Pateikti įrašai su dvasinis žyme.


Darbas širdyje

Dvasinis darbas, Ketinimas, malda

каббалист Михаэль ЛайтманMalda – tai darbas širdyje, nes protas jam priešinasi, ir reikia eiti prieš jį. Kitaip tariant, prašau Kūrėjo to, kam priešinasi visa mano esybė, ir todėl kiekvienam maldai reikia ypatingo darbo širdyje, juk noriu eiti prieš savo protą, įrodinėjantį man visiškai priešingus dalykus.
Tačiau nenoriu suprasti protu, kad verta dirbti dėl Kūrėjo, noriu dirbti būtent tikėjimu aukščiau žinojimo.
Įdomu, kaip tai veikia, juk jaučiu, kad visa manyje tam priešinasi: nenoriu vienybės, mokytis, altruistinių veiksmų, platinimo, ryšio su draugais. Nenoriu pasitelkti jokių priemonių, kurios priartins mane prie Kūrėjo.
Ir šis vidinis priešinimasis kasdien vis akivaizdesnis, tačiau kaskart turiu elgtis priešingai. Matau tą nenorą viduje ir tiksliai įsivaizduoju, kur jis mano egoizme, bet iš išorės turiu daryti visiškai priešingai.
Niekas manęs į tai netraukia ir neįpareigoja, niekas neverčia, tačiau pats stengiuosi rasti jėgų tam, kad ką nors atlikčiau dėl davimo aukščiau savo proto. Būtent taip pereiname iš žinojimo į būseną „aukščiau žinojimo“, aukščiau noro. Tai ir yra perėjimas iš materialaus pasaulio į dvasinį. Visas dvasinis pasaulis sukurtas virš žinojimo, virš mano įprastinio noro.

#274374

Iš 2020 m. lapkričio 22 d. rytinės pamokos „Tikėjimas aukščiau žinojimo“

Daugiau šia tema skaitykite:

Širdyje slapta auganti malda

Vidinis darbas

Malda – pokalbis su Kūrėju

Komentarų nėra

Suprasti tikrąją gyvenimo vertybę

Gyvenimo prasmė, Kūnas ir siela, Sveikata

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas: Viena vertus, koronavirusas parodė, koks vertingas žmogaus gyvenimas, kita vertus, kaip lengva jam suduoti smūgį. Kaip suderinti šias dvi priešybes?
Atsakymas: Taip visuomet vyksta gyvenime. Iš vienos pusės, gyvenimas neįkainojamas, iš kitos – nieko vertas. Negalime išspręsti šio paradokso, nes nesuprantame tikrosios gyvenimo vertybės.
Juk ji slypi ne gyvūniniame, o dvasiniame lygmenyje, kuris aukščiau materialaus, nes yra amžinas ir tobulas. Tik tenai galime lyginti, gretinti, įvertinti mūsų gyvenimus ir siekius.
O apie savo žemišką gyvenimą nieko doro nežinome. Nežinome nei savo veiksmų, nei poelgių prasmės. Nežinome, kas iš tikrųjų su mumis vyksta. Atrodo, gyvename, keliamės, einame dirbti, grįžtame namo, kažkuo užsiimame, auginame vaikus. Ką darome šiame gyvenime? Nieko.
Tik jeigu rimtai panorėsime sužinoti gyvenimo prasmę ir remdamiesi ja, pagal ją imsime kurti savo gyvenimą, tuomet iš tikrųjų galėsime pasakyti, kad egzistuojame.
#267173

Iš 2020 m. gegužės 17 d. pamokos rusų k.

 

Komentarų nėra

Gydytojo siela

Sveikata

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas: Kas yra gydytojas dvasine prasme?
Atsakymas: Tai labai sudėtinga tema, nes paprastas žmogus patiki gydytojui brangiausią dalyką, kurį turi, nes negyvena dvasinio, o tik įprastą gyvūninio kūną gyvenimą. Ir kai gyvūno kūnas nebepaklūsta jam, žmogus tikisi, kad jis paklus gydytojui. Taigi, gydytojas šiuo atžvilgiu yra aukštesnioji būtybė.
Gydytojas jaučia šį žmogaus požiūrį ir, savaime aišku, didžiulę atsakomybę. Jis negali dirbti atmestinai, nors turi dešimtis ar net šimtus pacientų. Ir taip – kiekvieną dieną. Atsiranda naujų, senieji daro jam spaudimą ir t.t. Tai – didžiulis darbas. Niekas nemoko gydytojų būti dievais ir niekas jiems nesuteikia rimtos psichologinės paramos. Apskritai, neturime aiškaus medicininio kodekso, nežinome, kaip elgtis su pacientu, kai šis perša gydytojui savo sureikšmintą požiūrį į jį.
Dabar tokių paciento ir gydytojo santykių nėra, kokie buvo visose senovės visuomenėse, kai pacientas iš esmės žinojo, kad gyvena ir miršta, o gydytojas gali jam tik kažkuo padėti, bet ne taip, kaip šiais laikais, kai gydytojas iškeliamas ant pjedestalo, kai žmogaus gyvenimas yra jo rankose, ir viskas! Tai – labai sudėtinga. Paprastam šiuolaikiniam žmogui labai sunku būti ant tokio pjedestalo.
Klausimas: Kodėl žmonės nekeičia savo profesijos, – taip juk būtų lengviau?
Atsakymas: Ne, jie negali pakeisti, išeiti. Gydytojas – tai ne tik profesija. Pirma, norint tapti gydytoju, reikia 10–15 metų studijuoti. Antra, tai didžiulė atsakomybė prieš visuomenę, šeimą, visus. Trečia, tai ir garbė, ir pagarba, ir visuomenės požiūris į gydytoją. Tai veikla, kurios taip paprastai nemesi. Todėl medikas jaučiasi tarsi gniaužtuose. Visa medicina yra netinkamos būklės, bet dabar ji vis dėlto pradeda tai jausti, o kai kur imama galvoti, kaip tai sutvarkyti. Bet, deja, tai labai sunkus supratimo, apsivalymo ir ištaisymo kelias.
Klausimas: Kaip padėti gydytojams?
Atsakymas: Gydytojams galima padėti, jei šalia bus dvasininkas. Nesvarbu koks, tai gali būti psichologas, iš esmės – tai yra tas pats. Bet jis turi būti šalia, jis turi perimti iš gydytojo visą psichologinę paciento iškrovą. Kai, pavyzdžiui, gydytojas pacientui leidžia vaistus, tai dvasininkas iš kitos pusės tarsi laiko jį už rankos. Šiuo atveju žmogaus ir dvasinė, ir fizinė būklė yra prižiūrimos. Juo rūpinamasi, su jo siela ir kūnu dirba du specialistai.
Be to niekur nedingsime, nes mūsų siela nuolat tobulėja. Ji tampa vis sudėtingesnė, todėl – trapi. Kadangi tai – nuolat tobulėjanti sistema, atskleidžianti vis daugiau ir daugiau savo sudėtingų posistemių, jos neįmanoma paprastai sutvarkyti. Todėl net paprasčiausias žmogus šiandieniniame pasaulyje nėra toks pat, kaip anksčiau.
Paimkite kokį nors žmogų, gyvenusį prieš 200 metų: rašytoją, poetą ar dailininką ir pasikalbėkite su juo. Pamatysite, kad šiandieninis benamis yra aukštesniame psichologiniame lygmenyje, psichologiškai subtilesnis ir pažeidžiamesnis, nei inteligentas, gyvenęs prieš 200 metų. Todėl nieko nepadarysi: šiais laikais turime labai rimtai rūpintis žmonėmis.
Klausimas: Kuri sunkesnė – sielos ar kūno liga?
Atsakymas: Vidinė sielos liga yra daug sunkesnė, nes ji yra visų ligų pagrindas! Visų! Jei žmogaus požiūris į pasaulį teisingas, galite jį panardinti į ledinį vandenį ir laikyti valandą, ir jam nieko neatsitiks.
Klausimas: O koks požiūris į pasaulį yra teisingas?
Atsakymas: Teisingas požiūris, kai žmogus yra pusiausvyroje ne tik su fizine, bet – svarbiausia – ir su vidine prigimtimi. Jis nesijaučia atskirtas nuo jos.
Klausimas: Kaip pasiekti šį efektą?
Atsakymas: Tam yra technikos. Bet ne rytų, nors jos iš dalies to pasiekia. Tiesa, jos nebesugeba priartėti prie šiuolaikinio žmogaus, nes iš esmės jos labai primityviai derino žmogų su gamta, su aplinkiniu pasauliu, kad žmogaus ir gamtos vidiniai pasauliai kažkaip susijungtų.
Problema ta, kad negyvasis, augalinis ir gyvūninis gamtos lygiai egzistuoja vienas kitame (negyvoji, augalų, gyvūnų), o žmogus progresuoja, vystosi dideliu greičiu. Todėl staiga jis pasijunta esąs už gamtos ribų, virš jos, kuria tam tikras dirbtines egzistencijos, gyvenimo formas. Jis peržengia gamtos rėmus.
Tai mums nutiko jau prieš tūkstančius metų, bet labiausiai atitrūkome nuo Viduramžių, per pastaruosius 300–400 metų. Ir nieko negalime padaryti: didžiulis mūsų atsiribojimas nuo gamtos ėmė kelti įvairiausių problemų – psichologinių, fizinių ir kitų. Viena vertus, mes tarsi kompensuojame jas žiniomis apie savo prigimtį ir mechaniškai stengiamės jas kažkaip papildyti.
Kita vertus, negalime toliau harmoningai gyventi gamtoje kaip žvėrys, gyvūnai – nebesame gamtos dalis. Mes jau pakilome aukščiau „žmogaus“ lygio. Žmogus gyveno beveik kaip gyvūnas iki maždaug XV a., o po to išsiveržė pirmyn ir šiandien nepriklauso gamtai, yra virš jos. Todėl bandome ją pavergti, sutraiškyti, dominuoti. Bet, žinoma, nieko gero iš to neišeina.
Klausimas: O ko reikia?
Atsakymas: Kad suprastume, kaip mes galime papildyti gamtą, o gamta – mus.
Klausimas: Pokalbį pradėjome nuo to, kad dar studijuojant mediciną žmoguje kaupiasi savižudybės rizika. Kokios „piliulės“ pagelbėtų jam su įgytomis žiniomis sukaupti jėgų, padėsiančių atremti šią grėsmę?
Atsakymas: Žmogus turi suprasti, kokiame pasaulyje gyvena. Jis turi pamatyti mūsų pasaulio vientisumą ir save šiame pasaulyje, kaip aukščiausią neatsiejamą dalį, papildančią mūsų pasaulį. Ir kaip nuo jo priklauso visas pasaulis, jo harmonija, vidinė ir išorinė žmogaus harmonija su gamta. Tada viskas bus teisingai, nekils jokių problemų gydytojams ar visuomenės pretenzijų gydytojui.
Klausimas: Kaip jam nuolat sugrįžti prie šio žinojimo, kad pasisemtų iš jo stiprybės?
Atsakymas: Tam reikia gydytojus mokyti, grubiai tariant, ne tik apie piliules. Vienu metu vyksta ir sielos taisymas. Nieko nepadarysi, būtina taisyti sielą. Gydytojas nėra tik gydytojas. Negalime atplėšti vidinės žmogaus dalies nuo išorinės ir nedirbti su siela, nes niekas nežino, kas tai yra. Mes visa tai turime atskleisti žmoguje kaip vieną bendrą visumą. Tik taip galėsime suprasti sveikatą.
Sveikata iš esmės yra visų žmogaus dalių ryšys, o šiais laikais pagrindinė problema yra žmogaus „psiche“ (siela), kuri išeina iš pusiausvyros ir kurią reikia subalansuoti. Mes prieisime prie to, bet kiek dar kančios ir supratimo reikės! Kadangi gydytojai šiais laikais patys patiria tokias būsenas, todėl jie mums padės. Gydytojai įsitikins, kad būtent to jiems trūksta, o pacientas – nedalomas. Todėl visose ligoninėse, klinikose ir apskritai gyvenime žmogų turi lydėti toks specialistas, kuris padėtų subalansuoti jo sielą. Juk medicina (sveikata) – žmogaus sistemų pusiausvyra.
Kiekvieną iš jų sudaro dvasinė ir materialioji dalys. Kaip paveikti materialiąją dalį gydytojai mokosi, tačiau yra ir dvasinė dalis. Jeigu ją subalansuosime, tada ir iš medicininės įrangos, iš visų teigiamų, neigiamų dalelių, jonų, kurie klaidžioja mumyse, gausime didžiulį krūvį.
Pasitelkdami dvasinę pusiausvyrą, teisingą požiūrį į save, į pasaulį, subalansuosime save taip, kad tai paveiks ir mūsų materialiąsias dalis, nesančias pusiausvyroje. Tai iš principo ir vadinama „liga“ arba „sveikata“ – mūsų pusiausvyra visuose lygmenyse.
#260517

Iš 2020 m. sausio 28 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Komentarų nėra

Kabala – lyrikos ir pragmatikos junginys

Kabala, Kabala ir kiti mokslai

каббалист Михаэль ЛайтманKabala – tai lyriškiausias ir kartu pragmatiškiausias mokslas. Yra žmonių, kurie viską jaučia, ir yra tokių, kurie šiuos jausmus perveda į įvairiausias funkcijas, matematines lygtis, ryšius, santykius.
Pavyzdžiui, matematika aprašo visus santykius, kurie tik galimi gamtoje visuose lygiuose, visose būsenose. Ir ji kelia tai į tam tikrą tarpusavio ryšių sąveiką, vadinamą formulėmis. Mes šių formulių nesuprantame ir nežinome, kas už jų slypi. Bet jei žinotume, tai jos mums būtų gyvos.
Lygiai tas pats vyksta ir kabalos moksle. Ji aiškina mums įvairiausių ryšių sąveiką to pasaulio, kurio mes nejaučiame – dvasinio.
Dėl ko tada mokytis kabalos, jei nejaučiame dvasinio pasaulio? – Dėl to, kad priartėtume prie jo.
Tokiu būdu pragmatika ir lyrika, fizika ir lyrika, matematika ir jausmai susiję tarpusavyje. Pavyzdžiui, algebroje gamta apibrėžiama matematiniais ženklais.
Taip pat ir kabaloje jausmai išreiškiami įvairiomis schemomis, raidinių ženklų junginiais. O jei atversite „Mokymosi apie dešimt sfirų“ originalą, pamatysite labai sudėtingų sakinių, bet jie visi kalba tik apie tai, kaip mes suvokiame Aukštesnįjį pasaulį. Juose nėra nieko kito, išskyrus aprašymą Aukštesniojo pasaulio, kurį žmogus pats patiria.
Kabaloje nėra jokios mistikos, jokio religingumo. Mes kalbame apie tai, ką žmogus atskleidžia savo jausmuose, taip aiškiai, kad gali šiuos jausmus sugraduoti, teisingai pasverti, išmatuoti, aprašyti jų santykį. Jis praktiškai pasineria į pamatinę visatos plokštumą, kurioje egzistuoja viso labo tik dvi jėgos: gavimo ir davimo.
Davimo / meilės jėga – tai Kūrėjo jėga, kuri kuria aukščiau savęs kūrinio savybę – gavimo savybę. Abi jėgos veikia viena kitą. Kūrinys augdamas daro įtaką Kūrėjui, o Kūrėjas pagal Savo planą vysto kūrinį. Ir visa tai vyksta dinamikoje, kuri išreiškiama formulėmis ir brėžiniais.
Tai ir yra kabalos mokslas, t. y. Aukštesniojo pasaulio fizika, kartu su jos matematika, geometrija ir lyrika. Juk čia yra tokie dalykai, kuriuos mes suvokiame, jaučiame ir perduodame vienas kitam jutimiškai. Bet pageidautina, kad už šių jausmų būtų rimtos formuluotės. To trūkumas mūsų pasaulyje neleidžia psichologijai ir psichiatrijai tapti mokslais. O dvasiniame pasaulyje mes galime tiksliai aprašyti mūsų pojūčius, sugrupuoti, pakartoti, grįžti prie jų, perduoti kitiems. Kiekvienas atkuria juos savyje, ir taip tai tampa tikru mokslu.
#240025

Iš 2018 m. lapkričio 11 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Kabalos mokslo ypatumai

Matematika – aukščiausia visatos harmonija

Kabala – individualus mokslas?

Komentarų nėra

Kaip atsiskleidžia aukštesnysis pasaulis?

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманIšsitaisyti galima tik pasitelkus Torą, aukštesniąją Šviesą, kuri nuo pat pradžių buvo užpildžiusi bendrąją sielą, o paskui išėjo iš jos ir liko išorėje, kaip ją supanti Šviesą.
Šviesa laukia, kada norai bus pasirengę, kad įeitų į juos pagal savybių panašumo dėsnį. Todėl visi išsitaisymai galimi tik per vienybę: fizinę ir dvasinę. Reikia stengtis susijungti, kol liausimės jausti, kad kūnai mus skiria.
Juk jeigu matome kūnus – tai ženklas, kiek skiriamės vieni nuo kitų. O kai tik imame kilti virš materialių kūnų, virš vidinio atsiskyrimo, materialus pasaulis tirpsta ir išsisklaido.
Šio pasaulio nelieka – yra tik tarpusavyje susijungę norai, siekiantys vis didesnės vienybės ir ryšio. Taip dabar vietoj priešais mus esančio pasaulio atskleidžiame aukštesnįjį pasaulį ir imame matyti materiją iš vidaus.
#244411

Iš 2019 m. vasario 21 d. tarptautinio kongreso 9 pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Atskleisti dvasinę erdvę

Dvasinis pasaulis – ketinimų pasaulis

Kam mums dvasiniai pasauliai?

Komentarų nėra

Laikas dvasiniame ir materialiame pasaulyje

Dvasinis darbas, Realybės suvokimas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Kas yra laikas dvasiniame ir materialiame pasaulyje?
Atsakymas. Viskas kyla iš šaknies ir jos pasekmės. Dvasiniame pasaulyje laikas netiksi. Tai veiksmai, būtini norint pakeisti tam tikrą sielos parametrą. Jeigu šis parametras nepakito – laikas nepraėjo.
O jei pasikeitė, tai priklausomai nuo pokyčių dažnumo, galima kalbėti apie laiką. Kitaip tariant, laikas pats savaime neegzistuoja, bet jį apibrėžia besikeičiantis objektas. Objekto kaitos dažnumas nulemia laiką.
Klausimas. Vadinasi, jei nesikeičiame, tai dvasiniame pasaulyje laikas neina?
Atsakymas. Ne dvasiniame pasaulyje, o tavyje. Jeigu žmogus nesikeičia – jis negyvena. Kitaip tariant, jis egzistuoja tik savo gyvūniniame kūne, ir viskas matuojama pagal jo gyvūninį laiką.
Dvasiniame pasaulyje tai vadinama gyvenimu. Dvasinis gyvenimas – ne pokyčių kiekis per tam tikrą laiką, o pokyčių kiekis, kuris ir yra laikas.
#243042

Iš 2018 m. gruodžio 30 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas yra laikas?

Laikas priklauso nuo mūsų

Laikas – mūsų pasaulio trūkumas

Komentarų nėra

Kam egzistuoja šis pasaulis?

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Kaip apibrėžiate, kokiame pasaulyje egzistuojame? Kam yra šis žemiausias pasaulis?
Atsakymas. Esame egoizme. Jis ir vadinamas „mūsų pasauliu“, kurį jaučiame savyje.
Mūsų žemesnysis pasaulis egzistuoja tik tam, kad iš jo galėtume pakilti į aukštesnįjį pasaulį, kad turėtume išeities tašką, į kurį galime kristi ir vėl kilti, kaskart nuo jo atšokdami į vis aukštesnę dvasinio pasaulio pakopą.
Klausimas. Jeigu gyvename egoizmo pasaulyje, kaip galima efektyviau išnaudoti jį, kad ateitume į dvasinį pasaulį?
Atsakymas. Turime išnaudoti mūsų egoistinį pasaulį, nes mums reikia jame egzistuoti fiziškai. O visą likusį dėmesį nukreipti į savo būseną grupėje. Būtent priklausomai nuo mūsų tarpusavio ryšio, kursime dvasinį kli/indą, dvasinį jėgų tinklą, kur rasime Kūrėją.
#243214

Iš 2018 m. gruodžio 23 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kodėl egzistuoja mūsų pasaulis?

Iliuzinis pasaulis

Šis pasaulis – sapnas sapne, kuris sapne…

Komentarų nėra

Kaip suderinti aktyvumą materialiame pasaulyje ir dvasingumo siekį?

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Kaip tinkamai suderinti aktyvų dvasingumo siekimą ir aktyvumą šiame pasaulyje?
Atsakymas. Mūsų pasaulyje aktyvumas reikalingas žmogui tam, kad daugiau mažiau užtikrintai pasirūpintų šiandienai ir šiek tiek rytdienai. O apie tai, kas bus toliau, užsiimdami dvasiniu darbu, galime nesirūpinti.
Mums reikia galvoti apie tai, kaip turėti specialybę, darbą, aprūpinti save ir šeimą, bet tik tiek, kiek būtina.
#237800

Iš 2018 m. liepos 15 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Žemiška veikla ir dvasinis vystymasis

Nepainioti dvasinių ir materialių dalykų

Dvasinis pasaulis, materialus pasaulis

Komentarų nėra

Dvasingumą kuri tu!

Dvasinis darbas, Realybės suvokimas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Ar galima sakyti, kad dvasingumas – tai kažkas įsisąmoninto?
Atsakymas. Žinoma. Ne tik įsisąmoninto, bet tu pats jį kuri!
Klausimas. Mūsų pasaulyje 99% laiko egzistuojame nesąmoningai. Viskas vyksta automatiškai tiek kūne, tiek noruose.
Atsakymas. Mūsų pasaulyje egzistuojame nesąmoningai visus 100%, nes mintys, norai, veiksmai kyla mumyse iš aukščiau ir žmogus visiškai nieko neturi, ką būtų galima priskirti jam.
Dvasiniame pasaulyje – ne. Ten vyksta tik tai, kas atsiranda žmoguje (sieloje) jam dedant pastangas. Jeigu savybėmis priartėjai prie aukštesnės pakopos, tai jauti tai kaip judėjimą. Patirtų būsenų kiekis jaučiamas kaip laikas. O vieta gali būti keičiama į skirtingas puses priklausomai nuo savybių: gavimas, davimas, chasadim, chochma ir t. t.
Klausimas. Kitaip tariant norų taisymas – tai ir laikas ir tuo pat metu judėjimas?
Atsakymas. Laikas ir judėjimas susiję, tačiau nebūtinai pakeičia vienas kitą. Jie artimesni nei mūsų pasaulyje, mat jame yra ir erdvė.
Dvasinė erdvė – tai gryna aukštesnioji davimo ir meilės jėga, kurioje judu prie jo centro, prie šaltinio.
Klausimas. Išeitų, kad dvasiniame pasaulyje turiu nuolatos keistis? Ten nėra statiškos būsenos?
Atsakymas. Dvasinėje erdvėje ramybė – tai išnykimas, tu neegzistuoji. Jei nekeiti savo savybių, vadinasi, tavęs nėra. Kaip fotonas: jei jis liaujasi judėjęs – jo nėra. O mes kalbame apie šviesą. Dvasinis pasaulis – tai šviesa.
#237261

Iš 2018 m. rugpjūčio 19 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Prasiskleidžiantis pasaulis

Kas yra laikas?

Atskleisti gyvenimo prasmę

Komentarų nėra

Kelias, kurio nepakeisi

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Kai vedate žmogų į aukštesniojo pasaulio atskleidimą, pasitelkiate eksperimentines formas, kurių nebuvo jūsų kelyje atskleidžiant dvasinį pasaulį?
Atsakymas. Ne. Yra tikslus kelias, kurio negaliu pakeisti nei aš, ne kas nors kitas.
Šis kelias apibūdintas visose kabalistinėse knygose, pradedant nuo Adomo prieš beveik 6000 metų ir iki mūsų dienų. Niekas jame nepasikeitė, nes mums atskleidžiami nekintantys aukštesnės gamtos dėsniai.
Klausimas. Tačiau kalbate apie neaiškumą mūsų kelyje, nes tai pirmąsyk praeina grupė
Atsakymas. Taip, bet ne todėl, kad keičiasi dėsniai, o todėl, kad keičiasi žmonės, ir tos pačios pakopos atsiskleidžia kiek kitaip kiekvieno atžvilgiu, individualiai. Jei anksčiau egoizmo lygmuo buvo toks, kad į dvasinį pasaulį galėjo prasiveržti vienas žmogus, tai dabar reikia grupės, kuri susivienija draugėn.
#235761

Iš 2018 m. birželio 24 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvasinio gyvenimo išvakarės

Kaip raginti asilą: trauk ir stumk

Išvien su Kūrėju

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai