Žmonės dažnai klausia: „Už ką man tokios nelaimės?“ Netikėtai atleistas iš darbo, užkluptas sunkios artimojo ligos ar mirties žmogus klausia: „Ką blogo padariau, kad mane taip baudžia?“ Šį klausimą girdėjau tūkstančius kartų iš žmonių, atėjusių pas mane patarimo.
Iš tiesų neįmanoma sužinoti, kodėl atsitiko nelaimė, ir nereikia kapstytis praeityje ieškant priežasties, tarsi būtų ryšys tarp mūsų veiksmų, atlyginimo ir bausmės.
Jei bandyčiau susieti praeitį su ateitimi pagal priežasčių ir pasekmių seką, tai būtų labai primityvus ir materialus požiūris. Taip kalbama su nesuprantančiu mažu vaiku. Vyresniam vaikui (12-13 metų) reikia formuoti kitokį mąstymo būdą.
Nežinau, kodėl man taip atsitinka – tai kyla iš mano sielos šaknies. Kiekviena būsena – kas akimirką kažkas visiškai naujo. Nėra jokio ryšio su tuo, kas buvo anksčiau, viskas priklauso nuo bendrosios visai žmonijai skirtos programos, nuo bendros sielos. Viskas man ateina iš ten, aš susietas su begale faktorių, lemiančių mano likimą.
Galbūt kurios nors sielos dalys, esančios labai toli nuo manęs, apsprendžia tai, kas dabar man atsitiks. Ir atvirkščiai, aš galiu būti priežastis to, kas vyksta su jomis. Juk mes visi sujungti į vieną bendrą sielą, Adomą.
Suprantama, kad paprastame materialiame lygyje galiu nuspėti savo fizinių veiksmų pasekmes. Bet staiga kažkas atsitinka ir aš prarandu tiesioginį ryšį. Tai įvyksta todėl, kad mes savo gyvenime negalime atsižvelgti į visus parametrus. Mums atrodo, kad visos priežastys turi būti matomos, bet taip nėra.
O ką gi daryti, jei kilo sunkumų? Nereikia žvalgytis į praeitį, o dirbti su dabartine būsena. Žmogus kiekvieną akimirką, kiekvieną dieną naujas. Nėra panašių akimirkų. Tai dvasiniai dėsniai. Iš dvasinio pasaulio mums ateina nurodymai, neturintys jokio ryšio su tuo, ką veikiame šiame pasaulyje.
Tai griauna visą mūsų ankstesnę įsivaizdavimų apie atlygį ir bausmę sistemą, tačiau kuria naują mechanizmą, kuriame esame susieti su tikrosiomis priežastimis, su aukštesniuoju valdymu, reguliuojančiu visą mūsų gyvenimą.
Kam nors atsitikus neverta priežasties ieškoti praeityje. Net jei man atrodo, kad radau, argi tai padės? Tuo remdamasis ateityje pridarysiu dar daugiau klaidų.
Todėl teisingiau sakyti, kad kiekviena akimirka ateina iš aukščiau, iš sielos šaknies. Jei noriu sau užsitikrinti gerą, greitą vystymąsi, turiu paveikti savo sielos šaknį, kad iš ten ateitų tik geri nurodymai.
Praeitis buvo ir pražuvo, ja nebesirūpinkime. Dabartyje turiu siekti didesnio susivienijimo su visais. Ir jeigu nesu kabalistų grupėje, tarp žmonių, norinčių susivienyti į vieną bendrą sielą Adam Rišon, tai neturiu jokios galimybės paveikti savo gyvenimą. Aš tiesiog vykdysiu aukštesniosios programos įsakymus, nežinodamas, iš kur jie ateina.
Jeigu noriu susijungti su savo dvasine šaknimi, privalau būti tinkamoje aplinkoje, kad rūpinčiausi žmonija ir grupe, skatindamas visus vienytis. Tada man atsiskleis sistema, kurioje esu ir iš kur man ateina įsakymai.
Atsitikus nelaimei negalima savęs kaltinti ir krimstis – reikia tiesiog tai priimti ir dar labiau susivienyti su grupe. Dėl to turiu būti tarp tokių žmonių, kurie taip pat nori paveikti savo likimą, jį suprasti, pakilti virš jo. Tai įmanoma.
Matome, kad šiame pasaulyje nėra atlygio ir bausmės už praėjusius veiksmus. Nusikaltėliai gyvena puikiai, o paprastas juodadarbis, savo prakaitu uždirbantis duonos kąsnį, kenčia. Ieškoti čia teisybės – tai veltui švaistyti jėgas ne ta kryptimi. Mums nėra ko mokytis iš šio pasaulio, jis grįstas apgaule.
Kabalos mokslas moko vienintelio būdo, kaip paveikti pasaulį: rasti vienminčių grupę ir imti joje vienytis. Tik savo susivienijimo galia galime paveikti Aukštesniąją jėgą. Ir tada ji pakeis tikrovę mums visiems.
Tokią revoliuciją galime įvykdyti be kareivių ir šūvių, be jokios prievartos, tik vienos Aukštesniosios jėgos padedami. Jei susivienijame dešimtuke, sužadiname Aukštesniąją jėgą, kad ištaisytų mus ir visą žmoniją.
Atlyginimas – tai susivienijimas ir pojūtis, kad dešimt mūsų kaip vienas. O bausmė – negalėjimas to padaryti. Ir tada, kad ir kas man nutiktų, net ir blogiausia, sakysiu, kad ši būsena atėjo iš Aukščiau, ir ji yra pati geriausia, nes stumia mane meilės ir vienijimosi su dešimtuku link.
Kiekviena akimirka – naujas gyvenimas, nauja būsena, kurioje turiu dirbti su dešimtuku. Tuomet visus man siųstus įvykius suvoksiu kaip gerus.
Dešimtuke kuriu savo sielą. Dešimt draugų, siekiančių susivienyti (draugas/chaver iš žodžio vienijimas/chibur), tarpusavyje konstruoja mechanizmą, vadinamą siela. Jame atsiskleidžia davimo, meilės, vienijimosi jėga, valdanti visą pasaulį. Todėl ji ir vadinama Aukštesniąja jėga. Visas likimas, visi įvykiai veda mus tik į šio tikslo įgyvendinimą.
#250672

Iš 2019 m. rugpjūčio 5 d. naujienų programos

Daugiau šia tema skaitykite:

Iš kur mano sielos šaknis?

Atlygis – jaustis prasikaltėliu

Išprašyti Kūrėjo šviesti mums

Klausimas. Jūs sakėte, kad labai svarbu studijuoti Aukštesniuosius pasaulius, sielos struktūrą, nes tai yra svarbiausia vystantis dvasiškai. Bet jei grupėje yra draugų, kurie nenori studijuoti sielos struktūros, jiems tai neįdomu, ar jie vystysis? Jei jie neturi noro, ar galės jie patekti į dvasinį pasaulį?
Atsakymas. Mūsų pasaulyje yra labai įvairių žmonių ir kiekvienas iš jų turi savo vietą kūrimo pabaigoje. Kiekvienas gimęs materialiai, bet jame egzistuoja taškas, priklausantis bendrai sielai.
Todėl negalima atstumti nė vieno žmogaus. Nė vieno. Tai gali būti didžiausias žmonijos kenkėjas, ir vis tiek jis turi būti ištaisytas bei patalpintas į savo vietą bendroje „Adomo“ sistemoje – bendroje sieloje.
Todėl, jei žmogus nenori arba negali studijuoti sielos struktūros, jo tai netraukia, jis nesupranta, bet jis netrukdo kitiems, juk kabaloje yra tokia sąlyga „netrukdyti“ – tada jūs jį paliekate būti.
Ką reiškia „netrukdo“? Jis iš jūsų nereikalauja, kad jūs būtumėte tokie, kaip jis, sutinka tyliai sėdėti ir ištirpti grupėje, tada jis kaip užuomazga jumyse, palikite jį ramybėje. Jei tik jis nekenkia.
Tokius žmones reikia laikyti šalia. Palaipsniui jie apsipras, pradės jausti. Nieko nepadarysi. Tai nėra paprasta. Aš irgi buvau toks: nesutikdavau, nenorėjau, kol palaipsniui supratau, kad būtent tokiu būdu reikia judėti pirmyn.
Kūrėjo keliai nežinomi, ir nežinioje mums reikia eiti. Aš praėjau įvairias būsenas ir todėl sakau: reikia turėti kantrybės, ir jei žmogus nekenkia, palikti jį šalia mūsų.
#245550

Iš 2019 m. balandžio 4 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Kiekvienam savo vieta sistemoje

Kareivis miega, tarnyba vyksta

Kiekvienas turi išvystyti savo sielą

Bendroji siela, kuri buvo bendra ir vientisa, po sudužimo suskilo į daugybę dalių, kurias turime surinkti bei sujungti ir šitaip atskleisti Kūrėją.
Pirminis indas ir atkurtasis po sudužimo skiriasi tuo, kad skilimas išryškina naujas savybes, kurios anksčiau buvo neaiškios.
Būtent dėl jų siela sudūžta, o jas ištaisius atskleidžiamos papildomos Šviesos savybės, priešingos sudužusiems norams, taip išsiaiškiname vidines savybes Kūrėjo, savo Šviesa sukūrusio ir taisančio šitą sielą.
Jei nebūtų sudužimo ir ištaisymo, jaustume ne daugiau už pirmąjį žmogų Adomą prieš pirmapradę nuodėmę – tik mažąją būseną „Nefeš/Ruach de-Ruach“. O po skilimo ir ištaisymo atskleidžiame visą Šviesą Naranchai, tai yra susiliejame su pačiu Kūrėju, tapdami panašūs į Jį savo savybėmis, suprasdami Jo kelią ir išmintį, esančią kūrime.
Todėl negalima apsieiti be sudužimo ir ištaisymo. Ištaisymo pabaiga – tai taškas, iš anksto numatytas kūrimo programoje.
Siela turi išsitaisyti, kad atitiktų visą kūrimo sistemą, talpinančią savyje visus pasaulius A“K ir ABEA. Siela – vidinė visos kūrimo sistemos dalis, todėl mums išsitaisius ji turi įgyti visų aukštesniųjų pasaulių formą, sudarytą iš trijų dalių: galvos, kūno ir galūnių, taip pat iš trijų linijų, daugybės sudėtingų formų.
Jiems susijungus skirtumai neišnyksta, juk „visus nusikaltimus padengia meilė“. Ištaisyta siela savyje išsaugo visą didžiulį egoizmą, visus norus ir prieštaravimus. Išlieka viskas, kas buvo anksčiau, niekas neištrinama. Netgi atvirkščiai, negatyvios apraiškos padeda mums atskleisti Šviesą, kurios pranašumas išryškėja tamsoje.
Mūsų laukia didelis darbas, juk Adomas neturėjo galvos, kūno ir galūnių – buvo tik kūnas, glūdintis viename lygmenyje ir pripildytas Chasadim šviesos. Jis gimė „apipjaustytas“, lyg angelas, mažo būsenos. Kūdikis neturi proto, jis negeba stovėti, o tik gulėti, taigi, jo galva yra tame pačiame lygmenyje kaip ir kūnas.
O mums reikia visą šią sudaužytą sielą pastatyti ant kojų, visu ūgiu, kaip žmogų. Todėl mūsų darbas – išrinkti sielos dalis, priklausančias galvai bei kūnui, ir išsiaiškinti kiekvienos iš jų funkcijas. Visos sielos dalys po sudužimo jau pasiruošusios ištaisymui, bet mes turime pritraukti Aukštesniąją šviesą, rasti sudužusias vietas ir ištaisyti jas.
Tie, kas bus įtraukti į dvasinį darbą, vadinsis Adomo galva, bendrąja siela. O likusieji – jo kūno dalys. Todėl Israel, tai yra „siekiantis Kūrėjo“, vadinasi „Man galva“.
#226520

Iš 2018 m. gegužės 9 d. pamokos pagal Baal Sulamo straipsnį „Laidavimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Nuo aklo tikėjimo iki suvokimo

Sielos gyveimas

Evolicijos siurprizai, I dalis