Aplinkos poveikis
Klausimas: Anot kabalos, paveldimumas ir aplinka yra veiksniai, veikiantys žmogų nesąmoningame lygmenyje.
Su paveldimumu viskas aišku. Kalbant apie aplinką, ar aplinka, kurioje esame, veikia mus 100%? Kitaip tariant, neįmanoma nepatekti į jos įtaką?
Atsakymas: Net jei mes aiškiai nepasirenkame konkrečios aplinkos, bet esame tam tikrame sąlytyje su ja, ji vis tiek mus veikia: daugiau ar mažiau, tiesiogiai ar netiesiogiai. Be to, net mes patys nesuprantame, kaip patenkame į jos įtaką. Juk gali būti, kad nenoriu su ja kontaktuoti, bet ji vis tiek stipriai mane veikia.
Čia turime atlikti labai rimtą tiriamąjį darbą, kad žmogus suprastų, jog jam svarbiausia yra ištirti savo aplinką, kas konkrečiai jį veikia.
Kartais aplinka, kurioje esame, mus veikia gal net labiau nei žmonės, ji mus nukreipia į kokius nors visiškai nepraktiškus veiksmus, reakcijas ir pan. Todėl reikia labai gerai ištirti aplinkos poveikį žmogui pagal visus jos parametrus: negyvąjį, augalinį, gyvūninį ir žmogiškąjį.
Klausimas: Vadinasi, ir negyvoji gamta taip pat veikia žmogų?
Atsakymas: Žinoma! Argi oras neturi įtakos mūsų nuotaikai ir savijautai? O miestas ir namas, kuriame gyvenate? Dabar kalbu ne apie žmones, bet apie visa kita – ypač apie negyvąjį lygmenį. Visa tai mus labai veikia.
Perkelkite ką nors į kitą vietą, ištempkite jį į mišką ar už miesto ir pamatysite visiškai kitą žmogų, nes supančios gamtos poveikis labai stiprus.
Komentaras: Sakoma, kad jei esate šalia depresyvaus žmogaus, tada jo depresija gali būti perduota ir jums. O juo labiau esant depresyvioje visuomenėje.
Atsakymas: Visiškai teisinga.
#256816

Iš 2019 m. vasario 4 d. TV programos „Kabalos mokslo pagrindai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pasirinkimo laisvė, I dalis

Sprendimas – tinkama aplinka

Kaip pats save auklėjau

Tikėjimas Kūrėjo didumu priklauso nuo aplinkos. Jei aplinka nuolatos kalba apie Kūrėjo didumą ir perduoda man tą pojūtį, tai tik viena ta jėga egzistuoja ir nulemia mano ateitį, ji viena valdo pasaulyje ir visoje tikrovėje, ir taip į ją žiūriu.
Jei aplinka man neperduos tokios pojūčio, neįstengsiu vertinti Kūrėjo.
Tik jeigu aplinka spaudžia mane, įteigia Kūrėjo didybę ir būtinybę Jį atskleisti, įstengsiu pabusti ir tęsti savo kelią, eidamas pramintu taku, kaip suvokti Kūrėją.
Viena, ko mums trūksta, – tai aplinka, kuri įkvepia Kūrėjo didumu, visąlaik spaudžia mane ir žadina. Pradedantieji Kūrėjo didumą gauna ir individualiai, tačiau ateityje visa tai priklausys nuo aplinkos. Jei aplinka tuo nepasirūpins – nuvysiu. Pasirūpins – imsiu augti, kaip augalai po lietaus.
#264935

Iš 2020 m. gegužės 19 d. rytinės pamokos pagal Rabašo straipsnį

Komentaras: Pasaulį siaubia gaisrai. Jie vis dar nesibaigia Australijoje. Sudegė milijardai augalų ir gyvūnų, žuvo kelios dešimtys žmonių.
Gaisrai kilo Europoje, JAV – Kalifornijoje, Arkties regionuose, Sibire, Afrikoje, Amazonijoje. Pavyzdžiui, 2019 m. Amazonės regione sudegė daugiau miškų nei per visus metus nuo 2010 m.
Nesu mistikas, bet atrodo, kad tai – žinia žmonijai.
Atsakymas: Žinoma. Kaitiname atmosferą net savo požiūriu. Ir viskas dega. Beje, visa tai atsikuria tik per dešimtis ar net šimtus metų.
Kalbant apie Australiją, gaisrai ten dar baisesni, nes Australija – didžiausia mėsos tiekėja pasaulyje. Sudega galvijai, ganyklos ir kt. Sunku įsivaizduoti, kuo tai baigsis. Amazonijoje tai – deguonis. Kai dega medžiai ir visa gyvūnija – tiesiog siaubinga!
Kuo tai gresia? Jei žmonės kelia grėsmę vienas kitam, gamta veikia tuo pačiu principu. Juk iš visų keturių gamtos dalių: negyvosios, augalinės, gyvūninės ir žmogaus – mes esame aukščiausiai. Jei darome kokių nors klaidų, tai tarsi primetame savo elgseną visoms gamtos dalims. Ir štai ką turime.
Klausimas: Pasakėte esminį žodį – „kaitiname“. Vadinasi, mes patys padegame…? Ar esame padegėjai?
Atsakymas: Taip. Savo egoizmu. Juk mums niekas nesvarbu! Gaisrus sukelia mūsų tarpusavio santykiai.
Komentaras: Bet mes to nematome. Jei matytume, sustotume. Kodėl mums to neparodo?
Atsakymas: Kaip tai neparodo?! Argi nematote, kas vyksta visuomenėje? Kas vyksta tarp žmonių?! Pažiūrėkite, kas dvidešimtajame amžiuje darosi su žmonija!
Komentaras: Bet žmogus vis tiek nesako, jog tai vyksta dėl to, kad esame egoistai, kad aš egoistas.
Atsakymas: Jis nenori to matyti. Bet esame gamtos sistemoje. Taip elgiamės, toks mūsų požiūris į viską.
Klausimas: Sakykite, ar ugnis kuo nors ypatinga?
Atsakymas: Aišku, kad taip! Apskritai tai yra pati aukščiausia egoizmo išraiška, kai nieko nepaisau, esu pasirengęs viską sudeginti. Man nėra nieko švento. Dėl manęs viskas gali virsti dulkėmis. Pelenais! Štai taip yra iš tikrųjų.
Klausimas: Ir staiga šie žodžiai materializuojasi?
Atsakymas: Taip. Mūsų noras, mūsų požiūris materializuojasi tokiu būdu.
Klausimas: Tai net ne uraganai, žemės drebėjimai, ne ugnikalniai?
Atsakymas: Taip, ten kitoks stichijos siautėjimas, silpnesnis.
Klausimas: Jei dabar mums tai rodo ir mes gebėtume tai išsiversti, ką turėtume išgirsti?
Atsakymas: Mūsų egoizmas pasiekė aukščiausią savo lengvabūdiško požiūrio į aplinką, į panašius kaip aš lygmenį ir nenori nieko paisyti. Jis pasiruošęs viską paversti dulkėmis ir pelenais. Ir tai pamatysime gamtoje.
Mums tai rodo ir, beje, dabar dar rodo gana pasyviai, kad dega Amazonija, Sibiras, Australija… O po to prasidės tokios gamtos apraiškos, kokias matome baisiuose filmuose apie Žemę, apie tai, kas joje vyko prieš kelis milijonus metų. Visa Žemė degė. 100-200 metrų aukščio bangos užliejo sausumą. Ir viskas vėl prasidės nuo dinozaurų.
Ir ne perkeltine prasme, iš tikrųjų taip yra. Kadangi esame gamtos rate, kurį sudaro negyvasis, augalinis, gyvūninis, žmogaus lygmenys. Jei mes, aukščiausias lygmuo, nesugebame eiti pirmyn teisingai, viskas gali prasidėti iš naujo. Gamta turi laiko.
Klausimas: Tai, kad iš esmės egzistuojame ant įkaitusio rutulio, padengto tik plutele, taip pat gali sukelti ugnies išsiveržimą?
Atsakymas: Žinoma. Ten, gelmėse, – tokios temperatūros, būsenos, ertmės! Kas mes tokie čia, viršuje?
Problema ta, kad mes, nors ir maži, bet darome didžiulę įtaką. Tačiau ne savo protu!
Apskritai ši būklė labai įtempta.
Klausimas: Sakote, kad žmogaus mintys persmelkia viską aplinkui, visą erdvę. Bet juk žmogus negali valdyti savo minčių. Juk jis silpnas. Galvodamas negaliu sustabdyti minties.
Atsakymas: Rimtai?! Žmonija turi metodiką – kaip teisingai elgiantis, ištaisant save sutvarkyti visą gamtą, suteikti jai tobulą pusiausvyrą.
Klausimas: Kodėl šios mintys neprasiskverbia į žmogų?
Atsakymas: Todėl, kad žmonės nenori to girdėti. Kiek apie tai galime kalbėti?!
Klausimas: Kodėl jie nenori?
Atsakymas: Dėl egoizmo!
Komentaras: Susidaro uždaras ratas.
Atsakymas: Ne, tai ne uždaras ratas. Žmonės turi patys save įtikinti. Tereikia įsivaizduoti, kas mūsų laukia. Štai, jei įsivaizduotume, kaip lava vis labiau artėja mūsų link, kitaip žiūrėtume į tai, kas vyksta.
Klausimas: Jei tai susiečiau su savo mintimi, nukreipta prieš ką nors? Lava vis labiau artėja. Taip, iš tikrųjų. Bet kodėl žmogui taip neparodoma?
Atsakymas: Kodėl žmogui tai nėra taip aiškiai parodoma? Kad jam būtų palikta laisva valia. Kad jis vis dėlto elgtųsi kaip žmogus, o ne kaip gyvūnas, kuris bijo ir viską daro instinktyviai, patirdamas akivaizdų spaudimą. Kad liktų nors nedidelė laisva erdvė.
Komentaras: Nereikia man tos laisvos valios! Tegu viskas pagaliau liaujasi.
Atsakymas: Ne! Esi tarp panašių į save, ir jūs galite savo elgesį papildyti žmogiškuoju veiksniu, įtikindami vienas kitą, sutikdami priešintis savo prigimčiai. Bent kai kur, bent po truputį! Tai įmanoma.
Ar turime pakilti ir atlikti judesį kaip gyvūnai? Ne! Aukščiau už gyvūnus. Tik šiek tiek! Bet mes turime padaryti tam tikras žmogiškas išvadas. O tai įmanoma tada, kai esi laisvas ir, regis, tau niekas negresia, bet vis tiek nori pasielgti teisingai.
Komentaras: Taigi jau suprantu, kad mintys veikia viską, ir jei blogai galvoju apie kitus ir taip tarsi nekenčiu jų, tai…
Atsakymas: Negana to, net jeigu nebandau gelbėtis ir tai nekelia jokios grėsmės, vis tiek noriu būti panašus į integralią gamtą. Vis tiek noriu teisingai galvoti apie ją ir apie visą mažą Žemės rutuliuką. Noriu, kad būtų gerai. Kodėl? Todėl, kad esu žmogus.
Komentaras: Gerai, jei taip būtų!
Atsakymas: Na, bent jau šiek tiek! Virš gyvūno instinkto.
Klausimas: Vadinasi, reikia ne bėgti nuo gaisrų, o siekti gėrio. Ir tada viskas ims keistis?
Atsakymas: Žinoma! Net gyvūnai kažkiek tai supranta. O žmonės – ne.
Komentaras: Komentaruose rašo, kad jūs – idealistas. Tai dar gražus žodis. Neva žmogus to padaryti negali. Pasiūlykite ką nors realesnio.
Atsakymas: Aš, brangūs draugai, esu realistas! Gaila, bet realistas. Tik dar ne dabar, bet galbūt netrukus viskas virs tikrove.
Matau, kaip tai vyksta. Tai, apie ką galvojau prieš 20 metų, vyksta dabar. Tai, apie ką kalbu, kad įvyks po penkerių metų, bus rytoj.
Visų dėsnių turi būti laikomasi.
Klausimas: Kokio svarbiausio dėsnio turime laikytis?
Atsakymas: Žmonija laisva valia turi suvokti, kad reikia tinkamai, savanoriškai įsikišti į supančią gamtą. Papildyti negyvąją, augalinę ir gyvūninę gamtą savo veiksniu – žmogišku. Kai mane veikti verčia ne fiziniai dėsniai, bet mano aukštesnieji dėsniai, humaniški įstatymai, kurie yra aukščiau mūsų prigimties ir priklauso Aukštesniajam pasauliui.
Kitaip tariant, man to nereikia, bet noriu, nes tai yra aukštesnioji savybė. Kai norėsime, kad ji atsiskleistų, paliksime šį uždarą ydingą ratą, kuriame esame.
Klausimas: Kokią savybę norime atskleisti?
Atsakymas: Norime, kad atsiskleistų davimo, meilės savybė. Paprasčiausia yra mūsų tarpusavio ryšio savybė. Gero ryšio. Jei panorėsime, kad taip ir būtų, iš karto nuraminsime visą gamtą.
#259360

Iš 2020 m. sausio 13 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Dviejų jėgų pusiausvyros centre

Už ką gamta baudžia mus? I dalis

Gamta ima mus mokyti

Žmogus nekontroliuoja norų. Juos nulemia visuomenė. Jei palygintume papuasus ir šiuolaikinius žmones, galima aiškiai pamatyti, kad žmogaus vystymąsi nulemia jo norai ir malonumai.
Klausimas: Kodėl tuomet žmogus turi iliuziją, kad tai būtent jo norai?
Atsakymas: Jis nieko kito nežino. Jis tame sukurtas, tame vystėsi, ir todėl jaučia, kad tai jo. Ką reiškia jo? Iš tiesų jis lėlė, užpildyta tam tikrais norais, tam tikromis mažomis programomis, ir taip egzistuoja.
Klausimas: Ar manote, kad svarbu įsisąmoninti, kad visus norus man diktuoja visuomenė?
Atsakymas: Žmogus neturi savo norų – tai turi žinoti kiekvienas. Norus apibrėžia visuomenė, aplinka. Pakeitus aplinką, galima pakeisti tuos norus.
#265789

Iš 2020 m. balandžio 23 d. TV laidos „Postkoronaviruso epocha“

Daugiau šia tema skaitykite:

Optimalus vystymasis

Pasirinkimo laisvė, I dalis

Jei šio pasaulio norai neduoda ramybės…

Klausimas: Kokia turėtų būti visuomenė? Komunistinė?
Atsakymas: Taip, bet tai ne tas komunizmas, kurį kadaise studijavome Sovietų Sąjungoje ar skaitėme Karlo Markso knygose. Tai lygių, laisvų žmonių visuomenė.
Gamta reikalauja, kad prilygtume Kūrėjui. Negalime tapti panašūs į Kūrėją per kitokios formos ryšį, išskyrus tą, kurį iš principo vadiname komunizmu. Tačiau kalbama ne apie tą komunizmą, apie kurį buvo šaukiama Sovietų Sąjungoje, o apie visiškai kitokią laisvų, teisingai sujungtų žmonių visuomenę.
Svarbiausia yra auklėjimas. Buvo laikai, kai apie tai daug kalbėta Sovietų Rusijoje, bet niekas tuo neužsiėmė, tebuvo kuriamas toks įspūdis. O mes, visa mūsų pasaulinė bendruomenė, turime organizuoti auklėjimą pagal gamtos pavyzdį. Ne todėl, kad tai gerai ar blogai, o todėl, kad tik taip galime apsisaugoti nuo stichinių gamtos nelaimių, sukrėtimų, kuriuos sukelia mūsų neprotingas elgesys.
Esmė ne ta, kad teršiame supančią aplinką. Matome, kaip greitai gamta ėmė atsigauti, net per tas kelias savaites, kai šiek tiek apribojome neprotingą gamybą ir perdirbimą.
Svarbiausia, kad gamta vis dėlto privers mus tinkamai elgtis vieniems su kitais, kitaip tariant, privers pasijausti viena bendra žmonių bendruomene. Ne gyvūnų, o žmonių. Ir niekur nuo to nepabėgsime.
Esu tikras, kad šis virusas nepraeis šiaip sau, nors jau kalbama, kad jis netrukus išnyks. Aš tuo netikiu. Sakau jums tiesiai. Man atrodo, kad praeis mėnesiai, kol galėsime pradėti normalų gyvenimą. Normalų, bet ne bet kokį. Todėl turime galvoti apie tai, kaip pasiekti tinkamos tarpusavio sąveikos. Tai vienintelė problema.
Visa gamta – integrali, uždara sistema. Ir kol mes, žmonės, neatitiksime jos mūsų savybėmis ir ryšiais, gamta mus muš, smūgiuos, išspaus viską, kas įmanoma. Juk, kuo labiau esame išsivystę, tuo stipriau ji iš mūsų tyčiojasi, priversdama tinkamai reaguoti į ją ir kurti gerus, abipusius, bendražmogiškus santykius.
#265694

Iš 2020 m. balandžio 12 d. pamokos rusų k.

Klausimas: Kokie metodai padeda išeiti iš kritimo?
Atsakymas: Efektyviausias metodas – turėti tinkamą aplinką. Baal Sulamas rašo savo straipsniuose, kad aplinkos poveikis žmogui yra svarbiausia, stipriausia priemonė išeinant iš bet kokios būsenos, nes tu įsijungi į grupę, ir ji priverstinai tempiasi tave su savimi.
Vienminčių grupėje jūs praeinate įvairias būsenas, kartu mokotės, dalyvaujate seminaruose, atliekate tam tikrus veiksmus, tegul ir mechaniškai. Tokiu būdu grupė darys jums poveikį ir kiekvienas galės „išeiti iš savęs“.
Klausimas: Ir tada kritimas praeis?
Atsakymas: Taip, bet kas būtent praeis? Jei tu ateini į tam tikrą bendruomenę, kuri užsiima dvasiniu tobulėjimu, tai galiausiai kartu su jais pradedi kilti. Tai pirma.
Antra. Jei šalia nėra grupės, tai aš patariu nedelsiant užeiti į mūsų tinklalapį internete ir ieškoti įvairiausių pamokų. Visų pirma, rekomenduoju skaityti „Nieko nėra, išskyrus Jį“.
Klausimas: Vadinasi, galima atsiversti ir knygą?
Atsakymas: Žinoma, juk tu tarsi susijungi su autoriumi. Todėl aplinka gali būti ne tik žmonės, nors tai veiksmingiausia, bet ir informacijos šaltiniai.
#261573

Iš 2019 m. kovo 27 d. TV programos „Kabalos pagrindai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pakelti kritusį draugą

Ką daryti, jei nukritai…

Kada baigsis tavo kilimai ir kritimai

Keturi faktoriai, lemiantys mūsų pasirinkimą
Komentaras: Stebėdami savo gyvenimą matome, kad ne taip jau dažnai ką nors jame renkamės.
Galbūt mums taip atrodo, bet net naujausi tyrimai atskleidžia, kad gimimą, mirtį, charakterio bruožus, netgi politines pažiūras lemia visuomenė arba genai. Vadinasi, gamta mums nesuteikia jokio pasirinkimo.
Didysis XX a. kabalistas Baal Sulamas šia tema parašė straipsnį „Valios laisvė“, kuriame aprašė keturis faktorius, veikiančius mūsų vystymąsi ir lemiančius pasirinkimą.
Pirmasis faktorius vadinasi „žmogaus pagrindas“ arba paveldėta informacija.
Atsakymas: Iš tiesų, kiekviename mūsų yra informaciniai įrašai, kabaloje vadinami „rešimot“.
Komentaras: Baal Sulamas sako, kad idėjos, mintys, nuomonės – visa tai praranda savo ankstesnę formą ir tampa žmogaus savybėmis jam gimstant. Mes nesirenkame, tai nulemta gamtos.
Antrasis faktorius šiek tiek įdomesnis – tai nekintančios savybės. Kiekviename pagrinde yra kintančių ir nekintančių savybių.
Atsakymas: Žmogus gimsta su konkrečiai nulemtais bruožais, su tam tikru charakteriu. Šiuose rėmuose jis gali kai ką keisti, bet pačių rėmų – ne. Net iš savo gyvenimiškos patirties matome, kad turime tokių pradmenų, kurių neįmanoma pakeisti.
Komentaras: Baal Sulamas pateikia pavyzdį, kaip iš kviečio grūdo visada išauga kvietys.
Atsakymas: Taip. Niekas kitas neišaugs. Galime aplinkos poveikiu arba kitokiomis įtakomis pakeisti tam tikras vidines grūdo savybes, ne daugiau. Priklausomai nuo aplinkos, kurioje jis augs.
Komentaras: Taigi, čia jau trečiasis faktorius, kai įgimtos savybės gali keistis dėl aplinkos poveikio.
Pavyzdžiui, jei iš prigimties šykštų žmogų apgyvendintume perteklinėje aplinkoje, visai gali būti, kad ši jo savybė pasikeistų į kardinaliai priešingą arba iš viso nesivystytų.
Ir ketvirtasis faktorius, lemiantis kūrinio vystymosi stadijas, – tai išorinis poveikis: klimatas, visuotinis atšilimas, krizės ir t. t. Tarkime, jei gyvename normalioje visuomenėje ir viskas gerai, tai ji stabili. O jei prasidės pasaulinė krizė ir kils problemų, tai visai įmanoma, kad ji pasikeis.
Kaip šie keturi faktoriai veikia žmogų?
Atsakymas: Vienu metu ir dažnai nesuprantamais deriniais. Mes aiškiai nesuvokiame, kas vyksta.
Viena, ką turime išsiaiškinti, kiek mes nuo jų priklausome ir kokioje būsenoje bet kada galime juos paveikti atskirai, t. y. konkrečia kryptimi, konkrečiu tikslu.
Svarbiausia – kaip išsiaiškinti, ko norėtume gauti iš savęs paties ar iš kitų, tarkime, vaikų, iš auklėjimo, kaip juos paveikti bet kuriuo metu, kokiame lygmenyje ir t. t.
Komentaras: Išeitų, kad vienintelis faktorius, kurį galime pakeisti – aplinka?
Atsakymas: Tik ji!
Tačiau kalbame ne apie įprastą aplinką. Pirmiausia turime išsikelti galutinį tikslą, suprasdami, ko norime pasiekti savo veiksmais. Galbūt labai daug investuosime į auklėjimą, o po to nieko negausime, – žiūrint, į ką koncentruosimės, ką norėsime pakeisti.
Reikia suprasti savo galimybių ribą, kokias optimalias priemones tam turime, kaip bendrauti su žmogumi, kad jis pats dalyvautų savo pokyčiuose. Vadinasi, viskas priklauso ne tik nuo mūsų, bet ir nuo paties objekto bei supančios aplinkos.
Laukite tęsinio…
#256804

Iš 2019 m. vasario 4 d. TV programos „Kabalos pagrindai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Įsivaizduojamos laisvės įkaitai

Valios laisvės paieškos, I d.

Valios laisvės paieškos, II d.

Klausimas. Vos tik atsikleidžia dvasinio pasaulio svarba, iškart kyla koks nors ramybės neduodantis noras šiam pasauliui. Jis tampa stipresnis už norą dvasingumui. Kam duodama ši kliūtis?
Atsakymas. Vadinasi, problema ta, kad neturite patikimos aplinkos, kuri suteiktų jums didesnę trauką, kaip atskleisti gyvenimo prasmę.
Jei esate vienas, aišku, kad supanti aplinka bus kur kas stipresnė ir įtrauks jus. Bet jeigu aplink save sukursite mažą bendruomenę, kurioje stengiamasi tinkamai tarpusavyje veikti, tai kiekvienas galės remtis kitais ir taip eiti pirmyn.
#260957

Iš 2020 m. vasario 2 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Iš kur ateina mintys ir norai?

Dvasinis malonumas iš fizinio veiksmo

Kaip dirbti su žmogaus prigimtimi

Baal Sulamas veikale „Valios laisvė“ rašė: Kam gi savo gyvenime galime daryti įtaką? Ar pakanka mums suteiktos valios veikti, kad pakeistume savo gyvenimą ir likimą? Ir iš to kyla keli klausimai.
Kodėl žmogus natūraliai, iš prigimties negauna žinių apie laisvę, savo ribotumą, apie tai, kaip gali realizuoti savo laisvę?
Kodėl nepaisant mūsų įgimto tingumo ir sveiko egoizmo (juk nesąmoningai arba sąmoningai visą laiką vykdome savo kūno nurodymus) – noro maksimaliai gauti minimaliai stengiantis, – skirtingai nuo gyvūnų, elgiamės neapgalvotai ir neefektyviai?
Jei mes tokie racionalūs, protingi ir išsivystę, palyginus su negyvąja gamta, augalais bei gyvūnais, kodėl staiga pasielgiame taip, kaip joks gyvūnas? Gyvūnai nerizikuotų, nešokinėtų su parašiutais, neskristų į kosmosą, o gyventų sau ramiai, laimingai, ir viskas.
Ar mes jau neturime ko veikti Žemėje? Ko mes siekiame? Kodėl elgiamės nepateisinamai: kariaujame, teršiame, naikiname savo mažą pasaulėlį, savo žemės rutulį?
Gyvūnai taip nesielgia. Jie palaiko gerą abipusį ryšį su savo aplinka, yra visiškoje homeostazėje. Supantis pasaulis jų nespaudžia, nežaloja, o jie nedarko ir nenaikina aplinkos, kad būsimai kartai netektų kentėti. Nieko šito tarp gyvūnų nėra, nes jie veikia savo sveiko egoizmo rėmuose.
Žmogaus problema ta, kad jis neturi tokių rėmų. Jis pasiryžęs bet kam, kad patenkintų savo beribį egoizmą. Jam nesvarbu, kas nutiks po to, nors ir tvanas. Svarbu šiandien, dabar patirti trumpalaikį malonumą.
Net jeigu jo sukaupti milijardai sprogtų kaip muilo burbulai, jam būtų nesvarbu. Ir tai, kad jis naikina milžiniškus žemės, naftos, vandens, oro kiekius – jam taip pat neturi reikšmės, jis į tai nekreipia nė menkiausio dėmesio. Vadinasi, elgiamės visiškai nepagrįstai, neprotingai. Ir to negalima pateisinti.
Taigi, esame labai nutolę nuo gyvūnų. Gyvūnai instinktyviai su gamta yra viename lygyje ir niekaip jai nekenkia. O žmogui suteikta galimybė, žinios, kuriomis jis naudojasi ir kenkia pats sau.
Valios laisvė pirmiausia reiškia laisvę elgtis teisingai. Tam reikia pažinti supančią aplinką, save, suvokti savo poelgių pasekmes. Čia slypi didžiulė mūsų vystymosi, supratimo ir svarbiausia – auklėjimo spraga.
Todėl valios laisvei reikia labai rimto kiekvieno žmogaus ir visos žmonijos pasirengimo.
#249834

Iš 2019 m. gegužės 12 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Ar aš laisvas?

Suprasti Gamtos reikalavimus

Ar reikia vystyti egoizmą?

Klausimas. Užsiimu kabala ir turiu grupę, su kuria dalijuosi bendru tikslu. Tačiau jaučiu, kad manęs niekas nesupranta, kad ji nepakankamai stipri man. Ką daryti?
Atsakymas. Vis tiek verta būti grupėje. Geriau būti silpnoje grupėje nei atskirai.
Klausimas. Tačiau ar galiu laisvai pasirinkti aplinką? Tai priklauso nuo manęs?
Atsakymas. Ne. Vienas žmogus nieko negali padaryti. Jis vis tiek turi pasirinkti aplinką. Jei manote, kad ta aplinka jums silpna – pereikite į kitą.
Bet mano nuomone tai bus neteisingas pasirinkimas. Realizuokite save toje aplinkoje, kur esate. Ir pamatysite: kas jums duota – teisinga.
#256987

Iš 2019 m. lapkričio 17 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Stiprus ryšys su grupe

Pakeleiviai dvasiniame kelyje

Ar galima judėti pirmyn be grupės?