Pateikti įrašai su aplinka žyme.


Žmogus – būtybė visuomeniška

Auklėjimas, vaikai

Klausimas. Ar galima apsieiti be jokių santykių su kitais žmonėmis? Kam reikia į visa tai įsivelti? Nuo tų santykių vieni nemalonumai!
Atsakymas. Aš jus puikiai suprantu, bet tikrai neįmanoma pragyventi be tarpusavio santykių. Mes privalome susipažinti, mes priklausome nuo kitų žmonių, mes mėgstame bendrauti, mums įdomi mūsų nuomonė apie kitus ir kitų nuomonė apie mus.
Mūsų netenkina žiniasklaidos informacija ir bendravimas tik per ją, mus domina, kas vyksta su kitais žmonėmis.
Mes – visuomeniškas gamtos produktas. Todėl neturime kitos išeities, kaip tik būti  socialiomis būtybėmis, kokias mus sukūrė gamta, ir nebėgti kažkur į tundrą ar taigą ir tapti atsiskyrėliais.
Mes privalome save ištaisyti. O bėgimas nuo žmonijos nieko neduos, tuo save pasmerktume menkai, apgailėtinai, visiškai nemaloniai būsenai.
Yra žmonių, kurie perka namus saloje, ten gyvena ir nieko nenori žinoti. Kartais aplanko kaimyną, bendrauja daugiausiai su viena, dviem šeimomis, ir viskas. Aišku, tai priklauso nuo žmogaus charakterio.
Ir jei šioje kartoje dar yra tokių žmonių, kitoje jų nebebus. Nepaisant to, kad sunku bendrauti, vis tiek karta po kartos artėjame vienas prie kito. Todėl turime sukurti tinkamus ryšius. Apie tai kalba kabalos mokslas.

Iš 2016 m.  gegužės 1 d.  pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Mylėti ir būti mylimam

„Kiemas“ visai žmonijai

Planeta kaip vienas kambarys

Komentarų nėra

Kai nėra auklėjimo

Auklėjimas, vaikai

Klausimas. Dirbu dėstytoju 30 metų. Tapo labai sunku rasti bendrą kalbą su studentais, kurie gali sakyti viską, ką nori. Be to, mūsų dienomis matome reikšmingą jaunimo pažangumo, kultūros, atsakomybės sumažėjimą. Ar kabala siūlo kokį nors esminį sprendimą?
Atsakymas. Suprantu, kad žmonės ieško, juolab dėstytojai, kurie dirba su studentais ir mokiniais.
Tačiau esmė ta, kad tai auklėjimo problema, pedagogikos, juk auklėjimu niekas neužsiima, taip pat ir Jūs. Dėstote kokią nors discipliną, o kas per žmonės ją studijuoja ir kodėl jų santykis su tuo dalyku turi būti teisingas? Dėl ko jie turi būti mandagūs, o ne reaguoti bendrai priimtu slengu?
Jie kalba su jumis taip, kaip kalba tarpusavyje ir mano, kad tai normalu. Jie nepyksta  vienas ant kito dėl tokių žodžių, jiems tai įprasta kalba, – tai dėl ko turėtų su jumis bendrauti kitaip?
Nėra auklėjimo! Mokykla neauklėja vaikų!
Vaikų darželiuose ir mokyklose vaikams reikia aiškinti mažiausiai po dvi valandas per dieną, kas tai yra žmogus, jo charakteris, jo prigimtis, kokia berniukų ir mergaičių, merginų ir jaunuolių, vyrų ir moterų psichologija, kokie tarpusavio santykiai tarp lyčių, tarpusavio santykiai tarp jaunesnių ir vyresnių.
Bet aiškinti viską iš gamtos požiūrio taško: kaip visa tai mumyse sukurta ir kaip mes tai turime perdaryti. Visi mūsų neigiami proveržiai duoti tam, kad juos ištaisytume.
Reikia sodinti vaikus į ratą ir kartu su jais aptarinėti visas tas problemas. Tuomet mokymo sistema taps ir auklėjimo sistema. Tačiau kol kas to, deja, nėra. Dėl to kiekvienais metais daugės neigiamų reiškinių mokyklose ir kitose mokymo įstaigose.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kur ta mokykla, kuri auklėja Žmogų?

Kodėl žmogų reikia auklėti?

Vidurinis kelias auklėjant vaikus

Komentarų nėra

Naujas laikas – naujos mokyklos

Auklėjimas, vaikai

Klausimas. Visi mokiniai svajoja anuliuoti mokyklą. Išsilavinimas, kurį jie gauna, jiems atrodo nereikalingas. Ar jie teisūs?
Atsakymas. Mokykla būtina, bet ji turi būti visiškai kitokia. Šiuolaikinės mokymo įstaigos vadovaujasi 200 metų senumo principu, o tai visiškai neteisinga.
Bet kuriuo atveju, reikalingos naujos mokyklos, bent jau iki tam tikro amžiaus užsiimančios daugiausiai žmogaus auklėjimu. Juk vaikai turi poreikį bendrauti, būti susieti tarpusavyje, ir juos to reikia mokyti.
Mes turime žmogų privesti prie vieningos formos, visiško tarpusavio ryšio. Reikia pradėti tai daryti praktiškai, nuo nulinio amžiaus: ir vaikų lopšelis, ir darželis, ir mokykla, ir universitetas turi mokyti, kaip sukurti teisingus tarpusavio santykius tarp žmonių: tarpusavio palaikymą, draugystę.
Mes turime pakilti virš savo egoizmo ir susijungti aukščiau jo, kad nuo mažų dienų pradėtume pažinti visą pasaulį.

Daugiau šia tema skaitykite:

Auklėjimas, o ne profesinis lavinimas

Naujoji žmonija tik po 15 metų

Kur ta mokykla, kuri auklėja Žmogų?

Komentarų nėra

Valios laisvės paieškos, I d.

Valios laisvė

Įgimta ir įgyta
Apskritai valios laisvės klausimu egzistuoja dvi viena kitai prieštaraujančios koncepcijos. Pirmoji teigia, kad žmogus turi galimybę laisvai apsispręsti, koreguoti ir iš esmės paveikti savo gyvenimą.
Antroji koncepcija priešingai – viską priskiria likimui arba Apvaizdai, atimdama iš žmogaus bet kokią valios laisvę ir deklaruodama išankstinę įvykių lemtį.
Kaip yra iš tikrųjų?
Pirmoji mano profesija buvo biokibernetika, tyrinėjanti žmogaus organizmo sistemas, valdančias jį, užtikrinančias jo funkcionavimą ir vedančias į tam tikrą uždavinį ar tikslą. Taigi, pagal biokibernetiką jokios valios laisvės nėra. Juk iš esmės kūnas – tai sudėtinga biologinė sistema su dviejų rūšių parametrais:
•    įgimtos savybės;
•    įgytos savybės.
Šiuose rėmuose paprastas žmogus neturi jokios galimybės veikti savo nuožiūra. Vienus parametrus paveldėjo iš tėvų, kitus – gavo iš auklėtojų ir aplinkos. Jo vystymąsi lemia šių veiksnių kompleksas.
Todėl kyla klausimas: ar žmogus renkasi kitus veiksnius, kurių padedamas galėtų pasikeisti? Jei renkasi, tai kuo vadovaudamasis? Argi ne tuo, ką jis jau gavo iš vidaus ir išorės – genais ir aplinka? Ir jeigu jam dar ką nors pakiš – tai juk irgi nuo jo nepriklausys, ar ne?
Dangaus valia
Žmogus nuspėjamai reaguoja į įvykius ir tęsia savo kelią. Manome, kad jis gali laisvai apsispręsti, atsižvelgdamas į atsitiktines aplinkybes. Bet iš tikrųjų niekur nėra atsitiktinumo ir laisvės.
Tiesiog mums trūksta žinių apie vieningą sistemą, vadinamą „Gamta“ arba „Elokim“ (Dievas). Ji skirstoma į tampriai susijusias posistemes, kur nėra nieko atsitiktinio. Priešingai, viskas griežtai nulemta.
Taigi, žmogus – įgimtos vidinės ir išorinės gamtos kūrinys. Jis negali laisvai priimti sprendimų, kurie priklausytų nuo jo paties.
O kaip tuomet į jį žiūrėti? Ar galima vertinti jo veiksmus kaip gerus ar blogus? Tiesą sakant – ne.
Taip, kaip nevertiname pačių sukurto agregato trūkumų. Jeigu jame sugedo kokia nors dalis, suprantame: tai sukėlė arba vidinis defektas, arba išoriniai veiksniai, su kuriais agregatas susidūrė. Kitų variantų tiesiog nėra.
Ir todėl, jei teisingai suprastume ir pajustume sistemą, pamatytume, kad žmogaus nėra už ką bausti. Neatsitiktinai Toroje nėra bausmių pagal šiuolaikinį supratimą, o yra ištaisymai. Žmogų reikia patalpinti į tokias sistemas, kuriose, veikiamas išorinių veiksnių, pasikeistų, o jo gyvenimas klostytųsi kitaip.
Tačiau esame susipainioję ir išsibarstę skalėje nuo fatalizmo ir tikėjimo lemtimi iki tikėjimo atsitiktinumu. Kai kas mano, kad viską lemia dangus, kiti dangaus valiai palieka tik dalį įvykių…
Iš tiesų „Dangus“ – tai mums nežinomas komponentas, su kuriuo stengiamės užmegzti kokį nors ryšį, kad pagerėtų mūsų gyvenimas.
Bus tęsinys…

Iš 2016 m. birželio 28 d. 739-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip tapti laisvam?

Laisvas vergas

Laisvė ar tik laisvės iliuzija

Komentarų nėra

Kas tiki valios laisve

Kabala ir kiti mokslai, Valios laisvė

Komentaras. Žurnalo „Social Psychological Science“ nuomone, jei žmogus netektų tikėjimo valios laisve ir būtų įtikintas, kad jo sprendimais manipuliuoja Aukštesniosios jėgos, jo savimonei ir tapatumui būtų suduotas rimtas smūgis.
Atsakymas. Psichologija – ne mokslas. Ji vadovaujasi tik nedideliais bandymais, atliekamais ribotomis sąlygomis.
Pirmiausia, nėra tokio žmogaus, kuris galėtų tą informaciją priimti ir gyventi, žinodamas, kad jį valdo. Kaip būtų gerai, jei galėtume pasiekti tokią būseną!
Klausimas. Tai psichologai negali atlikti paties svarbiausio: įtikinti žmogaus, kad jis yra valdomas?
Atsakymas. Žinoma! Jie negali pajudėti net iš pradinio taško!
Galima pasakyti žmogui, kad jį valdančios įvairios išorinės ir vidinės jėgos iš tiesų nėra jo. Ne jis renkasi, kaip pasielgti, juk kelios sekundės iki neva jam nusprendžiant, ši informacija susikuria ir susiformuoja smegenyse, o jis tik pateikia galutinį rezultatą. O iš kur šis atsiranda, niekas nežino. Tai jau įrodo ir mokslas.
Bet žmogus negali sutikti su tuo, kad ne jis pats priima sprendimus, nes tai prieštarauja jo egoistinei prigimčiai. Tai užbraukia jo asmenybę, jo „aš“, jo valios laisvę.
Jis gali pasakyti: „Taip, taip, taip!“ – na ir kas? Po sekundės jis vis tiek tai pamirš. Žmogaus prigimtis automatiškai išbraukia šiuos duomenis, ir jis vėl ima gyventi įprastai, tarsi viskas priklausytų tik nuo jo.
Komentaras. Psichologai sako: „Bandymai sumenkinti žmogaus tikėjimą valios laisve stiprina agresiją, gimdo melą…“
Atsakymas. Teoriškai – taip. Bet praktiškai, jei kalbama apie normalų, blaiviai mąstantį, subalansuotą žmogų, jis į tai nekreips dėmesio ir nereaguos negatyviai.
Klausimas. Kitaip sakant, žmogus visada galvoja „esu laisvas“?
Atsakymas. Taip. Nagrinėdami ir vystydami temą „Valios laisvė“, matome, kad kiek žmogui bekalbėtum priešingai, jis sutinka: „Taip, taip, taip“, bet galvoja savaip. Jis net neklausia: „Kaip tuomet tapti laisvam?“ Tai jo netrikdo, nes viską, ką priima, turi pajausti savyje.
Vadinasi, turiu jausti savyje, kad yra Aukštesnioji jėga, kuri mane valdo per įvairias išorines ir vidines sistemas, nutikimus, įvykius – per viską, ką darau.
Turiu tai jausti, o ne iš ko nors girdėti. Štai tuomet pajausiu, kad esu surištomis rankomis ir kojomis: ką bedaryčiau, viskas ateina iš kažkur, o ne iš manęs. Ir imčiau siekti to „iš kažkur“. Kur yra mano elgesio, ateities, mano likimo šaltinis, kad bent sužinočiau, kaip tai sutvarkyta gamtoje?
Tačiau, kad ir kiek apie tai kalbėtume, žmogaus negalėsime įtikinti. Jam reikės labai daug dirbti, kad suvoktų savo nelaisvę. O kartu jis pajaus, kas gi jį valdo! Ir tai jau bus Kūrėjo atskleidimas.
Taigi, psichologai, kaip įprasta, panirę į savo spėliones. O tai, žinoma, niekur nenuves.
Turime parodyti žmogui, kad jis nėra laisvas, bet kartu suteikti galimybę rasti valios laisvę. Kai jis sugebės pamatyti visą vaizdą ir pradėti jį teisingai realizuoti konkrečioje nedidelėje bendruomenėje, tada supras, kurlink turi judėti.
Todėl teisinga žinia tokia: laisvė – tik tinkamos bendruomenės pasirinkimas.

Iš 2016 m. birželio 26 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip tapti laisvam?

Šiuolaikinė vergovė

Laisvė – tiktai aukščiau noro

Komentarų nėra

Vyras ir moteris – magnetas tarp jų, 2 d.

Vyras ir moteris

Klausimas. Kas lemia žmogaus norus? Skirtingiems vyrams patinka skirtingos moterys, o moterims – skirtingi vyrai. Dėl ko taip yra?
Atsakymas. Gyvūnai tiksliai jaučia, kas jiems geriausiai tinka. Patinas išsirenka pačią sveikiausią patelę, kuri gali pagimdyti sveikų palikuonių. Sau renkamės porą pagal tuos pačius principus: patį stipriausią ir sveikiausią, kad galėtume susilaukti sveikų vaikučių ir apsaugoti šeimą.
Iš tiesų, žmogus taip pat nesąmoningai vadovaujasi šiais principais. Nors mums atrodo, kad tai ne taip, ir mes slepiamės už gražių žodžių, tačiau iš tikrųjų potraukis vienas kitam – būtent tai.
Kadangi kiekvienoje gyvoje būtybėje egzistuoja visi keturi lygiai: negyvasis, augalinis, gyvūninis ir žmogiškasis, tai visi žmonės pagal savo charakterį skirstomi į keturis tipus: sangvinikas, flegmatikas, cholerikas ir melancholikas. Tai taip pat veikia renkantis partnerį.
Žmonių visuomenėje pasirinkimą lemia daug faktorių: išsilavinimas, įpročiai, priklausymas tam tikrai tautai, kultūrai. Dėl to gamtos duotas potraukis stipriai užmaskuotas. Jeigu nutrintume visą išorinę įtaką, tai kiekvienas vyras išsirinktų tokią moterį, kurios reikalauja jo kūnas, tinkančią jam pagal charakterį.
Tinkanti partnerė – ta, kuri mane papildo. Jausčiau, kad man su ja bus gerai. Juk ruošiamės kartu ilgai gyventi, skirtingai nuo gyvūnų, kurie susitinka tik trumpam, kad susilauktų palikuonių.
Vyras ir moteris tuokiasi, kad kurtų bendrą gyvenimą, į kurį įeina viskas: švietimas, kultūra, darbas, namų statymas, vaikų ir anūkų auklėjimas. Tai mus jungia tokiais ryšiais, kad nebesirenkame partnerio pagal prigimtinę trauką ir instinktus.
Mes vadovaujamės visuomenės  nuomonėmis, normomis, mada, kurie karta iš kartos – skirtingi.  Visos istorijos eigoje buvo manoma, kad patraukli moteris turi būti pilna ir neaukšto ūgio. Šiandien, atvirkščiai, visiems patinka aukštos ir liesos. Visa tai – išorinės savybės, tačiau ir vidiniai reikalavimai moterims pasikeitė.
Ankstesniais laikais iš moters buvo reikalaujama tik mokėti namų ruošos darbus, kaip galima geriau gaminti, tvarkyti, užsiimti vaikais, rūpintis giminės pratęsimu. Šiandien svarbus jos išsilavinimas, profesija, kultūrinis ir išsimokslinimo lygis, visuomenės statusas, sugebėjimas integruotis į visuomenę. Šie reikalavimai radikaliai pasikeitė per pastarąjį šimtmetį.
Jie nėra natūralūs, juk mes visi skirtingi, o mus visus matuoja pagal vieną ir tą patį matą. Dėl to jis kiekvienam tinka skirtingai, priklausomai nuo to, kiek yra artimas jo prigimtiniams poreikiams.  Kiekvieno žmogaus vidus turtingas, jis turi savo skonį, savitą nuomonę ir požiūrį į viską. O mus įstato į labai siaurus rėmus ir verčia į vienalytę masę.
Mokykloje, kiekvienoje klasėje, iš 15 mergaičių 5 yra vertinamos, o kitos – lyg būtų antros rūšies, nes neatitinka galiojančių standartų ir mados. To anksčiau niekada nebuvo.
Nebuvo tokių griežtų normų, ir kiekvienas matavo pagal savo skonį, klausydamasis savo širdies. Vieniems patiko apkūnios, kitiems liesos, vieniems aukštos, kitiems žemos, atsižvelgiant į kiekvieno vidinę programą. Taip pat vyrui patinka moteris, kuri primena jo mamą.
Šiandieninė visuomenė taip stipriai veikiama bendrų standartų, kad neleidžia žmogui teisingai realizuoti savo vidinių natūralių tikslų. Tai pagrindas visų mūsų visuomenės problemų, dėl to, kad žmonės susitinka, veda, susilaukia vaikų, o po to supranta, kad išsirinko visai ne tą, kad tai neatitinka jo vidinio noro.
Mes veikiame pagal modelius, primetamus visuomenės, ir dėl to esame nelaimingi.

Daugiau šia tema skaitykite:

Vyras ir moteris – magnetas tarp jų, 1 d.

Meilės atgimimas

Melodija dviem balsams

Komentarų nėra

Altruistai – egoistai

Egoizmo vystymasis

Komentaras. Mokslininkai nustatė, kad patys didžiausi egoistai – altruistai. Tai įrodyta ir neuronų, ir ekonomikos lygmenyse. Yra netgi tokia sąvoka „altruistinė bausmė“ – nubausti kažką kitą, kad gautum iš to malonumą.
Kitaip tariant, bausdami tuos, kurie kenkia, kurie neatneša žmonėms laimės bei laisvės, mes savo egoizme kylame vis aukščiau.
Atsakymas. Žinoma, galime papirkti žmogų dovanomis, patarnaudami jam, rodydami jam savo meilę. Šitaip visą laiką iš mūsų ką nors gaudamas jis mėgausis ir pripras prie pripildymo, malonumo. Taip mes jį prie savęs priklijuojame!
Iš esmės tai yra vadinamasis „moters darbas“. Tai moters funkcija, kai ji aptarnauja vyrą, o šis jaučia joje motinišką funkciją, jam jos reikia.
Nematau čia nieko blogo. Taip mes, egoistai, bendraujame tarpusavyje. Jeigu man kas nors būtų nereikalingas, aš visai nepastebėčiau jo stovinčio šalimais! Visada pastebiu tik tai, ko man reikia, iš ko galiu gauti kokios nors naudos, arba priešingai – pastebiu tai, kas trukdo, grasina, kitaip tariant, veikia mano norus neigiamai arba teigiamai.
Tačiau pats aukščiausias egoizmas – iš tikrųjų altruistinis. Tai ištobulintas egoizmas, kai aš, suprasdamas, kas kitam gera, tiesiog kaip gyvūnėlį ar vaiką pamažu jį prisijaukinu: arba apgaunu, pripildau, o po to išprovokuoju tam tikrą reakciją į save, kai jis be šito nebegali ir tampa man įsipareigojęs.
Klausimas. Kas atsitiks, jei dabar visur matysime egoizmą?
Atsakymas. Nieko. Tai rimta egoizmo stadija, kai supranti, kaip dirbti su kitais žmonėmis, kai žinai, kad jie – taip pat egoistai, ir, kad elgdamasis altruistiškai, nupirksi juos. Tau nereikės jų valdyti jėga, užteks tiesiog gerai pamaitinti.
Tai tokia pati egoistinė nauda, tik aukštesnio lygmens. Kaip nūnai pastebi mokslininkai, taip ir paprasti žmonės išvys, kad visa tai tėra egoizmas: motina myli savo vaikus gyvūnine, paprasta meile, viską jiems atiduodama, jai reikia vaikų, o vaikams jos.
Komentaras. Bet žmonės įsitikinę, kad motinos meilė – tikra altruistinė meilė…
Atsakymas. Reikia truputį rimčiau žiūrėti į gyvenimą! Aš tai sveikinu, gerbiu, myliu. Mano motina dar gyva, žinau, kaip su ja elgiuosi, kaip turėčiau elgtis, kaip ji su manimi elgiasi. Bet turime suprasti, kad šį jausmą mumyse pažadina gamta, o ne pats žmogus išsiugdo. Štai koks skirtumas!
Ir tai svarbus momentas: arba veikiu pagal gamtos dėsnį, kuris mane taip sužadina, kad ieškau maisto, sekso, šeimos, ar tokios meilės – pas tėvus. Arba, nepaisydamas savo egoizmo, ugdausi visiškai kitokį požiūrį į kitus, esančius aplinkui: negyvąją gamtą, augalus, gyvūnus ir žmones!
O tuomet tai, ką išsiugdžiau prieš savo pirmapradę prigimtį – egoistinę ir instinktyvią, padariau tai per jėgą, valios pastangomis, – tai yra mano! Ir tuo galiu didžiuotis!
Mumyse vystosi vadinamieji egoistiniai „rešimot“ – informaciniai įrašai, diktuojantys man, jog turiu pakilti virš savęs, kad pasiekčiau aukštesnę būseną. Egoistinę!
O kaip kitaip suprasiu kitą būseną, jeigu ji neatrodys man egoistinė? Aš ją jaučiu taip – „noriu!“. Noriu ne tik šio pasaulio, bet ir kito – aukštesniojo, būsimo, kur nėra mirties, jokių apribojimų! Noriu viską matyti, turėti, suprasti, jausti!
Aš tam pasiruošęs! Kabalos mokslas sako: „Nori? Prašom! Tik tam reikia atlikti štai šitai. Leisk tau padėsiu“. Ir padeda. Pasirodo, kad ši pagalba nukreipta prieš mane, kai viduje apsiverčiu ir jau imu mąstyti kitokiomis kategorijomis: ne gavimo, o davimo, rūpinuosi ne savimi, o kitais.
Per tai jaučiu poilsį, prisipildymą, šito siekiu! Ir tai ne instinktyvi motinos meilė vaikui, kuria ji pripildo save! Čia – aš pripildau kitus. Ir ne vaiką, su kuriuo mane sieja gyvūninis jausmas, o visai svetimus žmones, net priešingus ar atgrasius man.
Taip pasieksime kabalistinės sąmonės pergalę. Tai didelis darbas. Bet mes nugalėsime!

Iš 2016 m. kovo 4 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaityti:

Neribotas egoizmo limitas

Išskirtiniai egoistai

Evoliucijos tikslo atskleidimo išvakarėse

Komentarų nėra

„Kiemas“ visai žmonijai

Auklėjimas, vaikai, Krizė, globalizacija

Klausimas. Šiandien atstumai tarp mūsų, iš tiesų, dingo, visi tapome integralūs ir globalūs. Kita vertus, tai sukėlė milžinišką žmonių tarpusavio priklausomybę. Ir todėl neįsivaizduojame, kaip vienam su kitu elgtis kasdieniame gyvenime…
Atsakymas. Kažkada galėjome nustatyti norimas ribas su visuomene, o šiandien mes glaudžiai vieni su kitais „suspausti“. Ir net jeigu žmogus važiuoja savo asmeniniu automobiliu, jis vis tiek jaučia kitų mašinų vairuotojų spaudimą. Ką ir kalbėti apie tai, kas vyksta metro vagonuose.
Tačiau mes jaučiame tarpusavio ryšį ne tik fiziniame lygmenyje. Viduje taip pat esame priklausomi vieni nuo kitų. Atrodo, kad įmanoma kažkur išnykti, persikraustyti į mažą miestelį, pabėgti į dykumą ar negyvenamą salą, tačiau tai tik iliuzija.
Mano vidiniai ryšiai su visa likusia žmonija tokie glaudūs, kad, nori nenori, man reikia šio kontakto. Galų gale, man būtinas telefonas, mobilusis ryšys, internetas. Ir netgi atsitvėrus nuo kitų storomis sienomis egzistuoja tam tikra gija, persmelkianti kiekvieno sielą ir surišanti su kitais žmonėmis.
Klausimas. Ar iki tol, kol žmogus sutiks palaikyti tampresnius ryšius su kitais, jis turi suvokti, kaip stipriai jį veikia aplinka?
Atsakymas. Kadangi žmogus iš esmės yra gyvūnas, jis turi jaustis saugus ir jam reikalingas maistas, seksas, šeima. Šiandien aš galiu aiškiai matyti, kad net tokie pirmaeiliai dalykai priklauso ne tiek nuo manęs, kiek nuo visuomenės. Pavyzdžiui, saugumas. Aš juk nežinau, iš kur ateis bėda. O jeigu pasikeis klimatas, ar turėsiu maisto?
Manau, kad būtent noras užtikrinti mūsų bazinius poreikius privers mus aiškintis viso to, kas vyksta pasaulyje, priežastis. Kol kas esame neviltyje, nežinome, kokia kryptimi judėti toliau. Ir visa tai todėl, kad dauguma iš mūsų vaikystėje neturėjo „kiemo“, o suaugę – draugiškos aplinkos.
Ką gi daryti? Išeitis yra: žmogui labai reikia bendruomenės. Verta nors kartą pažinti jos skonį, ir jis jau niekada nebenorės gyventi kitaip. Depresiją pakeis gera nuotaika, vaikai gerai mokysis, sumažės nusikalstamumas. Baigsis visos mūsų bėdos.

Iš 2013 m. gruodžio 13 d. 251-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Planeta kaip vienas kambarys

Pasaulio individualumas ar egoizmo globalumas

Kodėl mums reikia keistis?

„kiemo“

Komentarų nėra

Pažinti patį save

Auklėjimas, vaikai

Klausimas. Visą gyvenimą mes siekiame pažinti save. Bet, skirtingai nuo gyvūnų, žmogui visada ko nors trūksta: ar žinių, ar įgūdžių… Kodėl mes tokie gimstame – nepažįstame pačių savęs, nesuprantame, kas mums yra gerai ir kas blogai?
Atsakymas. Todėl, kad mes esame aukščiau gyvūninio lygmens ir priklausome žmogaus lygmeniui. Pavyzdžiui, katės per du tūkstančius metų nepasikeitė.
Kadangi žmogus nestovi vietoje, jis kuria sau aplinką, kuri taip pat pereina vystymosi procesą: keičia savo tikslus ir uždavinius. Todėl žmogus – socialinis kūrinys. Apie gyvūnus mes to pasakyti negalime. Tarp jų taip pat egzistuoja tam tikri tarpusavio santykiai, bet visi jie sukurti gamtos, tiesiogiai iš jos išeina.
Žvelgdami retrospektyviai į žmonijos istoriją, galime įsitikinti, kad mes taip pat vystomės pagal tam tikrą programą. Be to, mes visą laiką esame ieškojimuose: kokią specialybę įgyti, kaip prisistatyti visuomenėje, kokia laimingos šeimos paslaptis.
Žmogui tenka apdoroti didžiulį kiekį parametrų, kurių kiekvienas kaip nors koreliuoja su kitais. Tai primena kortų kaladę, kurią galima kiekvieną kartą vis kitaip išdėlioti.
Klausimas. Pagal kokį principą išdėstome šias „kortas“?
Atsakymas. Egzistuoja daugybė parametrų ir tik dalis iš jų mums yra žinoma. Juk mes vis dar ne iki galo suvokiame savo prigimtį. Staiga mums atsiskleidžia žemės rutulio vientisumas: mes darome įtaką pasauliui ir pasaulis veikia mus. Ir visų šių parametrų mes nesugebame apdoroti.
Bet kad turėtume nors kažkokias gaires savo gyvenime, mes pradedame tyrinėti žmonių visuomenę. Ir matome, kad tiek, kiek žmogus yra pusiausvyroje su aplinka, jis jaučiasi gerai, komfortiškai, saugiai. Kitaip tariant, ir žmonių visuomenėje yra laikomasi gamtos pusiausvyros dėsnio, pagal kurį, pavyzdžiui, kyla balansas tarp šilumos ir šalčio.
Klausimas. Kad būtų pasiekta pusiausvyra su supančia aplinka, žmogui svarbu suvokti pačiam save?
Atsakymas. Sužinoti, kas aš, – tai jau ypatingas tyrimas, aukščiau žmogaus prigimties. Panašu į tai, kaip mes tyrinėjame katę, o katė savęs ištirti negali, – taip ir mes galėsime ištyrinėti save su sąlyga, kad pakilsime į pakopą, esančią aukščiau to lygmens, kuriame žmonija šiandien egzistuoja. To mus moko kabalos mokslas.

Iš 2013 m. lapkričio 7 d. 248-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Toks nenuspėjamas žmogus

Pojūtis, kurio su niekuo nesupainiosi

Dvi jėgos, gimdančios Žmogų

Komentarų nėra

Dvasinė hierarchija

Dvasinis darbas, Grupė, Platinimas

Kongresas Bulgarijoje. Antroji pamoka
Klausimas. Daug kartų girdėjome, kad visų pirma turi išsitaisyti Izraelio tauta. Ar verta mums susitelkti į jos išsitaisymą, kad priartėtume prie mūsų tikslo ir suteiktume malonumą Kūrėjui?
Atsakymas. Izraelio tauta vadinama ta žmonijos dalis, kuri siekia Kūrėjo vienydamasi tarpusavyje. Ir ne daugiau! Nėra tokios prigimtinės sąvokos „Izraelis“, esą kažkas gimė izraeliečiu, o kažkas ne. Mes žinome, kad ši sąvoka pirmą kartą atsirado senovės Babilone.
Dvasiniame pasaulyje sąvoka „Izraelis“ – tai kryptis Kūrėjo link vienijantis tarpusavyje, sukuriant savyje norus, panašius į Kūrėjo, tai yra vieno, vienintelio, vieningo. Todėl visų pirma mes esame norintieji suvokti Kūrėją mūsų vienybėje.
Kitas ratas, su kuriuo turime dirbti, – tai tie, kurie prieš 2000 metų buvo pasiekę šią būseną ir iš jos nukrito. Juose slypi dvasinis genas, kuris veikia į priešingą pusę, atstumdamas juos nuo dvasinio vystymosi, nes sudužęs kli (indas) veikia priešinga kryptimi. Ir jei nors vienas iš mūsų turi bent menkiausią galimybę, turime stengtis bet kokiais būdais dirbti su tokiais žmonėmis. Čia, Izraelyje, tokia galimybė yra, nes čia jų – dauguma.
Likusi žmonijos dalis – tai pasaulio tautos, kuriose taip pat egzistuoja šie genai, bet jie dar niekada nebuvo pabudę: nei Babilone, nei po Babilono, nei dabar. Su jomis mes dirbsime paskiausiai, juk kuo didesnę surinksime stiprią vidinę dalį, tuo lengviau mums bus dirbti su šia išorine dalimi, nutolusia nuo dvasinio siekio.
Todėl išsitaisymas vyksta nuo vidinės dalies išorinės link. Apie tai rašo Baal Sulamas „Pratarmėje knygai „Zohar“ (p. 60–70).
Visi žmonės visame pasaulyje, siekiantys suvokti ir atskleisti Kūrėją, yra „jašar k-El“ – siekiantys Jo. Jei tarp jų nebus tarpusavio vienybės ir susijungimo su Šviesa, tada negali būti ir kalbos, kad Šviesa nuo jų pasklistų pirmiausia Izraelio tautai, o paskui ir kitoms tautoms, todėl kad svarbiausia – tai mūsų bendras tarpusavio ryšys.

Iš 2014 m. Liepos 11 d. 2-sios  Bulgarijos kongreso pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Permainų smaigalyje

Prasiskverbimo į Aukštesnįjį pasaulį formulė

Israelis – ne tautybė, o veržimasis aukštyn

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai