Pateikti įrašai su baimė žyme.


Kuo skiriasi baimė ir drebėjimas?

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Kuo skiriasi baimė nuo drebėjimo?
Atsakymas. Drebėti – tai baimintis ne dėl savęs, jis grindžiamas meile, pagarba, Kūrėjo siekimu.
Klausimas. Kokios būna baimės Kūrėjo atžvilgiu?
Atsakymas. Jų neįmanoma išvardinti. Malchut įsijungimas į devynias pirmas sfiras įvairiausiomis variacijomis pagimdo daugybę pirminių, antrinių ir pan. baimių. Bet koks galimo neužpildymo jautimas vadinamas baime.
Pavyzdžiui, jautimas, kad negalėsiu pateisinti Kūrėjo, remiasi gyvūnine, visuomenine baime. O baimė, ar įstengsiu Jį užpildyti, – tai jau drebėjimas, kuris ateina mums per bendrą sistemą, nes Kūrėjas yra joje visoje.
Kiek lietiesi, jungiesi, tapatiniesi su visais, tiek atsiranda galimybė užpildyti Kūrėją.
Klausimas. Kitaip tariant, ryšys su Juo visada per kitą žmogų?
Atsakymas. Kitaip ir būti negali, juk Kūrėjas yra visoje sistemoje.

Iš 2018 m. vasario 11 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Naktis pavirs diena, o diena – naktimi

Perėjimas nuo gyvūninės prie dvasinės baimės

Artimas ryšys su Kūrėju

Komentarų nėra

Kodėl mes nekenčiame?

Egoizmo vystymasis, Krizė, globalizacija

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Kolumbijos Universiteto mokslininkai, tyrinėdami neapykantos šaltinius, priėjo prie išvados, kad viena iš neapykantos priežasčių yra baimė tų dalykų, kurie žmogui nesuprantami.
Neapykanta pagimdo dvi pagrindinės emocijos: meilė ir agresija. Psichologų nuomone, žmonės nekenčia kituose to, ko bijo savo viduje.
Kas yra neapykanta jūsų nuomone?
Atsakymas. Neapykanta – tai visa, kas man nenaudinga.
Kita vertus, tai gera savybė, nes ji padeda man patikrinti, ką dar turiu savyje pakeisti. Visas pasaulis – tai iš esmės Kūrėjas, kurį turiu mylėti absoliučia meile! O jeigu kažko nekenčiu, vadinasi, savo viduje esu neištaisytas.
Tikroji neapykanta pasireiškia tik kelyje į meilę. Jei aš tinkamai nusiteikiu meilei, tai atrandu, kad kažko nekenčiu, ir suprantu, ką reikia savyje ištaisyti, kad galėčiau pamilti.
Tai, kas dabar vyksta pasaulyje, yra labai didelės visų neapykantos visiems išraiška. Tai natūralus mūsų prigimties pasireiškimas, vidinis proveržis, kai mes absoliučiai vienas kito nekenčiame. Tuomet pasireiškia tik mūsų blogosios savybės, nes teigiamų mes neturime, tenorime išnaudot vienas kitą.
Mūsų egoizmas ir yra neapykanta. O mes turime jį ištaisyti į meilę. Tai įgyvendinama susivienijant ir pasitelkiant ypatingą, gerą gamtos jėgą, kurią atskleidžiame.
Klausimas. Tačiau ta neapykanta, kuri dabar egzistuoja pasaulyje, pasireiškia ne kelyje į meilę, tai tiesiog neapykanta.
Atsakymas. Ne. Vis tiek ji kyla pakeliui į meilę, nes mes esame kelyje į išsitaisymą. Tai tik blogio suvokimo laikotarpis. Mes jaučiame blogį, bet dar nesuvokiame jo priežasties, jo pasekmių ir ką su juo daryti.
Iš tiesų blogis yra tas įrankis, kurį panaudodami viską paversime gėriu.
Kai tik suvoksime blogį, įvyks perversmas. Apie tai kalba kabalos mokslas. Jis aiškina, kaip tai įgyvendinti praktiškai.
Todėl ateikite, studijuokite ir pamatysite kitą pasaulį.

Iš 2017 m. kovo 13 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Žmogus – minčių ir jausmų sistema

Tarp meilės ir neapykantos

Vidurio linija aukščiau meilės ir neapykantos

Komentarų nėra

Visos baimės pagimdytos paslėpties

Dvasinis darbas

Baimė gali būti skirtinga: dėl mano būsenos šiame pasaulyje, dėl mano artimųjų, viso pasaulio. Tai yra žemiškosios baimės, kylančios iš to, kad žmogus kol kas neturi teisingo ryšio su Kūrėju, kad suprastų, jog viskas yra Jo rankose ir nieko nėra išskyrus Jį.
Jis nesupranta, kad yra visiškai pavaldus Kūrėjui, todėl bijo dėl savęs šiame pasaulyje. Neturėdamas ryšio su Kūrėju, jis jaučia save ir šį pasaulį tarsi būtų atskirtas nuo Aukštesniosios jėgos. Jam atrodo, kad šis pasaulis egzistuoja savaime.
Paskui yra kitas etapas, kai žmogus bijosi dėl būsenos ateities pasaulyje: dėl paties savęs, dėl artimųjų, dėl pasaulio. Kitaip tariant, jis atskiria save ir pasaulį nuo Kūrėjo tarsi visos šios sąvokos egzistuotų atskirai viena nuo kitos. Todėl ieško tarp jų kažkokio ryšio, kuris garantuotų jam patį geriausią egzistavimą.
Visa ši baimė kyla dėl nepakankamo atskleidimo. Aišku, kad niekas nepadės, išskyrus pasistūmėjimą prie tikrosios baimės – prie virpulio prieš Kūrėją.
Tai jau kitokia baimė – ji ne dėl šio pasaulio ir ne dėl ateities pasaulio, ne dėl apdovanojimo ar bausmės jame. Tiesiog žmoguje kol kas liko baimės: jis dar galutinai neatskleidė, kad Kūrėjas viešpatauja visur, valdydamas geruoju, kad nėra ko prašyti ir nerimauti nei dabartyje, nei ateityje.
Tad kai atsigręžia į praeitį, jis kenčia dėl gėdos už savo blogus poelgius. Kitaip tariant, jis dar neprisirišo prie Aukštesniojo valdymo tiek, kad suprastų, kad nėra kitos valdžios, išskyrus Kūrėjo.
Vadinasi, visų baimių priežastis – atskleidimo stoka. Viskas apibrėžiama tik mūsų perėjimu nuo paslėpties link atskleidimo, mes neturime kito savo būsenų vertinimo kriterijaus. Atskleidimo stoka, paslėptis, nepakankamas Kūrėjo pojūtis, nepakankamas tikėjimas aukščiau žinojimo – visa tai pagimdo baimę, nerimą.
Ši pakopa vadinama „sugrįžimu pas Kūrėją iš baimės“ ir yra tarpinė prieš tobulybę. Ji privalo egzistuoti. Joje žmogus išsiaiškina, kiek dar šiame pasaulyje, tai yra jo troškimuose, kurių viduje jis ir jaučia šį pasaulį, yra tokių, kurie nesusieti su vienintele ir be galo gera Kūrėjo valdžia.
Jis gali greičiau sutvarkyti savo norus, jei dar stipriau susijungia su grupe. Joje jis visada ras Šviesą ir save veikiantį, ir teisingai apdoros visas savo baimes, kad kiekviena baimė kaip galima greičiau pastūmėtų tobulybės link.
Tobula baime vadinama Šviesa Chasadim su Chochmos pašvietimu. Galiausiai, vis tikrindamasis, prie tokios baimės jis turi palaipsniui priartėti. Jei jis reikalauja teisingai, tai prašo leisti suprasti visus trukdžius, tai yra visus savo norus, savybes, kuriomis dar neprilygo Kūrėjui ir kuriose kol kas gyvena netobula baimė.
Žmogus kol kas nebijo dėl to, ar galės virš visų šitų žinių, aukščiau gaunančiojo indo, išlaikyti ketinimą duoti, o būtent tai ir yra tobula baimė. Taip pat baimė dėl to, kokio didumo jo davimas, kitaip tariant, virš kokio gylio indo jis galės pakilti ir būti davime. Taip prieiname prie tobulos baimės.

Iš 2012 m. gruodžio 4 d. pamokos pagal „Įvadą į Mokymą apie dešimt sfirų

Daugiau šia tema skaitykite:

Naujas šventumo ir netyrumo apibrėžimas

Ilgas kelias į baimę

Baimė gimdo maldą, o meilė – dėkingumą

Komentarų nėra

Baimė iškreipia erdvę

Realybės suvokimas

Tyrimas (žurnalas Current Biology): baimė gali iškreipti objektų suvokimą. Emocijos ir suvokimas sąmonėje yra neatsiejami. Baimė turi esminės įtakos mums suvokiant supantį pasaulį. Šie rezultatai yra svarbūs norint suprasti klinikines fobijas.
Paprastai žmoguje gerai išvystytas tiek supratimas, kada prie jo artėjantis objektas atsidurs šalia, tiek ir reakcija, esant būtinybei išsilenkti objekto arba jį blokuoti. Objekto tipas paveikia suvokimą apie jo artėjimą. Jei mes ko nors bijome, tai manome, kad šis objektas iki mūsų priartės daug greičiau. Kiek žmogus priartins kontakto laiką, priklauso nuo šio objekto baimės lygio. Kuo stipriau žmogus bijo, pavyzdžiui, vorų, tuo greičiau priartėjant objektą jis įsivaizduos.
Komentaras. Visi pojūčiai juntami dėl noro patirti malonumą. Noras patirti malonumą yra mūsų esmė, ir todėl mūsų juntama erdvė yra funkcija to, kaip mes į ją žiūrime, ką mes joje randame. Mes matome tik tai, ką norime matyti, iš džiaugsmo arba iš baimės. Jei objektas nedaro mums įspūdžio, mes jo nematome. Taip pat reaguoja ir visi kiti mūsų jutimo organai. Ir tik gavę papildomą galimybę žvelgti į tikrovę per davimo savybę, atskleisime sau papildomą pasaulio dalį – Aukštesnįjį pasaulį, priešingą mūsų pasauliui.

Daugiau šia tema skaitykite:

Smegenys – vyriausiasis koordinatorius

Pakeisti požiūrį į pasaulį

Kaip pakeisti tikrovę?

Komentarų nėra

Naujas šventumo ir netyrumo apibrėžimas

Dvasinis darbas, Kabala

Reikia suprasti, kad be baimės, kuri yra teisingas santykis su Kūrėju, – mums daugiau nieko nereikia! Nuo to ir prasideda žmogaus darbas, kai jis ima atskirti „šventumą“ (davimą) nuo „netyrumo“ (klipos, egoizmo).
Būti šventume – reiškia visą laiką rūpintis tuo, kad Kūrėjas mus palaikytų ir leistų išlaikyti teisingą požiūrį Jo atskleidimo, Jo meilės mums pasireiškimo atžvilgiu. Šis rūpestis nuolatos turi būti apėmęs žmogų, juk jeigu šiame kelyje žmogus palūš ir kurią nors sekundę būdamas kokios nors būsenos mes šį darbą, tai iš karto kris į egoizmą, į klipą.
Jis iš karto ims naudotis Kūrėjo geru ir mylinčiu santykiu jo atžvilgiu – dėl naudos sau. Jeigu jis bent akimirką pasimėgaus šia meile dėl savęs – tai jau klipa.
O jeigu jis baiminasi, ar sugebės visą atsiskleidžiančią Duodančiojo meilę paversti į atsakomąjį ryšį Jo atžvilgiu, norėdamas grąžinti Jam tokią pat meilę ir davimą, tai tada šitai yra „šventumas“.
Tokiu būdu žmogus pakelia save į tokį „šventumo ir netyrumo“ lygmenį, kuris apibrėžiamas jo gebėjimu priimti Kūrėjo meilę. Jeigu jis tai daro tik bijodamas, jog negrąžins tokios paties santykio, – tai šitai vadinasi davimu, „šventumu“. Bet jeigu jis nori pats mėgautis Kūrėjo meile – tai laiko šitai „netyru noru“, klipa.
Tai vadinama „ekranu“, kurį jis visą laiką turi saugoti virš savęs ir rūpintis tuo, kad tik „atspindėtoje Šviesoje“ atskleistų Šviesą, Kūrėją. Ši atspindėta Šviesa ir apibrėžia „baimės“ pakopą.

Iš 2011 m. liepos 6 d. pamokos pagal knygos „Šamati“ straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Ką gi tu išsirinksi?

Ilgas kelias į baimę

Visi pasauliai – mano viduje

Komentarų nėra

Ilgas kelias į baimę

Dvasinis darbas

Klausimas: Koks etapas būna prieš patiriant baimę Kūrėjo atžvilgiu?
Atsakymas: Nuo pat pradžių žmogus pradeda dirbti ties baime. Ji vadinama pirmuoju priesaku.
Kada imame dirbti jausdami baimę? Tai − ilgas kelias, kol įgyjame baimę, kol pajaučiame, kad tik šito mums tetrūko.
Kitaip tariant, baimė – tai pojūtis, kad visur priklausai nuo Kūrėjo. Tačiau šią priklausomybę patiria ne tas žmogus, kuris tiesiog dreba iš baimės ir tiki tuo, kas jam sakoma, bet tas, kuris išbandęs save visur, su kuo susidūrė kelyje, mato, jog negali pasiekti tikslo, prie kurio svarbos dirbo tiek daug, kad dabar nebegali niekur pabėgti ir išmesti jo iš galvos. Tada jis suvokia, kad viskas priklauso vien nuo įgyto teisingo požiūrio į Kūrėją.
Šį, jau paruoštą požiūrį žmogus turi gauti iš aukščiau ir tada jame užgimsta baimė. Jis net nesuvokia, koks tai indas, kli. Mes nežinome, kas yra baimė. Galbūt manome, kad tai kažkas baisaus. Bet bijoti ko? − Ar sugebėsiu pajausti Jo meilę ar ne?
Mūsų pasaulyje šis jausmas yra itin nerealus. Mes nežinome, kaip tai įmanoma, nes tai taip toli nuo mūsų.

Iš 2011 m. liepos 6 d. pamokos pagal knygą „Zohar“

Daugiau šia tema skaitykite:

Įsiklausyk į Jo balsą

Baimė gimdo maldą, o meilė – dėkingumą

Komentarų nėra

Baimė gimdo maldą, o meilė – dėkingumą

Dvasinis darbas, Ketinimas, malda

Klausimas: Kokia turi būti malda, kad iš egoizmo šešėlio pereitume prie „švento šešėlio“ – prie savo norų ekrano?
Atsakymas: Tiksliau būtų klausti: ko turėtume bijoti? Juk dar nežinome, kas yra „malda“. Kol kas mums labiau suprantama baimė, atsargumas, šiurpas, nerimas, kitaip tariant, viskas, ko turėčiau saugotis.
Malda – tai pojūtis širdyje. O širdis jaučia arba baimę, kuri vadinasi pačiu pirmuoju priesaku, arba pajaus meilę po to, kai išmoks šią baimę teisingai suvokti.
Yra tik du pagrindiniai priesakai: baimė ir meilė. Baimė atveda mus prie maldos, prašymo, o meilė – prie dėkingumo.
Todėl reikia išsiaiškinti, kokios būsenos dabar esi. Jeigu jauti, kad tau trūksta pripildymo, reiškia, kad esi baimėje. Ir ko gi turi bijoti, ką baiminies prarasti, arba kokios būsenos, kokios bėdos turėtum vengti? Paklausk savęs!
Jeigu bijai, jog su tavimi atsitiks kažkas negero, tai reikia paaiškinti sau, kad „Nėra nieko kito, išskyrus Jį“. O jeigu bijai prarasti tai, ką turi šiandien, tai išsiaiškink, kaip dirbti pagal principą: „Jeigu ne aš pats padėsiu sau, tai kas dar padės?“ Šie aiškinimaisi ir vadinasi malda.
Negalima palikti šių išsiaiškinimų, reikia kiek galima daugiau aiškintis. Svarbiausia, maksimaliai išsiaiškinti kiekvieną būseną ir nieko tokio, kad jau kitą akimirką vėl susipainiosi, nerasi savęs paties ir visų tave veikiančių veiksnių: manęs, aplinkos, mokymosi. Grįžk ir vėl aiškinkis. Taip išsiaiškinsi vis daugiau smulkmenų, kol nepasieksi kūrimo tikslo. Toks ir yra mūsų darbas.
Aiškindamasis kiekvienoje pakopoje visą laiką vystysies keturiomis AVAJA stadijomis. Svarbiausia, nenutolti nuo šių vidinių išsiaiškinimų:
– kas aš esu, kas mane valdo,
– koks turėtų būti mano santykis su mane išjudinančia jėga,
– kaip turime susijungti tarpusavyje ir ieškoti vieni kitų,
– kaip tapti partneriais ir nepalikti vienas kito, nepriklausomai nuo visų paslėpčių ir problemų,
– kaip turėčiau pakilti virš jų, juos pateisinti ir būtent per juos įgyti supratimą ir meilę.

Iš 2011 m. gegužės 16 d. pamokos pagal straipsnį iš knygos „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pažadinti sustingusią žemę

Kas man padės?..

Kaip sutikti su Kūrėjo valdymu?

Komentarų nėra

Kaip pakilti virš visų baimių

Dvasinis darbas

Klausimas: Baimė dėl gyvybės šiame pasaulyje mums kyla instinktyviai, nevaldomai – kaip pasiekti tokią pat panišką baimę dėl to, kad gali neįgyti davimo savybės?
Atsakymas: Nesame bejėgiai prieš šio pasaulio baimę: kai žmogus pradeda dvasiškai vystytis, jam siunčiamos tokios keistos baimės, kad jis ima suprasti, jog tai nėra tikra baimė – tai žaidimas.
Jis jaučia, kad iš viršaus tarytum spinduliu jam projektuoja šią baimę ir viena, ką galima padaryti, – tai pakilti virš jos „tikėjimu aukščiau žinojimo“, duodant.
Juk, jeigu duoda, jam nėra ko bijoti! Jis gali ramiai užmerkti akis prieš visas baimes, kurios kyla tik dėl to, kad priverstų mus pakilti virš rūpinimosi savimi, kad išmokytų gyventi siekiant davimo.
Jeigu tai nėra tiesiog gyvūninė, neįsisąmoninta baimė, jeigu tai būsena, kurią žmogus sąmoningai suvokia, „kai jam šviečia šaltinis“, t. y., kad jo jausmai jam projektuojami iš kažkokio šaltinio, idant jį pastūmėtų pirmyn, tada jis supranta, kad nieko šiaip sau nebūna, jokių baimių.

Iš 2010 m. rugpjūčio 17 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Komentarų nėra

Visas gyvenimas – vaidinimas!

Dvasinis darbas, Valios laisvė

Klausimas: (Olesya83) Ką gi daryti, kai supranti, kad tikrovėje nėra nieko kito, išskyrus „Jį“, – ir manęs nėra. Šiandien tai pajutau ir išsigandau. Vaidinimas – ir aš jame neturiu jokio vaidmens. Atsirado jausmas, kad yra išeitis, tik viena – tapti žmogumi, išvystyti savo tašką širdyje, kitaip „Aš“ neatsirasiu. Baisu gyventi, kai žinai, jog tavęs apskritai niekur nėra. Bet iš karto yra atsakymas – tik siekyje pažinti ir susilieti. Ką daryti su baime?
Atsakymas: Tik kasdienės pamokos (nors dalinai, virtualiai) ir dalyvavimas platinime kartu su visais, o svarbiausia – pasaulinės grupės jautimas – padeda išsivaduoti iš visų neigiamų pojūčių! Juk dvasingumas pasiekiamas tik sieloms susijungiant tarpusavyje ir priklauso nuo jų susijungimo laipsnio. Bet kuriuos neigiamus reiškinius teisinga šalinti tik vienijantis ir platinant.

Klausimas: Vakar išėjau į  gatvę ir…nepajaučiau, kad išėjau į gatvę. Atrodė, kad tiesiog pasikeitė dekoracija. Jeigu anksčiau žiūrėjau į žmones kaip į žmones, tai dabar prisideda nauja samprata – savarankiškumo iš viso nėra, visi – lėlės…
Atsakymas: Beliko prie šito pridėti ir save pačią… Pojūčiai teisingi: viskas – teatras, visi – aktoriai, vaidmenų atlikėjai. Yra gerai sužinoti savo vaidmenį – paskirtį, atskleisti visą kūrinijos paveikslą ir sąmoningai jį vaidinti, kad taptume panašūs į Kūrėją. Vaidindamas Jo vaidmenį pradedi Jį suprasti, įsigilinti į Didžiojo Režisieriaus Sumanymą.

„Pasirinkimo laisvė“

„Kabalos mokslo esmė“ (RU, EN)

Pamoka pagal straipsnį „Kabalos mokslo esmė“ (rusų k.)

1 komentaras