Pateikti įrašai su aplinka žyme.


Suprasti širdimi

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманKabalos moksle sakoma, kad suprantama – širdimi, pojūčiais. Jeigu imsite jausti ir išgyventi tai, kas rašoma „Mokyme apie dešimt sfirų“, tai mūsų noras bus taisomas į norą duoti, apie kurį pasakojama knygoje.
Tiesioginės Šviesos dešimt sfirų apsivelka atspindėtos Šviesos dešimčia sfirų. Tiesioginės Šviesos dešimt sfirų – tai Kūrėjo pozicija mano atžvilgiu, o atspindėtos Šviesos dešimt sfirų – mano pozicija Kūrėjo atžvilgiu. Šie santykiai kuriami remiantis lygiavertiškumo principu: Kūrėjas santykis su mumis visada yra toks, į kokį galime Jam atsakyti.
Trūksta tik dar šiek tiek Kūrėjo didybės, kurią, norint pajudėti pirmyn, reikia gauti iš aplinkos. Visą laiką taip tęsti: gauti dar daugiau Kūrėjo didybės iš aplinkos, iš dešimtuko, kad užmegztume dar stipresnį ryšį su Kūrėju.
Ir taip kaskart iš naujo: dar daugiau Kūrėjo didybės iš tos pačios aplinkos – dar stipresnis ryšys su Kūrėju dešimtuko viduje. Imame jausti, kad tai įsisuka tarytum uraganas, ir visi pasaulio norai susikoncentruoja dešimtuke, kur aš, Kūrėjas ir dešimtukas esame drauge.
#241987

Iš 2019 m. kovo 2 d. rytinės pamokos pagal knygą „Mokymas apie dešimt sfirų“

Komentarų nėra

Sprendimas – tinkama aplinka

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Kaip kiekvieną akimirką valdyti savo vidinius norus ir mintus? Aš juk priimu signalus, o ne juos transliuoju. Kaip išspręsti šią problemą?
Atsakymas. Šią problemą galima išspręsti tik teisingoje aplinkoje. Baal Sulam savo straipsnyje „Aplinkos poveikis žmogui“ rašo, kad pati žmogaus būsena, jo raida, jo ateitis priklauso nuo tuo, kokioje aplinkoje žmogus yra.
Tad atitinkamos aplinkos pasirinkimas ir tinkama sąveika su ja – svarbiausia mums vystantis.
Turite atlikti viską, kad būtumėte veikiami tinkamos aplinkos ir taip įsiskverbtumėte į ją, kad tiesiog ištirptumėte.
#240840

Iš 2018 m. lapkričio 25 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Aplinka nulemia sąmonę

Kaip elgtis aplinkoje?

Rūpestis dirva, į kurią pasodintas grūdas

Komentarų nėra

Tu bė Švat – žmogaus pradžia

Dvasinis darbas, Šventės

каббалист Михаэль ЛайтманMatome, kad kai nėra ryšio su tikrąją dvasine šaknimi, ypatingos datos mūsų pasaulyje tampa vaikiškomis šventėmis. Taip ir Tu bė Švat (Švat mėnesio 15 d. – vert. past.) apsiribojama medžių sodinimu sode ar mieste. Tai, žinoma, nuostabu, tačiau toli nuo tikrosios prasmės.
Juk Tu bė Švat, Medžių naujieji metai – tai itin rimta data pagal savo dvasinę šaknį, nurodančią į žmogaus pradžią. Pasakyta, kad „žmogus tarsi medis lauke“.
Todėl dera tą dieną sodinti medžius, bet reikia dar ir pasirūpinti žmogaus ugdymu, kad išaugtų iš jo „medis, duodantis vaisius“. O tai reiškia, žmogaus, panašaus į Kūrėją, ugdymas.
Įdomu, kad visus darbus, kuriuos atliekame su medžiais, reikia atlikti ir su žmogumi. Kitaip, jo medis neduos vaisių arba jie bus kartūs, netinkami žmogui valgyti. Reikia atlikti 39 rūšių darbus, kad pasirūpintume žmogaus sielos augimu tarsi augančiu medžiu.
Tai ne šiaip medis lauke, o vaismedis, augantis Rojaus sode, juk jis augina mūsų sielą: ištaisytus gaunančius ir duodančius norus, kurie susijungia kartu į vieną vaisių. Ir tai dėl formavimo, aplinkos, terpės, be kurios medis neišaugs į gerą ir neneš vaisių.
Todėl žmogų lygina su medžiu lauke. Ir tai ne paprastas laukas, o palaimintas Kūrėjo. Kūrėjas laimina šį lauką priklausomai mūsų įdėtų pastangų rūpinantis medžiu, kitaip tariant, priklausomai nuo indėlio į aplinką.
Nesikišame į tai, kas medžio viduje, veikiame jį iš išorės. Rūpinantis medžiu išoriškai, jis ima nešti puikius, saldžius vaisius. Ir tai priklauso nuo aplinkos, nuo grupės, dešimtuko.
Reikia stengtis sukurti tokią aplinką, kuri taps palaimintu Kūrėjo lauku. Kitaip tariant, santykiai tarp draugų turi būti tokie, kad kiekvienas galėtų užtikrintai augti tinkamai, gerai, kad susijungtų draugėn ir neštų vieną bendrą vaisių – Rojaus sodo obuolį, ištaisytą sielą.
Todėl Tu bė Švat simbolizuoja visą dvasinį žmogaus darbą pradiniu etapu. Juk medis – tai, kas išauga iš negyvos dirvos. Jei organizuosime tinkamą aplinką, išorines sąlygas, tai sulauksime gyvo daigo, kuris virs medžiu, nešančiu vaisius, tinkamus žmogaus maistui.
#239906

Iš 2019 m. sausio 21 d. pamokos, skirtos šventei Tu bė Švat

Komentarų nėra

Dvasingume nėra prievartos

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Jei aš neturiu pasirinkimo laisvės ir veikiu pagal programą, kurią sukūrė Kūrėjas, tai ką reiškia, kad „dvasingume nėra prievartos“?
Atsakymas. Nėra prievartos, nes tavęs niekas neverčia eiti dvasingumo keliu. Nenori judėti į priekį – nereikia. Gulėk namuose ant sofos, kol tave užklups ir pažadins kančios.
Taip sutvarkytas pasaulis, nes egzistuoja kūrimo programa – su pradžia ir pabaiga. Nori ar ne, turi ją įvykdyti. Ji veikia. Kuo labiau vėluosi, tuo blogiau tau. Sąlygos nuolatos keičiasi.
„Nėra prievartos dvasingume“, turima omenyje, kad kol nesuvokei turintis pasiekti kūrimo tikslą, tavęs niekas nevers.
Tu privalai sukurti grupę, teisingus ryšius su draugais, pritraukti Aukštesniąją šviesą, t. y. viską padaryti tam, kad geranoriškai, džiaugsmingai atskleistum Aukštesnįjį pasaulį.
Klausimas. Ką daryti, jei būtinybė tai įvykdyti suvokiama, o jėgų tam neužtenka?
Atsakymas. Jei yra suvokimas, bet nėra jėgų, vadinasi, neturite tinkamos grupės, iš kurios galėtumėte jų gauti.
Klausimas. Aplinka, kuri mane veikia dvasiniame lygmenyje, irgi turi siekti dvasingumo?
Atsakymas. Bet kokiu atveju, tu negali pakilti aukščiau savo aplinkos. Tik jei visiškai anuliuosiesi prieš ją, kaip rabis Yosi ben Kisma. Todėl pageidautina, kad aplinka būtų didi ir stipri.
#226021

Iš 2017 m. gruodžio 3 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Kur atsiskleidžia Aukštesnysis pasaulis?

Renkuosi sunkųjį kelią

Neprievartauk savęs – taisykis

Komentarų nėra

„Grupė“ – šventa sąvoka

Dvasinis darbas, Kabalos mokymasis, Realybės suvokimas

каббалист Михаэль ЛайтманAteidamas studijuoti kabalą, žmogus galvoja, kad ji susijusi su mistinėmis aukštesnėmis jėgomis, angelais, dvasiomis, kitu pasauliu kažkur danguje, kurį jis pažins ir pajaus.
Ir vietoj to jam netikėtai tenka studijuoti straipsnius apie grupę. Iš pradžių tai atrodo itin keista, tarsi jis atėjo studijuoti mokslą apie visuomenę, valstybę.
Egzistuojame fiziniuose kūnuose, kiekvienas savo mažame pasaulyje, todėl mums sunku suprasti, kad be įprasto egoistinio pasaulio, egzistuoja visiškai kitoks tikrovės suvokimas per mums svetimus, priešingus jutimo organus.
Ir nors perėjimas iš prigimtinio tikrovės suvokimo į aukštesniojo pasaulio suvokimą nėra lengvas darbas, reikalaujantis didžiulių pastangų, tačiau galų gale visi turi įgyti tikrąjį, „atvirą“ realybės suvokimą, kuris neapsiriboja žmogaus juslėmis.
„Knyga Zohar“ apibūdina dabartinę egoistinę būseną kaip miegančią, kai akys nukreiptos vidun. Juk domimės ir matome tik tai, kas vyksta mūsų viduje, mažame nore mėgautis, tarsi kūdikis, kuriam rūpi tik jo kūnas.
Kabalos metodika leidžia mums pereiti prie platesnio realybės suvokimo, jau ne kūdikio, o suaugusiųjų žmonių, sąveikaujančių su milžinišku aplinkiniu pasauliu. Toks perėjimas įgyvendinamas per aplinką, grupę.
Mūsų pasaulyje vaikas auga dvidešimt metų, apsuptas tėvų, giminių, tų pačių vaikų, draugų ir draugių, kol išeina į didįjį pasaulį su viskuo, ką šis turįs: išsilavinimą, kultūrą, pramonę.
Be žmonių aplinkos vaikas paprasčiausiai išaugtų kaip gyvūnas. Tačiau, kadangi jis nori imti iš aplinkos, aplinka patenka į jį ir sukuria jo pasaulį. Kad atvertume naująjį pasaulį, reikia naujos aplinkos, dirbdami su ja ir sugerdami ją į save, per ką pajausime begalinį aukštesnįjį pasaulį.
Viskas priklauso nuo aplinkos ir jos svarbos jautimo, kaip su ja susisiejame kaip į vieną žmogų su viena širdimi taip, kad mūsų tarpusavio ryšys su aplinka tampa ištisu pasauliu, kur atskleisime visą pasaulių sistemą. Tai jau ne tėvas ir motina, bet aplinka su ypatingomis savybėmis, įstatymais, tradicijomis, suvokimu, vertybėmis – viskas visiškai nauja.
Žmogus turi sukurti tokią aplinką, o šio kūrimo proceso metu aplinka sukurs žmogų, užtikrindama jo dvasinį tobulėjimą. Todėl aplinka – svarbiausia, nuo jos priklauso gera žmogaus ateitis. Iš aplinkos žmogus gauna naujus jutimo organus aukštesniajam pasauliui suvokti. Megzdamas ryšius su aplinka, žmogus taip kuria savo aukštesnįjį pasaulį.
Todėl „aplinka“ – šventa sąvoka kabalistams. Mano mokytojas Rabašas buvo ypatingas kabalistas, nes suformulavo teisingą ir tikslią aplinkos kūrimo metodiką ir jos ryšį su žmogumi, tai ir yra kabalos metodikos pagrindas. Tinkamame ryšyje su aplinka žmogus kuria dvasinį indą iš dešimties sfirų, kuriame atskleidžia savo sielos šviesą, t.y. aukštesnįjį pasaulį, aukštesniąją jėgą, Kūrėją.
Todėl kabalos mokslas, skirtas tinkamai aplinkai sukurti, yra toks reikalingas dabar, kai žmonija patiria globalinę krizę, ypač – visuomeninę, kai sugniuždytas žmogus atsiduria sugriuvusioje visuomenėje.
Ir žmogus, ir visuomenė jaučia, kad pasiekė akligatvį ir nežino, kaip vystytis toliau. Tik kabalos metodika gali padėti žmonėms sukurti tinkamą visuomenę ir išeiti iš krizės.

Iš 2018 m. vasario 13 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Sprendimas – žmogaus prigimties pasikeitime

Dvasinės tikrovės filmas

Išsitaisymas prasideda visuomenėje

Komentarų nėra

Ar žmogus turi gėrio pradą?

Egoizmo vystymasis

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Ar aš, kaip jaučiantis stebėtojas, galiu atskirti savyje du pradus: gerą ir blogą?
Atsakymas. Ne. Iš prigimties žmogus neturi gerų norų. Mes juos skirstome į daugiau ar mažiau egoistinius.
Komentaras. Tačiau kiekvienas turi tašką širdyje
Atsakymas. Taip, bet iš pradžių jį reikia išryškinti. Žmogus palaipsniui turi užauginti iš šio taško gėrio pradą – norą duoti, kaip Petri lėkštelėje išaugina įvairias bakterijas.
Klausimas. Ar tam priskiriami visi geri darbai, kuriuos žmonės atlieka mūsų pasaulyje: padeda vienas kitam, gelbėja, net aukoja gyvybę?
Atsakymas. Kabalos mokslas nekalba apie mūsų pasaulio lygmenį, apie tuos veiksmus, kuriuos žmogus daro dėl empatijos, įpročio ar auklėjimo.
Pavyzdžiui, jei vaiką paliksi miške, jis ten užaugs ir nedarys jokių gerų veiksmų. O jei jis augs tam tikroje aplinkoje, tai aplinka jį mokys: tai yra gerai, tai yra blogai ir t. t. Aplinka sukuria tam tikrus instinktus ir nuostatas, žmogus negali jų nepaisyti, nes jausis blogai. T. y. žmogus viską daro iš egoistinių paskatų, taip pat ir gerus darbus.
Tarkim, matau ant stalo gabalą dešros. Šuo gali pastverti jį ir suėsti. O aš negaliu to padaryti, nors labai norėčiau, nes turiu gėdos, savigarbos jausmą, mane taip išmokė, sukūrė egoistines nuostatas, kurių peržengti aš negaliu. Tačiau tai yra egoizmas!
Mes galime tai vadinti geru elgesiu, išsiauklėjimu, gerais įpročiais, tačiau juose nėra nieko, išskyrus egoizmą. Tik jis įspraustas į tam tikrus rėmus, be kurių jaučiamės blogai, todėl iš jų neišeiname. Mūsų pasaulyje tai vadinama etika. Bet etikos nelaikome ištaisymu.
Klausimas. Kas kabalos moksle yra geri veiksmai, geri norai?
Atsakymas. Geri veiksmai – tie, kuriuos aš laisva valia atlieku davimo savybėje, su ketinimu duoti.

Iš 2017 m. kovo 12 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Gėris ir blogis mūsų pasaulyje

Gėris kabalos požiūriu

Ketinimas ir jo įtaka tikrovei

Komentarų nėra

Karas už laisvę

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманPati pavojingiausia būsena – ne pakilimai ar nuopuoliai, o abejingumas. Juk neturime jėgų iš jo išeiti: nei į viršų, nei į apačią. Tai vadinama mirtimi. Apačioje, nukritęs, žmogus išgyvena įvairiais problemas, negatyvius poveikius, pašalines mintis – tačiau jis gyvena, jis nėra miręs. Mirtis – tai abejingumas.
Kūrėjas sako: „Eime pas Faraoną!“, kitaip tariant, Jis kviečia išsiaiškinti, kiek esame priešingi aukštesniajai jėgai, dvasiniam pasauliui, davimui ir meilei. Ir tuomet turėsime instrumentus darbui: Šviesa atsiskleis tamsos fone.
Antraip neįstengsime jos atskirti ir pajausti. Todėl „Egipto tremtis“ buvo būtina, juk joje atsiskleidė, kiek esame priešingi Kūrėjui, mat Faraonas – tai priešinga Kūrėjo pusė. Ir kai žmogus pažįsta visą šią priešingybę, jis yra pasirengęs išeiti iš Egipto.
Tačiau mūsų problema ne šviesa ir tamsa, o pilkos sutemos, abejingumas. Šiuo atveju nieko nepadarysi. Jei sėdžiu kalėjime, tačiau jaučiuosi uždarytas, stengiuosi iš visų jėgų, kad iš ten pabėgčiau. Jeigu nesijaučiu surakintas, kalėjime, atskirtas nuo tikrojo gyvenimo, ir esu pasirengęs likti kameroje amžiams, tai nėra blogesnės būsenos. Tai ir yra tikrasis kalėjimas, ir čia tik aplinka gali padėti žmogui.
Geros ir blogos būsenos veda pirmyn, tačiau abejingumo būsena statiška ir užima 90 % viso laiko. Ji praryja mūsų gyvenimą, palikdama be jokios vilties pasiekti kūrimo tikslą. Todėl esame priverti kovoti su juo – čia ir yra mūsų valios laisvės erdvė.
Tai vidurinysis Tifėrėt trečdalis, kai mūsų neveikia nei jėgos iš viršaus, nei iš apačios, esame tarp jų ir negalime niekur pabėgti. Tai ir yra tikrasis kalėjimas.

Iš 2018 m. sausio 18 d. pamokos „Nuo kliūčių prie pakilimų“

Daugiau šia tema skaitykite:

Abejingumo dykynė

Belaukiant milžiniško efekto

Tegyvuoja neabejingumas!

Komentarų nėra

Abejingumo dykynė

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманEiti pirmyn reikia „nuo kliūčių prie pakilimų,“ tačiau kliūtys – ne itin tikslus pavadinimas. Juk, jeigu tikrovėje veikia tik viena jėga, tai bet kokie teigiami ar neigiami poveikiai ateina iš Kūrėjo – gero ir kuriančio gėrį.
Ir tik žmogaus atžvilgiu, šis poveikis dalijamas į du: į malonų, ir nemalonų, kas nurodo nepakankamą žmogaus išsitaisymą, jo nesutapimą su Kūrėju.
Juk visa, kad ateina iš Kūrėjo, turime jausti kaip gera, o Kūrėją kaip nešantį visišką gėrį. Jei kas akimirką nesijaučiame esą laimės ir gėrio vandenyne, it vaisius motinos įsčiose, iš visų pusių apsuptas meilės ir gailestingumo, vadinasi mūsų norai neištaisyti.
Problema, kad nejaučiame būtinybės taisytis, ir todėl nieko negalime ištaisyti. Iš pradžių reikia pajausti stiprų poreikį taisytis. Protu sutinkame su tuo, kad mums bloga dėl mūsų neišsitaisymo, tačiau tai neįpareigoja mūsų tučtuojau imtis veiksmų.
Poreikis taisytis gali ateiti iš aukščiau, kitaip tariant, kančių keliu, o gali ateiti dėl mūsų teisingo ryšio su aplinka, kai pasitelkę pavydą, aistrą ir garbės troškimą ištraukiame save iš šio pasaulio į dvasinį. Tai vadinama laiko spartinimu, kaip pasakyta: „Israel šventina laikus“. Kas yra nukreiptas „tiesiai į Kūrėją“ (jašar kel) – sutrumpina laiką.
Viskas priklauso nuo laiko trumpinimo, juk galutinio išsitaisymo būsena jau egzistuoja. Klausimas tik tas, kada jį pasieksime: dabar ar po daugybės kančių, po daugybės metų ir gyvenimų. Svarbiausias karas – su abejingumu – ta dykynė mus praryja.

Iš 2018 m. sausio 18 d. pamokos „Nuo kliūčių prie pakilimų“

Daugiau šia tema skaitykite:

Automtizmas ar sąmoningumas

Ilgas kelias vienybės link

Atėjo laikas pažvelgti tiesai į akis

Komentarų nėra

Ateities žmogus

Ateities visuomenė, Auklėjimas, vaikai

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Kaip sukurti ateities visuomenę?
Atsakymas. Norint sukurti ateities visuomenę, reikalingi ateities žmonės.
Dabarties žmogus – tai egoistinė asmenybė, kuri inkstinktyviai rūpinasi tik savimi. Bet ne dėl to, kad jis blogas ar geras – tai jo prigimtis, kaip kompiuteris, užprogramuotas pagal tam tikrą programą ir veikiantis tik taip ir ne kitaip. Todėl šiuolaikiniai žmonės gali sukurti tik atitinkamą egoistinę bendruomenę.
Būtent tai mes ir bandome daryti: apriboti save tam tikrais rėmais, skatinti socialiai naudingus poelgius ir vengti visuomenei žalingų poelgių. Tam priklauso įvairiausi paskatinimai, kalėjimai, bausmės ir kita.
Tačiau visa tai nukreipta į tai, kad kokiu nors būdu būtų kompensuota blogoji žmogaus prigimtis, kuri verčia jį nesąmoningai galvoti tik apie savo naudą. Ir netgi ne tik apie naudą, bet apie tai, kaip gauti tai kitų sąskaita.
Ir jei dar galima jiems pakenkti, o save išaukštinti, – dar geriau, nes taip žmogus stipriau jaučia laimėjimą. Juk mes matuojame save lygindamiesi su kitais.
Ateities žmogus visiškai priešingas šiuolaikiniam žmogui. Jis galvoja tik apie visuomenę, apie jos vystymąsi, kilimą. Jis supranta, kad viskas, kas bus visuomenėje, atiteks ir jam, bet sykiu jis negali galvoti apie save, – tik apie supančią aplinką.
Jis pereina tokią išsitaisymo sistemą, kuri keičia jo prigimtį, ir pradeda priverstinai galvoti apie kitus, apie sociumą, o apie save tik kaip apie nesvarbu ko vykdytoją kitų labui, visuomenės gerovei. Kitaip tariant, jis visiškai keičia savo vidinę programą.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kiekvienam savo vieta sistemoje

Ateities žmogus

Apie kokią visuomenę rašė Baal Sulamas?

Komentarų nėra

Kas bendro tarp narkotikų ir socialinių tinklų

Krizė, globalizacija

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Koks skirtumas, kas atjungia žmogų ir leidžia jam užsimiršti – narkotikai kaip medžiaga ar pop kultūra, kompiuteriniai žaidimai, socialiniai tinklai?
Atsakymas. Esmė ta, kad narkotikai ir yra raminanti medžiaga. Tai ne tas pats. Jeigu žmogus neapkvaišta, ir jam tereikia nurimti, kad kažkaip įveiktų savo egoizmą – tada viena.
O jeigu jis vartoja narkotikus, kad atsijungtų ir nebetaisytų savęs ir per save pasaulio – tai kita. Todėl reikia jausti šią itin neaiškią ribą tarp nusiraminimo ir atsijungimo, antraip bus persistengta.
Klausimas. Bet pats žodis „priklausomybė“ yra ir ten, ir ten: priklausomybė nuo narkotikų ir, pavyzdžiui, priklausomybė nuo socialinių tinklų. Tik pastaroji mažiau pavojinga.
Atsakymas. Tai neturi reikšmės. Žmogus atsijungia nuo tikrojo tikslo.
Klausimas. Tačiau kilnus socialinių tinklų sumanymas – sujungti žmoniją.
Atsakymas. Iš pradžių taip ir manyta. Tačiau socialiniai tinklai, kaip ir visa kita, egoistų rankose. Todėl visa, kad ir ką išrastų žmoniją, kenkia jai.
Pradinės idėjos visada geros. Pats išradėjas mano įteikiantis žmonijai dovaną. Bet mes matome, kas vyksta. Ir tai natūralu, nes galiausiai veikia mūsų egoizmas.

Iš 2017 m. gruodžio 24 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Neleisti žmonijai degraduoti

Priklausomybė nuo socialinių tinklų – dalis evoliucijos

Internetas eina per chaosą į Šviesą

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai