Komentaras: Darbas internetu, pandemija, koronavirusas, plintantis po visą planetą, miestietišką gyvenimą daro atgyvena. Daugelis ekspertų mano, kad miestai gali išnykti, tapti vaiduokliais.
Atsakymas: Manau, kad iki to dar toli. Miestų sukūrimas buvo būtinas, kad labiau suartėję žmonės geriau organizuotų savo gyvenimą. Manau, kad žmonės vis dėlto ims suprasti, kaip turi elgtis tarpusavyje, kaip pertvarkyti visą, net ir viso pasaulio bendruomenę, kad viskas būtų patogu ir gera.
Komentaras: Istorijoje yra daugybė pavyzdžių, kai milžiniški, sėkmingi miestai su išsivysčiusia civilizacija, augant vidinėms ambicijoms, išdidumui ir kitiems neigiamiems žmonių santykiams, žlugo. Ir tada prireikė daug laiko ne tik miestų, bet ir ištisų civilizacijų atkūrimui. Kas dabar padės miestams išgyventi irimo, nykimo etapą?
Atsakymas: Manau, kad tai bus ne irimas ar nykimas, o tempimas. Miestai tarsi išsitemps.
Klausimas: Po deindustrializacijos vyriausybės ir miestų merai investavo į miesto paslaugų plėtrą. Į ką dabar turėtų investuoti vyriausybė ir miestų vadovai: į miestą ar į žmones?
Atsakymas: Kadaise gyvenome urvuose ir buvome labai artimi vienas kitam. Tai buvo didžiulė kelių dešimčių ar net kelių šimtų žmonių šeima. Vėliau visi tai pamažu ėmė sklaidytis, virsti kaimu, kaimas – miestu ir t. t. Taip pamažu nutolome fiziškai vienas nuo kito.
Po to atsirado susiskirstymas į specialybes, specializacijas, tai irgi mus vieną nuo kito atitolino. Atskirai egzistavo ligoninės, mokyklos, gamyklos, ganyklos ir žemės ūkis. Taip vis labiau tolome vienas nuo kito.
Dabar vyksta kitoks procesas: matome, kad atstumas mums netrukdo, esame taip virtualiai susiję, kad mums visiškai nekyla klausimų.
Klausimas: Ar šis priverstinis atotrūkis nepaveiks žmonių vidinio atotrūkio?
Atsakymas: Kol galvosiu, kaip neužsikrėsti, man bus sunku išeiti ir bendrauti su kitais. Bet kai tik imsiu galvoti, kaip neužkrėsti kitų, man pasidarys lengva ir nebebus jokių ribų. Mes galėsime būti kartu ir mieste, ir kaime, ir bet kur.
Klausimas: Vienoje iš laidų sakėte, kad Jeruzalės sienos buvo statomos iš plytų, tačiau šios plytos atspindėjo žmonių norus. Todėl anksčiau miestas žmogui buvo savotiška apsauga, bastionas – tiek jo vidiniam jausmui, tiek išoriniam. Kas yra miestas kabalos mokslo požiūriu? Ką gilaus jis turi savyje? Kodėl žmonės vis tiek norės likti mieste ir statyti naują miestą?
Atsakymas: Čia susiduriame su ypatinga dvasine būsena. Miestas reiškia gyvenvietę žmonių, puoselėjančių ypatingą santykį su gamta, tikrove, kūryba, Kūrėju. Ir todėl juos tarsi saugo vadinamosios sienos. Vėliau jie iš tikrųjų pradėjo statyti sienas aplink miestus.
Apskritai siena – tai mūsų bendras noras būti kartu ir atstumti priešiškus sau. Taigi, siena iš esmės buvo dvasinė. Vėliau imtos statyti akmeninės sienos, bastionai ir pan.
Vadinasi, miestas yra simbolis to, kad apsiribojame tarpusavio ryšiu ir į jį nenorime priimti nieko svetimo.
Todėl yra miestas, apsuptas sienos. Dvasiniu požiūriu – tai bendruomenė žmonių, kurie jungiasi vienas su kitu ir jaučia, kaip yra susiję. Aplink miestą yra net tam tikri atstumai, kuriuos jis tarsi išvalo: 70 metrų, o paskui dar 2000 metrų. Taigi miestas saugosi nuo bet kokios svetimos įtakos, minčių, norų. Jis gyvena savo vidinį gyvenimą. Tai vadinama „miestu“.
Klausimas: Ką tai reiškia: miestas saugo savo gyventojus nuo svetimų norų ir minčių? Kas yra „svetimas“?
Atsakymas: Miesto viduje mes galvojame tik apie abipusę pagalbą vienas kitam, o „svetimas“ nenori taip veikti, būti su visais susijęs, todėl jo neįleidžiame.
Manau, kad ateityje miestas nustos egzistuoti, nes „miesto“ sąvoka išplis po visą Žemę. Žmonių tarpusavio santykiai bus geri. Ir tada išnyks visokios sienos – ir valstybių, ir teritorijų, ir miestų. Gyvenk kur nori. Gali eiti bet kur, užmegzti bet kokius santykius su kitais žmonėmis. Ir visi supras tave, o tu suprasi juos. Noriu pamatyti tokią ateitį.
Klausimas: O ko reikia, kad žmogus norėtų atsisakyti savo tapatybės, savo miesto, savo žemės sklypo?
Atsakymas: Jis tiesiog nenorom jausis visur savo vietoje. Štai ir viskas. Nereikia užsitverti, nebus taip: „Aš esu savo rajone, tu – savo, aš turiu tokį socialinį ratą, o tu – tokį“. Visi gali vystytis ramiai, kiekvienas bet kurioje vietoje.
Komentaras: Atvirkščiai, matome, kad dabar vyksta šalių, net ir kai kurių miestų, konfrontacija.
Atsakymas: Tai vis dar vyksta, nes išgyvename savo prigimties blogio suvokimo laikotarpį. Vėliau to nebus. Tiesiog suprasime, kad tai yra blogis, ir turime pakilti virš jo į visuotinį, abipusį, teisingą bendravimą ir visuotinį gėrį.
Klausimas: Ar kada nors buvo idealus miestas, apie kurį kalbėjo kabalistai?
Atsakymas: Izraelyje buvo keli tokie miestai. Tai Safedas, Tiberijas, Jeruzalė.
Klausimas: Kas juose buvo taip vertinga, kas siejo miestą ir jo gyventojus, dėl ko jie buvo vadinami idealiais?
Atsakymas: Žmonės juto vidinį ryšį tarp savęs ir Kūrėjo. Mes turėsime pastatyti tokį patį miestą visame pasaulyje, kuriame visi gyventojai jaustųsi artimi vienas kitam savo dvasia, suprastų vienas kitą. Ir nebūtų jokio skirtumo, kur gyvenu, kokioje vietovėje, mieste ar kaime.
Klausimas: Ko galite palinkėti žmonėms, kurie šiais laikais iškeičia miestus į kaimą, tolsta vienas nuo kito? Ką jie turėtų daryti: sustoti, pagalvoti? Apie ką?
Atsakymas: Nedvejokite – išvykite! Štai ką aš galiu jiems pasakyti. Nieko neprarasite. Nes bet kuris šiuolaikinis miestas yra blogio terpė. Nutolę nuo jo rasite gėrio. Būsite arčiau gamtos – tapsite geresni.
#271771

Iš 2020 m. rugpjūčio 9 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu”

Daugiau šia tema skaitykite:

Optimalaus egzistavimo link

Pandemija: ne išgyventi, o nugalėti

Koks bus pasaulis po koronaviruso?

Klausimas: Toks reiškinys, kaip žmonių zoologijos sodai, buvo žinomas dar XVIII-XIX amžiais, kai čiabuviai iš Afrikos ir atokių Amerikos vietovių buvo vežami į Europą ir Ameriką, o „civilizuota“ Europos ar Amerikos visuomenė eidavo žiūrėti į šiuos „laukinius barbarus“. Prancūzijoje panašų zoologijos sodą per keletą mėnesių aplankė daugiau nei 20 milijonų žmonių, norinčių pamatyti šias keistenybes.
Jei aborigenai nuolatinėse gyvenamosiose vietose galėjo vaikščioti su strėnjuostėmis ir valgyti neapdorotą maistą, tai Europoje ir Amerikoje, aišku, buvo kitokios sąlygos. Bet jie ir čia buvo verčiami dėvėti strėnjuostes, valgyti žalią šunų mėsą ir panašiai. Tai keldavo laukinę žiūrovų euforiją. Kas gi tuomet yra laukinis žmogus?
Atsakymas: Tai tie prancūzai, einantys žiūrėti į atvežtuosius iš Afrikos.
Klausimas: Kodėl civilizuotam žmogui kyla toks gyvuliškas, laukinis noras?
Atsakymas: Žmogus natūraliai nori pažinti ir stebėtis kitokiomis gyvenimo formomis.
Klausimas: Ar manote, kad tai leistina?
Atsakymas: Ne. Manau, kad turėtų būti taip: atvežtiems į Europą afrikiečiams mokėti normalų atlyginimą, tinkamai maitinti, suteikti jiems viską, ko reikia, kad pusdienį ar visą dieną jie dirbtų, vaidindami primityvius žmones, gyvenančius pagal savo afrikietiškus įpročius.
Klausimas: Ko žmogus mokosi, stebėdamas primityvias gyvenimo formas?
Atsakymas: Manau, kad viskas priklauso nuo to, kaip tai jam pateikta. Primityvios gyvenimo formos iš tikrųjų yra pačios sveikiausios, natūraliausios. Jos leidžia žmogui būti arti gamtos. Jos pagrįstos labai gerais abipusės pagarbos, pasitikėjimo, ryšio, santarvės principais – visai ne tokiais, kokie egzistuoja, pavyzdžiui, Prancūzijoje.
Bet jei tai pateikiama su nuostata: „Žiūrėkite į barbarus, kuriuos jums atvežėme, ir mokėkite pinigus“ – tai tikrai neteisingas požiūris, apie kurį nėra ko ir kalbėti. Tai – barbariškas požiūris.
Tačiau, jei būtų rodomas toks gyvenimo būdas su paaiškinimu, koks jis artimas gamtai, kiek tokie žmonės artimesni vienas kitam, kaip jie supranta vienas kitą, bendrauja tarpusavyje, kaip jiems tai malonu ir gera, – manau, kad tai galėtų giliai viduje paveikti europiečius ir atskleisti jiems, nuo kokio gyvenimo jie nutolo ir prie ko priėjo, ką laimėjo dabartiniu gyvenimo būdu su visais šiuolaikiniais balaganais, palyginus su ta pirmykšte paprasta bendruomene, suteikiančia žmonėms vidinę laisvę, komfortą, tikrumą.
Klausimas: Ar šiuolaikiniai žmonės gali pritaikyti sau primityvių genčių santykius?
Atsakymas: Kaip? Jie visiškai neturi bendruomenės! Būdamas Paryžiuje, žmonių santykiuose nemačiau nieko natūralaus. Priešingai, viskas labai praktiška, primityvu. Nenoriu kritikuoti, bet paprastame Afrikos kaime, kuriame gyvena keli tūkstančiai žmonių, tarpusavio santykiai, juolab dabar (kalbu apie tai, kas buvo prieš 20–30 metų, kai ten lankiausi) visiškai kitokie. Ne Paryžiaus naudai.
Klausimas: Kaip vaikams, atsidūrusiems tokiose dirbtinėse sąlygose, išmokti gyvenimo natūralumo, natūralių santykių, ar jie gali ko nors išmokti?
Atsakymas: Žinome, kad šiuolaikinius žmones vis dar traukia tai, kas kadaise buvo jų giminėje, tarp jų protėvių. Taigi, visa tai galima padaryti, bet ne siekiant parodyti, kokios primityvios buvo bendruomenės, o atvirkščiai – šiuolaikiniams žmonėms atskleisti, kokie jie yra primityvūs.
Klausimas: Ar šiuolaikinis žmogus sugebės pamatyti čiabuvių santykių vertę, jei neturės teisingų santykių suvokimo atskaitos taško?
Atsakymas: Šiuolaikinis žmogus nieko nemato. Jis mato tik tai, kas ir kur pigiau parduodama.
Mato tai, kas prieš jo nosį, ir daugiau nieko. Reikia ką nors pastatyti priešais ir nosimi į tai pabaksnoti, tik tada jis pamatys. Visa tai daro žiniasklaida, reklama ir pan.
Klausimas: Praėjusio šimtmečio pradžioje pasaulietinis žmogus, antropologas atvežė pigmėją ir įkurdino jį Bronkso zoologijos sode, narve su kitais gyvūnais – šimpanzėmis ir orangutangais, pavadinęs „trūkstamąja evoliucijos grandimi“, taip nurodydamas, kad šios gentys yra artimesnės beždžionėms nei civilizuoti baltaodžiai.
Natūralu, kad visuomenė išreiškė pasipiktinimą, ir šis žmogus buvo paleistas. Tačiau po šešerių metų jis nusižudė, nes nesugebėjo integruotis į amerikiečių visuomenę.
Kas skiria gamtai artimą žmogų nuo civilizuotų žmonių, kad jis negali prisitaikyti prie geležinių miesto, civilizacijos sąlygų?
Atsakymas: Net sunku pasakyti. Negalime to suprasti. Tik iš rezultatų matome, kad praėjusių amžių mūsų gyvenimas, – juk tai buvo taip pat mūsų gyvenimas, – taip skyrėsi nuo šiuolaikinio gyvenimo, kad mes negalime suvokti šios santykių, vertybių sistemos, planų įgyvendinimo, lyginant su tuo, kas buvo.
Labai keista tokiu būdu sutapatinti kelių šimtų metų atotrūkį. Įsivaizduokite, kad pasikviečiate, tarkime, karalių Artūrą. Mūsų sąvokos ir vertybės visiškai skirtingos. Taigi, tai neįmanoma.
To negalima lyginti. Bet, kita vertus, visa mūsų civilizacija iš esmės tolsta nuo gamtos. Ir paaiškėja, kad tolstame nuo savo prigimties. Susikūrėme kažkokį dirbtinį apvalkalą, kuriame egzistuojame. Ir tai nenatūralu, tai neveda mūsų geresnio gyvenimo link.
Matome, kaip kenčiame, bet nieko negalime padaryti su savimi. Mes, kaip prisukti, įsijungiame į tą pačią prigimtį, į šias lenktynes, į šią dirbtinę mašiną ir turime kartu su ja bėgti.
Klausimas: Neseniai jūsų klausė, ar per visą istoriją žmogus savo dvasine raida pakilo ar nusileido? Atsakėte, kad absoliučia verte jis pakilo, bet iš tikrųjų nusileido, savyje atskleidęs tiesą.
Kuo skiriasi pradinis žmogaus vystymasis, kai jis gyvena natūraliomis sąlygomis, yra atviras, jo gentyje vyrauja pasitikėjimas, abipusis supratimas, nuo mūsų padėties, kai šiuolaikinis žmogus savo raida iš tikrųjų smunka? Kuo jie skiriasi ir kuo yra panašūs?
Atsakymas: Vystymosi vektoriumi.
Faktas yra tas, kad, tarkime, prieš kelis tūkstančius metų galėjome visiškai kitaip vystytis – ne egoistiškai, bet pakildami virš savo prigimties, nepaisydami jos, kai siekdami gero tarpusavio ryšio, visi būtume kartu kaip viena šeima, sektume ir stebėtume, kad tai neišsisklaidytų. Jei taip būtume elgęsi, būtume pasukę kita vystymosi kryptimi.
Būtume pasiekę visiškai kitokią būseną! Šiandien žmonija būtų viena didelė, gera šeima. Ir nebūtume tokios būsenos, kaip dabar, kai galvojame tik apie tai, kaip užsidirbti išnaudojant kitus, pakilti virš kitų, lyginti savo ir kitų gyvenimus ir t.t.
Nebūtų jokios konkurencijos, jokių žmogžudysčių, nieko panašaus. Būtų geras, normalus bendrabūvis, vyktų normalus tarpusavio bendravimas, jei būtume nuėję šiuo vystymosi keliu.
Bet pirmenybę suteikėme egoistiniam vystymuisi, nes taip verčia mūsų laukinė prigimtis. Tiesą sakant, vystėmės kaip gyvūnai, paklusdami savo prigimčiai, ir štai kur ji mus atvedė. Taigi, neturime kuo didžiuotis, šiandien esame visiškai laukiniai gyvūnai, gyvenantys dideliame zoologijos sode.
Klausimas: Kaip žmogui surasti savyje tą pirmapradį, natūralų žmogų, kad galėtų pradėti naują vystymąsi?
Atsakymas: Norėdami tai padaryti, turime grįžti į anuos laikus ir pradėti iš naujo. O tai neįmanoma.
Bet galime suvokti savo dabartinės būsenos blogį ir pradėti naują kelią. Nuo šio momento.
Klausimas: Kuo tada virs šiuolaikinis žmonių zoologijos sodas?
Atsakymas: Iš jo paimsime tai, ko mums reikia. Tai natūraliai atsirūšiuos. Mums tik reikia pakeisti savo tarpusavio santykius. Tai yra vienas kito atžvilgiu liautis buvus laukiniais gyvūnais, kurie nori tik sunaikinti vienas kitą ir, naudodamiesi jėga, bando užmegzti tarpusavio santykius.
Turime pakilti aukščiau to ir kurti santykius, pagrįstus empatija, teisingu bendradarbiavimu. Ir tada pamatysime, kad pasaulis taps kitoks.
Šis pasaulis bus kaip viena šeima. Bet ne kaip šiuolaikinė. Joje nebus konkurencijos, bus tarpusavio pagalba, visa tarnaus tam, kad visi jaustųsi gerai. Šis bendras jausmas, kad visiems būtų gerai, būtinas mums visiems. Bet mes jo neturime.
Turime jį įgyti. Toks jausmas egzistuoja gamtoje, jos centre. Bet kaip mes jį pasieksime, pajusime, atskleisime ir gyvensime su šia žvaigžde savo širdyje? To reikia mokytis.
#265640

Iš 2020 m. sausio 14 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Klausimas: Apie kokią naują bendruomenę gali būti kalba, kol nėra sugriautos senos bendruomenės vertybės?
Atsakymas: Senos bendruomenės vertybės labai greitai žlugs, žmonės neturi jokios galimybės tam pasipriešinti. Pirmiausia, tas smūgis, kuris mus užklupo, yra visuotinis, nes veikia visus Žemės gyventojus. Virusas toliau plinta, prasiskverbdamas į visus planetos kampelius.
Žiniasklaidoje rašoma, kad Afrikoje, salose ir Okeanijos salynuose viruso nėra, nes jie izoliuoti nuo kitų šalių. Ne! Virusas pasiekia pačius tolimiausius Žemės kampelius, ir tam visiškai nereikia turistų ar atvykėlių, perduodančių virusą.
Esmė ne ta, kad mes dabar esame namuose, o paskui išeisime į gatvę ir atnešame šį virusą iš ten. Virusas yra kiekviename iš mūsų. Ateina laikas, ir jis prabunda iš žmogaus vidaus. O visi požymiai, kai mes neva užsikrečiame vienas nuo kito, yra grynai išoriniai.
Jeigu, pavyzdžiui, paimti kokią nors atskirą salą, kur nekėlė kojos atvykėlis ir žmonės, gyvenantys ten, nieko nežino apie virusą, tai už tam tikro laiko pastebėsite, kad jie taip pat pradeda sirgti.
Tai nepersiduoda paprastai. Žinoma, mums lengviau ir paprasčiau paaiškinti jo plitimą tuo, kad jis persiduoda nuo žmogaus žmogui, bet, apskritai, tai tik išoriniai, labai apytiksliai požymiai.
Viskas priklauso nuo žmonių. Jie surišti tarpusavyje savo mintimis, jausmais, tarpdimensiniais tarpusavio ryšiais, ir tokiu būdu perduoda vienas kitam šį virusą.
#264370

Iš 2020 m. balandžio 5 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Iki ir po koronaviruso

Kuo gresia tinkamų santykių neišmanymas

Skiepai nuo koronaviruso

Komentaras: Tarkime, kad mes tikime, jog turime susivienyti. Kabaloje tai vadinama „tikėjimu išminčiais“. Juk to, ką jūs mums kalbate, mes nejaučiame, ir iš pradžių turėtume tiesiog tuo tikėti.
Atsakymas: Bet studijuodamas fiziką universitete taip pat tikiu išminčiais, kurie tai parašė. Jie ten mane gali išmokyti bet ko.
Komentaras: Beje, šie išminčiai keičia savo teorijas kas dešimt metų.
Atsakymas: Žinoma. Taigi, visa tai yra tik išankstinis žinojimas. Šiuo atžvilgiu kabala niekuo nesiskiria nuo kitų žinojimų. Galų gale, kabala turėtų sukelti žmogui jausmą, kad Kūrėjas jį valdo.
Klausimas: Su kuo turėtume susivienyti: su Kūrėju ar su kitais žmonėmis, tarp kurių ši jėga pasireikš?
Atsakymas: Viena vertus, Kūrėjas pasireiškia susivienijime su kitais žmonėmis. Kita vertus, kažkokioje netiesioginėje sąjungoje su Kūrėju pasireiškia susivienijimo su kitais poreikis.
Klausimas: Tai yra Aukštesnioji jėga negali pasireikšti manyje, o tik žmonių bendruomenėje?
Atsakymas: Tai aiškiai pasireiškia būtent bendruomenėje. Kaip ir bet kuri kita jėga, bet koks reiškinys, ji suvokiama iš priešingos pusės, kai yra juoda-balta, pliusas-minusas ir t. t., ir esant šiam skirtumui tarp jų, galime jausti šią Aukštesniąją jėgą.
#259494

Iš 2019 m. kovo 11 d. TV programos „Kabalos mokslo pagrindai“

Klausimas: Kokia turėtų būti visuomenė? Komunistinė?
Atsakymas: Taip, bet tai ne tas komunizmas, kurį kadaise studijavome Sovietų Sąjungoje ar skaitėme Karlo Markso knygose. Tai lygių, laisvų žmonių visuomenė.
Gamta reikalauja, kad prilygtume Kūrėjui. Negalime tapti panašūs į Kūrėją per kitokios formos ryšį, išskyrus tą, kurį iš principo vadiname komunizmu. Tačiau kalbama ne apie tą komunizmą, apie kurį buvo šaukiama Sovietų Sąjungoje, o apie visiškai kitokią laisvų, teisingai sujungtų žmonių visuomenę.
Svarbiausia yra auklėjimas. Buvo laikai, kai apie tai daug kalbėta Sovietų Rusijoje, bet niekas tuo neužsiėmė, tebuvo kuriamas toks įspūdis. O mes, visa mūsų pasaulinė bendruomenė, turime organizuoti auklėjimą pagal gamtos pavyzdį. Ne todėl, kad tai gerai ar blogai, o todėl, kad tik taip galime apsisaugoti nuo stichinių gamtos nelaimių, sukrėtimų, kuriuos sukelia mūsų neprotingas elgesys.
Esmė ne ta, kad teršiame supančią aplinką. Matome, kaip greitai gamta ėmė atsigauti, net per tas kelias savaites, kai šiek tiek apribojome neprotingą gamybą ir perdirbimą.
Svarbiausia, kad gamta vis dėlto privers mus tinkamai elgtis vieniems su kitais, kitaip tariant, privers pasijausti viena bendra žmonių bendruomene. Ne gyvūnų, o žmonių. Ir niekur nuo to nepabėgsime.
Esu tikras, kad šis virusas nepraeis šiaip sau, nors jau kalbama, kad jis netrukus išnyks. Aš tuo netikiu. Sakau jums tiesiai. Man atrodo, kad praeis mėnesiai, kol galėsime pradėti normalų gyvenimą. Normalų, bet ne bet kokį. Todėl turime galvoti apie tai, kaip pasiekti tinkamos tarpusavio sąveikos. Tai vienintelė problema.
Visa gamta – integrali, uždara sistema. Ir kol mes, žmonės, neatitiksime jos mūsų savybėmis ir ryšiais, gamta mus muš, smūgiuos, išspaus viską, kas įmanoma. Juk, kuo labiau esame išsivystę, tuo stipriau ji iš mūsų tyčiojasi, priversdama tinkamai reaguoti į ją ir kurti gerus, abipusius, bendražmogiškus santykius.
#265694

Iš 2020 m. balandžio 12 d. pamokos rusų k.

Klausimas: Visąlaik kalbate apie gerus santykius tarp žmonių. Kas yra geri santykiai? Kas vienam gėris, kitam blogis. Kur matas, etalonas, kuriuo kiekvienas planetos gyventojas galėtų naudotis?
Atsakymas: Etalonas – kad kiekvienas turi galvoti apie kitų naudą. Ne tai, ką aš laikau nauda, o tai, ką jie laiko nauda.
Nieko nepadarysi – to reikia mokytis. Ir privalėsime mokytis, nes turime sukurti integralią bendruomenę.
#265469

Iš 2020 m. balandžio 12 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kita žmonijos pakopa

Gėris kabalos požiūriu

Padėti žmonijai pakilti

Klausimas. Vos tik atsikleidžia dvasinio pasaulio svarba, iškart kyla koks nors ramybės neduodantis noras šiam pasauliui. Jis tampa stipresnis už norą dvasingumui. Kam duodama ši kliūtis?
Atsakymas. Vadinasi, problema ta, kad neturite patikimos aplinkos, kuri suteiktų jums didesnę trauką, kaip atskleisti gyvenimo prasmę.
Jei esate vienas, aišku, kad supanti aplinka bus kur kas stipresnė ir įtrauks jus. Bet jeigu aplink save sukursite mažą bendruomenę, kurioje stengiamasi tinkamai tarpusavyje veikti, tai kiekvienas galės remtis kitais ir taip eiti pirmyn.
#260957

Iš 2020 m. vasario 2 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Iš kur ateina mintys ir norai?

Dvasinis malonumas iš fizinio veiksmo

Kaip dirbti su žmogaus prigimtimi