Pateikti įrašai su civilizacija žyme.


Kur atsiliekame?

Krizė, globalizacija

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas: Gyvenimas iki viruso davė mums automobilius, mobiliuosius telefonus, šiuolaikinę mediciną, visas žmonijos gėrybes. Ar žmonija ir toliau vystysis, ar jau pasiekėme piką?
Atsakymas: Ne, galime ir toliau vystyti techniką, bet reikia vystyti ir visuomenę. Techninė, technologinė civilizacija žengė toli pirmyn palyginus su visuomenine raida. Liekame laukiniais žvėrimis ir naudojamės šiuolaikinėmis technologijomis, kad sugniuždytume vieni kitus.
Mums reikia plėtoti gerus tarpusavio santykius, o čia atsiliekame.
#266660

Iš 2020 m. gegužės 3 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Iki ir po koronaviruso

Visuotinė transformacija

Koks bus pasaulis po koronaviruso

Komentarų nėra

Žmonių zoologijos sodai

Egoizmo vystymasis, Krizė, globalizacija

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas: Toks reiškinys, kaip žmonių zoologijos sodai, buvo žinomas dar XVIII-XIX amžiais, kai čiabuviai iš Afrikos ir atokių Amerikos vietovių buvo vežami į Europą ir Ameriką, o „civilizuota“ Europos ar Amerikos visuomenė eidavo žiūrėti į šiuos „laukinius barbarus“. Prancūzijoje panašų zoologijos sodą per keletą mėnesių aplankė daugiau nei 20 milijonų žmonių, norinčių pamatyti šias keistenybes.
Jei aborigenai nuolatinėse gyvenamosiose vietose galėjo vaikščioti su strėnjuostėmis ir valgyti neapdorotą maistą, tai Europoje ir Amerikoje, aišku, buvo kitokios sąlygos. Bet jie ir čia buvo verčiami dėvėti strėnjuostes, valgyti žalią šunų mėsą ir panašiai. Tai keldavo laukinę žiūrovų euforiją. Kas gi tuomet yra laukinis žmogus?
Atsakymas: Tai tie prancūzai, einantys žiūrėti į atvežtuosius iš Afrikos.
Klausimas: Kodėl civilizuotam žmogui kyla toks gyvuliškas, laukinis noras?
Atsakymas: Žmogus natūraliai nori pažinti ir stebėtis kitokiomis gyvenimo formomis.
Klausimas: Ar manote, kad tai leistina?
Atsakymas: Ne. Manau, kad turėtų būti taip: atvežtiems į Europą afrikiečiams mokėti normalų atlyginimą, tinkamai maitinti, suteikti jiems viską, ko reikia, kad pusdienį ar visą dieną jie dirbtų, vaidindami primityvius žmones, gyvenančius pagal savo afrikietiškus įpročius.
Klausimas: Ko žmogus mokosi, stebėdamas primityvias gyvenimo formas?
Atsakymas: Manau, kad viskas priklauso nuo to, kaip tai jam pateikta. Primityvios gyvenimo formos iš tikrųjų yra pačios sveikiausios, natūraliausios. Jos leidžia žmogui būti arti gamtos. Jos pagrįstos labai gerais abipusės pagarbos, pasitikėjimo, ryšio, santarvės principais – visai ne tokiais, kokie egzistuoja, pavyzdžiui, Prancūzijoje.
Bet jei tai pateikiama su nuostata: „Žiūrėkite į barbarus, kuriuos jums atvežėme, ir mokėkite pinigus“ – tai tikrai neteisingas požiūris, apie kurį nėra ko ir kalbėti. Tai – barbariškas požiūris.
Tačiau, jei būtų rodomas toks gyvenimo būdas su paaiškinimu, koks jis artimas gamtai, kiek tokie žmonės artimesni vienas kitam, kaip jie supranta vienas kitą, bendrauja tarpusavyje, kaip jiems tai malonu ir gera, – manau, kad tai galėtų giliai viduje paveikti europiečius ir atskleisti jiems, nuo kokio gyvenimo jie nutolo ir prie ko priėjo, ką laimėjo dabartiniu gyvenimo būdu su visais šiuolaikiniais balaganais, palyginus su ta pirmykšte paprasta bendruomene, suteikiančia žmonėms vidinę laisvę, komfortą, tikrumą.
Klausimas: Ar šiuolaikiniai žmonės gali pritaikyti sau primityvių genčių santykius?
Atsakymas: Kaip? Jie visiškai neturi bendruomenės! Būdamas Paryžiuje, žmonių santykiuose nemačiau nieko natūralaus. Priešingai, viskas labai praktiška, primityvu. Nenoriu kritikuoti, bet paprastame Afrikos kaime, kuriame gyvena keli tūkstančiai žmonių, tarpusavio santykiai, juolab dabar (kalbu apie tai, kas buvo prieš 20–30 metų, kai ten lankiausi) visiškai kitokie. Ne Paryžiaus naudai.
Klausimas: Kaip vaikams, atsidūrusiems tokiose dirbtinėse sąlygose, išmokti gyvenimo natūralumo, natūralių santykių, ar jie gali ko nors išmokti?
Atsakymas: Žinome, kad šiuolaikinius žmones vis dar traukia tai, kas kadaise buvo jų giminėje, tarp jų protėvių. Taigi, visa tai galima padaryti, bet ne siekiant parodyti, kokios primityvios buvo bendruomenės, o atvirkščiai – šiuolaikiniams žmonėms atskleisti, kokie jie yra primityvūs.
Klausimas: Ar šiuolaikinis žmogus sugebės pamatyti čiabuvių santykių vertę, jei neturės teisingų santykių suvokimo atskaitos taško?
Atsakymas: Šiuolaikinis žmogus nieko nemato. Jis mato tik tai, kas ir kur pigiau parduodama.
Mato tai, kas prieš jo nosį, ir daugiau nieko. Reikia ką nors pastatyti priešais ir nosimi į tai pabaksnoti, tik tada jis pamatys. Visa tai daro žiniasklaida, reklama ir pan.
Klausimas: Praėjusio šimtmečio pradžioje pasaulietinis žmogus, antropologas atvežė pigmėją ir įkurdino jį Bronkso zoologijos sode, narve su kitais gyvūnais – šimpanzėmis ir orangutangais, pavadinęs „trūkstamąja evoliucijos grandimi“, taip nurodydamas, kad šios gentys yra artimesnės beždžionėms nei civilizuoti baltaodžiai.
Natūralu, kad visuomenė išreiškė pasipiktinimą, ir šis žmogus buvo paleistas. Tačiau po šešerių metų jis nusižudė, nes nesugebėjo integruotis į amerikiečių visuomenę.
Kas skiria gamtai artimą žmogų nuo civilizuotų žmonių, kad jis negali prisitaikyti prie geležinių miesto, civilizacijos sąlygų?
Atsakymas: Net sunku pasakyti. Negalime to suprasti. Tik iš rezultatų matome, kad praėjusių amžių mūsų gyvenimas, – juk tai buvo taip pat mūsų gyvenimas, – taip skyrėsi nuo šiuolaikinio gyvenimo, kad mes negalime suvokti šios santykių, vertybių sistemos, planų įgyvendinimo, lyginant su tuo, kas buvo.
Labai keista tokiu būdu sutapatinti kelių šimtų metų atotrūkį. Įsivaizduokite, kad pasikviečiate, tarkime, karalių Artūrą. Mūsų sąvokos ir vertybės visiškai skirtingos. Taigi, tai neįmanoma.
To negalima lyginti. Bet, kita vertus, visa mūsų civilizacija iš esmės tolsta nuo gamtos. Ir paaiškėja, kad tolstame nuo savo prigimties. Susikūrėme kažkokį dirbtinį apvalkalą, kuriame egzistuojame. Ir tai nenatūralu, tai neveda mūsų geresnio gyvenimo link.
Matome, kaip kenčiame, bet nieko negalime padaryti su savimi. Mes, kaip prisukti, įsijungiame į tą pačią prigimtį, į šias lenktynes, į šią dirbtinę mašiną ir turime kartu su ja bėgti.
Klausimas: Neseniai jūsų klausė, ar per visą istoriją žmogus savo dvasine raida pakilo ar nusileido? Atsakėte, kad absoliučia verte jis pakilo, bet iš tikrųjų nusileido, savyje atskleidęs tiesą.
Kuo skiriasi pradinis žmogaus vystymasis, kai jis gyvena natūraliomis sąlygomis, yra atviras, jo gentyje vyrauja pasitikėjimas, abipusis supratimas, nuo mūsų padėties, kai šiuolaikinis žmogus savo raida iš tikrųjų smunka? Kuo jie skiriasi ir kuo yra panašūs?
Atsakymas: Vystymosi vektoriumi.
Faktas yra tas, kad, tarkime, prieš kelis tūkstančius metų galėjome visiškai kitaip vystytis – ne egoistiškai, bet pakildami virš savo prigimties, nepaisydami jos, kai siekdami gero tarpusavio ryšio, visi būtume kartu kaip viena šeima, sektume ir stebėtume, kad tai neišsisklaidytų. Jei taip būtume elgęsi, būtume pasukę kita vystymosi kryptimi.
Būtume pasiekę visiškai kitokią būseną! Šiandien žmonija būtų viena didelė, gera šeima. Ir nebūtume tokios būsenos, kaip dabar, kai galvojame tik apie tai, kaip užsidirbti išnaudojant kitus, pakilti virš kitų, lyginti savo ir kitų gyvenimus ir t.t.
Nebūtų jokios konkurencijos, jokių žmogžudysčių, nieko panašaus. Būtų geras, normalus bendrabūvis, vyktų normalus tarpusavio bendravimas, jei būtume nuėję šiuo vystymosi keliu.
Bet pirmenybę suteikėme egoistiniam vystymuisi, nes taip verčia mūsų laukinė prigimtis. Tiesą sakant, vystėmės kaip gyvūnai, paklusdami savo prigimčiai, ir štai kur ji mus atvedė. Taigi, neturime kuo didžiuotis, šiandien esame visiškai laukiniai gyvūnai, gyvenantys dideliame zoologijos sode.
Klausimas: Kaip žmogui surasti savyje tą pirmapradį, natūralų žmogų, kad galėtų pradėti naują vystymąsi?
Atsakymas: Norėdami tai padaryti, turime grįžti į anuos laikus ir pradėti iš naujo. O tai neįmanoma.
Bet galime suvokti savo dabartinės būsenos blogį ir pradėti naują kelią. Nuo šio momento.
Klausimas: Kuo tada virs šiuolaikinis žmonių zoologijos sodas?
Atsakymas: Iš jo paimsime tai, ko mums reikia. Tai natūraliai atsirūšiuos. Mums tik reikia pakeisti savo tarpusavio santykius. Tai yra vienas kito atžvilgiu liautis buvus laukiniais gyvūnais, kurie nori tik sunaikinti vienas kitą ir, naudodamiesi jėga, bando užmegzti tarpusavio santykius.
Turime pakilti aukščiau to ir kurti santykius, pagrįstus empatija, teisingu bendradarbiavimu. Ir tada pamatysime, kad pasaulis taps kitoks.
Šis pasaulis bus kaip viena šeima. Bet ne kaip šiuolaikinė. Joje nebus konkurencijos, bus tarpusavio pagalba, visa tarnaus tam, kad visi jaustųsi gerai. Šis bendras jausmas, kad visiems būtų gerai, būtinas mums visiems. Bet mes jo neturime.
Turime jį įgyti. Toks jausmas egzistuoja gamtoje, jos centre. Bet kaip mes jį pasieksime, pajusime, atskleisime ir gyvensime su šia žvaigžde savo širdyje? To reikia mokytis.
#265640

Iš 2020 m. sausio 14 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Komentarų nėra

Babilono pasipriešinimas po Amerikos vėliava

Krizė, globalizacija

каббалист Михаэль ЛайтманViskas, ką matome prieš save, ateina iš aukščiau. Pavojinga padėtis Amerikoje leidžia manyti, kad Kūrėjas nori mums parodyti problemą visuomenėje, bendroje Adam Rišon sieloje. Ir kaipgi galima ją ištaisyti?
Šiandien Amerikoje yra viskas, visas pasaulis: socialistai, komunistai, kapitalistai, žmonės, kurie miršta iš bado ir neturi stogo virš galvos, ir milijardieriai, susikrovę pasakiškus turtus. Tai šalis su daugybe visuomenės sluoksnių.
Dabar prie to prisidėjo dar ir koronavirusas, protestai prieš rasizmą, ir dar daug visko… D. Trumpo vietoje neskubėčiau kandidatuoti į prezidentus naujai kadencijai su visomis šiomis problemomis.
Nūnai Amerikos visuomenėje kylančias problemas galima išspręsti tik meile, padengiančia visus prasižengimus. Kviečiame mylėti ne todėl, kad esame tokie naivūs idealistai, o tiesiog todėl, kad tai gamtos dėsnis.
Mums teks susimąstyti, kaip priartėti prie gamtos, juk kitaip ji privers mus tai atlikti labai griežtomis priemonėmis: per pasaulinį karą, epidemijos protrūkius. Todėl mums patiems verta priartėti prie tų sąlygų, kurias gamta kelia mums.
Nesame nei socialistai, nei kapitalistai, nei kovotojai už kieno nors teises, mes tik tiriame gamtą ir norime jums pasakyti, ko ji nori iš mūsų. Norom nenorom turėsime vykdyti jos reikalavimus, gamta vis tiek laimės. Todėl geriau tai padaryti patiems. Amerikai reikia vienybės, kitaip, šalis subyrės. Visa valstybė pasidalijusi į susipriešinusias stovyklas, todėl vienybė – išsigelbėjimas šaliai.
Laimėti rinkimus ir įgyti valdžią priešų atžvilgiu ketveriems metams nėra sprendimas. Reikia ieškoti, kaip papildyti vieniems kitus. Kam reikia visų šių paveikslinių pozų atsiklaupus – vis tiek nepadės. Neapykanta liks neapykanta, atskyrimas atskyrimu.
Neapykantą galima išgydyti tik meile, padengiančia visus prasižengimus. Bet meilės nėra, tai kažkas naujo, tačiau turime galimybę pritraukti šią jėgą. Pamėginkime! Teks mokyti mylėti, nėra pasirinkimo, jei vienoje šalyje gyvena europiečiai, afroamerikiečiai, lotynų amerikiečiai, daugybė skirtingų tautybių – tai tikras Babilonas. Kaipgi dar galima bendrai susitarti?
Prisiminkite Senovės Babiloną, dabar Amerikoje tokia pati sumaištis kaip kadaise Babilone. Norint tai ištaisyti, vėl reikalingas toks pats Abraomas, kurį priims bei pripažins visi: ir baltieji, ir juodieji, ir lotynų amerikiečiai. Abraomo metodikos ypatingumas tas, kad meilė padengia visus prasižengimus – meilė artimui, kaip sau pačiam. Ir yra aukštesnė jėga, kuri išmokys mus taip mylėti, tad pasinaudokime ja, antraip, prapulsime.
Kol kas kalbame tik apie kompensaciją už ankstesnįjį vieni kitų pavergimą. Tačiau yra tik viena kompensacija: visus prasižengimus užkloja meilė. Tada baltas lieka baltu, juodas juodu, geltonas geltonu ir raudonas raudonu, bet meilė viešpatauja virš visų. Tiktai ši jėga gali sutaikyti visus.
O tam šiuolaikiniam Babilonui reikalinga Abraomo metodika, kabalos mokslas. Turime sukviesti visus, siekiančius vienybės ir dirbti su jais – kaip kad Abraomas veikė prieš tris su puse tūkstančio metų.
Visos senosios sistemos griūva, ir šioje tuščioje vietoje pasitelkus meilės jėgą teks kurti reikiamą tarpusavio vienybę. Ir tam reikia mokytis, kaip susijungti tarpusavyje. Priešingu atveju, viskas subyrės, nieko neliks iš mūsų civilizacijos, kol po trečiojo pasaulinio karo priimsime sprendimą, kad nėra išeities ir turime taisytis.
Jeigu ir tada nepadarysime teisingų išvadų, lauks dar vienas, ketvirtasis pasaulinis karas. Pagal gamtos programą gali būti keturi pasauliniai karai. Tad nėra išeities, taisymo procesą jau seniai turėjome pradėti ir jau labai vėluojame.
#265989

Iš 2020 m. birželio 7 d. pamokos pagal Baal Sulamo straipsnį „Taika pasaulyje“

Komentarų nėra