Ištraukos iš mano būsimos knygos „Vadovas po knygą „Zohar“

Mes egzistuojame realybėje, kuri apima Kūrėją, Kūrėjo ir kūrinių ryšių sistemą ir kūriniją.
Per šia sistemą, Kūrėjas mus valdo, kad atvestų į kūrimo tikslą – „suteikti malonumą kūriniams“, padaryti mus panašiais į Save. Kūrėjas nori su mumis pasidalinti viskuo, ką turi.
Todėl nuo pat pradžių visa, kas egzistuoja tikrovėje, turime matyti kaip sukurtą mylinčio Tėvo.
Bet Jis turi paskatinti mus vystytis savarankiškai, kad taptume nepriklausomi ir dideli. Ir todėl yra priverstas veikti mus iš dviejų pusių – gailestingumo ir griežtumo.
Ir nors visa tai išeina iš Kūrėjo, iš Jo geros ir mylinčios širdies, bet dalijasi į dvi priešingas jėgas, kurias mes suvokiame kaip gėrio ir blogio, gailestingumo ir griežtumo, šviesos ir tamsos apraiškas.
Čia „apačioje“ suvokdami visas mūsų gyvenimo aplinkybes, mes neturime pamiršti, kad gauname jas iš gerojo Tėvo, ir net blogiausi, skaudžiausi jo poveikio metodai kyla iš noro suteikti mums malonumą.
Jeigu šito nepamirštame ir viską susiejame su Juo – „Nėra nieko kito, išskyrus Jį, gerą ir kuriantį gėrį“, tada sujungiame šias dvi linijas atgal į vieną – su tuo pačiu šaltiniu.
O kadangi juos sujungiame mūsų prote ir širdyje, tai šitaip susiliejame su Kūrėju.

Daugiau šia tema  skaitykite:

Vadovas po knygą „Zohar”. Kelias Kūrėjo atskleidimo link

Vadovas po knygą „Zohar”. Grupė – priemonė dvasiškai vystytis

Vadovas po knygą „Zohar”. Išbandykite gyvenimo skonį!

Kūrėjas – tai absoliutus gėris

Klausimai iš dienoraščio straipsnio „Kabalistai apie kūrinijos tikslą, 1dalis“
Klausimas: „…Jis niekam jokiu būdu negali atnešti nė gramo nuostolio ar nuoskaudos“. Tačiau aš regiu žmonių kančias!?
Atsakymas: Visas gėris, kylantis iš Kūrėjo, žmonių priimamas atvirkščiai – kaip blogis tiek, kiek jie priešingi Kūrėjo atidavimo ir meilės savybei.

Klausimas: Ar reikia suprasti, kad viską, kas įvyksta, paruošia ir kaip ĮGŪDŽIŲ rinkinį Sielai surūšiuoja Kūrėjas?
Atsakymas: Visus įvykius iš anksto apsprendžia pradinė ir galutinė kiekvienos sielos būsena, tačiau sielos tai priima kaip būsenas nuo kraštutinių kentėjimų iki didžiulių malonumų. Tai priklauso nuo sielų panašumo į Kūrėją.

Klausimas: Mane stebina, kokie svarbūs pasikeitimai vyksta šiuo metu – atsiranda daugybė naujų grupių tarytum grybų po lietaus.
Kaip mums savo vidiniu darbu pavyko pasiekti tokio rezultato?
Atsakymas: Tai priklauso ne tik nuo mūsų. Jūs matote, kiek naujų, rimtų žmonių prisijungia – tai reiškia, jog iš tikro atėjo laikas ir Kūrėjas priartina žmones prie kabalos!
Po visų šių vystymosi spirale vijų jie pagaliau priėjo iki dvasinio geno (taško širdyje) ir juos pradėjo veikti supanti Šviesa.
Mums reikia tik padėti jiems organizuoti savo aplinką, grupę, visą šią pagalbinę sistemą.
Ir kai mes visi kartu pradėsime reikalauti ištaisymo Šviesos, – pasiruošimo periodui nereikės 3-5 metų, apie kuriuos rašo Baal Sulamas. Ištaisymas vyks labai greitai ir lengvai.
Įsivaizduokite skirtumą – kai žmogus turi pabusti iš nesąmoningos būsenos ir kol kas visos jo sistemos miega ir nefunkcionuoja, arba kai kūne jau pabudo daugybė įvairių dalių ir belieka tik užbaigti šį procesą.
Tai jau nebe vienas kūno organas, norintis pabusti negyvame kūne, – o daugybė atgijusių dalių.
Suprantama, kad šiuo atveju yra žymiai daugiau galimybių greitai atgauti sąmonę ir pakilti.
Esu įsitikinęs, kad artimiausiu metu pamatysime milžiniškus pasikeitimus visame pasaulyje. Juk pasaulis yra labai pavojingos būsenos – krizė dar nesibaigė.
O kokia baisi katastrofa vyksta su Meksikos įlankoje besiliejančia nafta. Mes dar nesuprantame, kokias pasekmės tai gali sukelti.
Šio fontano neįmanoma užkišti – ar įsivaizduojate, kas gali įvykti? Šiuo metu iš žemės gelmių liejasi naftos jūra, katastrofiškai viską teršdama. Tai turės įtakos ne tik Floridai ir Amerikai, bet ir visam pasauliui.
Jau galvojama branduoliniu sprogimu užkirsti naftai kelią. Bet bijoma, kad nuo to jis gali atsiverti daugelyje kitų vietų. Į pasaulį mes išleidome blogio jėgas…
Todėl tikiuosi, kad su visų mūsų kabalistinių grupių, besikuriančių visame pasaulyje, ir su atskirų prie mūsų prisijungiančių žmonių pagalba mes galėsime pažadinti gėrio jėgas, priešingas atsiskleidusiam blogiui.
Mes turime veikti, taisyti save, – ir tada, žinoma, sulauksime sėkmės. Juk gavome Toros, ištaisymo Šviesos, jėgą – toliau viskas priklauso nuo mūsų.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Davimo genas“

„Amžinas laimėjimas“

„Gyvenimas ant ugnikalnio“

„Zohar“, skyrius „Vaikra“, p. 87: Kadangi Tora kilo iš Binos, pirmosios lentelės taip pat buvo parašytos iš Binos.
Pasakyta: „įrėžta lentelėse“. Skaityk ne įrėžta (charut), o laisvė (cherut).
Tai tikroji laisvė, kadangi tai yra vieta, nuo kurios priklauso visa laisvė. Nes laisvė nuo visų jėgų pasiekiama tik padedant Binos Šviesoms.
Toroje nėra ginčytino dalyko, kuriame viskas nesusivestų į vieną vietą – į Malchut, ir nesueitų į vieną šaltinį – Jesodą.
Mes – kūrinijos medžiaga, noras mėgautis, pripildyti save. Jis gali tik gauti. Jeigu jo ketinimas – gauti dėl savęs – šį ketinimą, o ne norą, mes vadiname „blogiu“.
Juk noras – tai medžiaga, kuri nekinta, apie ją negalima pasakyti – gera ji ar bloga. Tai lemia ketinimas – geras arba blogas. Ir jame slypi mūsų pasirinkimo laisvė.
Mumyse esančių norų negyvajame, augaliniame ir gyvūniniame lygmenyse mes neturime pasirinkimo laisvės, nieko negalime juose pakeisti.
Tai vis labiau patvirtina ir visi moksliniai tyrimai. Vienintelis įmanomas pakeitimas – žmogaus lygmenyje, ketinime, esančiame virš noro.
Pats noras yra sukurtas Kūrėjo ir suteiktas mums nekintamu pavidalu. O ketinimas virš noro nuo pat pradžių mums duotas egoistinis, „dėl savęs“, ir mes turime nutarti, kad šis ketinimas – blogas, kadangi nukreiptas prieš susivienijimą, prieš davimą artimui, davimą Kūrėjui.
Tačiau ketinimas gali būti priešingas – „dėl kitų“, davimo, ir tada jis vadinamas „geruoju pradu“.
T.y., „blogasis pradas“ ir „gerasis pradas“, gėris ir blogis nustatomi pagal ketinimą, o pats „pradas“ – nekintantis noras.
Šis ketinimas galimas tik žmogaus lygmenyje. Ketinimas prilygti Kūrėjui vadinamas gėriu, o priešingas jam – blogiu. Ketinimas realizuojasi vienijantis su kitais arba atsitolinant nuo kitų.
Todėl iš savo ketinimų privalau išrinkti tik tuos, kurių atžvilgiu turiu pasirinkimo laisvę, – ar vienytis su kitais bendrai ketinant vieni kitiems atiduoti, kas daro mus panašius į Kūrėją.
Ir tik čia aš nustatau gėrį arba blogį – arba mano egoizmo, arba Kūrėjo valios atžvilgiu.
Todėl, jeigu norime save ištaisyti, tai gali atlikti tik Bina – aukštesnioji atidavimo savybė.
Priartėdama prie noro mėgautis, ji keičia jo blogą savybę į gerą, t.y. ketinimą gauti – į ketinimą duoti.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Lynu – tiesiai pas Kūrėją“

„Laikas išsiristi iš kiaušinio į laisvę“

„Gėris ir blogis mūsų pasaulyje“

Visas blogis mums paruoštas dar sielos dužimo viršuje metu. Todėl kaip galima sakyti, jog kūrinys nusideda, jeigu jis yra Kūrėjo kūrinys, Jo veiksmų rezultatas?
Kad ir ką žmogus darytų, tai visada bus Kūrėjo pasekmė. Visada galima nurodyti šaltinį, iš kurio viskas kyla.
Net ir Jis pats pripažįsta, kad sukūrė Blogį ir tiktai Blogį – „Aš sukūriau Blogį“ (Barati jecer ha ra!)
Vienintelė valios laisvė, leidžianti mums rinktis tarp gėrio ir blogio ir pareikalauti Kūrėjo ištaisyti blogį mumyse, realizuojama per aplinką.
Kreipdamasis į grupę žmogus pamatys, jog turi savyje „tuščią erdvę“, nepriklausančią nei Kūrėjui, nei kūriniui, – „klipat noga“. Ten nėra nei gėrio, nei blogio, tu ją formuoji savo laisva valia.
Dirbdamas su grupe pamatysi, jog yra kažkas, ką Kūrėjas tau paliko, kad priimtum sprendimus. Tai ypatingas, tavo nepriklausomybės taškas.
Tu vadinsies žmogumi, jeigu iš šio „balto“, laisvo taško imsi formuoti Kūrėjo pavidalą, apsispręsi, jog nori tapti tokiu kaip Jis.
Tačiau tau dar teks atskleisti šį tašką. Kol kas tavyje atsiveria dužimo rešimo (prisiminimai).
Šis taškas jau yra ekrano užuomazga, o jį tu turi suformuoti iš rešimo. Šis taškas atsiveria mums dirbant su grupe.
Savo vidinėmis pastangomis valome įvairiausių žievių (klipot) ir įpročių antplūdį – ir staiga po jomis randame Kūrėjui nepriklausančią vietą. Tai iš tiesų stebuklas.
Šiame taške žmogus turi pasakyti:„Nuo manęs priklauso visas pasaulis. Aš savo sprendimu kiekvieną akimirką lenkiu jį į gėrio arba į blogio pusę“.
Tada žmogus visą laiką it akrobatas stovi ant lyno ir kas kartą, kad nenukristų, turi priimti naują sprendimą į gėrio pusę. Tai reiškia, kad kiekviena akimirką jis pasirenka eiti tiesos keliu.
Todėl Baal Sulamas sako, kad kelias pas Kūrėją – itin plonas siūlelis, ir juo žengiantis žmogus turi labai saugotis, kad nepalinktų nei į dešinę, nei į kairę.
Bet visa tai tik su sąlyga, kad jis atveria lyno pradžios tašką – savo pasirinkimo laisvę darbe su aplinka.
O po to visi kiti taškai, kuriais jis žingsniuoja, – tai jo teisingo susijungimo su aplinka, kurią jis pasirenka realizuodamas valios laisvę, taškai.
Žmogus pats formuoja šią virvę – iš taškų, kuriuos atveria. Jis pats jais žengia, nes kaskart pats palinksta ir palenkia visą pasaulį į gėrio pusę.
Juk priešais jį nieko nėra – nei paties taško, kurį jis atveria, nei iš šių taškų sudaryto lyno – tiesaus kelio Kūrėjo link. Juk jis nesidriekia mums nuo Kūrėjo.
Mes gauname tik rešimot, kurie liko kiekvienoje pakopoje leidžiantis iš viršaus žemyn. Bet lyno nėra, mes patys jį formuojame iš apačios į viršų. Galų gale būtent jis ir vadinasi „žmogumi“.
Visi tie parcufai, kuriuos atkuriame iš apačios į viršų, – tai ne tie parcufai, kurie egzistuoja leidžiantis iš viršaus žemyn.
Juk kildami pakopomis mes kiekvieną pakopą atveriame 620 kartų didesnę nei ji buvo leidžiantis žemyn. Tai visiškai kita pakopa, mes patys ją formuojame.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Šiame pasaulyje nuodėmių nėra“

„Vakar-šiandien-rytoj“

Mano gyvenime problemų per akis. Kartais net atrodo, kad viskas nusibodo, viskas prarado skonį.
Visa, kas gyvūniška ir žemiška, kol kas reikėtų atidėti į šalį ir išsiaiškinti, kas svarbiausia: kokie šiuo metu mano santykiai su aplinkiniais?
Aš juos niekinu, man jie nerūpi, tegul prasmenga skradžiai… Neigiami jausmai aplinkinių atžvilgiu ir yra mano blogio pradas.
Jis kyla iš sudužimo: kažkada mes buvome sujungti, o dabar, priešingai, esame visiškai nutolę. Šis atradimas itin svarbus, kaip tik jo man ir reikia.
Aš ne atmetu, o renku šiuos neigiamus momentus, rodančius, kaip nekenčiu kitų. Kaip šaunu, kad tai man atsiskleidė!
Taip, aš nekenčiu ir niekinu kitus, man nuo jų bloga, mes beprotiškai nutolę – nuostabu. Dabar turiu galimybę imtis išsitaisymo.
Ir štai aš einu jų link, dedu pastangas, mokausi, dalyvauju platinime, – kad tik pajusčiau nors menką ryšį, kad nusilenkčiau, kur tik įmanoma.
Jei jaučiu, kad šiandien neturiu jėgų net žiūrėti į savo draugus, tai imuosi kokio nors mechaninio darbo bendro reikalo labui, – kol palaipsniui negrįžtu į bendrą srautą.
Kiekvienas gali būti nublokštas į tokią būseną, iš kurios pats nepakils. Ir todėl jis tiesiog privalo gauti palaikymą iš savo grupės ir iš visos mūsų pasaulinės bendruomenės, lygiai kaip netekusiam sąmonės reikalinga pagalba iš šalies.
O grupės turi atpažinti tokius atvejus ir tuoj pat „nukentėjusiems“ teikti skubią profesionalią pagalbą – tarsi gydytojai gelbėti jų dvasinę gyvybę.
Tai darydami mes „neištriname“ blogio žmoguje, o suteikiame paramą, kad pažadintume jį ir atvestume prie viduriniosios linijos, kuri jį ir suformuos. Tada visas blogis taps gėriu.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Nuo ko priklauso mano ateitis“

„Klausimai kelyje – 8“

„Pirmasis dvasinio kelio etapas“

Klausimas: Ką tai reiškia – kenkti draugui?
Atsakymas: Jei tai mano kabalistinės grupės draugas, o aš nesirūpinu, kaip su juo susivienyti, – tai jau blogis.
Juk taip aš gręžiu skylę mūsų bendroje „valtyje“, mūsų bendrame dvasiniame inde, ir savo neveiklumu kenkiu jam.
Jei nesistengiu praplėsti mūsų bendro dvasinio „kli“ ir nors šiek tiek tinginiauju –  kenkiu kitiems.
Mums atrodo, jog jei nieko nemušame, nežudome, nevagiame – tai viskas tvarkoje, ko dar iš mūsų galima norėti?
Mes nesuprantame, kad galime kenkti netgi būdami absoliučiai „pavyzdingi piliečiai“.
Dvasiniame darbe to nepakanka. Jei bent akimirką nesirūpinu bendro dvasinio indo kūrimu, dvasiniame darbe tai nėra geras elgesys.
Tą pačią akimirką, kai nebesirūpinu šiuo bendru „kli“, tampu kenkėju.
Nėra jokios tarpinės būsenos – tik gėris ir blogis! Toks  aukštesnės mūsų ryšių sistemos dėsnis.

Iš 2010-04-27 d. pamokos pagal Baal Sulmao straipsnį „Toros dovanojimas“

Klausimas: pasakyta, kad Kūrėjas elgiasi su mumis gailestingai. Ką tai reiškia?
Atsakymas: jeigu Kūrėjas nesielgtų su mumis gailestingai, mes niekada negalėtume ištaisyti savęs.
Juk nuo pat pradžių mūsų būsena tokia, kad nesugebame atskirti gėrio nuo blogio. Ir, žinoma, nukryptume į blogio pusę, juk jis sudaro mūsų savybių pagrindą.
Jeigu Aukščiausias valdymas veiks vienoda jėga iš gėrio pusės ir iš blogio pusės, tai aš visada pasirinksiu blogį, ir iš Aukščiau mane šalins nustums kaip bet kurį nusidėjėlį. Taip niekada nepasieksiu tikslo.
Todėl iš Aukščiau atlikta tam tikra korekcija, papildymas, ir ten nevertinamos mano natūralios, prigimtinės savybės.
Juk tai Kūrėjas sukūrė blogąjį pradą, todėl įskaitoma tik tai, kiek galiu pagal savo savybes ir savo prigimtį išnaudoti man duotas priemones (grupę, mokytoją, knygas), kad žengčiau nors žingsnelį išsitaisymo link.
Apie tai ir yra pasakyta, kad Kūrėjas elgiasi su tavimi gailestingai…

Daugiau šia tema skaitykite:

„Senasis ir naujasis „Aš“

„Vaikau klausia – suaugusieji pavydi (6)“

„Vakar – šiandien – rytoj“

Klausimas (iš dienoraščio anglų k.): Kodėl vis daugiau žmonių domisi įvairiais ateities spėjimo būdais, tokiais kaip Taro kortos, astrologija ir pan?
Atsakymas: tai baimė dėl ateities, kuri visiškai nenuspėjama šiame taip greitai besikeičiančiame pasaulyje.

Klausimas (iš dienoraščio anglų k.): Kada žmogus nustoja bijoti arba jausti blogį širdyje?
Atsakymas: Tada, kai supranta ir padeda matyti, jog viskas ateina iš aukščiau.

Klausimas (iš dienoraščio anglų k.): Kodėl mūsų gyvenime dažnai kartojasi tos pačios situacijos? Nors ir suprantame, kad nereiktų taip elgtis, nieko negalime pakeisti ir su pavydėtinu užsispyrimu kartojame tas pačias klaidas.  Ar galime kaip nors sustabdyti šį procesą?
Atsakymas: Todėl, kad mes nepasimokome iš klaidų.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Kabala, astrologija ir globali sistema“

„Kaip įveikti baimę“

„Nebijokit klysti ir viską pradėti iš naujo“

Knygos „Zohar“ skyrius „Vajišlach“, 16 punktas: „Laikantis save niekingu vergu geriau už tuščiagarbį, kuris dėl to netenka duonos“. Kalbama apie blogąjį pradą, nes jis nuolatos kaltina žmones, žmogaus širdyje ir noruose įsigali pasipūtimas. Žmogus pakelta galva eina paskui, kol blogis užvaldo jį ir įtraukia pragaran.
Ar mes irgi turime pajausti tokią būseną? Kaip kabalistai žino tai, jei patys nėra to patyrę?
Neįmanoma, kad žmogus kažką atrastų nepatyręs. Nejaugi visi turime pabuvoti pragare? Taip!
Kas yra pragaras? Kai įsisąmoninu blogį savyje, kuris valdo mane ir atskiria nuo Kūrėjo, tada mane kamuoja siaubingi pojūčiai, degina gėdos ugnis. Aš matau, kiek daug prarandu, ir kaip nieko negaliu su savimi padaryti.
Žmogus privalo tai pajausti. Tokia būsena būtinai turi aplankyti žmogų. Juk parašyta: „Žmogus negalės laikytis priesako prieš tai jo nesulaužęs“, „Nėra teisuolio žemėje, kuris prieš tai nebūtų nusidėjęs“.
Pasakyta: „Aš sukūriau blogąjį pradą ir suteikiau Torą jam ištaisyti“. Visada pirmiausia turime atskleisti savo blogąjį pradą, įeiti, panirti į jį ir tik tada suprasime, kad tai – blogis.
Iš pradžių nematome, kad tai blogis, kaipgi kitaip galėtume į jį įeiti? Pradžioje jis traukia, blizga, švyti, atrodo geras ir nuostabus. Taip blogis apgauna žmogų.
Kalbama apie dvasiškai besivystantį žmogų, kuris „kapstosi“ savo sieloje ir stengiasi joje atrasti Kūrėjo davimo formą.
Tačiau jis privalo susipainioti ir iš šios painiavos nusileisti į būseną „pragaras“. Tokia būsena yra kiekvienoje pakopoje. Ir tik iš šios būsenos žmogus įstengs išsiaiškinti jame glūdintį blogį.
Visa, ką rašo kabalistai, remiasi jų vidiniu suvokimu. „Teisėjas sprendžia pagal tai, ką mato“. Visa tai knygos „Zohar“ autoriai patyrė patys.
Tikėkimės, kad visi pasieksime tokių būsenų, juk dvasiniame kelyje viskas turi atsitikti.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Rojus ir pragaras – žmoguje“

„Apie gyvenimą, mirtį ir valios laisvę“

„Pradedančiųjų klausimai – 9“