Klausimas. Jei žmogui duodamos nepakeliamos kančios, ar gali jis jose matyti kažkokią prasmę, kad tai būtų tarsi vaistas?
Atsakymas. Tam turiu žinoti, iš kur ateina kančios, kur jų šaltinis ir kaip jį galima paveikti. Reikia ne pačią kančią įveikti, o ją pateisinti ir suvokti, kokią naudą aš gaunu iš to, kad kenčiu. Tai atveda žmogų į tikro tikslo suvokimą.
Nereikia laukti, kol ateis nelaimė – reikia iš anksto ieškoti gyvenimo prasmės, matyti ją už šio pasaulio ribų. Juk mūsų pasaulyje prasmės nėra: viskas, ką praeiname jame, yra vien tik kančios kaip koncentracijos stovykloje, kad visame šiame procese rastume prasmę, kuri yra aukščiau šio gyvenimo, šio pasaulio. Ši prasmė pateisina mūsų egzistavimą šiame pasaulyje, o pačiame gyvenime jokios prasmės nėra.
Jei šis gyvenimas baigiasi, tai kokia gali būti jo prasmė? Mes gimdome vaikus kaip savo pratęsimą, tačiau juk jų laukia tas pats likimas. O be to, kiekvienas veikia egoistiškai artimojo sąskaita. Taigi, jei šis gyvenimas prasideda ir baigiasi šio pasaulio ribose, tai jame nėra jokios prasmės.
Norėdami rasti prasmę, turime išeiti už šio mažo ir labai riboto pasaulio, mažutės planetos Žemės, mažos žmonijos, trumpų gyvenimo metų, ribų. Visame tame negali būti prasmės ir nereikia jos čia ieškoti. O jei kažkam pavyksta rasti prasmę, jis tarsi vaikas, kuris kol kas žaidžia žaidimą.
Prasmė gali būti, kai aš susieju save su amžinybe, su begaliniu procesu, t. y. aukščiau laiko, judėjimo ir erdvės, aukščiau visų šio pasaulio apribojimų. Kitaip tai bus melaginga gyvenimo prasmė, ir aš stengiuosi nuslėpti nuo savęs, kad iš tiesų jos nėra.
Tik jei aš atskleidžiu prasmę virš laiko, judėjimo, erdvės – amžiną tėkmę, amžiną tikslą ir galiu save pakelti iki jo, aš ten rasiu prasmę. Čia veikia Aukštesnioji jėga, kuri aukščiau prigimties, tik tokia forma galima atskleisti gyvenimo prasmę.

Iš 2018 m. sausio 9 d. 945-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Gyventi prasmingai, I dalis

Gyventi prasmingai, II dalis

Nuo kančių prasmės – prie gyvenimo prasmės

Klausimas. Pažinti save – reiškia pajausti ir suprasti, kad negyvoji, augalinė, gyvūninė gamta ir aštuoni milijardai žmonių – tai aš. Kūrėjas taip piešia man mano subjektyvų pasaulio vaizdą. Iš tikrųjų viso to nėra, įskaitant mane, yra tik aukštesnioji šviesa. Baugoka kažkaip.
Atsakymas. Jokiu būdu! Egzistuoju amžinybėje, tobulybėje, Kūrėjuje, kartu su Juo, būdamas panašus į Jį. Tik turiu apibrėžti save, surasti save. Ir aš, ir tu, ir mes visi, esame šioje sistemoje.
Tačiau sakyti, kad viso šito nėra ir manęs nėra – neteisinga. Mes amžinos būtybės, mums tereikia rasti šią būseną. Tam ir gyvename šiame pasaulyje, žemiausiame iš visų.

Iš 2018 m. vasario 11 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Pajusti amžinybės alsavimą

Prisilietimas prie amžinybės

Kabalos mokslas:  kelias į aukščiausią harmoniją

Klausimas. Jei dvasiniame pasaulyje nėra laiko, tai kas yra amžinybė?
Atsakymas. Amžinybė – tai nekintama noro būsena, kurią jis pasiekia po galutinio ištaisymo, po visiškos realizacijos. Tada laikas išnyksta.
Klausimas. Jei nėra laiko, tada nėra ir mirties?
Atsakymas. Iš tiesų, mirties iš viso nėra. Juk kas yra mirtis? Tai noro išnykimas iš dabartinės būsenos ir perėjimas į kitą būseną. Tu gali pasakyti, kad tai buvusio noro mirtis, tačiau tai ne mirtis, o perėjimas į naują būseną.

Iš 2017 m. kovo 19 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Pajusti amžinybės alsavimą

Egzistavimas virš laiko

Gyvenimas už gimimo ir mirties ribų, I dalis

Klausimas. Sakoma, kad žmogus įrašytas istorijoje išliks amžiams. Ir išties tokių žmonių kaip Platonas, Spinoza jau seniai nėra, bet mes prisimename jų vardus.
Atsakymas. Ką reiškia – amžinybė? Materiali tikrovė tėra iliuzija, viso to nėra.
Mūsų pasaulis egzistuos tol, kol neišeisime į dvasinį pasaulį. Vos tik žmonija ims masiškai kilti į dvasinį pasaulį, mūsų pasaulis ims garuoti, tirpti migloje ir liausis egzistavęs.
Tą suprasite kildami dvasinių pasaulių suvokimo laiptais. Likdami mūsų pasaulyje, išvysite, kad tai išties turi nutikti – mūsų materialus pasaulis išnyks, juk jis egzistuoja tik mūsų pojūčiuose.
Klausimas. Bet kol kas žmones deda visas jėgas, kad kaip nors bet kokia forma įeitų į istoriją?
Atsakymas. O kas gi jiems lieka? Taip egoizmas siekia įtvirtinti savąjį „aš“.

Iš 2017 m. liepos 16 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Pajusti amžinybės alsavimą

Aš – amžinas

Nauja žmonijos savybė

Klausimas. Ar gali žmogus pakeisti savo gyvenimo trukmę? Juk norisi gyventi ilgiau…
Atsakymas. Jeigu norisi ilgiau, tai prašom, galima šitame gyvenime pakilti į amžinybės lygį ir gyventi amžinai.
Klausimas. Ar galima pratęsti materialaus gyvenimo laikotarpį?
Atsakymas. Jeigu aš turiu savybių, kurios man leidžia pajusti laiką, tai galiu pakilti virš jo. Fizikai sako, kad laiko nėra.
Galima valdyti laiką, bet tai priklauso nuo to, kiek aš susijęs su kitais. Kai tik pakylu į lygį, kur kartu su kitais sudarau vieną bendrą kūną, manyje išnyksta laiko pojūtis ir nekyla jokių klausimų, dėl to, kad aš jau veikiu visai kitose koordinatėse.

Daugiau šia tema skaitykite:

Būsimasis pasaulis – šiame gyvenime

Pakilti virš laiko

Pagreitintas laiko pulsas

Klausimas: Jeigu pasaulis – integralus, globalus ir yra valdomas Kūrėjo per į šį pasaulį prasiskverbiantį aukščiausią sumanymą, tai kodėl mes negalime egzistuoti tiesiog atitikdami šiuos dėsnius ir harmoningai?
Atsakymas: Reikalas tas, kad mes „esame paslėptyje“ – nejaučiame tikrų ryšių tarpusavyje. Tas netikras paveikslas su iškreiptais ryšiais tarp žmonių, kurį mes dabar jaučiame, vadinasi „mūsų pasaulis“. Kai tiktai mes atskleisime tikrąjį ryšio tarp mūsų vaizdą, mes pasijusime tarsi naujame pasaulyje. Tai bus globalus, dvasinis pasaulis, nepriklausomas nuo mūsų fizinių kūnų, kuriame nėra gimimo ir mirties, – juk mes nesame pririšti prie kūnų. Kiekvienas iš mūsų jaus save ne kaip didelės sistemos mažytę dalelytę, o jaus visą šitą milžinišką sistemą. Ir todėl kiekvienas jaus save amžinybėje. Mes pajusime tą jėgą, kuri mus sieja tarpusavyje – ji vadinasi „Kūrėjas“. Kūrėjas (Bore) sudarytas iš žodžių (bo-re), kurie reiškia, kad reikia ateiti ir pamatyti!
Žmogus egzistuoja savo fiziniame, gyvūniniame kūne, o aukščiau šito gyvūninio lygmens jis turi dar papildomą aukščiausią sąmonės, minčių, norų, supratimo, žinių lygmenį. Šią pakopą mums ir reikia pasiekti. Be pačios sistemos mes dar atskleidžiame bendrą gyvybinę jėgą, kuri ją stumia. Kaip ir žmoguje, kuriame be biologinio kūno yra ir žmogiška asmenybė. Ir tą patį mes atskleidžiame bendros sistemos viduje: papildoma jėga, kuri ją atgaivina – ji ir vadinasi Kūrėjas. Ir kai mes Jį atskleidžiame, tai tampame tokie patys kaip Jis.

Iš 2011 m. vasario 1 d. paskaitos Paryžiuje

Daugiau šia tema skaitykite:

Kam Kūrėjui reikia manęs?

Nukreipk priemonę į tikslą, o tikslą į priemonę!

Jėga, keičianti vieną drabužį po kito