Sukurti naujus jutimo organus dvasiniam pasauliui atskleisti – reiškia sukurti ryšį tarp mūsų, kurio viduje galėsime atskleisti Kūrėją ir taip Jam suteikti malonumą. Šis naujas suvokimas vadinasi „tikėjimas aukščiau žinojimo“, Binos, davimo pakopa, altruistinis ketinimas.
Rengdamas mus šiam taisymui Kūrėjas pamažu paslepia dvasinius pasaulius, nuleidžia juos iki šio pasaulio lygmens, kur gali egzistuoti kūrinys, ir sudaužo bendrą sielą į daugybę dalių.
Taisymo pradžioje turime užmegzti ryšį materialiame lygmenyje, kitaip tariant, egoistiškai, žinodami. O paskui reikia pakilti virš to, kad visi mūsų ryšiai būtų ne egoistiniai, kad kiltų ne iš noro mėgautis, bet iš davimo prigimties.
Tačiau taip mes nesunaikiname savo noro mėgautis, priešingai, kaskart pasitelkiame jį kaip pavyzdį, tai vadinama kaire linija, ir kuriame priešingą formą, dešinę liniją, norą duoti.
Išeitų, kad neįmanoma pakilti į meilės ir davimo pakopą, kol neatskleisime neapykantos, atstūmimo, susiskaidymo, egoizmo visomis jo formomis. Ir virš viso to kuriame dešinę liniją: vienybę, meilę, artumą, tarpusavio supratimą, kaip pasakyta: Visus prasižengimus uždengs meilė. Nėra prasižengimų – nėra meilės, reikia ir vieno ir kito, vieno paskui kitą: žingsnis kairėn žingsnis dešinėn.
Pirmiausia turi atsiskleisti trūkumas kairėje pusėje, o jau iš jo suprasime kokia turi būti priešingybė, kaip „Šviesos pranašumas iš tamsos“, ir galėsime kurti dešinę liniją, teisingą vienybę.
Dabar nežinome, kad yra teisingas ryšys, tam neturime jokio pasirengimo. Tad lieka tik sekti kabalistų patarimais, tik taip galėsime tarp mūsų sukurti naujus ryšius, kurie bus dvasiniai. Juk šių iš esmės ypatingų ryšių viduje mums atsikleis davimo ir meilės jėga, ir tai vadinsis Kūrėjas.
Toks ir yra žmogaus darbas. Visas mokymasis – tai pasirengimas praktiškai realizuoti, sukurti ryšius kitame lygmenyje, pagal kitą davimo prigimtį, kur nėra nė lašo šiandien mus valdančio egoistinio noro.
Dabar nežinome, kad yra davimas. Kad ir kiek prievartautume save, nepavyks nieko išspausti – tik egoizmas. Iš esmės viskas itin paprasta: tereikia savo norą prilyginti Kūrėjo norui.
Jei pasistengsime įeiti į artimo norą ir iškelsime jį aukščiau savo egoizmo, paversdami jį stipresniu ir svarbesniu už savo norą (nepaisydami to, jog tai prieštarauja asmeniniam interesui) tuomet galėsime vieną prigimtį pakeisti kita. Taip suprasime, ką reiškia įveikti save ir eiti aukščiau savo nuomonės, savo jausmų ir proto.
Mano paties pojūčiai ir protas lieka, tačiau papildomai įgyju draugų, grupės širdį ir protą. Einu paskui draugus užmerktomis akimis, juk negaliu patikrinti ir sugretinti jų norų su savaisiais. Tiesiog reikia atiduoti draugui „paskutinius marškinius“, kitaip tariant, jo noras turi nulemti visus mano veiksmus.
Savo kūną naudoju kaip mašiną, kurios viduje veikia grupės noras. Taip eisiu pirmyn, kol atskleisiu, kad tai Kūrėjo noras, kuris jau yra manyje ir mane valdo. Atlikdamas veiksmus, imsiu Jį pažinti, juk tai Kūrėjas veikia manyje.
Jei suteiksiu Jam tokią galimybę savo laisvu pasirinkimu, tai šiuose veiksmuose atskleisiu Jo prigimtį, charakterį, programą, prieigą ir tapsiu panašus į Jį. Taip susiliejame su aukštesniąja jėga, Kūrėjas įsivelka į kūrinį.
Atėjo metas šį darbą atlikti rimtai, praktiškai, intensyviau. Tikiuosi, kad jau žengėme pirmąjį pusę žingsnio pirmyn.
#235866

Iš 2018 m. lapkričio 4 d. rytinės pamokos, tema „Darbas žinant ir aukščiau žinojimo“