Klausimas: Realybės suvokimas – tai visuomeninis reiškinys, vykstantis „žmogus – žmogus“ lygmenyje? Ar čia galima įtraukti ir negyvosios, augalinės bei gyvūninės gamtos suvokimą?
Atsakymas: Ne. Pirmiausia rūpinamės tik žmonių visuomene, tarpusavio santykiais.
Žinoma, prie šio proceso prisijungia ir visos kitos gamtos dalys. Mes automatiškai apimame savyje žemesnes pakopas, – čia nekyla jokių problemų, jei tiktai gebame tinkamai kontaktuoti su žmogumi.
Toliau svarbu suprasti: jei priklausau nuo mane supančios aplinkos – kaip turėčiau ją sau suformuoti? Tai – jau kitas kursas, nagrinėjantis, kaip aplink save kuriu visuomenę, kuri mane  transformuotų. Kokioje kompanijoje, kieno įtakoje turiu būti, kad įgyčiau kitą norimą būseną, savo formą, tapčiau teisingu integralaus tarpusavio ryšio elementu.
Čia jau turiu susimąstyti: „O ko gi man trūksta? Kokia konkrečiai yra mano prigimtis? Kokios būsenos aš siekiu? Kaip mane veikia supanti aplinka? Kokias mano savybes? Galbūt aš turiu tokias savybes, kurių ji paveikti negali, o kai kurias veikia išskirtinai. Galbūt šalia viso to turiu kaip nors vystytis toliau, pasiduodamas aplinkos poveikiui. Kaip visa tai kontroliuoti?
Kitaip tariant, šiame kurse turiu sužinoti, kas aš toks ir kas yra aplinka. Turiu daug ką išsiaiškinti, taip pat patikrinti praktiškai.
Baigus būtent šį kursą, prasideda praktinis darbas: kaip keisdamas supančią aplinką visą laiką keičiuosi norima kryptimi.
Komentaras: Visa tai – ontologija, pažinimas?
Atsakymas: Visa tai susilieja tarpusavyje.

Iš 2011 m. gruodžio 12 d. pokalbio apie integralų auklėjimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip suprasti japoną?

Kad laikas nebėgtų veltui…

Sukurk sau teisingą aplinką

Visada esame visiškai valdomi Kūrėjo ir Jis mus pripildo, sukeldamas mumyse tai Jo paties pajautimą, tai priešingumą Jam. Šis jausmas gali įsivilkti į daugybę įvairiausių pavidalų, bet iš esmės yra tik dvi būsenos.
Ir jeigu žmogus visąlaik bando taip aiškinti Kūrėją ir suvokia, kad veikia tik prieš Kūrėją – jis taupo laiką. Tuomet žmogus supranta, kad ir patirdamas pakilimus, ir kritimus, ir šlovindamas Kūrėją, ir pykdamas ant Jo, ir mylėdamas, ir kaltindamas Jį – jis yra Aukštesniosios jėgos rankose, kuri išmuša jį iš kelio arba, atvirkščiai, padeda.
Tai laikoma sėkme arba nusižengimais tik žvelgiant iš žmogaus pozicijų. O iš Kūrėjo pusės viskas šventa, nes reikia išsiaiškinti davimo savybę ir nėra nieko blogo šiame visame procese, kurį praeina žmogus.
Bet vis dėlto tau verta pasistengti, kad tavo aiškinimaisi būtų greiti ir stabilūs. Kaip Kūrėjas žaidžia su tavimi, taip ir tau reikia žaisti prieš Jį, kad neutralizuotum šį žaidimą. Kūrėjas pakelia tave arba nuleidžia, o tu taip išnaudok aplinką, tai duodamas jai, tai gaudamas iš jos, kad sušvelnintum savo kilimus ir kritimus.
Tarp šių kilimų ir kritimų padedant aplinkai reikėtų rasti sau kažkokią tarpinę, stabilią būseną, kuri nesikeistų. Kitaip tariant, reikėtų pasinaudoti aplinka kaip stabilizatoriumi, linge, jėgų akumuliatoriumi, kuris padeda tau išlaikyti pusiausvyrą tiek patiriant kilimus, tiek patiriant kritimus, kad iš vienos būsenos į kitą galėtum perlieti jėgas, ketinimus, norus ir kai esi pačioje didžiausioje gilumoje, ir kai esi pačiame didžiausiame aukštyje.
Vadinasi, aplinka veiks tarsi kintamosios srovės lygintuvas ir visi tavo kilimai ir kritimai susirinks į vieną būseną − Kūrėjo kaip vienos jėgos atskleidimą.

Iš 2011 m. rugpjūčio 22 d. pamokos pagal knygos „Šamati“ straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Nešanti banga

Atlaisvinti savyje vietą Šviesai

Kritimas – tai džiaugsmas

Vieninga Jėga veda mane prie tokios būsenos, kurioje yra ji pati – prie davimo ir meilės savybės. Kaip sužadinti jos poveikį sau? Juk davimas – tai Šviesos savybė, manyje jo paprasčiausiai nėra. Tačiau aš galiu gauti davimo jėgą iš aplinkos, jeigu ją organizuosiu taip, kad ji suteiktų man tokį troškimą.
Juk aš gavau tik „tašką širdyje“ – mažytį norą, nukreiptą neaišku į ką. Jis neturi kontūrų, neturi formos, aš nežinau, kas tai yra. Tai matome iš naujokų, kurie ateina pas mus sunerimę, įsielektrinę, dar patys nežinodami, ko nori. Iš kur gi paimti tikrą, tvirtą norą, tiksliai nutaikytą į dvasinį pasaulį?
Jį gaunu iš išorinio faktoriaus – iš aplinkos. Organizuoju aplinką taip, kad ji veiktų mane ir aprūpintų pageidaujamu poreikiu. Kitais žodžiais tariant, formuoju dirbtinę sistemą, svetimą, dirbtinį faktorių – gaminu jį savo rankomis, norėdamas, kad jis spinduliuotų man dvasinį norą. Aš formuoju tokią grupę, kuri man plaus smegenis ir nuolat kartos apie davimo, meilės artimui, Kūrėjui, dvasinio pasaulio svarbą.
Viską, ko aš kol kas noriu „dirbtinai“, duodu grupei. Tai gali daryti kiekvienas iš mūsų, juk mėgstame mokyti kitus gerų veiksmų. Aš kviečiu grupę vienytis ir laiduoti vienas už kitą, tarytum jau pats to būčiau pasiekęs, bet ir grupė grąžina įtaką man įvairiausiomis poveikio formomis, kurios mane įkvepia. Man reikia tik nulenkti galvą prieš draugus, kad jie galėtų mane veikti, be perstojo kimšdami man į galvą idėją tokios vienybės, kokia ji buvo iki sudužimo.
Jeigu grupė gali mane veikti, gaunu iš jos teigiamą impulsą ir pradedu judėti pirmyn. Noriu, kad tai įvyktų, tada kreipiuosi į tą pačią grupę, siūlydamas vienytis: „Nagi, padarykime tai“. Kartu mes dirbame, siekdami tarpusavyje davimo savybės, susitelkimo, vienas kito jautimo, taškų širdyse sujungimo. Stengdamiesi būti kartu, visi drauge kreipiamės į Šviesą.
Tam reikalinga „daugelio malda“, bendras prašymas, nes asmeninis prašymas nepadeda. Tik prašant kartu, Šviesa priima mūsų kreipimąsi. Juk stovime petys į petį, norėdami, kad Ji ateitų ir mus suvienytų. Štai tada Šviesa ir veikia.
Vadinasi, kuo didesnė mūsų noro jėga, tuo galingesnę Šviesą sužadiname, ir Ji sujungia mus į vieną.
Čia veikia tik dvi jėgos. Jeigu norime susivienyti Šviesos atžvilgiu, tada Ji mus sujungia. Tokia yra dvasinių procesų fizika, ir nieko čia nėra tokio, kas peržengtų tikslių dėsnių ribas.
Juk Šviesa yra nekintančios būsenos: jeigu aš palįsiu po Ja, „atsistosiu po žibintu“ – jis apšvies mane, o jeigu pasitrauksiu – vėl atsidursiu tamsoje. Vadinasi, viskas priklauso nuo mūsų. Mūsų pasirinkimas laisvas: norite judėti pirmyn – vienykitės, nes tuo jūs atsistojate po Šviesa. Jeigu nesivienijate, tai Ji jūsų neveikia.
Be to, reikalingas dar vienas ketinimas: mes tai darome dėl visų sielų, dėl visos žmonijos. Juk ateina nauja epocha, ypatingas periodas, kai visi turi įsitraukti į vystymosi procesą. Būtent todėl visi jaučia krizę.
Mūsų užduotis – paaiškinti žmonijai, kad globaliame pasaulyje visi turime susijungti į vieną didžiulę grupę. Taip, mes egoistai, bet jeigu stengiamės, kad ir nerezultatyviai, jeigu nors truputį šito norime, tai patenkame po Šviesa, kuri mus veikia ir vienija.
Tik tokiu būdu žmonija, su mumis priešakyje, eis galutinio ištaisymo link.

Iš 2011 m. rugpjūčio 5 d. 1-osios pamokos Vokietijoje

Daugiau šia tema skaitykite:

Aplenkiant gamtą

Kad laikas nebėgtų veltui…

Sukurk sau teisingą aplinką

Klausimas: Sakėte, kad vienintelė priemonė, galinti padėti žmogui išlaikyti teisingą ketinimą, − tai aplinkos poveikis. Vadinasi, žmogus turi vienintelį būdą tobulėti – sukurti tokią aplinką, kaip kongrese dykumoje, kuri visąlaik skatins jį likti su teisingu ketinimu ir galvoti apie davimo savybę?
Atsakymas: Tik šitai! Be aplinkos poveikio žmogus pasimeta. Yra daug žmonių, kurie sėdi namuose, žiūri per televizorių serialus, skaito detektyvus ir romanus, tiesiog „degina“ laiką. Laikas eina… Ir jie jaučia, kad nieko negali su savimi padaryti. Jiems duoda pajausti, kad jų laikas užpildytas tuštuma ir jie nieko negali su tuo padaryti.
Gaunu tokius žmonių skundus: „Aš nieko nedarau! Kaip man iš to išeiti?!“ Žmogus pasižada sau, kad nuo rytojaus paims save į rankas, − o kitą dieną vyksta tas pats. Praeina dar viena diena, ir dar… Laikas negrįžta.
Ką gi daryti? Nieko nepadarysi! Taip iš aukščiau duoda žmogui suprasti, kad be aplinkos poveikio jis neturės jėgų pajudėti iš vietos. Jis privalo įsitvirtinti teisingoje aplinkoje − tiesiog kaip „kvailutis“, kaip mažas vaikas tarp suaugusiųjų. Įeik – ir gausi iš jų jėgos!
Kaip sakė kabalistas Josi Ben Kisma: „Ką aš veiksiu be savo mokinių?!.“ Ar jis turi gauti iš jų žinias? Ne. Tik jų bendrą norą pasiekti tikslą. Argi jis neturi noro?! Jo noras milijardus kartų didesnis nei jų! Teisingai. Tačiau jis neturės noro „milijardo kartų didesnio + 1“, jeigu neįsijungs į juos. Be jų jis negalės toliau pakilti nė viena pakopa aukščiau. Likęs vienas, be mokinių, nuo rytojaus pradės skaityti naujienas vietoj knygos „Zohar“…

Iš 2011 m. lapkričio 17 d. pamokos pagal knygą „Zohar“

Daugiau šia tema skaitykite:

Nešanti banga

Su kuo kreiptis į Šviesą?

Pradėti nuo nulio

Video klipas rusų k.

Klausimas: Sakėte, kad būnant kongrese nereikia kapstytis savyje, reikia įsivaizduoti, kad esame jau susijungę. Tačiau ką daryti, jei mane užvaldo kritinės mintys – kaip nuo jų išsivaduoti?
Atsakymas: Kongresas – tai vienas didžiulis draugų susirinkimas, t. y. nesibaigiantis aplinkos poveikis, pats stipriausias iš visų įmanomų, iš visų kada nors vykusių.
Ir jeigu iš kabalistų straipsnių matome, kad svarbiausia – aplinkos poveikis, tai galime įvertinti tokio didelio susirinkimo svarbą, juk į jį susirenkame fiziškai, o prie mūsų virtualiai prisijungia visas pasaulis, žmonės, kurie kartu su mumis.
Reikia tik tinkamai pasiruošti šiam susibūrimui. Mums liko dar 30 dienų – tai ilgas laiko tarpas. Ir jeigu kiekvienas iš mūsų ir visi kartu tuo metu teisingai ruošimės, tai pasieksime to, kad aplinka labai stipriai veiks kiekvieną žmogų. Tiek, kad blogio įsisąmoninimo jausmas taps toks didelis, kad žmogus ims nekęsti savo gaunančios prigimties ir panorės iš jos išeiti, kas vadinama „išėjimu iš Egipto“.
Jis panorės pasiekti davimą – t. y. pakels savo Malchut į Biną, panorės duoti artimui. Kas tie artimieji – tai ta pati bendroji Binos pakopa, kur visi duodame. Jeigu žmogus to siekia, tai gali laikinai ar netgi nuolatos išeiti į dvasinę realybę, pradėti minimaliai duoti­. Tai jau bus jo pirmoji dvasinė patirtis.
Viskas priklauso nuo gražinančios į Šaltinį Šviesos stiprumo, o pastarasis visiškai priklauso nuo to, kaip žmogus nuteiks save aplinkos atžvilgiu: kiek jis vertina šią aplinką ir jos gebėjimus jį veikti. Tegu žmogus atėjęs neniekina ir nekritikuoja kitų, tegu ateina tik su didele viltimi, kad Kūrėjas dabar jam suteikia galimybę išnaudoti aplinką, idant jis pakiltų virš savosios prigimties. Ir tada žmogus iškart pajaus dvasinį pasaulį!
Mūsų užduotis gerai pasiruošti šiam įvykiui – tikėtina, jog pačiam svarbiausiam mūsų gyvenime, nes tai lūžio taškas – iš mūsų tamsios būsenos į būseną, kupiną Šviesos.

Iš 2011 m. lapkričio 6 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Tai turi nutikti čia ir dabar

Ruošiamės išeiti į kelią!

Mūsų pirmoji dvasinė pakopa

Pasakyta: „Aš sukūriau blogąjį pradą ir sukūriau Torą kaip prieskonį, nes joje esanti Šviesa grąžina žmogų į Šaltinį“. Tad pirmiausia mums reikia atskleisti blogąjį pradą – ir tada, jį pajautę, tiek pat panorėsime rasti „prieskonį“, „vaistus“, kurie pavers jį geruoju pradu.
Kaipgi atskleisti blogąjį pradą? Tam žmogus turi rasti teisingą aplinką. Jeigu jis nori įsijungti į šią aplinką, kad visi taptų kaip vienas žmogus su viena širdimi; jeigu nori tarpusavio laidavimo ir integralios vienybės su visais be jokiu skirtumų, kai kiekvienas atsako už visus, panašiai kaip gyvo organizmo ląstelės; jeigu neteisia kitų, o rūpinasi jais taip, kad jie galėtų jį budinti; jeigu svarbiausia jam − jo paties vidinis darbas; jeigu jis stengiasi būti tarp draugų ir nulenkti prieš juos galvą – tik dėl to, kad perimtų iš jų tikslo svarbą, ir vėl anuliuoja save, kad draugų svarba „įkrautų“ dar didesnę tikslo ir aplinkos svarbą; jeigu žmogus nuolatos yra šiame rate ir dirba jame, tada iš draugų gauna jų bendrą, integralų tikslo svarbos suvokimą.
Tai jau ne jo indas, ne jo noras, o bendras noras. Tai jau Malchut. Žmogus, kuris stengėsi kelti MAN (prašymą) į grupę, į Acilut pasaulio Malchut, dabar yra joje, jeigu tik įsijungia į draugus, žadina juos ir dirba kartu su jais. Jie atsako žadindami jį, ir visi tampa viena visuma, vienu noru. Jų asmeniniai prašymai susivienija ir virsta Acilut pasaulio Malchut, kuri mums artima.
Ir jeigu tarp jų yra vienybė (nors kur nors), ji jau veikia aukštesnes pakopas, kurioms nepriklausome. Mūsų pojūčiai, suvokimas, mūsų realybė – tik Malchut viduje.
Vadinasi, mūsų darbas turi būti nukreiptas į Acilut pasaulio Malchut,  į tai, kad susijungtume su visais kartu ir visi kartu susijungtume su Šviesos Šaltiniu – Kūrėju.
Šis darbas skirstomas į dvi sudėtines dalis, kurios, iš esmės, turi būti sujungtos tarpusavyje:
- žmogaus santykiai su grupe;
- žmogaus santykiai su Kūrėju.
Jeigu veikiame teisingai, tai atskleidžiame pirmąją pakopą. Atskleidimas priklauso tik nuo to, kiek suvienysime savo prašymus į vieną maldą. Ir tada kiekvienas savo asmeniniu noru pamatys, kad įsijungė į Malchut. Ji pati – taškas, bet mes „išpučiame“, statome ją savo norais. Juk jos devynios apatinės sfiros yra BEA pasauliuose, sudužusios būsenos.

Iš 2011 m. liepos 6 d. pamokos pagal straipsnį „Toros dovanojimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Nebijok blogio atsiskleidimo

Remontas – subtilus reikalas

Pažadinti sustingusią žemę

Klausimas: Kaip žmogų skatins naujoji ekonomika? Kas jį varys į priekį?
Atsakymas: Reikia sukurti žmogui aplinką, kuri malonumą, šiandien atrodantį kaip abstrakcija, pavers tiesiog „saldainiuku“. „Tai skanu!“ – tvirtina visi, ir jis pradeda žvalgytis. „Tai puiku!“ – šūkauja visi, ir jis pradeda ieškoti. „Tai nepaprasta!“ – žavisi visi, ir jis pradeda įtarti, kad jie iš tikrųjų turi kažką vertingo ir jam reikalingo.
Tai priremia žmogų prie sienos: „Kodėl aš neturiu to? Kodėl pas mane ne taip, kaip pas juos?“ Aplinkos poveikis – galingiausias faktorius. 99 procentai visų mūsų darbų – šio poveikio pasekmė. Žmogus išlindo iš urvo ir įgijo šiuolaikinį pavidalą tik dėl aplinkos – ji nuolat klibindavo ir ragindavo kiekvieną, parodydama tai, ko jam trūksta.
Apskritai, urvas buvo puikus, labai ekologiškas būstas su ypatingu klimatu. Ištisus metus ten laikydavosi pastovi temperatūra. Mėsa ant laužo, rami, taiki aplinka, nežadinanti jokių kitų poreikių, išskyrus pagrindinius…
Visa, kas viršija gyvulinio lygmens poreikius, sužadina tik aplinka. Tiesiog šiaip sau žmogui nekils noras užsiimti žemdirbyste, amatais ir prekyba. Būtent visuomenė pažadina šiuos norus.
Štai ir dabar, kai buvo sukurta reklama, neturime kitos išeities – privalome įtikinti pasaulį, kad būtina auklėjimo sistema, parodomoji ateities imitavimo sistema, aiškinanti žmonėms, kokia bus rytdiena.
Mus reikia stumti teisingo gyvenimo link. Tačiau vyriausybės sunkiai kyla. Kas gi lieka? – Vystyti šią sistemą internete savo jėgomis ir platinti visais prieinamais kanalais.
Aš buvau susitikęs su Jungtinių Tautų ir UNESCO organizacijų lyderiais, tačiau lieku tos pat nuomonės: mes viską turime daryti patys. Juk mes galime nešti grąžinančią į šaltinį Šviesą. Atskirumas šiuo atveju – ne trūkumas, o privalumas, juk dėl to mūsų nesaisto išoriniai apribojimai. Galime patys daryti būtent tai, ką sugebame, tai, ką laikome reikalinga. Mes rūpinamės, kad mūsų įmonės veikla būtų sėkminga, ir galiausiai, būsime priversti iššaukti Šviesą, kuri pradės sklisti per mūsų sukurtą sistemą.
Tegul ji atrodo silpna, kaip mažas plaustas virtualaus vandenyno bangose – nesvarbu. Jo kvietimą išgirs visi. Juk jame – Šviesos jėga. Leisk Šviesai atlikti savo darbą.
Toks turi būti mūsų požiūris.

Iš 2011 m. spalio 18 d. pamokos pagal straipsnį „Taika pasaulyje“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pasitikti pasaulį su ugdymo metodika

Susivienyti įmanoma tik dvasiniu lygmeniu

Idėjų variklis

Pranešimas: JAV Aukščiausiasis Teismas nutarė, kad atskiros valstijos negali riboti smurtinio turinio video žaidimų pardavimo asmenims, nesulaukusiems tam tikro amžiaus. Sprendimas skirtas apsaugoti JAV Konstitucijos pirmąją pataisą bei teisę į vaikų saviraiškos laisvę. Todėl nutarta leisti platinti tokius žaidimus.
Komentaras: Kabala aiškina (tai parodo ir mūsų gyvenimiška patirtis), kad žmogus formuojamas tik veikiant aplinkai (žr. Baal Sulamo straipsnį „Valios laisvė”) ir jo valioje yra tik aplinkos pasirinkimas. O pasirinkus aplinką, jau nebe žmogaus valioje, kokiu jis taps – jis taps tuo, kuo jį suformuos jo paties pasirinkta aplinka.
O dabar klausimas: kai mes suteikiame vaikui visišką laisvę, ar mes įvertiname tai, kad jis yra nelaisvėje, nes gimė egoistiškas, tingus, norintis tik malonumų, ir nepageidaujantis jokios atsakomybės? Pats vaikas yra valios nelaisvėje, ir dėl savo egoistinės prigimties linkęs rinktis blogą aplinką, knygas, TV programas, virtualią aplinką.
Teisėjai matyt neįvertino fakto, kad mes gimstame su sugadintais polinkiais, o ne neutraliais. Todėl mums būtina apsaugoti vaiką nuo blogos įtakos, kuri tvyro mus supančiame pasaulyje. Juk šį pasaulį kuria neatsakingi žmonės, kurie nori tik uždirbti iš mūsų švelnių, pažeidžiamų, jautrių vaikų.
Todėl Biblija nurodo tėvams auklėti vaikus. Tai – tėvų atsakomybė. Ir jokiu būdu nereikia tikėtis to iš valstybės ar visuomenės.

Daugiau šia tema skaitykite:

Norvegijoje uždrausta prekyba „žiauriais“ vaizdo žaidimais

Tėvai ir vaikai: kurie kurių nesupranta?

Geriausia dovana vaikui

Klausimas: Kaip pradėti reikalauti Kūrėjo, jeigu Jo atžvilgiu jaučiuosi visiškas nulis?
Atsakymas: Mūsų darbas − ne kapstytis savyje, o užsiiminėti savo aplinka. Daugiau mums nėra su kuo dirbti – tik ties santykiais, suartėjimu, susijungimu su kitais, nes indai buvo sudaužyti.
Kūrėjas – tai, kas atsiskleidžia mūsų ištaisytuose noruose. Jais mums ir reikia rūpintis, o Šviesa yra absoliučioje ramybėje. Kiek sutapatiname savo norus su Šviesa, davimo savybe, tiek jie atskleis šią davimo savybę, ir tai vadinsis Kūrėjo atsiskleidimu kūriniams.
Kaip radijo imtuvas gali priimti ir atkurti garsus – juk šių garsų ore nėra? Ir dėl to, kad radijo imtuve sužadiname tokią pat radijo bangą, kokia yra išorėje, abi šios bangos dėl savo formos panašumo susijungia ir įvyksta ,,rezonansas“. Taip imtuvo viduje jos abi sukelia jų bendrą rezultatą, kurį girdime kaip garsą.
Juk mes negalime girdėti radijo bangų, jų dažnių diapazonas mūsų ausiai yra nesuvokiamas. Bet šioje pagrindinėje, ,,nešančioje“ bangoje yra tam tikras priedas, ,,armonika“. Jei savybėmis supanašėjame su pagrindine banga, tai imame girdėti šią armoniką, viduje slypintį balsą.
Tokiu pat principu veikia visi mūsų jutimo organai, ir lygiai taip mes turime nukreipti save, kad užmegztume ryšį su Kūrėju.

Iš 2011 m. rugsėjo 22 d. pamokos pagal knygos „Šamati“ straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Pažadinti sustingusią žemę

Nuolat šviečianti saulė

Pradėti nuo nulio