Intelektiniai vaidmenų žaidimai tapo alternatyva šventėms prie vaišių stalo. Klerkai, vadybininkai, gydytojai, mokytojai entuziastingai ieško būdų sustabdyti sprogimus atominėje elektrinėje, gaudo maniakus, vaikosi slaptų povandeninio laivo brėžinių… Vienu žodžiu, visa galva pasineria į menamą iššūkį.
Vaikystėje mes skaitėme knygas ir žiūrėjome filmus apie didvyrius, kuriais norėjome tapti. Tačiau vėliau paaiškėjo, kad gyvenime nėra vietos ekraniniam heroizmui ir nuotykiams. Tai kodėl nepažaidus neišsipildžiusių svajonių?
Tačiau yra ir kita pusė: juk tikrasis didvyris turi būti pavyzdys kitiems, tiesa? Ir pavyzdys šokinėti iš lėktuvo su skėčiu nėra labai patrauklus… Ne, pavyzdys turi būti artimas mums. Ir dar: neskaitant kovos su priešais, visuomenės problemomis, nelaimėmis, herojus turi įveikti save, kad padėtų kitiems.
Tokiam didvyriui galima pavydėti – juk jis neša gėrį. Tokius mes norėtume matyti visus. Mums visiems reikalingas didvyris, kuris moka atiduoti save kitiems, nors tai nėra lengva. Ir tegul kiekvienas pastato save į jo vietą, tegul užsinori būti toks, kaip jis. Tada, išėjęs iš teatro ar vaidmenų žaidimo ir grįžęs į gyvenimą, aš elgsiuosi taip pat.
#224238

Iš 2018 m. sausio 16 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Nesidrovėkite žaisti

Buvo žaidimas, tapo tiesa

Žaidimas – tai labai rimta