Klausimas: Po metų kabalos studijų siaubingai išaugo norai – garbės, valdžios ir žinių lygmenyje. Norisi apsiginti disertaciją, kurią šiuo metu rašau, pasiekti sėkmės moksle. Tačiau niekas, išskyrus kabalą, jau nebeįkvepia. Ir mokslas neatsakys į mano klausimus – tai kam jam leisti laiką. Mesti viską, rasti mažame miestelyje darbelį, kad užtektų pragyvenimui, ir visą laiką paskirti kabalai?
Atsakymas: Paprastam žmogui rekomenduoju patikimą specialybę, karjerą, darbą. Bet jeigu jūs jaučiate norą tapti kabalistu mokslininku, tuomet reikia atsisakyti karjeros žemiškame gyvenime. Tačiau tai atsitinka netgi prieš savo valią, jeigu žmogus yra nusiteikęs gilintis į kabalą. Visgi tai visiškai nebūtina, kad išsitaisytum ir pasiektum tikslą. Panašiai kaip mūsų pasaulyje yra mokslininkai ir tie, kurie pasinaudoja jų darbo rezultatais.

Klausimas (iš dienoraščio ispanų kalba): Aš jaunas. Iš savo dvasinio kelio stengiuosi „pašalinti“ norus, kurie mane atitraukia nuo tikslo. Todėl man nėra būtina seksas, šlovė, garbė, pripažinimas ir t.t. Viską atiduodu kabalos platinimui. Ar teisinga tai, ką darau? Ar teisingas mano kelias?
Atsakymas: Ne! Jūs turite, privalote gyventi normalų gyvenimą kaip paprastas žmogus. Ir jį papildyti kabalos studijomis, kurios jums paaiškins, ką savyje turite pakeisti, kad pasiektumėt tikslą – supanašėti su Kūrėju.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Profesija ir dvasinis vystymasis“

„Disertacija ar kabala?“

„Kabala, darbas ir harmonija su gamta“

Klausimas (Gintaras): Prieš ketverius metus aš troškau mokslo, žinių, mačiau tame didelę prasmę, netgi gyvenimo būdą, įstojau į doktorantūrą (specializacija – aplinkos apsaugos teisė). Bet po to, kai sužinojau apie kabalą (2006 m., o virtualiai mokausi pusę metų), palaipsniui pasikeitė vertybės – iš materialių į dvasines, tam didelės įtakos turėjo 2008 metais įvykęs kongresas Izraelyje. Kabaloje aš matau didelę dvasinę prasmę, kabala tampa tikru mano gyvenimo tikslu. Ką man daryti su savo žemišku mokslu, kuris manęs daugiau netraukia, nes žinau, kad tik keisdamas pats save žmogus kurs harmoniją ir jį supančiame pasaulyje. Kilo problema, kad aš nesugebu pabaigti disertacijos taip, kaip norėčiau (integruodamas kabalistinius elementus), kadangi teisės srities mokslininkai teisinių aplinkos problemų sprendimą suvokia tik kaip teisinių normų, programų, kurios padėtų sumažinti anglies dvideginio emisiją ir t.t., rengimą. Nors man jau aišku, kad tai bus neefektyvu ir beprasmiška. Jaučiu, kad vietoj savo mokslo norėčiau versti kabalos tekstus, ką nors aktualaus rašyti/padėti rašyti žiniasklaidoje, t.y. platinti.
Ar turiu ir toliau rašyti disertaciją „kaip priimta“, vien tam, kad egoistiškai gaučiau mokslinį laipsnį, ar vis dėl to palikti doktorantūrą? Ar tai nereikš, kad žinių troškimo vystymąsi nutraukiau per daug greitai, kai tai turėtų praeiti palaipsniui? O gal manyje atsiradęs tuštumos jausmas ir yra ženklas, kad atėjo laikas baigti žaisti „vaikiškus žaidimus“ ir visą energiją nukreipti į kabalos mokymąsi?
Atsakymas: Aš taip pat rašiau disertaciją tema „Kabala kaip iracionalaus pažinimo metodas“, nors man asmeniškai kabala – pats racionaliausias mokslas. Ir kai kur turėjau rašyti tai, su kuo pats nesutikau, nes kitaip būčiau neapsigynęs. Apsigyniau (Rusijos Mokslų Akademijos Filosofijos institute) ir po to galėjau kalbėti visai kitame lygyje, kaip filosofijos mokslų daktaras. Dalyvaudamas forumuose, duodamas interviu kaip mokslų daktaras aš jau kažką keičiu žmonių sąmonėje. Manau, kad jūs privalote pabaigti savo darbą. Mokslas jums neduoda galimybės rašyti „prieš mokslą“, kol jūs dar ne mokslininkas, – iš pradžių jūs turite tapti mokslininku, o paskui jau turėsite teisę stoti „prieš mokslą“ – siūlyti savo požiūrį į problemą ir jos sprendimo būdus. Darykite tai etapais. Sėkmės jums, pasiruošęs bendradarbiauti rašant jūsų temą! Beje, štai paprastas ir populiarus straipsnis, supažindinantis su šiuolaikinės filosofijos padėtimi, – viskas, kaip ir pranašavo Baal Sulamas, – straipsnis „Kabala ir filosofija“.