Pateikti įrašai su apribojimas žyme.


Kelias į galutinę būseną

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Ar vykdydamas Pirmąjį apribojimą (Cimcum Alef), aš atsisakau Kūrėjo programos, su kuria jis mane sukūrė. Ar taip?
Atsakymas. Ne. Kūrėjas mane sukūrė, kad aš tapčiau tokiu, kaip Jis. Todėl jis sukūrė žmogų – Adomą, nuo žodžio „panašus“.
Bet koks Kūrėjo veiksmas mus stumia į priekį po žingsnelį į visišką panašumą, amžinybę ir tobulumą. Atsitraukimo nėra. Net jei mes matome, kad pakeliui yra sudužimas kli (indo), kritimas, visokių klipot (netyrų troškimų) ir baisių būsenų, kai žmonės kariauja, žudo vienas kitą, daro viską, ką tik nori, tai tik reiškia, kad tai vyksta ir dvasiniame pasaulyje.
Tokie sukrėtimai būtini, kad suprastume šiuos norus ir juos sujungtume į tokią konstrukciją, kuri vadinasi „absoliuti siela“ arba „Adomas“. Kitaip neįmanoma.
Visas procesas yra praktiškai numatytas iš anksto, jo pabaiga yra aiški. Galutinė būsena iš pat pradžių valdo visų veiksmų pradžią. Kitaip tariant, Kūrėjas nusprendė sukurti tobulą žmogų, kuris būtų toks pats, lygus, lygiavertis Jam. Ir šis žmogus (ta būsena, arba siela) atsiranda iš karto.
Turint pradinę ir galutinę būseną, tarp jų ir atsikleidžia šis kelias. Kam jis skirtas? Žmogus neturi būti lėle, panašia į Kūrėją. Kūrėjas galėjo jį sukurti tokį, koks yra Pats, bet tada žmogus nebūtų savarankiškas. Tam, kad atsirastų savarankiškumas, mes turime praeiti visus kelio etapus jausmiškai, sąmoningai.
Todėl tam reikalingos mūsų pastangos, bandymai, ieškojimai, kančios. Priešingu atveju mes neturėsime chisarono (noro, siekio, aistros) ir būsime bejausmėmis mašinomis. Jausmai kyla laipsniškai tik po visų šių operacijų, nuosekliai atliekamų su mumis iš aukščiau.
Mes neišvengiamai pasieksime galutinę būseną, ji jau užsakyta. Tačiau kelią pasirenkame patys. Kelio paieškose išryškėja naujos savybės, kančios, pojūčiai, norai, siekiai – visi jausmai. Ir jie turi mums parodyti, ką reiškia Kūrėjo tobulumas. Būtent tai mes ir vystome savyje.
#246311

Iš 2019 m. kovo 7 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Kūrimo programa

Įsitraukti į kūrimo programą

Aukštesniosios jėgos, arba, kaip pakeisti likimą

Komentarų nėra

Ar baimė padeda pažinti save?

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Ar baimė padeda pažinti save?
Atsakymas. Baimė – labai reikalinga vidinio gyvenimo forma, nes egoizmas, noras mėgautis, jaučia tik tuštumą arba prisipildymą, t. y. baimę arba jos nebuvimą.
Todėl baimė – pati natūraliausia egoizmo egzistavimo forma. Mūsų pasaulyje suskaičiuojama daugiau nei 800 baimės rūšių. Šiomis baimės rūšimis tiriame save.
Klausimas. Ar yra kabaloje metodika, kuri moko pakilti virš baimės?
Atsakymas. Žinoma! Svarbiausia – sukurti savyje Kūrėjo didybę, tai padės pakilti virš baimės. Baimė visą laiką tave vysis ir padės kairiojoje linijoje, o tu kilsi virš jos dešiniojoje. Tai stums tave pirmyn.
Kitaip tariant, pakilimas virš egoizmo – tai pakilimas virš baimės. Žmogus, net nesuvokdamas to, kiekvieną savo gyvenimo akimirką jaučia baimę. Taigi, savęs jutimas – tai baimės suvokimas: „Kas vyksta su manimi?“ Nuo kokių išorinių ar vidinių problemų turiu pasislėpti, pasišalinti, saugotis?“ Viskas balansuoja tik ties baimės suvokimu.
Klausimas. Kaip subalansuoti šią nepatogią būseną?
Ataskymas. Tik išeinant, pakylant virš savęs: apribojimas (cimcum) – ekranas (masach) – Atspindėtoji Šviesa (Or Chozer).
Klausimas. Šiais laikais žmonija daug uždirba iš antidepresantų, kurie padeda išvengti baimių. Ar tai ženklas, kad, laikui bėgant, baimė nuolat auga?
Atsakymas. Dabar žmonija išgyvena labai įdomų tarpusavio jungimosi virtualiuose tinkluose ir pan. periodą. Visa tai plėsis.
Žmonėms kils daugybė problemų, baimių, nerimo, nes tokiu būdu įsijungdamas kiekvienas perduoda kitiems savo baimę. Taip vieni kituose mes labai daug ką ištaisome.
#229145

Iš 2018 m. vasario 11 d. pamokos rusų kalba

Komentarų nėra

Laidavimo dėsnis

Dvasinis darbas, Laidavimas

каббалист Михаэль ЛайтманSvarbiausia mums – laikytis laidavimo dėsnio, o visa kita atliks aukštesnioji Šviesa.
Baal Sulamo straipsnyje „Toros dovanojimas“ parašyta, kad nėra būtinybės rūpintis savo pačių egzistavimu, jei 600 000 žmonių saugo mano interesus, kad man nieko netrūktų. Tai gamtos dėsnis: jei taip laiduoju už kitus, tai jie taip laiduoja už mane.
Ir man nereikia laukti, kai jie pirmi ims taip elgtis su manimi. Juk tai gamtos dėsnis. Juose matau save: pasaulis, esantis prieš žmogų, tai ir yra jis pats. Ir vos tik aš laiduoju už visą pasaulių sistemą, nusipelnau, kad visa pasaulių sistema visiškai laiduoja už mane.
Šis dėsnis veikia bet kurio žmogaus ir visų kartu atžvilgiu. Viskas priklauso nuo kiekvieno iš mūsų: ar įstengsime taip elgtis su savo draugais.
Tik per laidavimo dėsnį galima suprasti, kas yra tikėjimas aukščiau žinojimo, kai elgiamės su kitais kaip su tikruoju savimi, o su savimi kaip su tikru gyvūnu. Ir tuomet viskas stoja į savo vietas, realizuojamas šis gamtos dėsnis.
Jeigu žmogus laiduoja už draugus, tai pagal gamtos dėsnis jis liaujasi rūpintis savimi. Taip tai veikia, kai pasiekiame apribojimą.
#242078

Iš 2019 m. vasario 15 d. pokalbio per kongresą dykumoje „Kuriame bendrą chisaroną“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas yra „abipusis laidavimas“

Laidavimo jėga

Laidavimas – raktas į naująjį pasaulį

Komentarų nėra

Pakilti iš savojo Kėtėr į aukštesniojo Malchut

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль Лайтман„Malchut“ būsena – kai nieko neturiu, o „Kėtėr“ – kai turiu viską. Turėti viską dvasiniame pasaulyje reiškia pasiekti galimybę duoti Kūrėjui.
Ir staiga iš savo Kėtėr, kuriame turiu viską, iš pasiektos davimo pakopos, krentu į tamsą, kitaip tariant, galvoju apie save, apie tai, ko neturiu. Nieko nesuprantu, nieko nejaučiu, pavydžiu kitiems ir imu jų nekęsti. Jaučiuosi visiškai niekam tikęs, visiškas nulis.
Tai vadinasi „aukštesniojo Malchut“. Gavau neištaisyto noro priedą, kur jaučiu tiesą: kas iš tiesų esu. Kaip man iš tos būsenos pakilti toliau, į aukštesnės pakopos Kėtėr?
Pirmiausia reikia liautis galvojus apie save, tai vadinama apribojimu. Man nesvarbu niekas, ką pats jaučiu, man svarbu, kas vyksta su grupe. Tai tarsi motina, kuriai kur kas svarbiau, kas vyksta su kūdikiu nei jos pačios būsena. Kitaip tariant, svarbesnė turi tapti grupė, o po grupės Kūrėjas.
Jeigu įstengsiu džiaugtis, kad iš visiškos tamsos įstengiu galvoti apie grupę ir Kūrėją, vadinasi, įėjau į dvasinę erdvę ir esu „tikėjime aukščiau žinojimo“, duodu aukščiau savo noro mėgautis.

#231305

Iš 2018 m. rugpjūčio 6 d. pamokos „Nuo bejėgiškumo prie šauksmo Kūrėjui“

Daugiau šia tema skaitykite:

Tarp menkumo ir didybės

Grupė =10 + žmonija

Darbas Kūrėjo pasaulyje

Komentarų nėra

Kaip puodas gali tapti puodžiumi

Dvasinis darbas, Kūnas ir siela

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Negi Adomas gali pasiekti Kūrėją? Kaip puodas gali tapti puodžiumi?
Atsakymas. Yra toks noras, kai siekiama gauti, mėgautis, viską sugerti į save. Todėl jį vaizduojame kaip puodelį.
Be to dar yra ir ketinimas, nusakantis, kaip panaudosiu savo norą.
Tarp noro ir ketinimo galime atlikti veiksmą, vadinamą apribojimu. Tai reiškia, kad net labai norėdamas gauti sau atsisakau šio veiksmo, nes nenoriu būti priešingas Kūrėjui. Todėl sukuriu sąlygą, vadinamą „Cimcum alef“ – „Pirmasis apribojimas“.Tačiau Kūrėjas nori, kad gaučiau tą malonumą, sklindantį iš Jo kaip Šviesa. O aš prieš Šviesą „užstumiu sklendę“ ir sakau: „Ne, nepriimsiu tavęs, nes tada tapsiu gaunančiuoju, o tu – duodančiąja. O aš noriu pasiekti Tavo lygmenį“.
Sklindanti į mane Šviesa vadinama „tiesiogine Šviesa“ („Or jašar“). Šviesa, kurios nepriimu, vadinasi „atspindėta Šviesa“ („Or chozer“).
Po to, kai atspindžiu tiesioginę Šviesą, imu tikrinti, kiek galiu gauti, kad pajusčiau malonumą ne aš, bet Kūrėjas, dirbti ne savo, bet Jo norui. Matau, kad galiu įdėti visai mažai pastangų, priimti nedidelį Šviesos kiekį. Ir tuomet prisipildau iki nustatyto lygio.
Šviesa, kurią gaunu, vadinama „vidine Šviesa“ („Or pnimi“).
Taigi, kai tampu panašus į Kūrėją, mano gavimas prilygsta Kūrėjui. Tokios būklės esu lygus Kūrėjui.
Taip tęsiu darbą visose 125 pakopose daugybėje sričių, kol visiškai prisipildau.
Kiekviena dalis, kurią konstruoju savyje Kūrėjo pavyzdžiu, vadinama siela. Pagal tai, kaip ją taisau, kildamas 125 pakopomis, ji auga ir tampa vis didesnė.
Klausimas. Vadinasi, siela nėra kažkas pastovaus?
Atsakymas. Tai noras, kuris tampa lygus Kūrėjui.

Iš 2017 m. gegužės 14 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Daugialypis Šviesos poveikis

Uždraustasis vaisius: antrojo bandymo nesėkmė

Pasistengti ir rasti (igati ve macati)

Komentarų nėra