Iš pasiruošimo kongresui pamokos (2018-06-18)
Viskas priklauso nuo mūsų požiūrio į savo dvasinę kibirkštį. Kai jaučiame, kada ji gęsta, bloškia mus žemyn ir kada pakelia, turime galimybę likti nepriklausomi nuo jos ir patys spręsti, kokios būsenos bus mumyse ši kibirkštis. Jei teisingai ją išnaudosime, tai ji visada trauks mus pirmyn.
Kibirkštis – tai mūsų ryšys su Kūrėju, su dvasine tikrove. Nesvarbu, teigiamas ar neigiamas ryšys, svarbiausia, kad jis yra! Turime padėkoti už blogą būseną, kaip už gerą. Priešingai, kai kibirkštis prigęsta, Kūrėjas suteikia mums galimybę patiems uždegti ją, uždegti pačius save.
Vystymasis materialiame pasaulyje taip pat reikalauja nesilaikyti įsikibus ankstesnių pasiekimų, jei nori judėti pirmyn. Taip vyksta bet kurioje vietoje. Kodėl gi mums taip sunku priimti dvasiniame vystymesi, kad vakarykščiai pasiekimai virsta į šiandienos kritimus, į pakopą, nuo kurios turime pakilti?
Materialiame vystymesi tai suvokiama kaip natūralus procesas, juk mus pirmyn stumia egoizmo jėga. O dvasiniame šį principą labai sunku priimti, nes tenka judėti vadovaujantis tikėjimu aukščiau žinojimo, per dvasinį nubudimą, o ne egoistinį (interesą).
Net jei egoizmas nemato jokios naudos sau, jokios perspektyvos, vien tamsą, ir nestumia mūsų pirmyn, reikia kažkaip paskatinti save, rasti dvasinės motyvacijos.
Tai įmanoma tik dešimtuke, mums susivienijant. Jei visi, išskyrus vieną, kuris patiria kritimą, sujungia savo taškus širdyje, nepaisydami savo egoizmo, pamindami jį, ir taip žvelgia į draugą, tai perduoda jam savo dvasinę jėgą.
Aptikus, kad vienas iš draugų išgyvena kritimą, kiti devyni sąmoningai aiškinasi savo egoizmą ir sumažina jo vertybes iki minimumo. O savo susijungimą, taškus širdyje, kūrimo tikslą ir Kūrėją – išaukština.
Ir tada šis potencialų skirtumas: tarp vienijimosi grupėje ir susipriešinimo joje, dvasingumo vertingumo ir jo ignoravimo, garantuoja įtampą, su kuria jie daro įtaką draugui, suteikdami jam dvasinę jėgą. Jis pabunda nuo šios jėgos ir gali naudotis ja, kad galėtų pajudėti ir įsijungti į dešimtuką. Iš esmės, jo kritimas pasitarnauja kaip priežastis bendram visų pakilimui.
#228603

Iš 2018 m. birželio 18 d. rytinės pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Pakelti kritusį draugą

Aš gimdau Kūrėją

Vakarykščiai pasiekimai virsta į šiandienos kritimus

Klausimas. Ar gali teksto vertimas ar kitas platinimo darbas padėti įveikti dvasinį kritimą?
Atsakymas. Darbas su tekstais – tai mūsų veiklos pagrindas. Knyga niekur nedingsta. Ji turi aukščiausią dvasinę šaknį. Net jeigu knyga įdėta į kompiuterį, tai vis tiek knyga, tekstas. Dvidešimt dvi ivrito raidės sudaro dvasinį kli (indą).
Skaitydamas ir tuo pačiu metu ruošdamas tekstą kitiems, tampi kanalu tarp Kūrėjo ir to, kuris skaitys. Tuomet aukštesnioji Šviesa pereina per tave. Antraip užkemši kanalą ir nieko negauni iš viršaus.
Viskas sukurta tokiu būdu, kad yra aukštesnysis – Kūrėjas, tu ir kažkas trečias. Turi praleisti Šviesą iš Kūrėjo per save žemesniajam.

Baal Sulamas knygos ,,Gyvenimo medis“ Pratarmėje rašo: ,,Žmogus gyvena ne dėl savo asmeninių poreikių, o dėl visos grandinės poreikių taip, kad kiekviena grandinės dalis negauna gyvenimo Šviesos savo vidun, o perleidžia Šviesą visai grandinei“.
Kai žmogus perleidžia gyvenimo Šviesą per save kitiems, jo niekas neberiboja. Tai yra nuostabus dalykas, nes tuomet žmoguje telpa visa begalinė Šviesa. Jis neužkerta Jai kelio, o perleidžia per save, ir todėl visa Šviesa tampa jo.
Sykiu jis mėgaujasi tuo, kad pats susilieja su Kūrėju, sujungia Jį su visais kitais ir pripildo kitus panašumo į Kūrėją. Ar gali būti kas nors stipresnio už tokią būseną? Negali.

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvasinių pakopų pajutimas

Kur yra dvasinis pasaulis?

Kada baigsis tavo kilimai ir kritimai?