Pateikti įrašai su dykuma žyme.


Dykuma V d.

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Ką asmeniškai jaučiate, kai iš triukšmingo miesto patenkate į dykumą?
Atsakymas. Galima atsidurti taigoje, kuri tęsiasi tūkstančius kilometrų į visas puses, kur aplink tave vien medžiai ar beribis slėnis. Tačiau dykuma – pati natūraliausia ir išraiškingiausia vieta žmogui, ieškančiam atsakymo į klausimą apie gyvenimo prasmę.
Juk dykumoje „žemė“ (ėrėc – hebrajų k. šaknis kaip žodžio noras – racon) niekuo nepadengta ir neužsimaskuota žole ar medžiais. Dykuma – tai paprasčiausias, atviras egoistinis noras toks, koks jis yra, ir akivaizdu, kad iš jo niekas negali išaugti.
Matydamas tokią dykumą iš jos gaunu labai daug jėgų ir tikrumo, kad būtent iš čia galėsime pakilti. Tai įkvepia ieškoti sprendimų, eiti tikslo link. Visi žemės paviršiaus sluoksniai slepia nuo mūsų visą tiesą, slėpdami po savimi žemę, mūsų egoistinį norą, kuris neleidžia išaugti jokiems vaisiams. Todėl dykuma daug labiau kalba žmogui.
Klausimas. Ką reiškia egoistinis noras?
Atsakymas. Tai noras gauti viską dėl savęs, jis nesugeba su niekuo palaikyti ryšio, kad kam nors suteiktų ar iš ko nors gautų gyvastį. Kitaip tariant, tai visiškai miręs noras. Žmogaus noras mėgautis tiek susitelkęs į save, kad tik gali laikyti save tokios visiškai išdžiūvusios būsenos. Jis neleidžia augti niekam gyvam.
Tai labai svarbus įsisąmoninimo taškas, leidžiantis būtent nuo jo pradėti kastis gilyn ieškant savo gyvenimo šaltinio, jo priežasčių. Kodėl egzistuoju, dėl kokio tikslo, kas mane sukūrė? Dykuma paprastai pastūmėja žmogų prie tokių globalių, esminių klausimų.
Labai mėgstu būti dykumoje, juk ten viskas atskleista. Buvojau įvairiose dykumose: Turkmėnijoje, Arizonoje, bet Izraelio dykumoje tai jaučiama stipriausiai – joje slypi didžiulė jėga. Tai nėra didelė dykuma, bet ji labai galinga.

Iš 2017 m. lapkričio 28 d. pokalbio „Naujasis gyvenimas“ Nr. 924

Daugiau šia tema skaitykite:

Dykuma II d.

Dykuma III d.

Dykuma IV d.

Komentarų nėra

Dykuma IV d.

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Nepasitenkinimą savo gyvenimu jaučiantis žmogus bėga į dykumą, ieškodamas savęs. Juk dykuma – tai tyla, amžinybės pojūtis, kažkas pirmykščio, visiškai nepanašaus į gyvenimo ciklą, kuriame nuolat sukamės.
Kodėl būtent dykumoje žmogus ieško vidinio užsipildymo?
Atsakymas. Nepatarčiau užstrigti ties išoriniu dykumos vaizdu. Kai Toroje minima dykuma, turima omeny vidinė žmogaus būsena. Vidinė dykuma, tai ieškojimas išdžiūvusiame gyvenime, kuriame negimsta joks vaisius.
Egoizmas visiškai išdžiovino žmogų ir neatsako į klausimą apie gyvenimo prasmę, tikslą, todėl jis jaučiasi esąs vidinėje dykumoje. Ir tada, žinoma, jam reikia rasti gyvojo vandens šulinį, kitaip tariant, aukščiausią Šviesą, kuri atsiskleidžia būtent per sausrą dykumoje.
Klausimas. Kaip iškasamas šulinys dykumoje?
Atsakymas. Šulinys atsiranda iš klausimų. Pradžioje jis visada uždengiamas akmeniu, o prieš atidarant, akmuo nuritinamas… Aplink šulinį visada įsiplieskia ginčai.
Klausimas. Kokie klausimai pragręžia žemę?
Atsakymas. Žmogus nori nusigauti iki gyvenimo šaltinio. Jis visada tikrina save ir tiria realybę: kur galima rasti savo gyvenimo šaltinį. Jis ieško būtent dykumos sausroje, nebėga nuo šio klausimo, o vis labiau gilinasi į savo gyvenimą.
Jis turi rasti savo šaltinį ir suprasti, kodėl gyvenąs, su kokiu tikslu, koks yra šio trumpo, kupino kančių gyvenimo rezultatas. Per tokius ieškojimus žmogus galų gale pasiekia šaltinį.
Bus tęsinys…

Iš 2017 m. lapkričio 28 d. pokalbio „Naujasis gyvenimas“ Nr. 924

Daugiau šia tema skaitykite:

Dykuma I dalis

Dykuma II dalis

Dykuma III dalis

Komentarų nėra

Dykuma III d.

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Vidinė dykuma – ar ši būsena būdinga kiekvienam žmogui?
Atsakymas. Yra žmonių, kurių egoistinis noras išsivystė tiek, kad jie pradeda jausti nepasitenkinimą savo gyvenimu.
Tai toks jausmas lyg žmogus būtų dykumoje. Jis nori patikrinti, kodėl taip vyksta? Ar čia yra koks nors tikslas, aukštesnė programa? Kodėl jis jaučia tokią sausrą, gyvenimo tuštumą, kurioje neauga joks vaisius?
Pats sau sako, kad reikia patikrinti, kokia ta jame esanti dykuma. Ir tai reiškia, kad jis pabėga į dykumą, kaip ir mūsų protėviai – ieško tikslo ir neranda. Vis giliau panyra į vidinius aiškinimusis, bandydamas suprasti, kodėl jaučia tokią tuštumą gyvenime ir negali nieko padaryti.
Tai dykumos būsena, kurioje jis ieško vandens šaltinių – šulinių, kaip kadaise Abraomas ar Izaokas. Toroje yra daug pasakojimų apie šulinius, kurie yra tokie reikalingi dykumoje. Juk, jeigu žmogus jaučia gyvenimo sausrą ir niekuo negali atgaivinti savo sielos, turi rasti gyvojo vandens šaltinį, t. y., aukščiausią jėgą, galinčią atsakyti jam, koks gyvenimo tikslas, esmė ir prasmė.
Jis ieško, kokia jėga sukūrė šias dvi būsenas: sausrą ir vandenį, t. y., egoizmą ir norą mylėti, blogį ir gėrį. Išsiaiškinęs, kad viskas kyla iš vieno šaltinio, suglumsta, kaip taip gali būti. Juk žmonės tikėjo, kad yra dvi jėgos: blogis ir gėris. Ir net pats Abraomas kažkada senovės Babilone darė stabus, iš kurių pusė buvo blogi, o pusė geri.
Būtent dėl to, kad išeina į dykumą ir iškasa ten vandens šulinius, randa vidurinę liniją. Vidurinė linija yra ta pati aukščiausia jėga, kuri sukelia tiek sausrą, tiek drėgmę. Tai ir yra atsakymas į žmogaus ieškojimą: sausros ir dykumos pojūtis duodamas tam, kad žmogus ieškotų ir rastų aukščiausią jėgą, kuri yra abiejų reiškinių šaltinis.
Klausimas. Kaip randama aukščiausia jėga dykumoje?
Atsakymas. Būtent dėl to, kad žmogus jaučia sausrą ir absoliučią tuštumą, atskleidžia aukščiausią jėgą.
Klausimas. Kodėl būtent dykumoje?
Atsakymas. Žmogus turėtų atsakyti į klausimą, kodėl tokia sausra yra jo sieloje. Ir tada jis randa gyvojo vandens šaltinį, kuris yra būtent dykumoje.
Bus tęsinys…

Iš 2017 m. lapkričio 28 d. pokalbio „Naujasis gyvenimas“ Nr. 924

Daugiau šia tema skaitykite:

Dykuma, I dalis

Dykuma, II dalis

Vienybės link per dykumą

Komentarų nėra

Dykuma I d.

Pasaulio struktūra

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Žemė – tai vienintelė planeta Visatoje, kur gyvenimas yra įmanomas. Ir vis dėlto Žemės rutulyje yra sričių, netinkamų gyvenimui, pavyzdžiui, dykuma. Kodėl, žemėje yra tokių vietų, kur praktiškai nėra vandens ir labai sunku išgyventi?
Atsakymas. Žemės rutulyje yra vietų, netinkamų žmogaus egzistavimui: šiaurės ir pietų ašigaliai, taip pat zonos aplink pusiaują, kur daugiausia ir tęsiasi dykumos. Matyt, dėl homeostazės, pusiausvyros gamtoje reikia, kad egzistuotų tokios ekstremalios sąlygos: ekstremalus šaltis ir ekstremalus karštis.
Lygiai taip pat galima paklausti, kodėl egzistuoja keturi metų laikai – ar nebūtų geriau pastovi, maloni 25 laipsnių temperatūra? Bet mes nesuprantame, kad išorinės sąlygos – tai mūsų vidinės būsenos atspindys. Išorėje vyksta tokie patys procesai, kaip ir viduje. Mano viduje keičiasi žiema, vasara, ruduo: šaltos ir karštos būsenos, sielos sausumo ir gaivinančio lietaus būsenos.
Todėl visas sąlygas reikia suvokti kaip būtinas ypatingai klimato cirkuliacijai, nuotaikų kaitai negyvajame, augaliniame, gyvūniniame pasaulyje ir žmoguje. Visa pasaulių sistema sukurta pagal keturias stadijas. Juk pasaulyje veikia tik dvi jėgos: davimo jėga (Kūrėjo savybė) ir gavimo jėga (kūrinio savybė) bei perėjimas nuo vienos prie kitos ir atvirkščiai.
Negalime būti tik vienoje gavimo jėgoje – joje neįmanoma gyventi. Dabar pagaliau įsitikiname, kad neįmanoma egzistuoti tokiame egoizme. Bet vienoje davimo jėgoje irgi nepragyvensi – būtina suderinti abi jėgas.
Netgi dvasiniame, tobulame pasaulyje negalime išgyventi be savo egoizmo: jis mums reikalingas dėl kairės linijos, kaip atsvara šventumui. Be jo neįmanoma mokytis, įsivaizduoti, išmatuoti dvasingumo – vienas visada vertinamas kito atžvilgiu. Todėl reikia pliuso ir minuso, ir mums teks tinkamai juos suderinti.
Klausimas. Kas yra vidinė dykuma?
Atsakymas. Vidinė dykuma karšta ir sausa. Tai itin sunkios sąlygos, kai nėra antros jėgos – drėgmės ir vėsumos. Nėra dviejų jėgų pusiausvyros ir todėl taip sunku.
Esant priešingoms sąlygoms, kai labai šalta, taip pat neįmanoma išgyventi. Dykumoje gali būti 70 laipsnių karščio, o ašigaliuose – 70 laipsnių šalčio. Ir viena, ir kita – problema.
Mums būtina pasiekti dviejų priešingų jėgų pusiausvyrą, kaip moko kabalos mokslas. Ir tada pasiekiame viduriniąją liniją, kitaip tariant, pusiausvyrą tarp davimo ir gavimo jėgos ir galime gerai gyventi: taikiai vieni su kitais ir kiekvienas su savimi.
Jei kada nors mums pavyks pasiekti tokio vidinio išsitaisymo, apie kurį kalba kabalos mokslas, tai tuo paveiksime ir išorinį klimatą, ir gyvūniją, kaip pasakyta, kad vilkas gyvens taikiai kartu su ėriuku.
Bus tęsinys…

Iš 2017 m. lapkričio 28 d. pokalbio „Naujasis gyvenimas“ Nr. 924

Daugiau šia tema skaitykite:

Dviejų jėgų pusiausvyros centre

Dykuma, II dalis

Vienybės link per dykumą

Komentarų nėra

Dykuma II d.

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Kas yra žmoguje esanti „dykuma“?
Atsakymas. Dykuma žmogaus viduje – tai jo egoistinis troškimas, kurio negalima nedelsiant ištaisyti. Tačiau žmogus turi ateiti į šią „dykumą“ ir pasistengti joje gyventi, kad iš jos išeitų į „žemę, kur teka pienas ir medus“.
Todėl mūsų protėviai pradėjo nuo dykumos: Abraomas išėjo į dykumą, nusileido į Egiptą, grįžo į Bėr Šėvą (miestas dykumoje – vert. past.) ir t. t. Izaokas, Jokūbas – visas jų gyvenimas buvo susijęs su dykuma. Mozė pabėga iš faraono namų ir susitinka dykumoje su Itro, kerta dykumą.
Žinoma, čia daugiau kalbama apie dvasinius, o ne materialius veiksmus. Bet tai vyko ir materijoje pagal egzistuojantį dėsnį, kad kiekviena dvasinė jėga kartą turi prisiliesti prie savo materialiosios šakos ir atspausti tą pačią tvarką materialiame pasaulyje.
Tad turime suprasti, kas yra dykuma, ir kaip ją paversti žydinčia, derlinga žeme, kaip parašyta Toroje. Tai priklauso ne nuo pervažiavimo į kitą vietą, kaip mūsų pasaulyje. Dvasiniame pasaulyje pakeisti vietą reiškia pakeisti savo vidines savybes.
„Vieta“ dvasine prasme yra vidinis žmogaus noras. Ir jeigu mano vidinis noras yra kaip dykuma, tai aš gyvenu joje. Jei mano troškimas yra kaip jūros krantas ar sodas, tai ir gyvenu ten. Viskas priklauso nuo to, kaip žmogus ištaiso savo vidines savybes. Atsižvelgiant į tai, būtina suprasti, kas pasakojama Toroje.
Tora aprašo procesą, vykstantį žmoguje, kuris pereina iš vidinės dykumos būsenos, pilnos skorpionų ir gyvačių, į žydinčią žemę. Po keturiasdešimties metu ištaisymo klajojant po dykumą, ateinama į žemę, kur teka pienas ir medus.
Klausimas. Išeitų, kad dykuma yra blogai?
Atsakymas. Dykuma nėra blogai, tai pradinė būklė, nuo kurios pradedame savo vystymąsi: tiek vidinį, tiek išorinį.
Bus tęsinys…

Iš 2017 m. lapkričio 28 d. pokalbio „Naujasis gyvenimas“ Nr. 924

Daugiau šia tema skaitykite:

Vienybės link per dykumą

Ištaisyti egoizmą – nedraudžiama

Trys pasaulio suvokimo būsenos

Komentarų nėra