Pateikti įrašai su aplinka žyme.


Kas tiki valios laisve

Kabala ir kiti mokslai, Valios laisvė

Komentaras. Žurnalo „Social Psychological Science“ nuomone, jei žmogus netektų tikėjimo valios laisve ir būtų įtikintas, kad jo sprendimais manipuliuoja Aukštesniosios jėgos, jo savimonei ir tapatumui būtų suduotas rimtas smūgis.
Atsakymas. Psichologija – ne mokslas. Ji vadovaujasi tik nedideliais bandymais, atliekamais ribotomis sąlygomis.
Pirmiausia, nėra tokio žmogaus, kuris galėtų tą informaciją priimti ir gyventi, žinodamas, kad jį valdo. Kaip būtų gerai, jei galėtume pasiekti tokią būseną!
Klausimas. Tai psichologai negali atlikti paties svarbiausio: įtikinti žmogaus, kad jis yra valdomas?
Atsakymas. Žinoma! Jie negali pajudėti net iš pradinio taško!
Galima pasakyti žmogui, kad jį valdančios įvairios išorinės ir vidinės jėgos iš tiesų nėra jo. Ne jis renkasi, kaip pasielgti, juk kelios sekundės iki neva jam nusprendžiant, ši informacija susikuria ir susiformuoja smegenyse, o jis tik pateikia galutinį rezultatą. O iš kur šis atsiranda, niekas nežino. Tai jau įrodo ir mokslas.
Bet žmogus negali sutikti su tuo, kad ne jis pats priima sprendimus, nes tai prieštarauja jo egoistinei prigimčiai. Tai užbraukia jo asmenybę, jo „aš“, jo valios laisvę.
Jis gali pasakyti: „Taip, taip, taip!“ – na ir kas? Po sekundės jis vis tiek tai pamirš. Žmogaus prigimtis automatiškai išbraukia šiuos duomenis, ir jis vėl ima gyventi įprastai, tarsi viskas priklausytų tik nuo jo.
Komentaras. Psichologai sako: „Bandymai sumenkinti žmogaus tikėjimą valios laisve stiprina agresiją, gimdo melą…“
Atsakymas. Teoriškai – taip. Bet praktiškai, jei kalbama apie normalų, blaiviai mąstantį, subalansuotą žmogų, jis į tai nekreips dėmesio ir nereaguos negatyviai.
Klausimas. Kitaip sakant, žmogus visada galvoja „esu laisvas“?
Atsakymas. Taip. Nagrinėdami ir vystydami temą „Valios laisvė“, matome, kad kiek žmogui bekalbėtum priešingai, jis sutinka: „Taip, taip, taip“, bet galvoja savaip. Jis net neklausia: „Kaip tuomet tapti laisvam?“ Tai jo netrikdo, nes viską, ką priima, turi pajausti savyje.
Vadinasi, turiu jausti savyje, kad yra Aukštesnioji jėga, kuri mane valdo per įvairias išorines ir vidines sistemas, nutikimus, įvykius – per viską, ką darau.
Turiu tai jausti, o ne iš ko nors girdėti. Štai tuomet pajausiu, kad esu surištomis rankomis ir kojomis: ką bedaryčiau, viskas ateina iš kažkur, o ne iš manęs. Ir imčiau siekti to „iš kažkur“. Kur yra mano elgesio, ateities, mano likimo šaltinis, kad bent sužinočiau, kaip tai sutvarkyta gamtoje?
Tačiau, kad ir kiek apie tai kalbėtume, žmogaus negalėsime įtikinti. Jam reikės labai daug dirbti, kad suvoktų savo nelaisvę. O kartu jis pajaus, kas gi jį valdo! Ir tai jau bus Kūrėjo atskleidimas.
Taigi, psichologai, kaip įprasta, panirę į savo spėliones. O tai, žinoma, niekur nenuves.
Turime parodyti žmogui, kad jis nėra laisvas, bet kartu suteikti galimybę rasti valios laisvę. Kai jis sugebės pamatyti visą vaizdą ir pradėti jį teisingai realizuoti konkrečioje nedidelėje bendruomenėje, tada supras, kurlink turi judėti.
Todėl teisinga žinia tokia: laisvė – tik tinkamos bendruomenės pasirinkimas.

Iš 2016 m. birželio 26 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip tapti laisvam?

Šiuolaikinė vergovė

Laisvė – tiktai aukščiau noro

Komentarų nėra

Vyras ir moteris – magnetas tarp jų, 2 d.

Vyras ir moteris

Klausimas. Kas lemia žmogaus norus? Skirtingiems vyrams patinka skirtingos moterys, o moterims – skirtingi vyrai. Dėl ko taip yra?
Atsakymas. Gyvūnai tiksliai jaučia, kas jiems geriausiai tinka. Patinas išsirenka pačią sveikiausią patelę, kuri gali pagimdyti sveikų palikuonių. Sau renkamės porą pagal tuos pačius principus: patį stipriausią ir sveikiausią, kad galėtume susilaukti sveikų vaikučių ir apsaugoti šeimą.
Iš tiesų, žmogus taip pat nesąmoningai vadovaujasi šiais principais. Nors mums atrodo, kad tai ne taip, ir mes slepiamės už gražių žodžių, tačiau iš tikrųjų potraukis vienas kitam – būtent tai.
Kadangi kiekvienoje gyvoje būtybėje egzistuoja visi keturi lygiai: negyvasis, augalinis, gyvūninis ir žmogiškasis, tai visi žmonės pagal savo charakterį skirstomi į keturis tipus: sangvinikas, flegmatikas, cholerikas ir melancholikas. Tai taip pat veikia renkantis partnerį.
Žmonių visuomenėje pasirinkimą lemia daug faktorių: išsilavinimas, įpročiai, priklausymas tam tikrai tautai, kultūrai. Dėl to gamtos duotas potraukis stipriai užmaskuotas. Jeigu nutrintume visą išorinę įtaką, tai kiekvienas vyras išsirinktų tokią moterį, kurios reikalauja jo kūnas, tinkančią jam pagal charakterį.
Tinkanti partnerė – ta, kuri mane papildo. Jausčiau, kad man su ja bus gerai. Juk ruošiamės kartu ilgai gyventi, skirtingai nuo gyvūnų, kurie susitinka tik trumpam, kad susilauktų palikuonių.
Vyras ir moteris tuokiasi, kad kurtų bendrą gyvenimą, į kurį įeina viskas: švietimas, kultūra, darbas, namų statymas, vaikų ir anūkų auklėjimas. Tai mus jungia tokiais ryšiais, kad nebesirenkame partnerio pagal prigimtinę trauką ir instinktus.
Mes vadovaujamės visuomenės  nuomonėmis, normomis, mada, kurie karta iš kartos – skirtingi.  Visos istorijos eigoje buvo manoma, kad patraukli moteris turi būti pilna ir neaukšto ūgio. Šiandien, atvirkščiai, visiems patinka aukštos ir liesos. Visa tai – išorinės savybės, tačiau ir vidiniai reikalavimai moterims pasikeitė.
Ankstesniais laikais iš moters buvo reikalaujama tik mokėti namų ruošos darbus, kaip galima geriau gaminti, tvarkyti, užsiimti vaikais, rūpintis giminės pratęsimu. Šiandien svarbus jos išsilavinimas, profesija, kultūrinis ir išsimokslinimo lygis, visuomenės statusas, sugebėjimas integruotis į visuomenę. Šie reikalavimai radikaliai pasikeitė per pastarąjį šimtmetį.
Jie nėra natūralūs, juk mes visi skirtingi, o mus visus matuoja pagal vieną ir tą patį matą. Dėl to jis kiekvienam tinka skirtingai, priklausomai nuo to, kiek yra artimas jo prigimtiniams poreikiams.  Kiekvieno žmogaus vidus turtingas, jis turi savo skonį, savitą nuomonę ir požiūrį į viską. O mus įstato į labai siaurus rėmus ir verčia į vienalytę masę.
Mokykloje, kiekvienoje klasėje, iš 15 mergaičių 5 yra vertinamos, o kitos – lyg būtų antros rūšies, nes neatitinka galiojančių standartų ir mados. To anksčiau niekada nebuvo.
Nebuvo tokių griežtų normų, ir kiekvienas matavo pagal savo skonį, klausydamasis savo širdies. Vieniems patiko apkūnios, kitiems liesos, vieniems aukštos, kitiems žemos, atsižvelgiant į kiekvieno vidinę programą. Taip pat vyrui patinka moteris, kuri primena jo mamą.
Šiandieninė visuomenė taip stipriai veikiama bendrų standartų, kad neleidžia žmogui teisingai realizuoti savo vidinių natūralių tikslų. Tai pagrindas visų mūsų visuomenės problemų, dėl to, kad žmonės susitinka, veda, susilaukia vaikų, o po to supranta, kad išsirinko visai ne tą, kad tai neatitinka jo vidinio noro.
Mes veikiame pagal modelius, primetamus visuomenės, ir dėl to esame nelaimingi.

Daugiau šia tema skaitykite:

Vyras ir moteris – magnetas tarp jų, 1 d.

Meilės atgimimas

Melodija dviem balsams

Komentarų nėra

Altruistai – egoistai

Egoizmo vystymasis

Komentaras. Mokslininkai nustatė, kad patys didžiausi egoistai – altruistai. Tai įrodyta ir neuronų, ir ekonomikos lygmenyse. Yra netgi tokia sąvoka „altruistinė bausmė“ – nubausti kažką kitą, kad gautum iš to malonumą.
Kitaip tariant, bausdami tuos, kurie kenkia, kurie neatneša žmonėms laimės bei laisvės, mes savo egoizme kylame vis aukščiau.
Atsakymas. Žinoma, galime papirkti žmogų dovanomis, patarnaudami jam, rodydami jam savo meilę. Šitaip visą laiką iš mūsų ką nors gaudamas jis mėgausis ir pripras prie pripildymo, malonumo. Taip mes jį prie savęs priklijuojame!
Iš esmės tai yra vadinamasis „moters darbas“. Tai moters funkcija, kai ji aptarnauja vyrą, o šis jaučia joje motinišką funkciją, jam jos reikia.
Nematau čia nieko blogo. Taip mes, egoistai, bendraujame tarpusavyje. Jeigu man kas nors būtų nereikalingas, aš visai nepastebėčiau jo stovinčio šalimais! Visada pastebiu tik tai, ko man reikia, iš ko galiu gauti kokios nors naudos, arba priešingai – pastebiu tai, kas trukdo, grasina, kitaip tariant, veikia mano norus neigiamai arba teigiamai.
Tačiau pats aukščiausias egoizmas – iš tikrųjų altruistinis. Tai ištobulintas egoizmas, kai aš, suprasdamas, kas kitam gera, tiesiog kaip gyvūnėlį ar vaiką pamažu jį prisijaukinu: arba apgaunu, pripildau, o po to išprovokuoju tam tikrą reakciją į save, kai jis be šito nebegali ir tampa man įsipareigojęs.
Klausimas. Kas atsitiks, jei dabar visur matysime egoizmą?
Atsakymas. Nieko. Tai rimta egoizmo stadija, kai supranti, kaip dirbti su kitais žmonėmis, kai žinai, kad jie – taip pat egoistai, ir, kad elgdamasis altruistiškai, nupirksi juos. Tau nereikės jų valdyti jėga, užteks tiesiog gerai pamaitinti.
Tai tokia pati egoistinė nauda, tik aukštesnio lygmens. Kaip nūnai pastebi mokslininkai, taip ir paprasti žmonės išvys, kad visa tai tėra egoizmas: motina myli savo vaikus gyvūnine, paprasta meile, viską jiems atiduodama, jai reikia vaikų, o vaikams jos.
Komentaras. Bet žmonės įsitikinę, kad motinos meilė – tikra altruistinė meilė…
Atsakymas. Reikia truputį rimčiau žiūrėti į gyvenimą! Aš tai sveikinu, gerbiu, myliu. Mano motina dar gyva, žinau, kaip su ja elgiuosi, kaip turėčiau elgtis, kaip ji su manimi elgiasi. Bet turime suprasti, kad šį jausmą mumyse pažadina gamta, o ne pats žmogus išsiugdo. Štai koks skirtumas!
Ir tai svarbus momentas: arba veikiu pagal gamtos dėsnį, kuris mane taip sužadina, kad ieškau maisto, sekso, šeimos, ar tokios meilės – pas tėvus. Arba, nepaisydamas savo egoizmo, ugdausi visiškai kitokį požiūrį į kitus, esančius aplinkui: negyvąją gamtą, augalus, gyvūnus ir žmones!
O tuomet tai, ką išsiugdžiau prieš savo pirmapradę prigimtį – egoistinę ir instinktyvią, padariau tai per jėgą, valios pastangomis, – tai yra mano! Ir tuo galiu didžiuotis!
Mumyse vystosi vadinamieji egoistiniai „rešimot“ – informaciniai įrašai, diktuojantys man, jog turiu pakilti virš savęs, kad pasiekčiau aukštesnę būseną. Egoistinę!
O kaip kitaip suprasiu kitą būseną, jeigu ji neatrodys man egoistinė? Aš ją jaučiu taip – „noriu!“. Noriu ne tik šio pasaulio, bet ir kito – aukštesniojo, būsimo, kur nėra mirties, jokių apribojimų! Noriu viską matyti, turėti, suprasti, jausti!
Aš tam pasiruošęs! Kabalos mokslas sako: „Nori? Prašom! Tik tam reikia atlikti štai šitai. Leisk tau padėsiu“. Ir padeda. Pasirodo, kad ši pagalba nukreipta prieš mane, kai viduje apsiverčiu ir jau imu mąstyti kitokiomis kategorijomis: ne gavimo, o davimo, rūpinuosi ne savimi, o kitais.
Per tai jaučiu poilsį, prisipildymą, šito siekiu! Ir tai ne instinktyvi motinos meilė vaikui, kuria ji pripildo save! Čia – aš pripildau kitus. Ir ne vaiką, su kuriuo mane sieja gyvūninis jausmas, o visai svetimus žmones, net priešingus ar atgrasius man.
Taip pasieksime kabalistinės sąmonės pergalę. Tai didelis darbas. Bet mes nugalėsime!

Iš 2016 m. kovo 4 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaityti:

Neribotas egoizmo limitas

Išskirtiniai egoistai

Evoliucijos tikslo atskleidimo išvakarėse

Komentarų nėra

„Kiemas“ visai žmonijai

Auklėjimas, vaikai, Krizė, globalizacija

Klausimas. Šiandien atstumai tarp mūsų, iš tiesų, dingo, visi tapome integralūs ir globalūs. Kita vertus, tai sukėlė milžinišką žmonių tarpusavio priklausomybę. Ir todėl neįsivaizduojame, kaip vienam su kitu elgtis kasdieniame gyvenime…
Atsakymas. Kažkada galėjome nustatyti norimas ribas su visuomene, o šiandien mes glaudžiai vieni su kitais „suspausti“. Ir net jeigu žmogus važiuoja savo asmeniniu automobiliu, jis vis tiek jaučia kitų mašinų vairuotojų spaudimą. Ką ir kalbėti apie tai, kas vyksta metro vagonuose.
Tačiau mes jaučiame tarpusavio ryšį ne tik fiziniame lygmenyje. Viduje taip pat esame priklausomi vieni nuo kitų. Atrodo, kad įmanoma kažkur išnykti, persikraustyti į mažą miestelį, pabėgti į dykumą ar negyvenamą salą, tačiau tai tik iliuzija.
Mano vidiniai ryšiai su visa likusia žmonija tokie glaudūs, kad, nori nenori, man reikia šio kontakto. Galų gale, man būtinas telefonas, mobilusis ryšys, internetas. Ir netgi atsitvėrus nuo kitų storomis sienomis egzistuoja tam tikra gija, persmelkianti kiekvieno sielą ir surišanti su kitais žmonėmis.
Klausimas. Ar iki tol, kol žmogus sutiks palaikyti tampresnius ryšius su kitais, jis turi suvokti, kaip stipriai jį veikia aplinka?
Atsakymas. Kadangi žmogus iš esmės yra gyvūnas, jis turi jaustis saugus ir jam reikalingas maistas, seksas, šeima. Šiandien aš galiu aiškiai matyti, kad net tokie pirmaeiliai dalykai priklauso ne tiek nuo manęs, kiek nuo visuomenės. Pavyzdžiui, saugumas. Aš juk nežinau, iš kur ateis bėda. O jeigu pasikeis klimatas, ar turėsiu maisto?
Manau, kad būtent noras užtikrinti mūsų bazinius poreikius privers mus aiškintis viso to, kas vyksta pasaulyje, priežastis. Kol kas esame neviltyje, nežinome, kokia kryptimi judėti toliau. Ir visa tai todėl, kad dauguma iš mūsų vaikystėje neturėjo „kiemo“, o suaugę – draugiškos aplinkos.
Ką gi daryti? Išeitis yra: žmogui labai reikia bendruomenės. Verta nors kartą pažinti jos skonį, ir jis jau niekada nebenorės gyventi kitaip. Depresiją pakeis gera nuotaika, vaikai gerai mokysis, sumažės nusikalstamumas. Baigsis visos mūsų bėdos.

Iš 2013 m. gruodžio 13 d. 251-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Planeta kaip vienas kambarys

Pasaulio individualumas ar egoizmo globalumas

Kodėl mums reikia keistis?

„kiemo“

Komentarų nėra

Pažinti patį save

Auklėjimas, vaikai

Klausimas. Visą gyvenimą mes siekiame pažinti save. Bet, skirtingai nuo gyvūnų, žmogui visada ko nors trūksta: ar žinių, ar įgūdžių… Kodėl mes tokie gimstame – nepažįstame pačių savęs, nesuprantame, kas mums yra gerai ir kas blogai?
Atsakymas. Todėl, kad mes esame aukščiau gyvūninio lygmens ir priklausome žmogaus lygmeniui. Pavyzdžiui, katės per du tūkstančius metų nepasikeitė.
Kadangi žmogus nestovi vietoje, jis kuria sau aplinką, kuri taip pat pereina vystymosi procesą: keičia savo tikslus ir uždavinius. Todėl žmogus – socialinis kūrinys. Apie gyvūnus mes to pasakyti negalime. Tarp jų taip pat egzistuoja tam tikri tarpusavio santykiai, bet visi jie sukurti gamtos, tiesiogiai iš jos išeina.
Žvelgdami retrospektyviai į žmonijos istoriją, galime įsitikinti, kad mes taip pat vystomės pagal tam tikrą programą. Be to, mes visą laiką esame ieškojimuose: kokią specialybę įgyti, kaip prisistatyti visuomenėje, kokia laimingos šeimos paslaptis.
Žmogui tenka apdoroti didžiulį kiekį parametrų, kurių kiekvienas kaip nors koreliuoja su kitais. Tai primena kortų kaladę, kurią galima kiekvieną kartą vis kitaip išdėlioti.
Klausimas. Pagal kokį principą išdėstome šias „kortas“?
Atsakymas. Egzistuoja daugybė parametrų ir tik dalis iš jų mums yra žinoma. Juk mes vis dar ne iki galo suvokiame savo prigimtį. Staiga mums atsiskleidžia žemės rutulio vientisumas: mes darome įtaką pasauliui ir pasaulis veikia mus. Ir visų šių parametrų mes nesugebame apdoroti.
Bet kad turėtume nors kažkokias gaires savo gyvenime, mes pradedame tyrinėti žmonių visuomenę. Ir matome, kad tiek, kiek žmogus yra pusiausvyroje su aplinka, jis jaučiasi gerai, komfortiškai, saugiai. Kitaip tariant, ir žmonių visuomenėje yra laikomasi gamtos pusiausvyros dėsnio, pagal kurį, pavyzdžiui, kyla balansas tarp šilumos ir šalčio.
Klausimas. Kad būtų pasiekta pusiausvyra su supančia aplinka, žmogui svarbu suvokti pačiam save?
Atsakymas. Sužinoti, kas aš, – tai jau ypatingas tyrimas, aukščiau žmogaus prigimties. Panašu į tai, kaip mes tyrinėjame katę, o katė savęs ištirti negali, – taip ir mes galėsime ištyrinėti save su sąlyga, kad pakilsime į pakopą, esančią aukščiau to lygmens, kuriame žmonija šiandien egzistuoja. To mus moko kabalos mokslas.

Iš 2013 m. lapkričio 7 d. 248-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Toks nenuspėjamas žmogus

Pojūtis, kurio su niekuo nesupainiosi

Dvi jėgos, gimdančios Žmogų

Komentarų nėra

Dvasinė hierarchija

Dvasinis darbas, Grupė, Platinimas

Kongresas Bulgarijoje. Antroji pamoka
Klausimas. Daug kartų girdėjome, kad visų pirma turi išsitaisyti Izraelio tauta. Ar verta mums susitelkti į jos išsitaisymą, kad priartėtume prie mūsų tikslo ir suteiktume malonumą Kūrėjui?
Atsakymas. Izraelio tauta vadinama ta žmonijos dalis, kuri siekia Kūrėjo vienydamasi tarpusavyje. Ir ne daugiau! Nėra tokios prigimtinės sąvokos „Izraelis“, esą kažkas gimė izraeliečiu, o kažkas ne. Mes žinome, kad ši sąvoka pirmą kartą atsirado senovės Babilone.
Dvasiniame pasaulyje sąvoka „Izraelis“ – tai kryptis Kūrėjo link vienijantis tarpusavyje, sukuriant savyje norus, panašius į Kūrėjo, tai yra vieno, vienintelio, vieningo. Todėl visų pirma mes esame norintieji suvokti Kūrėją mūsų vienybėje.
Kitas ratas, su kuriuo turime dirbti, – tai tie, kurie prieš 2000 metų buvo pasiekę šią būseną ir iš jos nukrito. Juose slypi dvasinis genas, kuris veikia į priešingą pusę, atstumdamas juos nuo dvasinio vystymosi, nes sudužęs kli (indas) veikia priešinga kryptimi. Ir jei nors vienas iš mūsų turi bent menkiausią galimybę, turime stengtis bet kokiais būdais dirbti su tokiais žmonėmis. Čia, Izraelyje, tokia galimybė yra, nes čia jų – dauguma.
Likusi žmonijos dalis – tai pasaulio tautos, kuriose taip pat egzistuoja šie genai, bet jie dar niekada nebuvo pabudę: nei Babilone, nei po Babilono, nei dabar. Su jomis mes dirbsime paskiausiai, juk kuo didesnę surinksime stiprią vidinę dalį, tuo lengviau mums bus dirbti su šia išorine dalimi, nutolusia nuo dvasinio siekio.
Todėl išsitaisymas vyksta nuo vidinės dalies išorinės link. Apie tai rašo Baal Sulamas „Pratarmėje knygai „Zohar“ (p. 60–70).
Visi žmonės visame pasaulyje, siekiantys suvokti ir atskleisti Kūrėją, yra „jašar k-El“ – siekiantys Jo. Jei tarp jų nebus tarpusavio vienybės ir susijungimo su Šviesa, tada negali būti ir kalbos, kad Šviesa nuo jų pasklistų pirmiausia Izraelio tautai, o paskui ir kitoms tautoms, todėl kad svarbiausia – tai mūsų bendras tarpusavio ryšys.

Iš 2014 m. Liepos 11 d. 2-sios  Bulgarijos kongreso pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Permainų smaigalyje

Prasiskverbimo į Aukštesnįjį pasaulį formulė

Israelis – ne tautybė, o veržimasis aukštyn

Komentarų nėra

Finišas čia pat

Dvasinis darbas, Grupė, Laidavimas, Platinimas

Komentaras. Viena vertus, iš mūsų reikalaujama laiduoti vienam už kitą, o kita vertus, žmogaus širdis bloga linkinti ir laikui bėgant tik žiaurėja…
Atsakymas. Turėtų būti sistema, ištaisanti blogio pradą ir paverčianti jį į gėrį. Bet vietoje jos egzistuoja kita sistema, kuri dar labiau išpučia šį egoistinį pradą ir suteikia jam įvairių formų. Ši sistema vertina žmones, mokančius išradingiau vogti ir išnaudoti artimąjį.
Be blogio prado, stumiančio tave iš nugaros, dar yra reklamos sistema, viliojanti tave iš priekio kenksmingais malonumais.
Klausimas. Neabejoju, kad laidavimo idėja teisinga, ir labai norėčiau, jog ji prigytų visuomenėje, kur gyvenu ir auklėju savo vaikus. Abejoju tik, ar prigis ji sėkmingai, nes yra priešinga esamai vystymosi tendencijai.
Atsakymas. Laidavimo idėja prigis: arba dėl to, kad pasaulį užgrius labai didelės problemos, kurios nepaliks kito pasirinkimo (mes matome, kad tai įmanoma, jeigu pasaulis toliau vystysis natūraliai), arba mums pavyks nukreipti pasaulį į gerąjį, Šviesos, kelią.
Kaip bebūtų, mūsų būsena būtinai atneš kokį nors galutinį rezultatą. Visiems aišku, kad finišas jau arti, pasaulis tuoj tuoj sprogs. Kasdien įvykiai krypsta į bloga. Niekas nė nebesitiki kažko gero. Kai įjungiame radiją ar televizorių, nebelaukiame gerų naujienų.
Yra tik dvi galimybės: Šviesos kelias arba kančių kelias. Galima nuleisti rankas ir kvailai graužtis. Bet žmonės, siekiantys tikslo ir besivadinantys Israel („Jašar-kel“ – „tiesiai pas Kūrėją“), nori atskleisti sau Šviesą, o tai įpareigoja juos atskleisti Šviesą ir visiems likusiems (tai – svarbiausia).
Todėl jie atskleidžia žmonėms visuomenės ištaisymo per susijungimą metodiką, o susijungime yra Aukštesnioji jėga, arba kitaip grąžinanti į šaltinį Šviesa. Žmonės priims net ir aiškinimą apie Šviesą, tik duokite jiems pajausti, kad tai įmanoma, kad tai daryti verta.
Nėra pasirinkimo, tai jau visuotinė tendencija, kurią pasaulis nesąmoningai suvokia ir yra pasirengęs priimti. Jis mato, kad kitaip mes tiesiog surysime vieni kitus. Pakanka pažiūrėti, kas vyksta Ukrainoje, Sibire. Taip bus visur.
Klausimas. Ir tokios katastrofos akivaizdoje mes galėsime pasakoti apie žaidimus ir susijungimo mokslą?
Atsakymas. Taip, būtent tokioje situacijoje. Juk jeigu nepasinaudosime šia metodika šiandien, tai rytoj žūsime. Katastrofos jau laukia, kad viena po kitos leistųsi ant mūsų galvų tarsi parašiutininkai.

Iš 2014 m. gegužės 28 d. pamokos pagal straipsnį „Laidavimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Patikimos ateities raktas

Ką pliekia Kūrėjo smūgiai?

Priešybių darna gamtoje

Komentarų nėra

Siekiant meilės

Dvasinis darbas, Grupė, Susivienijio praktika

Klausimas: Be priežasties neapkenčiu draugo. Kaip iš to išeiti?
Atsakymas: Nepagrįsta neapykanta – tai dvasinė kategorija, kuri pasireiškia žmogui be jokios priežasties, tiesiog dėl to, kad jame dega egoizmas.
Tokie klausimai sprendžiami tik kartu diskutuojant su kitais draugais. Išsitaisymas vyksta būtent tada, kai tarp mūsų kyla stiprus atstūmimas.
Nepagrįsta neapykanta – tai labai tikslus sudužusių norų pasireiškimas. Pasakyta, kad atstūmimas buvo antrosios šventyklos sugriuvimo priežastis, kai vietoj susijungimo, solidarumo, abipusės pagalbos ir meilės tarp žmonių įsiplieskė didžiulė neapykanta. Ji ir lėmė bendro dvasinio kli (indo) sudužimą.
Kai kyla tokios situacijos, reikia greitai susirinkti kartu ir pabandyti apsvarstyti jas seminaro forma. Iš pradžių – nekonkrečiai, neliečiant nieko asmeniškai, susikoncentruoti į reikalingą šio klausimo sprendimą, kuris susijęs su visais, nes nepagrįsta neapykanta kyla kiekvienam iš mūsų. Ji kyla visą laiką dėl neaiškių priežasčių, tiksliau, be priežasties: na, negaliu jo pakęsti, negaliu su juo susitarti, mes nesuprantame vienas kito, kažkas mane nuo jo atstumia. Reikia išsiaiškinti, ar yra kokia nors to priežastis, ir, susirinkus kartu su penkiais, dešimčia draugų, apsvarstyti šį klausimą. Svarstyme galiu nesakyti, kad jaučiu kam nors antipatiją, bet turiu aiškintis, kodėl žiūriu į žmogų būtent taip.

Iš 2014 m. kovo 28 d. pamokos rusų kalba „Klausimai ir atsakymai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Egoizmas ne kliūtis, o vystymosi priemonė

Šviesa iš grupės centro

Mokykla išrinktiesiems

Komentarų nėra

Rūpestis dirva, į kurią pasodintas grūdas

Dvasinis darbas, Grupė

Iš Baal Sulamo straipsnio „Valios laisvė“: Jei mesi teisingą aplinką ir pereisi į netinkamą, tai prarasi visas ankstesnes dvasines žinias – visos paslėptos tavyje jėgos nustos reikštis ir liks neatskleistos. Tik aplinkos pasirinkimas nulemia žmogaus galią valdyti save, už šį pasirinkimą jis vertas apdovanojimo arba bausmės. Todėl išminčiai perspėja: „Susikurk sau mokytoją ir nusipirk draugą“.
Žmogus turi tik rešimo, dvasinę sėklą. Jei nepasės jos žemėje, tinkamoje aplinkoje, ji neišsivystys. Todėl kabalistai visada pirmiausiai rūpinosi aplinka, kuriai reikia mažiausiai dviejų žmonių – minimaliosios daugumos. Kitaip tariant, mokinio ir mokytojo. Jei yra keletas mokinių, jau susikuria draugų grupė, kurioje visi dirba lygiomis sąlygomis.
Taigi, visų pirma reikia pasirūpinti, kad aplinka būtų teisinga: visi lygūs, visi anuliuotų save vieni prieš kitus, nebūtų jokių pašalinių tikslų, išskyrus vienijimąsi, kad leistume Kūrėjui atsiskleisti tarp mūsų. Juk kabalos mokslo tikslas, kūrimo tikslas – tai Kūrėjo atsiskleidimas savo kūriniams, kuriuo pasireiškia Jo gerumas ir siekis suteikti malonumą kūriniams.
Kilimas priklauso nuo to, kiek rūpinamės teisinga, tikra aplinka. Tokioje didelėje asociacijoje kaip mūsiškė, kuri užsiima daugybe įvairiausių projektų, yra keletas bendrijų, tad tie patys žmonės skirtingais santykiais susiję vieni su kitais.
Dėl to reikia pasirūpinti, kad visos išorinių santykių rūšys būtų tik dėl išorinio platinimo ir išorinio darbo. Svarbiausia yra mūsų vieninga vidinė grupė, kur visi lygūs, kur kiekvienas anuliuoja save prieš kitus, siekia vieno tikslo, aukštindami jo svarbą. Nėra nieko svarbiau, nei visuotinas mūsų susivienijimas į vieną žmogų su viena širdimi.
Šis vidinis susivienijimas į grupę turi būti mums pirmaeilis ir svarbiausias uždavinys. O visi kiti ryšiai pagal profesijas, asmeninius tikslus ir darbus organizuojami kitu principu – kaip įmonėje. Tai yra išoriniai santykiai, visiškai nesusiję su grupe. Grupė formuojama tiktai pagal dvasinius principus, ir mums nuolatos reikia rūpintis tik ja.
Kaip ir įprastame gyvenime: yra kažkoks išorinis gyvenimas, be kurio negali egzistuoti mūsų gyvūninis kūnas, bet yra ir aukštesnis, tobulas tikslas, dėl kurio egzistuoja mūsų siela. Štai lygiai taip reikia rūpintis vidine grupe, kad ji būtų švari ir suformuota tiksliai pagal pricipus, aprašytus Baal Sulamo, Rabašo ir visų kartų kabalistų.
Labai svarbu nepainioti vieno su kitu. Išorinius užsiėmimus galima bet kurią akimirką nutraukti ar pakeisti, tačiau svarbiausia yra saugoti vidinę aplinkos struktūrą, kurioje visi lygūs ir vieningi. Taip judėsime pirmyn.

Iš 2013 m. lapkričio 10 d. paruošiamosios pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Pažadinti sustingusią žemę

Nesiimk ne savo darbo

Komentarų nėra

Kai ateina išgelbėjimas

Dvasinis darbas, Grupė, Platinimas

Klausimas: Viename iš jūsų dienoraščio tekstų pasakyta: „Po to, kai žmonės visiškai nusivils visais savo bandymais, mes galėsime paskelbti, kad turime metodiką, kuri suteiks jiems sveikatą, valdžią, šlovę, turtus ir taip toliau. Jie turės viską, ko jiems reikia šiame pasaulyje, rojų žemėje, bet tam jiems būtina susivienyti“.
Kaip mes galime tai propaguoti, jeigu, nepaisant visų mūsų vienijimosi pastangų, patys nieko tokio neturime?
Atsakymas: Žmogus niekada negali atlikti jokio dvasinio veiksmo, jeigu galutinai nenusivylė savo galimybėmis ir nesišaukia Kūrėjo, stovėdamas ant pačios paskutinės pakopos, kai  štai tuoj nukris į bedugnę. Tik tada ateina Kūrėjo išgelbėjimas. Kitaip jis dar neturi paruošto kli/indo.
Kaip galime šito pasiekti mūsų pasaulyje? Jeigu nieko nedarysime, tai Kūrėjas mus muš: Šviesa mums vis rodysis, ir jausimės kaskart vis labiau priešingi jai, vadinasi, kaskart vis blogesnės būsenos. Tai kančios kelias. Kol nesuvoksime šio kelio baigtinumo, jo mirties, negalėsime iš jo išsukti.
Tačiau mes galime sąmoningai pasiekti suvokimą, kad būtina Kūrėjo pagalba, neprieidami nevilties būsenos. Kaip sąmoningai? – Kai jaučiuosi esąs priešingas Šviesai.
Viskas priklauso nuo sąlygų, kurios žmogui duotos. Tarkime, gimiau skurdžiausiame Afrikos kaime ir man tenka pusė stiklinės ryžių ir šimtas gramų duonos per dieną. Taip aš augu. Staiga atvažiuoja JTO grupė ir ima visiems dalinti po kilogramą duonos ir butelį pieno sakydami: „Vaikai, jeigu gerai elgsitės, mes jus pamaitinsim, o tiems, kurie gerai valgys, parodysime filmą“. Taigi atsiveria visai kitas pasaulis, visai kitos sąlygos.
Ar galiu pasiekti tokias naujas sąlygas? Esmė tokia, kad kai gyvenau Afrikos kaimelyje, kilogramas duonos per dieną atrodė kaip rojus žemėje. Tačiau jeigu atsidūriau kokioje nors išsivysčiusioje šalyje, tai diena, kuri nesibaigia pasisėdėjimu su draugais restorane, – man yra prapuolusi diena. Mane apima dar didesnė depresija nei tada, kai negaudavau kilogramo duonos Afrikos kaimelyje.
Vadinasi, viskas priklauso nuo žmogui  suteiktų sąlygų. Todėl neįmanoma nustatyti absoliučios kančių vertės.
Aš, normalus apsirūpinęs žmogus, staiga loterijoje laimiu šimtą milijonų dolerių. Dešimt kartų tikrinu skaičius – viskas gerai, visi atitinka esančius laikraštyje. Man „išdygsta sparnai“. Savaitgalį yra išmokamas laimėjimas, ateinu jo pasiimti, ir man sako: „Laikraštyje įsivėlė spaudos klaida“. Ką aš galiu padaryti? Mane apima visiška neviltis, beje, dirbtinė, nes anksčiau jos nebuvo. Ji atsirado tada, kai ėmiau galvoti, kad laimėjau loterijoje, o tai pasirodė klaida.
Vadinasi, mes galime prieiti tokios būsenos dirbtinai, kai būsiu apimtas didžiulio nusivylimo dėl to, kad aistringai trokštu gauti Aukštesniąją šviesą ir jos neturiu.
Kaip galiu tai padaryti? Padedant aplinkai. Su draugais galiu įsibėgėti iki tokios būsenos, kai aš: „Aaa! Noriu štai dabar, nagi nagi“, – ir kartu gaunu aiškų suvokimą, kad, išskyrus „į dantis“, nieko negaunu.
Mes šitai turime padaryti patys. Tai nelengva. Žinoma, turime tokiu būdu truputį save sukrėsti, tačiau šitaip pasieksime milžiniško noro būseną, o kartu atitinkamą milžinišką nusivylimą savo jėgomis ir reikalausime Kūrėjo: „Čia Tu turi man padėti! Niekur nedingsi, aš reikalauju!“. Mums reikia save padaryti iš tikro labai stipriai norinčius ir labai stipriai nusivylusius. Tada viskas pavyks.

Iš 2013 m. rugpjūčio 25 d. pamokos „Klausimai ir atsakymai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Diagnozė: silpnas ryšys su aplinka

Kodėl taip sunku pajausti dvasinį pasaulį?

Svajoju tapti davimo vergu

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai