Video klipas rusų k.

Klausimas: Sakėte, kad būnant kongrese nereikia kapstytis savyje, reikia įsivaizduoti, kad esame jau susijungę. Tačiau ką daryti, jei mane užvaldo kritinės mintys – kaip nuo jų išsivaduoti?
Atsakymas: Kongresas – tai vienas didžiulis draugų susirinkimas, t. y. nesibaigiantis aplinkos poveikis, pats stipriausias iš visų įmanomų, iš visų kada nors vykusių.
Ir jeigu iš kabalistų straipsnių matome, kad svarbiausia – aplinkos poveikis, tai galime įvertinti tokio didelio susirinkimo svarbą, juk į jį susirenkame fiziškai, o prie mūsų virtualiai prisijungia visas pasaulis, žmonės, kurie kartu su mumis.
Reikia tik tinkamai pasiruošti šiam susibūrimui. Mums liko dar 30 dienų – tai ilgas laiko tarpas. Ir jeigu kiekvienas iš mūsų ir visi kartu tuo metu teisingai ruošimės, tai pasieksime to, kad aplinka labai stipriai veiks kiekvieną žmogų. Tiek, kad blogio įsisąmoninimo jausmas taps toks didelis, kad žmogus ims nekęsti savo gaunančios prigimties ir panorės iš jos išeiti, kas vadinama „išėjimu iš Egipto“.
Jis panorės pasiekti davimą – t. y. pakels savo Malchut į Biną, panorės duoti artimui. Kas tie artimieji – tai ta pati bendroji Binos pakopa, kur visi duodame. Jeigu žmogus to siekia, tai gali laikinai ar netgi nuolatos išeiti į dvasinę realybę, pradėti minimaliai duoti­. Tai jau bus jo pirmoji dvasinė patirtis.
Viskas priklauso nuo gražinančios į Šaltinį Šviesos stiprumo, o pastarasis visiškai priklauso nuo to, kaip žmogus nuteiks save aplinkos atžvilgiu: kiek jis vertina šią aplinką ir jos gebėjimus jį veikti. Tegu žmogus atėjęs neniekina ir nekritikuoja kitų, tegu ateina tik su didele viltimi, kad Kūrėjas dabar jam suteikia galimybę išnaudoti aplinką, idant jis pakiltų virš savosios prigimties. Ir tada žmogus iškart pajaus dvasinį pasaulį!
Mūsų užduotis gerai pasiruošti šiam įvykiui – tikėtina, jog pačiam svarbiausiam mūsų gyvenime, nes tai lūžio taškas – iš mūsų tamsios būsenos į būseną, kupiną Šviesos.

Iš 2011 m. lapkričio 6 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Tai turi nutikti čia ir dabar

Ruošiamės išeiti į kelią!

Mūsų pirmoji dvasinė pakopa

Pasakyta: „Aš sukūriau blogąjį pradą ir sukūriau Torą kaip prieskonį, nes joje esanti Šviesa grąžina žmogų į Šaltinį“. Tad pirmiausia mums reikia atskleisti blogąjį pradą – ir tada, jį pajautę, tiek pat panorėsime rasti „prieskonį“, „vaistus“, kurie pavers jį geruoju pradu.
Kaipgi atskleisti blogąjį pradą? Tam žmogus turi rasti teisingą aplinką. Jeigu jis nori įsijungti į šią aplinką, kad visi taptų kaip vienas žmogus su viena širdimi; jeigu nori tarpusavio laidavimo ir integralios vienybės su visais be jokiu skirtumų, kai kiekvienas atsako už visus, panašiai kaip gyvo organizmo ląstelės; jeigu neteisia kitų, o rūpinasi jais taip, kad jie galėtų jį budinti; jeigu svarbiausia jam − jo paties vidinis darbas; jeigu jis stengiasi būti tarp draugų ir nulenkti prieš juos galvą – tik dėl to, kad perimtų iš jų tikslo svarbą, ir vėl anuliuoja save, kad draugų svarba „įkrautų“ dar didesnę tikslo ir aplinkos svarbą; jeigu žmogus nuolatos yra šiame rate ir dirba jame, tada iš draugų gauna jų bendrą, integralų tikslo svarbos suvokimą.
Tai jau ne jo indas, ne jo noras, o bendras noras. Tai jau Malchut. Žmogus, kuris stengėsi kelti MAN (prašymą) į grupę, į Acilut pasaulio Malchut, dabar yra joje, jeigu tik įsijungia į draugus, žadina juos ir dirba kartu su jais. Jie atsako žadindami jį, ir visi tampa viena visuma, vienu noru. Jų asmeniniai prašymai susivienija ir virsta Acilut pasaulio Malchut, kuri mums artima.
Ir jeigu tarp jų yra vienybė (nors kur nors), ji jau veikia aukštesnes pakopas, kurioms nepriklausome. Mūsų pojūčiai, suvokimas, mūsų realybė – tik Malchut viduje.
Vadinasi, mūsų darbas turi būti nukreiptas į Acilut pasaulio Malchut,  į tai, kad susijungtume su visais kartu ir visi kartu susijungtume su Šviesos Šaltiniu – Kūrėju.
Šis darbas skirstomas į dvi sudėtines dalis, kurios, iš esmės, turi būti sujungtos tarpusavyje:
- žmogaus santykiai su grupe;
- žmogaus santykiai su Kūrėju.
Jeigu veikiame teisingai, tai atskleidžiame pirmąją pakopą. Atskleidimas priklauso tik nuo to, kiek suvienysime savo prašymus į vieną maldą. Ir tada kiekvienas savo asmeniniu noru pamatys, kad įsijungė į Malchut. Ji pati – taškas, bet mes „išpučiame“, statome ją savo norais. Juk jos devynios apatinės sfiros yra BEA pasauliuose, sudužusios būsenos.

Iš 2011 m. liepos 6 d. pamokos pagal straipsnį „Toros dovanojimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Nebijok blogio atsiskleidimo

Remontas – subtilus reikalas

Pažadinti sustingusią žemę

Klausimas: Kaip žmogų skatins naujoji ekonomika? Kas jį varys į priekį?
Atsakymas: Reikia sukurti žmogui aplinką, kuri malonumą, šiandien atrodantį kaip abstrakcija, pavers tiesiog „saldainiuku“. „Tai skanu!“ – tvirtina visi, ir jis pradeda žvalgytis. „Tai puiku!“ – šūkauja visi, ir jis pradeda ieškoti. „Tai nepaprasta!“ – žavisi visi, ir jis pradeda įtarti, kad jie iš tikrųjų turi kažką vertingo ir jam reikalingo.
Tai priremia žmogų prie sienos: „Kodėl aš neturiu to? Kodėl pas mane ne taip, kaip pas juos?“ Aplinkos poveikis – galingiausias faktorius. 99 procentai visų mūsų darbų – šio poveikio pasekmė. Žmogus išlindo iš urvo ir įgijo šiuolaikinį pavidalą tik dėl aplinkos – ji nuolat klibindavo ir ragindavo kiekvieną, parodydama tai, ko jam trūksta.
Apskritai, urvas buvo puikus, labai ekologiškas būstas su ypatingu klimatu. Ištisus metus ten laikydavosi pastovi temperatūra. Mėsa ant laužo, rami, taiki aplinka, nežadinanti jokių kitų poreikių, išskyrus pagrindinius…
Visa, kas viršija gyvulinio lygmens poreikius, sužadina tik aplinka. Tiesiog šiaip sau žmogui nekils noras užsiimti žemdirbyste, amatais ir prekyba. Būtent visuomenė pažadina šiuos norus.
Štai ir dabar, kai buvo sukurta reklama, neturime kitos išeities – privalome įtikinti pasaulį, kad būtina auklėjimo sistema, parodomoji ateities imitavimo sistema, aiškinanti žmonėms, kokia bus rytdiena.
Mus reikia stumti teisingo gyvenimo link. Tačiau vyriausybės sunkiai kyla. Kas gi lieka? – Vystyti šią sistemą internete savo jėgomis ir platinti visais prieinamais kanalais.
Aš buvau susitikęs su Jungtinių Tautų ir UNESCO organizacijų lyderiais, tačiau lieku tos pat nuomonės: mes viską turime daryti patys. Juk mes galime nešti grąžinančią į šaltinį Šviesą. Atskirumas šiuo atveju – ne trūkumas, o privalumas, juk dėl to mūsų nesaisto išoriniai apribojimai. Galime patys daryti būtent tai, ką sugebame, tai, ką laikome reikalinga. Mes rūpinamės, kad mūsų įmonės veikla būtų sėkminga, ir galiausiai, būsime priversti iššaukti Šviesą, kuri pradės sklisti per mūsų sukurtą sistemą.
Tegul ji atrodo silpna, kaip mažas plaustas virtualaus vandenyno bangose – nesvarbu. Jo kvietimą išgirs visi. Juk jame – Šviesos jėga. Leisk Šviesai atlikti savo darbą.
Toks turi būti mūsų požiūris.

Iš 2011 m. spalio 18 d. pamokos pagal straipsnį „Taika pasaulyje“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pasitikti pasaulį su ugdymo metodika

Susivienyti įmanoma tik dvasiniu lygmeniu

Idėjų variklis

Pranešimas: JAV Aukščiausiasis Teismas nutarė, kad atskiros valstijos negali riboti smurtinio turinio video žaidimų pardavimo asmenims, nesulaukusiems tam tikro amžiaus. Sprendimas skirtas apsaugoti JAV Konstitucijos pirmąją pataisą bei teisę į vaikų saviraiškos laisvę. Todėl nutarta leisti platinti tokius žaidimus.
Komentaras: Kabala aiškina (tai parodo ir mūsų gyvenimiška patirtis), kad žmogus formuojamas tik veikiant aplinkai (žr. Baal Sulamo straipsnį „Valios laisvė”) ir jo valioje yra tik aplinkos pasirinkimas. O pasirinkus aplinką, jau nebe žmogaus valioje, kokiu jis taps – jis taps tuo, kuo jį suformuos jo paties pasirinkta aplinka.
O dabar klausimas: kai mes suteikiame vaikui visišką laisvę, ar mes įvertiname tai, kad jis yra nelaisvėje, nes gimė egoistiškas, tingus, norintis tik malonumų, ir nepageidaujantis jokios atsakomybės? Pats vaikas yra valios nelaisvėje, ir dėl savo egoistinės prigimties linkęs rinktis blogą aplinką, knygas, TV programas, virtualią aplinką.
Teisėjai matyt neįvertino fakto, kad mes gimstame su sugadintais polinkiais, o ne neutraliais. Todėl mums būtina apsaugoti vaiką nuo blogos įtakos, kuri tvyro mus supančiame pasaulyje. Juk šį pasaulį kuria neatsakingi žmonės, kurie nori tik uždirbti iš mūsų švelnių, pažeidžiamų, jautrių vaikų.
Todėl Biblija nurodo tėvams auklėti vaikus. Tai – tėvų atsakomybė. Ir jokiu būdu nereikia tikėtis to iš valstybės ar visuomenės.

Daugiau šia tema skaitykite:

Norvegijoje uždrausta prekyba „žiauriais“ vaizdo žaidimais

Tėvai ir vaikai: kurie kurių nesupranta?

Geriausia dovana vaikui

Klausimas: Kaip pradėti reikalauti Kūrėjo, jeigu Jo atžvilgiu jaučiuosi visiškas nulis?
Atsakymas: Mūsų darbas − ne kapstytis savyje, o užsiiminėti savo aplinka. Daugiau mums nėra su kuo dirbti – tik ties santykiais, suartėjimu, susijungimu su kitais, nes indai buvo sudaužyti.
Kūrėjas – tai, kas atsiskleidžia mūsų ištaisytuose noruose. Jais mums ir reikia rūpintis, o Šviesa yra absoliučioje ramybėje. Kiek sutapatiname savo norus su Šviesa, davimo savybe, tiek jie atskleis šią davimo savybę, ir tai vadinsis Kūrėjo atsiskleidimu kūriniams.
Kaip radijo imtuvas gali priimti ir atkurti garsus – juk šių garsų ore nėra? Ir dėl to, kad radijo imtuve sužadiname tokią pat radijo bangą, kokia yra išorėje, abi šios bangos dėl savo formos panašumo susijungia ir įvyksta ,,rezonansas“. Taip imtuvo viduje jos abi sukelia jų bendrą rezultatą, kurį girdime kaip garsą.
Juk mes negalime girdėti radijo bangų, jų dažnių diapazonas mūsų ausiai yra nesuvokiamas. Bet šioje pagrindinėje, ,,nešančioje“ bangoje yra tam tikras priedas, ,,armonika“. Jei savybėmis supanašėjame su pagrindine banga, tai imame girdėti šią armoniką, viduje slypintį balsą.
Tokiu pat principu veikia visi mūsų jutimo organai, ir lygiai taip mes turime nukreipti save, kad užmegztume ryšį su Kūrėju.

Iš 2011 m. rugsėjo 22 d. pamokos pagal knygos „Šamati“ straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Pažadinti sustingusią žemę

Nuolat šviečianti saulė

Pradėti nuo nulio

Klausimas: Kaip atpažinti, kad aš iš tikrųjų myliu savo draugą, o ne apgaudinėju patį save?
Atsakymas: Šito reikia mokytis ir stengtis taip daryti. Tačiau patirtis ateina ne iš karto. Juk vos pradėjus mokytis kabalos, man sakoma, kad reikia susijungti su kitais, išeiti iš savęs ir pamėginti pajausti artimą, ir kad tik susijungus galima atskleisti dvasinį pasaulį. Aš girdžiu šiuos žodžius, tačiau man tai tik tuščias garsas, aš tiesiog nesugebu jų suvokti.
Tai trunka mėnesius, tačiau šis laikas nepraeina veltui: kiekvieną kartą po truputį kažkas smelkiasi vidun. Pamažu pradedu suprasti, kad išeities nėra ir nepaisydamas abejingumo, atstūmimo ir pasibjaurėjimo tuo, kad man reikia su kažkuo susijungti, aš vis tik bandau kažkaip šitai atlikti.
Ir ypatingai turime stengtis susijungti tarpusavyje pamokų metu. Nes knygose, kurias mokomės, parašyta apie mūsų ištaisytas būsenas, apie teisingą mūsų tarpusavio ryšį. Ten kalbama apie daugybę veiksmų ir savybių, kurių absoliučiai nesuprantame: apie sfiras, parcufus, pasaulius, smūginius susijungimus (zivug de akaa), apie tai, kaip Šviesos patenka į indus/norus ir išeina iš jų. Bet iš tikrųjų visi šie veiksmai vyksta mumyse ir yra projektuojami išorėje.
Būtent apie tai parašyta knygose. Tai ypatinga dvasinė psichologija, aprašanti mano ir išorinio pasaulio sąveiką. Juk kol kas savo egoistinėse savybėse suvokiu pasaulį, kuris yra mano viduje. Aš negaliu ištraukti savo akių ir ausų laukan, aš sugaunu tai, kas pereina per mano nervų galūnes ir per jas patenka į smegenis.
Ten ši informacija apdorojama ir manyje kyla bendras paveikslas, kuris kuriamas remiantis mano penkiais jutimo organais. Kitaip tariant, tai paveikslas, kurį jaučiu viduje! Man tik atrodo, jog visa tai yra išorėje.
Tačiau, kai bandau iš savęs išeiti išorėn − į artimo norą, įgyju kitus penkis jutimo organus − išorinius mano atžvilgiu. Jie vadinami kėtėr, chochma, bina, zeir anpin, malchut − penkios sfiros. Ir juose pradedu suvokti išorinius reiškinius − tai, kas vyksta išorėje. Taigi kabalos mokslas paaiškina, kokiu būdu jaučiu tai, kas vyksta ne manyje.
Todėl, kai kartu skaitome kabalistų parašytą knygą stengdamiesi atskleisti joje, kaip suvoksime pasaulį išėję iš savęs, iš savo ego kitų link, − nors dar nesuprantame, kas joje pasakojama, bet siekiame šio jausmo, tuomet augame dvasiškai, vystomės, kad taptume Žmogumi.
Juk ir mūsų pasaulyje norėdami tapti dideliais, žaidžiame įvairius žaidimus, atliekame visokius veiksmus ir taip augame. Štai ir mūsų dvasiniame darbe viskas turi vykti būtent taip: natūraliai ir paprastai.
Tačiau mūsų pasaulyje, kur vystausi tik veikiamas vienos jėgos − savo ego, mane pažadina augti tam, kad paskui tapčiau turtingas, sėkmingas, žinomas. O dvasiniam pakilimui, t. y. vystymuisi tarp dviejų norų, − manęs niekas neverčia.
Todėl turiu būti atitinkamoje aplinkoje ir pažadinti ją, kad ji suteiktų man dvasingumo norą, kad „įžiebtų ugnį manyje“ ir aš imčiau siekti dvasinio pasaulio, panašiai kaip mūsų pasaulyje siekiu gauti to, ko labai stipriai noriu gauti.
Kitaip tariant, norėdamas tapti Žmogumi, pats turiu suformuoti savyje norą vystytis. Tai labai sunku ir priklauso nuo mano santykio su aplinka.

Iš 2011 m. birželio 4 d. pirmosios pamokos kongrese „UNIDOS“, Madride

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip paklusnus molis meistro rankose

Vieta, kur mums atsiskleis Kūrėjas

Įsikūnyti į kitą

Klausimas: Ar galima per tašką širdyje pajausti nors dalelę dvasinio pasaulio?
Atsakymas: Kaip galima pajausti kažką taške, neturinčiame apimties. Pirmiausia turi pridėti jam norą ir ketinimą. Pats vienas taškas yra beformis, jis neturi nei ketinimo, nei noro – tai tik taškas.
Tada kokį norą galiu prijungti prie jo? Į tai kabalistai atsako: išskyrus tašką, tu turi kūniškus norus (valgis, seksas, šeima) ir žmogaus norus (pinigai, garbė, žinios). Ar galima juos prijungti prie taško širdyje? Pabandyk. Tik žinok, kad jie visi priklauso mūsų pasauliui.
Iš kur gi paimti troškimų, nukreiptų į dvasinį pasaulį? Tik iš aplinkos, jeigu vertini ir aukštini ją. Kitos galimybės neturi. Su savo materialiais norais nepasieksi taško širdyje ir nepateksi į dvasinį pasaulį.
Vienintelė galimybė – įsilieti į gerą aplinką ir gauti iš draugų jų norus, susijusius su svarbiu tikslu. Tada ir pradėsi judėti link jo – suformuosi dvasinį indą.
Taškas tampa pagrindu, o gautieji norai – indu. Prašai, kad ateitų Šviesa, kuri paveiks tave ir suteiks tau ekraną, tada turėsi atspindėtą Šviesą.
Tokiu būdu turi visas sudedamąsias dalis: Šviesa laukia, aplinka yra, taškas pabudo, kūniški ir žmogaus norai nustatyti. Viskas paruošta – pirmyn.
Klausimas: Ar yra gairių šiame kelyje? Ar įmanoma patikrinti kryptį? Ir kaip spausti tik šį tašką, kad išpūstume būtent jį, o ne kitus egoistinius norus?
Atsakymas: Dėl to tu ir kreipiesi į aplinką, kuri veikia tave. Šis kreipimasis padidina tašką tavo širdyje, o mainais gauni naują norą – vienintelį, su kuriuo galima kreiptis aukštyn.

Iš 2011 m. birželio 7 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Blogos naujienos egoizmui

Kaip veikia ištaisymo mechanizmas

Kodėl taip sunku pajausti dvasinį pasaulį?

Šiame pasaulyje neturime jokios valios laisvės – tai pasekmių pasaulis. Ir dėl to jis taip skiriasi nuo dvasinio pasaulio, juk kai žmogus pakyla ten ir įgyja dvasinę pakopą, tai gauna laisvę rinktis savo mintis, sprendimus ir veiksmus. Nes ten yra visos jėgos, o mūsų pasaulyje – tik pasekmės.
Iškart gauname paruoštus vaizdus ir nieko juose negalime pakeisti. Jeigu norime veikti patys, tai turime pakilti į dvasinį lygmenį − į pasirinkimo laisvės pakopą, į jėgų pakopą. Kai savyje atskleidžiame ir jaučiame šias jėgas (viskas atsiveria tik žmogaus viduje), tada jau galime veikti laisvai rinkdamiesi ir patys spręsdami, kokias jėgas išjudinti: tas ar kitas.
Toks darbas vadinamas Kūrėjo darbu. Juk gavęs galimybę teisingai rinktis visuose savo veiksmuose žmogus laipsniškai pakeičia Kūrėją ir ima valdyti gamtos jėgas. Ir taip pamažu žmogus prieina prie to, kad visa realybe tampa jam pavaldi.
Jam nuolatos atsiveria naujos jėgos – sakytum laisva forma. Juk yra tik dvi valdžios: davimo jėgos valdžia arba gavimo jėgos valdžia. Abi šios jėgos ateina iš Kūrėjo, tačiau kurgi čia žmogus?
O žmogus stovi tarp šių dviejų jėgų, kurios visiškai tolygiai jį veikia. Taip jis patenka į neutralią zoną, kuri nepriklauso nei nuo davimo, nei nuo gavimo jėgos. Davimo jėga vadinama „šventumu“, o gavimo jėga – „netyrumu“, nes ji egoistinė. Tačiau neutrali zona nepriklauso nei vienai, nei kitai, ir yra vadinama klipat noga.
Kai žmogus tiksliai nežino, „kur tiesa“: egoistinėje jėgoje (klipa) ar šventume (davimas), ir atranda save būtent viduryje tarp jų – jis gauna laisvę rinktis.
Tačiau klausiame, kaip galima pasirinkti, jeigu esi svarstyklių skalės viduryje ir iš abiejų pusių turi visiškai vienodus šansus − 50/50? Ir tai tikslus ir teisingas paskaičiavimas. Juk žmogus nejaučia, kad jis kažkaip papirktas arba kad save apgaudinėja. Ir kaip tada pasirinkti kokiu keliu eiti, kuo remtis gyvenime: stengtis gauti vis daugiau dėl savęs ar visgi pasiekti kokią nors dvasinę formą, davimą.
Šį pasirinkimą išaiškiname dirbdami su savo aplinka. Juk pats žmogus nežino, ką pasirinkti, ir lieka su šiuo klausimu. Tačiau jeigu jis iš tikrųjų nori teisingai pasirinkti, tai privalo „įdėti“ save į teisingą aplinką. Ir tada aplinka padės jam išvysti, kur yra tiesa.

Iš 2011 m. liepos 22 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip išaugti iš nulio

Laisvės beieškant

Ką gi tu išsirinksi?

Klausimas: Paprastai mes lengvai įsijungiame į vienas ar kitas bendruomenes. Svetimi troškimai be jokių pastangų tampa savais. Kodėl grupėje taip nebūna? Kodėl reikalingos kasdieninės pastangos tiek daug metų?
Atsakymas: Dėl to, kad išoriniame pasaulyje svetimi troškimai sutampa su tavaisiais, o dvasinis kelias iki pačios pabaigos išgrįstas pastangomis.  Jame nieko negalima įgyti, neskiriant pastangų, – juk tu ištaisai norą, t. y. veiki prieš jį. Ir dėl to nieko negali įgyti be pastangų.
Kas kartą turi nukreipti save tiesia linija ir kiekviena akimirka šiame kelyje lydima pastangų. Be to, tavo pastangos nukreiptos ne į Kūrėją – čia tu nieko negali padaryti, tai už tave atliks Šviesa.
Tavo pastangos nukreiptos tik į tai, kad nuolatos būtum aplinkoje, kaip galima labiau aukštesnėje, svarbesnėje, galingesnėje, – kad ji užtikrintų norą vystytis, o taip pat bejėgiškumo jausmą. Dėl šių dviejų polių tu atsigręši į Šviesą ir Ji nuves tave pirmyn.
Aš turiu dešimt sfirų nuo Malchut iki Keter. Apskritai, tai ir yra mano siela arba parcufas. Malchut atžvilgiu aš turiu suvokti, kas yra asmeninis menkumas, o Keter atžvilgiu  – kas yra didingas tikslas.
Todėl man reikia kreiptis į grupę, juk tik ji gali mane tuo aprūpinti. Ir tuomet manyje atsiranda apimtis  – indas iš dešimt sfirų, nusidriekiantis tarp dviejų polių: aš – mažas, o Kūrėjas – didis.
Kol kas kalba eina apie pačius paprasčiausius dalykus, kurie  tavyje sukuria tam tikrą dvasinio indo apimtį.  Tu turi ir menkumą, ir didybę. Tai paprašyk ištaisymo, kad šis pagrindas įgytų davimo formą, kad joje prasidėtų davimo poslinkiai, – ir tada Šviesa ateis.
Ji niekada neatsiliepia į norą, kuris kyla tavyje asmeniškai. Jis negali tapti tikru prašymu, kuris vadinamas MAN. Tokiu prašymu gali tapti tik noras, kilęs grupėje.

Iš 2011 m. birželio 6 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Atsakymo nėra – prašymas netikras

Šviesa, sklindanti per plyšius sienoje

Dvasinis liftas