Pateikti įrašai su dešimtukas žyme.


Aš gimdau Kūrėją

Dešimtukas, Dvasinis darbas, Grupė

каббалист Михаэль ЛайтманApriboti save dešimtuko atžvilgiu – reiškia iškelti draugus aukščiau už save. Čia visas mūsų darbas. Taip faraonas klausė: „Kas toks Kūrėjas, kad klausyčiau jo balso?“, kitaip tariant, kas čia valdo: aš ar Jis? Kas pirmas: noras gauti ar noras duoti, aš ar grupė? Būtent tai man reikia išspręsti.
Toks netgi vieno mėginančio taip galvoti žmogaus sprendimas yra lemtingas visai pasaulinei sielai, sukelia jai didžiulius pokyčius. Nematome ir nesuprantame, kaip tuo keičiame tikrovę. Mėgindami nors šiek tiek persverti grupės svarbą palyginus su savąja, keičiame visus pasaulius, priartindami Kūrėją prie kūrinių.
Nors galvojau tik apie save ir savo dešimtuką, tačiau sužadinau didžiulius, itin svarbius postūmius visoje sistemoje. Todėl negalima nepaisyti netgi pačių mažiausių pastangų, kurias kartais pavyksta įdėti.
Ir šis darbas vyksta nuolatos, kartojasi milijonus kartų. Kiekybė priklauso nuo to, kaip dažnai ir kaip stipriai žmogus mėgina, nuo jo sielos tipo. Ne mums apie tai spręsti, reikia tik visąlaik dėti pastangas kol tai taps nuolatiniu darbu.
Tuomet pajausiu, kad kas akimirką jis vis labiau vystosi manyje. Embriono būsena – tai mano nėštumas Kūrėju, kuris gimsta manyje dėl kitų.
Jaučiu, kaip Jis ima busti manyje, užpildyti mane ir lemia mano sprendimus. Duodu Jam galimybę valdyti mane, gyventi manyje ir per mane išeiti į pasaulį. Taip turiu jaustis grupės ir visos tikrovės atžvilgiu, o per juos – į Kūrėją. Aš Jį gimdau!
#237693

Iš 2018 m. gruodžio 10 d. pamokos rengiantis virtualiam kongresui

Daugiau šia tema skaitykite:

Dešimtukas – ypatinga vienybės forma

Ketinimas, nešantis sėkmę

Nesutaikomas Kūrėjo ir Faraono ginčas manyje

Komentarų nėra

Pasirink šį gerą likimą!

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманKūrėjas – tai meilės jėga, egzistuojanti grupėje, bet paslėpta nuo mūsų. Kai norime priartėti prie tos jėgos, susisiekti, susilieti su ja, ištikimai jai tarnauti – tai vadinama suartėjimu su Kūrėju. Kūrėjas neegzistuoja kaip asmenybė – tai mus apvelkanti savybė. Be kūrinio nėra Kūrėjo.
Taip tuščiame kosmose karaliauja tamsa, jei niekas neužkerta šviesai kelio. Bet jei pastatome kokią nors pertvarą, tai išvysime, kad šviesa yra. Be šio atstumiančio Šviesą ir priverčiančio ją šviesti ekrano, nematome Šviesos, vien tamsą.
Yra Šviesa, yra Kūrėjas, užpildantis visą pasaulių sistemą. Bet tik uždėję ekraną, kad Jį atskleistume ir prilygtume Jam, Jį atskleidžiame. Kūrėjas užpildo visą pasaulį, aukštesnioji Šviesa yra visiškoje ramybėje. Bet mes nejaučiame jos, nes esame visiškai priešingi Jam savo egoizmu. Kiek norime prilygti šiai davimo ir meilės savybei, tiek užlaikome Šviesą ir ją aptinkame.
Aplink mus egzistuoja dvasinė tikrovė, visiškai ištaisyta būsena, absoliutus, didžiulis, beribis davimas tarp visų kūrinijos dalių. Ir tik aš – mažytė sudužusi kūrinijos dalis, atplėšta nuo visų kitų. Ir todėl žiūriu į juos per savo sudužimo prizmę.
Savo tikrąją būseną galima išvysti tik kabalistinės grupės, dešimtuko atžvilgiu – tai vienintelė vieta, kur galiu priartėti prie tiesos.

* * *
Kūrėjas atvedė mane į grupę ir pasakė: „Pasirink šį gerą likimą, vaikeli!“ Ir aš turiu jį priimti. Nors matau dešimt materialių kūnų, kurie vargiai supranta, ką daro ir dėl ko čia atėjo. Tačiau turiu visa tai priimti, kaip man duota Kūrėjo, vadinasi absoliučiai tobula. Kitaip tariant, esu visiškai ištaisytoje visuomenėje ir dabar viskas priklauso nuo manęs.
Dirbdamas dvasinį darbą ir kildamas 125 pakopomis vis labiau įsijungiu į grupę ir kaskart vis labiau atskleidžiu Kūrėją. Bet visa tai vyksta grupėje, nėra kitos tikrovės.

* * *
Tai tik mano vaizduotė, kokiais matau grupę ir draugus. Grupė man duota Kūrėjo iš aukščiau kaip kamertonas, pagal kurį turiu nustatyti save. Dvasinė grupė yra taisymosi pabaigoje, tai tarsi motinos įsčios, kur turiu įsijungti kaip embrionas ir augti, maitintis, suaugti.
Užbaigęs vieną pakopą pereinu prie kitos ir pradedu viską nuo pradžių: embrionas, maitinimas, brendimas. Ir taip kaskart iš naujo, kol visiškai imsiu atitikti grupę, t. y. iki pat savo taisymosi pabaigos.
Su Kūrėju nedirbu tiesiogiai, su Juo susisiekiu dirbdamas dešimtuke, grupėje. Grupė tampa mano AVAJA, jos dalys vis labiau susijungia. Nematau pačios Šviesos, jaučiu ja užpildytus indus, susijungiančius tarpusavyje. Šio abipusio prasiskverbimo jautimas suteikia man visus pojūčius; Šviesą suvokiame tik per indus.
Kai vienas indas kiek labiau prasiskverbia į kitą, jaučiu jų atitikimo matą ir mėgaujuosi tuo sutarimu. O bet kokį nutolimą ir konfliktą jaučiu kaip kančias, skausmą. Taip suvokiame Šviesos buvimą ir jos nebuvimą. Šviesa pasireiškia tik per norus.
#237612

Iš 2018 m. gruodžio 9 d. rytinės pamokos pagal Baal Sulamo straipsnį „Taika“

Daugiau šia tema skaitykite:

Ekranas, kuriame atsiskleidžia Kūrėjas

Darbas Kūrėjo pasaulyje

Gyventi dėl Kūrėjo ir kūrinio susitikimo

Komentarų nėra

Gyventi dėl Kūrėjo ir kūrinio susitikimo

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманVisoje tikrovės sistemoje yra tik du: Kūrėjas ir kūrinys, Aukštesnioji šviesa ir noras, sukurtas Kūrėjo savyje kaip juodas taškas, kurį Jis vysto.
Šis taškas išsivystė iki būsenos, kuomet pradeda jausti save nepriklausomai egzistuojantis, tai yra žmogus, gyvenantis šitame pasaulyje ir priklausantis pačiam sau.
Juodas taškas pradėjo pastebėti, kad egzistuoja Aukštesniosios šviesos viduje, kuri jį valdo, stumia, visą laiką su juo dirba.
Tas juodas taškas, žmogus šio pasaulio, neturi supratimo, kad visas jo egzistavimas: visa, ką jis daro, galvoja, kalba, jaučia, sprendžia, padiktuota Šviesos, Aukštesniosios jėgos. Tokioje paslėptyje esame.
Visas mūsų darbas yra atskleisti šią Aukštesniąją jėgą ir suvokti, kad ji egzistuoja mumyse, nepalikdama mums jokios laisvės, išskyrus viena: norėti, kad ji grįžtų ir mus valdytų, kaip tai daro iš tikrųjų, tiktai be mūsų valios.
Todėl yra du pasauliai: žemesnysis pasaulis, kuriame mes tarsi esame patys savaime, ir aukštesnysis pasaulis, kur mes atskleidžiame, kad viskas diktuojama iš viršaus, iš Šviesos, iš Kūrėjo. Svarbiausia šiame darbe – išsiaiškinti vietą, kur galima laisvė rinktis, kur dėl paslėpties ir atskleisties mes iš tikrųjų galime tarp mūsų surasti savo laisvę. Tiktai joje mes iš tikrųjų egzistuojame kaip kūriniai.
Mes esame visiškai Kūrėjo valdomi, arba nesąmoningai, arba suprasdami tai. Tačiau kažkur ten, viduryje, tarpe tarp vieno ir kito, yra ypatingas taškas, kuriame galime surasti savo nepriklausomybę. Surasti galime tiktai tuo atveju, jeigu stengiamasi eiti aukščiau žinojimo. Tuomet nuosekliai atsiskleidžia Kūrėjo svarba, kuri daug didesnė už žmogaus svarbą.
Tai atsiskleidžia iš viršaus, ir žmogus pradeda bent kartais jausti, kad Kūrėjas svarbesnis už jį patį, ir jis pasiruošęs į Jį sudėti visą gyvenimą, visas jėgas. Tas pojūtis vis atsiranda ir išnyksta. Toks darbas vadinasi tikėjimu aukščiau žinojimo, davimo jėga, aukštesne už gavimo. Juk iki to viskas sukosi apie norą gauti malonumą, kuris atsiskleidė žmoguje.
Jis vadinasi „senu ir kvailu caru“, tačiau visą laiką auga kartu su tikėjimo jėga, kaip atsvara jai, kad sukurtų žmogui galimybę tarp šių dviejų jėgų įtvirtinti savo nepriklausomybę kaip viduriniąją liniją. Ten, viduriniosios linijos viduryje, ir susitinka Kūrėjas su kūriniu.
Realizacija šio darbo įmanoma tiktai grupėje, dešimtuke. Dėl to būtinas laidavimas, susijungimas aplink Sinajaus kalną – tai privaloma pradinė sąlyga, kad iš aukščiau gautume tikėjimo jėgą.
#227673

Daugiau šia tema skaitykite:

Susiję amžinai

Kur slypi valios laisvė

Tapti Kūrėjo laidininku

Komentarų nėra

Dvasinio kelio užuomazga

Dvasinis darbas, Platinimas

каббалист Михаэль ЛайтманKomentaras. XII a. viduryje Rambamas rašė, kad mokyti žmogų kabalos reikia palaipsniui. O dabar, XXI a., jūs skaitote paskaitas lygmenyje žmogaus, kuris yra prieš įėjimą į dvasinį pasaulį.
Atsakymas. Esmė ta, kad kai į ratą sėdasi mokiniai su 20 metų patirtimi ir visiškai nieko nežinantys naujokai, tai palaipsniui naujokai organiškai įsijungia į pokalbį taip, kad kalba ta pačia kalba, tame pačiame lygyje, su tais pačiais pavyzdžiais, idealais, kaip ir veteranai. Iš kur jie tai turi? – Užsidega taškai širdyje.
Taip susikuria bendruomenė, kuri vadinama grupė arba dešimtukas, arba siela, kitaip tariant, viena konkreti dvasinė asmenybė, kuri jaučia, kad egzistuoja, ir iš jos naujokams ateina supratimas. Todėl viename rate kalba ir jaučia ne atskiri individai, – visa tai vyksta ryšyje tarp jų, ne kūnuose, ne jų asmeninėse širdyse ir asmeniniuose protuose.
Svarstant sukuriamas naujas laukas. Todėl bet kuris naujokas, kurį galima pakviesti iš gatvės, po dviejų minučių rate ramiai dalyvaus jungimesi lygiai su kitais. Juk jis įsijungia betarpiškai į bendrą lauką, ir šis pradeda jį veikti.
Žmogus yra absorbuojamas šio lauko, kaip kūdikis ant suaugusiojo rankų, visiškai atsiduodantis jo valiai, ir tai jam nesunku, nebaisu. Jam nereikia visko suvirškinti savo protu ir jausmais, jis tiesiog plaukia pasroviui.
O mes, kabalistai, viso labo esame tik sensoriai, laidininkai šiame egzistuojančiame lauke. Mus įtraukė į jį ir mes, pradėdami suvokti jo poveikį, generuojame dvasinį lauką kitiems, į kurį jie įsijungia, kaip maži užtaisai.
Mes nežinome, kas bus toliau su mūsų atsitiktiniais pakeleiviais, kaip tolimojo reiso traukinyje, į kurį jie įlipo, atsisėdo, pasikalbėjo ir išlipo. Bet jų dalyvavimas vienijantis su mumis suformuoja juose užuomazgą – jų naujo dvasinio kelio pagrindą.
Kai kuriems ji pradeda vystytis iš karto. Kitiems, priklausomai nuo išorinių aplinkybių, po keleto metų. O tretiems – galbūt ir po mirties, kitame gyvenimo cikle.
Bet jie jau papuolė ant dvasinės jėgos kabliuko. Mes tebuvome kaip srovė, kuri atnešė juos Kūrėjui, ir ne daugiau.
Ir taip eis visas pasaulis. Tai tiesiausias žmogaus įsijungimas į aukštesniąją sistemą.
#226100

Iš 2017 m. lapkričio 6 d. TV programos „Paskutinioji karta“

Daugiau šia tema skaitykite:

Ryšys su Kūrėju: nedėkite ragelio

Dvasinis judėjimas pirmyn

Dešimtukas kaip ssiliejimo instrumentas

Komentarų nėra

Išsilavinimas ateities visuomenėje

Ateities visuomenė, Auklėjimas, vaikai

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Kaip turi atrodyti visuomenės ugdymo aplinka ateityje?
Atsakymas. Aplinką turi sudaryti tik dešimtukai, kuriuose žmonės mokosi vienytis tarpusavyje, kartu sprendžia visus uždavinius, mokosi bet kokių dalykų.
Klausimas. Klasikinėje švietimo sistemoje yra mokiniai, dėstytojai ir mokymosi tema. Kaip šios trys sudedamosios įeina į dešimtuko sąvoką?
Atsakymas. Dėstytojas – tai organizatorius, kuris užduoda mokiniams tam tikrą skaičių klausimų ir suteikia tam tikrą kiekį informacijos, ir mokiniai turi tarpusavyje susivienyti bei su gauta informacija išspręsti užduotus klausimus.
Visų pirma, jie praktikuoja vienybę tarpusavyje. Sakykime, jiems reikia išmokti tam tikrą dalį fizikos. Prieš pradėdami mokytis, jie vienijasi, kol pajaučia, kad yra viena vieninga visuma su vienu noru, vienu protu. Ir tad jie pradeda teisingai mokytis fizikos.
Žinoma, jie išdėstys ją visiškai naujai.
Klausimas. Įprastai kolektyvuose vyksta diferencijavimasis: vienas geriau rašo, kitas – skaito ir t.t. Ar leidžiamas diferencijavimasis dešimtuke siekiant bendro rezultato?
Atsakymas. Žinoma. Taip yra parašyta knygoje „Zohar“. Vienas skaito, kitas rašo, trečias svarsto, ketvirtas ruošia sprendimus, skaičiavimus, ištraukas ir taip toliau. Visų gebėjimai sudedami į vieną visumą.
Be to, niekam iš anksto nėra nurodoma, ką daryti, nėra ribų ar nišų, į kurias žmonės turi sutilpti. Kiekvienas pats toje vienybėje randa savo vietą, kur gali įnešti didžiausią indėlį į kolektyvą.
Klausimas. Jūs praktiškai neteikiate didelės reikšmės žinioms?
Atsakymas. Naujas žinių lygis – tai ne egoistinės žinios, o išplaukiančios iš atskleidžiamos integralios dvasinės sistemos. Šios žinios yra už Einšteino teorijos ribų.
Komentaras. Kitaip tariant, susidaro dešimtukas mokinių, žinančių užduotį, kurią jiems reikia išspręsti. Jie patys savyje nusistato tikslą, savybes, kokios reikalingos jam pasiekti, patys pasiskirsto ir eina jo link.
Atsakymas. Jie turi spręsti bet kokią užduotį iš savo vienybės taško. Jie įgis naują protą, naujus jausmus, naują bendrumą – dešimtuką, kaip vieną bendrą schemą.
Šioje susijungimo schemoje – pavadinkime ją „matrica“ ar „parcufu“ – jie ras sprendimus bet kokių klausimų: techninių, biologinių – kokių tik nori. Kitų būdų juos išspręsti negali būti.
#220986

Iš 2017 m. rugpjūčio 17 d. TV programos „Paskutinioji karta“

Daugiau šia tema skaitykite:

Visas pasaulis – vienas dešimtukas

Ateities mokykla

Planeta kaip vienas kambarys

Komentarų nėra

Naujas jungimosi būdas

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманKomentaras. Šiais laikais žmonės vis mažiau bendrauja. Jie įsikniaubia į savo mobiliuosius, kompiuterius, permetinėja vieni kitiems ženkliukus.
Atsakymas. Tai sukuria bendravimo iliuziją: kažkas tau parašė, kažkam tu atrašei, kažką perskaitei, kažkas atrašė, – ir viskas, pabendravome.
Klausimas. Koks tuomet yra bendravimas, apie kurį kalba kabalistai?
Atsakymas. Kabalistinis bendravimas susideda iš kelių dalykų.
Pirmiausiai, bendraudami tarpusavyje kalbame apie tai, kaip galima sureguliuoti savo jausmus, kad jie derėtų tarpusavyje ir pradėtume vienas kitą suprasti. Tai vyksta ne tik per raštą, garsą ir informacijos nešiklius, ne tik per jausminius kanalus tarpusavyje, – stengiamės prieiti prie to, kad patektume ant vienos dvasinės bangos, kuria užpildyta visa kūrinija.
Stengiamės pagauti tokią bendrą dvasinę bangą, kai galėsime ją pajusti visi kartu, žinoma, kiekvienas savaip. Lygiai taip tą pačią melodiją kiekvienas girdime ir jaučiame savaip, tačiau pajuntame turį kažką bendra.
Bendrumas – ta melodija, kuri išeina iš vieno šaltinio ir sujudina mumyse, galbūt, šiek tiek skirtingas savybes, tačiau jos adekvačios šaltinio atžvilgiu, ir jame susitinkame.
Mes išliekame skirtingi, tačiau jaučiame tuos skirtumus. Svarbiausia, kuomet kiekvienas susijungia su šaltiniu, jis sujungia mus tarpusavyje, jame mes lygūs. Kitaip negalime bendrauti vienas su kitu, ir staiga suprantame, kad pajėgiame palaikyti ryšį tik per mobiliuosius.
Dėl to kabalistinis bendravimas yra visiškai kitoks – jis vyksta be žodžių. Mes nesiunčiame pranešimų, o stengiamės pakilti į vieną bangą, atskleisti Kūrėjo lauką ir jame būti.
Klausimas. Kas verčia mus taip bendrauti? Mes matome, kad žmonija bendrauti nenori.
Atsakymas. Iš tiesų, žmogus visai nenori bendrauti su kitais. Nebent tai jį ramina ir pripildo. Iš principo, jam bendravimo nereikia.
Tačiau kabaloje – visiškai kitaip, nes bendraudami pasiekiame savo vidinį, dvasinį, gyvenimą. Atskleidžiame amžiną nesibaigiančią būseną, kuri visą laiką kyla aukštyn, įtraukdama viską, kas egzistuoja, ko paprastas žmogus nejaučia.
Kai pradedame suprasti, ką mums paruošė kabala, tai pribloškia. Tuomet nustojame naudotis įvairiomis techninėmis priemonėmis tarpusavio ryšiams kurti ir stengiamės susijungdami tarpusavyje į dešimtuką pasiekti kontaktą mintyse ir jausmuose. Šis ryšys apima visą dabartį, praeitį, ateitį – su mumis, su visa žmonija. Tai visiškai kitas jungimo būdas.
#220569

Komentarų nėra

Kur atsiskleidžia Aukštesnysis pasaulis

Dešimtukas, Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Kokia dvasinė nauda gali būti iš pokalbių, diskusijų ir ginčų tarp žmonių, kurie kol kas nėra pasiekę dvasinio lygmens, tačiau jau pradėjo savo kelią kabalos moksle?
Atsakymas. Žmonės turi pasistengti rasti bendrą kalbą, susivienyti, suprasti, kokie jie skirtingi ir ką jie gali padaryti, kad suartėtų, padėtų vienas kitam. Jie turi labai daug kalbėti apie tai, studijuoti kabalistines knygas, ruošti bendras vaišes, kaip mes darydavome pas mano mokytoją Rabašą.
Kiekvieną savaitę, be užsiėmimų, mes susirinkdavome vakarais, skaitydavome jo straipsnius, kartais visi išvažiuodavome į įvairias vietas ir t. t. Tai yra ištisinė pratimų sistema, kurios užduotis pasiskirsto dviem lygmenimis.
Vienas lygmuo – grynai pasaulietinis, psichologinis, draugiškas, kai mes tiesiog suartėjame vienas su kitu, pažįstame vienas kitą, prisideriname prie vienas kito, galime atsistumti arba suartėti vienas su kitu, tačiau privalome tai daryti.
Tai taikoma ir vyriškoms, ir moteriškoms grupėms.
Antras lygmuo – tai apmokymas, kai mes studijuojame santykius ir ryšius tarp mūsų, tik gilesniame lygmenyje, kurio dar nejaučiame – kaip mūsų sielos dalelių ar dvasinės sistemos, ar parcufo darbą, nesvarbu, kaip tai pavadinsime.
Jei dešimt draugų pasiekia vidinį ryšį, tai tarp jų atsiranda sistema, kuri vadinasi „parcufas“ (dvasinis kūnas) ar „kli“ (indas), kuris susideda iš dešimties dalių – dešimties tinkamai susietų norų. Ir šiame tinkamame ryšyje – ne kiekviename iš dešimties norų, o jų ryšyje, pradeda atsiskleisti ypatinga jėga, vadinama „Kūrėju“.
Dešimt žmonių kartu jaučia ir ją atskleidžia. Tai ir vadinama Aukštesniojo pasaulio atskleidimu. Kūrėjo jėga juos valdo, veda į priekį, keičia aplinkybes aplink juos ir juose. Ji juos moko. Kai tik jie ją atskleidžia, ji nedelsiant pradeda su jais dirbti.
Ir visos jų metamorfozės tokios visapusiškos tarsi viena kitą panaikinančios, prieštaraujančios viena kitai ir tuo pačiu metu padedančios ir viską apimančios, todėl palaipsniui jų padedamas dešimtukas pakyla. Draugai vis labiau jaučia tarpusavio prieštaravimus ir kartu vis labiau juos siejančią bendrą jėgą.
Taigi, būtent iš didelių priešingybių, priklausomai nuo jų ir lygiagrečiai su jomis pradeda atsiskleisti bendra visa siejanti integrali jėga. Abi jėgos – atstumianti ir pritraukianti – sukuria tarpusavyje dvasinį jutimo organą, vadinamą „siela“. Ji pradeda juos mokyti, kaip sakoma „žmogaus siela jį moko“. Ir jie eina paskui ją.
Taip viskas sprendžiasi ryšyje tarp žmonių, ir ne tik dešimtuke. Juk kuo daugiau tokių dešimtukų ir kuo labiau jie susieti tarpusavyje, tuo geriau, nes visa žmonija turi pasiekti tokį susivienijimą.
Tame ir atsiskleidžia Aukštesnysis pasaulis, tik tokiu pavidalu. Jūs galite svajoti apie kokius norite asmeninius atskleidimus, tačiau jie neįvyks. Tik mūsų ryšyje, nes mes visi ateiname iš sistemos, vadinamos „Adomu“, kuri sudužo, o mes privalome ją atkurti.
#219929

Iš 2017 m. spalio 8 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Kabala – mokslas apie Aukštesniąją tikrovę

Pasaulis – tai, ką mes suvokiame

Darbas Kūrėjo pasaulyje

Komentarų nėra

Kam ir ką duoda kabalistas?

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Norint duoti, reikia turėti kam ir ką duoti. Kaip kabalistas sprendžia šią problemą? Kam ir ką jis duoda?
Atsakymas. Kai kabalistui atsiranda galimybė duoti, jis mato, kad ši galimybė egzistuoja tik Kūrėjo atžvilgiu. O kur Kūrėjas? Pasirodo, kad viskas aplink jį – tai Kūrėjas. Tad nėra problemų duoti.
Kūrėjas tikslingai parodo žmogui, kur ir kaip reikia duoti, veikti, tęsti Jo norą toliau. Žmogus tampa „Kūrėjo ranka“.
Duoti Kūrėjui – tai duoti žmonėms. Pirmiausia – tai metodikos, kaip priartėti prie Kūrėjo platinimas – geriausia, ką galima daryti ir žmonėms, ir Kūrėjui. Taip įduodi jiems į ranką galimybę gauti aukštesniąją Šviesą, gausą, užpildyti save ir Kūrėją.
Klausimas. Tačiau tokią galimybę turi tik vienetai. O jeigu žmogus nedėsto kabalos, ir šalia jo nėra draugų, su kuriais galėtų realizuoti metodiką, ką jam duoti?
Atsakymas. Tada jis neturi galimybės niekur judėti. Žmogus turi šalia turi turėti bendraminčių, geriausia – dešimtuką.
Klausimas. Sakykime, aplink mane yra keletas žmonių ir aš jiems pasakoju apie Kūrėją. Tai reiškia, kad jiems duodu?
Atsakymas. Ne, greta tavęs turi būti žmonės, su kuriais drauge realizuoji metodiką. Padėsite kits kitam kurti bendrą tinklą, kurį Kūrėjas ims užpildyti. O jūs, priimdami iš Jo, imsite Jį užpildyti.
Klausimas. Vadinasi, draugų grupėje vienybė ir yra davimas?
Atsakymas. Žinoma. Mes kartu sukuriame dvasinį indą, kuri užpildo Kūrėjas, o jūs į jį gausite pripildymą, su ketinimu duoti Kūrėjui.
#233738

Iš 2018 m. gegužės 13 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Gauti, kad galėtum duoti

Ką mes galime duoti Kūrėjui?

Užpildyti vienam kito norus

Komentarų nėra

Visas pasaulis – vienas dešimtukas

Dvasinis darbas, Platinimas, Realybės suvokimas

каббалист Михаэль ЛайтманIšeiname iš Begalybės pasaulio (Būsena Nr. 1) ir per penkis pasaulis, per darbą dešimtuke (Būsena Nr. 2) vėl ateiname į Begalybės pasaulį, bet jau ištaisytą (Būsena Nr. 3).
Visas pasaulis – tai vienas dešimtukas, be Begalybės pasaulio daugiau nieko nėra. Visos mūsų maldos kyla iki Begalybės pasaulio Malchut ir visa informacija apie būsenas, kurias praeisime, nusileidžia iš ten.
Iš esmės, dešimtukas apima visą žmoniją, visas sielas, visų kartų kabalistus, viską, kas buvo ir bus. Visa tai vienas dešimtukas, tačiau mes būdami būsenos Nr. 2, galime pamatyti tik jo ribotą dalį. Būnant šios būsenos turime maksimaliai atlikti savo darbą ir paraginti visus taisytis.
Gavome ypatingą misiją – būti atsakingiems už būseną Nr. 2, stovėti visos žmonijos priešakyje ir vesti ją į taisymąsi. Netgi didžių kabalistų ir teisuolių sielos irgi yra po mumis, nes jų darbas priklauso nuo mūsų maldos, nuo mūsų darbo. Suprantama, kad jie žadina mus, padeda, tačiau tai paslėpta.
Šiandien mums reikia surinkti visą tą sudužusią, išskaidytą tikrovę su penkiais pasauliais, parcufais ir sfiromis, visas išmėtytas dalis ir sujungti atgal į vieną ratą.
„Apskritimas“ – tai galva, o kūnas visada „kvadratinis“. Galvoje nėra apribojimų, jie tik kūne. Mums reikia kūną priartinti prie galvos formos, prie jos mokymo. Taip iš parcufo virstame apskritimu.
Kai žmogus supranta šią sistemą ir savo paskirtį joje, jis ima rūpintis visa žmonija, iš visų jėgų stengdamasis negalvoti apie save ir platinti kabalos mokslą pasaulyje. Jis supranta, kad jo sėkmė priklauso nuo viso pasaulio, kuris išgyvena gilią krizę.
#233319

Iš 2018 m. rugsėjo 12 d. rytinės pamokos, tema „Kabalos mokslo platinimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvasinis pasaulis gimsta tarp mūsų

Kiekvienas turi išsitaisyti pats!

Gyvenimo tikslas – visa ko šerdis

Komentarų nėra

Laikas priklauso nuo mūsų

Dvasinis darbas, Realybės suvokimas

каббалист Михаэль ЛайтманLaiko nėra. Būsenų pokyčiai mumyse suteikia mums laiko pojūtį. Jei būsena nekistų, aš nejausčiau laiko. Laikas – tai kiekis pokyčių, kuriuos pastebime.
Laikas gali lėtai tęstis, o gali bėgti – viskas priklauso nuo to, kaip žmogus jaučia vykstančius jame pasikeitimus. O kai tik pokyčių nėra – laikas išnyksta.
Mano viduje sukasi mechanizmas, visą laiką budinantis manyje naujas savybes, kuriose aš jaučiu tarsi mane supantis pasaulis keičiasi. Iš tikrųjų pasaulis nekintamas – keičiuosi aš. Sprogsta žvaigždės, zuja žmonės, gyvenimas verda aplinkui, bet tai manyje keičiasi savybės, per kurias aš suvokiu pasaulį.
Žmonės manė, kad laikas nuo mūsų nepriklauso. Bet štai atėjo Einšteinas ir pareiškė, kad laikas reliatyvus. Jei aš judu greičiu, artimu šviesos greičiui, tai laikas gali greitėti ir lėtėti, netgi sustoti, nes laikas nėra numatytas iš aukščiau – jis priklauso nuo stebėtojo.
Kabala sako, kad laikas – tai skaičius veiksmų, kurie vyksta mano nore mėgautis. Aš galiu pagreitinti laiką, galiu sulėtinti. Viskas priklauso nuo manęs, nuo mano subjektyvaus suvokimo. Kabalistas yra iš karto dviejuose tikrovės suvokimo lygiuose: materialiame lygmenyje, pro penkis fizinius jutimo organus, ir dvasiniame lygmenyje. Todėl jis gyvena dviejose tikrovėse, kol galutinai save ištaisys.
Laikas – tai pokytis nuo neištaisytos būsenos iki ištaisytos. Todėl jei bandome kiekvienoje būsenoje susivienyti, vadinasi, greitiname laiką. Laikas skaičiuojamas ne pagal sekundžių kiekį, o pagal pasikeitimą iš vienos būsenos į kitą. Todėl laiko matavimo vienetu gali būti minutė, valanda arba metai – bet tai vienas ir tas pats vienetas: nuo kritimo iki pakilimo.
Ryšių pasikeitimas tarp mūsų daro įtaką išoriniam pasauliui ir suteikia jam formą. Išorinis pasaulis – tai mūsų pokyčių projekcija, jis atspindi mūsų dešimtuko būseną. Kuo labiau mes jungiamės dešimtuke, tuo artimesnis, geresnis, draugiškesnis tampa mums išorinis pasaulis. O kai mes pykstamės tarpusavyje, išorinis pasaulis tampa mums tolimas ir grėsmingas.

Iš 2018 m. sausio 14 d. pamokos pagal straipsnį „Įvadas į Knygą „Zohar“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas yra laikas?

Išeiti už laiko ribų

Laukimo laikas baigėsi

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai