Pateikti įrašai su aplinka žyme.


Treniruojamės šuoliams į aukštį virš egoizmo

Auklėjimas, vaikai, Sveikata

каббалист Михаэль ЛайтманKoronavirusas, išsiųsdamas mus namo, perkėlė į virtualią tikrovę. Palaipsniui, laikui bėgant, įprasime dirbti namuose, priprasime prie naujų virtualių santykių su bendradarbiais, bankais, valstybinėmis įstaigomis, draugais. Sukursime virtualius bendravimo ratus: artimesnius ir tolimesnius, susijusius su darbu ir laisvalaikiu.
Internete galima žaisti šachmatais, galima netgi kartu sportuoti, kiekvienam liekant namuose. Kompiuterinė programa sukuria įspūdį, kad esame kartu ir atliekame tuos pačius pratimus.
Bet kyla klausimas: juk žmonės eina į sporto klubą, norėdami pajusti aplinkos įtaką. Jei praleisiu treniruotę, sulauksiu trenerio pastabos. Treniruotėse turiu stengtis būti ne blogesnis už kitus. Kaip visa tai vyks virtualioje aplinkoje, jei būsiu namuose vienas su kompiuteriu? Nebejausiu spaudimo, buvusio fizinėje grupėje, ir nebesistengsiu kaip seniau.
Likdamas vienas savo mikrokosmose, tampu dideliu egoistu, man nebereikia su niekuo skaitytis ir niekam aiškintis. Bet tai ir gerai: taip pradedu suvokti, koks buvau egoistas. Norėdamas susisiekti su aplinka, turiu pakilti šiek tiek aukščiau savęs, virš savo egoizmo, todėl stengiuosi užmegzti ryšį su kitais.
Tai, kad atsiriboju nuo buvusių ryšių, dar nereiškia, kad tapau didesniu egoistu, nes tai darau priverstinai dėl epidemijos. Aš tolstu, vykdydamas gydytojų, Sveikatos apsaugos ministerijos nurodymus, kad kam nors neperduočiau viruso ir pats neužsikrėsčiau.
Bet likęs vienas namuose gavau galimybę pamąstyti, kokia forma galiu priartėti prie kitų. Problema ta, kad nusikalstame mintyse: jei mūsų mintys apie kitus būtų geros, nebijotume koronaviruso. Jei eitume į viešumą galvodami, kaip nepakenkti kitiems ir žinotume, kaip juos apsaugoti, niekada viruso neperduotume vienas kitam. Viską lemia mintis, ketinimas.
Dabar bendraujame virtualiai, kiekvienas atsitolinęs nuo kitų. Taigi, pabandykime pajusti, kiek mums leidžiama priartėti prie savo artimo, ir ne dėl koronaviruso, o dėl kito viruso – egoizmo.
Turiu teisę naudotis savo egoizmu tik tiek, kiek nekenkiu artimui. Jei galiu priartėti nepakenkdamas, tai priartėsiu, o jei man kyla egoistinių minčių, tada priartėti negaliu. Taip galima matuoti atstumą tarp mūsų, kad suprastume, kaip toli ar arti vienas nuo kito iš tikrųjų esame. Artumas nustatomas pagal mūsų norą teikti kitiems gėrį iš širdies į širdį.
Kaip galime užtikrinti, kad vykdysime savo įsipareigojimus grupei ir laiku atvyksime į treniruotę bei kartu atliksime visus pratimus? Susitariu su savo grupės draugais, kad virtualiam susitikimui ruošimės kiekvienas gerai galvodamas apie kitus. Tada kiekvienas turi pasitikrinti, ar jam galima artintis prie tokio susibūrimo.
Jei susitarėme susitikti fiziškai, tada išeinu iš namų ir vykstu pas draugus. Ir kažkuriuo metu kelyje imu abejoti, ar galiu dar labiau priartėti. O jei toliau nebegalima, nes aš jiems pakenksiu? Gal aš galvoju apie save, o ne apie juos? Taip pagal dvasinį atstumą pradedu vertinti materialų atstumą.
Tada pradedame kalbėtis su draugais tik dvasiniais atstumais, aiškindamiesi, kokie artimi ar tolimi esame vienas kitam, susiję ar atskirti. Kalbame apie dvasinį artumą ar nutolimą. Pasirodo, kad virtuali visuomenė padeda mums pasiekti dvasinį ryšį. Jei tokiu būdu matuojame atstumą nuo širdies iki širdies, tai – dvasinė dimensija.
Tarpusavyje turime nustatyti tokį atskaitos tašką, kuris bus dvasinis, o ne materialus, matuojamas ne metrais ar kilometrais, bet širdies vienetais, nuo širdies iki širdies. Taip ugdysime ypatingą tarpusavio jautrumą. Tik jei iš tikrųjų linkiu gero savo draugui, galiu prie jo priartėti ir užmegzti ryšį. Tada nepakenksime vienas kitam, ir tarp mūsų negalės plisti joks virusas.
Norint to pasiekti, reikia sukurti kompiuterinę programą, kuri leistų treniruoti savo požiūrį į kitus taip, kaip treniruojami raumenys. Ji parodytų, koks artimas ar tolimas esu kitiems žmonėms ir kaip galiu prie jų priartėti ar nutolti. Man turėtų būti akivaizdu, kad tolstu ne materialiai, o tik dvasiškai. Taip pereisime iš materialaus pasaulio į dvasinį, kuriame viskas matuojama tik savybių atitikimu, širdžių artumu.
Programa turėtų padėti žmogui atlikti keletą pratimų, nuo paprasčiausių iki vis sudėtingesnių, kad jis suprastų savo požiūrį į įvairius veiksmus, įvairiausius kitų žmonių norus. Jis pamatys, ar sugeba pakilti virš savo prigimties, norėdamas labiau susivienyti su artimu. Taip pamažu artėsime.
Reikia kompiuterinių programų, kurios treniruotų žmogų tarsi sporto salėje, skirtingose gyvenimo situacijose ir išmokytų pakilti virš jų ne savo, o kitų naudai. Atlikdamas tokius pratimus, jis pamatys, kas jam labiau rūpi: kiti ar jis pats.
Programa vieną po kitos pristatys žmogui gyvenimiškas situacijas, vesdama jį per skirtingas jausmines būsenas ir parodydama, kaip jis pasirengęs pakilti virš savo egoizmo kitų labui ir jais rūpintis, negalvodamas apie save, ar parodydama, kad jis tam nepasiruošęs. Tai labai pakeis žmogų ir suformuos iš mūsų naują visuomenę. Įmanoma sukurti tokias programas, tik reikia šiek tiek vaizduotės.
#267926

Iš 2020 m. liepos 14 d. programos „Pasaulis“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kauke, aš tavęs nepažįstu!

Skiepai nuo koronaviruso

Būkite visi sveiki!

Komentarų nėra

Kuo neutralizuoti egoizmą?

Egoizmo vystymasis, Krizė, globalizacija, Sveikata

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas: Jūs visada sakote, kad mums nereikia ir neįmanoma neutralizuoti, niveliuoti mūsų egoizmo. Pakanka tik subalansuoti jį kažkokia teigiama gamtos jėga. Kokia tai teigiama jėga? Iš kur ji atsiranda?
Atsakymas: Tai – dvasinė jėga. Mūsų pasaulyje mes esame negyvosios, augalinės ir gyvūninės gamtos lygmenyje. Žmogus čia kaip gyvūnas. Jei jame atsiras antisocialinių veiksmų, tai juos galima subalansuoti, tik išvedant jį į kitą – dvasinės sąveikos „pamilk artimą“ – lygmenį. Tada pamatysime teisingą integralų visos gamtos paveikslą ir save joje. Žmonija supras, kad ji gali egzistuoti be problemų, net be mirties.
Klausimas: Kaip sužadinti šią jėgą, kuri neutralizuotų, subalansuotų mūsų egoizmą?
Atsakymas: Gamtoje išskyrus egoizmą yra dar gera, altruistinė jėga, kuri gali duoti, leidžia galvoti ne apie save, o tik apie kitus. Šios jėgos mums trūksta, kaip atsvaros mūsų egoistinei jėgai, kuri jokiu būdu nepriima kitų norų ir net priešingai – kuo labiau priešinga kitų norams, tuo daugiau mėgaujasi ir prisipildo.
Klausimas: Gera jėga sužadinama kažkokiais gerais poelgiais ir tuo, kad mes kalbame apie ją?
Atsakymas: Taip. Ją reikia vystyti, esant teisingoje aplinkoje, teisingoje grupėje. Ji sužadinama ir mintimis, ir poelgiais, nes poelgius seka mintys.
#265919

Iš 2020 m. balandžio 23 d. TV programos „Epocha po koronaviruso“

Daugiau šia tema skaitykite:

Ką taisyti?

Jeigu ego nekenkia…

Ar reikia vystyti egoizmą?

Komentarų nėra

Mano aplinka šiandien – aš rytoj

Valios laisvė

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas: Sakoma, kad mano aplinka šiandien – tai rytdienos aš. Ar sutinkate su tokiu tvirtinimu?
Atsakymas: Žinoma. Matome, kaip aplinka veikia mus.
Žmogus gimsta visiškai mažas, bejėgis, laukinis gyvūnas. Pamažu, veikiamas tėvų, o paskui vis platesnio rato, jis praeina ugdomąsias institucijas, mokyklą, kiemą, gatvę ir t. t.
Jis žiūri daugybę laidų per televizorių, kompiuterį, ir galiausiai tampa toks, kokį jį matome visuomenėje. Jeigu jis negautų šio poveikio iš supančios aplinkos, visai nebūtų tinkamas gyventi mūsų pasaulyje.
#268641

Iš 2020 m. gegužės 7 d. TV laidos „Postkoronaviruso epocha“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pasirinkimo laisvė, I dalis

Pasirinkimo laisvė, II dalis

Sprendimas – tinkama aplinka

Komentarų nėra

Kad kiltų teisingos mintys

Krizė, globalizacija, Sveikata

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas: Žinome, kad daugeliui žmonių trūksta sąmoningumo. Kaip jie įstengs pasikeisti?
Atsakymas: Įstengs. Kas yra žmogus? Kas minutę jam kyla tūkstančiai minčių, tarp kurių kils ir teisingesnės.
Viskas priklauso nuo to, į kokią aplinką jis patenka. Todėl reikia aplink save organizuoti tinkamą aplinką, ir tuomet kils teisingos mintys. Ir labai greitai žengsime pirmyn.
#267766

Iš 2020 m. gegužės 10 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Sprendimas tik vienas

Aplinka nulemia likimą

Nėra nieko stipriau už mintį, II dalis

Komentarų nėra

Kaip išmokyti vaiką būti geram?

Auklėjimas, vaikai

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas: Kaip išmokyti vaiką būti geram, mylėti pasaulį ir gamtą?
Atsakymas: Tik per asmeninį pavyzdį. Vaikas turi nuolatos matyti aplink save tokius pavyzdžius. Jokių kitų būdų nėra. Kad ir ką jam sakytume, kad ir ką patarinėtumėte, tai nieko neduos. Jo aplinka turi duoti jam vien teigiamus pavyzdžius, kad jis juos perimtų nuo mažų dienų.
Klausimas: O jeigu jis auga nepilnoje šeimoje? Jei auklėju sūnų viena ir jis priešais akis neturi tėvo pavyzdžio.
Atsakymas: Vadinasi, jums reikia, kad šalia vis dėlto būtų vienas ar keletas vyrų, kurie rodytų jam pavyzdį, su kuriais jis palaikytų ryšį ir jie aplink jį suformuotų visuomenę.
#267770

Iš 2020 m. gegužės 24 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Ateities žmogaus auklėjimas, III dalis

Kaip auklėti vaikus?

Asmenybės formavimas

Komentarų nėra

Asmenybės formavimas

Auklėjimas, vaikai, Valios laisvė

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas: Ar supratimą apie gėrį ir blogį, tiesą ir sąžiningumą, meilę ir nepakykantą formuoja visuomenė?
Atsakymas: Šias sampratas formuoja supanti aplinka. Bet kai jos patenka į dirvą, viskas priklauso nuo to, kokia tai dirva, į kurią subertos supančios aplinkos sėklos.
Čia jau atsižvelgiama į dar daug įvairių duomenų. Tai tėvų ir netgi senelių savybės, šeimos ir šiuolaikinės visuomenės savybės bei tarpusavio sąveika tarp jų.
Jei gimiau tam tikriems tėvams, užaugau tam tikroje aplinkoje, tai būtinai reikia atsižvelgti, kokioje visuomenėje buvau ugdomas – vakarų, rytų, religinėje ir pan., kitaip tariant, asmenybę formuoja daugybė įvairiausių veiksnių, kuriuos gaunu, netgi to neįsisąmonindamas. Bet visa tai mane veikia.
#267786

Iš 2020 m. balandžio 30 d. TV laidos „Postkoronaviruso epocha“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pažinti pačius save

Žmogus ir jo aplinka

Apie valios laivę

Komentarų nėra

Pasirinkimo laisvė, II dalis

Valios laisvė

каббалист Михаэль ЛайтманAplinkos poveikis
Klausimas: Anot kabalos, paveldimumas ir aplinka yra veiksniai, veikiantys žmogų nesąmoningame lygmenyje.
Su paveldimumu viskas aišku. Kalbant apie aplinką, ar aplinka, kurioje esame, veikia mus 100%? Kitaip tariant, neįmanoma nepatekti į jos įtaką?
Atsakymas: Net jei mes aiškiai nepasirenkame konkrečios aplinkos, bet esame tam tikrame sąlytyje su ja, ji vis tiek mus veikia: daugiau ar mažiau, tiesiogiai ar netiesiogiai. Be to, net mes patys nesuprantame, kaip patenkame į jos įtaką. Juk gali būti, kad nenoriu su ja kontaktuoti, bet ji vis tiek stipriai mane veikia.
Čia turime atlikti labai rimtą tiriamąjį darbą, kad žmogus suprastų, jog jam svarbiausia yra ištirti savo aplinką, kas konkrečiai jį veikia.
Kartais aplinka, kurioje esame, mus veikia gal net labiau nei žmonės, ji mus nukreipia į kokius nors visiškai nepraktiškus veiksmus, reakcijas ir pan. Todėl reikia labai gerai ištirti aplinkos poveikį žmogui pagal visus jos parametrus: negyvąjį, augalinį, gyvūninį ir žmogiškąjį.
Klausimas: Vadinasi, ir negyvoji gamta taip pat veikia žmogų?
Atsakymas: Žinoma! Argi oras neturi įtakos mūsų nuotaikai ir savijautai? O miestas ir namas, kuriame gyvenate? Dabar kalbu ne apie žmones, bet apie visa kita – ypač apie negyvąjį lygmenį. Visa tai mus labai veikia.
Perkelkite ką nors į kitą vietą, ištempkite jį į mišką ar už miesto ir pamatysite visiškai kitą žmogų, nes supančios gamtos poveikis labai stiprus.
Komentaras: Sakoma, kad jei esate šalia depresyvaus žmogaus, tada jo depresija gali būti perduota ir jums. O juo labiau esant depresyvioje visuomenėje.
Atsakymas: Visiškai teisinga.
#256816

Iš 2019 m. vasario 4 d. TV programos „Kabalos mokslo pagrindai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pasirinkimo laisvė, I dalis

Sprendimas – tinkama aplinka

Kaip pats save auklėjau

Komentarų nėra

Kaip augalai po lietaus

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманTikėjimas Kūrėjo didumu priklauso nuo aplinkos. Jei aplinka nuolatos kalba apie Kūrėjo didumą ir perduoda man tą pojūtį, tai tik viena ta jėga egzistuoja ir nulemia mano ateitį, ji viena valdo pasaulyje ir visoje tikrovėje, ir taip į ją žiūriu.
Jei aplinka man neperduos tokios pojūčio, neįstengsiu vertinti Kūrėjo.
Tik jeigu aplinka spaudžia mane, įteigia Kūrėjo didybę ir būtinybę Jį atskleisti, įstengsiu pabusti ir tęsti savo kelią, eidamas pramintu taku, kaip suvokti Kūrėją.
Viena, ko mums trūksta, – tai aplinka, kuri įkvepia Kūrėjo didumu, visąlaik spaudžia mane ir žadina. Pradedantieji Kūrėjo didumą gauna ir individualiai, tačiau ateityje visa tai priklausys nuo aplinkos. Jei aplinka tuo nepasirūpins – nuvysiu. Pasirūpins – imsiu augti, kaip augalai po lietaus.
#264935

Iš 2020 m. gegužės 19 d. rytinės pamokos pagal Rabašo straipsnį

Komentarų nėra

Deginančios mintys

Krizė, globalizacija

каббалист Михаэль ЛайтманKomentaras: Pasaulį siaubia gaisrai. Jie vis dar nesibaigia Australijoje. Sudegė milijardai augalų ir gyvūnų, žuvo kelios dešimtys žmonių.
Gaisrai kilo Europoje, JAV – Kalifornijoje, Arkties regionuose, Sibire, Afrikoje, Amazonijoje. Pavyzdžiui, 2019 m. Amazonės regione sudegė daugiau miškų nei per visus metus nuo 2010 m.
Nesu mistikas, bet atrodo, kad tai – žinia žmonijai.
Atsakymas: Žinoma. Kaitiname atmosferą net savo požiūriu. Ir viskas dega. Beje, visa tai atsikuria tik per dešimtis ar net šimtus metų.
Kalbant apie Australiją, gaisrai ten dar baisesni, nes Australija – didžiausia mėsos tiekėja pasaulyje. Sudega galvijai, ganyklos ir kt. Sunku įsivaizduoti, kuo tai baigsis. Amazonijoje tai – deguonis. Kai dega medžiai ir visa gyvūnija – tiesiog siaubinga!
Kuo tai gresia? Jei žmonės kelia grėsmę vienas kitam, gamta veikia tuo pačiu principu. Juk iš visų keturių gamtos dalių: negyvosios, augalinės, gyvūninės ir žmogaus – mes esame aukščiausiai. Jei darome kokių nors klaidų, tai tarsi primetame savo elgseną visoms gamtos dalims. Ir štai ką turime.
Klausimas: Pasakėte esminį žodį – „kaitiname“. Vadinasi, mes patys padegame…? Ar esame padegėjai?
Atsakymas: Taip. Savo egoizmu. Juk mums niekas nesvarbu! Gaisrus sukelia mūsų tarpusavio santykiai.
Komentaras: Bet mes to nematome. Jei matytume, sustotume. Kodėl mums to neparodo?
Atsakymas: Kaip tai neparodo?! Argi nematote, kas vyksta visuomenėje? Kas vyksta tarp žmonių?! Pažiūrėkite, kas dvidešimtajame amžiuje darosi su žmonija!
Komentaras: Bet žmogus vis tiek nesako, jog tai vyksta dėl to, kad esame egoistai, kad aš egoistas.
Atsakymas: Jis nenori to matyti. Bet esame gamtos sistemoje. Taip elgiamės, toks mūsų požiūris į viską.
Klausimas: Sakykite, ar ugnis kuo nors ypatinga?
Atsakymas: Aišku, kad taip! Apskritai tai yra pati aukščiausia egoizmo išraiška, kai nieko nepaisau, esu pasirengęs viską sudeginti. Man nėra nieko švento. Dėl manęs viskas gali virsti dulkėmis. Pelenais! Štai taip yra iš tikrųjų.
Klausimas: Ir staiga šie žodžiai materializuojasi?
Atsakymas: Taip. Mūsų noras, mūsų požiūris materializuojasi tokiu būdu.
Klausimas: Tai net ne uraganai, žemės drebėjimai, ne ugnikalniai?
Atsakymas: Taip, ten kitoks stichijos siautėjimas, silpnesnis.
Klausimas: Jei dabar mums tai rodo ir mes gebėtume tai išsiversti, ką turėtume išgirsti?
Atsakymas: Mūsų egoizmas pasiekė aukščiausią savo lengvabūdiško požiūrio į aplinką, į panašius kaip aš lygmenį ir nenori nieko paisyti. Jis pasiruošęs viską paversti dulkėmis ir pelenais. Ir tai pamatysime gamtoje.
Mums tai rodo ir, beje, dabar dar rodo gana pasyviai, kad dega Amazonija, Sibiras, Australija… O po to prasidės tokios gamtos apraiškos, kokias matome baisiuose filmuose apie Žemę, apie tai, kas joje vyko prieš kelis milijonus metų. Visa Žemė degė. 100-200 metrų aukščio bangos užliejo sausumą. Ir viskas vėl prasidės nuo dinozaurų.
Ir ne perkeltine prasme, iš tikrųjų taip yra. Kadangi esame gamtos rate, kurį sudaro negyvasis, augalinis, gyvūninis, žmogaus lygmenys. Jei mes, aukščiausias lygmuo, nesugebame eiti pirmyn teisingai, viskas gali prasidėti iš naujo. Gamta turi laiko.
Klausimas: Tai, kad iš esmės egzistuojame ant įkaitusio rutulio, padengto tik plutele, taip pat gali sukelti ugnies išsiveržimą?
Atsakymas: Žinoma. Ten, gelmėse, – tokios temperatūros, būsenos, ertmės! Kas mes tokie čia, viršuje?
Problema ta, kad mes, nors ir maži, bet darome didžiulę įtaką. Tačiau ne savo protu!
Apskritai ši būklė labai įtempta.
Klausimas: Sakote, kad žmogaus mintys persmelkia viską aplinkui, visą erdvę. Bet juk žmogus negali valdyti savo minčių. Juk jis silpnas. Galvodamas negaliu sustabdyti minties.
Atsakymas: Rimtai?! Žmonija turi metodiką – kaip teisingai elgiantis, ištaisant save sutvarkyti visą gamtą, suteikti jai tobulą pusiausvyrą.
Klausimas: Kodėl šios mintys neprasiskverbia į žmogų?
Atsakymas: Todėl, kad žmonės nenori to girdėti. Kiek apie tai galime kalbėti?!
Klausimas: Kodėl jie nenori?
Atsakymas: Dėl egoizmo!
Komentaras: Susidaro uždaras ratas.
Atsakymas: Ne, tai ne uždaras ratas. Žmonės turi patys save įtikinti. Tereikia įsivaizduoti, kas mūsų laukia. Štai, jei įsivaizduotume, kaip lava vis labiau artėja mūsų link, kitaip žiūrėtume į tai, kas vyksta.
Klausimas: Jei tai susiečiau su savo mintimi, nukreipta prieš ką nors? Lava vis labiau artėja. Taip, iš tikrųjų. Bet kodėl žmogui taip neparodoma?
Atsakymas: Kodėl žmogui tai nėra taip aiškiai parodoma? Kad jam būtų palikta laisva valia. Kad jis vis dėlto elgtųsi kaip žmogus, o ne kaip gyvūnas, kuris bijo ir viską daro instinktyviai, patirdamas akivaizdų spaudimą. Kad liktų nors nedidelė laisva erdvė.
Komentaras: Nereikia man tos laisvos valios! Tegu viskas pagaliau liaujasi.
Atsakymas: Ne! Esi tarp panašių į save, ir jūs galite savo elgesį papildyti žmogiškuoju veiksniu, įtikindami vienas kitą, sutikdami priešintis savo prigimčiai. Bent kai kur, bent po truputį! Tai įmanoma.
Ar turime pakilti ir atlikti judesį kaip gyvūnai? Ne! Aukščiau už gyvūnus. Tik šiek tiek! Bet mes turime padaryti tam tikras žmogiškas išvadas. O tai įmanoma tada, kai esi laisvas ir, regis, tau niekas negresia, bet vis tiek nori pasielgti teisingai.
Komentaras: Taigi jau suprantu, kad mintys veikia viską, ir jei blogai galvoju apie kitus ir taip tarsi nekenčiu jų, tai…
Atsakymas: Negana to, net jeigu nebandau gelbėtis ir tai nekelia jokios grėsmės, vis tiek noriu būti panašus į integralią gamtą. Vis tiek noriu teisingai galvoti apie ją ir apie visą mažą Žemės rutuliuką. Noriu, kad būtų gerai. Kodėl? Todėl, kad esu žmogus.
Komentaras: Gerai, jei taip būtų!
Atsakymas: Na, bent jau šiek tiek! Virš gyvūno instinkto.
Klausimas: Vadinasi, reikia ne bėgti nuo gaisrų, o siekti gėrio. Ir tada viskas ims keistis?
Atsakymas: Žinoma! Net gyvūnai kažkiek tai supranta. O žmonės – ne.
Komentaras: Komentaruose rašo, kad jūs – idealistas. Tai dar gražus žodis. Neva žmogus to padaryti negali. Pasiūlykite ką nors realesnio.
Atsakymas: Aš, brangūs draugai, esu realistas! Gaila, bet realistas. Tik dar ne dabar, bet galbūt netrukus viskas virs tikrove.
Matau, kaip tai vyksta. Tai, apie ką galvojau prieš 20 metų, vyksta dabar. Tai, apie ką kalbu, kad įvyks po penkerių metų, bus rytoj.
Visų dėsnių turi būti laikomasi.
Klausimas: Kokio svarbiausio dėsnio turime laikytis?
Atsakymas: Žmonija laisva valia turi suvokti, kad reikia tinkamai, savanoriškai įsikišti į supančią gamtą. Papildyti negyvąją, augalinę ir gyvūninę gamtą savo veiksniu – žmogišku. Kai mane veikti verčia ne fiziniai dėsniai, bet mano aukštesnieji dėsniai, humaniški įstatymai, kurie yra aukščiau mūsų prigimties ir priklauso Aukštesniajam pasauliui.
Kitaip tariant, man to nereikia, bet noriu, nes tai yra aukštesnioji savybė. Kai norėsime, kad ji atsiskleistų, paliksime šį uždarą ydingą ratą, kuriame esame.
Klausimas: Kokią savybę norime atskleisti?
Atsakymas: Norime, kad atsiskleistų davimo, meilės savybė. Paprasčiausia yra mūsų tarpusavio ryšio savybė. Gero ryšio. Jei panorėsime, kad taip ir būtų, iš karto nuraminsime visą gamtą.
#259360

Iš 2020 m. sausio 13 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Dviejų jėgų pusiausvyros centre

Už ką gamta baudžia mus? I dalis

Gamta ima mus mokyti

Komentarų nėra

Aplinka nulemia norus

Valios laisvė

каббалист Михаэль ЛайтманŽmogus nekontroliuoja norų. Juos nulemia visuomenė. Jei palygintume papuasus ir šiuolaikinius žmones, galima aiškiai pamatyti, kad žmogaus vystymąsi nulemia jo norai ir malonumai.
Klausimas: Kodėl tuomet žmogus turi iliuziją, kad tai būtent jo norai?
Atsakymas: Jis nieko kito nežino. Jis tame sukurtas, tame vystėsi, ir todėl jaučia, kad tai jo. Ką reiškia jo? Iš tiesų jis lėlė, užpildyta tam tikrais norais, tam tikromis mažomis programomis, ir taip egzistuoja.
Klausimas: Ar manote, kad svarbu įsisąmoninti, kad visus norus man diktuoja visuomenė?
Atsakymas: Žmogus neturi savo norų – tai turi žinoti kiekvienas. Norus apibrėžia visuomenė, aplinka. Pakeitus aplinką, galima pakeisti tuos norus.
#265789

Iš 2020 m. balandžio 23 d. TV laidos „Postkoronaviruso epocha“

Daugiau šia tema skaitykite:

Optimalus vystymasis

Pasirinkimo laisvė, I dalis

Jei šio pasaulio norai neduoda ramybės…

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai