Pateikti įrašai su būsenos žyme.


Naujos būsenos pradžia

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль Лайтман ТвиттерTikėti, kad Kūrėjas visur ištaiso mane, atsiduoti Jo rūpesčiui tiek kylant, tiek krintant. Tada visos būsenos juntamos kaip kilimas. Pastangos būti nusileidime kaip pakilime vadinasi budinimu iš apačios ir veda į suartėjimą su Kūrėju, jaučiant, kad taip Kūrėjas pritraukia jį.
Kritimuose privalai visame kame atnaujinti Kūrėjo valdžią. Ir tai bus naujos dvasinės būsenos pradžia: ten, kur nejaučia savo nore Kūrėjo valdžios, pastangomis užpildo ją Kūrėjo valdžia. Ir taip kiekviename kritimo pojūtyje, Kūrėjo valdžios nebuvimas užpildo dalimis malchut.
1. Žmogus – egoistas nore gauti prisipildymus. Bet palaipsniui vis labiau jaučia jų nebuvimą savo gyvenime – ir pradeda ieškoti pripildymo dvasinio. Svarbiausia – pripildyti save. Tai – dvasinio vystymosi pradžia – „lo li šma“, dėl savęs, būsenoje.
2. Per kabalos užsiėmimus ir grupę suvokia, kad reikia pakilti aukščiau egoizmo ir pats nepastebėdamas kelia prašymą save pripildyti – MAN. Kūrėjas ištaiso ego-MAN ir suteikia jam vietoj pripildymo jėgą sulaikyti malonumą, pripildymą, jėgą atstumti egoizmą, – ekraną.
Negalime Aš ir Jis būti kartu: jei žmogaus Aš nėra anuliuotas, kai jam nerūpi, kas vyksta su juo, tai negali pajausti Kūrėjo, juk šią vietą-norą užima jo Aš. Žmogaus pasaulyje gali būti tik viena valdžia: jo arba Kūrėjo. Atskleisti Kūrėją – vadinasi – anuliuotis prie Jį.
Nuo Kūrėjo didybės pojūčio yra pasiekiama būsena „ne dėl savęs“, kai nėra išskaičiavimo „o kas bus man“, o tik dėl tiesos, dėl Kūrėjo, aptarnauti Jį, pamirštant save, anuliuojantis kaip žvakė prieš fakelą, taip jis Kūrėjo pojūtyje pasiekia būseną „davimas dėl davimo“.
#247142

Daugiau šia tema skaitykite:

Kada baigsis tavo kilimai ir kritimai

Pakilti iš savojo Kėtėr į aukštesniojo Malchut

Kūrėjo didybė

Komentarų nėra

Kaip valdyti savo gyvenimo tvarkaraštį?

Dvasinis darbas, Grupė

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Kaip pradėti valdyti savo gyvenimą, kai auga besikeičiančių būsenų amplitudė?
Atsakymas. Svarbiausia – mažiau į jas kreipti dėmesio. Mane purto Kūrėjas, o aš einu savo keliu tarsi per duobes: aukštyn žemyn, aukštyn žemyn. Mane mėto iš šalies į šalį, o aš visąlaik einu pirmyn.
Tai labai svarbu. Čia jus turi palaikyti grupė ir kiekvienas kits kitą. Be šito niekaip neįmanoma praeiti pirmyn. Todėl stenkitės grupėje sukurti tarpusavio pagalbą, atitinkamas sąlygas, tvarkaraštį.
Ir svarbiausia, patariu esant bet kokiai galimybei – dalyvaukite rytinėse pamokose ar bent jau peržiūrėkite jas dienos metu, nes per jas pereiname itin svarbią medžiagą.
#244948

Iš 2018 m. gruodžio 30 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Patarimas iš asmeninės patirties

Dienotvarkė – tai gelbėjimosi ratas

Efektyvus kelias į tikslą

Komentarų nėra

Dvasinio kilimo etapai

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманPirmasis dvasinio darbo etapas – įsisąmoninti darbą dešimtuke. Svarbiausia, kad kiekvienas palaikytų savo dešimtuką, ir neleistų niekam prarasti grupės, Kūrėjo, kelio didumo, mūsų ypatingo likimo kaip didžiulės dovanos svarbos.
Ir tai tikrinama per nuopuolį, kai nejaučiame pripildymo, tačiau esame pasirengę likti „duoti, kad duotum“ (Chafėc chėsėd) būsenos.
Kitaip tariant, visko netekau, „paskutinių marškinių“, tačiau nejaučiu jokio trūkumo. Nėra – tai nėra, yra – tai yra, stengiuosi laikytis tokios „dietos“, kai džiaugiuosi tuo, ką gaunu ir nereikalauju daugiau. Kaip pasakyta: „Chasidas – tas, kuris patenkintas tuo, ką turi.“ Džiaugsmas – tai Chasadim Šviesos, mažos būsenos ženklas.
Jei man niekas nešviečia ir negaunu jokio pripildymo, tai man irgi gerai. Suvokiu tai, kaip iš aukščiau duotą galimybę patikrinti dėl ko tai darau. Ar esu Chasadim, mažos būsenos? Jei esu nepatenkintas ir reikalauju pripildymo, keikiu tamsą, vadinasi, nepasiekiau mažos būsenos.
Iš tikrųjų nesu tamsoje, juk Šviesa užpildo visą pasaulių sistemą. Aukštesnioji Šviesa – tai gailestingumas, Chasadim, ir tik aš jos nejaučiu. Todėl visas darbas prasideda pasiekus būseną Chafėc chėsėd. Tai jau tikėjimas, kas kad nevisiškas, kur bus Chochma švytėjimas, o kol kas tik Chasadim.
Ir tikrinama ji tuo metu, kai Šviesa išeina, ir jaučiame tamsą savo gaunančiuose noruose. Ar galime sutikti su tuo, kad daugiau mums nieko nereikia – tik likti kelyje, prilipti prie draugų ir Kūrėjo nepaisant tamsos?
Kitaip tariant, dirbame „naktį“, išrenkame teisingą kryptį, kad „padarytume sau Ravą ir nusipirktume draugą“, kasdien būtume pamokose. Toks santykis į visas būsenas, per kurias mus veda Kūrėjas, bus teisingas savo darbo patikrinimas.

* * *
Pirmiausia pasiekiame mažą būseną Chafėc chėsėd, davimas dėl davimo, Chasadim. O paskui šios Chasadim Šviesos viduje gauname Chochma švytėjimą, kad perduotume ją kitiems. Norint duoti kitiems, mums reikia išjudinti savo pačių ACHAP.
Kitiems perduodame Chasadim, taisydami juose duodančiuosius norus, tačiau tam mums būtina išnaudoti savo gaunančius norus. Mūsų ACHAP viduje atsiskleidžia Chochma Šviesa, o iš jo žemesniosios pakopos GE viduje perduodame Šviesą Chasadim. Tai reiškia, kad „kraujas virsta pienu“.

* * *
Visas savo jėgas turiu perduoti dešimtukui, kad atvesčiau draugus į vienybę. Iš jų imu jų norus, Kūrėjo didumą, tikslo didumą, kaip pasakyta: „Tegu žmogus padės artimui.“ Niekas negali padėti pats sau. Kiekvienas pavieniui gali pasiekti Chafėc chėsėd būsenos, davimą dėl davimo tik viename taške ir ne daugiau.
O toliau jis turi vystyti save dešimtuko atžvilgiu, atvesdamas juos į būseną, kai draugai neturi jokių trūkumų. Mes susiję tarpusavyje tik dėl tarpusavio davimo. Nieko nenoriu sau, tačiau turiu duoti kitam, ir todėl atveriu savo gaunančiuosius norus dėl davimo ir leidžiu draugui duoti man.
Pavyzdžiui, kai atvažiuodavau pas mamą jos aplankyti, visuomet sakydavau, kad esu alkanas, kad ji galėtų mane pavaišinti ir gauti malonumą. Man tai ne gavimas, juk žinojau, kad ji nori mane pavaišinti labiau nei aš noriu valgyti, ir turiu jai suteikti tokią galimybę.
Taip ir tarp draugų, juk kitaip mes neišvystysime vienas kito. Pasakyta: „Eikite ir užsidirbkite vienas iš kito.“ Niekas negali uždirbti pats už savęs.
#240080

Iš 2019 m. sausio 24 d. rytinės pamokos pagal Rabašo straipsnį „Pasidaryk sau Ravą ir nusipirk sau draugą“

 

Komentarų nėra

Vakarykščiai pasiekimai virsta į šiandienos kritimus

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманIš pasiruošimo kongresui pamokos (2018-06-18)
Visi vakarykščiai pasiekimai turi pereiti į šiandieninį kritimą, kitaip – nieko nepasieksiu. Aš statau koją į priekį ir pajudu pirmyn dėl to, kad anksčiau priekyje buvusi koja atsilieka. Ir vėl žengiu pirmyn jau kita koja, ir judu taip, kad ji atsiliktų.
Todėl, jei ryte prabudau prastai nusiteikęs, jei mane nelabai įkvepia šiandieninė pamoka, neuždega kaip anksčiau, tai turiu suprasti, kad toks yra ženklas, jog judu pirmyn. Būtent taip reikia vystytis.
Todėl džiaugiuosi, kad atėjo širdies sunkumas ir kad nesižaviu viskuo tarsi mažas vaikas ar pradedantysis, ką tik atskleidęs kabalą. Man šiandien reikia pasiekti nors tokį pabudimą, koks buvo vakar, bet jau savo paties darbu, o ne padovanotą iš aukščiau, koks buvo vakar.
Reikia visą laiką tikrinti save: ar stengiesi pabusti, ar sieki, kad būtų svarbus tikslas, brangi vienybė, kuri turi tapti centriniu visos tikrovės tašku, ar ketini pats būti nukreiptas į tai.
Visa tai – darbas, bet jis džiugina, nes jei man sunku dirbti šiandien – vadinasi – aš gerai pasistūmėjau vakar. Kiekvieną akimirką tikrinuosi, ar galiu pasiekti bent vakarykščio įkvėpimo, bet jau savo pastangomis.
#228603

Iš 2018 m. birželio 18 d. rytinės pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Pasivaikščiojimas kalneliais

Kritimas – tai džiaugsmas

Nuopoli? Tikrai ne!

Komentarų nėra

Laikas priklauso nuo mūsų

Dvasinis darbas, Realybės suvokimas

каббалист Михаэль ЛайтманLaiko nėra. Būsenų pokyčiai mumyse suteikia mums laiko pojūtį. Jei būsena nekistų, aš nejausčiau laiko. Laikas – tai kiekis pokyčių, kuriuos pastebime.
Laikas gali lėtai tęstis, o gali bėgti – viskas priklauso nuo to, kaip žmogus jaučia vykstančius jame pasikeitimus. O kai tik pokyčių nėra – laikas išnyksta.
Mano viduje sukasi mechanizmas, visą laiką budinantis manyje naujas savybes, kuriose aš jaučiu tarsi mane supantis pasaulis keičiasi. Iš tikrųjų pasaulis nekintamas – keičiuosi aš. Sprogsta žvaigždės, zuja žmonės, gyvenimas verda aplinkui, bet tai manyje keičiasi savybės, per kurias aš suvokiu pasaulį.
Žmonės manė, kad laikas nuo mūsų nepriklauso. Bet štai atėjo Einšteinas ir pareiškė, kad laikas reliatyvus. Jei aš judu greičiu, artimu šviesos greičiui, tai laikas gali greitėti ir lėtėti, netgi sustoti, nes laikas nėra numatytas iš aukščiau – jis priklauso nuo stebėtojo.
Kabala sako, kad laikas – tai skaičius veiksmų, kurie vyksta mano nore mėgautis. Aš galiu pagreitinti laiką, galiu sulėtinti. Viskas priklauso nuo manęs, nuo mano subjektyvaus suvokimo. Kabalistas yra iš karto dviejuose tikrovės suvokimo lygiuose: materialiame lygmenyje, pro penkis fizinius jutimo organus, ir dvasiniame lygmenyje. Todėl jis gyvena dviejose tikrovėse, kol galutinai save ištaisys.
Laikas – tai pokytis nuo neištaisytos būsenos iki ištaisytos. Todėl jei bandome kiekvienoje būsenoje susivienyti, vadinasi, greitiname laiką. Laikas skaičiuojamas ne pagal sekundžių kiekį, o pagal pasikeitimą iš vienos būsenos į kitą. Todėl laiko matavimo vienetu gali būti minutė, valanda arba metai – bet tai vienas ir tas pats vienetas: nuo kritimo iki pakilimo.
Ryšių pasikeitimas tarp mūsų daro įtaką išoriniam pasauliui ir suteikia jam formą. Išorinis pasaulis – tai mūsų pokyčių projekcija, jis atspindi mūsų dešimtuko būseną. Kuo labiau mes jungiamės dešimtuke, tuo artimesnis, geresnis, draugiškesnis tampa mums išorinis pasaulis. O kai mes pykstamės tarpusavyje, išorinis pasaulis tampa mums tolimas ir grėsmingas.

Iš 2018 m. sausio 14 d. pamokos pagal straipsnį „Įvadas į Knygą „Zohar“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas yra laikas?

Išeiti už laiko ribų

Laukimo laikas baigėsi

Komentarų nėra