Klausimas. Jei Kūrėjas sukūrė kūrinį pagal savo atvaizdą ir pavidalą, tai kam jį taisyti?
Atsakymas. Biblijoje pasakyta, kad Kūrėjas sukūrė Adomą. „Adomas“ hebrajiškai reiškia „žmogus“. Kitaip tariant, Adomas – dvasinio žmogaus, sukurto pagal Paties Kūrėjo atvaizdą, prototipas.
Ir tada šis žmogus nusidėjo, t. y. nukrito iš dvasinio, davimo, meilės, panašumo į Kūrėją, lygmens į priešingą Jam lygmenį ir sutrupėjo į daugybę mažų dalelių. Ir dabar mes visi kartu turime pakelti šį žmogų.
Mes esame Adomo sūnūs, nes kiekviename iš mūsų yra jo dalelė. Mes turime susivienyti ir vieningai kartu pakelti Kūrėjui savo vidinius lūkesčius ir egoizmo ištaisymą. Tačiau dabar mes nesame Jam tapatūs, mes priešingi Jam.
Todėl turime grįžti į savo  pradinę būseną, ištaisyti visas daleles ir susivienyti į vieną visumą, į tą patį Adomą. Tai ir yra mūsų išsitaisymas. Todėl įsako „pamilk artimą, kaip pats save“  vykdymas yra kelias į išsitaisymą.
Klausimas. Kaip paaiškintumėte, kad vieni kenčia labiau negu kiti? Pavyzdžiui, vienas gimė be namų, be šaknų ir visas jo gyvenimas – kova už gyvybę, kitas gimė gausoje ir nematė gyvenime nei kliūčių, nei kančių.
Atsakymas. Kiekvienas iš mūsų kilo iš įvairių dvasinio Adomo lygmenų. Vienoje dalelėje jo daugiau, kitoje mažiau, ir visos jos kilo iš įvairių dalių: iš smegenų, rankos, kojos, liemens ir t.t.
Adomas – tai dvasinė sistema, kurią nagrinėjame kaip savo kūną, kiekviename yra kita jo dalis, kita didelės bendros sielos šaknis. Todėl kiekvienas turi savo likimą, pradines sąlygas ir, be abejonės, įvairias galutines būsenas.
Tačiau mes visi kartu sudarome vieną pavidalą, ir todėl aš vis tiek save kompensuoju! Kuo aš blogesnis, tuo man lengviau išsitaisyti! Ir kiekvienam skirtasis darbas yra toks pats.

Iš 2016 m. vasario 14 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Žmonija – uždara sielų sistema

Kabalistas – mokslininkas, tiriantis save

Kur yra siela?

Pokalbis prieš kongresą
Senovės Babilone pirmąkart pasireiškė tikrasis susvetimėjimas tarp žmonių, noras pasidalyti. Egoizmas išaugo ir tai buvo priežastis, kodėl žmonės ėmė tolti vieni nuo kitų, kaip sakoma, liovėsi vieni kitus suprasti. Tada ir atsirado kabalos mokslas.
Kabalą atskleidė vienas iš senovės Babilono šventikų – Abraomas, kuris atrado mūsų priklausymą nuo egoizmo ir suprato, jog šis egoizmas ne veltui pradeda vystytis. Juk būtent anuomet jis pasireiškė labai staigiai ir galiausiai sukėlė visų senovės Mesopotamijos tautų išsiskirstymą po visą pasaulį.
Štai tada ir buvo atskleistas kabalos mokslas, kuris iš esmės teigia, kad nepaisydami egoizmo žmonės turi vienytis. Tai labai sudėtinga ir apskritai ne žmogaus jėgoms, bet reikia suprasti, kad tai Gamtos iššūkis ir turime taip veikti. „Jeigu telksimės ir saugosime tokią vienybę, kuri buvo prieš egoizmo pliūpsnį, – pamokslavo Abraomas, – tai visąlaik kilsime virš šio egoizmo. Jam augant, mes laikysimės vienybės ir kilsime vis aukščiau.“
Taip ir sakoma pirminiuose šaltiniuose, kad anksčiau visi žmonės buvo kaip viena šeima: visi kalbėjo viena kalba, visi suprasdavo vieni kitus, visi buvo artimi vieni kitiems. Jie gyveno labai paprastai, maitinosi iš esmės vienodu maistu. Netgi jei kažkuris buvo turtingesnis, o kažkuris skurdesnis – tai neypatingai atsispindėjo buityje. Visi valgė vytintą žuvį (Tarpupyje jos buvo pakankamai), duoną, svogūnus, česnakus, taip pat ir kai kuriuos pieno produktus – ir viskas. Štai tai, ką jie turėjo, bet turėjo visi. Kitaip tariant, žmonėms nekildavo ypatingų rūpesčių dėl to, kaip prasimaitinti. Žemė buvo derlinga, viskas buvo gerai ir visi gyveno maždaug vienodai – iki pat egoizmo pliūpsnio.
Tad ir Abraomo atskleistas kabalos mokslas irgi pagrįstas tuo, kad žmonės turi gyventi  praktiškai vienodai – tenkindami savo natūralius kūniškus poreikius, kaip reikalauja kūnas, t. y. normaliai, racionaliai. O visa kita, visas likusias jėgas turi skirti tam, kad kiltų virš savo egoizmo.
Abraomas kalbėjo apie tą egoizmą, kuris ėmė busti ir smarkiai augti. Vieną pradėjo traukti prie verslo, kitą prie kažko dar, trečią – irgi… Kiekvienas užsimanė būti didesnis už kitus, geresnis, stipresnis, svarbesnis ir t. t. „Priešingai, mums reikia likti tame pačiame lygmenyje, – kalbėjo Abraomas, – arba, galimas daiktas, kilti gerinant savo gyvenimą, bet vienodai, kad būtume išsaugoję bendrumą, kaip viena šeima.“ Vieningoje šeimoje visais vienodai rūpinamasi, kad kiekvienas turėtų tai, ko reikia, patenkintų savo poreikius, o visur kitur visos jėgos yra nukreipiamos tik kilimui virš egoizmo. Toks požiūris į mūsų raidą ir yra kabalos pagrindas.
Vis dėlto dauguma nepaklausė Abraomo ir nuėjo egoistinio vystymosi keliu, išskyrus tą žmonių grupę, kurią jis surinko. Joje viešpatavo davimo įstatymai: žmonės vieni kitiems parūpindavo tai, kas būtina, ir tuo pačiu metu kiekvienas pagal galimybes stengėsi pakilti, visas likusias jėgas skirdamas saitams su kitais. Jeigu žmonės taip veikia, tai jų tarpusavio ryšyje, santykiuose ima pasireikšti aukštesnioji Gamtos jėga (galima pavadinti ją Kūrėju). Ir tuomet jie jaučia kitą egzistavimo lygmenį – nebe tą negyvąją, augalinę, gyvūninę gamtą, kurią nuolat rūpindamiesi kūno gerove, jo poilsiu, patenkinimu, patogumu, jaučiame dabar, o kitą lygmenį.
Šis lygmuo vadinamas „žmogumi“, arba „Adomu“, – iš žodžio „panašus“ (dome). Panašus į Kūrėją, į tą aukštesniąją jėgą – davimo ir meilės jėgą, kuri iš tikrųjų vadovauja gamtai iš vidaus, ją judina, vysto. Štai kas tada buvo atskleista ir paskui keliems tūkstantmečiams paslėpta, o šiandien vėl pradeda atsiskleisti.
Paskutinieji dabarties kabalistai – Baal Sulamas, Rabašas ir mes su jumis. Beje, mes jau ne šiaip sau tai atskleidžiame, kaip kad jie atskleidė mums, o pradedame tai realizuoti. Ir realizacija vyksta jau ne nuo senovės Babilono lygmens, kai žmonės iš esmės buvo viename lygyje, kaip viena šeima. Tada viskas buvo galbūt paprasta, bet akivaizdu, kad ne taip turėjo toliau klostytis istorija.
Žmonijai reikia išvystyti savo egoizmą, išvystyti kaip reikiant, iki suvokimo, jog jis iš tikrųjų mus žudo. Užuot jautę gėrį, kurį jis mums žadėjo, mes suvokiame, jog esame pasimetę, silpni, nieko nepasiekę. Mes stengiamės gyventi geriau, galiausiai tam išeikvojame visus metus, visas galimybes, kurias turime šioje būsenoje, mūsų gyvenime.
Taigi šiandien mes pradedame nuo visiškai kitokio lygmens – nuo egoistinio, galutinio, finalinio žemiškosios raidos lygmens. Iš tikrųjų egoizmas išaugs kur kas labiau, bet kitame jo lygmenyje žmogus jau pradeda vienytis ir pereina į kitą raidos stadiją.

Iš 2013 m. birželio 12 d. Krasnojarske prieš kongresą vykusio pokalbio

Daugiau šia tema skaitykite:

Visuomenė – vienas bendras dvasinis organizmas

Vienybė per meilę arba neapykantą

Kuo naudingas egoizmas?

Visa kūrinija skirstosi į 4 vystymosi lygmenis: negyvąjį, augalinį, gyvūninį ir žmogiškąjį. Žmogus vystydamasis taip pat pereina šiuos 4 lygmenis.
Negyvajame lygmenyje žmogus nesusimąstydamas sutinka su viskuo, ką su juo daro aukštesnysis valdymas. Augaliniame atsiranda savas noras, sutikimas ir nesutikimas.
Pakilti į gyvūninį lygmenį – vadinasi – turėti nuosavą charakterį ir likimą, savo kryptį, individualumą. Tai yra vykdyti savo ypatingą paskirtį kūrinijoje, turėti aktyvią jėgą didelėje gamtos mašinoje ir teisingai sukti jos dantratukus, atsižvelgiant į Kūrėjo veiksmus, tik iš savo pusės.
Kai žmogus pats tampa kaip visa ši didžiulė mašina – tada ima vadintis žmogumi, Adomu. Tai reiškia, kad jis apima visą gamtos mechanizmą ir valdo jį, vietoje Kūrėjo – įsijungia į bendrą kūrinijos programą. Tai reiškia pakilti į žmogaus lygmenį.
Mūsų dienomis žmonija ima busti, kad pakiltų iš negyvosios pakopos į augalinę. Todėl mes jaučiame nepatogumų, nematome kelio, nežinome, kur ir kodėl eiti. Artimiausiais metais bus daug įvykių, kurie labai supainios žmones, jie neturės supratimo, kaip gyventi toliau.
Tai susiję su paprasčiausiais, kiekvienam suprantamais dalykus, o ne su aukštais principais. Staiga dings gyvenimo pagrindas: ekonomika liausis veikusi, suirs santykiai tarp žmonių, jėgos struktūros – prasidės visiška suirutė. Tarytum apgaubs rūkas, ir viskas taps nesuprantama.
Kiekvienas, atėjęs į kabalą, todėl ir pradėjo studijuoti, nes kažkada pajautė, kad įžengė į tokį rūką. Žmogus daugiau nesijaučia šeimininku savo gyvenimo, kai viskas paklūsta nustatytam grafikui. Atsiranda kažkoks neaiškus faktorius, kuris jį painioja.
Tuomet pradeda veikti apsauginė organizmo jėga, nes žmogus nori jaustis užtikrintas, tvirtai stovėti ant žemės ir laikyti vairą rankose, žinoti, kad yra darbo, pinigų, sveikatos, pensija. Bet staiga pamato, kad tai tarsi pranyksta rūke.
Tokią būseną jaus visa žmonija. Kai tai bus ne kažkieno asmeninė būsena, o įgaus didžiulius mastus, bus baisu. Tačiau tai stumtelės mus į kitą lygmenį – privers ieškoti apsaugos, naujo pagrindo ir atves į augalinį lygmenį.
O augaliniame lygmenyje žmonėms teks patiems ieškoti, kaip laikytis vieniems kitų, t. y. pasiekti globalų ir integralų ryšį savo noru, sąmoningai suvokiant, kad be to neišsigelbėsime.
Visi tarytum stovime ant plaukiančio plausto. Tik įsivaizduokime, kas atsitinka, jei kiekvienas juda ne sutartinai, bet siūbuoja plaustą priešingomis kryptimis! Kad neapvirstume, turime laikytis vieni už kitų ir nuolat palaikyti pusiausvyrą – antraip nuskęsime! Toks pojūtis įsiviešpataus pasaulyje.

Iš 2011 m. rugpjūčio 26 d. pamokos pagal knygą „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Piramidė

Kilti šviesos greičiu

Eskalatoriumi – Aukštesniųjų pasaulių pakopomis

Turime sukurti tokią visuomenę, kuri pasirūpintų teisinga visų pasaulio žmonių ateities kryptimi, kitaip neišgyvensime. Matome, kas šiandien vyksta, ypač išsivysčiusiose šalyse. Ten pat ritasi likusios. Žmonėms kyla pojūtis, kad rytojaus apskritai nėra.
O iš tiesų – tai nuostabi būsena: mes egoistiškai atsiplėšėme nuo senojo pasaulio ir dabar esame neutralios būsenos, tarsi kybome.
Pats laikas parodyti žmogui tolesnę tarpusavio ryšių sistemą, kurioje pajusime visiškai kitą būseną.
Pradedame naują vystymosi etapą. Kaip kažkada iš beždžionių palaipsniui išvystėme savo gyvūninę būseną, taip šiandien pradedame vystyti savo vidinę – žmogaus – būseną.
Šiandien kylame ant laiptelio, kuris vadinasi „Adomas“ – žmogus. Adomas – atitinkantis Aukščiausiąją gamtos jėgą. Ji šiandien trokšta išmokyti mus susilieti su Ja. Todėl ši krizė – visuotinė, integrali.
Privalome būti tokie kaip gamta, kaip ji! Tuo imame suprasti vidinį mechanizmą, dėl kurio veikiame, kuris mus judina. Vidinė gamtos programa veda prie nustatyto tikslo, o mes net nežinome šito. Mirštame, nė nežinodami, kam gyvenome. Gimstame ir nežinome, kur judame ir kodėl. Veikiame instinktyviai, nes esame verčiami gamtos, ir tiek.
O iš tiesų egzistuoja visa veiklos programa, priežasties ir pasekmės ryšys! Kiekviena gamtos dalis turi savo priežastį, pasekmę, tikslą, ir niekas joje neegzistuoja šiaip sau, taip pat ir mes. Mes galime tai pamatyti! Į šį lygį dabar ir kelia mus gamta – į tolimesnį išsivystymo lygį.
Šiandieniniame lygyje kol kas tik išgyvename tą gyvūninį egoizmą, kuriame esame sukurti ir kuris mumyse vystosi. O kildami į aukštesnį lygį – pasaulinį, visuotinį, globaliai susisaistydami su gamta, keisdamiesi pagal ją, pamažu pradedame suvokti vidinį mechanizmą, vidinę Aukščiausiosios gamtos jėgos mintį. Kaip kalba astrofizikai, visa Visata – tai mintis. Kai žmogus tai suvokia, jis pajunta amžinybę.

Daugiau šia tema skaitykite:

Mažas žmogaus žingsnelis – milžiniškas žmonijos žingsnis

„Viena šeima“ – ne utopija!

Lūžio taške – iš praeities į ateitį

Klausimas: Ką jaučia žmogus, patirdamas dvasinį pasitenkinimą?
Atsakymas: Dvasinis arba žmogiškasis pasitenkinimas – tai malonumas duoti. Mes tiek dar nepakilome  ir esame „gyvūniniame“ lygmenyje. Žmogiškasis pasitenkinimas kyla tuomet, kai aš jaučiuosi „suaugęs“ su kitais. Mes džiaugiamės tuo, jog esame susiję tarpusavyje, mėgaujamės vienybe ir davimu.
Tai ir yra dvasinis pasitenkinimas, įmanomas tiktai žmonių visuomenėje, suvienytoje, duodančioje ir gaunančioje, kurioje svarbiausia –  „dvasinis pirkimas – pardavimas“.  Mes mėgaujamės Šviesa, esančia tarp mūsų, – kitaip tariant, veiksmais, kai vieni kitiems duodame.
Jeigu nesame susiję tarpusavio davimu, nors ir minimaliausiu, esame panašūs į gyvūnus, ryjančius vienas kitą, – tai ir yra mūsų gyvenimas.
Tai ir spręsk, kas esi: žmogus, panašus į Kūrėją, ar gyvūnas? Žmogus su iš prigimties egoistiniu noru, dar neištaisytu į meilę  savo artimui, siekiantis pasimėgauti gyvenimu šitame pasaulyje, išnaudoti jį vien dėl savęs, – tai vadinama „gyvūno siela“.
Na, o tas, kuris pakyla virš viso to į norą duoti, į susivienijimą su savo artimu, į bendrą jausmą tarp mūsų, – vadinamas „Žmogumi“ (Adomas). Nes per šią savybę jis tampa panašus (dome) į Kūrėją.

Iš 2011 m. gegužės mėn. 13 d. pamokos pagal straipsnį „Valios laisvė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Mintys apie laisvę – melas ant melo

Stebint gyvenimą iš dešimto aukšto

Gyvuliams namuose ne vieta

Jeigu šiame pasaulyje visąlaik derinuosi prie tų standartų, kuriuos man įteigia visuomenė, įkalbėdama mane kažką nusipirkti arba padaryti, tai dvasiniame pasaulyje turime imti pavyzdį iš Kūrėjo.
Tačiau problema ta, kad jeigu Jis atsiskleistų, mes visiškai patektume Jo įtakon ir priklausytume nuo Jo milijardus kartų labiau negu šiandien priklausome nuo aplinkos.
Mes virstume visiškais vergais, tiesiog kaip negyvojo, augalinio ir gyvūninio lygmenų gyvybės formos, kurios vykdo gamtos įsakymus ir tiksliai vadovaujasi savo instinktais. Ir tuomet net nepajaustume gyveną kažkokį savarankišką gyvenimą.
Tačiau Kūrėjas, ši bendra kūrinio prigimties jėga, nori, kad taptume nepriklausomi ir lygūs su Juo, ir kad nebūtume robotais, kurie vykdo Jo įsakymus. Nebūtų prasmės kurti tokį kūrinį, kuris automatiškai vykdytų visus savo prigimties paliepimus ir jau iš anksto yra žinoma viskas, kas išeis.
Kūrėjas sumanė sukurti žmogų laisvą, kad jis pats pasirinktų pakilti į Kūrėjo lygmenį – pažintų savo Kūrėją ir panorėtų tapti toks kaip Jis! Kaip kiekvienas žmogus šiame pasaulyje nori, kad jį mylėtų tokį, koks jis yra, taip ir Kūrėjas nori, kad susipažintume su Juo, pažintume ir pamatytume, kad Jo būsena, savybė, jėga – tai tobuliausia iš to, kas gali būti.
Ir todėl Jis negali mums atsiskleisti, kad nevirstume Jo vergais ir kad nepradėtume automatiškai paklusti Jo įsakymams. Jis įdeda mumyse norą vystytis ir siekti Jo, bet slepia save. Bet tokiu atveju kaip mums tapti panašiems į Jį?
Ir Jis sumąsto paprastą sprendimą. Jis sukuria kūrinį, kuris vadinasi Adam, žmogumi – tai dvasinė jėga, savybė, panaši į Jį ir sudaužo šį kūrinį į milijardus dalių! Ir dabar kūrinys turi pats, vietoj Kūrėjo, tarsi iš lego detalių surinkti sau tokią aplinką − tokią, kokiu ji įsivaizduoja Kūrėją, kokiu Jį pažins.
Žmogus eina pirmyn ir pats kuria sau aplinką, kuri veiktų jį į priešingą pusę ir vystytų jį. Išeina, kad mes patys kuriame Kūrėją, todėl Jis taip ir vadinamas „Bo-re“ – „ateik ir pamatyk!“ Mes kuriame savo aplinką – ir taip kuriame patys save.
Aš negaliu sukurti savęs paties, paveikti savęs. Aš esu jau paruoštas savo aplinkos produktas. Tačiau tai, kad visą laiką kuriu sau aplinką, apvalkalą, kuris veiks mane – aš netiesiogiai veikiu save patį. Pasirodo, kad kuriu auklėjimo sistemą sau pačiam.
Ir tada aš lyg atskirtas nuo Kūrėjo ir kuriu save laisvai tuo, kad sukuriu sau aplinką pagal tas vertybes, kurias noriu sau įteigti. Aš pats negaliu savęs pakeisti, tačiau galiu dirbtinai kurti visuomenę, kad ji įteigtų man tas vertybes, su kuriomis dabar nesutinku. Ši visuomenė įtikins mane, kad verta siekti davimo savybės!
Kadangi pats sukūriau tokią aplinką – tai tarsi sukūriau pats save. Kitaip tariant, visą laiką dėlioju savo viduje Kūrėjo atvaizdą ir taip einu pirmyn. Kol kas visos šios trys formos: aš, aplinka ir Kūrėjas tiek suartėjame vienas su kitu, jog tampame kaip viena visuma.
Tai iš tikrųjų laisvas vystymasis, juk aš pats viską darau, visą laiką galvoju ir sprendžiu, kaip eiti į priekį. Aš tyrinėju tą pasaulį, kuris dabar atsiskleidžia prieš mane ir tikrinu save, kaip teisingiau tobulėti.

Iš 2011 m. kovo 4 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Nuo ko prasideda žmogus?

Kelias iš vergijos į laisvę

Viską daro Jis, bet sprendžiu – aš

Klausimas: Kodėl mes visą laiką kalbame tik apie ryšį tarp mūsų ir nekalbame apie ryšį su Kūrėju?
Atsakymas: Dabar kalbame apie mūsų užduoties įvykdymą ir todėl tiek daug dėmesio skiriame tarpusavio ryšiui.
Galutinis tikslas – tai susiliejimas su  Kūrėju  pagal  savybių panašumo dėsnį, nes tai mums reiškia  tapti „Žmogumi“, Adomu ( t. y. „panašiam“ į Kūrėją).
Tam  mes turime paruošti savo dvasinį indą (kli), padarę jį panašų į Aukštesnįjį. Šis indas turi būti bendras visiems, ir jame visos jo dalys turi būti susijungę  kaip vienas žmogus su viena  širdimi.
Į jį įsijungia visa mūsų neapykanta, pavydas, išdidumas, garbės ir valdžios troškimas – mums reikia pakilti virš viso to ir susijungti tam, kad taptume panašūs į Kūrėją ir pasiektume susiliejimo su Juo.
Mums atrodo, kad Kūrėjas yra kažkur mūsų išorėje – tačiau galiausiai Jis atsiskleidžia to paties bendro dvasinio indo, kurį  kuriame tarpusavy, viduje.
Todėl, kad  išlaikytume teisingą požiūrį, turime viską suvokti kaip esantį  vienoje vietoje. Kuriame šią vietą tam, kad  atsiskleistų  Kūrėjas! Ji būtent ten – kur mes virš savo egoizmo susijungiame vienas su kitu.
Mūsų  egoizmas lieka apačioje, o virš jo mes kuriame tarpusavio ryšius. Jei mūsų ryšys bus iš tikro tvirtas, pagrįstas Šviesos, grąžinančios prie šaltinio, jėga, – tai joje mes atskleisime Kūrėją (Borė), kas  reiškia „ateik ir pamatyk“ (bo-rė).
Tai nereiškia, kad  Jis  kažkur aukštai virš debesų, o aš kažką darau apačioje, kad atrasčiau Jį danguje.
Aš atskleidžiu Jį  būtent ryšyje tarp sielų, tarp dvasinio kūno organų – kaip  šį kūną pripildančią  vidinę Šviesą.
O žmonėms  atrodo, tarsi atskiriame Kūrėją  ir kalbame tik apie tarpusavio susijungimą. Tai yra  todėl, kad jie viduje nepasiruošę  sutikti su tuo, jog tarp mūsų  darbo, mokymosi, platinimo, tarpusavio susijungimo – ir Kūrėjo  yra  ryšys.
Kiekvienas  suvokia  Kūrėją  kaip kažką  aukštesnio ir yra  pasiryžęs su Juo susijungti, tačiau su kitu  žmogumi – ne. Betgi jie nesupranta, kad  tai vienas ir tas pats.
Gilesnis vidinis ryšys tarp  žmonių  ir vadinamas „Kūrėju“, atidavimo savybe; tačiau  žmogaus  prigimtis neleidžia jam su tuo sutikti…

Daugiau šiau tema skaitykite:

„Mes visi atsakingi vienas už kitą“

„Unikalus kiekvienos sielos diapazonas“

„Kūrėjas – kūrinio viduje“

Klausimas: Ir knyga „Zohar“, ir „Įvadas į kabalos mokalą“, ir „Mokymas apie dešimt sfirot“ kalba apie kūrinijos viršūnę. Kodėl gi knygos Zohar poveikis stipriausias?
Atsakymas: Nė viena knyga nėra parašyta dešimties kabalistų, dešimties sfirų šaltinių, tokiame aukštame lygmenyje.
Visi dešimt pasiekė Visišką Egoizmo Ištaisymą, praėjo visas 125 pakopas, ir susijungė Begalybės pasaulio Malchut.
Jie visose pakopose, nuo žemiausios iki pačios aukščiausios, taip anuliavo save, kad sugebėjo pritraukti mums Begalybės Šviesos stulpą.
Ir dabar ši Šviesa yra priešais kiekvieną ir kiekvienas gali ją gauti mokydamasis knygos Zohar.
Joks kabalistas ir jokia kabalistų grupė per visą kabalos istoriją nuo Adomo iki mūsų dienų, per 5770 metų, neturėjo galimybės atlikti kažko panašaus.
Knygos Zohar autoriai, dešimt kabalistų, dešimt amžinų sfirų, atliko ištaisymą nuo šio pasaulio iki paties aukščiausio, ir todėl gali atnešti mums tokią galinčią ištaisyti visus jėgą.
Todėl knyga Zohar atsiskleidžia būtent mūsų laikais, kai keroja egoizmas ir visa mūsų civilizacija patiria krizę.
Nors dėl tos pačios priežasties praėjusiais amžiais buvo uždrausta atskleisti šią knygą ir iš jos mokytis.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Apie ką kalbama knygoje „Zohar“

„Slapti knygos „Zohar“ ryšiai“

„Zohar“ – bilietas į dvasinį pasaulį“

Žmogus pradeda savo kelią kaip mažas gyvūnas, kuris tejaučia, gera jam ar bloga. Taip jis pajunta Šviesą kli – savo nore.
Tačiau pamažu jame atsiskleidžia rešimot (informaciniai duomenys), kurie, be analizės „gera-bloga“, priartina jį prie papildomos analizės „tiesa-melas“.
Gera-bloga tai natūralus kūrinijos pojūtis. Bet koks kūrinys reaguoja į gerą arba blogą poveikį: susitraukia arba plečiasi – kaip negyvoji gamta, išsiskleidžia ar susiskleidžia – kaip žiedas, gyvena ir miršta – kaip gyvūnas. Tai natūrali medžiagos reakcija į šviesą ar jos nebuvimą.
Kai kūrinija atskleidžia, jog priklauso nuo aplinkos ir ima su ja sieti pojūtį gera-bloga, tai joje ir kyla šis papildomas pojūtis: tiesa-melas.
Kūrinyje gimsta du skirtingi būdai (analizės), leidžiantys vertinti jo būseną, kuri priklauso:
– nuo aplinkos,
– nuo jo asmeniškai.
Tiesą-melą vertiname atsižvelgdami į visuomenės gerovę, o gera-bloga (saldu-kartu) – atsižvelgdami į savo gerovę.
Aiškinantis tarp vidinio ir išorinio noro (kli) mumyse vystosi „žmogus“, Adomas, kuris panašus į Kūrėją.
Žmogus nuo gyvūno mumyse skiriasi tuo, kad savo pojūčiais iškyla į „išorę“, į supančią jį visuomenę.
Žmogus tas, kuris sugeba pajausti Kūrėją, kažką aukštesnio – tai, kas ne jo kūne, o visuomenė, aplinka ar Kūrėjas yra vienas ir tas pats.
Nes egoizmui vienodai nerūpi tai, kas yra išorėje.
Kažko išorinio jutimas lyginant su savęs jautimu atskiria dvasinį vystymąsi nuo žemiškojo.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Nuo „lo lišma“ prie „lišma“

„Piramidė“

„Kūrėjas – kūrinio viduje“

Kabalos mokslas paslėptas nuo mūsų pojūčių ir proto, jis priklauso kitam išmatavimui, todėl negalime jo suvokti ir betarpiškai tyrinėti.
Bet skirtingai nei gyvūnai, kurie negeba suvokti žmogaus sukurtos muzikos, mes turime vaizduotę, pradinius duomenis (tašką širdyje) ir todėl išgirdę apie kabalą galime imti ją studijuoti ir tokiu būdu keistis.
Tai pats svarbiausias dalykas šiame pasaulyje. Ir neturi reikšmės, kiek žmogus pažengs studijuodamas šį mokslą, kiek supras.
Užsiėmimas tuo, kas amžina, kas yra aukščiau mūsų pasaulio, aukščiau mūsų nesąmoningos būsenos, siekis išeiti iš šios būsenos savaime yra didis ir amžinas užsiėmimas.
Nė viena akimirka studijuojant kabalą, kai nori pakilti, atskleisti tikrąjį gyvenimą, išeiti iš nesąmoningos būsenos, neišnyksta ir yra įskaitoma kaip tavo pastangas.
Parašyta, kad po kūno mirties sielos klausia tik dviejų dalykų: „Ar studijavai kabalą? Ar laukei išgelbėjimo?“. „Ar studijavai kabalą?“ –  ar stengeisi pritraukti grąžinančią į Šaltinį Šviesą? „Ar laukei išgelbėjimo?“ – ar laukei, kad Šviesa atliks šį darbą, ar siekei tapti „duodančiu“?
Jeigu žmogus nors šiek tiek įsiklauso į kabalos mokslą ir jo mokosi, jis skatina vystytis visas sielas, kurios jį supa bendroje sielų sistemoje „Adomas“.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Kas eilėje paskutinis? Aš po jūsų!“

„Klausimai kelyje – 5“

„Pakilti iki Kūrėjo lygio (video įrašas)“