Šią sistemą, kurią dabar visi drauge turime sukurti, vadinu „Stimuliatoriumi“ – pagal žodį „stimulas“ (išvertus iš graikų kalbos – aštri lazdelė, kuria varydavo asilus, priversdami juos judėti pirmyn).
Mūsų atžvilgiu tai veikia taip pat, nes tik tokią kalbą supranta mūsų „asilas“ (chamor) – egoistinis noras (chomer).
Tačiau vietoj to, kad ragintume savo „asilą“ dūriais, kentėjimais, norime savyje pažadinti žmogų, kad jis žvelgtų pirmyn ir pats veržtųsi tenai.
Kitaip tariant, mums reikalingas teigiamas stimulas – „meilės kančios“, kylančios iš noro pasiekti tą būseną, kad būtent jos, o ne kūniškos kančios „iš užnugario“ ragintų mus eiti „pirmyn“.
Turime pažadinti savyje kančias: „Kodėl lig šiol nesusijungiau ir nesusiliejau su Kūrėju, kodėl nebijau?“.
Pirmas grįžimo pas Kūrėją etapas – „grįžimas iš baimės“: kai pats išsiugdau savyje baimės jausmą dvasinio tikslo, Kūrėjo, davimo atžvilgiu, o ne bėgu baimindamasis smūgių, stumiančių mane iš už nugaros. Keičiu motyvą – stimulą (graikų k.).
Jeigu bėgu pirmyn patirdamas smūgius (baimės šiame pasaulyje ir/ar bausmės būsimame pasaulyje) – tai nevadinama grįžimu pas Kūrėją. Taip žmonija vystosi tūkstantmečius – tai ne dvasinis vystymasis, o paprasčiausia natūrali norų evoliucija, nemalonios būsenos pakeitimas nauja, malonesne – kaip tikimės.
Grįžimas pas Kūrėją, apie kurį sakoma: „tšuva – grąžinti hei prie vav“ – reiškia pačiam savyje pagimdyti baimę, kad nėra manyje davimo ir meilės savybės! Ką gi man daryti, jeigu nesijaudinu dėl to, jeigu nebijau?! Kur man gauti šią baimę? Tik iš aplinkos!
Jeigu aplinka priešais mane sukurs tokį paveikslą, kad suprasčiau, jog dabar mano būsena pasibaisėtina, tačiau ateityje manęs laukia kažkas itin nuostabaus – tai imsiu veržtis pirmyn.
Tai vadinama teisingu dvasiniu akstinu, kuriam padedant judame pirmyn – nes šis judėjimas remiasi savo noru, ir visą šį kelią reikia įveikti „prabudus iš apačios“.
Tačiau jeigu nesusikuriu sau aplinkos, kuri įkvėpia man tokį veržimąsi pirmyn, kad aš bėgu bijodamas, jog iki šiol nepasiekiau to tikslo, bėgu, lyg iš paskos mane persekiotų baisios nelaimės – tai niekada nepereisiu prie kitos akimirkos! Aš nepajudėsiu iš vietos.
Todėl mums reikalingas „stimuliatorius“ – teigiamas akstinas!

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvasinis stimuliatorius – žingsnis į ateities visuomenę

Nepražiopsokite progos!

Kaip įgyti Aukščiausiąjį protą

Aplinka ir mokytojas – tai vieninteliai žmogaus ateitį lemiantys faktoriai.
Kiekvieną akimirką jis turi matyti  savo būseną lyg  iš viršaus būtų gavęs viską, kas reikalinga, ir jam belieka tik susijungti su teisinga aplinka.
O tokia aplinka visada yra šalia mūsų, tereikia mokėti ją pasirinkti. Tai vienintelis mūsų laisvas pasirinkimas, nes visa kita – šio pasirinkimo pasekmė.
Todėl man nereikia rūpintis niekuo, išskyrus tai, kuo aš mintu, su kuo palaikau ryšį, kas mane veikia! Vadinasi, visada turiu galvoti ne apie save, o apie tai, su kokia išorine aplinka esu susijęs.
Jeigu žmogus nori kontroliuoti savo vystymąsi, savo gyvenimą ir likimą, tai jis turi galvoti tik apie tai, su kuo palaiko kontaktą.
Tačiau žmogui visiškai nebūdinga apie tai galvoti! Juk mes nuolat galvojame apie save: kas aš, kodėl, kas man nutiks? Kokia mano gyvenimo prasmė?
Visi šie klausimai nukreipti į vidų ir jie yra teisingi! Bet kaip tu juos ketini išspręsti? Su kuo tu susieji jų sprendimą?
Kabalistai aiškina, jog sprendimas priklauso tik nuo aplinkos. Ir todėl reikia nedelsiant nukreipti savo žvilgsnį į mane veikiančias išorines jėgas – juk jų poveikis man lemia mano ateitį.
O iš esmės, tai ne išorinė, o vieninga sielų sistema, integralinė mano dvasinio kūno dalis – ta, kuri sudužo ir kurią reikia ištaisyti.
Ir tik ten aš galiu ką nors pakeisti, nes su visais kitais norais nieko negaliu padaryti.
Tai tas pats, kaip įlysti į archyvą ir skaityti seniai nulemtų įvykių įrašus. Tik aplinką galiu kažkaip veikti. Ir gaila švaistyti savo laiką kokiems nors kitiems dalykams, išskyrus šitai.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Kiekvieną akimirką rinktis aplinką“

„Naujų galimybių pasaulis“

„Kaip ištrūkti iš egoizmo vergovės“

Klausimas: Kaip nuolat siekti geresnės aplinkos? Ką konkrečiai reikia daryti?
Atsakymas: Kiekvieną akimirką reiktų stengtis jausti nerimą, jog visiškai priklausau nuo aplinkos.
Šis nerimas paskatins mintis ir norą vienytis su ja. Atsiskleis, kad šioje aplinkoje yra visa, ko tau reikia!
Nors jie dar neištaisyti, tačiau juose glūdi ištaisyta sistema. Jie patys jos nejaučia, o tu ieškodamas ją atskleisi.
Juk ištaisyta dvasinė tikrovė jau egzistuoja, o jos atskleidimas priklauso tik nuo mūsų noro („Kiekvienas sprendžia pagal savo sugedimo laipsnį“).
Reikia stengtis pajusti aplinkos įtaką. Ši įtaka suteikia energijos, supratimo, skatina suvokti būtinybę atsigręžti į Šviesą, į tikslo svarbą.
Tai visa, ko man reikia tikslui pasiekti. Taigi viskas priklauso nuo mano santykio su aplinka, nuo manęs!
Visas pasaulis ir visa žmonija sukurti Kūrėjo tam, kad kiekvienam būtų suteikta galimybė savarankiškai žengti pirmyn, ugdant savyje teisingą santykį su grupe.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Kur nusipirkti norą?“

„Aš – egoistas. Kas gi dar?“

„Kai ateina nusivylimas“

Klausimas: Ką daryti žmogui, jeigu jis pasirinko aplinką savo dvasiniam vystymuisi, bet jaučia, kad ši jo nepastūmėja?
Atsakymas: Šiandien veikia dvi sąlygos, kurioms esant jau yra nesvarbu, kokioje fizinėje grupėje esu:
Pirmoji sąlyga – dabar visas pasaulis privalo išsitaisyti!
Antroji sąlyga – dėl šios priežasties tarp mūsų išsivystė virtualus ryšys, ir kiekvienas turi galimybę kontaktuoti su mumis per internetą, knygas, televiziją, atvykti pas mus į stažuotę, kongresą, drauge dalyvauti įvairiose akcijose, studijuoti mūsų mokymo centruose ir t.t.
Tai ne tie seni laikai, kai žmogus gyveno savo užkampyje ir galėjo susisiekti tik su jį supusiais savo aplinkos žmonėmis. Šiandien tu gali būti susijęs su visu pasauliu. Gali mus matyti, girdėti, atvažiuoti į svečius – visa kita priklauso nuo tavęs!
Šiandien, kai visi pasaulyje privalo išsitaisyti, vieta ir atstumas jau nesukelia jokių apribojimų. Viską lemia mūsų noras išsiaiškinti, kas aš, kam priklausau, kas daro man įtaką.
Kiekvienam duota valios laisvė, ir viskas priklauso tik nuo žmogaus. O mes dabar internete kuriame tokią virtualią sistemą, skirtą studijuojantiems kabalą, kad kiekvienas galės turėti patį glaudžiausią ryšį.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Siela kitoje kompiuterio ekrano pusėje“

„Viena diena lyg metai“

„Sąlygos tobulėjimui“

Klausimas: Kaip įsivaizduoti žmogaus gyvenimą dvasiniame pasaulyje – visiškai be kančių?
Atsakymas: Mes nesugebame to įsivaizduoti, nes bet koks mūsų supratimas bus egoistinis.
Dvasinis supratimas – atrasti malonumą ir įkvėpimą duodant, mylint artimą.
Bet ne tam, kad gautum iš to malonumą ir ramybę! O dėl paties šio veiksmo didingumo ir ypatingos vertės.
Kaipgi man pajausti davimo didingumą? Prašau, kad  Šviesa leistų man tai pajusti, nes pats to nesugebu.
Tačiau nesugebu netgi to panorėti ir paprašyti, – ką gi man daryti?! Tam aplinka gali mane įpareigoti – priversti norėti nenatūralaus dalyko, kuris apskritai yra man priešingas.
Visuomenė gali įpareigoti mane kam tik nori. Žmogus yra pasiruošęs net užmušti save dėl to, kad atrodytų didis kitų žmonių akyse.
Viskas priklauso nuo aplinkos, ji gali įteigti tau norus, kurie yra priešingi tavo egoizmui, – ir egoizmas tai palaikys!
Taip yra todėl, kad žmogaus pakopa mumyse – aukščiau už gyvūninę. Ir tam, kad įgyvendintų savo norą žmogaus pakopoje, patenkintų savo garbės troškimą, – žmogus yra pasiruošęs užmušti savyje gyvūną.
Gyvūnas to negali, o žmogus – gali, nes jame yra žmogaus pakopa, kurią galima įtakoti. Ji visiškai priklauso nuo aplinkos.
Taigi aplinka turi kiekvieną įtakoti taip, kad jis užsinorėtų pakilti virš savo asmeninio egoizmo.
Kai taip visi įtakosime vieni kitus, visuomenė kils visą laiką.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Pasirinkti teisingą aplinką“

„Inkubatorius sielai vystytis“

„Tik žmogus gali pajausti Kūrėją“

10 kabalisto Šimono mokinių, sukūrusių knygą „Zohar“, – tai 10 ištaisytos sielos sfirų.
Todėl jie gali praleisti mums Aukštesnį švytėjimą (Zohar), Šviesą, ateinančią nuo Arich Anpin galvos. Tai Šviesa iš paties aukščiausio šaltinio, kuris tik gali mus pasiekti.
Mėgindamas rasti savyje kokią nors savybę, apie kurią pasakoja „Zohar“, privalau suprasti, kad netgi ant mano mažos pakopos manyje egzistuoja visos 10 sfirų, nors dabar ir neskiriu jų savo noro laše.
Tai kol kas tik noras be jokios krypties. Bet šiame sėklos laše jau yra viskas, kas paskui su ja atsitiks – visos savybės ir visas gyvenimas.
Ten trūksta tik mano pastangų, kurias turiu pridėti prie šios sėklos lašo, ir tada iš jos išaugs žmogus!
Pastangų reikia dirbant su aplinka, su grupe ir su knyga. Aplinka įteigia man didesnį ir svarbiausia, teisingą norą siekti dvasinio tikslo.
Kartais žmogus dega noru ir jam atrodo, kad jam grupė nereikalinga. Bet jis nesupranta, kad jo troškimas nepatikrintas ir negali būti nukreiptas į tikslą, jeigu jis neperleidžia šio noro per grupę.
Noras niekados nebus nukreiptas į Kūrėją, nes Kūrėjas atsiskleidžia ryšyje tarp mūsų, tarp sielų.
Todėl bet kurį savo norą turime perleisti per grupę ir gauti iš jos jėgų susijungti ir duoti.
Jeigu tu paprasčiausiai degi noru kabalai ir Kūrėjui, tai šitai kol kas nieko neverta. Tu dar netrokšti dvasinio pasaulio.
Privalai žinoti, kad dvasingumas – tai davimas, meilė artimam. O šito tau jau nelabai norisi…
Todėl savo didžiulį norą, su kuriuo atėjai, privalai perleisti per grupę. Tuomet pamatysi, kiek iš tikrųjų jis nukreiptas į dvasingumą.
Galbūt iš 100 kg noro, kuriuo degi, tau liks tik kokie 5 gramai. Bet šie 5 gramai bus nukreipti į tikslą, ir su jais tu tikrai galėsi kreiptis į Kūrėją.
O su tais 100 kg tu tiesiog sudegsi, stovėdamas vietoje ir niekur nejudėdamas.
Todėl turime įnešti savo dvasinės sėklos lašelį į teisingą aplinką ir gauti iš jos jėgų duoti, gauti kryptį, reikia, kad aplinka išminkytų mane kaip tešlą, kurią pašauna į krosnį, kad iškeptų duoną.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Pirmasis dvasinio kelio etapas“

„Kūrėjas privers mus susivienyti“

„Naujasis pasaulis“

Jeigu žmogus stebi save iš šalies tarsi nepriklausomas psichologas, tai pamato, kaip Kūrėjas jį valdo.
Tada jis gali teisingai reaguoti, pats save valdyti, kelti tikslą ir panaudoti visus savo pradus, kad jį pasiektų.
Visada reikia stengtis įžiūrėti, kas ir kaip mane valdo. Būna, jog neįveikiami norai it viesulas įsuka mane, prieš šiuos norus keliu rankas ir pametu galvą.
Beveik pamirštu, kad jie atėjo ir užvaldė mane, ir kad jie – tai ne aš.
Ir visgi būtina likti teisėju pačiam sau, būtina kovoti už galimybę dvasiškai prasiveržti.
Aš susidorosiu, jeigu rasiu papildomą jėgą, esančią už materialių norų. O tą jėgą gausiu tik iš teisingos aplinkos.
Yra mano kūniškieji norai ir yra aplinka su žmogiškaisiais pinigų, garbės, valdžios, žinių troškimais.
Kad vystyčiausi dvasiškai, privalau būti už šio rato ribų, tam tikroje trečiojoje jėgoje, kilusioje iš dvasinio pasaulio.
Turiu tašką širdyje, bet to nepakanka – man reikia grupės, reikia mokytis, reikia knygų ir mokytojo.
Man reikalinga didžiulė jėga, kuri iš visų likusių norų, kartu su jais pakels mane į dvasinį pasaulį.
Nesiruošiu jų nepaisyti – tiesiog ant jų pagrindo, padedant naujai jėgai galėsiu įgyti teisingą kryptį.
Tokiu būdu tarp kitų mano norų atsiradęs taškas širdyje padeda man surasti naują aplinką – naują pasaulį, be kurio taip ir likčiau be nieko.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Kaip ištrūkti iš egoizmo vergovės“

„Dvasingumo imitatorius“

„Neprievartauk savęs – taisykis“

1. Šviesa – sukūrėjas. Šviesa – pirminė, visada ir visur! Iš pat pradžių Šviesa sukūrė kūrinį, ir todėl kūrinys visiškai pavaldus Šviesai. Jei Šviesa išnyktų, kūrinys nustotų egzistavęs. Kūrinio judėjimas, keitimasis vyksta tik dėl Šviesos poveikio. Jei Šviesa kūrinį veikia pačia mažiausia jėga – jis negyvas, nejudrus. Jei šviesa šviečia stipriau – kūrinys atitinkamai pasikeičia kokybiškai – iš negyvo tampa „augaliniu“ – priimančiu ir jaučiančiu. Ir t.t.
2. Šviesa – kūrėjas. Šviesa – pirminė visada ir visur!  Todėl ir sakoma, kad „Nėra nieko, tik Jis“, „Kūrėjas – tavo šešėlis“, – bet kokiomis aplinkybėmis „surask“ Kūrėją, kuris ir sąlygojo šią būseną.
3. Aš valdau šviesą! Jei trokšti savyje ką nors pakeisti, privalai sužadinti sau Šviesos poveikį, kuris tave pakeistų. Šviesa gali veikti mane, mano rešimot, keisdama mane tik kūrinijos tikslo linkme.  T. y. vienintelis dalykas, kurį aš apskritai galiu padaryti savo gyvenime, – tai paspartinti savo dvasinį vystymąsi. Arba, nenorėdamas sau sukelti Šviesos poveikio, sąlygoti jos nebuvimą. Tokiu atveju jaučiu įvairaus pobūdžio kančias, juk Šviesa – tai gyvenimas. Bet jeigu mano norai iš Šviesos, tai aš šiais savo norais jos veikti negaliu. Norą artėti prie tikslo turiu gauti ne iš Šviesos – tuomet tokiu noru galėsiu paveikti Šviesą, sužadinti sau papildomą jos poveikį ir paspartinti savo kelią. Todėl man ir duota teisinga aplinka (grupė) kaip vienintelė galimybė pačiam paspartinti tikslo pasiekimą.
4. Moterų dalia. Poveikis grupei daromas ne fiziškai, bet norais. Todėl moteris dalyvaudama grupės darbe (neakivaizdžiai mokydamasi, platindama kabalą) ir norėdama gauti iš grupės teisingą poveikį, gauna norą ir nevalingai kreipiasi dėl jo į Kūrėją (Šviesą). Išskyrus fizinį bendravimą su draugais ir akivaizdinį mokymąsi, visa kita ji atlieka kaip ir vyras, praeidama tas pačias būsenas.

Klausimas: Perskaitęs straipsnį „Valios laisvė“ ir kitus straipsnius apie aplinkos įtaką, padariau išvadą, kad vystymuisi ir suvokimui ji turi lemiamą vaidmenį. Mane jaudina toks klausimas: ką man daryti, jei aš nesu tikras, ar teisingai pasirinkau aplinką, grupę?
Atsakymas: Tęskite užsiėmimus ir aiškinkitės! Nepasikliaudami nei savo, nei aplinkinių nuomone. Atsakymai turi atsirasti patys,  be jokio išorinio poveikio ir raginimo, iš jūsų vidaus (iš Kūrėjo). Skaitykite Baal Sulamą – ir laukite atsakymo!

Pamokos pagal straipsnius „Valios laisvė“ (rusų k.)

Klausimas: Aš labai norėčiau suprasti, ką reiškia „susikurti savo aplinką“. Ar reikia ieškoti „teisingos aplinkos“ kabalistinėje grupėje, t. y. APLINKOS APLINKOJE pagal principą „tie, kurie neteikia man įkvėpimo ir džiaugsmo, eina neteisingu keliu, ir kontaktų su jais geriau vengti“.
Atsakymas: Moterims sąvoka „grupė“ neegzistuoja, egzistuoja aplinka – joje ji užmezga kontaktus su ta, kurią laiko artimesne. Daugiau – neprivaloma.