Dvasiniame kelyje mūsų laukia nemažai problemų. Juk dvasinis vystymasis prieštarauja mūsų norui ir yra nukreiptas į mums priešingą būseną. Todėl turime tarsi „išoperuoti“ save.
Ir tai visiškai realizuojama per išmintį, kurią įgyjame mokydamiesi, ir pasitelkę kabalos moksle slypinčią galimybę pritraukti Šviesą. Taigi turime reikiamas priemones ir instrumentus. Taip ir judame į priekį.
Baal Sulamas laikraštyje „Tauta“ rašė: „Visi gyvūnai visiškai pasikliauja gamta. Jie nesugeba jos kaip nors vystyti arba padėti sau be jos.“
Jie juda pirmyn instinktyviai tiek, kiek keičiasi iš vidaus, pagal vidines ir išorines gamtos komandas. Visi lygmenys (negyvasis, augalinis ir gyvūninis) per visą istoriją vystėsi.
Sakykime, per 15 milijardų metų net negyvoji materija keitėsi. O kur jau augalijos ir gyvūnijos pasaulis, kuris vystėsi ir kito. Žmogus savo ruožtu pradėjo vystytis beveik paskutinis per pastaruosius 100 − 200 tūkstančių metų. Taip gamta veda pasaulį pirmyn.
Žmogiškoji visuomenė vystydamasi praeina tas pačias pakopas: negyvąją, augalinę, gyvūninę ir žmogaus – bet jau žmogaus lygmenyje. Ir vėlgi žmogus vystosi instinktyviai: stumiamas gamtos jis per prievartą pereina iš vienos būsenos į kitą. Iš istorijos matome, kaip staiga „užsiplieskia“ tautos, sukelia revoliucijas ir vykdo pertvarkas.
Taip ir vystomės, kol galiausiai žmoguje išauga Žmogus. Šis lygmuo atsiskleidžia žmonijai mūsų akyse, ir nuo ankstesniųjų lygmenų jis skiriasi žmogaus gebėjimu „paimti“ vystymosi dėsnius į savo rankas, prilygti Kūrėjui, pakilti aukščiau gamtos, paspartinti ją.
Gamta vysto mus tam tikru greičiu iki šešto tūkstantmečio pabaigos, naudodama „vystymosi volą“ kančių kelyje, o Žmogus šias jėgas ima į savo rankas ir vystosi greičiau, vedinas savo noro.
Vystymosi dėsnyje jis mato ne blogį, o trokštamą gerovę ir šitaip realizuoja save kaip Žmogus, prilygstantis Kūrėjui. Jis ima pavyzdį iš Kūrėjo, mokosi to, ką Kūrėjas atlieka kūrinyje ir nori elgtis taip pat.
Kažkada žmonės tyrė paukščiukų perėjimo procesą, sukūrė inkubatorius ir pasiekė, kad būtų patenkinti jų augimo poreikiai. Ir štai kasdien turime reikiamą kiekį kiaušinių ir nepriklausome nuo vištos vystymosi dėsnių.
Lygiai taip turime elgtis ir su savimi. Todėl Baal Sulamas tęsia toliau: „Kitas dalykas – žmogus, kuriam suteikta minties jėga. Dėl šios jėgos stebuklingos savybės žmogus išsilaisvina iš gamtos pančių ir vysto ją. Žmogaus funkcija − sekti gamtos veiksmus ir atlikti savo darbą taip pat, kaip ji.“
Be to, straipsnyje „Taika pasaulyje“ Baal Sulamas rašo: „Dvi valdžios veikia vystymosi procese.
Viena iš jų – „dangaus valdžia“, garantuojanti, kad visa, kas bloga ir žalinga, taps tuo, kas gera ir naudinga, tačiau „savo laiku“ – einant sunkiu ir ilgai trunkančiu keliu, kai „besivystantis objektas“ patiria skausmą ir baisias kančias, nes yra po „vystymosi volu“, neįtikėtinai žiauriai paminančiu jį po savimi.
Kita valdžia – tai „žemiška valdžia“, kuri atstovauja žmones, paėmusius valdžią į savo rankas virš vystymosi dėsnių. Galėdami visiškai išsilaisvinti iš laiko pančių, jie žymiai pagreitina pabaigos atėjimą, t. y. visišką subrendimą, galutinį išsitaisymą, kas ir yra vystymosi pabaiga.“

Iš 2011 m. vasario 27 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Šlovingų darbų išvakarėse

Nuo ko prasideda žmogus?

Inkubatorius sielai vystytis

Klausimas: Gerai ar blogai fantazuoti siekiant dvasingumo?
Atsakymas: jeigu žmogus mokosi tik iš Baal Sulamo knygų ir stengiasi pamiršti ankstesnius paklydimus ir stereotipus, tai pamažu atsikratys visų fantazijų.
Reikia pradėti jausti naują realybę, o tai ne fantazija! Kaip dabar jaučiame šį pasaulį, taip turime pajausti ir pasaulį, kurio šiandien dar nejaučiame, o ne išgalvoti jį sau!
Dabar nejauti dvasinio pasaulio. Tau apie jį pasakoja, tačiau tu negali jo įžiūrėti, tu lauki ir veržiesi jo link, atlieki įvairius veiksmus ir pratimus, kad tik jį pajaustum. Labai stengdamasis, treniruodamasis žmogus pajaučia dvasinį pasaulį, nors anksčiau neturėjo tam jokių gabumų.
Taip būna visuose šio pasaulio užsiėmimuose: jeigu kuo nors rimtai užsiimu, pradedu tai jausti ir suprasti. Iš kur tai? Mes tiesiog pamirštame, kad esame vienoje bendroje sistemoje, kur visi tarpusavyje susiję.
Todėl, jeigu aš, pavyzdžiui, visai nejausdamas ir nesuprasdamas augalų, užsiimsiu sodininkyste ir imsiu rūpintis gėlėmis, palengva jas pajausiu, susidarysiu apie jas įspūdį, – tarp mūsų užsimegs ryšys.
Kaip jis atsiras? Esmė ta, kad mes jau nuo pat pradžių esame susiję su visomis realybės dalimis. Ir dabar šiais pratimais tik pažadinu jau egzistuojantį ryšį – nesukuriu nieko naujo. Kadangi iš visų jėgų stengiausi ir norėjau – sistema man tapo aiški.
Tas pats ir su dvasiniu pasauliu! Mes jau esame Begalybės pasaulyje. O kadangi stengiamės, studijuojame Aukštesnįjį pasaulį, mėginame tai daryti kartu su kitais – atskleidžiame šią sistemą. Atskleidžiame tai, kas jau yra! Nėra nieko, apie ką būtų galima paklausti: „Iš kur tai atsirado?“, „Ar gi tai ne fantazija?“. Tai ne fantazija! Man tik reikia treniruotis, kad tapčiau jautrus tam, kas jau egzistuoja.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Realybė už „sienos“

„Buvome tarsi sapne“

„Dvasingumas – integrali sistema“

Klausimas: Esu ištekėjusi 25 metus. Praėjus maždaug metams po vedybų pajutau neatitikimą, bet nepraradau vilties, kad padėtis pagerės. Buvo pakilimų ir kritimų, bet meilės vyrui neliko. Šiandien aš noriu skirtis, bet abejoju – ar tai mano likimas, su kuriuo turiu susitaikyti? O gal man laikytis šeimos ir rūpintis savo tolesniu tobulėjimu? Mano vyras geras žmogus, bet dvasingumas jo nedomina, o aš dieną ir naktį rūpinuosi gyvybiškai svarbiais klausimais.
Atsakymas: Tikrasis dvasinis tobulėjimas niekaip neturi keisti išorinio žmogaus gyvenimo. Jūsų vyras vertas pagarbos už jo santykius su jumis ir šeima. Mes neturime teisės iš kitų reikalauti dvasinio tobulėjimo – „dvasiniuose dalykuose nėra prievartos“ – tai vienas iš aukštesniojo pasaulio įstatymų. Pažeisdama jį pirmiausiai kenkiate sau. Jeigu jūsų šeimyninis gyvenimas šiame pasaulyje yra „normalus“, turite taip gyventi ir toliau bei pati dvasiškai tobulėti. Jūs neteisingai suprantate tobulėjimo prasmę – tai meilė artimui!