika mityba“.
Klausimas: Su kuo susijęs draudimas valgyti kiaulieną?
Atsakymas: Beje, ne vien kiaulieną…
Kiaulė jokiu būdu ne blogesnė už varlę ar šunį. Tiesiog mūsų pasaulyje kiaulė perdėtai įkūnija tai, kas nešvaru. Beje, kiaulės sudėtis, kūno dalių, organų struktūra yra labai artima žmogui. Žinome, kad daug jos organų naudojama persodinimui, siekiant atkurti skirtingas žmogaus organizmo dalis.
Galiu pasakyti, kad priklausomai nuo dvasinės šaknies yra tokios sielos, kurios negali vartoti tam tikro maisto savo dvasiniam augimui, bet ne materialaus, o dvasinio maisto. Tačiau kadangi visa, kas yra dvasiniame pasaulyje, sukuria savo antspaudą materialiame pasaulyje, tai ir mūsų pasaulyje šiandien yra atitinkami draudimai.
Pažvelkime į tai iš kitos pusės.
Bendra siela, vadinama „Adomu“, pasidalijo į kelias dalis. Viena sielos dalis vadinasi „Izraelis“, kita – „pasaulio tautos“, kuri savo ruožtu pasidalijo į daugybę dalių, tarkime: musulmonus, krikščionis ir t.t.
Kiekviena iš šių dalių instinktyviai prisiėmė tam tikrus apribojimus mūsų pasaulyje, ateinančius iš dvasinio pasaulio. Musulmonams negalima vartoti tam tikro maisto, žydai turi dar daugiau apribojimų, o likusiems galima vartoti beveik viską. Tai rodo tik tai, koks dvasinio išsitaisymo tipas skirtas šiems žmonėms, šioms religijoms, bet nieko daugiau.
Kai visi išsitaisys ir pasieks bendrą dvasinį lygmenį, visi apribojimai dings. Kadangi visi bus ištaisyti ir visos sielos taps viena – Adomu, bus galima vartoti, ko tik pageidausite. Pasakyta, kad ta pati kiaulė taps absoliučiai košeriniu gyvūnu.

Komentarų nėra

Kodėl kabalistai ne vegetarai

Klausimai ir atsakymai

Klausimas: Kodėl galima žudyti gyvūnus maistui?
Atsakymas: Maniau, kad ši tema jau išsemta. Pateiksiu jums ištrauką iš Baal Sulamo knygos „Šaar ha kavanot“: Žinok, kad pradžioje Adomas buvo visiškai ištaisytas, išskyrus negyvąją ir augalinę jo dalis (norus). Todėl juos  naudojo maistui, kad ištaisytų. Po Adomo nuopuolio į egoizmą nupuolė ir gyvūninės (noro lygis) sielos. Kad ištaisytų gyvūnus (viso gyvūninio noro dalį), juos, kaip ir negyvąją bei augalinę norų dalis, naudoja maistui.

icon for podpress  Kabala ir vegetarizmas (rusų k.): Klausyti | Atsisiųsti
Komentarų nėra

Tikintiesiems lengviau – religija užliūliuoja

Egoizmo vystymasis, Kabala ir religija

Pranešimas: Majamio universiteto tyrimai parodė, kad tikintieji labiau prisitaikę prie gyvenimo. Esmė tokia:
1. Religiniai ritualai, malda ir meditacija pozityviai veikia galvos smegenų dalis, atsakingas už reguliaciją ir savikontrolę.
2. Jeigu žmogus mano, kad tam tikri tikslai yra „šventi“, jų siekdamas deda daugiau pastangų, veikia efektyviau.
3. Religinės dogmos, baimė, kad Dievas viską mato, verčia tikinčiuosius laikytis griežtesnių gyvenimo standartų, užkerta kelią įgyti kenksmingus įpročius ir atlikti antivisuomeninius veiksmus.
Komentaras: Visa tai mūsų laikais baigiasi dėl kiekviename žmoguje augančio egoizmo. Naivaus praeitų šimtmečių tikėjimo jau nebėra. Iš dalies jis liko būdingas tik egoistiškai neišsivysčiusiems žmonėms. Tačiau ateis ir jų eilė išvystyti egoizmą – arba tiesiogiai, arba per kontaktą su visu pasauliu (sielomis). Būtent todėl tikėjimas išnyksta, lieka religija kaip paprotys, kultūra, konservatyvios tvarkos rėmai.
Religingumas palaipsniui traukiasi ir nugalėti mumyse kylantį globalų egoizmą bei tarpusavio neapykantą padės tik kabalos atskleidžiamas suvokimas, kad esama globalios tarpusavio priklausomybės ir kad norint išgyventi būtina laikytis įsakymo „Pamilk artimą…“ – vietoj visų kitų egoistinių bet kokios religijos įsakymų! Religija nepadės įveikti tikrų šiuolaikinių abejonių, kančių, krizių. Nors į ją ieškodami išsigelbėjimo ištikus nelaimėms žmonės metasi ir šiandien.
Tai turi pereiti visi ir įsitikinti, kad šiandien mumyse besivystant globaliam, mus susiejančiam egoizmui, psichologinė religijos įtaka žmogaus jau nebeveikia. Tai yra todėl, kad religija priskiriama „domem de kduša“ lygmeniui – natūraliai paklusniai žmogaus laikysenai visuomenėje, kai jis elgiasi kaip stropus vaikas. Tai negyvojo, augalinio ir gyvūninio egoizmo vystymosi mumyse lygmuo.
O šiandien visa žmonija kyla į egoistinį lygį „žmogus“ – Adomas, kuriame egoizmas priverčia mus tapti individualiais egoistais, o po to, nuslopinus egoizmą, susijungti, kad pasiektume Kūrėją. Todėl kabala teigia, jog iš religijų liks tik kultūrinės tradicijos, kiekvienos tautos papročiai, ji jau nebegalės psichologiškai palaikyti žmogaus, tikėjimo vietą užims Kūrėjo pažinimas – „Ir pažins Mane visi, nuo mažo iki didelio!“.
Tačiau kabala ne prieštarauja religijai, o ją papildo – kad užpildytų tą tuštumą, kuri atsiranda augančiame šiuolaikiniame egoizme ir kurios neįmanoma užpildyti religija.

„Kuo kabalos mokslas skiriasi nuo religijos“

Komentarų nėra

Kilti šviesos greičiu

Egoizmo vystymasis, Krizė, globalizacija

Klausimas: Kaip per tokį trumpą laiko tarpą galime pakeisti savo prigimtį iš egoizmo į altruizmą, jeigu iki šiol vystydamiesi nugyvenome tūkstančius gyvenimų?
Atsakymas: Per tūkstančius gyvenimų vystėmės negyvajame, augaliniame, gyvūniniame lygmenyje, o paskutiniuosius 5769 metų vystėme „žmogaus“ lygmens norus: iš pavydo siekėme šlovės, valdžios, turtų ir žinių.
Mūsų egoizmas augo iš kartos į kartą, kol nepasiekėme tokios būsenos, kai jis tapo integralus, sujungė mus į vieną visumą. Šiandien mes visi vieni su kitais susiję, visiškai priklausome vieni nuo kitų!
Mūsų vystymasis primena piramidę. Piramidės viršūnė labai maža. Ir todėl išsitaisymo laikas toks trumpas. Išsitaisyti turime per vieną kartą. Judant nuo piramidės pagrindo į jos viršūnę laikas trumpėja.

Klausimas: Kodėl gi anksčiau kabalistai tylėjo ir negreitino mūsų istorinio vystymosi?
Atsakymas: kol nebuvome susijungę į vieną sistemą (iki 20 amžiaus antros pusės), egoizmą laikėme progreso varikliu.
Dabar, kai jis jau nebejungia mūsų, o stumia vienus nuo kitų, priimame jį kaip blogį. Kuo toliau, tuo labiau jis atsiskleis kaip viso pasaulyje esančio blogio šaltinis ir privers mus ištaisyti jį į priešingą bendravimo formą – dėmesį, dalyvavimą, meilę.
Dabar kabalistai privalo padėti pasauliui greitai suprasti kančių priežastis, parodyti mūsų egoistinę prigimtį kaip viso pasaulyje esančio blogio šaltinį, paaiškinti prasmę to, kas vyksta mumyse ir mus supančioje gamtoje, parodyti, kad egoizmas – tai jėga, kuri verčia mus siekti aukščiausiojo tikslo – egzistavimo Kūrėjo lygyje.
Anksčiau pasaulio vystymosi procesas buvo paslėptas nuo masių, tačiau dabar jis atsivėrė ir reikalauja paaiškinimų. Be diagnozės reikalauja ir vaistų.
Kadangi egzistuojame tik egoizmo pasaulyje, žinome tik norą (jėgą) gauti, tai negalime patys savęs pakeisti, netgi negalime suprasti, kad tai įmanoma. Todėl ir duotas kabalos mokslas, kurį studijuojant pritraukiama davimo jėga, Kūrėjo jėga – „Šviesa, grąžinanti į Šaltinį“ (tai jėga, keičianti egoizmą į davimą ir meilę). O tai ir yra būdas mums išgyti.

Klausimas: Iš kur semtis jėgų pakilti?
Atsakymas: Priverstinis nusileidimas iš tobulumo į netobulumą nepaprastai „lėtas“, nes egoizmas turi atsiskleisti pamažu ir ištrūkti iš Kūrėjo valdžios. O mūsų kilimas iš apačios į viršų vyksta veikiant Šviesai „šviesos greičiu“.

Klausimas: Kaip galima pakilti vos per keletą metų, juk po nusileidimo aukštesniuose pasauliuose materija mūsų pasaulyje vystėsi milijardus metų?
Atsakymas: Mes galime išsitaisyti per keletą metų. Juk taisomasi veikiant Šviesai. Tobulumas atsiskleidžia pats, iš netobulos būsenos, jei tik pakeisime savo požiūrį į ją.
Visi mūsų veiksmai taisantis panašūs į sėklos lašo troškimą tapti žmogumi – ir koks nepastebimas šis noras palyginus su tėvo ir motinos veiksmais pastojant, vystantis, gimstant ir tampant žmogumi.
Taigi, be nepastebimo noro tapti „Adomu“ (iš žodžio Dome – panašus į Kūrėją), visą kitą atlieka Kūrėjas. Padarysime, ko Jis nori iš mūsų, – tapsime kaip Jis.

1 komentaras

Mokytis auklėjimo iš Kūrėjo

Auklėjimas, vaikai

Klausimas: Kaip skatinant ir baudžiant formuoti vaiką?
Atsakymas: O ką gi dar turime? Taip Kūrėjas elgiasi su mumis. Mes turime mokytis iš Jo ir taip pat elgtis su vaikais. Tai vienintelis dalykas, kurį galime padaryti, juk iš kur man žinoti, kaip auklėti? Žinias gaunu iš Kūrėjo santykio su manimi, nagrinėdamas, kaip Jis mane valdo, kaip žaidžia ir tarsi apgaudinėja mane, tačiau iš tikrųjų apgaudinėja mano egoizmą. Ir aš suprantu, kad Jis daro tai išmintingai, kad apgautų mano ego ir parodytų man, kaip turiu elgtis, idant tapčiau kaip Jis.
Jis kaskart kelia man atlygį, darydamas jį kokybiškesniu, aukštesniu. Jis ne šiaip duoda kažką saldaus, o keičia skatinimo formą taip, kad užuot vertinęs „kartu–saldu“, priartėčiau prie vertinimo „tiesa – melas“. Iš esmės, Adam Rišon („Pirmasis Žmogus“) nusidėjo tuo, kad supainiojo vertinimus „tiesa – melas“ ir „kartu– saldu“. Todėl auklėdamas turiu pamažu padėti vaikui suprasti, kad jis stengiasi ne dėl skanaus saldainio, kad turi nuolatos aukštinti „tiesą“. Ji svarbi nepaisant kartumo, kurį jis pajus keičiantis vertinimui iš „saldu“ į „tiesa“. Tai vadinama auklėjimu!
Kad prie to priartintum žmogų, būtina duoti pavyzdžius, sugalvoti žaidimus, parūpinti visuomenės dėmesį. Visa tai įeina į auklėjimo sistemą. Nėra nieko svarbesnio ir vienintelė problema visame pasaulyje – tai auklėjimo problema. Jeigu mums pavyks išauklėti vieną kartą taip, kad ji supras Aukščiausią valdymą ir teisingai į jį reaguos, tai daugiau nieko nereikės, juk mūsų gyvenimas skirtas užmegzti ryšį su Aukščiausiąja jėga.
Jeigu viskas ateina iš tos jėgos, tai tik su Ja turiu sukurti santykius. Man reikia atskleisti Ją aiškiai, kad matyčiau Ją, bendraučiau sąveikaučiau su Ja ir kad mus sietų aiškus ir suprantamas ryšys. Man reikia tik šito. Ir todėl be kabalos mokslo neišsiversime – ji atskleidžia Kūrėją kūriniui. Privalau Jį atskleisti dabar, būdamas šiame pasaulyje, kitaip nežinosiu, kaip gyventi, kaip auklėti vaikus, kaip teisingai auklėti naująją kartą. Kabalos mokslas atsiskleidžia, nes mums tai yra būtina – kito kelio nėra.

Iš 2009-02-17 pamokos pagal Baal Sulamo straipsnį „Religijos esmė ir tikslas“ Skaityti visą >>

1 komentaras
« Ankstesni įrašai
Vėlesni įrašai »