Pateikti įrašai su baimė žyme.


Iš kur gimsta virpulys?

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Jei nejaučiu baimės Kūrėjo atžvilgiu, ar tai reiškia, kad dabar esu prie Jo prilipęs?
Atsakymas. Klausimas tas, ar jaučiate ne baimę, o virpulį.
Turi atsirasti būsena, kai galvojate, rūpinatės, jaudinatės dėl to, kaip elgiatės su Kūrėju. Norite Jo atžvilgiu būti mylintis, rūpestingas, trokštate Jam suteikti malonumą, kitaip tariant, norite būti Jo kūrinijos teisingas elementas.
Baimė dingsta, virsta virpuliu, o tai jau visai kitos jausmas: aukštesnis, geresnis.
Juk baimė priklauso gyvūniniam lygmeniui: bijau dėl savęs. O kai nebesijaudinu dėl savęs, tuomes jaučiu Kūrėją kaip amžiną, tobulą ir iš savo tobulybės Jis niekam negali pakenkti, tuomet gyvūninė baimė dingsta, nuslopinama Kūrėjo suvokimu. Ir tuomet jaučiu tik virpulį, nes baimė pereina į Jo tobulumo pojūtį.
Baimė ir tobulybė gimdo virpulį.
#253319

Iš 2019 m. vasario 13 d. pamokso rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Virpulys, kurio nejaučiame

Pajausti Kūrėjo žaidimą

Nepavesti grupės

Komentarų nėra

Ir vadžios, ir kamanos

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Teisingai spręsdamas materialias problemas, susiedamas jas su Kūrėju, žmogus sukuria nuolatinį dvasinį ryšį su Juo?
Atsakymas. Žinoma. Ir tada jis ieško: kur dar pamatyti kažką neigiamo, nes kitaip negali būti susietas su Kūrėju.
Kartais esame nežinioje, kai mums nei gera, nei bloga: tuštuma, nieko nereikia, niekas nesvarbu. Tai – baisu, – jau geriau, kad kažkas atsitiktų.
Klausimas. Argi normalu prašyti Kūrėjo: „Atsiųsk man problemų“?
Atsakymas. Ne, nenormalu. Tam duota grupė, kurią galima įtraukti, sužadinti draugų poreikius ir dėl jų dirbti.
Aš pamenu tokią būseną, kai jau nieko nesinori, tik užmerkti akis ir išnykti, numirti. Bet neišeis.
Komentaras. Užmerkti akis – tai ne problema.
Atsakymas. Ne! Tai – problema. Kai žmogus sutinka su tuo, kad geriau užmerkti akis ir suvesti visas sąskaitas, jis jau vystosi kitaip. Tokios būsenos yra daugybė žmonių pasaulyje.
Klausimas. Ką daryti, jei žmogus, gavęs keletą smūgių, bijo Kūrėjo? Tai normali būsena? Ar taip turi būti?
Atsakymas. Taip, tai yra gerai. Tik tai vadinama ne baime, o nerimu.
Klausimas. Bet aš kalbu ne apie nerimą prieš kažką didį, o baimę prieš stipresnį. Tai – normalus reiškinys?
Atsakymas. Kodėl gi ne? Geriau taip, nei priešingai. Tai tave laiko. Tu jau žvelgi į Jį su tam tikru jautrumu: taip ar ne taip, daryti ar ne. Vis dėlto, baimė būtina, kaip vaiko tėvams: jei jis nieko nebijos, tai tiesiog pakenks sau ir neišaugs geras žmogus.
Žmogus – egoistas! Todėl jam vienu metu reikalingos ir vadžios, ir kamanos.
#240296

Iš 2018 m. spalio 14 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Kai tikslas svarbesnis už smūgius

Kaip neutralizuoti neigiamą santykį?

Vienas sprendimas visoms problemoms

Komentarų nėra

Ar baimė padeda pažinti save?

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Ar baimė padeda pažinti save?
Atsakymas. Baimė – labai reikalinga vidinio gyvenimo forma, nes egoizmas, noras mėgautis, jaučia tik tuštumą arba prisipildymą, t. y. baimę arba jos nebuvimą.
Todėl baimė – pati natūraliausia egoizmo egzistavimo forma. Mūsų pasaulyje suskaičiuojama daugiau nei 800 baimės rūšių. Šiomis baimės rūšimis tiriame save.
Klausimas. Ar yra kabaloje metodika, kuri moko pakilti virš baimės?
Atsakymas. Žinoma! Svarbiausia – sukurti savyje Kūrėjo didybę, tai padės pakilti virš baimės. Baimė visą laiką tave vysis ir padės kairiojoje linijoje, o tu kilsi virš jos dešiniojoje. Tai stums tave pirmyn.
Kitaip tariant, pakilimas virš egoizmo – tai pakilimas virš baimės. Žmogus, net nesuvokdamas to, kiekvieną savo gyvenimo akimirką jaučia baimę. Taigi, savęs jutimas – tai baimės suvokimas: „Kas vyksta su manimi?“ Nuo kokių išorinių ar vidinių problemų turiu pasislėpti, pasišalinti, saugotis?“ Viskas balansuoja tik ties baimės suvokimu.
Klausimas. Kaip subalansuoti šią nepatogią būseną?
Ataskymas. Tik išeinant, pakylant virš savęs: apribojimas (cimcum) – ekranas (masach) – Atspindėtoji Šviesa (Or Chozer).
Klausimas. Šiais laikais žmonija daug uždirba iš antidepresantų, kurie padeda išvengti baimių. Ar tai ženklas, kad, laikui bėgant, baimė nuolat auga?
Atsakymas. Dabar žmonija išgyvena labai įdomų tarpusavio jungimosi virtualiuose tinkluose ir pan. periodą. Visa tai plėsis.
Žmonėms kils daugybė problemų, baimių, nerimo, nes tokiu būdu įsijungdamas kiekvienas perduoda kitiems savo baimę. Taip vieni kituose mes labai daug ką ištaisome.
#229145

Iš 2018 m. vasario 11 d. pamokos rusų kalba

Komentarų nėra

Baimės epidemija

gyvenimo prasmė, Sveikata

каббалист Михаэль ЛайтманKomentaras. Pasaulį užvaldė baimės epidemija. Žmonės praranda pasitikėjimą, nustoja klausytis vieni kitų. Galų gale jie ima veikti ne iš godumo, kaip seniau, kai ko nors siekė, o iš baimės, turinčios realias priežastis. Kaip jos atsikratyti? Juk mes aktyviai judame aklavietės link.
Atsakymas. Manau, kad tai labai gerai. Žmogus tikėjo įvairiais dievukais – bet kokiais – nuo to jam buvo lengviau. Dabar šis tikėjimas nyksta, nėra puoselėjamas, todėl žmogus negali kompensuoti baimių, nerimo, negatyvių jausmų. Jis negali jų sieti su aukštesniaisiais norais, valdymu, aukštesniąja valdžia, viskas krinta jam vienam. Žmogui sunku!
Baimė žmogų blokuoja. Jis nori užsimerkti, tarsi mažas vaikas palįsti po antklode, apsimesti, kad nieko nėra.
Klausimas. Kaip gi jam iš ten išlįsti?
Atsakymas. Jį reikia šviesti. Tik ne mechaniniais žaislais, kaip bando mokslininkai.
Komentaras. Mokslininkai kol kas kelia klausimus.
Atsakymas. Kelti klausimus – gerai. Tačiau jie gi susiję su gyvenimo prasme. Tokie klausimai yra virš mūsų supratimo. Kaip mes egzistuojame? Dėl ko? Kas yra gyvenimas? Kaip jis prasideda ir kaip baigiasi? Kokia pačios gamtos egzistavimo prasmė?
Bet viską tiesiog susieti su Dievu… Šiuolaikinio žmogaus tai nenuramina. To pakako iki Švietimo epochos, o nuo XVII-XVIII a. ir vėliau toks požiūris nebepatenkina.
Žmogus bus priverstas pamatyti, kad prieš jį – būties prasmės klausimas: kam, dėl ko ji, kur prasmė?
Mūsų gyvenimas grįstas baime, jei ne ji, tai kam gyventi. Kam man visa tai?
Pademonstruokite žmogui visą jo būsimą gyvenimą, – o šis jau egzistuoja, nieko kito nėra, – žmogus nenorės gyventi.
Pamatys, jog viską daro tam, kad kuo nors pasimėgavęs iš karto pajustų depresiją ar kančią, be to, dar reikia sunkiai dirbti. Per metus turi dvi atostogų savaites, dar nežinia, ar jas praleis gerai. Vaikai, kurie užaugę atsisėda ant sprando, žmona, neleidžianti linksmintis. Mylima futbolo komanda, pralošianti rungtynes. Žvejyba, kurios nebėra, nes neliko jai tinkamų vietų. Ir šitaip – viskas…
Senuosiuose šaltiniuose rašoma, kad jei žmogus matytų jo laukiantį gyvenimą, tai nenorėtų gimti ir egzistuoti.
Užsimirštame, todėl visas mūsų gyvenimas pagrįstas užmaršumu. Pažiūrėkite, ką darome su savo gyvenimu! Visą laiką stengiamės save ko nors užimti, prikimšti, kaskart vis labiau. Ir reklama, ir konkurencija… O kodėl?
Jei žmogus liktų vienas su savo mintimis, taptų teroristu, žudiku arba savižudžiu, arba imtų vartoti kvaišalus, o tai yra tas pats.
Klausimas. Tačiau sakoma, kad žmogui reikia tikslo, kurio siekdamas jis gali įveikti bet kokius sunkumus. Koks tikslas teisingas žmogui?
Atsakymas. Šio klausimo žmonėms sužadinti negalima. Pirmiausia reikia gerai pasiruošti. Taip ir pasakyta: „Jei aklajam statote kliūtis, darote baisų nusikaltimą“. Jei prieš akląjį padėtų akmenį ar rąstą, jis sukluptų ir pargriūtų. Argi šitaip galima? O žmonės – visi akli. Kaip su jais kalbėtis apie gyvenimo prasmę?
Neturėdami atsakymo, jie puls į depresiją. Todėl, palaipsniui atskleisdami gyvenimo prasmės klausimą, turite iš anksto žinoti, kaip suteikti teisingą atsakymą, kurį priims ir kurio norės. Tada žmonės pamatys, kad atsiveria džiaugsmingi, o ne tamsūs horizontai.
Komentaras. Išeitų, kad nuo gimimo į bendravimą reikia po truputį įmaišyti auklėjimo.
Atsakymas. Tai ir yra auklėjimas. O visa kita – žmogaus pildymas visai nereikalingomis žiniomis.
Klausimas. Kaip suaugusiam žmogui, nugyvenusiam gyvenimą, atskleisti gyvenimo prasmės klausimą?
Atsakymas. Jei pragyveno gyvenimą, nėra ką ir atskleisti.
Jeigu jis šiame gyvenime iš kur nors gauna informacijos apie būties tikslą ir dėl to ima keisti savo gyvenimą, tai pakyla į kitą egzistavimo pakopą. Jis tampa žmogumi tiek, kiek gali atsakyti į klausimą apie savo gyvenimo prasmę.
#221922

Iš 2018 m. sausio 7 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Baimė subręsti

Mirties baimė ir sielos persikūnijimas

Perėjimas nuo gyvūninės prie dvasinės baimės

Komentarų nėra

Kuo skiriasi baimė ir drebėjimas?

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Kuo skiriasi baimė nuo drebėjimo?
Atsakymas. Drebėti – tai baimintis ne dėl savęs, jis grindžiamas meile, pagarba, Kūrėjo siekimu.
Klausimas. Kokios būna baimės Kūrėjo atžvilgiu?
Atsakymas. Jų neįmanoma išvardinti. Malchut įsijungimas į devynias pirmas sfiras įvairiausiomis variacijomis pagimdo daugybę pirminių, antrinių ir pan. baimių. Bet koks galimo neužpildymo jautimas vadinamas baime.
Pavyzdžiui, jautimas, kad negalėsiu pateisinti Kūrėjo, remiasi gyvūnine, visuomenine baime. O baimė, ar įstengsiu Jį užpildyti, – tai jau drebėjimas, kuris ateina mums per bendrą sistemą, nes Kūrėjas yra joje visoje.
Kiek lietiesi, jungiesi, tapatiniesi su visais, tiek atsiranda galimybė užpildyti Kūrėją.
Klausimas. Kitaip tariant, ryšys su Juo visada per kitą žmogų?
Atsakymas. Kitaip ir būti negali, juk Kūrėjas yra visoje sistemoje.

Iš 2018 m. vasario 11 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Naktis pavirs diena, o diena – naktimi

Perėjimas nuo gyvūninės prie dvasinės baimės

Artimas ryšys su Kūrėju

Komentarų nėra

Kodėl mes nekenčiame?

Egoizmo vystymasis, Krizė, globalizacija

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Kolumbijos Universiteto mokslininkai, tyrinėdami neapykantos šaltinius, priėjo prie išvados, kad viena iš neapykantos priežasčių yra baimė tų dalykų, kurie žmogui nesuprantami.
Neapykanta pagimdo dvi pagrindinės emocijos: meilė ir agresija. Psichologų nuomone, žmonės nekenčia kituose to, ko bijo savo viduje.
Kas yra neapykanta jūsų nuomone?
Atsakymas. Neapykanta – tai visa, kas man nenaudinga.
Kita vertus, tai gera savybė, nes ji padeda man patikrinti, ką dar turiu savyje pakeisti. Visas pasaulis – tai iš esmės Kūrėjas, kurį turiu mylėti absoliučia meile! O jeigu kažko nekenčiu, vadinasi, savo viduje esu neištaisytas.
Tikroji neapykanta pasireiškia tik kelyje į meilę. Jei aš tinkamai nusiteikiu meilei, tai atrandu, kad kažko nekenčiu, ir suprantu, ką reikia savyje ištaisyti, kad galėčiau pamilti.
Tai, kas dabar vyksta pasaulyje, yra labai didelės visų neapykantos visiems išraiška. Tai natūralus mūsų prigimties pasireiškimas, vidinis proveržis, kai mes absoliučiai vienas kito nekenčiame. Tuomet pasireiškia tik mūsų blogosios savybės, nes teigiamų mes neturime, tenorime išnaudot vienas kitą.
Mūsų egoizmas ir yra neapykanta. O mes turime jį ištaisyti į meilę. Tai įgyvendinama susivienijant ir pasitelkiant ypatingą, gerą gamtos jėgą, kurią atskleidžiame.
Klausimas. Tačiau ta neapykanta, kuri dabar egzistuoja pasaulyje, pasireiškia ne kelyje į meilę, tai tiesiog neapykanta.
Atsakymas. Ne. Vis tiek ji kyla pakeliui į meilę, nes mes esame kelyje į išsitaisymą. Tai tik blogio suvokimo laikotarpis. Mes jaučiame blogį, bet dar nesuvokiame jo priežasties, jo pasekmių ir ką su juo daryti.
Iš tiesų blogis yra tas įrankis, kurį panaudodami viską paversime gėriu.
Kai tik suvoksime blogį, įvyks perversmas. Apie tai kalba kabalos mokslas. Jis aiškina, kaip tai įgyvendinti praktiškai.
Todėl ateikite, studijuokite ir pamatysite kitą pasaulį.

Iš 2017 m. kovo 13 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Žmogus – minčių ir jausmų sistema

Tarp meilės ir neapykantos

Vidurio linija aukščiau meilės ir neapykantos

Komentarų nėra

Visos baimės pagimdytos paslėpties

Dvasinis darbas

Baimė gali būti skirtinga: dėl mano būsenos šiame pasaulyje, dėl mano artimųjų, viso pasaulio. Tai yra žemiškosios baimės, kylančios iš to, kad žmogus kol kas neturi teisingo ryšio su Kūrėju, kad suprastų, jog viskas yra Jo rankose ir nieko nėra išskyrus Jį.
Jis nesupranta, kad yra visiškai pavaldus Kūrėjui, todėl bijo dėl savęs šiame pasaulyje. Neturėdamas ryšio su Kūrėju, jis jaučia save ir šį pasaulį tarsi būtų atskirtas nuo Aukštesniosios jėgos. Jam atrodo, kad šis pasaulis egzistuoja savaime.
Paskui yra kitas etapas, kai žmogus bijosi dėl būsenos ateities pasaulyje: dėl paties savęs, dėl artimųjų, dėl pasaulio. Kitaip tariant, jis atskiria save ir pasaulį nuo Kūrėjo tarsi visos šios sąvokos egzistuotų atskirai viena nuo kitos. Todėl ieško tarp jų kažkokio ryšio, kuris garantuotų jam patį geriausią egzistavimą.
Visa ši baimė kyla dėl nepakankamo atskleidimo. Aišku, kad niekas nepadės, išskyrus pasistūmėjimą prie tikrosios baimės – prie virpulio prieš Kūrėją.
Tai jau kitokia baimė – ji ne dėl šio pasaulio ir ne dėl ateities pasaulio, ne dėl apdovanojimo ar bausmės jame. Tiesiog žmoguje kol kas liko baimės: jis dar galutinai neatskleidė, kad Kūrėjas viešpatauja visur, valdydamas geruoju, kad nėra ko prašyti ir nerimauti nei dabartyje, nei ateityje.
Tad kai atsigręžia į praeitį, jis kenčia dėl gėdos už savo blogus poelgius. Kitaip tariant, jis dar neprisirišo prie Aukštesniojo valdymo tiek, kad suprastų, kad nėra kitos valdžios, išskyrus Kūrėjo.
Vadinasi, visų baimių priežastis – atskleidimo stoka. Viskas apibrėžiama tik mūsų perėjimu nuo paslėpties link atskleidimo, mes neturime kito savo būsenų vertinimo kriterijaus. Atskleidimo stoka, paslėptis, nepakankamas Kūrėjo pojūtis, nepakankamas tikėjimas aukščiau žinojimo – visa tai pagimdo baimę, nerimą.
Ši pakopa vadinama „sugrįžimu pas Kūrėją iš baimės“ ir yra tarpinė prieš tobulybę. Ji privalo egzistuoti. Joje žmogus išsiaiškina, kiek dar šiame pasaulyje, tai yra jo troškimuose, kurių viduje jis ir jaučia šį pasaulį, yra tokių, kurie nesusieti su vienintele ir be galo gera Kūrėjo valdžia.
Jis gali greičiau sutvarkyti savo norus, jei dar stipriau susijungia su grupe. Joje jis visada ras Šviesą ir save veikiantį, ir teisingai apdoros visas savo baimes, kad kiekviena baimė kaip galima greičiau pastūmėtų tobulybės link.
Tobula baime vadinama Šviesa Chasadim su Chochmos pašvietimu. Galiausiai, vis tikrindamasis, prie tokios baimės jis turi palaipsniui priartėti. Jei jis reikalauja teisingai, tai prašo leisti suprasti visus trukdžius, tai yra visus savo norus, savybes, kuriomis dar neprilygo Kūrėjui ir kuriose kol kas gyvena netobula baimė.
Žmogus kol kas nebijo dėl to, ar galės virš visų šitų žinių, aukščiau gaunančiojo indo, išlaikyti ketinimą duoti, o būtent tai ir yra tobula baimė. Taip pat baimė dėl to, kokio didumo jo davimas, kitaip tariant, virš kokio gylio indo jis galės pakilti ir būti davime. Taip prieiname prie tobulos baimės.

Iš 2012 m. gruodžio 4 d. pamokos pagal „Įvadą į Mokymą apie dešimt sfirų

Daugiau šia tema skaitykite:

Naujas šventumo ir netyrumo apibrėžimas

Ilgas kelias į baimę

Baimė gimdo maldą, o meilė – dėkingumą

Komentarų nėra

Baimė iškreipia erdvę

Realybės suvokimas

Tyrimas (žurnalas Current Biology): baimė gali iškreipti objektų suvokimą. Emocijos ir suvokimas sąmonėje yra neatsiejami. Baimė turi esminės įtakos mums suvokiant supantį pasaulį. Šie rezultatai yra svarbūs norint suprasti klinikines fobijas.
Paprastai žmoguje gerai išvystytas tiek supratimas, kada prie jo artėjantis objektas atsidurs šalia, tiek ir reakcija, esant būtinybei išsilenkti objekto arba jį blokuoti. Objekto tipas paveikia suvokimą apie jo artėjimą. Jei mes ko nors bijome, tai manome, kad šis objektas iki mūsų priartės daug greičiau. Kiek žmogus priartins kontakto laiką, priklauso nuo šio objekto baimės lygio. Kuo stipriau žmogus bijo, pavyzdžiui, vorų, tuo greičiau priartėjant objektą jis įsivaizduos.
Komentaras. Visi pojūčiai juntami dėl noro patirti malonumą. Noras patirti malonumą yra mūsų esmė, ir todėl mūsų juntama erdvė yra funkcija to, kaip mes į ją žiūrime, ką mes joje randame. Mes matome tik tai, ką norime matyti, iš džiaugsmo arba iš baimės. Jei objektas nedaro mums įspūdžio, mes jo nematome. Taip pat reaguoja ir visi kiti mūsų jutimo organai. Ir tik gavę papildomą galimybę žvelgti į tikrovę per davimo savybę, atskleisime sau papildomą pasaulio dalį – Aukštesnįjį pasaulį, priešingą mūsų pasauliui.

Daugiau šia tema skaitykite:

Smegenys – vyriausiasis koordinatorius

Pakeisti požiūrį į pasaulį

Kaip pakeisti tikrovę?

Komentarų nėra

Naujas šventumo ir netyrumo apibrėžimas

Dvasinis darbas, Kabala

Reikia suprasti, kad be baimės, kuri yra teisingas santykis su Kūrėju, – mums daugiau nieko nereikia! Nuo to ir prasideda žmogaus darbas, kai jis ima atskirti „šventumą“ (davimą) nuo „netyrumo“ (klipos, egoizmo).
Būti šventume – reiškia visą laiką rūpintis tuo, kad Kūrėjas mus palaikytų ir leistų išlaikyti teisingą požiūrį Jo atskleidimo, Jo meilės mums pasireiškimo atžvilgiu. Šis rūpestis nuolatos turi būti apėmęs žmogų, juk jeigu šiame kelyje žmogus palūš ir kurią nors sekundę būdamas kokios nors būsenos mes šį darbą, tai iš karto kris į egoizmą, į klipą.
Jis iš karto ims naudotis Kūrėjo geru ir mylinčiu santykiu jo atžvilgiu – dėl naudos sau. Jeigu jis bent akimirką pasimėgaus šia meile dėl savęs – tai jau klipa.
O jeigu jis baiminasi, ar sugebės visą atsiskleidžiančią Duodančiojo meilę paversti į atsakomąjį ryšį Jo atžvilgiu, norėdamas grąžinti Jam tokią pat meilę ir davimą, tai tada šitai yra „šventumas“.
Tokiu būdu žmogus pakelia save į tokį „šventumo ir netyrumo“ lygmenį, kuris apibrėžiamas jo gebėjimu priimti Kūrėjo meilę. Jeigu jis tai daro tik bijodamas, jog negrąžins tokios paties santykio, – tai šitai vadinasi davimu, „šventumu“. Bet jeigu jis nori pats mėgautis Kūrėjo meile – tai laiko šitai „netyru noru“, klipa.
Tai vadinama „ekranu“, kurį jis visą laiką turi saugoti virš savęs ir rūpintis tuo, kad tik „atspindėtoje Šviesoje“ atskleistų Šviesą, Kūrėją. Ši atspindėta Šviesa ir apibrėžia „baimės“ pakopą.

Iš 2011 m. liepos 6 d. pamokos pagal knygos „Šamati“ straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Ką gi tu išsirinksi?

Ilgas kelias į baimę

Visi pasauliai – mano viduje

Komentarų nėra

Ilgas kelias į baimę

Dvasinis darbas

Klausimas: Koks etapas būna prieš patiriant baimę Kūrėjo atžvilgiu?
Atsakymas: Nuo pat pradžių žmogus pradeda dirbti ties baime. Ji vadinama pirmuoju priesaku.
Kada imame dirbti jausdami baimę? Tai − ilgas kelias, kol įgyjame baimę, kol pajaučiame, kad tik šito mums tetrūko.
Kitaip tariant, baimė – tai pojūtis, kad visur priklausai nuo Kūrėjo. Tačiau šią priklausomybę patiria ne tas žmogus, kuris tiesiog dreba iš baimės ir tiki tuo, kas jam sakoma, bet tas, kuris išbandęs save visur, su kuo susidūrė kelyje, mato, jog negali pasiekti tikslo, prie kurio svarbos dirbo tiek daug, kad dabar nebegali niekur pabėgti ir išmesti jo iš galvos. Tada jis suvokia, kad viskas priklauso vien nuo įgyto teisingo požiūrio į Kūrėją.
Šį, jau paruoštą požiūrį žmogus turi gauti iš aukščiau ir tada jame užgimsta baimė. Jis net nesuvokia, koks tai indas, kli. Mes nežinome, kas yra baimė. Galbūt manome, kad tai kažkas baisaus. Bet bijoti ko? − Ar sugebėsiu pajausti Jo meilę ar ne?
Mūsų pasaulyje šis jausmas yra itin nerealus. Mes nežinome, kaip tai įmanoma, nes tai taip toli nuo mūsų.

Iš 2011 m. liepos 6 d. pamokos pagal knygą „Zohar“

Daugiau šia tema skaitykite:

Įsiklausyk į Jo balsą

Baimė gimdo maldą, o meilė – dėkingumą

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai