Tarpusavio laidavimas reiškia, kad visiškai priklausome vieni nuo kitų, tarsi sėdėtume valtyje jūros viduryje, rizikuodami paskęsti savo egoizme ir taip baigti savo gyvenimą. Ir jeigu norime pasiekti krantą, privalome laikytis drauge, kad visi visiems padėtų.
Niekas iš išorės mums nepadės, kol patys nepadėsime sau. Tad turime jaustis esą vienoje valtyje neva mums gresia žūtis. Ir tik jeigu padėsime vieni kitiems išsikapstyti iš bendro egoizmo okeano, supančio mus iš visų pusių, tuomet įstengsime išsigelbėti.
Įsivaizduokite save audringoje egoistinėje jūroje. Jeigu palaikome kitas kitą, tai jūra savo vidine jėga (Kūrėjo jėga), išmes mūsų valtį į krantą.
Izraelio tauta buvo surinkta iš 70 pasaulio tautų atstovų, kad būtų laidavimo pavyzdys visiems kitiems. Ši grupė – tai mažas vienybės grūdas visoje didžiulėje žmonijoje. Ir per visą žmonijos raidą Izraelio tauta buvo verčiama išsisklaidyti po visą pasaulį, kad perduotų žmonijai šią žinią per filosofiją, mokslą, ir, svarbiausia, per religiją.
Mums dar teks atskleisti, kad tik ši jėga veikia pasaulyje, valdo jį iš visos tikrovės centro. O nūnai prieiname galutinį raidos tašką ir tik nuo mūsų priklauso, pasieksime jį lengvu keliu ar per dideles kančias, problemas ir karus.
Visa žmonija jau pasirengusi išgirsti apie tarpusavio laidavimą. Kasdien vis labiau jaučiame, kad esame tarpusavyje susiję taip, kad neįmanoma atsiskirti. Visos tautos, valstybės, valdžios mėgina kaip nors išsiskirti, pasirodyti ypatingomis, bet niekas nepadės. Mes tik pasmerkiame save kančioms, kurios padeda mums geriau įsisąmoninti, kaip stipriai esame susiję, o sėkmę galime pasiekti tik per tarpusavio laidavimą.
Kitaip pasaulis nenurims. Jam teks išgyventi karus ir pereiti sunkius aiškinimusis. Bet kada nors, po ilgų kančių ir bėdų, suprasime, kad viskas priklauso nuo visų, ir nėra kitos jėgos, galinčios mus valdyti – tik tarpusavio laidavimo jėga.
Visa žmonija yra vienoje nedidelėje valtyje didžiulėje audringoje jūroje. Ir neįsisąmoninę abipusės atsakomybės, sulauksime didžiulių bėdų. Galiausiai nuspręsime, kad privalome laikytis laidavimo dėsnio.
Šiandien nė viena šalis pasaulyje negalės egzistuoti neturėdama ryšio su kitomis šalimis. Ir verčiau, kad šie ryšiai būtų geri. Juk negeras ryšys atneša kančią kitiems ir bumerangu sugrįžta tau pačiam. Tik per žmoniškus, normalius susitarimus galima pasiekti taikos.
Taip mokomės, kad tik abipusis rūpestis ir laidavimas gali atvesti į gerą gyvenimą. O paskui atskleisime, kad yra dar vienas tikslas – pažinti globalią jėgą, veikiančią pasaulyje. Neįmanoma valdyti pasaulio nežinant šio pagrindinio dėsnio – meilės artimui kaip sau.
Tai jau ne šiaip dėmesys kitas kitam, o visiškas egoistinio požiūrio atsisakymas. Vietoj užsienio reikalų ministrų, padedančių kiekvienai šaliai rūpintis savimi, bus kiti ministrai besirūpinantys visuotiniu ryšiu ir jo bendrumu. Juk, antraip, nepajėgsime egzistuoti.
Tai atves mus prie būtinybės studijuoti laidavimo dėsnius, kitaip tariant, tikrojo pasaulio dėsnius. Gyvename tokiu laiku, kai pasaulis pirmąsyk jaučia savo integralią priklausomybę, tarpusavio ryšį, ir todėl abipusę atsakomybę. Niekas neturi teisės daryti to, ko norisi, nepaisydamas kitų. Juk matome, prie ko tai atveda. Kiekvienas turi skaitytis su visu pasauliu.
Taip artėjama prie tiesos, kurios nėra nė vienoje valstybėje, nė vienoje vyriausybėje, nė viename žmoguje. Tiesa aukščiau mūsų, ji glūdi gerame kiekvieno žmogaus santykyje su kitais žmonėmis.

#298214

Iš 2022 m. gegužės 26 d. rytinės pamokos pagal straipsnį „Tarpusavio laidavimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Tarpusavio laidavimas – gamtos dėsnis

Laidavimo jėga

Abipusis laidavimas – abipusio rūpesčio savybė

Klausimas: Kas yra gydytojas dvasine prasme?
Atsakymas: Tai labai sudėtinga tema, nes paprastas žmogus patiki gydytojui brangiausią dalyką, kurį turi, nes negyvena dvasinio, o tik įprastą gyvūninio kūną gyvenimą. Ir kai gyvūno kūnas nebepaklūsta jam, žmogus tikisi, kad jis paklus gydytojui. Taigi, gydytojas šiuo atžvilgiu yra aukštesnioji būtybė.
Gydytojas jaučia šį žmogaus požiūrį ir, savaime aišku, didžiulę atsakomybę. Jis negali dirbti atmestinai, nors turi dešimtis ar net šimtus pacientų. Ir taip – kiekvieną dieną. Atsiranda naujų, senieji daro jam spaudimą ir t.t. Tai – didžiulis darbas. Niekas nemoko gydytojų būti dievais ir niekas jiems nesuteikia rimtos psichologinės paramos. Apskritai, neturime aiškaus medicininio kodekso, nežinome, kaip elgtis su pacientu, kai šis perša gydytojui savo sureikšmintą požiūrį į jį.
Dabar tokių paciento ir gydytojo santykių nėra, kokie buvo visose senovės visuomenėse, kai pacientas iš esmės žinojo, kad gyvena ir miršta, o gydytojas gali jam tik kažkuo padėti, bet ne taip, kaip šiais laikais, kai gydytojas iškeliamas ant pjedestalo, kai žmogaus gyvenimas yra jo rankose, ir viskas! Tai – labai sudėtinga. Paprastam šiuolaikiniam žmogui labai sunku būti ant tokio pjedestalo.
Klausimas: Kodėl žmonės nekeičia savo profesijos, – taip juk būtų lengviau?
Atsakymas: Ne, jie negali pakeisti, išeiti. Gydytojas – tai ne tik profesija. Pirma, norint tapti gydytoju, reikia 10–15 metų studijuoti. Antra, tai didžiulė atsakomybė prieš visuomenę, šeimą, visus. Trečia, tai ir garbė, ir pagarba, ir visuomenės požiūris į gydytoją. Tai veikla, kurios taip paprastai nemesi. Todėl medikas jaučiasi tarsi gniaužtuose. Visa medicina yra netinkamos būklės, bet dabar ji vis dėlto pradeda tai jausti, o kai kur imama galvoti, kaip tai sutvarkyti. Bet, deja, tai labai sunkus supratimo, apsivalymo ir ištaisymo kelias.
Klausimas: Kaip padėti gydytojams?
Atsakymas: Gydytojams galima padėti, jei šalia bus dvasininkas. Nesvarbu koks, tai gali būti psichologas, iš esmės – tai yra tas pats. Bet jis turi būti šalia, jis turi perimti iš gydytojo visą psichologinę paciento iškrovą. Kai, pavyzdžiui, gydytojas pacientui leidžia vaistus, tai dvasininkas iš kitos pusės tarsi laiko jį už rankos. Šiuo atveju žmogaus ir dvasinė, ir fizinė būklė yra prižiūrimos. Juo rūpinamasi, su jo siela ir kūnu dirba du specialistai.
Be to niekur nedingsime, nes mūsų siela nuolat tobulėja. Ji tampa vis sudėtingesnė, todėl – trapi. Kadangi tai – nuolat tobulėjanti sistema, atskleidžianti vis daugiau ir daugiau savo sudėtingų posistemių, jos neįmanoma paprastai sutvarkyti. Todėl net paprasčiausias žmogus šiandieniniame pasaulyje nėra toks pat, kaip anksčiau.
Paimkite kokį nors žmogų, gyvenusį prieš 200 metų: rašytoją, poetą ar dailininką ir pasikalbėkite su juo. Pamatysite, kad šiandieninis benamis yra aukštesniame psichologiniame lygmenyje, psichologiškai subtilesnis ir pažeidžiamesnis, nei inteligentas, gyvenęs prieš 200 metų. Todėl nieko nepadarysi: šiais laikais turime labai rimtai rūpintis žmonėmis.
Klausimas: Kuri sunkesnė – sielos ar kūno liga?
Atsakymas: Vidinė sielos liga yra daug sunkesnė, nes ji yra visų ligų pagrindas! Visų! Jei žmogaus požiūris į pasaulį teisingas, galite jį panardinti į ledinį vandenį ir laikyti valandą, ir jam nieko neatsitiks.
Klausimas: O koks požiūris į pasaulį yra teisingas?
Atsakymas: Teisingas požiūris, kai žmogus yra pusiausvyroje ne tik su fizine, bet – svarbiausia – ir su vidine prigimtimi. Jis nesijaučia atskirtas nuo jos.
Klausimas: Kaip pasiekti šį efektą?
Atsakymas: Tam yra technikos. Bet ne rytų, nors jos iš dalies to pasiekia. Tiesa, jos nebesugeba priartėti prie šiuolaikinio žmogaus, nes iš esmės jos labai primityviai derino žmogų su gamta, su aplinkiniu pasauliu, kad žmogaus ir gamtos vidiniai pasauliai kažkaip susijungtų.
Problema ta, kad negyvasis, augalinis ir gyvūninis gamtos lygiai egzistuoja vienas kitame (negyvoji, augalų, gyvūnų), o žmogus progresuoja, vystosi dideliu greičiu. Todėl staiga jis pasijunta esąs už gamtos ribų, virš jos, kuria tam tikras dirbtines egzistencijos, gyvenimo formas. Jis peržengia gamtos rėmus.
Tai mums nutiko jau prieš tūkstančius metų, bet labiausiai atitrūkome nuo Viduramžių, per pastaruosius 300–400 metų. Ir nieko negalime padaryti: didžiulis mūsų atsiribojimas nuo gamtos ėmė kelti įvairiausių problemų – psichologinių, fizinių ir kitų. Viena vertus, mes tarsi kompensuojame jas žiniomis apie savo prigimtį ir mechaniškai stengiamės jas kažkaip papildyti.
Kita vertus, negalime toliau harmoningai gyventi gamtoje kaip žvėrys, gyvūnai – nebesame gamtos dalis. Mes jau pakilome aukščiau „žmogaus“ lygio. Žmogus gyveno beveik kaip gyvūnas iki maždaug XV a., o po to išsiveržė pirmyn ir šiandien nepriklauso gamtai, yra virš jos. Todėl bandome ją pavergti, sutraiškyti, dominuoti. Bet, žinoma, nieko gero iš to neišeina.
Klausimas: O ko reikia?
Atsakymas: Kad suprastume, kaip mes galime papildyti gamtą, o gamta – mus.
Klausimas: Pokalbį pradėjome nuo to, kad dar studijuojant mediciną žmoguje kaupiasi savižudybės rizika. Kokios „piliulės“ pagelbėtų jam su įgytomis žiniomis sukaupti jėgų, padėsiančių atremti šią grėsmę?
Atsakymas: Žmogus turi suprasti, kokiame pasaulyje gyvena. Jis turi pamatyti mūsų pasaulio vientisumą ir save šiame pasaulyje, kaip aukščiausią neatsiejamą dalį, papildančią mūsų pasaulį. Ir kaip nuo jo priklauso visas pasaulis, jo harmonija, vidinė ir išorinė žmogaus harmonija su gamta. Tada viskas bus teisingai, nekils jokių problemų gydytojams ar visuomenės pretenzijų gydytojui.
Klausimas: Kaip jam nuolat sugrįžti prie šio žinojimo, kad pasisemtų iš jo stiprybės?
Atsakymas: Tam reikia gydytojus mokyti, grubiai tariant, ne tik apie piliules. Vienu metu vyksta ir sielos taisymas. Nieko nepadarysi, būtina taisyti sielą. Gydytojas nėra tik gydytojas. Negalime atplėšti vidinės žmogaus dalies nuo išorinės ir nedirbti su siela, nes niekas nežino, kas tai yra. Mes visa tai turime atskleisti žmoguje kaip vieną bendrą visumą. Tik taip galėsime suprasti sveikatą.
Sveikata iš esmės yra visų žmogaus dalių ryšys, o šiais laikais pagrindinė problema yra žmogaus „psiche“ (siela), kuri išeina iš pusiausvyros ir kurią reikia subalansuoti. Mes prieisime prie to, bet kiek dar kančios ir supratimo reikės! Kadangi gydytojai šiais laikais patys patiria tokias būsenas, todėl jie mums padės. Gydytojai įsitikins, kad būtent to jiems trūksta, o pacientas – nedalomas. Todėl visose ligoninėse, klinikose ir apskritai gyvenime žmogų turi lydėti toks specialistas, kuris padėtų subalansuoti jo sielą. Juk medicina (sveikata) – žmogaus sistemų pusiausvyra.
Kiekvieną iš jų sudaro dvasinė ir materialioji dalys. Kaip paveikti materialiąją dalį gydytojai mokosi, tačiau yra ir dvasinė dalis. Jeigu ją subalansuosime, tada ir iš medicininės įrangos, iš visų teigiamų, neigiamų dalelių, jonų, kurie klaidžioja mumyse, gausime didžiulį krūvį.
Pasitelkdami dvasinę pusiausvyrą, teisingą požiūrį į save, į pasaulį, subalansuosime save taip, kad tai paveiks ir mūsų materialiąsias dalis, nesančias pusiausvyroje. Tai iš principo ir vadinama „liga“ arba „sveikata“ – mūsų pusiausvyra visuose lygmenyse.
#260517

Iš 2020 m. sausio 28 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Klausimas: Kaip suprantu, teigiama gamtos jėga, kurią turime pritraukti, reiškia, kad privalome pradėti gerbti gamtą? Žmonės gamtoje palieka daug šiukšlių, ir nedaugelis pagalvoja, kad reikia susitvarkyti.
Ką reiškia panaudoti teigiamą energiją? Ir kaip mes galime pasakyti, kad štai nuo šiandien aš prisiimu atsakomybę, būsiu sąmoningas žmogus, suprantantis gamtos jėgas ir gyvenantis aukštesnėse vibracijose?
Atsakymas: Dėkoju už klausimą, bet mes kalbame apie visiškai kitą poveikio gamtai lygmenį. Juk mūsų žmogiškoji prigimtis – absoliutus egoizmas. Ir visi mūsų iš pažiūros pozityvūs, geri, malonūs darbai, meilė vaikams, pasauliui ir pan. kyla tik iš egoizmo. Mūsų pasaulį valdo tik viena jėga. Antra jėga yra paslėpta, ir reikia ją atskleisti, todėl žmonės nesupranta, ką jiems daryti.
Neužtenka vien to, kad gražiai elgiamės vieni su kitais, nuo to niekas nesikeičia. Tokių bandymų istorijoje jau yra buvę daug. Turime išmokti iškviesti teigiamą gamtos jėgą – pliusą, kuris pradėtų veikti kartu su minusu, ir mes egzistuotume tarp šių dviejų polių.
Tada iš tikrųjų sužinosime, kas yra tobulas, amžinas pasaulis, amžina egzistencija. Mes suprasime, kad žmogus egzistuoja ne tik žemišku pavidalu (fiziniu kūnu), bet jame yra kažkas amžino, vadinamo siela, ir tai turi būti atskleista gyvenant šiame pasaulyje dabar, šiandien, čia.
Turime atskleisti savo būsimas būsenas, tai yra amžiną, tobulą pasaulį, esantį aplink mus, kurio mes nematome, nes žiūrime į jį per savo egoistines savybes. Visa tai turime įvaldyti ir palaipsniui paaiškinti žmonėms.
Ir jie turi suprasti, kad žmogus, gyvendamas šiame pasaulyje, turi pakilti į naują lygmenį ir pradėti jausti tikrąjį pasaulį.
Tai yra įmanoma. Aš turiu mokinių, kurie tai supranta. Sistema, kurią mes studijuojame ir įgyvendiname, vadinama kabalos mokslu. Ji leidžia tai padaryti.
Klausimas: Ar jūs kalbate apie visuotinę meilę, kurią galima pavadinti „absoliučia meile“?
Atsakymas: Ne, to negalima vadinti absoliučia meile, nes aš nemoku mylėti blogio. Aš tik noriu, kad žmonės elgtųsi vienas su kitu su gerai, kas būdinga visai gamtai.
Ir tada per teisingą gėrio ir blogio sistemą galėsime pamatyti kaip juodą ir baltą tikrąjį pasaulio vaizdą. Virš mūsų kabantis šydas išnyks ir vidiniu bei išoriniu regėjimu pamatysime, kad egzistuojame ne mažoje planetoje, ne kažkokiame uždarame erdvės tūryje, bet visiškai kitose, aukštesnėse dimensijose. Tai turime atskleisti dabar, šiandien, šiame gyvenime.
O dėl ko gi mes vis dar egzistuojame? Kad pasitenkintume mažais malonumais ir ramiai numirtume?
Klausimas: Jūs sakote, kad neturėtume mylėti blogio. Tačiau pasaulyje yra daug agresyvių žmonių, iš kurių kyla šis blogis. Kas pagimdo šią agresiją? Kaip ją išgydyti?
Man atrodo, kad tikroji absoliuti meilė padeda apšviesti tamsiąją žmogaus sielos pusę. Kaip galima išgydyti šią agresiją ir blogį?
Atsakymas: Kantrybė ir pavyzdys. Kantrybė, priešpastatyta žmogaus blogiui, ir geras pavyzdys, kurį jis galėtų suprasti. Nieko daugiau.
#264366

Iš 2020 m. kovo 29 d. programos „Susitikimas su kabala. Viktorija Bonia“

Daugiau šia tema skaitykite:

Visuotinė transformacija

Ar žmogus taps gamtos karaliumi?

Atversta gamtos knyga

Komentaras. Įvairiose pasaulio šalyse didėja surogatinės savanorystės poreikis. Pastaraisiais metais Kanada tampa vis patrauklesnė poroms, ieškančioms altruistiškų surogatinių motinų.
Remiantis statistika, Kanadoje šios paslaugos išaugo 400 proc. per paskutinius 10 metų.
Motinos, suteikiančios paslaugas neatlygintinai, turi savo šeimas, daug vaikų, ir jos sako, kad surogatinė motinystė yra patirtis, keičianti visą gyvenimą. Tai gali dalinai paaiškinti, kodėl moterys aukoja savo laiką ir kūnus. Jos kalba: „Aš negaliu įsivaizduoti gyvenimo be vaikų, taip pat ir būdama surogatinės motinos vaidmenyje. Jaučiuosi, tarsi sugrąžinčiau šviesą į pasaulį. Aš gimdau vaiką šiems džentelmenams, o be to dar palieku savo pėdsaką pasaulyje.“
Atsakymas. Tai didžiulė paslauga žmonėms, kurie myli vienas kitą, bet negali turėti vaikų.
Klausimas. O koks ryšys egzistuoja tarp vaiko ir surogatinės mamos, ir auginančios mamos? Kuri galiausiai yra mama?
Atsakymas. Mama – kuri augina. Mama – tai ta, paskui kurią vaikas eina, kuri juo rūpinasi, prie kurios jis prisirišęs, be kurios jis negali apsieti ir t. t.
Klausimas. Kas yra tobula mama?
Atsakymas. Ta, kuri moka teisingai išugdyti, yra tobula mama.
Klausimas. Ką turi įdėti mama į vaiką, ką turi perduoti, kad iš jo išaugtų harmoninga asmenybė?
Atsakymas. Pirmiausia, meilę, atsakomybę ir, žinoma, pasiaukojimą.
Be to, tai ir motinos darbas su savimi, tai žinios, kam ruošti vaiką, kokiu būdu jį mokyti, statyti ant kojų ir lydėti pirmuosius gyvenimo metus; kaip teisingai su kiekvienais metais auginti jo savarankiškumą ir kiekvienąkart po truputį atsitraukti, kad jis augtų, neužspausti.
Reikalinga išmintinga moteris, kuri gali taip elgtis, kad vaikui bus gerai, šilta šalia jos. Ir kartu jis supras, kad jo mama teisingai rūpinasi juo, tai yra koreguoja savo meilę per reikalavimus jam.
Komentaras. Šiandien dauguma samdo aukles, kurios ateina prižiūrėti vaikų ir praleidžia su jais daugiau laiko, nei tikrieji tėvai. Atsiranda labai artimas ryšys tarp vaiko ir auklės, jis auga jos globoje ir jos auklėjamas, ir taip truputį atsitveria nuo tėvų.
Atsakymas. Viskas priklauso nuo to, kaip organizuojama aplinka, kurioje auga vaikas. Nebūtina, kad mama kaip prikalta visą laiką sėdėtų šalia. Taip, atvirkščiai, galima vaiką sugadinti.
Komentaras. Mes artėjame naujo pasaulio modelio, kur visas paslaugas galima nuomotis. Viską įsigyjame „prekybos centre“: išnuomojama mama, tėtis, senelis. Vaikas auga bendruomenėje, sukurtoje iš „produktų“, kuriuos gimdytojas surinko.
Atsakymas. Aš nematau tame problemos, nes bet kuriuo atveju viskas yra nuomojama, tik klausimas, kaip už tai atsilyginame, ir kiek tai mums akivaizdu. Suprantama, jeigu skiriu laiką sūnui, tai todėl, kad esu jo tėvas.
Ir čia egzistuoja problema: kiek aš jį myliu, ir kiek privalau stengtis, atvirkščiai, kad būčiau griežtas ir reiklus. Yra tėvas, ir yra auklėtojas. Tai – skirtingos funkcijos. Dėl to tėvą sunku pakeisti, nors – įmanoma. Bet tai visai kita specialybė nei mokytojas, dėstytojas, auklėtojas.
Ir tas pats su mama. Mama gali būti maitinanti, šildanti, rūpestinga, o gali būti reikli, nukreipianti. Tai – skirtingos funkcijos.
Mes to mokomės iš dvasinių objektų. Mes turime dvasinį tėtį ir mamą, kurie dalijasi į dvi dalis: tėvas – viršutinė ir apatinė sistema, ir mama – viršutinė ir apatinė sistema. Visos keturios sistemos veikia vaiką, ir tuo skiriasi jų funkcijos. Tai labai įdomi, nepaprasta sistema.
Kaip veikia tėvas ir mama savo viršutinėmis ir apatinėmis savybėmis. Arba kaip jie pakeičia save kitais žmonėmis, kurie turi išpildyti tas viršutines ir apatines savybes ir nuo tėvo, ir nuo mamos, ir jokiu būdu nemaišyti jų tarpusavyje. Tai vadinasi „Aba ve-Ima“, „Izraelis Saba ve-Tvuna“. Tai labai rimti, dideli dvasiniai objektai, ir visi keturi nekreipti į sielos vystymą ir ugdymą.
Klausimas. Kaip žmogui prisitvirtinti prie šių komponentų, vadinamų „tėvu ir mama“?
Atsakymas. Dvasiniame pasaulyje, kiek mes save anuliuojame, tiek visi keturi dvasiniai objektai mus ugdo. O mūsų pasaulyje jie paprasčiausiai turi būti tokiu būdu sukurti ir funkcionuoti vaiko atžvilgiu. Tai žmonijai dar teks atskleisti ir suformuoti, sukurti tokią sistemą vaikams prižiūrėti.
O kol kas aš labai patenkintas, kad yra tokių surogatinių mamų, moterų, kurios gali suteikti paslaugą poroms, dėl kažkokiu priežasčių negalinčioms turėti vaikų.
#240482

Iš 2018 m. gruodžio 9 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Svarbiausia – įeiti į pirmąją dvasinę pakopą, ir tai pats sunkiausias darbas. Juk tam žmogus turi pakeisti savo prigimtį, o paskui jis tik pridės vis daugiau tikėjimo aukščiau žinojimo.
Tačiau pirmąsyk pakilti į tikėjimą, kad jis taptų aukščiau egoistinio žinojimo, ir kad davimo jėga imtų vyrauti virš gavimo jėgos, virš noro, reikalauja itin didelių pokyčių žmoguje.
Esame arti šios būsenos ir didžiuojamės tuo, kad kuriame naują visuomenę, unikalią naują vietą, kuri dar neegzistuoja tikrovėje. Mūsų grupė siekia atskleisti ir realizuoti kabalos metodiką ir siekia ateiti į tokią ištaisytą būseną, kad taptų pasaulio dvasiniu centru, jo dvasinės raidos pavyzdžiu. Tai didelė garbė ir didžiulė atsakomybė.
#232790

Iš 2018 m. rugsėjo 3 d. rytinės pamokos tema „Gimimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Mūsų pirmoji dvasinė pakopa

Lengviausias ir sunkiausias veiksmas

Tarpininkas atskleidžiant Kūrėją

Klausimas. Jeigu Kūrėjas vienintelė valdanti jėga, kuri viską lemia, kodėl aš pats esu atsakingas už savo neišsitaisymą, o ne Jis?
Atsakymas. Nesakyčiau, kad ant žmogaus pečių gula kokia nors atsakomybė, juk jo niekas neverčia taisytis. Tau blogai – taisykis. Nėra blogai – gyvenk kaip gyvenęs.
Jei jį verčia kančiomis, spaudimu, reiškia nenorėdamas jų patirti jis eina taisymosi link, taisosi.
Klausimas. Bet visuomet sakote, kad kabalistas atsakingas.
Atsakymas. Kabalistas – tai žmogus, kuris geranoriškai priima sąlygas ir nori, kad jį spaustų, nes būtent taip jis gali eiti pirmyn.

Iš 2017 m. lapkričio 12 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Liko tik kabalistai…

Tu atsakingas už visą kūriniją

Ką gi reikia taisyti?