Klausimas. Naujos gyvybės užuomazga yra paslaptis, dėl kurios kyla daug klausimų. Kodėl naujos gyvybės sukūrimui reikia būtent dviejų, o ne vieno ar trijų tėvų?
Atsakymas. Gyvybė gyvūniniame lygmenyje susiformavo dėl dvasinės ir materialios evoliucijos. Kuriant naują gyvybę privalo dalyvauti du: šviesa ir indas arba noras duoti ir noras mėgautis. Noras duoti sukūrė norą mėgautis ir veikia jį, kurdamas jame skirtingas formas, kurios lemia naujos gyvybės atsiradimą.
Iš pat pradžių kalbame tik apie vieną jėgą: davimo ir meilės jėgą, t. y. Kūrėją. Parodydama savo meilę, ši jėga sukūrė dar vieną jėgą – norą mėgautis, kad galėtų jai duoti, teikti malonumą. Dėl to visa kūrinija susideda iš dviejų jėgų.
Klausimas. Kai susijungia dvi jėgos, kas kyla iš jų sąveikos?
Atsakymas. Dėl šios sąveikos keičiasi noras mėgautis, kūrinys. Kūrinį veikia Kūrėjas, davimo ir meilės jėga, formuojanti jame naujas formas, skatinančias sukurti naują gyvybę.
Klausimas. Kodėl naujai gyvybei sukurti būtinas moteriškos ir vyriškos jėgos susijungimas?
Atsakymas. Vyriškos bei moteriškos jėgos šaknis kaip tik ir yra noras duoti ir noras mėgautis. Kūrėjas, noras duoti, sukūrė kūrinį, norą mėgautis, ir veikia jį taip, kad jų abiejų sąjunga gimdo naują gyvybę. Noras mėgautis keičiasi veikiamas noro duoti, o šie pokyčiai lemia naujos gyvybės, naujų savybių gimimą.
Sklisdamos ir tapusios grubesnėmis šios jėgos pasiekia mūsų pasaulio materiją. Šis pasaulis gimsta dėl Didžiojo sprogimo ir pradeda plisti ir vystytis pagal tuos pačius dėsnius, kurie veikė prieš jam atsirandant, visose dvasinių pasaulių pakopose, kai dvi priešingos jėgos sklinda iš viršaus į apačią.
Noras duoti visada siekia suteikti malonumą norui mėgautis, ir tai lemia negyvosios, augalinės, gyvūninės gamtos ir žmonių raidą. Kai raida ant „kalbančiojo“ pakopos baigiasi, žmogus supranta, kad noras mėgautis atvedė jį į akligatvį ir ima dvasiškai vystytis, grįždamas į vieną jėgą, kuri buvo pačioje pradžioje.
Bus tęsinys…

Iš 2018 m. sausio 23 d. pokalbio „Naujasis gyvenimas“ Nr. 952

Daugiau šia tema skaitykite:

Gyventi ir mėgautis, I dalis

Vyras ir moteris – magnetas tarp jų, I dalis

Begalinio pripildymo metodika

Pasaulinis kongresas Maskvoje, pirmoji pamoka

Kabalos mokslas kalba apie visos visatos sistemą, jis aprašo mums Begalybės pasaulį ir keturias tiesioginės Šviesos sklidimo stadijas, t. y. noro sukūrimą „iš nieko“.
Kabala aiškina, ką reiškia „iš nieko“, aiškina, kas yra egzistavimas dvasinėje plotmėje, už mūsų pasaulio ribų, leidžiantis į jį ir kylant iš jo, ką reiškia „egzistuoti už laiko, erdvės, judėjimo ribų “, kokios tai būsenos, kaip jos realizuojasi: pagal Einšteiną ar kažkaip kitaip, aukščiau?
Kabalos mokslas pasakoja apie noro nusileidimą. Jis operuoja noru ir vieninteliu jį veikiančiu parametru – Šviesa. Be Šviesos ir noro visatoje daugiau nieko nėra. Jie pagimdo viską, ką matome mumyse ir tarp mūsų. Visa tai – įvairiausios noro apraiškos, kuriuos vienokiu ar kitokiu būdu suformavo Šviesa.
Kabala pasakoja apie tai, kaip vyko laipsniškas nusileidimas iš viršaus į apačią, apie dvasinės būsenos blokų sukūrimą: parcufus, sfirot, pasaulius−paslėptis. Kalbama apie griežtą ir tikslų priežasties−pasekmės procesą, kurį tiriame taikydami mokslinę prieigą.
Šia tema yra daugybė medžiagos – mokslinės, sudėtingos: grafikai, lygtys, sąlygos, aprašančios tikslų pagal priežasties−pasekmės seką vykstantį noro vystymąsi veikiant Šviesai, tai ekranai, informaciniai įrašai (rešimot), vystymosi pakopoms ir t. t.
Visa tai – tikslus mokslas, niekaip nepriskiriamas nei religijoms, nei lyrikai, nei niekam kitam, – gryna fizika.
Kabala pasakoja apie mūsų pasaulį, apie tai, kokiu būdu jis buvo sukurtas. Jau prieš 3700 metų kabalistai aprašė, kaip aukštesnės Šviesos kibirkštis iš pradžių sukūrė mūsų pasaulio apimtį, juk ši erdvė taip pat neegzistavo. O paskui šioje erdvėje įvyko Didysis sprogimas ir iš niekur, iš mažos kibirkšties užgimė visa mūsų pasaulio materija.
Viskas gimė iš nieko Begalybės pasaulyje. Nesuprasdami to, užduodame klausimą: „Ką reiškia viskas iš nieko?“ Tačiau ir mūsų pasaulyje, kaip kalba fizikai, įvyko tas pats: buvo kažkokia kibirkštis, taškas, kuris staiga sprogo ir pagimdė visą Visatą.
Kitaip tariant, šiuolaikinis mokslas vadovaujasi tais pačiais principais ir pasakoja mums tą patį, ką ir kabalos mokslas. Absoliučiai tą patį, įskaitant keturis vystymosi etapus: negyvąją, augalinę, gyvūninę gamtą ir žmogų.
Kabala pasakoja ir apie tai, kaip per milijardus metų kūrėsi Visata, o paskui – ir mūsų planeta iš dujų sankaupos. Tai aprašoma kabalistinėse knygose, kurioms šimtai, tūkstančiai metų. Šiandien fizika, geologija, astronomija kalba apie tą patį.
Kabalistai rašė apie atšilimo ir atvėsimo laikotarpius Žemėje, kurie truko dešimtis milijonų metų, kol planetoje susidarė tvirta pluta ir dėl atitinkamo visų sudėtinių dalių pasiskirstymo atsirado galimybė gyvuoti baltyminėje materijoje. Kodėl būtent baltyminė materija? Kodėl būtent toks pagrindas, o ne koks nors silicio arba metano ir taip toliau? Visa tai aiškinama kabaloje.
Ir pagaliau kabaloje kalbama apie žmogaus atsiradimą, kuris yra laipsniško vystymosi − negyvosios, augalinės ir gyvūninės gamtos − rezultatas. Kabala pasakoja apie tarpinius etapus: apie koralus tarp negyvojo ir augalinio lygmens, apie ypatingą rūšį, atstovaujančią pereinamąją grandį iš augalinio lygmens į gyvūninį, ir apie beždžionę kaip tarpinę formą tarp aukščiausios gyvūninės būsenos ir žmogaus.
Kabala aprašo visus šiuos etapus ir parodo, kodėl evoliucija vyko būtent tokiu būdu. Skirtumas nuo Darvino teorijos tik tas, kad kabaloje kalbama apie nuo pat pradžių egzistuojančius informacinius duomenis, kurie slypi informacinių genų materijoje, kurie vystosi pagal nustatytą programą, o ne atsitiktiniu būdu ar priklausomai nuo aplinkybių.
Visos rūšys realizuojasi priklausomai nuo jų vidinių parametrų, kurie iš pradžių egzistavo Begalybės pasaulyje ir tiesiog nusileido žemyn, realizavosi čia, kad paskui vėl būtų galima kilti į viršų. Visa ši grandinė iš anksto nulemta, apskaičiuota nuo pradžios iki galo.

Iš 2011 m. birželio 10 d. pirmosios kongreso Maskvoje pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Pasaulis – už davimo jėgos ribų

Kodėl nugriaudėjo Didysis sprogimas?

Nematuok pagal save

Kabalos mokslas pasakoja apie visą tikrovę. Pradėdama nuo pačios vystymosi pradžios, ji veda mus per visus etapus iki pabaigos.
Pradinis taškas – Aukštesnioji jėga, kuri vadinasi „Gamta“ arba „Kūrėjas“. Neturėdami supratimo apie ką nors ankstesnio nei Ji, susipažįstame su Ja kaip su motina. Iki Jos nieko nėra. Mūsų istorija prasideda nuo to momento, kai Aukštesnioji jėga pradėjo kurti materiją: negyvąją, augalinę, gyvūninę ir žmogų.
Pirmiausia po savo nuosava jėga Ji pradėjo formuoti pagalbines jėgas, turinčias Ją savyje ir iš Jos susidedančias. Šitos jėgos iš karto pasidalijo į dvi dalis: kūrinio medžiagą ir ją veikiančią Kūrėjo jėgą, kitais žodžiais tariant, pliusą ir minusą, šviesą ir tamsą, veikiančias materiją tam, kad užtikrintų jos vystimąsi. Veikiama šių dviejų jėgų, materija pradeda reaguoti, atsiliepti, jausti ir kartu vystosi.
Viena iš dviejų jėgų, vadinama „dešiniąja linija“, turi paties Kūrėjo prigimtį – meilę ir davimą, todėl geba teikti gyvybę materijai. Kita jėga yra egoizmo jėga, priešinga Kūrėjui ir veikianti tarsi prieš Jį. Tačiau iš tikrųjų abi jėgos veikia pagal aukščiausią programą.
Iš aukščiau Kūrėjas veikia mus viena jėga, kuri dalijasi į dvi: davimo jėgą ir gavimo jėgą. Tarp jų – mūsų materija. Tokiu būdu šitos jėgos priverčia mus judėti. Jos veikia materiją, pažadina ją vystytis negyvame, augaliniame, gyvūniniame ir žmogaus lygmenyse.
Iš pradžių vystosi tik jėgos, palaipsniui formuojančios materiją, kol dėl tų jėgų veikimo materija pasiekia paskutinį lygį. Tada materija sprogsta. Dėl šio sprogimo įvyksta ypatingas dalykas: dvi jėgos – pliusas ir minusas – susimaišo. Anksčiau jos veikė materiją iš dviejų pusių, o dabar įvyksta sudužimas, jos įsijungia viena į kitą ir egzistuoja materijoje, susimaišiusios taip smarkiai, kad neįmanoma atskirti vieną nuo kitos – visur vien painiava.
Iki šiol procesas vyko tik jėgos, sumanymo, programos lygiu. Bet dabar jėga tampa šio pasaulio materija. Dėl Didžiojo sprogimo visų pirma atsiranda vieta mūsų erdvei, nes anksčiau Visatai nebuvo vietos. Po to joje iš dvasinės energijos kibirkšties, iš vieno mažyčio šviesos taškelio pradeda vystytis materija. Šito dvasinės šviesos trupinėlio pakanka visai Visatos materijai sukurti.
Na, o toliau besivystanti materija suformuoja galaktikas, Saulės sistemą ir Žemės rutulį, kuriame vystomės pagal tą pačią schemą: negyvame, augaliniame, gyvūniniame ir žmogaus lygmenyse – lygiagrečiai dvasiniam vystymuisi.
Galiausiai ketvirtajame vystimosi lygyje Kūrėjo jėga ir jai priešinga jėga visiškai susimaišo, ir mes atsiduriame dabartinėje padėtyje.
Pasiruošimas baigėsi. Nuo dabar turime tikrinti, ką toliau daryti. Mes turime dvi susimaišiusias jėgas. Jos baigė vystytis ir susiduria mumyse taip, kad nežinome, ką daryti. Mums blogai.
Dabar ir atskleidžiame kabalos mokslą – metodiką, leidžiančią subalansuoti ir sujungti šitas jėgas, nustatant tarp jų pusiausvyrą ir harmoniją.

Iš 2011 m. gegužės 21 d. kongreso „NOI!“ 2-osios pamokos Romoje

Daugiau šia tema skaitykite:

Kodėl nugriaudėjo Didysis sprogimas?

Visata kilo iš 10 cm objekto

Pasaulio sukūrimas – kaip ir kodėl?

Klausimas: Internete nuolat dominuoja du požiūriai į augalinio ir gyvūninio pasaulių evoliuciją: darvinistinis ir kreacionistinis. Ką apie tai sako kabalos mokslas?
Atsakymas: Tiesą sakant, beveik visame kame Darvinas yra teisus. Galbūt net ši išlyga nereikalinga, nes jį paprasčiausiai neteisingai suprato. Juk jis buvo labai religingas žmogus.
Evoliucija iš tikrųjų vyksta nuosekliai, viena išplaukia iš kito. Laipsniškas vystymasis yra nustatytas gamtos, ir mes negalime to neigti.
Vis dėlto, visa tai vyksta toli gražu ne atsitiktinai. Juk egoistinis noras be perstojo ieško galimybės maksimaliai realizuotis. Jis gyvena esamą akimirką ir nepajėgia žvelgti į ateitį. Jam nežinoma, ką jis sugeneruos vėlesniame etape. Noro gauti požiūris yra ypač savanaudiškas: „Kaip pastverti trokštamą? Kaip pripildyti save?“
Jei egzistuoja tik šis noras ir jį aptarnaujantis protas, bet koks poslinkis ar nuoseklus vystymasis visiškai neįmanomas, juk tuomet pastoviai pataikaujama savo egoizmui. Esant tokioms aplinkybėms, evoliucija nebūtų pajudėjusi iš vietos, nuo pat pirmosios pasaulėdaros dalelytės.
Tačiau kabalos mokslas kalba apie rešimot – informacinius genus, numatytus pirminėje kibirkštyje, nuo kurios atsirado visa materija. Šie rešimot reiškiasi vienas paskui kitą grandinėlėje, o bendras noras juos realizuoja, sukurdamas medžiagą. Būtent tai ir yra laipsniško vystymosi faktorius. Darvino teorijoje matome jo išorinę išraišką, tačiau esmė – vidiniame variklyje, pirminėje evoliucinių jėgų priežastyje. Tai kyla iš rešimot.
Kas buvo pradiniame taške, iš kurio nugriaudėjo Didysis sprogimas? Nejaugi ten buvo įdiegta visa būsimos Visatos materija? Logiškai mąstant, šis teiginys neturi jokios prasmės. Šioje kibirkštyje tebuvo du dalykai: energija ir informacija. Juose jungėsi visa kūrinija, nuo jų visa pradėjo vystytis. Energija (Šviesa) padarė poveikį informacijai (rešimot) – ir procesas prasidėjo.

Iš 2011 m. kovo 24 d. pamokos pagal temą: „Vieningo auklėjimo principai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pasaulio sukūrimas – kaip ir kodėl?

Visata kilo iš 10 cm objekto

Ar mes kilę iš beždžionių?

Klausimas: Jūs sakote, kad kabalistui akivaizdi Didžiojo sprogimo teorija, dėl kurio atsirado Visata. Ar galėtumėte paaiškinti smulkiau, kaip tai aiškina kabala?
Atsakau laidoje „Klausk kabalisto“ (rusų k.):

Klausimus šiai laidai galite pateikti dienoraščio skyrelyje „Klauskite“ arba elektroninio pašto adresu admin.laitman.ru@gmail.com.

Ankstesnės laidos:

„Klausk kabalisto -71“

„Klausk kabalisto -70“

„Klausk kabalisto -69“

Pranešimas: Kai Saulė pasieks savo gyvavimo finalą, prieš pavirsdama į mažą nykštukę ji padidės šimtą kartų. Tai Žemei nežada nieko gero. Ir nors toks nemalonumas įvyks po milijardų metų, mokslininkai ginčijasi – kas gi tiksliai atsitiks su šviesuliu ir mūsų pasauliu.
Replika: Kadaise mokykloje mane mokė, kad mūsų Visata amžina ir begalinė. Po to atskleidė Didįjį sprogimą ir pradėjo mokyti naujoviškai: Visata atsirado iš medžiagos mikrodozės prieš 15 milijardų metų. O ar ji turi baigtis? – Į tai mokslas kol kas neatsako! Nors visa, kas turi pradžią, turi ir pabaigą…
Kabala kalba apie tai, kad viskas egzistuoja tik dėl žmogaus ir žmoguje, jo pojūčiuose. Tam, kad išeitume iš mūsų pojūčių erdvės į kitą, mums duotas laikas mūsų savybių (pojūčių) ištaisymui – iki 6000 metų pabaigos nuo Adomo, kuris pirmas atrado kitokį, aukštesnįjį pasaulį, gimimo. Į kurį mums visiems teks persikelti per likusius iki 6000 metų – 230 metų. Kabala aiškina, kaip tai padaryti greitai, sąmoningai, lengvai. Jeigu spyriosimės, gamta iškeldins mus iš šio pasaulio ir privers persikelti.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Po 230 metų…“

„Ar klydo pranašai?“

„Apie Kūrėją, kūrinį ir pasaulio pabaigą“

Pranešimas: Iki Didžiojo sprogimo Visatos dydis neviršijo 10 centimetrų. Kokiu būdu visa Visata galėjo sutilpti tokiame mažame dydyje? Visatą, iš esmės, sudaro tuštuma.
Komentaras: Visata kilo iš dvasinės energijos kibirkšties, kuri prasiskverbė į mūsų materialų lygmenį ir padovanojo jame viską, kas egzistuoja. Panašiai susiformavo ir aukštesnieji pasauliai –  kiekvienas žemesnis pasaulis susiformavo iš aukštesniojo.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Pasaulio sukūrimas – kaip ir kodėl?“

„Visa visata – mūsų viduje“

Bankai, gamyklos, garlaiviai dirba dėl atidavimo

Klausimas: Kokie bus santykiai ištaisytoje visuomenėje, kaip ketinimas „dėl atidavimo“ juos pakeis?
Jei būčiau turtingas, nupirkčiau visas įmones, visus bankus, visa, kas įmanoma, ir palikčiau žmones jų darbo vietose, kad turėtų galimybę mokytis. Jie gamintų 10–20 proc. įprasto dienos išdirbio (pasauliui daugiau ir nereikia: mažiau terš aplinką), o likusį laiką mokytųsi, kaip maži vaikai mokosi darželiuose bei mokyklose. Žmonės žaistų gerus žaidimus, kurių leitmotyvu būtų klausimas: „Ką reiškia atiduoti?“. Taip jie studijuotų, kas yra atidavimo savybė, kam to reikia, kodėl būtina atiduoti, ir suprastų, kad neturime kitos išeities.

Tūkstantmečius trunkantis kelias į save

Visi esame tik paprasti gamtos įsakymų vykdytojai. Bet, kita vertus, gamtos tikslas – pakelti žmogų į aukščiausią raidos pakopą. Iš esmės gamta veikia pagal joje įdiegtą  programą, kad savo aukščiausią pakopą, vadinamą „žmogus“, nuvestų į maksimalų išsivystymo lygį. Tai reiškia, jog žmogus, šis baltyminės materijos gabalas, išsivystęs paskutinėje pakopoje po negyvojo, augalinio ir gyvūninio lygmenų, šis gyvūnas yra ugdomas, kad  įsisąmonintų, įgytų proto, supratimą: kas aš, kodėl ir iš kur.
Visa mūsų evoliucija nukreipta ta linkme. Todėl per visą istoriją, pradedant Didžiuoju  sprogimu iki šio pasaulio pabaigos, nesąmoningai siekiame įgyti tikrąjį pasaulio pojūtį, suprasti, sužinoti – kad savo protu suvoktume visą gamtą bei visą jos programą.
Visa mūsų raida ir kiekviena gyvenimo akimirka skirta tam tikslui. Valgau, geriu, dirbu, su kuo nors bendrauju, kažkuo užsiimu, tačiau, kad ir ką sąmoningai ar nesąmoningai daryčiau, visi procesai, vykstantys mano kūne, visa kūno materija, elektronai, molekulės, dalelės, organai, visi jo lygmenys: negyvasis, augalinis ir gyvūninis, – viskas nukreipta, gyvena, egzistuoja dėl vieno tikslo: atvesti šį aukščiausią išsivystymo lygį į įsisąmoninimą. Tai yra visos evoliucijos esmė ir mūsų natūralaus vystymosi kelias.
Įsisąmoninimas reiškia, kad žmogus suvokia visa, kas vyksta gamtoje, įsijungia į  gamtos programą ir ima pats ją vykdyti, laikydamas, jog jo paskirtis yra tapti ta pačia jėga, kuri aprėpia, įtraukia ir savyje suvienija visą gamtą.
Todėl šiandien matoma krizė yra globali. Juk ji ateina iš aukštesnės būsenos, kurią turime pasiekti, ir atskleidžia atvirkščią tos būsenos pusę. Krizė mums piešia sudužusią teisingą būsimą būseną. Mums rodoma, kokį tobulumą galime pasiekti ištaisę šią globalią krizę.
Kitaip tariant, mes visą laiką judame nuo nesąmoningos raidos prie sąmoningos. Taip vyksta mūsų paprastame, asmeniniame gyvenime, kai gimstame kvailučiais kūdikiais ir užaugame, tapdami suaugusiais ir protingais žmonėmis. Ir panašiai vystosi visa žmonija, suaugdama iš kartos į kartą.
Įtraukti į save visą gamtą – reiškia ją visą aprėpti, protu bei pojūčiais valdyti, suprasti ir žinoti, matyti visą jos programą bei sąryšius ir tai, kas vyksta bet kurioje jos dalyje. Todėl dabar mums atsiveria šis globalumas. Žmogus turi valdyti visą gamtą. Būtent šito nori iš mūsų gamta ir prie šito veda evoliucijos proceso eigoje, kad žmogus, būdamas aukščiau, sąmoningai valdytų visus kitus lygmenis: negyvąjį, augalinį ir gyvūninį.
Nereikia suvokti valdžios kaip kažkokios neigiamos jėgos. Valdyti gamtą – tai yra ją suprasti ir jausti jos dėsnius. Tai ir vadinama proto valdžia. Visai nereiškia, jog išnaudoju tą, kuris už mane silpnesnis. Todėl ir sakoma, kad žmogus turi įtraukti į save visą gamtą. Kaip gamta turi savyje negyvąją dalį, augalus bei gyvūnus, visą Visatą su viskuo, kas joje yra, taip ir aš savuoju įsisąmoninimu turiu pasiekti, kad visa ši Visata ir joje veikiančios jėgos atsidurtų mano valdžioje, t. y. būtų prieinamos mano supratimui, suvokimui, pojūčiui ir protui.
Iki tokio lygmens turi išsivystyti žmogus, apie tai parašyta: „Visi pažins mane nuo mažo iki didelio“ – kaip „Adomas pažino Ievą“. Kitaip tariant, įgys visą Šviesą, energiją, išmintį, gailestingumą, tai ir bus Žmogus!

Lašas, pagimdęs begalybę

Mes pradėjome vystytis nuo Didžiojo sprogimo. Viskas ėmė sklisti iš to taško, iš dvasinės energijos, turinčios savyje visą materiją, lašo. Įsivaizduokite, kas yra dvasinė energija, jei iš jos lašo susidarė Visata! Tik vienas jos lašas sukūrė visą Visatą su nesuskaičiuojama galybe materijos tonų! Nes šis lašas – dvasinis. Ir kai nusileidžia į materijos lygmenį, tampa tiesiog begalinis, kadangi tokia yra aukštesnė pakopa žemesnės atžvilgiu – ji iš tiesų begalinė. Todėl taip ir išeina.
Pasiteiraukite mokslininkų fizikų, tyrinėdami jie gauna šią informaciją. Jie sako, kad ta maža Šviesos kibirkštėlė, pasirodžiusi Didžiojo sprogimo metu, turėjo viską. Fizikai kalba panašiai kaip kabalistai. Taip vyko Visatos užgimimo procesas, kol atsirado Žemės rutulys. Iš pradžių jis susikūrė iš įvairių dalelių, materializavosi, susispaudė, ataušo ir tada susiformavo sąlygos atsirasti šiai biologinei gyvybei – baltymų junginiui. Tai galėjo būti visai ne baltymai, o, tarkime, silikonas – nesvarbu, juk egzistuoja įvairios gyvybės formos. Ir šis junginys išsivystė pagal gamtos, esančios materijos lygmenyje, raidos programą.
Darvino teorijos šalininkai teigia, kad vystymasis vyko kaip paieška: kas labiau naudinga, o kas – mažiau, kitaip tariant, ego skatina žmogų veikti. Mes irgi sakome, kad ego – žmogaus varomoji jėga, tačiau kas priverčia veikti ego? Jį priverčia veikti rešimot.
Vadinasi, žmogus ne šiaip sau kilo iš beždžionės. Tai įvyko todėl, kad beždžionėje buvo rešimot, pagal kuriuos iš jos turėjo kilti žmogus. Panašiai, kaip iš negyvojo išsivystymo lygio kyla augalinis, iš augalinio – gyvūninis, iš gyvūninio lygio kyla žmogus. Taigi beždžionė – tarpinė stadija tarp gyvūninio lygio ir žmogaus.
Nagrinėjant evoliucijos procesą, atrodo, jog Darvino šalininkai lyg ir teisūs. Mes irgi sakome, kad dėl raidos priežasties ir pasekmės sekos jie yra teisūs. Bet jie klysta dėl žmogaus raidos priežasties, nes priežastis yra rešimot – materijoje esančių informacinių genų – raiška. Ir rešimot besivystant, materija reiškiasi naujomis formomis.  O vėliau tam tikru būdu vystosi žmogus.
Tačiau kodėl būtent taip vystosi žmogus? Galite atsakyti: „Nes noras patirti malonumus nuolat auga ir veda žmogų kokio nors tikslo pasiekimo, naujų formų įgijimo link. Ir taip žmonija vystosi nuo vienos formacijos prie kitos.“ Bet tada iškyla klausimas: „Dėl kokios priežasties auga noras? Kodėl staiga jis ima augti?“
Mes pateikiame labiau vidinę priežastį atsakydami, kad augimo priežastis yra rešimot, t. y. žmogaus raidos programoje slypi informacinės dalelės, vadinamieji rešimot (informacinės ląstelės), kurie nuosekliai, vienas po kito atsiskleidžia. Taip programa išjudina juos, o jie skatina veikti programą. Tokiu keliu tai vyksta.
Bet koks galutinis rezultatas? Galiausiai, padedant žmogui, visas pasaulis, jo negyvasis, augalinis ir gyvūninis išsivystymo lygiai, turi pasiekti vadinamąją „gerą būseną“. Kas yra „gera būsena“? Tai maksimalus, absoliutus išsivystymas. Kokia jo esmė? Jo esmė – kad visi būtų kaip viena visuma. Kol kas tai suprantame tokia forma: visi  turi tapti viena visuma.
Todėl dabar mums atsiskleidžia globalus blogis. Tai vykstą pirmą kartą. Atskleidžiame ne asmeninį kiekvieno ego, o globalų. Tai reiškia, jog prasidėjo paskutinis taisymosi laikotarpis. Gamta mus skatina vystytis toliau.

Kam ateina krizė?

Klausimas: Jeigu Gamtos tikslas atvesti žmogų į visišką valdymą, tai kokia krizės, sukeliančios atvirkščią būseną, kai žmogus nieko nebekontroliuoja ir praranda valdžią visose visuomeninėse sistemose bei asmeniniame gyvenime, užduotis? Kaip tai priartina visapusišką valdymą, jei viskas yra priešingai?
Argi gali būti, kad yra ne taip? Nebekontroliuoju finansų, kariuomenės, jos galios – visiškai nieko. Tėvai prarado vaikų kontrolę, mokytojai – mokinių. Žmogus prarado kontrolę šeimoje ir nebevaldo savo instinktų. Pažiūrėkite, kas vyksta pasaulyje! Mes viską iškreipėme, kenčiame dėl psichinių sutrikimų, nutolome nuo natūralaus sekso, pamėgome narkotikus, žudomės. Tik pažvelkite, kas darosi pasaulyje.
Kas gi tai yra? Tokiu būdu man rodoma, kad pasaulis praranda savikontrolę. Netgi norėdami vienas su kitu užmegzti ryšį, nes matome, jog taip galėtume pasiekti kažką geresnio, – mes nepajėgūs to padaryti. Kiekvienas laikysis savo nuomonės, bet neieškos ryšio su kitais. Jam sakoma: „Juk tu numirsi!“, o jis, apimtas visiško bejėgiškumo, atsako: „Negaliu to padaryti!“ Ir taip kiekvienas žmogus pajus, koks jis silpnas prieš savo prigimtį. Mums tai būtina, kad savyje atskleistume blogį.
Reikia suprasti, jog atverti kabalos mokslą, t. y. Gamtos programą, taisymosi metodiką, žmonės galės didžiulių kančių keliu, gamtai verčiant jėga, arba jei priims jį iš kabalistų, skleidžiančių kabalą visam pasauliui.

Atėjo metas mums suaugti

Klausimas: Noriu paklausti paprasto žmogaus vardu. Kodėl su manimi tai vyksta? Kodėl pasaulį ištinka krizė? Manęs nedomina absoliutus Gamtos valdymas bei pusiausvyra su Ja – sunkiai sugyvenu su žmona. Man nereikia visko suprasti, bet kodėl visa, kas vyksta, vyksta su manimi? Koks to tikslas?
Tu, kaip ir mes visi, perėjai daug gyvenimo ciklų, kurie tave daug kam parengė. Mūsų ego padėjo mums sukurti pasaulį, save pačius, tobulėjimo, aptarnavimo, auklėjimo metodikas, kultūrą – labai skirtingas, beje, ganėtinai nuodugnias sistemas. Kol kas mes ir patys nežinome, kokią sudėtingą sistemą sukūrėme, kiek ji yra aukštesnė už gyvūninį išsivystymo lygį. Virš gyvūninio lygmens sukūrėme ištisą pasaulį. Ir kadangi jame gyvename, negalime įsivaizduoti atlikto darbo esmės, pastatyto statinio aukščio.
Palyginkite su tuo, kaip egzistuoja gyvūnai, kuriems nieko nereikia. Gamtoje, gatvėje jie turi visas egzistavimui būtinas sąlygas. Tačiau žmogus negeba taip gyventi – apskritai šiandien toks palyginimas neįmanomas. Sukūręs sistemas sau egzistuoti, žmogus nutolo nuo gyvūno lygio ir išsivystė tiek, kiek nutolo. Šiandien žmogus negali gauti sau maisto, vandens, visko, kas būtina gyvenimui, – visa tai mes sukūrėme. Ir visas šias sistemas turime teisingai sujungti.
Laikui bėgant, keičiantis kartoms, šalims bei vyriausybėms sukūrus šias auklėjimo, kultūros, santykių sistemas, XX amžiuje panorėjome susivienyti ir vienas nuo kito atsiskirti. Tam naudojome tokias organizacijas, kaip Jungtinės Tautos, UNESCO, tarptautinius santykius. Galiausiai mus sujungė tarptautinė prekyba, taip pat Pasaulio bankas ir įvairūs kiti dalykai bei ryšiai, nutiesti aplink visą Žemės rutulį.
Dabar imame kelti konfliktus vienas su kitu: mums ne tas pats, kas vyksta kitame Žemės krašte. Visos tos sistemos parengtos ir būtina jas sutvarkyti. Visos jos jau egzistuoja, nėra būtinybės nieko naikinti  – tereikia jas sutvarkyti. Todėl būtent dabar, šiame supratimo lygmenyje mums aiškėja, jog jos neteisingai tarpusavyje susietos.
Visiškai nesuprantu pretenzijos. Tokia yra situacija, atėjo šis metas. Taip pagal Gamtos programą išryškėja dalykai ir mums teks šiuos reikalavimus vykdyti. Įvykiai atitinka vystimąsi, nuoseklų pakopų atsiskleidimą. Nematau šiame vyksme nieko nenatūralaus ar netikėto. Tai yra ženklas, kad žmonija įgijo visa, kas būtina, ir Žemės rutulyje atliko viską, kas įmanoma.
Visos atskiros krizės, kilusios tam tikrose sistemose, ir bendra krizė, kai esame neviltyje ir nieko nebenorime, kai dėl to, ką padarėme, dar šiek tiek – ir Žemės rutulys liausis egzistavęs, – visa tai byloja: „Priėjome liepto galą! Dabar turime viską sutvarkyti.“ Ir tai vadinama „sąmoningais veiksmais“. Tikėkimės, kad mums pavyks.

(Iš pamokos pagal Baal Sulamo straipsnį „Vienas priesakas“, 2009 03 10)