Klausimas: Ėmiau analizuoti save ir priėjau prie išvados, kad nežinau, kas toks esąs. Ar kabala padės man tai išsiaiškinti?
Atsakymas: Kabala padės išsiaiškinti. Bet nejau tai taip svarbu – išsiaiškinti, kas aš toks?
Nesistengčiau to sužinoti, nors, kaip sakoma kabaloje, žmogus siekia pažinti savo sielos šaknį.
Iš principo turime tai sužinoti, bet ne kas aš toks dabar, mat apie gyvūninį kūną nėra ko mąstyti, tai vien menki instinktai – ne daugiau.
Kas aš iš tikrųjų – prie to prieisime pačioje savo taisymosi pabaigoje, kai ištaisysime visą savo egoizmą, tikslingai mums tam duotą. Iš tikrųjų esame didžiuliai, didūs, dvasiškai labai aukšti kūriniai, kurie turi tai atskleisti. Ir mes atskleisime tai.
#260304

Iš 2020 m. sausio 5 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Pažinti patį save

Kaip galima pažinti patį save?

Savęs pažinimas ir laimė

Kaip išeiname iš egoizmo? Išeiname iš savo noro mėgautis ir siekiame būti mūsų tarpusavio ryšio viduje. Todėl kiekvienas jau nekreipia dėmesio į save, o tik į tai, kas yra tarp mūsų. O tarp mūsų ir yra dvasinė erdvė, juk ji ne manyje.
Aš – tai mano egoizmas, o už jo ribų – davimo ir meilės jėga, Kūrėjas, vieta, vadinama aukštesniuoju pasauliu. Ten yra mūsų gyvenimo tikslas, kūrinijos tikslas, į kurį turime ateiti.
Kiek kaskart pakylame virš savo egoizmo, virš savo „aš“ ir žengiame žingsnį iš savęs artimo link, tiek imame jausti dvasinį pasaulį, aukštesniąją jėgą, tikrovę, esančią už mūsų, už ego ribų. Taip turime galimybę atitolti nuo koronaviruso. Šis virusas išstumia mus iš mūsų egoizmo, versdamas išeiti iš savojo „aš“ į išorę.
Tai efektyviausias, tinkamiausias vaistas. Išėjimas iš egoizmo yra visų problemų sprendimas, o virusas atsiųstas tam, kad išgydytų egoizmą. Jis rodo mums, kad reikia pakilti virš savo egoizmo, virš savojo „aš“ ir susijungti su kitais. Taip randame veiksmingą vaistą, tinkamai ištaisome savo būseną.
Turiu pabėgti nuo savęs, egoisto, į erdvę tarp mūsų, ten, kur yra dvasinis pasaulis, Kūrėjas, bet nesuprantu, kas yra „tarp mūsų“, nes tai tokia sritis, kurios egzistuojančios dar net nejaučiu. Tačiau turime siekti ryšio ir tada pajausime, kad virš šitos mano ir tavo egoizmo jungties yra aukštesnis pasaulis, kitas matavimas, kuris viena pakopa aukščiau už mus.
Ten rasime „Izraelio žemę“ („žemė“ reiškia „norą“, o „Israel“ reiškia „tiesiai į Kūrėją“, jašar kėl), ten įstengsime siekti Kūrėjo, Jį jausti, ten Jis yra. Tenai yra ateities pasaulis, mūsų dvasinis, amžinas gyvenimas – viskas yra tik ten, ryšyje tarp mūsų.
Todėl meilė artimam kaip pačiam sau yra pagrindinis visų ištaisymų, kur yra Kūrėjas, dėsnis.
Ryšys su draugais man tampa vis svarbesnis už mane patį. Ir kuo svarbesnis draugas, tuo labiau einu pirmyn ir tuo labiau tolstu nuo šio pasaulio – kol dvasinis pasaulis man tampa svarbesnis, kitaip tariant, davimas, meilė artimui, mūsų vienybė tampa svarbesni nei aš pats.
Tai reiškia, kad pralaužiu sieną tarp „Egipto“ ir „Izraelio“, pereidamas Raudonąją jūrą (heb. k. yam suf – baigtinė jūra – vert. past.), per galutinę sienos liniją, po kurios nebegrįžtama atgal. Juk iki to dar yra pavojus, kad galiu sugrįžti į „Egiptą“.
#262474

2020 m. balandžio 1 d. iš rytinės pamokos, tema „Pesachas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Koronavirusas: kiaurai visas galaktikas

Žvelgti kitaip į kliūtis ir sunkumus

Mintys apie koronavirusą VI d.

Pastaruoju metu mūsų pasaulis atskleidžia savo nesavarankiškumą, kvailumą, melą. Gražios frazės tik padeda matyti, kaip neatitinkame įvairių idealų.
Tie laikai, kai žmonės gaudavo įkvėpimą iš tokių frazių, jau praėjo. Šiandien esame blaivesni, egoistiškesni ir ieškome realių sprendimų, kaip sukurti teisingus tarpusavio santykius.
O ši užduotis atveda prie maldos. Kūrėjas nulemia visą prigimtį, „už“ ir „prieš“, judina, purto mus. Ir tik įsitvėrę už Jo galėsime išlaikyti prigimtį savyje taip, kad ir ji mus laikytų.
Todėl svarbiausia – tai malda, prašymas Kūrėjui, kad Jis laikytų mus aukščiau mūsų egoizmo. Tik kildami virš egoizmo pasiekiame teisingą būseną, vadinamą tikėjimu aukščiau žinojimo arba davimu aukščiau gavimo.
Nepaisant to, kad mūsų kūnas ir protas nesutinka duoti, mylėti, aukotis, turime įvaldyti Kūrėjo savybę ir su džiaugsmu duoti.
Tame lygmenyje, kuriame esame, gauname galimybę priglusti prie draugų ir Kūrėjo, kad per juos mus veiktų aukštesnioji jėga ir atjungtų mus nuo mūsų egoizmo, nuo mūsų „aš“, ir galėtume palikti savąjį „aš“.
Tuomet pajaučiame pakopą ne savyje, tikėjimą aukščiau žinojimo, pajaučiame dešimtuką, o joje – Kūrėją. Iki tol – neįmanoma. Todėl tinkamas savęs pozicionavimas dešimtuko ir Kūrėjo atžvilgiu – prašyti jų, prašyti Kūrėjo, daryti viską, kas įmanoma, kad jie tau padėtų ir ištrauktų tave iš tavojo „aš“. Antraip, pasiliksi jame, ir kada tai su tavimi nutiks?.. Ar apskritai kada nors įvyks – neaišku.
Baal Sulamas rašo, kad džiaugiasi atsiskleidžiančiomis problemomis, nes tos, kurios neatsiskleidžia, praktiškai yra nulinės būsenos, ir kas žino, ar atsiskleis. O jei atsiskleis, tai bus didžiulis gėris, laimė, maloningumas.
Todėl reikia iš visų jėgų siekti ir svarbiausia prašyti grupės, kad ji padėtų. Jei paprašysime, tai mūsų prašymas pasieks Kūrėją.
#254190

Iš 2019 m. rugsėjo 7 d. kongreso Moldovoje pamokos Nr. 4

Daugiau šia tema skaitykite:

Išprašyti Kūrėjo šviesti mums

Malda, išjudinanti sistemą

Teisingas prašymas Kūrėjui

Klausimas. Būnat kongrese norisi į visus įsijungti. Tačiau, kita vertus, norisi tai atlikti greičiau ir pabėgti, sėstis į kampelį ir iš šalies stebėti, kas vyksta. Tačiau atvykai iš toli, tiek visko įveikei ir reikia įsijungti į draugus. Kaip su tuo dirbti?
Atsakymas. Manau, kad reikia atjungti savąjį „aš“. Viskas, kas jumyse kyla, palikite vėlesniam laikui, kai grįšite namo.
Darykite viską, ką daro kiti ir mėginti pajausti, ką jaučia visi. Per kongresą nereikia bėgti į šalį, panirti į apmąstymus ir įvairias mintis.
Maksimaliai dalyvaukite bendrame judėjime, bendrame žaidime, bendrame veiksme.
#253550

Iš 2019 m. vasario 13 d. pamokos rusų k.

„Kodėl gi kiekvienas jaučiasi esąs individualybė? Kas kiekviename iš mūsų ypatingo? Kokią savybę savyje vis dėlto galime nepriklausomai keisti?
Jei ji yra, turime ją išskirti iš visų kitų savybių ir ugdyti tik ją, nes visos kitos bus realizuotos priverstinai.“ (Baal Sulamas „Valios laisvė“)
Kur gi mano „aš“? Po to, kai jį apibrėšiu, galėsiu įsitverti už jo ir suprasti, kokiais atvejais jis gali būti laisvas.
Ir ką man tai duos? Jei pastebėsiu, kad esu visiškai nelaisvas ir mane valdo kokia nors pasaulinė valdžia, ar virš manęs kosminiame laive sėdi ateiviai ir kažkaip mane nustato, ar tai ką nors pakeis manyje?
Elgsiuosi kitaip? Ne. Tik galėsiu sužinoti, kad elgiuosi taip dėl kažkieno blogos valios. Ir kas? Tai praktiškai neturi jokios reikšmės, juk elgsiuosi taip pat.
Kitaip tariant, visas mūsų darbas – apibrėžti, kas mums iš tiesų daro įtaką, kas mums vadovauja.
#250319

Iš 2019 m. gegužės 12 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Ar aš laisvas?

Kur slypi valios laisvė

Ar gali žmogus valdyti savo likimą?

Klausimas. Kalifornijos universiteto specialistai nustatė, kad pagrindinis laimingų ir sėkmingų santykių požymis yra žodžio „mes“ vartojimas partnerių pokalbio metu.
Įvardžio „mes“ naudojimas rodo glaudų ryšį tarp žmonių, kurie, kaip rašoma, nėra pavaldūs egoizmui santykiuose ir siekia rezultatyviai vystyti bendradarbiavimą.
Žmonija visą laiką gyvena „aš“ viduje, su „aš“. Ir taip tęsiasi toliau. Ar tai aklavietė?
Atsakymas. Ne, „aš“ nėra aklavietė, nes kalba apie mano pagrindą: ant ko stoviu, kur judu, ką noriu padaryti, pakeisti Žemėje. Todėl nemanau, kad „aš“ yra bloga mūsų kalbos dalelytė. Priešingai, viskas priklauso nuo to, ką pridedu prie „aš“.
Klausimas. Ką turėtume pridėti prie „aš“?
Atsakymas. Turiu nuomonę, turiu jėgą, turiu galimybę, gerą požiūrį į kitus, noriu visa tai realizuoti. Tuomet „aš“ – teigiamas elementas.
Klausimas. O koks blogasis „aš“?
Atsakymas. Savaime suprantama, viskas priešingai: kai dėl savo „aš“ noriu palenkti kitus ir pan. Būtent savo „aš“ žmogus turėtų aiškiai suvokti: kas gi tas manasis „aš“?
Klausimas. Koks žmogaus kelias nuo „aš“? Kur jis juda toliau?
Atsakymas. Nuo „aš“ judame prie „mes“. Bet „mes“ egzistuoja visada tik kaip mūsų „aš“ visuma. Niekaip kitaip.
Kai imu anuliuoti save prieš „mes“, bet tai darau aš, o ne kas nors kitas man sako „mes“, kai save pažeminu ir sakau „mes“, t.y. esu pasirengęs susijungti su kitais, žinodamas, kad su jais turėsime vieną bendrą „Aš“, tai jau bus kitas lygmuo.
Tai pakilimas virš mažojo „aš“ į didelį „Aš“, į kurį įeina „mes“.
#242951

Iš 2018 m. gruodžio 4 d. TV laidos „Naujienos su M. Laitmanu“

Klausimas. Labai sunku liautis siejus savo „aš“ su penkiomis materialiomis juslėmis, manant, kad mano kūnas – tai aš. Kaip man atskleisti savąjį „aš“?
Atsakymas. Reikia į savo kūną žiūrėti iš šalies, kaip į gyvūną. O „aš“ – tai kažkas, ko apskritai nėra kūne. Kūnas miršta, o „aš“ lieka.
Bet kol kūnas miršta, noriu susijungti su savuoju „aš“, būti jame. Ir tuomet manęs nedomina, kas bus su kūnu.
#240199

Iš 2018 m. spalio 7 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Mano dvasinis „aš“

„Aš“ – panašumo į Kūrėją matas

Atskirti savąjį „Aš“ nuo laikinojo kūno

Klausimas. Ką aš atskleidžiu savęs pažinimo procese: dėsnius, programą ar savo „aš“ supratimą? Kas yra žmogaus „aš“?
Atsakymas. Kūrėjo atsiskleidimo laipsnis žmoguje vadinamas jo „aš“. Mūsų pasaulyje tapatiname mano „aš“ su savo egoizmu. Dvasiniame pasaulyje „aš“ neegzistuoja. Jame „aš“ yra panašumo į Kūrėją matas.
Klausimas. Kas egzistuoja kabalisto požiūriu – „aš“ ar tik „mes“?
Atsakymas. Esmė ta, kad visas pasaulis, visa kūrinija yra „aš“. Todėl, kai aš susivieniju su draugais, tada atskleidžiu savo tikrąjį „aš“.
Klausimas. Mano „aš“ – tai Kūrėjo pasireiškimas žmoguje ar mano suvokimo, kad Kūrėjas atsiskleidžia manyje, laipsnis?
Atsakymas. Tavo „aš“ yra tai, kas dabar kalba tavyje; tai, kas tu šiandien esi. O tikrasis žmogaus „aš“ – tai noras vienytis ir mylėti, kuris tampa lygus Kūrėjui. Tą reikia pasiekti.
Pradėk siekti susivienijimo ir Kūrėjo atskleidimo šiame susivienijime, tada viskas bus gerai.
#228540

Iš 2018 m. vasario 11 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas mes – laisvi žmonės ar kūrinijos sraigteliai?

Mano dvasinis „aš“

Atskirti savąjį „Aš“ nuo laikinojo kūno

Klausimas. Vienintelis užsiimančio dvasiniu darbu žmogaus išsigelbėjimas – draugų svarba?
Atsakymas. Yra du požiūriai. Pirmiausia, gelbėjuosi, kad išgelbėčiau juos. Juk dėl jų galiu ištraukti save iš egoizmo srauto, kad atiduočiau save jiems. Visų antra, pats išsigelbėti negaliu, tik jie mane gali išgelbėti.
Abiem atvejais draugų svarba – grynai egoistiška. Tai ir yra abipusis laidavimas
Tada malda būtinai už visus.
Klausimas. Išeitų, kad prašau iš draugų išsigelbėjimo, kad paskui išgelbėčiau juos? Kitaip tariant, man nereikia mano gyvenimo…
Atsakymas. Dėl savęs to nesiimtum. Tai vadinama „aukščiau gyvenimo, aukščiau mirties“ ir yra už ekrano. Kai apribodami save suartėjame, ten jau nėra grynai savo išskaičiavimo: ir psichologinio, ir dvasinio.
Klausimas. Išeitų, kad be draugų pagalbos pats negaliu būti su teisingu ketinimu ir melstis už juos? Iš jų gaunu jėgų, kad perduočiau jiems dar didesnes jėgas?
Atsakymas. Taip. Visas darbas – tik su draugų grupe. Supranti, kad tu – tai jie. Tai ir yra tavo dvasinis „aš“, tavo tikroji realizacija.
#238010

Iš 2018 m. birželio 6 d. TV laidos „Paskutinioji karta“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kuo naudingas egoizmas?

Laidavimo jėga

Grupė=10 + žmonija

Klausimas. Yra taškas širdyje ir materialūs norai. O kur aš? Kas toks „aš“?
Atsakymas. Mano dvasinis „aš“ – tai mano pasirengimas gauti, kad duočiau, kad perduočiau aukštesniąją Šviesą per save kitiems. Ir tuomet, jei imuosi misijos užpildyti pasaulį, visas aukštesnysis pasaulis tampo mano.
Galiausiai tai turi atlikti kiekvienas. Taip žmogus visiškai išsitaiso. Be to, viena vertus, jis nieko negauna, tik perduoda Šviesą kitiems. Bet, kita vertus, kai Šviesa eina pro jį, visi užpildymai tampa jo. Taip kiekvienas žmogus pasiekia visos didžiulės sielos, visos žmonijos dydį.
#237201

Iš 2018 m. liepos 15 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Koks žmogus dvasinis?

Nesibaigiantis pripildymas

Kiekvienas turi išsitaisyti pats!