Pateikti įrašai su bina žyme.


Laimė dviems

Moters dvasingumas, Vyras ir moteris

Klausimas: Ką reiškia būti laiminga? Kuo moteriška laimė skiriasi nuo vyriškos?
Atsakymas: Galų gale abiejų laimė − suvokti savo sielos šaknį. Ten jie ras tobulumą, pasitenkinimą, pripildymą.
Tačiau, nežiūrint į tai, kad jie eina šiuo keliu kartu, jų pojūčiai visiškai skirtingi. Taip pat Acilut pasaulyje Zeir Anpin gauna Šviesas iš jį pagimdžiusio parcufo Aba ve Ima, o Malchut gauna tik iš jo, panašiai kaip jaunesnioji sesuo, nors jos padedamas jis pakilo.
Jų tikroji vienybė realizuojasi Binoje – tada jie pasiekia išsitaisymą, kuris vadinasi: „du didieji šviesuliai“. Zeir Anpin ir Malchut kartu pakyla į šią pakopą ir tarp jų įsivyrauja tikroji lygybė, bendras tobulumas. Tai galima tik bendrame vedančiame į tikslą ir į susiliejimą su Kūrėju kelyje.
Mūsų tai dar laukia, tačiau jau dabar reikia šito siekti, suprasti šį procesą ir priėjimą prie jo. Taip sprendžiama dabartinės krizės problema.

Iš 2011 m. kovo 8 d. pokalbio apie moterį

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvasinė šeima

Moterų grožis – ne išpaikimas

Moterys ieško prasmės

Komentarų nėra

Laisvė nuo mirties

Kūnas ir siela

Klausimas: Kokia savimonė lieka kabalistui pereinant iš vieno materialaus ciklo į kitą?
Atsakymas: Kabalistas – tas, kuris įgijo davimo savybę. Tokiu atveju, net jei visos Šviesos išeina iš gaunančiojo noro, jis būna šioje savybėje. Jis išsilaisvino iš mirties angelo, pakilo aukščiau, į Binos savybę, kuri yra virš Malchut.
Ir todėl net pradingus visoms Šviesoms po Bina, kabalistas taip kaip anksčiau jaučia save joje. Ši savybė, ši forma neišnyksta.
Jeigu nieko nesuvokiame savo gyvenime, tai cikliškai vystomės panašiai kaip gyvūnai. Mūsų vidiniai rešimot nesikeičia – keičiasi tik išorinė biologinė forma ir mus stumia vis stiprėjantis egoizmas.
O paskui jame pabunda pirmasis dvasinis rešimo, taškas širdyje. Dabar jau galime prisidėti prie savo vystymosi, ir todėl mus atveda į grupę, prie knygų ir mokytojo. Čia priklausomai nuo mūsų įdėtų pastangų patys pridedame jėgos savo rešimot. Mes priklausome jau ne tiek nuo laiko, kiek nuo savo pastangų – tiek, kiek išsiaiškiname, kokių pastangų reikia, kad išvystytume rešimo.
Tik apie tai galvoju, visi kiti dalykai šiame gyvenime man nerūpi. Aš sprendžiu tik vieną klausimą: kas yra naudinga manajam rešimo? Yra mano noras ir yra taškas. Juo aš ir rūpinuosi: „Kaip ten jis? Kas jam bus naudinga?“
Į tai kabalistai atsako: tavo taškui bus naudinga, jeigu tu būsi aplinkoje, kuri apima pirminius šaltinius ir mokytoją. Taip tu ir eini pirmyn – vėl ir vėl pasirinkdamas šią aplinką vietoj savo noro, kuris blaško tave į visas puses.
Ir štai, jeigu šitaip iš taško išauginu dvasinį indą, kuriame jaučiu Biną, davimo savybę, tada tegul materialus noras išplonėja ir pradingsta − aš vis tiek egzistuosiu savo kli. Juk dvasiniame pasaulyje nebūna tuštumos.
Mirštant materialia prasme kabalistas praranda šio pasaulio tikrovės suvokimą. Tačiau iš savojo rešimo, iš savo taško širdyje jis jau įgijo dvasinę tikrovę ir yra savo kli viduje.

Iš 2011 m. kovo 10 d. pamokos pagal temą „Gyvenimas ir mirtis“

Daugiau šia tema skaitykite:

Amžinos sielos beieškant

Išsilaisvinimas iš mirties angelo

Ką pasiimsiu su savimi į amžinybę?

Komentarų nėra

Kad nereikalautume „Duok“!

Dvasinis darbas, Grupė, Kongresai, įvykiai

Manau, kad Naujojo Džersio kongrese pasieksime tokį tarpusavio ryšį, kokį jau mokame kurti.
Kai kiekvienas užmiršta apie save ir perduoda save visuomenei visiškai nuskęsdamas šiame vienybės ir ištaisytos vienos sielos pojūtyje, kur nejaučia savęs, o jaučia bendrą norą.
Be to, kiekvienas trokšta ir deda visas jėgas, idant pasiekta būsena liktų amžinai ir kad nuo jos pradėtume kilti dar aukščiau. Juk tik dėl tokios aplinkos, įdėjus į ją abipusių pastangų (aš į ją, o ji į mane) savo viduje atskleisime davimo jėgą. Tada nesitikėdami jokios reakcijos ir kompensacijos sau įgysime Binos savybę. Ir džiaugsimės dėl to, kad mumyse valdo viena tyra davimo savybė.
Tik iš aplinkos gaunu jėgų ir palaikymą. Tokią galimybę turiu pats išsiugdyti, jei ne – tai nebus laikoma mano pasiekimu.
Žinoma, dabartiniam mano egoizmui tai atrodo neracionalu – kam gi pačiam kurti visuomenę, kuri painios ir diegs savąsias vertybes bei vers pagal jas elgtis ir dar tuo džiaugtis? Argi iš to turėsiu kokios nors naudos?
Tiesa, nieko negausiu savo egoizmui, bet pakilsiu virš savosios prigimties. Tai pirmasis išsitaisymo etapas, kuris vadinasi „tikėjimas aukščiau žinojimo“. Po to dėl šio tikėjimo pritrauksiu Šviesą Chochma į „žinojimą“, į noro vidų − gaudamas, kad duočiau. Bet pirmiausia turiu pakilti virš savojo egoistinio noro.
Deja, mes kaip vaikai stovime užsispyrę ir reikalaujame, kad Kūrėjas atsiskleistų, visiškai nesuprasdami, kas yra Kūrėjas ir ką reiškia Jo atskleidimas. Turime visas sąlygas davimo savybės atskleidimui – prašom, gali atskleisti! Bet atsiskleisti turi būtent davimo savybė, o ne naujas, ypač gudriai užmaskuotas, tavojo egoizmo pripildymas.
Ir mūsų nusivylimas byloja tik apie tai, kokie egoistiški yra mūsų lūkesčiai – net nesuprantame, kad reikalaujame: „Duok!“.
Todėl tokia būtina tarpusavio laidavimo jėga, kuri kiekvienam suteiks tikrumą, pagrindą, būtinybę pakilti virš savojo egoizmo, davimą nesižvalgant į save ir nereikalaujant kompensacijos. Tai pirmoji Binos savybė, kurią turime įgyti.
Viena, ką galime padaryti būdami tokios būsenos, tai nuolat prašyti aplinkos palaikymo. Bet reikalauti ne pripildymo sau, o tik palaikymo, leidžiančio laikytis aukščiau egoistinių reikalavimų. Džiaugsmas ateina dėl „gerų darbų“, dėl judėjimo nuo savęs į išorę, nes šitaip tampu panašus į Kūrėją.

Iš 2011 kovo 21 d. pamokos „Pasiruošimas kongresui Naujajame Džersyje“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kongresas – pats galingiausias tobulėjimo greitintuvas

Nulenk galvą – ir imk kiek nori

Kas svarbiau?

Komentarų nėra

Kaip nutiesti tunelį į dvasinį pasaulį

Dvasinis darbas, Grupė, Kabala

Mes bandome priartinti kabalos mokslą žmonėms ir paaiškinti, kad tai yra mokslas, kuris aiškina mums mūsų gyvenimą, padeda spręsti auklėjimo, sveikatos ir visas kitas problemas. Bet visa tai tik išorėje.
Iš tikrųjų kabalos mokslas kalba tik apie dvasinį pasaulį ir nutrūksta Asija pasaulio Binos de Malchut de Malchut lygmenyje. Tarp šios Binos ir mūsų būsenos šiame pasaulyje, Asija pasaulio Malchut de-Malchut, yra atotrūkis.
Mes negalime peržengti per šią bedugnę, sutrumpinti atotrūkio ar kažkuo jį užpildyti. Kol nepašokai aukščiau jo, kabala tau visada atrodys abstrakčiu mokslu, filosofija arba mistika, t. y. kažkuo nerealiu. Juk realiu laikai tik tai, ką dabar gali pamatyti ir paimti į rankas – ir ką tau galima duoti, jeigu nepardavinėsi raudonų siūlų ir švento vandens?
Šis atotrūkis tarp mūsų dabartinės būsenos ir pačios artimiausios Binos įveikiamas tik intensyviu darbu savo medžiagos viduje – egoistiniame nore mėgautis. Aš mėginu tai daryti per aplinką, kuri ir pati kol kas egoistinė, ir studijas, kurios yra dėl savęs. Bet aš iš visų jėgų it mažas vaikas stengiuosi augti ir pakilti virš savęs.
Kabala niekada negalės tiesiogiai įsivilkti į mūsų pasaulio medžiagą – tau visada prisieis užšokti pas ją viršun! Nieko negalėsi padaryti su šiuo paskutiniu ACHAP’u (apatine aukštesniojo dvasinio objekto dalimi). Tu neturi Galgaltos ve Einaim (GE), kuria galėtum įsivilkti į jį.
Taip sukurti visi pasauliai, visos dvasinės pakopos: žemesniosios pakopos GE įsivelka į aukštesniosios pakopos ACHAP ir tuomet gali iš jo gauti. Nesvarbu, tegu aukštesniosios pakopos ACHAP’e viešpatauja visiška tamsa, bet aš savo GE esu pasirengęs priimti šią tamsą, sutikti su ja, kad įsikibčiau į aukštesniąją pakopą. Aš pasiruošęs suteikti pirmenybę šiai tamsai, o ne tai Šviesai, kurią dabar turiu savo GE.
Bet aš neturiu GE tam pačiam paskutiniam ACHAP’ui tarp Binos ir Malchut de Malchut de Malchut de Asija! Juk aš su savo egoizmu esu žemiau šio ACHAP’o ir man nėra kuo įsivilkti į aukštesniąją pakopą. Aš nieko negaliu padaryti ir todėl kabalos mokslas man lieka abstrakčiomis žiniomis.
Dvasinis pasaulis baigiasi paskutinėje Binoje − pažymėta raudonai paveikslėlyje. Aukštesniosios pakopos ACHAP man visiška tamsa. Bet jeigu aš įnešu į šį tarpą „grupę, knygas, mokytoją“ ir pradedu su jais dirbti, tai turiu galimybę susieti save su šia Bina.
Ir tai netgi nereiškia, kad pati ši grupė turi būti dvasiniame pasaulyje. Tačiau šios priemonės (grupė, knygos, mokytojas) turi tokias stebuklingas savybes (sgula), kad jeigu aš įsivaizduoju, tarsi jie būtų aukščiau manęs ir noriu įsijungti į juos, anuliuodamas prieš juos savo egoizmą, tai ištraukiu iš jų dvasinį komponentą. Iš aukštesniosios pakopos GE per juos pas mane ateina Šviesa.
Aš savo ruožtu įdedu norą (egoistinį!), o kaip atsakas man ateina Šviesa ir mes su ja susitinkame toje srityje, kuri vadinasi „mokytojas, knygos, grupė“. Tai kokybinė sąvoka, o ne žmonės ar knygos – būtent ta vieta, kur atskleidžiu aukštesniosios pakopos ACHAP’ą, dvasinį pasaulį.
Todėl turiu įsivaizduoti, kad jie aukšti, didūs ir kad jų viduje yra Kūrėjas. Tik tokia forma galiu įsivaizduoti aukštesniosios pakopos ACHAP’ą – aukštesnę pakopą ir į ją įsikibti. Juk aš neturiu GE, nėra jokios kitos galimybės.

Iš 2011 m. sausio 26 d. pamokos pagal straipsnį „Kabalos mokslo esmė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Embriono užduotis – prilipti prie aukštesniosios pakopos

Kaip išaugti dvasiškai?

Dvasinis liftas

Komentarų nėra

Vadovas po knygą „Zohar“. Aukštesniųjų pasaulių sistema

Knyga „Zohar“

Ištraukos iš mano būsimos knygos „Vadovas po knygą „Zohar“

Kad leistų mums realizuoti visą dvasinės raidos procesą, Kūrėjas sukūrė ryšio tarp Savęs ir mūsų sistemą. Per šią sistemą Jis valdo mus iš viršaus, ir per ją galime iš apačios prašyti Jo pagalbos ir ją gauti.
Ši sistema skirstoma į keletą dalių:
1. Begalybės pasaulis, kuriame yra Kūrėjas, čia Jo jėga visiškai atskleista.
2. Žemiau Begalybės pasaulio esantis lygmuo – vadinamas Adam Kadmon pasauliu, jame Kūrėjas savo poveikį dalija į penkias rūšis pagal penkis mūsų ego lygmenis, virš kurių galime pakilti.
3. Po Adam Kadmon pasauliu yra valdymo ir priežiūros sistema, vadinama Acilut pasauliu. Acilut pasaulis skirstomas į penkias dalis – Keter, Hochma, Bina, Zeir Anpin ir Malchut, kurios vadinasi Atik, Arich Anpin, Aba ve Ima, Zeir Anpin ir Malchut (Nukva).
Atik ir Arich Anpin knygoje „Zohar“ vadinami Acilut pasaulio „nepažinia galva“.
Aba ve Ima – tai Chochma ir Bina, iš kurių mums ateina visos Chochma ir Chasadim Šviesos.
Eidamos per Zeir Anpin šios Šviesos pasiekia NukvąAcilut pasaulio Malchut, kuri vadinama Šchina, nes ją pasiekia visa sieloms skirta Begalybės pasaulio Šviesa. Ši Malchut taip pat vadinama „Izraelio sielų susirinkimu“, nes ją sudaro visos sielos, norinčios tapti Isra-El („Tiesiai-pas-Kūrėją“), t. y., pakilti į Begalybės pasaulį.
4. Žemiau Acilut pasaulio yra Brija, Jecira ir Asija pasauliai (pasauliai BJA), kuriuose yra mūsų sielos.
5. Po BJA pasauliais yra šis pasaulis.
„Zohar“ kalba Malchut vadinasi „žeme“, o Bina (Ima) – „padange“. Knygoje „Zohar“ Zeir Anpin ir Malchut vadinami tokiais vardais kaip Šochen ir Šchina, Kūrėju (Kadoš  Bar Chu) ir Izraelio sielų susirinkimu, Jaunikiu ir Nuotaka, Vyriška ir Moteriška dalimi (Zachar ir Nukva).
Kiekvienai iš šių realybę sudarančių dalių „Zohar“ suteikia daugybę pavadinimų, išreikštų alegorijų kalba (midraš). Baal Sulamas, norėdamas padėti mums susijungti su šių pavadinimų vidine esme, greta „Zohar“ žodžių skrupulingai prideda ir kabalistinius terminus.

Daugiau šia tema skaitykite:

Vadovas po knygą „Zohar”. Apie šią knygą.

Vadovas po knygą „Zohar”. Autoriaus įžanginis žodis

Vadovas po knygą „Zohar”. Ryšio su Kūrėju sistema

Komentarų nėra

Visas gyvenimas – tarp dviejų Šviesų

Kabala

Kabalistai pasakoja, kad mes esame nekintamos būsenos, vadinamos „Begalybės pasauliu“, kad Kūrėjas nori mus pripildyti ir suteikti neribotą malonumą, atvesti mus iki to, kad imtume Jį jausti. Tada pasijusime  Dieviškoje harmonijoje, šviesiame, tobulame pasaulyje, kuriame pripildyti Šviesos suprantame ir jaučiame visą pasaulio pilnatvę.
Ir dabar esame šios būsenos, tik nesąmoningai. Mūsų problema tik ta, kad esame nejautrūs, – neturime jutimo organo, kuriuo galėtume šią tikrovę pajusti.
Turiu tik vieną jutimų organą, kurį suvokiu kaip savo fizinį kūną. Jame yra penki atskiri jutimo organai – rega, klausa, uoslė, lytėjimas, skonis. Šiuo suvokimo organu, kurį vadinu savo „kūnu“, jaučiu save ir pasaulį.
Ir yra dar vienas kūnas, vadinamas „dvasiniu kūnu“. Jei atskleisiu jį, jame taip pat aptiksiu penkis jutimo organus – Keter, Chochma, Bina, Zeir Anpin, Malchut, kurie taip pat vadinami „rega“, „klausa“, „skoniu“, „uosle“, „lytėjimu“, – bet tai dvasiniai jutimai. Tada per šį „dvasinį kūną“ atskleisiu dvasinę tikrovę, save ir pasaulį.
Kas neleidžia atskleisti šio suvokimo organo ir juo pajusti, kad ir dabar esu Begalybės pasaulyje, kad viskas aplink mane užpildyta Begalybės Šviesos, ir nėra nei gyvenimo, nei mirties, nėra jokių apribojimų?
Problema viena – chasadim Šviesa. Siela gali vystytis iš taško, kuris dabar yra manyje, išsiplėsti ir atsiverti išoriniam pasauliui tik tokiu atveju, jei turiu chasadim Šviesą – gailestingumo (chesed), meilės ir atidavimo savybę, gebėjimą išeiti iš savęs į išorę.
Esame Šviesos okeane – chochma Šviesoje, Kūrėjo Šviesoje, bet tai atskleisti pajėgsiu tik tada, jei atsiversiu išoriniam pasauliui – chasadim Šviesoje.
Todėl tamsa, kuri man atsiskleidžia,  – tai chochma Šviesos spaudimas, nes trūksta chasadim Šviesos, kylančios iš sielos.
Mano siela dar nepajėgia atsiverti išorei ir chasadim Šviesoje atskleisti Šviesą chochma – pamatyti „dieną“ vietoj „nakties“.
Taigi silpnesnėje ar stipresnėje chasadim Šviesoje mes matome dvasinį pasaulį, savo dvasinį gyvenimą.
Visas mūsų amžinojo tapsmo, mūsų dvasinio vystymosi procesas vyksta tarp šių dviejų Šviesų – chochmos ir chasadim, arba tarp dviejų norų, kuriuose šios Šviesos atsiskleidžia, – tarp noro gauti ir atiduoti.
Tiksliau sakant, noras vienas, o žmogus jį panaudoja dvejopai: su ketinimu „sau“ arba „kitiems“.
Todėl vystyti savyje meilę ir davimą – chasadim Šviesą, sugebėjimą išeiti iš savęs – reiškia atskleisti sielą.
Tada tiek, kiek žmogus sukuria chasadim Šviesos, ketinimo duoti, – atskleidžiame Aukštesnįjį pasaulį, Begalybės pasaulį.
Taške širdyje, sielos sėklos lašelyje, rešimot, esančiame mumyse, yra penkios avijut pakopos (noro sluoksniai).
Todėl, įgydami chasadim Šviesą kiekviename iš penkių norų lygmenų atskleidžiame penkias savo sielos dalis, atveriame Šviesai galimybę įeiti palaipsniui, penkiomis pakopomis, kurios vadinamos penkiais pasauliais – laipsnišku Šviesos atskleidimu.
Taip palaipsniui kylu pasaulių Asija, Jecira, Brija, Acilut, Adam Kadmon pakopomis, kol pasiekiu beribį atsivėrimą, vadinamą „Begalybės pasauliu“.
Viskas priklauso nuo žmogaus įgyjamos davimo savybės. Davimo savybėje jis atskleidžia savo tašką širdyje, kuris tampa siela, Šchina – Šviesos talpykla.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Kupina Šviesos tamsa!“

„Kaip gi gauti Begalybės Šviesą“

„Kaip rasti Šviesą“

Komentarų nėra

Tik panorėk!

Knyga „Zohar“

Skaitydami knygą  „Zohar“, suprasti pradedame palaipsniui. „Zohar“ sudarytas ne aiškinimų pagrindu, o skaitymo, kurio metu pamažu atsiskleidžia Aukštesnysis pasaulis.
„Ima ilaa“ (Aukštesnioji visų mūsų Motina) vadinasi Bina. Ji mums skleidžia Šviesą, grąžinančią prie šaltinio.
Privalome tarsi kūdikiai, išplėstomis akimis ir praverta burna, pasistengti kreiptis į ją su teisingu ketinimu tapti vienu žmogumi ir panorėti atskleisti savyje davimo savybę.
To pakanka. Visa kita, kaip parašyta knygoje, pamažu savaime atsiskleis. Ką reiškia „pamažu“? – Taip, kaip mokosi kūdikiai.
Jie nežino nei vieno žodžio, nesupranta, kas vyksta, ir tik dėl troškimo sužinoti jiems atsiskleidžia tai viena, tai kita, ir jie staiga pradeda kažką suprasti. Taip jie atskleidžia pasaulį.
Tai normalus, natūralus būdas. Lygiai taip pat mums atsiskleidžia dvasinis pasaulis. Jeigu atsimintume, kaip augome ir atradome šį pasaulį, suprastume ir mūsų judėjimą dvasiniame pasaulyje.
Tuomet neturėtume jokių pretenzijų. Juk mes vystomės kaip kūdikystėje, niekas nepasikeitė.
Tada lengviau suprasime, kad iš mūsų nereikalaujama nei proto, nei ko kito – tik pajusti norą atskleisti dvasinį pasaulį, tapti nors truputį į jį panašiam.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Koks jis – knygos „Zohar“ pasaulis?“

„Knyga, kuri atveria mums akis“

„Zohar“ – tai siauras tiltas į dvasingumą“

Komentarų nėra

Kaipgi Kūrėjas sudaužo „kli“?

Kabala

Kaipgi Kūrėjas sudaužo kli? Tai atlieka parcufas Išsūt, įasmeninantis motiną, motinišką prieglobstį, visą begalinį Kūrėjo gerumą, skirtą kūriniui – ir jis prilaiko parsą, žinodamas, kad kelim dėl to suduš…
Jis žino, kad Šviesa dabar išnyks, ir kelim nukris iš davimo savybės į egoistinę gavimo savybę – o tai mirtis!
Supraskite, kad šios aukštesnės sistemos prisiima sau visas kančias, susitraukimus, idant įvykdytų sudužimą.
Sudūžtama dėl to, kad Galutinio ištaisymo (Gmar Tikun) Šviesa ateina į visiškai atvertus kelim, kurie idant duotų trokšta priimti ją visą nuo viso Šeimininko padengto stalo.
O aš – Jo svečias, ir esu visiškai tikras, kad gausiu visus šiuos valgius tik dėl Jo! Aš imu juos, pripildau save ir mėgaujuosi tuo, kad duodu Šeimininkui, ir man atrodo, kad visiškai išsitaisiau ir esu Begalybės pasaulyje, kad turiu visa uždengiantį ekraną!
Ir staiga pastebiu, kad iš viso niekam neturiu ekrano… Juk gavau Šviesą chochma iš viršaus apačion, o ji niekados negali įeiti į gaunančius kelim, tai neįmanoma!
O aš maniau, kad tai įmanoma – ir suklydau. Jeigu būčiau suklydęs 10-20%, bet padariau tai, kas visiškai neleistina…
Kaipgi gaunantis kli gali priimti Šviesą? Kli turi susijungti su Bina. Štai tai ir vyks paskui išsitaisymo pasaulyje…

Daugiau šia tema skaitykite:

„Kaip suklijuoti sudužudį indą“

„Šviesa išteka per tarpus tarp mūsų“

„Senasis ir naujasis „Aš“

Komentarų nėra

Mane pakeisianti jėga

Dvasinis darbas

Klausimas: Kaip kito žmogaus noras gali tapti tuo, kas man gyvybiškai būtina?
Atsakymas: Tik jeigu iš tikrųjų pamatysi, kad taip yra.
Niekas neverčia tavęs dalinti žmonėms saldainius ir šypsotis baltadante šypsena. Niekas nereikalauja, kad veidmainiškai nuspalvintum save rožiniais atspalviais.
Ne, kalbama apie vidinį išsitaisymą, kuris vyksta sąmoningai, kai matai tikslą. Tu stebi, kaip sudaryta realybė, ir lygindamas su ja matai save.
Ir tada imi vertinti ją ne pagal savo gerus ar blogus pojūčius – juk jie atima iš tavęs valios laisvę ir paverčia įbaugintu žvėreliu.
Tu pradedi įsisąmoninti tikslo didingumą, iškeli jį savo akyse, bet ne dėl žadamos egoistinės naudos – tu remiesi visiškai kitu principu.
Koks gi tai principas? Juk visas gyvenimas sukasi tarp gerų ir blogų pojūčių, tarp užpildymo ir tuštumos.
Čia tau reikia įgyti naują tiesos ir melo kriterijų, kuris grindžiamas ne savęs patenkinimu, o dvasingumo svarba, o ši ateina kartu su Šviesa, nors mes to ir nesuprantame.
Ateina davimo jėga, kurios niekada nejaučiau, ir žingsnis po žingsnio ima mane veikti, suteikdama man visus dabartinius išskaičiavimus pranokstančią Binos savybę.
Tai kitokia, mums dar nebūdinga prigimtis, būtent ja ir matuoju veiksmus ir pokyčius.
O kol kas visko, ką darau, reikia tik tam, kad sužadinčiau šios jėgos poveikį. Visa kabalos metodika apie tai, kaip pritraukti Šviesą, kuri pakeis mane.
Juk, jeigu ji šito nepadarys, aš pats nepasikeisiu – taip ir liksiu filosofinių painybių labirinte. Bet jeigu Šviesa pakeis mane, tai viską pamatysiu ir pažinsiu.
Štai kodėl pradėjome studijuoti knygą „Zohar“ – kad kiekvienam, netgi naujokui, duotume galimybę užmegzti kontaktą su Šviesa, nuo kurios visiškai priklausome.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Tikros meilės artimui paslaptis“

„Veiksmai sielai ištaisyti“

„Mėgaukis meile kitiems“

Komentarų nėra

Nojus ir Sodoma – tai tu

Knyga „Zohar“

Turi įsivaizduoti savyje Nojų, o priešais jį – kupiną nusidėjėlių pasaulį. Abi šios savybės tavyje.
Kūrėjas sako Nojui, davimo savybei, kaip reikia pasislėpti arkoje, Binos, davimo savybėje.
Pasislėpti Binoje – reiškia visiškai save anuliuoti prieš davimo savybę, kaip vaisius motinoje.
Kūrėjas nurodo Nojui tavyje, kaip jam, šiai savybei, išlikti ir augti: dabar tu privalai pastatyti tokią Nojaus arką, kurioje galėtų tilpti visos rūšys, visos tavo kli dalys.
Privalai paklusti davimo savybės, Binos, viešpatavimui, jos valdžiai, kad ji karaliautų tavyje visu 100 procentų.
Kad stovėtų  prieš visas tavo egoistines savybes, kurios auga tavo akyse, kildamos aplinkui tave (tavyje) lyg potvynio vandenys, lyg naikinanti jėga.
Ir jeigu laikysies Binos viduje ir išbūsi ten reikiamą dienų skaičių, tik tada gimsi! Išeisi į naują pasaulį!
Tai labai didelis darbas, kurį turi atlikti Nojus, ši mažytė savybė, kuri vos šiek tiek siekia Binos, davimo.
Tačiau dabar, dėl potvynio ir šio didžiulio darbo, kai turėjo pasislėpti Binos viduje – jis augina save. Jis  kuria save likusių išorėje nuosidėjėlių sąskaita.
Ir tada jis išeina, įžengia į naują žemę ir ima daugintis visuose lygmenyse: negyvajame, augaliniame, gyvūniniame ir žmogiškame – visa tai yra jo viduje, visose jo savybėse. Taip prasideda naujas pasaulis!
O visas savybes, kurios nuskendo jūroje, potvynio vandenyse, jam dar prireiks kada nors grįžti ir ištaisyti.
Tačiau kol kas jam šios savybės neegzistuoja, jos nepasireiškia! Vėliau jos vėl atgims.
Pasistenk savyje parašyti savąjį romaną. Ir įsivaizduodamas visus šiuos dalykus nepamiršk, kad „Nėra nieko, išskyrus Jį“.
Įsivaizduok save, grupę ir visą pasaulį, kuris tau atrodo išorėje, nors iš tikrųjų tavyje.
Svarbiausia nesusipainioti, laikytis vieno vaizdo, kai kalbama apie vieną būseną, nupieštą skirtingomis spalvomis.
Lyg kurtum paveikslą, po to simfoniją, o dar vėliau pasakojimą, tik jie visi pasakoja apie vieną ir tą pačią būseną.

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai