Problema ta, kad vystydamiesi dvasiškai galime labai ilgai stoviniuoti vietoje, kol žengsime žingsnį pirmyn.
Mums atrodo, jog pasikeičia daugybė būsenų, nors iš tikrųjų tai ne kas kita, kaip trypčiojimas vietoje, kai žmogus svyruoja pirmyn atgal arba kairėn dešinėn, bet negali žengti į priekį (kad jį valdytų davimo savybė).
Žmogus kol kas neįstengia sukaupti visų savo jėgų, kad iš tikrųjų anuliuotų save (savo egoizmą) dėl davimo savybės, kurią jis turi įgyti kitoje pakopoje.
Juk kiekvienas žingsnis – tai vis didesnė davimo savybė, kuri ima jį valdyti.
Bet ar jis pasiruošęs atlikti visus būtinus pasiruošimus? Anuliuoti savo egoizmą, pajausti tikslo svarbą ir ties tuo sukaupti visas savo mintis ir norus, nuspręsti, jog jam reikia tik šito ir nieko daugiau.
Jeigu žmogus turi galimybę žengti nors menką žingsnelį davimo, Kūrėjo link, kai nesitiki gauti atlygio, net neturi jėgų, tiesiog trokšta prilipti prie jos nors vienu tašku ir tuo pasitenkinti, nepriklausomai nuo visų didžiulių, reikalaujančių pripildymo norų – jis jau pasiekia šiame taške tobulybę (Malchut Binoje).
Jis įeina į tobulybę (t. y. davimo savybę) per šį vieną tašką (Cimcum Bet – antrasis apribojimas). Visa kita tėra taško vystymas. Kaip pasakyta: „Atverkite Man adatos ąselės dydžio plyšelį, ir Aš jus išgelbėsiu“.
Jeigu laikausi vien tik už šito davimo taško, nepaisydamas visų savo siekių, abejonių ir kliūčių, – tai atsirandantys nauji norai (mano rešimot) įtraukia mane į jį vis giliau lyg siūlą per adatos ąselę į dvasinę davimo savybę.
Savo noruose jau matau aukštesnio pasaulio vaizdą.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Visiško ištaisymo etapai“

„Kur prasideda dvasingumas“

„Finišo tiesioji“

Klausimas: Kaip elgtis, jei mokausi per jėgą, jausdamas, kad esu tiesiog stumiamas lauk?
Atsakymas: Širdies sunkumas, nusivylimas, egoistinės pretenzijos mums siunčiami iš aukščiau.
Būtina sumažinti savo reikalavimus, juk gulinčiam ant žemės jau nebėra kur kristi.
Ir jeigu žmogus nusprendžia, kad jam nieko daugiau nereikia, išskyrus norą atiduoti,– iš tokios būsenos jo jau neįmanoma išstumti.
Juk jis anuliavo savo Malchut (egoistinius norus) ir prisirišo prie Binos (atidavimo).
Jis lyg embrionas motinos įsčiose, kuris sutinka, kad aukštesnė jėga darytų su juo viską, ką norės.
O tada ši jėga jame pradeda ugdyti vis stiprėjančią atidavimo savybę – iki pat dvasinio gimimo.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Kai ateina nusivylimas…“

„Kaip susitvarkyti su nuopoliu?“

„Gimimas – tai įsiveržimas į naują pasaulį“

Klausimas: Kartais netgi aktyviems kabalos mokslo šalininkams ir Pasaulinės kabalos akademijos studentams kyla paprasti, tačiau „baziniai“ (svarbūs tobulėjimui ir supratimui) klausimai. Pavyzdžiui, sakoma, kad su kabalos mokslu galima ištaisyti pasaulį. Bet kam apskritai reikia taisyti pasaulį?
Atsakymas: Todėl, kad pasaulis neegzistuoja nepriklausomai nuo manęs, mano iššorėje, jis egzistuoja tik manyje ir priklauso nuo mano savybių, tad taisydamas pasaulį taisau savo savybes.

Klausimas: Išsitaisymą į pasaulį gali atnešti tik tie, kurie jau turi tašką širdyje. Bet jie patys dar nėra išsitaisę. Ar teisingai suprantu, kad, turintys tašką širdyje žmonės išsitaisę gauna iš Kūrėjo Binos, t. y. davimo, savybę, viso pasaulio atžvilgiu (gyvūninis, augalinis ir negyvosios gamtos lygmenys), o pasaulis turi Malchut savybę ir pats negali išsitaisyti. Ar tiesa, kad pasauliui pagelbės tik žmonės su Binos savybe, t. y. turintieji tašką širdyje – Bnei Baruch? – Visiškai teisingai!

Klausimas: Ar yra kokia nors studijuojančiųjų kabalą kritinė masė, kuriai esant galėsime pajusti teigiamus pokyčius mūsų pasaulyje? – Tai JŪS!