Pateikti įrašai su aplinka žyme.


Abejingumo dykynė

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманEiti pirmyn reikia „nuo kliūčių prie pakilimų,“ tačiau kliūtys – ne itin tikslus pavadinimas. Juk, jeigu tikrovėje veikia tik viena jėga, tai bet kokie teigiami ar neigiami poveikiai ateina iš Kūrėjo – gero ir kuriančio gėrį.
Ir tik žmogaus atžvilgiu, šis poveikis dalijamas į du: į malonų, ir nemalonų, kas nurodo nepakankamą žmogaus išsitaisymą, jo nesutapimą su Kūrėju.
Juk visa, kad ateina iš Kūrėjo, turime jausti kaip gera, o Kūrėją kaip nešantį visišką gėrį. Jei kas akimirką nesijaučiame esą laimės ir gėrio vandenyne, it vaisius motinos įsčiose, iš visų pusių apsuptas meilės ir gailestingumo, vadinasi mūsų norai neištaisyti.
Problema, kad nejaučiame būtinybės taisytis, ir todėl nieko negalime ištaisyti. Iš pradžių reikia pajausti stiprų poreikį taisytis. Protu sutinkame su tuo, kad mums bloga dėl mūsų neišsitaisymo, tačiau tai neįpareigoja mūsų tučtuojau imtis veiksmų.
Poreikis taisytis gali ateiti iš aukščiau, kitaip tariant, kančių keliu, o gali ateiti dėl mūsų teisingo ryšio su aplinka, kai pasitelkę pavydą, aistrą ir garbės troškimą ištraukiame save iš šio pasaulio į dvasinį. Tai vadinama laiko spartinimu, kaip pasakyta: „Israel šventina laikus“. Kas yra nukreiptas „tiesiai į Kūrėją“ (jašar kel) – sutrumpina laiką.
Viskas priklauso nuo laiko trumpinimo, juk galutinio išsitaisymo būsena jau egzistuoja. Klausimas tik tas, kada jį pasieksime: dabar ar po daugybės kančių, po daugybės metų ir gyvenimų. Svarbiausias karas – su abejingumu – ta dykynė mus praryja.

Iš 2018 m. sausio 18 d. pamokos „Nuo kliūčių prie pakilimų“

Daugiau šia tema skaitykite:

Automtizmas ar sąmoningumas

Ilgas kelias vienybės link

Atėjo laikas pažvelgti tiesai į akis

Komentarų nėra

Ateities žmogus

Ateities visuomenė, Auklėjimas, vaikai

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Kaip sukurti ateities visuomenę?
Atsakymas. Norint sukurti ateities visuomenę, reikalingi ateities žmonės.
Dabarties žmogus – tai egoistinė asmenybė, kuri inkstinktyviai rūpinasi tik savimi. Bet ne dėl to, kad jis blogas ar geras – tai jo prigimtis, kaip kompiuteris, užprogramuotas pagal tam tikrą programą ir veikiantis tik taip ir ne kitaip. Todėl šiuolaikiniai žmonės gali sukurti tik atitinkamą egoistinę bendruomenę.
Būtent tai mes ir bandome daryti: apriboti save tam tikrais rėmais, skatinti socialiai naudingus poelgius ir vengti visuomenei žalingų poelgių. Tam priklauso įvairiausi paskatinimai, kalėjimai, bausmės ir kita.
Tačiau visa tai nukreipta į tai, kad kokiu nors būdu būtų kompensuota blogoji žmogaus prigimtis, kuri verčia jį nesąmoningai galvoti tik apie savo naudą. Ir netgi ne tik apie naudą, bet apie tai, kaip gauti tai kitų sąskaita.
Ir jei dar galima jiems pakenkti, o save išaukštinti, – dar geriau, nes taip žmogus stipriau jaučia laimėjimą. Juk mes matuojame save lygindamiesi su kitais.
Ateities žmogus visiškai priešingas šiuolaikiniam žmogui. Jis galvoja tik apie visuomenę, apie jos vystymąsi, kilimą. Jis supranta, kad viskas, kas bus visuomenėje, atiteks ir jam, bet sykiu jis negali galvoti apie save, – tik apie supančią aplinką.
Jis pereina tokią išsitaisymo sistemą, kuri keičia jo prigimtį, ir pradeda priverstinai galvoti apie kitus, apie sociumą, o apie save tik kaip apie nesvarbu ko vykdytoją kitų labui, visuomenės gerovei. Kitaip tariant, jis visiškai keičia savo vidinę programą.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kiekvienam savo vieta sistemoje

Ateities žmogus

Apie kokią visuomenę rašė Baal Sulamas?

Komentarų nėra

Kas bendro tarp narkotikų ir socialinių tinklų

Krizė, globalizacija

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Koks skirtumas, kas atjungia žmogų ir leidžia jam užsimiršti – narkotikai kaip medžiaga ar pop kultūra, kompiuteriniai žaidimai, socialiniai tinklai?
Atsakymas. Esmė ta, kad narkotikai ir yra raminanti medžiaga. Tai ne tas pats. Jeigu žmogus neapkvaišta, ir jam tereikia nurimti, kad kažkaip įveiktų savo egoizmą – tada viena.
O jeigu jis vartoja narkotikus, kad atsijungtų ir nebetaisytų savęs ir per save pasaulio – tai kita. Todėl reikia jausti šią itin neaiškią ribą tarp nusiraminimo ir atsijungimo, antraip bus persistengta.
Klausimas. Bet pats žodis „priklausomybė“ yra ir ten, ir ten: priklausomybė nuo narkotikų ir, pavyzdžiui, priklausomybė nuo socialinių tinklų. Tik pastaroji mažiau pavojinga.
Atsakymas. Tai neturi reikšmės. Žmogus atsijungia nuo tikrojo tikslo.
Klausimas. Tačiau kilnus socialinių tinklų sumanymas – sujungti žmoniją.
Atsakymas. Iš pradžių taip ir manyta. Tačiau socialiniai tinklai, kaip ir visa kita, egoistų rankose. Todėl visa, kad ir ką išrastų žmoniją, kenkia jai.
Pradinės idėjos visada geros. Pats išradėjas mano įteikiantis žmonijai dovaną. Bet mes matome, kas vyksta. Ir tai natūralu, nes galiausiai veikia mūsų egoizmas.

Iš 2017 m. gruodžio 24 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Neleisti žmonijai degraduoti

Priklausomybė nuo socialinių tinklų – dalis evoliucijos

Internetas eina per chaosą į Šviesą

Komentarų nėra

Kiekvienam savo vieta sistemoje

Ateities visuomenė

каббалист Михаэль Лайтман„Didžiąją kiekvienos visuomenės dalį visuomet sudaro atsiliekantieji, o versliųjų dalis nesiekia net trisdešimties nuošimčių.“ (Baal Sulamas, „Paskutinioji karta“)
Tai nulemia tai, kokia yra visuomenė. Pavyzdžiui, išsivysčiusioje europiečių visuomenėje gal ir surinksime 20% verslių žmonių, o azijiečių bei afrikiečių visuomenėje jų bus mažiau.
Tai nepriklauso nuo protinio vystymosi, bet daugiau nuo žmonių prigimties. Atvyksti į Lotynų Ameriką – šaudymas į orą, karnavalai, futbolas. Viskas?! Jokiu būdu nemenkinu tų žmonių, tai tiesiog lotynų amerikiečių charakteris.
Jei vyksti į Vokietiją, Prancūziją, Olandiją, stebiesi, kaip gerai organizuota jų produkcijos gamyba, ir kaip veržliai jie tai atlieka.
Bet visa tai laikini skirtumai, tiesiog neradome, kaip tinkamai papildyti vieni kitus. Galiausiai žmonija supras, kaip galima darniai papildyti vieni kitus ir nėra nė vieno žmogaus su blogu charakteriu ar negeru vidiniu psichologiniu nusistatymu. Jei kiekvienas atsidurs savo vietoje gausime visiškai harmoningą sistemą.

Daugiau šia tema skaitykite:

Apie kokią visuomenę rašė Baal Sulamas?

Ateities žmogus

Skirtingų lygybė

Komentarų nėra

Dvasinio kilimo principas

Dvasinis darbas, Kabalos mokymasis

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Dvasinio kilimo principas – pritraukti Kūrėjo Šviesą ir nukreipti ją per save į kitus?
Atsakymas.
Taip. Tačiau reikia iš pradžių būti susivienijus su kitais į vieną grupę .
Klausimas.
Išeitų, kad jeigu žmogus vienas studijuoja kabalą, jis apskritai nieko negali?
Atsakymas.
Nieko. Kabalos mokymasis – tai parengiamoji dalis. Paskui jam vis tiek reiks grupės. Apie tai rašoma kabalistiniuose šaltiniuose.
Klausimas.
Tačiau, kai atsirado kabalistai, virtualių grupių dar nebuvo.
Atsakymas. Virtualių grupių niekada nebuvo. Jos ima rastis mūsų laikais ir, tenka pripažinti, neblogai eina pirmyn. Akivaizdu, kad kabalos ateitis – tai virtualios grupės ten, kur nėra galimybės sukurti fizinių.

Iš 2017 m. balandžio 23 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip gyventi Žmogaus gyvenimą?

Dvasiniam vystymuisi skirtas rinkinys

Pagrindiniai įrankiai egoizmui valdyti

Komentarų nėra

Ugdymas kabalos požiūriu

Auklėjimas, vaikai

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Kas kabalos požiūriu yra žmogaus ugdymas?
Atsakymas. Kabalos požiūriu, ugdymas turi būti svarbiausias mūsų užsiėmimas. Būtent tai gyvūną paverčia žmogumi, juk be auklėjimo šis liktų „Maugliu“. Ugdydami galime žmogų suformuoti kaip tinkami. Svarbiausia – numatyti tikslą.
Pagal kabalą, norint suprasti kokio tikslo siekti ugdant, pirmiausia reikia išsiaiškinti, kam gimstame, ko iš mūsų reikalauja gamta bei jos vystymosi dėsnis, kur link ji veda mus ir kaip turime auklėti žmogų.
Dabartinį pasaulį ištiko rimta krizė, nebežinome, ką daryti. Nežinome, kaip atnaujinti gamybą, nes viskas labai greitai kinta. Nežinome, kaip kurti šeimyninį gyvenimą, santykius su vaikais, kaip auklėti mokyklose ir vaikų darželiuose. Viskas kabo ore.
Kiekvienas užsiima savimi. Nežinome, kaip turėtų funkcionuoti ne tik dabartinė valstybė, bet ir visas pasaulis – kaip sąveikauti žmonėms su savo tradicijomis, siekiais, migracija iš vienos vietos į kitą, jau nekalbant apie pasaulio suvokimo problemas, pramonės, prekybos, finansų ir ekonomikos plėtotę.
Visa tai neįmanoma be tinkamo ugdymo, nes visko centre – žmogus, kuris turi viskam vadovauti, viską kurti ir viskuo naudotis. O kur šis ateities žmogus? Mes jo neįsivaizduojame, nes nelabai įsivaizduojame savo ateities.
Todėl ir nežinome, kaip auklėti vaikus. Kur juos atiduoti? Kokios specialybės mokyti? Kur nukreipti? Niekas neaišku.
Tai itin rimti klausimai net paprastam žmogučiui, jau nekalbant apie valstybę, kuri nežino, kaip toliau vystytis, kur eiti, todėl viską daro „baksnodama“: šiandien taip, rytoj kitaip ir t. t. Ir visi esame pakibę ore.
Todėl viskas remiasi į auklėjimą. Kaip paruošti žmones ateičiai, kad nebūtų nelauktai užklupti?
Štai čia susiduriame su kabalos mokslu, kuris daugelį metų buvo paslėptas, o dabar yra pasiruošęs mums padėti. Kabala teigia, kad gamta stumia žmonių visuomenę visuotinio susivienijimo link. Norime ar ne, vis tiek prie to prieisime, kad ir per „rimbo ir meduolio“ metodą, mat visa gamta palaipsniui jungiasi į didelę, bet sudėtingą, tarpusavyje susijusią sistemą.
Visuomenės automatizacija šio atveju nepadės. Tuo turės užsiimti žmonės, organizuosiantys gamybines, politines ir visas kitas visuomenines sistemas į visiškai harmoningas tarpusavio sąveikas. Tik šitaip galėsime teisingai išgyventi ir valdyti savo būseną, kaskart keisdamiesi ir matydami, kaip gamta mus keičia.
Juk patys negebame keistis. Bandome šį bei tą daryti, bet staiga atsitrenkiame į kokią nors kliūtį ir nieko nepavyksta, bandome kitaip – ir vėl atsitrenkiame į kokią kliūtį. Todėl mums reikia žmonių, suprantančių ryšį su gamta ir galinčių vesti visą visuomenę jos link. Į tai turi būti nukreiptas mūsų auklėjimas.
O jis remiasi gebėjimu burti žmones į grupes, bendruomenes, įvairias partijas, bet ne priešingas viena kitai, ne nukreiptas prieš ką nors.
Mūsų metodika nukreipta į tai, kad žmogus pajaustų esąs integraliame pasaulyje, kuriame milijardais nematomų gijų yra susietas su kitais. Pirmiausia šį tinklą jis turi tiesiog įsivaizduoti, o po to pajaus, kad šis tikrai yra. Prie to žmogų reikia atvesti.
Todėl ugdant reikia susitelkti į žmogaus jautrumą vidiniam bendravimui su kitais, kai visą žmonių visuomenę jausime kaip vieną bendrą sistemą, kokia ji iš tiesų ir yra žvelgiant iš gamtos pusės.

Iš 2017 m. sausio 8 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Meilė sprendžia visas problemas

Išmintingas žiūri toli

Gėris kabalos požiūriu

Komentarų nėra

Žmogus – būtybė visuomeniška

Auklėjimas, vaikai

Klausimas. Ar galima apsieiti be jokių santykių su kitais žmonėmis? Kam reikia į visa tai įsivelti? Nuo tų santykių vieni nemalonumai!
Atsakymas. Aš jus puikiai suprantu, bet tikrai neįmanoma pragyventi be tarpusavio santykių. Mes privalome susipažinti, mes priklausome nuo kitų žmonių, mes mėgstame bendrauti, mums įdomi mūsų nuomonė apie kitus ir kitų nuomonė apie mus.
Mūsų netenkina žiniasklaidos informacija ir bendravimas tik per ją, mus domina, kas vyksta su kitais žmonėmis.
Mes – visuomeniškas gamtos produktas. Todėl neturime kitos išeities, kaip tik būti  socialiomis būtybėmis, kokias mus sukūrė gamta, ir nebėgti kažkur į tundrą ar taigą ir tapti atsiskyrėliais.
Mes privalome save ištaisyti. O bėgimas nuo žmonijos nieko neduos, tuo save pasmerktume menkai, apgailėtinai, visiškai nemaloniai būsenai.
Yra žmonių, kurie perka namus saloje, ten gyvena ir nieko nenori žinoti. Kartais aplanko kaimyną, bendrauja daugiausiai su viena, dviem šeimomis, ir viskas. Aišku, tai priklauso nuo žmogaus charakterio.
Ir jei šioje kartoje dar yra tokių žmonių, kitoje jų nebebus. Nepaisant to, kad sunku bendrauti, vis tiek karta po kartos artėjame vienas prie kito. Todėl turime sukurti tinkamus ryšius. Apie tai kalba kabalos mokslas.

Iš 2016 m.  gegužės 1 d.  pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Mylėti ir būti mylimam

„Kiemas“ visai žmonijai

Planeta kaip vienas kambarys

Komentarų nėra

Kai nėra auklėjimo

Auklėjimas, vaikai

Klausimas. Dirbu dėstytoju 30 metų. Tapo labai sunku rasti bendrą kalbą su studentais, kurie gali sakyti viską, ką nori. Be to, mūsų dienomis matome reikšmingą jaunimo pažangumo, kultūros, atsakomybės sumažėjimą. Ar kabala siūlo kokį nors esminį sprendimą?
Atsakymas. Suprantu, kad žmonės ieško, juolab dėstytojai, kurie dirba su studentais ir mokiniais.
Tačiau esmė ta, kad tai auklėjimo problema, pedagogikos, juk auklėjimu niekas neužsiima, taip pat ir Jūs. Dėstote kokią nors discipliną, o kas per žmonės ją studijuoja ir kodėl jų santykis su tuo dalyku turi būti teisingas? Dėl ko jie turi būti mandagūs, o ne reaguoti bendrai priimtu slengu?
Jie kalba su jumis taip, kaip kalba tarpusavyje ir mano, kad tai normalu. Jie nepyksta  vienas ant kito dėl tokių žodžių, jiems tai įprasta kalba, – tai dėl ko turėtų su jumis bendrauti kitaip?
Nėra auklėjimo! Mokykla neauklėja vaikų!
Vaikų darželiuose ir mokyklose vaikams reikia aiškinti mažiausiai po dvi valandas per dieną, kas tai yra žmogus, jo charakteris, jo prigimtis, kokia berniukų ir mergaičių, merginų ir jaunuolių, vyrų ir moterų psichologija, kokie tarpusavio santykiai tarp lyčių, tarpusavio santykiai tarp jaunesnių ir vyresnių.
Bet aiškinti viską iš gamtos požiūrio taško: kaip visa tai mumyse sukurta ir kaip mes tai turime perdaryti. Visi mūsų neigiami proveržiai duoti tam, kad juos ištaisytume.
Reikia sodinti vaikus į ratą ir kartu su jais aptarinėti visas tas problemas. Tuomet mokymo sistema taps ir auklėjimo sistema. Tačiau kol kas to, deja, nėra. Dėl to kiekvienais metais daugės neigiamų reiškinių mokyklose ir kitose mokymo įstaigose.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kur ta mokykla, kuri auklėja Žmogų?

Kodėl žmogų reikia auklėti?

Vidurinis kelias auklėjant vaikus

Komentarų nėra

Naujas laikas – naujos mokyklos

Auklėjimas, vaikai

Klausimas. Visi mokiniai svajoja anuliuoti mokyklą. Išsilavinimas, kurį jie gauna, jiems atrodo nereikalingas. Ar jie teisūs?
Atsakymas. Mokykla būtina, bet ji turi būti visiškai kitokia. Šiuolaikinės mokymo įstaigos vadovaujasi 200 metų senumo principu, o tai visiškai neteisinga.
Bet kuriuo atveju, reikalingos naujos mokyklos, bent jau iki tam tikro amžiaus užsiimančios daugiausiai žmogaus auklėjimu. Juk vaikai turi poreikį bendrauti, būti susieti tarpusavyje, ir juos to reikia mokyti.
Mes turime žmogų privesti prie vieningos formos, visiško tarpusavio ryšio. Reikia pradėti tai daryti praktiškai, nuo nulinio amžiaus: ir vaikų lopšelis, ir darželis, ir mokykla, ir universitetas turi mokyti, kaip sukurti teisingus tarpusavio santykius tarp žmonių: tarpusavio palaikymą, draugystę.
Mes turime pakilti virš savo egoizmo ir susijungti aukščiau jo, kad nuo mažų dienų pradėtume pažinti visą pasaulį.

Daugiau šia tema skaitykite:

Auklėjimas, o ne profesinis lavinimas

Naujoji žmonija tik po 15 metų

Kur ta mokykla, kuri auklėja Žmogų?

Komentarų nėra

Valios laisvės paieškos, I d.

Valios laisvė

Įgimta ir įgyta
Apskritai valios laisvės klausimu egzistuoja dvi viena kitai prieštaraujančios koncepcijos. Pirmoji teigia, kad žmogus turi galimybę laisvai apsispręsti, koreguoti ir iš esmės paveikti savo gyvenimą.
Antroji koncepcija priešingai – viską priskiria likimui arba Apvaizdai, atimdama iš žmogaus bet kokią valios laisvę ir deklaruodama išankstinę įvykių lemtį.
Kaip yra iš tikrųjų?
Pirmoji mano profesija buvo biokibernetika, tyrinėjanti žmogaus organizmo sistemas, valdančias jį, užtikrinančias jo funkcionavimą ir vedančias į tam tikrą uždavinį ar tikslą. Taigi, pagal biokibernetiką jokios valios laisvės nėra. Juk iš esmės kūnas – tai sudėtinga biologinė sistema su dviejų rūšių parametrais:
•    įgimtos savybės;
•    įgytos savybės.
Šiuose rėmuose paprastas žmogus neturi jokios galimybės veikti savo nuožiūra. Vienus parametrus paveldėjo iš tėvų, kitus – gavo iš auklėtojų ir aplinkos. Jo vystymąsi lemia šių veiksnių kompleksas.
Todėl kyla klausimas: ar žmogus renkasi kitus veiksnius, kurių padedamas galėtų pasikeisti? Jei renkasi, tai kuo vadovaudamasis? Argi ne tuo, ką jis jau gavo iš vidaus ir išorės – genais ir aplinka? Ir jeigu jam dar ką nors pakiš – tai juk irgi nuo jo nepriklausys, ar ne?
Dangaus valia
Žmogus nuspėjamai reaguoja į įvykius ir tęsia savo kelią. Manome, kad jis gali laisvai apsispręsti, atsižvelgdamas į atsitiktines aplinkybes. Bet iš tikrųjų niekur nėra atsitiktinumo ir laisvės.
Tiesiog mums trūksta žinių apie vieningą sistemą, vadinamą „Gamta“ arba „Elokim“ (Dievas). Ji skirstoma į tampriai susijusias posistemes, kur nėra nieko atsitiktinio. Priešingai, viskas griežtai nulemta.
Taigi, žmogus – įgimtos vidinės ir išorinės gamtos kūrinys. Jis negali laisvai priimti sprendimų, kurie priklausytų nuo jo paties.
O kaip tuomet į jį žiūrėti? Ar galima vertinti jo veiksmus kaip gerus ar blogus? Tiesą sakant – ne.
Taip, kaip nevertiname pačių sukurto agregato trūkumų. Jeigu jame sugedo kokia nors dalis, suprantame: tai sukėlė arba vidinis defektas, arba išoriniai veiksniai, su kuriais agregatas susidūrė. Kitų variantų tiesiog nėra.
Ir todėl, jei teisingai suprastume ir pajustume sistemą, pamatytume, kad žmogaus nėra už ką bausti. Neatsitiktinai Toroje nėra bausmių pagal šiuolaikinį supratimą, o yra ištaisymai. Žmogų reikia patalpinti į tokias sistemas, kuriose, veikiamas išorinių veiksnių, pasikeistų, o jo gyvenimas klostytųsi kitaip.
Tačiau esame susipainioję ir išsibarstę skalėje nuo fatalizmo ir tikėjimo lemtimi iki tikėjimo atsitiktinumu. Kai kas mano, kad viską lemia dangus, kiti dangaus valiai palieka tik dalį įvykių…
Iš tiesų „Dangus“ – tai mums nežinomas komponentas, su kuriuo stengiamės užmegzti kokį nors ryšį, kad pagerėtų mūsų gyvenimas.
Bus tęsinys…

Iš 2016 m. birželio 28 d. 739-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip tapti laisvam?

Laisvas vergas

Laisvė ar tik laisvės iliuzija

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai
Vėlesni įrašai »