Baal Sulamas „Taika“: „Bendrus veiksmus žmonės atskyrė, išskyrė į asmeninius: tokius kaip jėga, turtas, valdžia, grožis, alkis, mirtis, pasimetimas ir kita, o atsakomybę už kiekvieną iš šių veiksmų pavedė tam tikram valdytojui. O tada išvystė tokį priėjimą, kaip jiems norėjosi.“
Gyvenime noriu pasiekti visokeriopos sėkmės. Todėl pasveriu kiekvieną gerą man savybę, mėginu ją įgyti, ieškau gamtoje palaikymo. Ir jai pagalbon priskiriu tam tikrą jėgą. Pavyzdžiui, man nepakanka narsos – reiškia, man reikia karo dievo. Kad turėčiau daug pinigų, man reikalingas atsakingas už turtus dievas. Taip „surandu“ gamtoje pagalbines jėgas.
Jeigu man kažkas nepavyksta, ko gero, gamtoje yra ir blogų dievų, kuriuos reikia liaupsinti ir aptarnauti, kad jie irgi atsakytų geruoju. Egoistinis noras nuolatos auga ir kaip atsaką į tai žmogus vysto savyje štai tokį „mitologinį“ santykį gamtos atžvilgiu, priskirdamas savarankiškumą įvairioms gamtos jėgoms ir įvardydamas jas dievais.
Žmonija tam tikru laipsniu perėjo šį etapą per religiją, tačiau kaip ir anksčiau 99% yra įnykusi į prietarus. Žmonės tiki visokio pobūdžio jėgomis, sėkmės ir nelaimių ženklais. Kuo skiriasi raudono siūlo pirkimas nuo aukojimo kokiam nors dievui prie „įslaptinto“ medžio? Tai vienas ir tas pats lygmuo.
Štai kur yra žmonija mūsų „progresyvioje“ epochoje. Prieš tūkstančius metų žmonės pradėjo šią praktiką ir iki šiol nepasikeitė vystydamiesi. Žmonės vis taip pat tiki ypatingų jiems parduodamų daiktų nauda, pinigų aukojimo efektyvumu, o šie pinigai veikiausiai patenka tiesiai į atitinkamo dievo sąskaitą, kad pastarasis atsidėkotų stebuklinga pagalba. Visi tikėjimai ir visos religijos kuriami pagal tokias schemas.
Be vidinio žmogaus išsitaisymo, leisiančio jam užmegzti ryšį su Aukščiausiąja gamtos jėga ir pakilti į jos lygį, − visa kita pagal kabalos mokslą yra stabmeldystė. Juk noriu pakeisti ne save, o kažkokią išorinę jėgą, kad ji būtų man nuolanki.
Taip nuosekliai nuo materializmo atėjome prie tikėjimo, kuris priskiria gamtai sumanymą, valią ir planą – ir visa tai neva galiu pakeisti vienokiu ar kitokiu išoriniu veiksmu. Išeitų, kad paprasta ceremonija leidžia „modifikuoti“ kūrinio programą ir tikslą.
Tad koks gi tai dievas, jeigu jį galima pakeisti? Koks gi jis aukščiausiasis, jeigu jo gerumą galima nusipirkti už „grynuosius“? Štai kokiame žemame lygmenyje yra žmonija.
Jeigu žmogus gauna jėgų, jei pasitelkia daugybę įvairiausių priemonių ir keičia pats save kildamas iki Dievo pakopos, iki Aukščiausiojo, iki Aukščiausiosios jėgos, tai tiktai tada tokia metodika bus praktiška, teisinga ir tikra. Tik šią metodiką galima realizuoti, o kitų kelių paprasčiausiai nėra.

Iš 2011 m. rugpjūčio 1 d. pamokos pagal Baal Sulamo straipsnį „Taika“

Daugiau šia tema skaitykite:

Ateizmas, religija ir kabala

Ar turi Kūrėjas pavidalą?

Kabala pakeis viską

Klausimas: Kaip kabala žiūri į tikinčiuosius ir netikinčiuosius? Pastebiu, jog jūs visą laiką lyg laviruojate tarp jų!
Atsakymas: Jūs teisus.
Religija Kūrėją laiko panašiu į žmogų – t. y. besikeičiančiu priklausomai nuo žmogaus veiksmų. Be to, kiekviena religija Kūrėją ir Jo pasiuntinius vaizduoja kaip jai patogiau. Religijos privalo sugyventi tarpusavyje arba sunaikinti viena kitą, nes jų nuomonė neturi įrodymų – tai tik tikėjimo klausimas. Kas stipresnis – tas ir teisus. Arba veikia taip, tarsi kiti neegzistuotų – kiekvienas savoje parapijoje.
Bet jas visas jungia viena: Dievo santykis su žmogumi priklauso nuo to, kaip žmogus elgiasi su Dievu ir su kitais žmonėmis, kitaip tariant, Dievas keičiasi – jis tai piktas, tai gailestingas. Šitai žmogus stebi savo gyvenime, likime. Vadinasi, Dievą galima apipilti dovanomis, užmokėti už rojų, pamaloninti − ir jis bus mums geras. Galime išmelsti nuodėmių atleidimą, išsipirkti iš bausmės, nuobaudų. Paaukosiu – ir nuo savęs nukreipsiu likimo smūgį. Visa sutvarkyta tartum išorinis žmogaus elgesys keistų ir Dievo santykį su juo.
Ateistai – vertina Dievą kaip gamtą: ji nekintanti, mechaninė, neturi savo proto ir plano, nereaguoja į mūsų požiūrį į ją, tik į „mechaninį“ poveikį.
Kabala – tapatina Kūrėją ir gamtą. Tačiau Kūrėjas turi protą, planą, tikslą. Jis turi jausmus. Todėl vystymosi (evoliucijos) procese žmogų irgi sukūrė būtent tokį – su jausmais ir protu, su dviem priešingomis sistemomis, egoistą, t. y. trokštantį mėgautis kiekvieną savo egzistavimo akimirka, sukūrė tokiu, kad naudodamasis kabalos metodika ir gamtos jėgomis (supančia Šviesa) galėtų pakeisti pats save ir taptų panašus į Kūrėją.
Taip žmogus pasiekia savo savarankiškumo (būdamas kitų būsenų jis yra visiškai valdomas gamtos ir savojo egoizmo, yra nelaisvas), tobulumo, amžinybės ir susilieja su Kūrėju (įgyja Kūrėjo statusą). Kūrėjas kabaloje nesikeičia, nes yra Absoliutas, absoliučiai geras ir todėl negali keistis, keičiasi tik tas, kas anksčiau buvo geresnis/blogesnis, bet ne absoliutas. Todėl kreipimasis į Kūrėją – tai kreipimasis į save, paties savęs įtikinimas, kad būtina išsitaisyti, tapti tokiu kaip Kūrėjas – tapti gėrio etalonu.
Taigi ateistai pertvarko pasaulį, tikintieji meldžia Kūrėją, o kabalistai taiso save ir šitaip ištaiso pasaulį.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kabala, kiti mokslai, religija ir filosofija

Vienas kintamasis nekintančioje tikrovėje

Religija pasitraukia kartu su žmonijos vaikyste

Klausimas: Nesupratau, kaip fizinės kančios gali pagimdyti maldą ir padėti pasiekti kažkokį dvasingumą? Argi materialios kančios susiję su dvasinėmis?
Atsakymas: Fizinės kančios nesusiję su dvasinėmis. Apie kokias kančias kalbi – apie skausmą kojoje? Jei skauda koją, reikia eiti pas gydytoją. Kabala kalba apie santykius su artimu – tik pagal tai galime patikrinti save: ar su mumis viskas gerai, ar ne.
Kodėl materialiame pasaulyje apskritai jaučiame kažkokias kančias, tiesiogiai nesusijusias su dvasiniu keliu? Nes pasakyta, kad „kančios suminkština kūną (egoizmą)“ ir priartina prie klausimo: „Kodėl kenčiame? Kokia yra gyvenimo prasmė?“ Taip palaipsniui žmogus priartėja prie klausimų apie esmę.
Tačiau tai nereiškia, kad suskaudus kojai iškart turiu galvoti apie Kūrėją. Pirmiausia turiu nueiti pas gydytoją ir išsigydyti. Tačiau, jei jaučiu, kad manyje kyla pretenzijos draugams grupėje, tai jau problema, dėl kurios reikia kreiptis į Kūrėją.
Kitaip tariant, vienos kančios jaučiamos „gyvoje mėsoje“ ir irgi kažkaip netiesiogiai veda į tikslą, juk matome, koks laikinas ir niekingas mūsų kūnas bei gyvenimas, ir koks esu silpnas ir priklausantis nuo šio skausmo. O yra kančios, kurios atskleidžia, koks esu priešingas tikslui. Ir tada jau reikia kito gydytojo – ne otolaringologo, o visų gydytojų vyriausiojo gydytojo, sudaužytų širdžių daktaro.
Juk mano širdis, noras – sudaužyti! Sudaužyta mūsų siela, kurią Jis ir turi ištaisyti.
Kreipimasis į Kūrėją (Dievą) esant menkiausiai priežasčiai kilo dėl to, kad egoistiškai supratome ryšį su Juo. Kreipiamės į Jį siekdami sau gerovės, o ne ištaisymo. Todėl žmonės nuolat tiki, kad bus gerai, nors įvyksta atvirkščiai. Tačiau lyg akli nemato rezultato ir nenusivilia, nes egoizmas neleidžia liautis jam dirbus…
Et, jei tik atmerktų akis ir pamatytų, kad Dievo nėra, o yra tik griežtas gamtos dėsnis, kuris verčia prilygti jam – tapti gerais nepaisant savęs.

Iš 2011 m. gegužės 9 d. pamokos pagal knygos „Šamati“ straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Ir kančios pavirs malonumais…

Ieškok ne nuskausminamųjų, o gydymo

Meilės kančios – saldžios

Religija – tai ne visuomeninis, o privatus kiekvieno reikalas. Žmogaus santykis su Dievu – intymi ir nuo visų saugoma paslaptis. Tegul tokia ir lieka. Primesti tam tikrą požiūrį į gyvenimą, jo prasmę, tikslą, aukščiausiąją jėgą (ar yra tokia, kokia ji, aš ir ji) – niekas neturi teisės, netgi tėvai savo vaikams. Tai išplaukia iš to, kad Dievas nėra nei jaučiamas, nei pasiekiamas.
Ypač nepriimtina, kai religija žmogui primeta pasaulėžiūrą. Pavyzdžiui, tvarkydama savo buitį, ji į savo lavinimo ir auklėjimo tinklą įtraukia tėvus ir vaikus – taip įpainioja vaikus ir paverčia juos savo adeptais nepaisydama jų valios.
Religija turi būti kaip klubas: kas nori, tas ir lanko. Jeigu įvairiausios politinės jėgos nesinaudotų religija visuomenei valdyti, iš esmės religija tokia ir būtų.
Bet politikams  naudinga manipuliuoti tikėjimu ir ugdyti žmonių priklausomybę – todėl susiformavo ne tikintieji, o religiniai-politiniai valdantieji, manipuliuojantys minia.
Be to, norinčiųjų iš tikėjimo užsidirbti netrūksta – jie tarsi aptarnauja tikinčiuosius, bet tai yra jų darbas. Religijoje neturėtų būti darbo, specialybės ar mokamos tarnybos.
Kabala – tai ne religija, o žinios, ji ne pardavinėja savo santykį su Kūrėju, o yra metodika, kaip atskleisti aukščiausius Gamtos valdymo dėsnius – todėl visi galime jos mokytis ir perduoti ją vaikams. Nes tai – žinios, ir tu tik mokaisi jomis pasinaudoti.
Kabala yra laisva nuo bet kokių veiksmų, apeigų ar reikalavimų besimokantiems. O išorinis kabalos ryšys su žydų tradicijomis išplaukia iš to, kad judaizmas susiformavo iš žemiškojo, o ne iš dvasinio kabalistinių žinių taikymo.

Daugiau šia tema skaitykite:

Religija pasitraukia kartu su žmonijos vaikyste

Kabala ir religija

Kur religija, o kur kabala

Video klipas rusų k.

Klausimas: pamokose Jūs sakote, kad meditacija riboja žmogų. Bet tai ne tiesa. Joga – tai ryšys, susijungimas su pasauliu, Dievu… Tūkstančiai žmonių pažino Dievą praktikuodami įvairius jogos būdus. Jūs tai neigiate?
Atsakau laidoje „Klausk kabalisto“ (rusų k.):

Klausimus šiai laidai galite pateikti dienoraščio skyrelyje „Klauskite“ arba elektroninio pašto adresu admin.laitman.ru@gmail.com.

Ankstesnės laidos:

„Klausk kabalisto -53“

„Klausk kabalisto -52“

„Klausk kabalisto -51“

Pranešimas: Profesorius Michailas Krickis: Panspermijos teorija (mikroorganizmų pernešimas nuo vieno kosminio kūno ant kito) neatsako į klausimą, kaip Visatoje atsirado gyvybė.
Iki Didžiojo sprogimo prieš 12-14 milijardų metų nebuvo net elementariųjų dalelių.
Po to per keletą minučių atsirado protonai, neutronai, elektronai ir materija pradėjo savo evoliuciją.
Tai įmanoma veikiant Dievui – organizuojančiai sistemai, o ne seneliui su barzda, kaip jį vaizduoja šventovių freskos.
Replika: Iš dalies teisinga. Dievas, Gamta, Kūrėjas – viena jėga, sumanymas, ištiriamas ir suvokiamas, aukštesnysis noras ir protas. Tai neprieštarauja jokiems kanonams, tinka bet kokiai filosofijai ir religijai.
Visi mokslai, religijos, filosofijos skiriasi nuo kabalos praktine realizacija: žmogus privalo suvokti šią Aukštesniąją jėgą, jos sumanymą ir tikslą savyje, šiame gyvenime mūsų pasaulyje.
Tai įmanoma tik praktiškai studijuojant kabalą –  realizuojant vienybę grupėje ir galiausiai visoje  žmonijoje.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Kabala – sąmokslas prieš Dievą ar Kūrėjo pažinimas?“

„Kodėl žmonės tiki Dievą?“

„Kas įrodys, kad Dievas egzistuoja?“

1. Tai, ką žinau apie šį pasaulį, mokslai apie jo prigimtį leidžia man jame egzistuoti.
Mes jaučiame šį pasaulį gavimo savybėje ir priklausomai nuo jos išsivystymo jaučiame ir tiriame pasaulį, t. y., vis daugiau atskleidžiame šioje augančioje mumyse savybėje.
Yra tai, kas laikinai paslėpta nuo manęs ir visų – dar žmonių nepažinta, bet su laiku atskleidžiama. Ir yra tai, kas paslėpta nuo manęs, bet aš galiu pasikliauti žinovais, gydytojais, mokslininkais.
2. Yra tai, kas absoliučiai paslėpta ir nepažinta, ko iš principo žmonės negali pažinti, neįgiję dar vienos galimybės pajausti ir suvokti pasaulį – davimo savybėje. Tokiu atveju, pajaučiamas visiškai nuo mūsų gavimo savybių paslėptas pasaulis.
3. Yra teorijos apie paslėptą pasaulį (Dievą) ir apie tai, ką tai įpareigoja mus daryti. Jos vadinasi tikėjimais arba religijomis.
Jų yra didžiulė įvairovė, jos kupinos prieštaravimų būtent dėl to, kad ta pasaulio dalis paslėpta.
Jų šalininkai kalba ne apie galimybę atskleisti Dievą, o apie galimybę išnaudoti jį šiame ar „tame“ gyvenime ir naudą, nors patys šito nesuvokia.
Jie protingi ir praktiški, bet nemoko prasiskverbti į paslėptą realybę. Jeigu jie būtų joje, veržtųsi atskleisti ją visiems, juk toks tad kūrimo tikslas.
Jie tiesiog įteigia mums tai, ką jiems patiems kažkada įteigė. Puikūs oratoriai ir raštų žinovai neduoda konkrečių rekomendacijų, kaip atskleisti pasaulį. Toks santykis su paslėptuoju pasauliu vadinasi religija, tikėjimu.
4. Yra žmonių, kurie įgijo davimo savybę ir joje suvokia absoliučiai paslėptą (gavimo savybėje) pasaulį. Jie siūlo visiems norintiesiems eiti ir jį atskleisti.
Jie neverčia manęs keisti savo gyvenimo, atlikti apeigų, juk nėra ryšio tarp mano fizinių veiksmų ir davimo savybės.
Jie aiškina man abiejų pasaulių sandarą ir kaip visiškai juos atskleisti – ne tikėti Dievą, o atskleisti Kūrėją.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Svarbiausia – sielos ištaisymas“

„Kai išaugi iš „mažo žmogaus“ rėmų“

„Kabala ir pasaulinės religijos“

Klausimas (iš dienoraščio anglų k.): Stebiu pamokas jūsų tinklapyje, daug ko pasisėmiau. Esu filosofijos dėstytojas iš Brazilijos. Mane domina, ką kabala mano apie Barucho Spinozos – žymiausio XVII amžiaus mąstytojo – filosofiją?
Spinoza kalbėjo apie Dievą kaip apie Gamtą. Dievas – tai ne kažkas iš išorės, o viduje glūdinti Gamta (ši sąvoka apima energiją ir visus objektus visatoje). Kaip kabala vertina Dievą? Ar ji pritaria tam, kaip ją traktuoja Spinoza?
Atsakymas: Apibrėžimas „Dievas kaip Gamta“ kabaloje ir Spinozos filosofijoje labai skiriasi. Aukščiausioje jėgoje esantis protas, valia, sprendimas, tikslas ir programa, jos iškilimas virš gamtos, priežastingumas bei pirmumas ir kt. Aš pageidaučiau, kad jūs pats tai išsiaiškintumėte – tam pakanka perskaityti keletą Ball Sulamo straipsnių: „Kabala ir filosofija“, „Kabalos mokslo esmė“,„Vidinis nušvitimas“ („Mokymo apie dešimt sfirot“ 1 d.). Man bus labai malonu pabendrauti su jumis (nuo rugpjūčio 26 d. iki rugsėjo 2 d. būsiu Argentinoje).

Daugiau šia tema skaitykite:

„Kabalos ir filosofijos lyginamoji analizė, 1 dalis“

„Kabalos ir filosofijos lyginamoji analizė, 2 dalis“

„Ar turi Kūrėjas pavidalą?“

Klausimas: Vienoje iš Jūsų laidų girdėjau, kad žmogus neturi sielos. Ar galite smulkiau paaiškinti, ką turėjote omenyje? Juk Jūs nuolat kalbate apie Dievą, nejaugi netikite siela?
Atsakau laidoje „Klausk kabalisto“ (rusų k.):

Klausimus šiai laidai galite pateikti dienoraščio skyrelyje „Klauskite“ arba elektroninio pašto adresu admin.laitman.ru@gmail.com (tiek vaizdo, tiek garso formatu).

Ankstesnės laidos:

„Klausk kabalisto – 13“

„Klausk kabalisto – 12“

„Klausk kabalisto – 11“