Pateikti įrašai su blogis žyme.


Ar egzistuoja šėtonas?

Egoizmo vystymasis

Klausimas iš feisbuko. Ar egzistuoja šėtonas ar tai pramanas?
Atsakymas. Egzistuoja. Tai egoistinė žmogaus jėga.
Kabaloje daug apie ją kalbama. Toroje ir Knygoje Zohar ji taip ir vadinasi „šėtonas“, hebrajiškai „satan“ iš žodžio „sotė“, „mesit“, t. y. vedantis žmogų iš teisingo kelio.
Ši jėga gyvena kiekvieno mūsų viduje, jos neįmanoma nusikratyti, nepadės jokia chirurginė operacija.
Egoizmas atsiskleidžia įvairiausiais būdais, o tas, kuris nutolina mus nuo gero tarpusavio ryšio vadinamas „velniu“.
Klausimas. Ar galima kaip nors su juo susidoroti?
Atsakymas. Tik vienu atveju – jis negali mūsų pasiekti, kai mes kylame ir bendraujame virš jo.
Ši jėga visada egzistuos ir visuomet kurstys nesantaiką tarp mūsų. Tačiau, kai žmonija galės vienu metu susivienyti, tai visos šėtono išdaigos prisijungs prie mūsų gerų darbų ir dar labiau juos padidins.
Būtent dėl egoizmo gudrybių priversime save suartėti vieni su kitais. Tad velnias virs gera jėga, nes galiausiai padės mums suprasti, kokia yra tinkama tarpusavio sąveika.

Iš 2016 m, sausio 30 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Neribotas egoizmo limitas

Egoizmas – patikimas vedlys

Sudužę akiniai

Komentarų nėra

Kas sukelia kančias?

Dvasinis darbas, Egoizmo vystymasis

Klausimas. Kodėl turi kentėti tie žmonės, kuriems dar ne laikas taisytis? Ir ką turėjo daryti, kad nekentėtų tūkstančiai kartų iki kabalos atskleidimo 1995 m.?
Atsakymas. Kančios kyla dėl to, kad mūsų egoizmas  turi vystytis iki būsenos, kai jis iš tiesų panorės aukštesnių, ypatingų nesibaigiančių malonumų.
Todėl turime praeiti ilgą kelią: nuo atomo, molekulės, žemės, vandens susidarymo prie primityvių gyvybės formų, paskui augalų, gyvūnų ir galiausiai žmogaus toks, koks jis dabar – tai iš tikrųjų ilgas kelias ir jis kupinas kančių.
Šiandien tik prasideda mūsų raidos paskutinioji stadija. Tačiau dabar turime galimybę eiti pirmyn pasitelkę ypatingą metodiką , pritraukdami Šviesą .
Ir tuomet eisime „achišena “ keliu, kitaip tariant, spartinsime savo raidą, nelaukdami iš užnugario stumiančių kančių, eisime pirmyn siekdami būsimojo atskleidimo. Ir kančios pasibaigia – galima bėgti į kūrimo tikslą greičiau už lazdą, kuri iš užnugario visąlaik mus vejasi.

Iš 2016 m. rugpjūčio 28 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Eikime geruoju keliu

Išvalyti sielos indą

Kodėl Kūrėjas sukūrė blogį?

Komentarų nėra

Žmonija privalo turėti tikslą

Dvasinis darbas

Klausimas. Gamta išvystė fizinį žmogaus kūną, o dėl sielos lyg ir paliko tuščią vietą, suteikdama galimybę pačiam žmogui ją išvystyti?
Atsakymas. Taip, bet gamta priveda žmogų prie vidinio vystymosi, padėdama jam išsiaiškinti, kad jo prigimtis – tai bloga jėga, kurią būtina ištaisyti. Suvokęs šį blogį žmogus pradeda klausinėti: ,, Kodėl? Dėl ko?“
Mes vystome mokslą, kultūrą, švietimą, techniką ir visa kita tik tam, kad pradėtume klausinėti: dėl ko mes gyvename, kur prasmė? Ar įmanoma, kad gamta sukurtų mus be jokios priežasties ir tikslo?
Negali būti nieko netikslingo, ir žmonija privalo turėti tikslą. Mes tai matome visuose gamtos dėsniuose. Gyvame organizme visi organai veikia harmoningai, kad palaikytų viso kūno gyvenimą. Kodėl gi žmonių visuomenėje nėra harmonijos? Dėl kokio aukštesnio tikslo ji egzistuoja?
Kabala atskleidžia mums mūsų egzistavimo tikslą.
Klausimas. Kalbama tik apie žmogaus ryšį su tam tikra abstrakčia aukštesniąja jėga ar jo santykį su kitais žmonėmis?
Atsakymas. Užmegzti ryšį su abstrakčia aukštesniąja jėga galiu tik jungdamasis su kitais žmonėmis, kartu su jais kurdamas indą jai atsiskleisti. Šitas indas susideda iš mūsų visų norų sumos. Tiktai tokiomis sąlygomis atskleidžiu būseną, kai apačioje yra egoizmas, o virš jo – meilė, jėga, jungianti žmones.
Kai sudedu visus norus į vieną, šis indas užsipildo gyvenimo jėga, aukštesniąja jėga, Kūrėju, Šviesa. Kūrėjas (bore) reiškia ,,ateik ir pamatyk“ (bo-re), ateik ir atskleisk. Susijungdamas su kitais galėsiu Jį atskleisti.

Daugiau šia tema skaitykite:

Naujam pasauliui reikalingas naujas žmogus

Apsiginkluoti aukštesniąja Gamtos jėga

Vystymasis savo iniciatyva ar be jos

Komentarų nėra

Šiuolaikinė vergovė

Izraelis ir pasaulio tautos, Krizė, globalizacija, Valios laisvė

Komentaras. Pasirodo, kad šiuolaikiniame pasaulyje egzistuoja vergovė. Net 45 milijonai planetos gyventojų išnaudojami kaip vergai. Tai prilygsta Ispanijos gyventojų skaičiui.
Pasak dabartinių tyrimų, vergovė – tai eksploatacija žmogaus, kuris negali išvykti dėl grasinimų, smurto, prievartos ar apgaulės. Vergais gali būti prasiskolinusieji ir t. t.
Atsakymas. Iki Antrosios Šventyklos sugriovimo Izraelio tautoje vergais vadinosi žmonės, turintys daug privilegijų. Šeimininkas privalėjo rūpintis vergu, o šis – dirbti šeimininkui pagal savo išgales. Tačiau jų tarpusavio santykiai buvo normalūs, kaip šiais laikais tarp darbdavio ir samdomo darbuotojo. Vergas nenorėjo palikti savo šeimininko, nes šis juo rūpinosi, kaip sakoma: „Atiduok savo pagalvę vergui“.
Kitose tautose visai kitaip žiūrėjo į vergus, ten juos mušė, žemino, žudė, elgėsi ne kaip su žmonėmis ir net ne kaip su naminiais gyvūnais, kuriais rūpinosi, saugojo ir šėrė.
Klausimas. Kas yra vergovė kabalos požiūriu?
Atsakymas. Kabalos požiūriu – tai visiškas paklusimas savo šeimininkui: kaip šeimininkas nori, taip aš ir judu. Visą laiką žiūri į jį ir vykdai jo valią, kartu absoliučiai nuslopindamas savąją. Tavo pastangos, nuomonė, norai, mintys – viskas tarnauja šeimininko norų pratęsimui. Tu neturi savo valios – tik šeimininko valią.
Klausimas. Ar galima sakyti, kad šiame pasaulyje visi be išimties esame savo egoistinės prigimties vergai?
Atsakymas. Žinoma! Arba, galima sakyti, kad esame Kūrėjo vergai. Tik nesąmoningi! Todėl, kad Kūrėjas – vienintelė mus valdanti gamtos jėga, bet norinti, kad taptume savarankiški. Tai yra mūsų problema: kaip tapti nepriklausomais nuo Jo, net pakilti virš Jo!
Yra pasakyta: „Nugalėjo Mane sūnūs Mano“, – tai yra išsivadavo iš vergovės, tapo absoliučiai laisvi, vietoje Kūrėjo ėmė valdyti visą pasaulį. Toks yra tikrasis Jo noras, svajonė. O mes, deja, nenorime galvoti apie ką nors aukščiau, liekame vergais ir egzistuojame kaip gyvūnai.
Todėl Kūrėjas kančiomis stumia mus į tai, kad suvoktume savo egzistavimą kaip visiškai žemą, niekingą, skurdų, ribotą ir norėtume pakilti.
Tikiuosi, kad kančioms didėjant žmonės pradės tai suvokti. Kitokie būdai jų neveikia. Tada jie pasinaudos tuo, ką siūlo Kūrėjas: Jo žiniomis, metodika, mokslu – kabalos mokslu.
Pradėkite jį realizuoti ir pamatysite, ką laimite, tapdami šeimininkais ir nustoję būti vergais. Juk jūs išeinate į visai naują egzistavimo lygmenį: į amžinybės, begalybės, tobulumo, visai kitos asmenybės, kito matavimo pasaulį. Bet visa tai – laisviems žmonėms.

Iš 2016 m. birželio 2 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Laisvas vergas

Laisvė – tiktai aukščiau noro

Rinkis – priimti vaistą ar mirti

Komentarų nėra

Kam kur geriau?

Egoizmo vystymasis

Klausimas. Kodėl materialiajame pasaulyje žmonės meluoja, pataikauja, pina intrigas, džiaugiasi kito nesėkme? Ar ir dvasiniame pasaulyje taip yra?
Atsakymas. Žmogaus prigimtis egoistinė. Mes visada norime matyti save geriausios būsenos: būti aukščiau už kitus, geresni už kitus ir t. t.
Savo būseną vertinu kito žmogaus arba savo atžvilgiu: kuo aš aukštesnis už kitą arba kuo jis mažesnis už mane, tuo geriau jaučiuosi.
Dvasiniame pasaulyje to nėra, nes viską jauti kitaip. Todėl, kuo kitas aukštesnis, tuo tau geriau.
Klausimas. Kai žmogus nesavanaudiškai daro kitam ką nors malonaus, tai vadinama sielos džiaugsmu?
Atsakymas. Tai vadinama geru egoizmo panaudojimu. Man malonu, todėl darau tai kitiems, t. y. tinkamai, saugiai naudoju savo gyvūninį egoizmą.

Iš 2016 m. vasario 21 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Būsime priversti tapti altruistais

Išskirtiniai egoistai

Ne tikėtis, o veikti!

Komentarų nėra

Pažanga, stumianti atgal

Egoizmo vystymasis, Krizės sprendimas

Šiomis dienomis Kūrėjas specialiai teikia visam pasauliui „pakibimo ore“ pojūtį: žmogus nežino, ko tikėtis, kas bus. Staiga pakyla potvynis Europoje, taifūnas Amerikoje, o kur dar gaisrai, masinės žudynės! Visą pasaulį drebina arabiškasis pavasaris, turkiškasis pavasaris, neramumai Sirijoje, Libane, Egipte. Ir visa tai vyksta dabar, kai su esamomis technologijomis ir galimybėmis galėtume išspręsti bet kokias materialias problemas ir paversti žemę rojaus sodu!
Visi tai žino: politikai, mokslininkai, sociologai. Pasiekėme tokį vystymosi lygmenį, kai galime lengvai aprūpinti visus žemės gyventojus viskuo, kas būtina: maistu, apranga. Visi rūpesčiai įveikiami, išskyrus žmogaus – jis vienintelis, kurį reikia ištaisyti.
Juk dabar galime apsirūpinti visomis materialiomis gėrybėmis, išspręsti visas problemas, tačiau pusė žmonijos miršta badu, o kita pusė serga depresija ir netenka noro gyventi, kaip, sakykim, Europoje, kur netrūksta maisto, bet apstu kitų problemų.
Mus gali išgelbėti vienintelis dalykas –  žmogaus prigimties pakeitimas. Visi turime tai suprasti ir išsikelti kaip svarbiausią tikslą. Nėra kitos išeities: niekur nieko nepasieksime, kol nepasirūpinsime savo prigimties pakeitimu. Tai turi būti aišku kiekvienam, o pirmiausiai – mums, studijuojantiems kabalą.
Galime liautis taisyti padėtį kitais būdais: sėkmė apsirūpinant maistu, drabužiais, sunkiosios ir lengvosios pramonės, aukštųjų technologijų pasiekimai nepagerins mūsų padėties. Technologijomis galime kurti tiesiog stebuklus, tačiau nepajėgiame jų panaudoti žmonijos labui.
Mes galėsime sukurti vaistus nuo bet kokių ligų. Jau dabar yra daug kartų už šiuo metu naudojamus geresnių vaistų nuo vėžio, inkstų ir širdies ligų, bet jų neapsimoka gaminti, todėl jie nepatenka į rinką. Žymiai naudingiau gaminti kuo daugiau brangios, sudėtingos aparatūros, kad reikėtų kuo daugiau medikų – tam išplėtota pramonė. Sveikatos apsaugos sistema – tiesiog fabrikas.
Todėl nieko negalėsime sutvarkyti, kol neištaisysime žmogaus prigimties. Reikia nukreipti tam visas jėgas, tada pasiseks. Kitaip nieko neišeis.
Man neseniai sulūžo beveik naujas spausdintuvas – tespėjau juo išsispausdinti daugiausiai 50 lapų. Daiktus tyčia gamina taip, kad jie tuoj pat sugestų, ir mes būtume priversti pirkti naujų. Mūsų prigimtis verčia veikti išvirkščiai: lyg ir vystosi technologijos, techninė pažanga, o susumavus – visomis kryptimis riedame atgal. Visa tam, kad suvoktume savo blogį.
Todėl nesistebėkime, kad mes ir mūsų vaikai neturime saugumo, geros, malonios aplinkos. Galiausiai, sulauksime, laiko, kai nebus įmanoma nuspėti, kas įvyks po akimirkos, tiesiog pavirsime iš baimės drebančiais kiškučiais: iš ryto galvosime, kaip išgyventi iki vakaro, o naktį – kaip sulaukti ryto.
Gaila, bet neįmanoma be baimės. Juk jei esu egoistas, mane veikia tik baimė. Egzistuoja tūkstančiai baimės rūšių: gera ar bloga, šio pasaulio ar būsimo, baimė nepasiekti Kūrėjo, nemokėti Jo pagauti ar nemokėti Jam duoti. Bet kuriuo atveju, baimė –  pats veiksmingiausias stimulas. Baimė nepasiekti, ko norime, t. y. noro išvestinė. Aš noriu pasiekti kokį nors tikslą ir bijau, kad nepavyks, t. y. išeina baimė dėl baimės – tai jau tikrai varantis motyvas, vadinamasis „virpulys“.

Iš 2013 m. birželio 11 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Uraganas “Sandy”: kam ir kodėl?

Išjausti visas pasaulio baimes

Krizė kaip dvasinio vystymosi įrankis

Komentarų nėra

Egoizmas – patikimas vedlys

Egoizmo vystymasis, Krizė, globalizacija

Mūsų dvasinio kelio ištakos prasideda nuo sudužimo. Egoizmą, susvetimėjimą ir neapykantą tarp mūsų turime laikyti kaip patikimą, paruošiamąją bazę išsitaisymo procese. Kai mokytojas Akiva pamatė dykynę Šventyklos vietoje, jis ėmė juoktis ir džiaugtis. O juk jis buvo išmintingiausias kartos žmogus, didžiausias kabalistas.
„Kaip galite džiaugtis šventumo griovimu? − paklausė jo.  − Juk sunaikinamas davimo siekis, pamintas meilės artimui kaip sau pačiam principas. Ar visų vilčių žlugimas gali būti priežastimi džiaugtis?“
Atsakydamas jis pasakė: „Niekada netikėjau, nežinojau, nejaučiau, kad įstengsime pasiekti visuotinio išsitaisymo. Tačiau dabar, kai sugriauta mūsų dvasinė struktūra, kai meilė, viešpatavusi tarp mūsų, sunaikinta, o tauta apimta nepagrįstos neapykantos, esu tikras, kad iš šio galutinio sudužimo visiškai išsitaisysime, visiškai išsilaisvinsime.“
Todėl visa, kas atsiskleidžia mums kiekvieną gyvenimo akimirką, – tai sudužimas, kurį teks ištaisyti. Kad ir kas su manimi vyktų, nuo esminių klausimų iki smulkmenų, šeimoje, darbe, manyje pačiame, kad ir kokia būtų savijauta, santykiai su artimaisiais ir pažįstamais, su tauta ir pasauliu, su visa tikrove – viskas atsiskleidžia tik dėl išsitaisymo.
Kartas nuo karto prieš mane atsiveria naujas paveikslas, prasiskverbiantis vis giliau į manąjį egoizmą. Šiame paveiksle turiu matyti nuolatinio Šviesos poveikio rezultatą, kuris iš esmės ir išjudina manyje vis gilesnius sluoksnius.
Pasaulį suvokiame savo egoizme ir todėl turime jį ištaisyti. Kokia ištaisymo esmė? Esmė ta, kad nešame žmonėms vienybę. Ypač dabar, kai visas pasaulis pradeda suvokti esamos situacijos blogį, mes padedame jam pajausti ir suprasti, kad „blogis“ − tai mūsų blogasis pradas.
Mūsų egoizmas – viso blogio priežastis. Tai matyti iš to, kas vyksta: negalime įvesti tvarkos, žmonės griauna pasaulį, žudo save, nutraukia tarpusavio ryšius, naikina gamtą… Su tuo slypinčiu mumyse blogiu negalime siekti gėrio, negalime kurti gero gyvenimo.
Diena iš dienos vis aštriau jaučiame krizę – kitaip tariant, pastebime, kad mūsų egoizmas griauna viską ir neleidžia mums sutvarkyti, subalansuoti, pagerinti mūsų gyvenimo. Bet, iš kitos pusės, turime suprasti, kad jis teisingai veda mus į priekį ir leidžia pasirinkti teisingą kelią į išsitaisymą, į gėrį. Lygiai taip pat atsiradusi liga parodo, kaip teisingai ją gydyti.
Tai suprasdami, turime būti dėkingi savo egoizmui ir mylėti jį už tai, kad jis parodo mums vietą, kurią reikia ištaisyti. Pasakyta, kad Faraonas priartino „Israelio sūnus“ prie Kūrėjo. Juk jis pradėjo juos spausti ir dėl to šie turėjo bėgti iš „Egipto“. Kitaip, jie būtų ten pasilikę.
Todėl pasakyta: „Eime pas Faraoną, nes Aš apsunkinau jo širdį.“ Čia slypi dvi priešingybės ir negalima apie tai pamiršti. Bet kokį blogį, kuris atsiskleidžia priešais tave, reikia stengtis ištaisyti, o ne sunaikinti.

Iš 2011 m. rugpjūčio 6 d. trečiosios kongreso Vokietijoje pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Sudužimas būtinas

Blogai yra nežinoti apie savo ligą

Į blogį – pro mikroskopą

Komentarų nėra

Nesigraužk, kaip pagautas vagis

Dvasinis darbas

Klausimas: Kaip išmokti neapkęsti savo blogio dar labiau nei dabar?
Atsakymas: Mes niekada neįstengsime nekęsti savo blogio ar pamilti gėrį. Tokį požiūrį mumyse gali sukurti tik grąžinanti į Šaltinį Šviesa – būtent taip ji ir veikia.
Mums tereikia neapkęsti blogio, o visa kita sukursime virš šios neapykantos. Ir jeigu tai bus tikra, gauta iš Šviesos neapykanta blogiui, tai teisingai į ją žiūrėsiu ir čia pat pasitelkęs ją sukursiu savo požiūrį į Šviesą, į gėrį.
Aš nesėdėsiu ir nesigraušiu, kodėl esu toks blogas. To visai nereikia, juk tokiu atveju tiesiog esu savo ego viduje. Tai neteisingas požiūris, kaip naudoti atskleistą blogį – lyg vagis, besigraužiantis dėl to, kad pavogė – juk dabar jį pagavo ir jis kenčia.
Teisingo vystymosi (mokantis, dirbant grupėje, platinant) požymis – jeigu į atskleistą blogį žiūriu su džiaugsmu, nes tai suteikia man galimybę eiti pirmyn. Pasakojama, kad kabalistas Akiva juokėsi matydamas, kaip griūna Šventykla, nes tai laikė artėjančio galutinio ištaisymo ženklu.
Juk tereikia atskleisti blogį − nieko daugiau. Jeigu blogis atsiskleidžia dėl teisingo paruošimo ir yra teisingai naudojamas, tai mes nedelsdami pasiekiame gėrį.
Visas gėris kuriamas atskleidžiant blogį. Todėl, jeigu žmogus atskleidžia blogį ne kaip pagautas vagis, kuriam nepavyko pavogti savo egoizmui, o draugų ir Kūrėjo atžvilgiu, tai atskleidęs šį blogį iš karto pajaučia priešpriešą – Tą, kuris atskleidė šį blogį, pajaučia grąžinančią į šaltinį Šviesą. Ir jis tuoj pat prilimpa prie Šviesos ir ant šio atskleisto blogio kaip ant pagrindo kuria priesaką, kitaip tariant, nuo padarinio pereina prie priežasties.

Iš 2011 m. rugpjūčio 10 d. pamokos pagal knygos „Šamati“ straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Prisikasti iki tikrojo egoizmo

Visas pasaulis – po vienu skėčiu

Nebijok blogio atsiskleidimo

Komentarų nėra

Visas pasaulis – po vienu skėčiu

Dvasinis darbas, Krizė, globalizacija

Būdamas šio pasaulio žmogumi, esu sutvertas taip, kad visą laiką automatiškai galvočiau apie save: ką naudingo sau nuveikti ir kaip tai padaryti. Tokį mane sukūrė Kūrėjas, kaip pasakyta: „Aš sukūriau blogio pradą“. Vis labiau atskleisdamas blogį savyje, pats suvokiu, kad galvoju tik apie save – ir nusprendžiu, kad tai yra blogai. Tai – ypatinga būsena.
Dabar noriu paversti jį gėriu, nes nekenčiu egoizmo. Gėris yra toks visko pajautimas ir mąstymas apie viską tarsi viskas priklausytų man. Tai toks elgesys su visais tarsi jie būtų neatskiriama mano paties dalis.
Jei nutrintume šį „tarsi“, vėl likčiau vienas „Aš“, tik dar egoistiškesnis! Tarkime, netikėtai suvokiu, kad visi žmonės aplink mane – mano maži vaikai, ir šitą vaikelį, šitą vaizdą aš be galo, visa širdimi myliu.
Ir ką gi tokiu būdu pasiekiau? Iš tikrųjų, dabar vertinu visus kaip save patį, bet egoistiškai! Juk aš juos laikau savais, lyg būčiau aš pats – tarsi mano mažas vaikelis.
Todėl aš sakau: „Ne! Neapykanta lieka, lieka susvetimėjimas !“ ir „Visus nusikaltimus padengs meilė“. Priešingu atveju nebus pasipriešinimo – „ekrano“, nugalėjimo. Ką tau teks nugalėti? Aš nesigalynėju su savo mažu sūneliu, esu pasiruošęs jam viską atiduoti. Juk tam mane įpareigoja natūrali, įgimta meilė.
Kai kalbame apie norą, kad visas pasaulis būtų tarsi mes patys, nesuprantame, kokios čia priešingybės susijungia, ir koks susikuria požiūris. Aš nešalinu atskirties, bet kuriu visą meilę viršum jos.
Dėl to dabar pasaulyje susidaro ypatingos sąlygos. Aplinkui vyksta kažkokia kova, ginčai, susidūrimai, atsiskleidžia skirtumai – visas pasaulis pasimetęs, negali tarpusavyje sutarti. Ir negalės sutarti – šie barniai įsiliepsnos vis stipriau. Kol suprasime, kad visi nusidėjimai turi atsiskleisti, o mes turime susijungti aukščiau jų.
Nesibaimink, kad jie atsiskleidžia – priešingai! Kai jie išryškėja ir parodo tavo silpnumą – būtent tada supranti, kad tau reikia pagalbos. Suvoki, kad pats esi bejėgis ką nors padaryti – ir tau būtinai reikalinga grąžinanti į šaltinį Šviesa.
Todėl pastaruoju metu matome, kiek daug susiduria priešingybių, jėgų, tikslų, ir kad vieni kitų nesupranta. Tačiau viršum viso to privalome sukurti vieną didelį skėtį – tarpusavio laidavimą.
O visi šie skirtumai bei vidiniai nesutarimai liks. Tai stebuklas, kurio nesuvokiame! Tačiau stebuklas yra tai, kad jie lieka kartu su skėčiu, sukurtu iš meilės ir laidavimo, kuris pakyla virš jų.
Mes mylime vienas kitą, nepaisydami priešingų skirtumų. Tokie skirtingi esame todėl, kad iš aukščiau taip atsiskleidė Malchut. Aš nenoriu keisti kito žmogaus, tik noriu jam paaiškinti, kad mums verta tarpusavyje susijungti geruoju, todėl siūlau: „Imkime ir susijunkime drauge aukščiau visko, išsaugodami kiekvienas savo pozicijas“.
Juk iš aukščiau, iš Kūrėjo, gavome tokias priešingas savybes, ir iš prigimties esame tokie skirtingi tam, kad būtent dėl mūsų skirtumų galėtume ryškiau atskleisti kūrinijos harmoniją. Neįmanoma sugroti klasikinio kūrinio vienu muzikos instrumentu – reikalingi įvairūs sąskambiai: minoriniai, mažoriniai, visi įmanomi instrumentai, ir visi jie turi groti kartu – tai pagimdo harmoniją bei kūrybą.

Iš 2011 m. rugpjūčio 10 d. pamokos pagal „Kabalos mokslo įvadą“ (Pticha)

Daugiau šia tema skaitykite:

Kol Aukštesnysis neatsuko mums nugaros

Ar yra kas nors pasaulyje gerai?

Į blogį – pro mikroskopą

Komentarų nėra

Nebijok blogio atsiskleidimo

Dvasinis darbas, Ketinimas, malda

Nereikia bijoti blogio atsiskleidimo! Kodėl kasdien reikia grįžti prie tų pačių maldų, kad jos taptų įpročiu? Netgi yra toks įsakymas, tačiau kaip šito galima reikalauti iš žmogaus, jeigu malda (prašymas ištaisyti) gimsta širdyje ir visiškai priklauso nuo noro, jausmo?
Esmė ta, kad žmogus privalo pripratinti save dirbti „tamsoje“. Kai pas tave „ateina tamsa“ – blogio įsisąmoninimas, savo, aplinkos, Kūrėjo, visų būdų Jį pasiekti menkumo pajautimas – visa netenka vertės, jautiesi apleistas, visiškai bejėgis, be mažiausio kelio svarbos pojūčio.
Tačiau sykiu tavyje privalo gyventi jausmas, jog šis nuopuolis – didelis pasiruošimas tolesnei būsenai. Dėl tokio širdies prislėgtumo tu įstengsi naujai išsiaiškinti dabar atsiskleidusį naująjį egoistinį norą.
Po to ateis Šviesa, ir šioje Šviesoje tame neištaisytame nore, kuriame dabar jauti neapykantą, bejėgiškumą, silpnumą, pamatysi naujas davimo savybes, meilę ir postūmį pirmyn.
Todėl reikia labai pratintis prie maldos, kad būtent tokiose, pačiose sunkiausiose būsenose, iš kurių pradžioje net nežinai kaip ištrūkti ir išsibudinti – per įprotį ir patirtį sugebėtum šaukti maldoje, pridėdamas pačią stipriausią ir geriausią pastangą. Šitaip galėsi pasistūmėti, dirbdamas tamsoje, kaip pasakyta Giesmių Giesmėje – „nakties guolyje“.
Todėl malda visą laiką turi būti kartojama, ruošiantis svarbiausiai „Teismo dienos“ maldai.  Šios dienos vadinamos rūsčiomis, „virpulio dienomis“ – tačiau žmogus jomis džiaugiasi! Jeigu per jas verki – elgiesi netinkamai.
Išties, širdis plyšta, tačiau visa reikia priimti su džiaugsmu, kaip blogio atskleidimą. Kaip pasakyta: „Sukūriau aš blogio pradą ir Torą jam ištaisyti“. Jeigu žmogus įsitikinęs, jog turi priemonę besiskleidžiančiam blogiui ištaisyti – tai džiaugiasi skleidimusi. Jam šitos virpulio dienos tampa ypatingu, šventiniu periodu – ruošimusi didelei šventei!
Todėl tokioms dienoms reikia ruoštis, nes pačios virpulio dienos – tai ruošimasis teismui: Metų pradžiai ir Teismo dienai. Jeigu žmogus teisingai pasirengė, užsitikrino aplinkos užtarimą, juk visos maldos – visuomeninės ir reikalingos aplinkos palaikymo – tai  jis labai greitai ir labai giliai išsiaiškina savo blogį ir džiaugiasi kiekvienu nueito kelio etapu.

Iš 2011 m. liepos 14 d. pamokos pagal straipsnį iš knygos „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Sunkumai – pagalba iš aukščiau

Baimė gimdo maldą, o meilė – dėkingumą

Keliamoji noro jėga

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai