Ištraukos iš mano būsimos knygos „Vadovas po knygą „Zohar“

Kad leistų mums realizuoti visą dvasinės raidos procesą, Kūrėjas sukūrė ryšio tarp Savęs ir mūsų sistemą. Per šią sistemą Jis valdo mus iš viršaus, ir per ją galime iš apačios prašyti Jo pagalbos ir ją gauti.
Ši sistema skirstoma į keletą dalių:
1. Begalybės pasaulis, kuriame yra Kūrėjas, čia Jo jėga visiškai atskleista.
2. Žemiau Begalybės pasaulio esantis lygmuo – vadinamas Adam Kadmon pasauliu, jame Kūrėjas savo poveikį dalija į penkias rūšis pagal penkis mūsų ego lygmenis, virš kurių galime pakilti.
3. Po Adam Kadmon pasauliu yra valdymo ir priežiūros sistema, vadinama Acilut pasauliu. Acilut pasaulis skirstomas į penkias dalis – Keter, Hochma, Bina, Zeir Anpin ir Malchut, kurios vadinasi Atik, Arich Anpin, Aba ve Ima, Zeir Anpin ir Malchut (Nukva).
Atik ir Arich Anpin knygoje „Zohar“ vadinami Acilut pasaulio „nepažinia galva“.
Aba ve Ima – tai Chochma ir Bina, iš kurių mums ateina visos Chochma ir Chasadim Šviesos.
Eidamos per Zeir Anpin šios Šviesos pasiekia Nukvą – Acilut pasaulio Malchut, kuri vadinama Šchina, nes ją pasiekia visa sieloms skirta Begalybės pasaulio Šviesa. Ši Malchut taip pat vadinama „Izraelio sielų susirinkimu“, nes ją sudaro visos sielos, norinčios tapti Isra-El („Tiesiai-pas-Kūrėją“), t. y., pakilti į Begalybės pasaulį.
4. Žemiau Acilut pasaulio yra Brija, Jecira ir Asija pasauliai (pasauliai BJA), kuriuose yra mūsų sielos.
5. Po BJA pasauliais yra šis pasaulis.
„Zohar“ kalba Malchut vadinasi „žeme“, o Bina (Ima) – „padange“. Knygoje „Zohar“ Zeir Anpin ir Malchut vadinami tokiais vardais kaip Šochen ir Šchina, Kūrėju (Kadoš  Bar Chu) ir Izraelio sielų susirinkimu, Jaunikiu ir Nuotaka, Vyriška ir Moteriška dalimi (Zachar ir Nukva).
Kiekvienai iš šių realybę sudarančių dalių „Zohar“ suteikia daugybę pavadinimų, išreikštų alegorijų kalba (midraš). Baal Sulamas, norėdamas padėti mums susijungti su šių pavadinimų vidine esme, greta „Zohar“ žodžių skrupulingai prideda ir kabalistinius terminus.

Daugiau šia tema skaitykite:

Vadovas po knygą „Zohar”. Apie šią knygą.

Vadovas po knygą „Zohar”. Autoriaus įžanginis žodis

Vadovas po knygą „Zohar”. Ryšio su Kūrėju sistema

Kabalistai pasakoja, kad mes esame nekintamos būsenos, vadinamos „Begalybės pasauliu“, kad Kūrėjas nori mus pripildyti ir suteikti neribotą malonumą, atvesti mus iki to, kad imtume Jį jausti. Tada pasijusime  Dieviškoje harmonijoje, šviesiame, tobulame pasaulyje, kuriame pripildyti Šviesos suprantame ir jaučiame visą pasaulio pilnatvę.
Ir dabar esame šios būsenos, tik nesąmoningai. Mūsų problema tik ta, kad esame nejautrūs, – neturime jutimo organo, kuriuo galėtume šią tikrovę pajusti.
Turiu tik vieną jutimų organą, kurį suvokiu kaip savo fizinį kūną. Jame yra penki atskiri jutimo organai – rega, klausa, uoslė, lytėjimas, skonis. Šiuo suvokimo organu, kurį vadinu savo „kūnu“, jaučiu save ir pasaulį.
Ir yra dar vienas kūnas, vadinamas „dvasiniu kūnu“. Jei atskleisiu jį, jame taip pat aptiksiu penkis jutimo organus – Keter, Chochma, Bina, Zeir Anpin, Malchut, kurie taip pat vadinami „rega“, „klausa“, „skoniu“, „uosle“, „lytėjimu“, – bet tai dvasiniai jutimai. Tada per šį „dvasinį kūną“ atskleisiu dvasinę tikrovę, save ir pasaulį.
Kas neleidžia atskleisti šio suvokimo organo ir juo pajusti, kad ir dabar esu Begalybės pasaulyje, kad viskas aplink mane užpildyta Begalybės Šviesos, ir nėra nei gyvenimo, nei mirties, nėra jokių apribojimų?
Problema viena – chasadim Šviesa. Siela gali vystytis iš taško, kuris dabar yra manyje, išsiplėsti ir atsiverti išoriniam pasauliui tik tokiu atveju, jei turiu chasadim Šviesą – gailestingumo (chesed), meilės ir atidavimo savybę, gebėjimą išeiti iš savęs į išorę.
Esame Šviesos okeane – chochma Šviesoje, Kūrėjo Šviesoje, bet tai atskleisti pajėgsiu tik tada, jei atsiversiu išoriniam pasauliui – chasadim Šviesoje.
Todėl tamsa, kuri man atsiskleidžia,  – tai chochma Šviesos spaudimas, nes trūksta chasadim Šviesos, kylančios iš sielos.
Mano siela dar nepajėgia atsiverti išorei ir chasadim Šviesoje atskleisti Šviesą chochma – pamatyti „dieną“ vietoj „nakties“.
Taigi silpnesnėje ar stipresnėje chasadim Šviesoje mes matome dvasinį pasaulį, savo dvasinį gyvenimą.
Visas mūsų amžinojo tapsmo, mūsų dvasinio vystymosi procesas vyksta tarp šių dviejų Šviesų – chochmos ir chasadim, arba tarp dviejų norų, kuriuose šios Šviesos atsiskleidžia, – tarp noro gauti ir atiduoti.
Tiksliau sakant, noras vienas, o žmogus jį panaudoja dvejopai: su ketinimu „sau“ arba „kitiems“.
Todėl vystyti savyje meilę ir davimą – chasadim Šviesą, sugebėjimą išeiti iš savęs – reiškia atskleisti sielą.
Tada tiek, kiek žmogus sukuria chasadim Šviesos, ketinimo duoti, – atskleidžiame Aukštesnįjį pasaulį, Begalybės pasaulį.
Taške širdyje, sielos sėklos lašelyje, rešimot, esančiame mumyse, yra penkios avijut pakopos (noro sluoksniai).
Todėl, įgydami chasadim Šviesą kiekviename iš penkių norų lygmenų atskleidžiame penkias savo sielos dalis, atveriame Šviesai galimybę įeiti palaipsniui, penkiomis pakopomis, kurios vadinamos penkiais pasauliais – laipsnišku Šviesos atskleidimu.
Taip palaipsniui kylu pasaulių Asija, Jecira, Brija, Acilut, Adam Kadmon pakopomis, kol pasiekiu beribį atsivėrimą, vadinamą „Begalybės pasauliu“.
Viskas priklauso nuo žmogaus įgyjamos davimo savybės. Davimo savybėje jis atskleidžia savo tašką širdyje, kuris tampa siela, Šchina – Šviesos talpykla.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Kupina Šviesos tamsa!“

„Kaip gi gauti Begalybės Šviesą“

„Kaip rasti Šviesą“

Skaitydami knygą  „Zohar“, suprasti pradedame palaipsniui. „Zohar“ sudarytas ne aiškinimų pagrindu, o skaitymo, kurio metu pamažu atsiskleidžia Aukštesnysis pasaulis.
„Ima ilaa“ (Aukštesnioji visų mūsų Motina) vadinasi Bina. Ji mums skleidžia Šviesą, grąžinančią prie šaltinio.
Privalome tarsi kūdikiai, išplėstomis akimis ir praverta burna, pasistengti kreiptis į ją su teisingu ketinimu tapti vienu žmogumi ir panorėti atskleisti savyje davimo savybę.
To pakanka. Visa kita, kaip parašyta knygoje, pamažu savaime atsiskleis. Ką reiškia „pamažu“? – Taip, kaip mokosi kūdikiai.
Jie nežino nei vieno žodžio, nesupranta, kas vyksta, ir tik dėl troškimo sužinoti jiems atsiskleidžia tai viena, tai kita, ir jie staiga pradeda kažką suprasti. Taip jie atskleidžia pasaulį.
Tai normalus, natūralus būdas. Lygiai taip pat mums atsiskleidžia dvasinis pasaulis. Jeigu atsimintume, kaip augome ir atradome šį pasaulį, suprastume ir mūsų judėjimą dvasiniame pasaulyje.
Tuomet neturėtume jokių pretenzijų. Juk mes vystomės kaip kūdikystėje, niekas nepasikeitė.
Tada lengviau suprasime, kad iš mūsų nereikalaujama nei proto, nei ko kito – tik pajusti norą atskleisti dvasinį pasaulį, tapti nors truputį į jį panašiam.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Koks jis – knygos „Zohar“ pasaulis?“

„Knyga, kuri atveria mums akis“

„Zohar“ – tai siauras tiltas į dvasingumą“

Kaipgi Kūrėjas sudaužo kli? Tai atlieka parcufas Išsūt, įasmeninantis motiną, motinišką prieglobstį, visą begalinį Kūrėjo gerumą, skirtą kūriniui – ir jis prilaiko parsą, žinodamas, kad kelim dėl to suduš…
Jis žino, kad Šviesa dabar išnyks, ir kelim nukris iš davimo savybės į egoistinę gavimo savybę – o tai mirtis!
Supraskite, kad šios aukštesnės sistemos prisiima sau visas kančias, susitraukimus, idant įvykdytų sudužimą.
Sudūžtama dėl to, kad Galutinio ištaisymo (Gmar Tikun) Šviesa ateina į visiškai atvertus kelim, kurie idant duotų trokšta priimti ją visą nuo viso Šeimininko padengto stalo.
O aš – Jo svečias, ir esu visiškai tikras, kad gausiu visus šiuos valgius tik dėl Jo! Aš imu juos, pripildau save ir mėgaujuosi tuo, kad duodu Šeimininkui, ir man atrodo, kad visiškai išsitaisiau ir esu Begalybės pasaulyje, kad turiu visa uždengiantį ekraną!
Ir staiga pastebiu, kad iš viso niekam neturiu ekrano… Juk gavau Šviesą chochma iš viršaus apačion, o ji niekados negali įeiti į gaunančius kelim, tai neįmanoma!
O aš maniau, kad tai įmanoma – ir suklydau. Jeigu būčiau suklydęs 10-20%, bet padariau tai, kas visiškai neleistina…
Kaipgi gaunantis kli gali priimti Šviesą? Kli turi susijungti su Bina. Štai tai ir vyks paskui išsitaisymo pasaulyje…

Daugiau šia tema skaitykite:

„Kaip suklijuoti sudužudį indą“

„Šviesa išteka per tarpus tarp mūsų“

„Senasis ir naujasis „Aš“

Klausimas: Kaip kito žmogaus noras gali tapti tuo, kas man gyvybiškai būtina?
Atsakymas: Tik jeigu iš tikrųjų pamatysi, kad taip yra.
Niekas neverčia tavęs dalinti žmonėms saldainius ir šypsotis baltadante šypsena. Niekas nereikalauja, kad veidmainiškai nuspalvintum save rožiniais atspalviais.
Ne, kalbama apie vidinį išsitaisymą, kuris vyksta sąmoningai, kai matai tikslą. Tu stebi, kaip sudaryta realybė, ir lygindamas su ja matai save.
Ir tada imi vertinti ją ne pagal savo gerus ar blogus pojūčius – juk jie atima iš tavęs valios laisvę ir paverčia įbaugintu žvėreliu.
Tu pradedi įsisąmoninti tikslo didingumą, iškeli jį savo akyse, bet ne dėl žadamos egoistinės naudos – tu remiesi visiškai kitu principu.
Koks gi tai principas? Juk visas gyvenimas sukasi tarp gerų ir blogų pojūčių, tarp užpildymo ir tuštumos.
Čia tau reikia įgyti naują tiesos ir melo kriterijų, kuris grindžiamas ne savęs patenkinimu, o dvasingumo svarba, o ši ateina kartu su Šviesa, nors mes to ir nesuprantame.
Ateina davimo jėga, kurios niekada nejaučiau, ir žingsnis po žingsnio ima mane veikti, suteikdama man visus dabartinius išskaičiavimus pranokstančią Binos savybę.
Tai kitokia, mums dar nebūdinga prigimtis, būtent ja ir matuoju veiksmus ir pokyčius.
O kol kas visko, ką darau, reikia tik tam, kad sužadinčiau šios jėgos poveikį. Visa kabalos metodika apie tai, kaip pritraukti Šviesą, kuri pakeis mane.
Juk, jeigu ji šito nepadarys, aš pats nepasikeisiu – taip ir liksiu filosofinių painybių labirinte. Bet jeigu Šviesa pakeis mane, tai viską pamatysiu ir pažinsiu.
Štai kodėl pradėjome studijuoti knygą „Zohar“ – kad kiekvienam, netgi naujokui, duotume galimybę užmegzti kontaktą su Šviesa, nuo kurios visiškai priklausome.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Tikros meilės artimui paslaptis“

„Veiksmai sielai ištaisyti“

„Mėgaukis meile kitiems“

Turi įsivaizduoti savyje Nojų, o priešais jį – kupiną nusidėjėlių pasaulį. Abi šios savybės tavyje.
Kūrėjas sako Nojui, davimo savybei, kaip reikia pasislėpti arkoje, Binos, davimo savybėje.
Pasislėpti Binoje – reiškia visiškai save anuliuoti prieš davimo savybę, kaip vaisius motinoje.
Kūrėjas nurodo Nojui tavyje, kaip jam, šiai savybei, išlikti ir augti: dabar tu privalai pastatyti tokią Nojaus arką, kurioje galėtų tilpti visos rūšys, visos tavo kli dalys.
Privalai paklusti davimo savybės, Binos, viešpatavimui, jos valdžiai, kad ji karaliautų tavyje visu 100 procentų.
Kad stovėtų  prieš visas tavo egoistines savybes, kurios auga tavo akyse, kildamos aplinkui tave (tavyje) lyg potvynio vandenys, lyg naikinanti jėga.
Ir jeigu laikysies Binos viduje ir išbūsi ten reikiamą dienų skaičių, tik tada gimsi! Išeisi į naują pasaulį!
Tai labai didelis darbas, kurį turi atlikti Nojus, ši mažytė savybė, kuri vos šiek tiek siekia Binos, davimo.
Tačiau dabar, dėl potvynio ir šio didžiulio darbo, kai turėjo pasislėpti Binos viduje – jis augina save. Jis  kuria save likusių išorėje nuosidėjėlių sąskaita.
Ir tada jis išeina, įžengia į naują žemę ir ima daugintis visuose lygmenyse: negyvajame, augaliniame, gyvūniniame ir žmogiškame – visa tai yra jo viduje, visose jo savybėse. Taip prasideda naujas pasaulis!
O visas savybes, kurios nuskendo jūroje, potvynio vandenyse, jam dar prireiks kada nors grįžti ir ištaisyti.
Tačiau kol kas jam šios savybės neegzistuoja, jos nepasireiškia! Vėliau jos vėl atgims.
Pasistenk savyje parašyti savąjį romaną. Ir įsivaizduodamas visus šiuos dalykus nepamiršk, kad „Nėra nieko, išskyrus Jį“.
Įsivaizduok save, grupę ir visą pasaulį, kuris tau atrodo išorėje, nors iš tikrųjų tavyje.
Svarbiausia nesusipainioti, laikytis vieno vaizdo, kai kalbama apie vieną būseną, nupieštą skirtingomis spalvomis.
Lyg kurtum paveikslą, po to simfoniją, o dar vėliau pasakojimą, tik jie visi pasakoja apie vieną ir tą pačią būseną.

Problema ta, kad vystydamiesi dvasiškai galime labai ilgai stoviniuoti vietoje, kol žengsime žingsnį pirmyn.
Mums atrodo, jog pasikeičia daugybė būsenų, nors iš tikrųjų tai ne kas kita, kaip trypčiojimas vietoje, kai žmogus svyruoja pirmyn atgal arba kairėn dešinėn, bet negali žengti į priekį (kad jį valdytų davimo savybė).
Žmogus kol kas neįstengia sukaupti visų savo jėgų, kad iš tikrųjų anuliuotų save (savo egoizmą) dėl davimo savybės, kurią jis turi įgyti kitoje pakopoje.
Juk kiekvienas žingsnis – tai vis didesnė davimo savybė, kuri ima jį valdyti.
Bet ar jis pasiruošęs atlikti visus būtinus pasiruošimus? Anuliuoti savo egoizmą, pajausti tikslo svarbą ir ties tuo sukaupti visas savo mintis ir norus, nuspręsti, jog jam reikia tik šito ir nieko daugiau.
Jeigu žmogus turi galimybę žengti nors menką žingsnelį davimo, Kūrėjo link, kai nesitiki gauti atlygio, net neturi jėgų, tiesiog trokšta prilipti prie jos nors vienu tašku ir tuo pasitenkinti, nepriklausomai nuo visų didžiulių, reikalaujančių pripildymo norų – jis jau pasiekia šiame taške tobulybę (Malchut Binoje).
Jis įeina į tobulybę (t. y. davimo savybę) per šį vieną tašką (Cimcum Bet – antrasis apribojimas). Visa kita tėra taško vystymas. Kaip pasakyta: „Atverkite Man adatos ąselės dydžio plyšelį, ir Aš jus išgelbėsiu“.
Jeigu laikausi vien tik už šito davimo taško, nepaisydamas visų savo siekių, abejonių ir kliūčių, – tai atsirandantys nauji norai (mano rešimot) įtraukia mane į jį vis giliau lyg siūlą per adatos ąselę į dvasinę davimo savybę.
Savo noruose jau matau aukštesnio pasaulio vaizdą.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Visiško ištaisymo etapai“

„Kur prasideda dvasingumas“

„Finišo tiesioji“

Klausimas: Kaip elgtis, jei mokausi per jėgą, jausdamas, kad esu tiesiog stumiamas lauk?
Atsakymas: Širdies sunkumas, nusivylimas, egoistinės pretenzijos mums siunčiami iš aukščiau.
Būtina sumažinti savo reikalavimus, juk gulinčiam ant žemės jau nebėra kur kristi.
Ir jeigu žmogus nusprendžia, kad jam nieko daugiau nereikia, išskyrus norą atiduoti,– iš tokios būsenos jo jau neįmanoma išstumti.
Juk jis anuliavo savo Malchut (egoistinius norus) ir prisirišo prie Binos (atidavimo).
Jis lyg embrionas motinos įsčiose, kuris sutinka, kad aukštesnė jėga darytų su juo viską, ką norės.
O tada ši jėga jame pradeda ugdyti vis stiprėjančią atidavimo savybę – iki pat dvasinio gimimo.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Kai ateina nusivylimas…“

„Kaip susitvarkyti su nuopoliu?“

„Gimimas – tai įsiveržimas į naują pasaulį“

Klausimas: Kartais netgi aktyviems kabalos mokslo šalininkams ir Pasaulinės kabalos akademijos studentams kyla paprasti, tačiau „baziniai“ (svarbūs tobulėjimui ir supratimui) klausimai. Pavyzdžiui, sakoma, kad su kabalos mokslu galima ištaisyti pasaulį. Bet kam apskritai reikia taisyti pasaulį?
Atsakymas: Todėl, kad pasaulis neegzistuoja nepriklausomai nuo manęs, mano iššorėje, jis egzistuoja tik manyje ir priklauso nuo mano savybių, tad taisydamas pasaulį taisau savo savybes.

Klausimas: Išsitaisymą į pasaulį gali atnešti tik tie, kurie jau turi tašką širdyje. Bet jie patys dar nėra išsitaisę. Ar teisingai suprantu, kad, turintys tašką širdyje žmonės išsitaisę gauna iš Kūrėjo Binos, t. y. davimo, savybę, viso pasaulio atžvilgiu (gyvūninis, augalinis ir negyvosios gamtos lygmenys), o pasaulis turi Malchut savybę ir pats negali išsitaisyti. Ar tiesa, kad pasauliui pagelbės tik žmonės su Binos savybe, t. y. turintieji tašką širdyje – Bnei Baruch? – Visiškai teisingai!

Klausimas: Ar yra kokia nors studijuojančiųjų kabalą kritinė masė, kuriai esant galėsime pajusti teigiamus pokyčius mūsų pasaulyje? – Tai JŪS!