Pateikti įrašai su Baal Sulam žyme.


Gedėti, nes nėra vienybės

Dvasinis darbas, Izraelis ir pasaulio tautos

каббалист Михаэль ЛайтманAvo mėnesio 9-oji – tai diena, atspindinti labai svarbią, ypatingą kūrinio vystymosi būseną – sudužimą. Be šio sudužimo neįmanoma išsitaisyti. Tad, viena vertus, tai džiaugsmingas įvykis, kita vertus, tai gedulo diena, kai susimąstoma, kaip buvo galima išvengti griūties ar bent kovoti su ja.
Kaip įprasta dvasiniame pasaulyje dvi priešingybės jungiasi kartu į vieną įvykį. Todėl reikia sielvartauti dėl visų tragedijų, kurios lėmė dvasinėse šaknyse suplanuotą sudužimą.
Tačiau reikia ir džiaugtis tuo, kad praėjome sudužimą ir esame išsitaisymo procese. Ši galimybė mums duota jau nuo Ari laikų, ir jeigu iki šiol iš sudužimo neperėjome prie ištaisymo, tai tik dėl savo aplaidumo.
Štai jo ir reikia gailėtis per Avo mėn. 9 d. – ne prieš tūkstantį metų sugriautos Šventyklos, o tos, kuri iki šiol nepastatyta mūsų širdyje, ir todėl tarsi iš naujo griūna kiekvieną dieną. Šitai ir yra tikrasis gedulas bei katastrofa: kodėl ir šiandien skatiname griuvimą ir sudužimą? Juk pasakyta: „Kol Šventykla neatstatyta, ji kiekvieną dieną tarsi griūna iš naujo“. Štai apie ką reikia pagalvoti.
Tačiau mes verkiame dėl to griuvimo, kuris įvyko prieš du tūkstančius metų, tarytum būtume didžiuliai teisuoliai, o tie žmonės buvo prasižengėliais, jei jau leido sugriauti Šventyklą ir romėnams bei egiptiečiams paimti valdžią. Ne mums juos teisti, nesuprantame, kas tada įvyko. Tie įvykiai kaip tik buvo neišvengiami pagal pakopų raidos tvarką.
Bet jei ir dabar, kai jau praėjo tiek laiko po Ari ir atėjo metas taisytis bei atsiskleidė kabalos mokslas, mes iki šiol atmetame kabalą ir ištaisymo metodiką, nepripažindami vienijimosi būtinybės, – tai šitai ir yra tikroji griūtis mūsų viduje. Tikroji katastrofa ne ta, kuri įvyko praeityje, o ta, kuri vyksta mumyse kiekvieną dieną.
Mokytojas Akiva kvietė mylėti artimą kaip save patį. Tačiau griuvus Šventyklai, jis džiaugėsi tuo, nes tai reiškė taisymosi pradžią. Todėl reikia galvoti tik apie dabartį ir ateitį, o ne gailėtis dėl praeities.
Praeityje įvykusi griūtis buvo tarpusavyje kovojančių aukštesniųjų jėgų rezultatas. Nors mes suprantame, kad Šventykla turi sugriūti, visgi reikia priešintis griovimui. Negalima sutikti su išėjimu iš šventumo. Jeigu bent šiek tiek pasiekei dvasinio lygmens, negalima leisti sau iš jo nukristi į klipą.
Todėl mokytojas Akiva taip kvietė laikytis meilės artimui kaip sau pačiam. Kita vertus, jeigu griūtis įvyko, reikia suprasti, kad ji į naudą, ir nuo šio momento jau prasideda ištaisymas. Jeigu Šventykla sugriuvo, tai nereikia verkti dėl jos, o pradėti jos atstatymą su naujomis jėgomis.
Nėra nieko blogiau už sudužimą. Tačiau tik iš šios sudužusios būsenos galima pakilti ir atgimti, tad yra gerai, kai atskleidžiame savo sudužimą. Mes vėl stengiamės susivienyti, bet kas kartą pamatome, kaip mumyse dar stipriau nei anksčiau sukyla blogio jėgos. Kitaip tariant, atskleidžiame vis didesnį sudužimą.
Jis atsiskleidžia būtent tada, kai noriu susivienyti su draugais ir staiga pamatau, kad negaliu šito padaryti. Visą dieną svajojau apie tai, kaip rytoj susitiksiu su draugais ir tarp mūsų bus stipri vienybė.
O ryte prabundu ir išvis nepamenu, kad šiandien paskirtas susitikimas. Jau viską pamiršau! Visi mano geri ketinimai subyrėjo į šukes – tai ir vadinama sugriuvimu, šitaip jis mumyse atsiskleidžia.

* * *
Manyje pačiame nėra jėgų priešintis sudužimui. Vienintelis būdas – įsijungti į teisingą aplinką, kuri turi tokią jėgą. Draugai turi laikyti mane ir tempti paskui save ir taip patys sustiprėti. Juk aš pasitarnavau jiems kaip pretekstas susivienyti dėl mano išgelbėjimo. Išeitų, kad padėjau grupei!

* * *
Prieš du tūkstančius metų griuvo Šventykla ir nuo to laiko Izraelio tauta pradėjo savo klajones po pasaulį. Pripratome gyventi tremtyje tarp kitų tautų ir neretai mums net gerai sekdavosi. O kartais atvirkščiai, pasaulio tautos suvesdavo su mumis sąskaitas. Neapykanta žydams vis augo, banga po bangos, o pastaruoju metu kyla tikras antisemitizmo cunamis.
Problema ta, kad netaisome sudužimo. Antisemitizmas kyla dėl to, kad niekiname savo galimybę pasiekti išsitaisymą. Tremtis pasibaigė, bet tik potencialiai, o ne iš tikro.
Daugelis svajoja palikti Izraelio žemę ir grįžti tremtin. Juk šventumas yra tik toje vienybėje, kurią galime sukurti tarpusavyje. Be vienybės nėra šventumo, iki šiol esame griūtyje.

* * *
Iš tikrųjų, sugriuvimas buvo ištaisymas. Jo nepavadinsi gedimu, nes nieko dar nebuvo ištaisyta, ką būtų galima sugadinti. Tai buvo sienos tarp gavimo ir davimo norų, sienos tarp Kūrėjo ir kūrinio, tarp Kūrėjo ir kūrinio savybių sugriuvimas. Tad jis įvyko tik dėl ištaisymo.
Noras mėgautis egzistavo ir iki sudužimo, tik slapta. Jam atsiskleidus kūrinys jau gali pradėti dirbti su juo ir kilti pas Kūrėją. Kiekvieną kartą kūriniui atsiskleidžia, kuo jis skiriasi nuo Kūrėjo, o tai jam suteikia galimybę ištaisyti šitą skirtumą ir priartėti prie Jo.
Šis skirtumas jau egzistavo ir anksčiau, bet dabar atsiskleidė. Vadinasi, atskleidžiama kūrinio atžvilgiu, tarytum užsidėtume akinius ir pamatytume gedimą, kurio anksčiau nepastebėjome.

* * *
Šventyklos sugriuvimas reiškia Binos ir Malchut sumaišymą. Todėl buvo du griuvimai, atitinkantys du dvasinių parcufų lygmenis: dalėt-gimėl (4/3) ir gimėl-bėt (3/2). Pirmoji Šventykla buvo sugriauta Mochin dė Chaja lygmenyje, o Antroji – Mochin dė Nėšama lygmenyje.
Todėl Pirmosios Šventyklos griuvimas buvo žymiai stipresnis ir reikšmingesnis. Tačiau Antrosios Šventyklos griuvimas buvo reikšmingesnis tuo, kad reiškė visišką išėjimą iš dvasinio pasaulio.
Pirmoji Šventykla – tai dvasinė vienybė, kai visi norai sujungti kartu ketinimu duoti Kūrėjui Mochin dė Chaja pakopoje. Vyko didžiulė kova tarp žmonių ir kiekvieno su pačiu savimi už tai, kad išsaugotų šią vienybę ir nenukristų. Tačiau egoizmas visąlaik augo ir galiausiai vis dėlto įvyko sudužimas.
Izraelio tauta išėjo į tremtį, tai reiškia, kad pakopos atsiskyrė – dvasinis parcufas išsieikvojo. Po tremties tauta grįžta prie dvasingumo statydami naują Šventyklą. (Pirmoji Šventykla tai tarsi malchei DACHGAT, o antroji Šventykla – malchei TANIM Nekudim pasaulyje, kurie sudužo).
Antrosios Šventyklas sugriuvimas buvo jau galutinis išėjimas iš dvasingumo – visi krito į ketinimą dėl savęs. Nuo to laiko visa tauta, išskyrus ypatingus žmones – kabalistus, pateko į nenutrūkstamą kartų leidimosi procesą.
Neįmanoma sulyginti kartų, gyvenusių iš karto po pirmosios ar antrosios Šventyklos griuvimo, su mūsų amžininkais. Jie juto žymiai didesnį ryšį vieni su kitais. Šventumas dar švytėjo jiems iš toli, krito kibirkštys nuo ankstesnės Šventyklos griūties ir darė poveikį.
Todėl tose kartose dar buvo didžių žmonių, netgi sugriovus antrąją Šventyklą. Mes matome, kokias didžias knygas jie paliko mums: mišną, talmudą.
Daugelis dar jautė dvasinį pasaulį. Kritimas neįvyko akimirksniu, Šviesa išėjo iš parcufo palaipsniui, kol priartėjus Ari laikams atsidūrėme beveik visiškoje tamsoje.
Nuo Baal Šemo laikų prasidėjo jau pabudimas iš apačios. Baal Šem Tovas atliko didžiulį darbą, atgaivindamas dvasingumą. Po jo sekė Baal Sulamas. Buvo ir kitų kabalistų, gyvenusių laiko tarsnyje tarp jų. Paskutinis didis mūsų laikų kabalistas buvo Rabašas, palikęs mums visą išsitaisymo metodiką, kuria šiandien naudojamės.
#249883

Iš 2019 m. liepos 21 d. rytinės pamokos, tema „Av mėn. 9 d.“

Daugiau šia tema skaitykite:

Svarbūs ne akmenys, o tai, kas širdyje

Sunkus metas – galimybė vienytis

Dėl ko liūdėti per Avo 9 dieną?

Komentarų nėra

Skirtumas tarp Baal Sulamo ir Rabašo veikalų

Dvasinis darbas, Kabalos mokymasis

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Kuo iš principo skiriasi Baal Sulamo ir Rabaš veikalai?
Atsakymas. Baal Sulam – universiteto žmogus jo protas itin tikslus, kaip mokslininko tyrinėtojo, sistematiko, analitiko. Toks buvo jo požiūris į gyvenimą, kabalą.
O jo vyriausias sūnus jautresnis, artimesnis žmonėms, praktikas. Jis paėmė savo tėvo raštus ir nuleido juos iki populiarios kabalos visiems lygmens.
Klausimas. Galima sakyti, kad Baal Sulamas nuleido pakopas žemyn, o Rabašas paėmė už rankos ir pamažu ėmė jomis kelti?
Atsakymas. Galima ir taip sakyti. Bet iš esmės, jie abu papildo vienas kitą. Rabašas mūsų pasaulio lygmenyje labai tiksliai aprašė, kaip įeiti į Aukštesniojo pasaulio sistemą, kaip jį pajausti, kaip suvokti Kūrėją ir aukštesniųjų jėgų veiksmus sau, kaip sąveikaujant su jomis kilti tais pojūčiais.
Baal Sulamas tai aprašė pakylėtai, net sakyčiau pompastiškai. Tokie jie skirtingi.
#247795

Iš 2019 m. kovo 10 d. pamokos rusų k.

Komentarų nėra

Kokioje knygoje galingiausia Šviesa?

Kabalos mokymasis

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Kuri iš Baal Sulam knygų turi stipriausią Šviesą?
Atsakymas. „Šamati“ („Išgirdau“) knyga.
Klausimas. Kodėl ne „Mokymas apie dešimt sfirų“?
Atsakymas. „Mokymas apie dešimt sfirų“ – tai sudėtinga knyga. Žmogus negali jos taip paprastai suvokti, ir negali greitai imti iš jos gauti taisančią Šviesą.
#248343

Iš 2019 m. kovo 10 d. pamokos rusų k.

Komentarų nėra

Kuo skiriasi Baal Sulamo ir Ramako dėstymo sistema?

Kabalos mokymasis

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Kuo skiriasi Baal Sulamo ir Ramako kabalos dėstymo sistema?
Atsakymas. Tarp jų didžiulis skirtumas. Esmė ta, kad Ramakas viską aiškino iš šviesos sklidimo požiūrio taško, o Ari – iš indų, kelim, norų taisymo požiūrio taško. O kadangi mes – tai indas ir noras, tad mums artimesnė Ari sistema.
Kalbant apie Baal Sulamą, – jis tęsia Ari, todėl jo veikaluose aiškinama ta pati ekranų sistema.
#247903

Iš 2019 m. kovo 10 d. pamokos rusų k.

Komentarų nėra

Perduoti toliau Ari žinią

Dvasinis darbas, Platinimas

каббалист Михаэль ЛайтманKūriniai turi išpildyti Kūrėjo sumanymą, Jo programą ir atvesti save į kūrimo tikslą.
Šis procesas sudarytas iš grandinės veiksmų, kuriuos atlieka sudužusios kūrinio dalys, jos susirenka ir susijungia į vieną sielą, kokia ji buvo iki nusidėjimo prie Pažinimo medžio, iki bendros sielos sudužimo. Besijungiančios sielos dalys vadinamos kabalistais.
Šios sielos dalelės, labai beskiriančios viena nuo kitos, nuosekliai taiso sudužimą. Matome, kaip skiriasi kabalistai iš jų raštų, ir to, kaip jie kiekvienas atlieka savo misiją.
Per istoriją buvo ypatingų, išskirtinių sielų, t. y. taisymo procesai: Adam Rišon siela, o paskui jo mokiniai: dvidešimt kartų nuo Abraomo (Abraomas, Izaokas, Jokūbas, Mozė, Aaronas, Juozapas, Dovydas…) ir iki mūsų dienų per kabalistus Rašbi, Mošė de Leon, Rambam ir kitus iki dabar.
Šioje grandinėje yra viena labai ypatinga siela, itin mums brangi, netgi svarbesnė už Rašbi ir Baal Sulamą – tai Ari (Izaokas Lurija). Šis žmogus atskleidė mums kabalos mokslą. Be jo iki mūsų neateitų nė vienas kitų kabalistų veikalas, ir todėl mums, kabalos „vartotojams“, Ari ypač svarbus.
Nuo Ari laikų kabala ėmė vystytis ir prisitaikė prie šių laikų, dėl ko nūnai matome save arčiau išsilaisvinimo – būtent dėl Ari. Žinoma, į tai įtraukiamas didžiulis Baal Šėm Tov, o vėliau Baal Sulamo ir Rabašo atliktas darbas.
Baal Sulamas savo misijos pobūdžiu labiau panašus į Ari, o Rabašas – į Baal Šėm Tov. O iki jų visų buvo Rašbi, atnešęs į pasaulį taisymosi pabaigos Šviesą, kuri padeda, stumia visus ir ištraukia į visišką išsitaisymą.
Tačiau Ari – itin svarbus taškas žmonijos istorijoje, ir mes labai vertiname šį kabalistą, jo mums duotą indėlį, o tiksliau, kaip Kūrėjas per Ari sielą padėjo mums priartėti prie savo gyvenimo tikslo.
Ari vos pusantrų metų dėstė Izraelio šiaurėje ir paskui mirė. Ir to buvo gana, kad savo sielos veiksmais pažadintų didžiulę Šviesą pasaulyje. Per Ari šis švytėjimas kaip supanti Šviesą ateina visiems ir pažadina visas po jo einančias kartas.
Visas jo gyvenimas, veikla, jo grupė ir likę jo veikalai, rašytiniai ir sakytiniai – visa tai itin paslėpta, miglota. Tačiau ateina kitos sielos, tokios kaip Baal Šėm Tov ir Baal Sulam ir tęsia Ari darbą su didžiuliu pasišventimu ir galia.
Šiandien prisimenant Ari turime pajausti, kiek esame skolingi šiai sielai, per kurią Kūrėjas tiek daug atliko, kad atneštų kabalos mokslą mums. Turime iš Ari perimti jo žinią ir perduoti toliau.

Iš 2018 m. liepos 16 d. pamokos „Prisimenant Ari“

Daugiau šia tema skaitykite:

Didi ARI siela, I dalis

Didi ARI siela, II dalis

Komentarų nėra

Izraelio valstybė – vieta Kūrėjui atskleisti

Izraelis ir pasaulio tautos

каббалист Михаэль ЛайтманBaal Sulamo veikalų matyti, kaip svarbu jam buvo, kad Izraelio valstybė, Izraelio tauta ir jo žemės būtų sujungti draugėn. Tokioje vienybėje slypi itin galingas dvasinis užtaisas.
Todėl negalima atskirti Izraelio tautos nuo Izraelio valstybės, nuo Izraelio žemės ir nuo mūsų tarptautinės, pasaulinės kabalistinės grupės, kuri atstovauja visas tautas ir tautybes.
Išeitų, kad visas pasaulis priklauso Izraelio valstybei? Visi pripažįsta, kad Izraelio žemė ypatinga, juk ji laikoma šventa trims pagrindinėms religijoms. Tačiau, kodėl tokia svarbi Izraelio valstybė, kuriai šiemet sukanka 70 metų?
Baal Sulamui Izraelio valstybės samprata buvo šventa, netgi ant per šabą naudoto peilio viršaus buvo išgraviruota „Izraelio valstybė“. Grįžimas į šią žemę, sionizmas jam buvo svarbus žingsnis Kūrėjo atskleidimo link.
Juk atsirado vieta, kur galima grįsti tikrąją vienybę, brolišką sąjungą – it vienas žmogus viena širdis. Pirmiausia tai priklauso Izraelio tautai, kuri pirmoji turi realizuoti šią vienybę, kad būtų pavyzdys visam pasauliui.
Pasaulis reikalauja to iš mūsų, pats to neįsisąmonindamas. Tai vienintelė antisemitizmo priežastis, kuri bėgant laikui nesitraukia nuo istorijos scenos, priešingai, vis labiau stiprėja ir aštrėja. Nuo šio supratimo priklauso Izraelio tautos sėkmė ir jos egzistavimas Izraelio žemėje. Be šito mums nėra čia vietos.

Iš 2018 m. vasario 2 d. pokalbio vaišių metu

Daugiau šia tema skaitykite:

Izraelis – pasaulio širdis

Pasirinkimas, nuo kurio viskas priklauso

Mums nepavyks pasislėpti tarp kitų

Komentarų nėra

Pasirinkimas, nuo kurio viskas priklauso

Antisemitizmas, Izraelis ir pasaulio tautos

каббалист Михаэль ЛайтманJeigu žmogus gali rinktis ir nesirenka, tai atveda prie katastrofos. Juk iš Kūrėjo visada ateina teigiamas poveikis, kad pakeltų mus į kitą pakopą. O jeigu nenorime kilti į tą pakopą, kur mus kviečia Kūrėjas, tai jaučiame tas pačias būsenas priešinga forma.
Jeigu Europos žydai būtų paklausę Baal Sulamo perspėjimų trečiajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje… Jis kvietė žydus palikti Lenkiją ir kuo skubiau vykti į Izraelio žemę, mat greit prasidės sunaikinimas ir iš trijų milijonų Lenkijos žydų neliks nė vieno. Bet niekas neklausė jo balso.
Jie galėjo rinktis, tačiau nepasinaudojo tuo, ir mes visi žinome, kas nutiko vėliau, pamename iki šiandien.
Vėliau Baal Sulamas mėgino kalbėtis su Izraelio valstybės vadovais, įtikinėjo juos dėl tinkamo ugdymo, kad šioje žemėje būtų sukurta dvasinė Izraelio valstybė. Juk taip turi nutikti, po to kai gavome teisę sugrįžti į šią žemę.
Nūnai Izraeliui kaip valstybei septyniasdešimt metų, bet iki šiol ji netapo tokia, kokia turėtų būti. Tokiu atveju, be abejonės, tai geruoju nesibaigs, nes patys paverčiame kitus savo priešais savo elgesiu kūrimo tikslo atžvilgiu. O juk būtent čia ir yra mūsų vienintelis laisvas pasirinkimas, nuo kurio viskas priklauso.

Iš 2018 m. sausio 15 d. pamokos pagal straipsnį „Įvadas į Knygą Zohar“

Daugiau šia tema skaitykite:

Cunamis tavo sielos gelmėse

Sprendimas – tarp mūsų

Naujas laikas, nauji dėsniai

 

Komentarų nėra