Pesachas – tai perėjimas iš mūsų pasaulio jautimo (kiekvienas žmogus šiame pasaulyje tai jaučia) į Aukštesniojo pasaulio jautimą. Tai gali tik kabalistas.
Pesachas (kaip ir visos hebrajų šventės) – tikra kabalistinė šventė. Ji nurodo, kad žmogus peršoka iš būsenos, kai negali susivienyti su kitais, į būseną, kai egoizmas leidžia tai atlikti.
Žmogaus išėjimas iš egoizmo valdžios ir susivienijimas su artimais savo dvasia žmonėmis vadinamas „pesachu“.
Klausimas: Kas leidžia žmogui atlikti tokį šuolį?
Atsakymas: Noras. Juk nuo pat įėjimo į Egiptą pradžios iki buvimo Egipte pabaigos nuolatos auga didžiulis egoistinis noras, kuris leidžia Izraelio tautai susijungti tarpusavyje.
O Izraelio tauta turi susivienyti, kad tarpusavio ryšyje atskleistų Kūrėją – davimo ir meilės savybę. Ir kai mato, kad neturi jokios galimybės to atlikti, jaučiasi esą Egipto tamsoje. Ir dabar žmogus yra pasirengęs viskam, kad tik iš ten ištrūktų! Tai ir yra bėgimas, išsigelbėjimas iš Egipto.
Jeigu į viską žiūrėsime per to, kas vyksta su žmogumi prizmę (o kabaloje kalbama būtent apie tai), tai čia omenyje turima žmogaus savybė, žmogaus, kuris pasiruošęs viskam, netgi šokti į jūrą, kad tik išsilaisvintų iš savo egoizmo, pakiltų virš jo ir pasiektų Kūrėjo meilės ir davimo savybę.
Jis metasi į jūrą, ir jūra priešais jį atsiveria. Jis ją praeina, atplėšia save nuo egoizmo ir taip būdamas virš egoizmo pasirengia darbui su juo – perdaryti jį į altruizmą. Tai ir yra išėjimas iš Egipto, kuris švenčiamas per Pesachą.

#181930

Iš TV laidos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pesachas (žydų Velykos)

Pesachas – taisymosi pradžios šventė

Apie Pesacho šventės ištakas

Artėja Pesach šventė, simbolizuojanti taisymosi pradžią. Juk viskas prasideda nuo išėjimo iš Egipto, po kurio dovanojama Tora.
Taisytis gali tik žmogus, kuris jau praėjo Egipto tremtį. Kūrinys prasideda nuo nusidėjimo prie Pažinimo medžio ir sielos sudužimo, po to prasideda taisymosi procesas.
Todėl aišku, kad pirmiausia būtina įsisąmoninti blogį, išsiaiškinti būseną, kurioje atsidūrėme po sudužimo prie Pažinimo medžio, kai siela pasidalijo į daugybę dalių, kurias dabar reikia surinkti draugėn. Ir tai reikia atlikti turint dabartinį, kol kas karaliaujantį tarp mūsų egoistinį norą mėgautis.
Taip prie atstatomos sielos prijungiame visą atsiskleidžiantį blogąjį pradą, kitaip sakant, visą tą Šviesos jėgą, kuri užpildė sielą ir atvedė prie to, kad kiekviena dalelė nutolo nuo kitų. Kai vėl susijungiame draugėn, dirbdami prieš sielą užpildančią, o dabar tapusią priešišką Šviesos jėgą, suvokiame Kūrėjo savybės ir ištaisyto kūrinio savybes.
Bet visa tai prasideda įsisąmoninant tos esamos būsenos blogį, atskleidžiant valdantį tarp mūsų egoizmą, atstūmimą, neapykantą, nesupratimą, aiškinimąsi, kiek kiekvienas paskendęs savyje ir negeba iš ten išsiveržti. Visa tai pirmutinis, būtinas etapas einat Kūrėjo tyrinėjimo keliu.
Visus Pesachui skirtus straipsnius reikia suvokti kaip taikytinus mūsų atsiskyrimui ir susijungimui. Kai nutolstame vieni nuo kitų, sukyla piktosios jėgos ir atskleidžia mumyse tremties pojūtį.
Ir tuomet iškart galima kalbėti apie vienybę ir taisymąsi, prasideda išsilaisvinimas. Kitaip tariant, į viską reikia žvelgti iš tremties ir išsilaisvinimo, nutolimo ir suartėjimo, neišsitaisymo atskleidimo ir išsitaisymo pozicijų.

#222984

Iš 2018 m. kovo 8 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį „Palaiminimas, sukūręs su manimi stebuklą“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pesachas (žydų Velykos)

Apie Pesacho šventės ištakas

Pesachas – faraono valdžios pabaiga

Baal Sulamas rašo, kad žmogaus viršenybė gyvūno atžvilgiu – ta, kad žmoguje pabunda noras dvasingumui. Jei to nebūtų, žmogus gyventų kaip gyvūnas. Dvasinis siekis – tai, kas žmogų paverčia Žmogumi.
„Egipto vergystė“ – tai būsena, esanti prieš dvasinį pasaulį, tarsi koridorius, kuriuo reikia praeiti, kad paskui galėtum įeiti į dvasinį pasaulį. Todėl iš pradžių visi patenkame į „Egiptą“ ir ten imame aiškintis savo norus, ruošdamiesi dvasinėms pakopoms.
„Egipte“ be galo auga egoizmas ir sukelia žmogui norą praryti visą pasaulį. Paskui žmogus ima klausti: „Kokia mano gyvenimo prasmė?“ ir jos ieško. Galiausiai jis mato, kad jį visiškai valdo egoizmas, paversdamas jį Faraono vergu. O žmogus nesutinka su tuo ir nori dirbti Kūrėjui.
Bet jam tai nepavyksta, ir todėl jis šaukia ir reikalauja, kol visiškai nusivilia savo paties jėgomis, neduodančiomis jokio rezultato, kaip pasakyta: „Ir sušuko Izraelio sūnūs nuo tokio darbo“.
Žmogus jaučia smūgius dėl to, kad siekia dvasinio darbo, tačiau mato, kad jam nepavyksta, ir prasiveržia šūksnis. Kitaip tariant, jam kyla tinkamas noras, prašymas ir tuomet jis išeina iš „Egipto“.
Kiek kartų per savo darbo metus mėginome duoti, vienytis, gerai galvoti apie kitus, rūpintis, ir kol kas nematyti jokių rezultatų. O kur gi visos mūsų pastangos? Juk niekas nedingsta be pėdsakų. Esame uždaroje sferoje, kurioje veikia energijos tvermės dėsnis. Bet kur gi mano darbo vaisiai, mano norai, rūpinimasis, sėkmės ir nesėkmės – nejau visa tai išnyksta?
Ne, visa tai kaupiasi: ir mano darbas, ir tavo, ir visos žmonijos per visus laikus. Todėl yra žmonių, kurie gauna tokį širdies apsunkinimą, kuris atveda juos prie „išėjimo iš Egipto“. O kiti kol kas tęsia „Egipto vergystę“, tačiau visgi iš kartos į kartą kaupia savo pastangas. Tai galioja visai žmonijai be išimties.
Ir netgi mažutė utėlė, dedanti pastangas, kad išgyventų ir prasimaitintų taip pat įneša savo indėlį į bendrą taupyklę, juk irgi priklauso bendram, Kūrėjo sukurtam norui.
#223248

Iš 2018 m. kovo 11 d. rytinės pamokos ruošiantis Pesachui

Daugiau šia tema skaitykite:

Išėjimas iš Egipto XXI a.

Vienoje valtyje

Pesachas – faraono valdžios pabaiga

Pastangų kiekis matuojamas „įėjimų“ ir „išėjimų“ (pakilimų ir kritimų) skaičiumi, apie tai sakoma: „Tora išeis iš Ciono“ (iš kritimų – „jėciot“). Kūrėjas mėto žmogų, o šis atkakliai grįžta prie darbo ir jį tęsia. Iš tų kritimų, „išėjimų“ susideda visas jo ėjimas pirmyn.
Juk kritimas reiškia, kad Kūrėjas pridėjo žmogui noro mėgautis ir numetė jį nuo kelio. O žmogus su tuo nauju egoistiniu noru vis dėlto grįžta į kelią, neturėdamas pasirinkimo, užmerkęs akis, „kaip pakinkytas jautis ir asilas su nešuliais“.
Taip jis galiausiai sukaupia pakankamą kiekį norų ir pastangų mokydamasis ir jungdamasis su grupe, kad pajaustų, kur esąs, su Kuo turįs reikalų, ir kaip galima įsijungti į šį procesą.
Jis ima įsisąmoninti, ką jam duoda egoizmas, nustūmimai nuo kelio, ir kaip jis, nepaisydamas visko, laikosi už mokymosi, grupės. Nors tai nėra paprastos būsenos, kai žmogus jaučiasi neturįs jausmų ir supratimo, tačiau jis pamažu susigrąžina sąmoningumą ir patiria naują įkvėpimą. O paskui vėl ateina širdies apsunkinimas.
Taip iš visų šitų „išėjimų“ išeina Tora. Žmogus ima suprasti, kad toks turi būti procesas, ir kad svarbiausia, likti susiliejus su Kūrėju, o tam reikia prilipti prie grupės.
Visas šis procesas detaliai aprašytas pasakojime apie Pesachą, išėjimą iš Egipto. Tora nepasakoja istorijos ar geografijos, tik tai, kaip žmogus praeina svarbius dvasinio vystymosi etapus: pereina iš noro mėgautis valdžios, pirminės egoistinės prigimties į kitą prigimtį, norą duoti. Tai reiškia tikrąjį gimimą su nauja savybe – dvasiniame pasaulyje.
Po to kelias jau neturi tokių kritinių atnaujinimų. Pats didžiausias perversmas – išėjimas iš egoistinio ketinimo į davimo ketinimą.
#223569

Iš 2018 m. kovo 18 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį „Eime pas Faraoną“

Daugiau šia tema skaitykite:

Tobulėti – kylant pakopomis

Kada baigsis tavo kritimai ir kilimai

Pesachas – taisymosi pradžios šventė

Pesachas žymi mūsų išėjimą iš egoizmo, iš žemiškos, materialios prigimties, iš mūsų „faraono“ valdžios. „Faraonas“ šimtu procentų valdo visą žmogų, išskyrus vieną mintį, vienintelį tašką širdyje, kuris mus sieja su Kūrėju.
Turime kreiptis į Kūrėją per šį tašką, kad ištrauktų mus iš „Faraono“ valdžios lyg už virvės galo.
Koronaviruso epidemija, namų karantinas, ekstremalios sąlygos, kurias šiandien patiria žmogus – tai laikotarpis prieš išeinant iš „Egipto“, kai ruošiamės išsilaisvinti iš „Egipto“ vergijos, iš mus atskiriančio noro mėgautis valdžios, į vienybę.
Kai pajaučiame vienybę, reiškia, kad išėjome iš „Egipto“ ir atkeliavome į „Izraelio žemę“, į norą, nukreiptą tiesiai į Kūrėją, Isra-el (Jašar-Kėl).
„Egiptas“ – dabartinė mūsų būsena, kai kiekvienas yra savo egoizmo viduje. Bet yra Izraelio žemė, noras, nukreiptas tiesiai į Kūrėją. Perėjimas iš Egipto į Izraelio žemę, iš vieno noro į kitą, vadinamas išėjimu iš Egipto, ir jį sudaro keletas veiksmų.
Tikėkimės, kad netrukus tai atliksime, o mūsų noras bus nukreiptas į Kūrėją indo viduje, kuris vadinamas siela. Taip nusipelnysime pamatyti, pajausti, gyventi kitame gyvenimo lygmenyje – aukščiausioje žemėje.
Kiekvienas iš mūsų nori išeiti iš Egipto, iš savo egoizmo, palikti seną požiūrį į gyvenimą, kuris verčia mąstyti ir rūpintis tik savimi. Juk tai mano prigimtis, su ja gimiau ir gyvenu. Bet bundantis taškas širdyje ragina mane atsisakyti egoizmo.
Pirmiausia noriu išeiti iš vieno pasaulio ir patekti į kitą vien tam, kad man būtų gera. Bet tada imu suprasti, kad perėjimas iš pasaulio į pasaulį, iš Egipto į Izraelio žemę – tai kilimas nuo vienos pakopos į kitą.
Egiptas reiškia rūpintis savimi, o Izraelis – rūpintis Kūrėju, teikti Jam malonumą. Ir tam, kad iš tikrųjų kreipčiausi į Kūrėją, o ne vėl išversčiau viską į savo pusę, Kūrėjas man duoda ženklą: jei galvoju apie kitus, vadinasi, siekiu Kūrėjo.
Kūrėjas sąmoningai sudaužė Savo sukurtą norą į daugybę dalių, parodydamas mums, kaip kiekvienas galvojame vien apie save. Bet jeigu noriu siekti Kūrėjo, turiu galvoti apie kitus, o per mintis apie juos, prieisiu prie minties apie Kūrėją.
Ir tada tapsime lygūs su Kūrėju, panašūs: Kūrėjas šimtu procentų galvoja apie mane, ir aš, galvoju apie Jį tam tikru nuošimčiu savo norų. Tiek atsiskleidžiu Kūrėjui ir jaučiu Jį, priartėju prie Jo, susijungiu, ir tarp mūsų atsiranda ryšys.
Priklausomai nuo ryšio su žmonija, su visuomene, nukreipiu save į Kūrėją ir jaučiu Jį. Tai yra visas išėjimo iš Egipto procesas. Šiame kelyje patiriame daugybę pokyčių, kontrolės punktų, apie kuriuos kalba Tora.
Kabalos metodikos esmė – nukreipti žmogų per visas šias stadijas, pradedant nuo jo pirminio, bazinio egoizmo ir baigiant visišku panašumu į Kūrėją, tai vadinama galutiniu išsitaisymu.
Šiuo keliu jau einame. Juk pradžioje visai nesupratome, kad esame valdomi egoizmo, savo noro mėgautis. Tačiau pamažu judėjome į priekį ir šiandien jau jaučiame, kad grupė – tai priemonė Kūrėjui pasiekti, o egoizmas, vadinamas Faraonu, valdo mus.
Turime pabėgti nuo jo (tai vadinama išėjimu iš Egipto): savo egoizmą paversti į davimą pasitelkę grąžinančią į Šaltinį Šviesą, Torą.
Kai noras iš gavimo virsta į davimą – tai reiškia, kad pereinu iš Egipto į Izraelio žemę. O pakeliui yra daugybė pokyčių, tarpinių stočių.
#262411

Iš 2020 m. kovo 31 d. rytinės pamokos ,,Pesach” tema

Daugiau šia tema skaitykite:

Išėjimas iš Egipto XXI a.

Visas kūrinio dalis sujungti į vieną sistemą

Koronavirusas keičia tikrovę III dalis

Klausimas. Kaip pakelti tašką širdyje, jei jis egoizme ir yra jo valdomas?
Atsakymas. Šis taškas, mūsų dvasinio gyvenimo pagrindas, dabar yra egoizmo nelaisvėje. Turime išeiti iš egoizmo, pakeldami tašką širdyje virš jo.
Tai darydami neprarandate egoizmo, jis lieka, niekaip negalėsite jo nustumti nuo savęs. O pakilti virš jo galėsite, kad patys jį valdytumėte.
Klausimas. Ar pats taškas juda egoizme?
Atsakymas. Taip. Taškas širdyje – tai mūsų dvasinio kli (indo), mūsų sielos pagrindas. Bet ji – kaip sėklos lašas, iš kurio išsivysto embrionas. Tad turime imti jį vystyti, ir pamažu jis pakils virš ego.
Šio taško išėjimas iš egoizmo alegoriškai vadinamas „išėjimu iš Egipto“, iš faraono – mūsų egoizmo valdžios. Tik taip tapsime laisvais žmonėmis. Jei ir toliau ją auginsime, ji „išbrinks“, ir joje pajausime dvasinį pasaulį.
#239714

Iš 2018 m. spalio 7 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvasinis pasaulis, materialus pasaulis

Dvasinis indas ir klipa

Sujungti taškus širdyje

Pagrindinis Pesacho šventės herojus – „Mozė“, t.y. dvasinis vedlys, ypatinga savybė žmoguje, vedanti jį veda prie išėjimo iš Egipto.
Jeigu kalbėsime apie Mozę ne kaip apie savybę žmoguje, bet kaip apie pavidalą, tai jis nebuvo lyderis iš prigimties. Tai uždaras savyje žmogus, norintis pasiekti supantį pasaulį, jo savybes, save.
Jis gyvena Faraono rūmuose, naudojasi visomis princui priklausančiomis privilegijomis. Yra gerbiamas, studijuoja egiptietiškas praktikas, magiją – viską, kuo tuomet naudotasi Egipte statant piramides, pažįstant visatą per astronomiją, ir viską, ką tuomet jie išrado. Tai traukė Mozę. Jis buvo mokytas žmogus, tačiau nebuvo susijęs nei su egiptiečiais, nei su tauta. Jis tiesiog buvo princas.
Kai būnant Egipto tremtyje Kūrėjas pašaukė jį grįžti atgal – jis pakluso, tačiau tam neturėjo jokio asmeninio ketinimo.
Grįžęs į Egiptą jis ateina pas savo dėdę faraoną, pas savo įmotę Batją jau kaip jų priešininkas ir sako: „Paleisk mano tautą.“ O faraonas atrėžia: „Jie čia gyvena su savo šeimomis, gyvuliais ir ūkiu. Jie jau seniai ne mano ir niekur eiti nesirengia.“
Įsivaizduokite, tartum reikalaujame iš JAV prezidento: „Išleisk žydus į Izraelį.“ Jis į tai atsako: „Nesirengiu jų išleisti, jų man reikia ekonomikos, mokslo, prekybos plėtotei. Pamėginkite patys kreiptis į juos ir paklausykite, ką jie atsakys.“
Juk žydai labai gerai gyveno Egipte. Jie naudojosi visomis gėrybėmis, net daugiau nei patys egiptiečiai. Tad prie jų nebuvo kaip prieiti nei per faraoną, nei per pačią žydų tautą.
Izraelio tauta buvo visko pertekusi, tingi, paveikta egiptietiškų tradicijų, kultūros, mokslo, meno, įvairių pramogų. Jie turėjo viską, ko reikia, neaplenkiant ir didžiulių ganyklų gyvuliams. Galima sakyti, kad jie gyveno pačioje geriausioje vietoje pasaulyje.
Tačiau, kai Mozė ėmė prašyti faraoną paleisti Izraelio tautą iš Egipto, tada jie ir pajuto blogąją faraono pusę: smūgiai, priespauda, mokesčiai, net persekiojimai, pogromai.
Iš esmės viskas, ką matome tolesnėje žydų istorijoje, staiga ima atsirasti Egipte tautai, kuri buvo visiškai išlepinta! Savaime suprantama, faraono požiūris į Mozę tapo itin neigiamas.
Bet jis vis tiek eina pas faraoną Kūrėjo palieptas ir reikalauja: „Paleisk mano tautą!“
Esmė ta, kad Mozė bijo ir faraono, ir Kūrėjo, jis nežino, ką daryti. Mozė įtikinėja Kūrėją, kad pats švebeldžiuoja, mikčioja, kad iš prigimties nėra lyderis. O Kūrėjas jam atsako: „Aš žinau, ką pasirinkti. Tad pirmyn.“ Ir jis eina.
Beje, Kūrėjas sako: „Eime drauge. Aš taip apsunkinau faraoną, kad geriau mums eiti kartu.“
Kabala kalba apie itin gilias, vidines žmogaus savybes, kurios turi išsirutulioti būtent per tokį dvasinę raidą, kuomet žmogus ima ieškoti savyje faraono, Mozės, Kūrėjo, Izraelio tautos, egiptiečių ir visų kitų Toros personažų savybių.
Galiausiai jis pasiekia visišką tamsą, supranta, kad nepajėgia išeiti iš Egipto, nenori iš jo išeiti, nežino, kokių jėgų padedamas gali tai atlikti. Ir tuomet naktį prasiveržia didi jėga – audra su perkūnija, griaustinis ir žaibai dvasine prasme. Žmogus ištiktas siaubo! Bet bėga paskui Kūrėją.
Išeinama iš Egipto paskubomis: neaišku kur, nesvarbu kurlink. Kad tik to norėtų Kūrėjas, o žmogus išpildys Jo valią.
Daugiau nieko nėra! Tik Kūrėjo noras, sekimas paskui Jį, nes niekaip neįmanoma susigaudyti savo jausmuose ir žinojime – nei širdimi, nei protu. Tik aukštesnioji jėga rodo tau, kaip eiti. Kūrėjas veda tave ugniniu stulpu ar debesiu ir tu eini. Niekaip kitaip.
O kad visiškai išsivalytum nuo Egipto ir į viską žiūrėtum aukščiau žinojimo ir jausmų – šok į jūrą!
Jūra – tai baisi būsena, kuomet žmogus turi žengti pirmyn nepaisydamas savo jausmų ir proto absoliučiai visur! Paskui jam nebelieka nieko savo! Jis išeina visiškai tyras. Štai tada ir gimstama dvasiškai – visiškas jausminės, materialios atminties ištyrinimas. O tada prasideda naujas gyvenimas.

Iš 2016 m. balandžio 11 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Faraono sutikimas

Išeitis iš tremties

Pradininkų tauta

Kad Izraelio tauta galėtų išeiti iš Egipto, reikalingas Faraono sutikimas. Jis turi žinoti ir suprasti, kodėl tai būtina. Ir tuomet Faraonas jiems atveria duris ir užtrenkia išėjus.
Tai reiškia, kad neplatindama kabalos mokslo pasaulio tautoms, Izraelio tauta negalės net pati išsitaisyti. Ne tik negalėsime realizuoti pasaulio tautų ištaisymo proceso, bet ir negausime metodikos tinkama, pilna forma, jeigu iš pradžių nesikreipsime į visas tautas, nesugersime jų norų ir nepakelsime jų Kūrėjui.
Mums būtina veikti tarp pasaulio tautų ir tai padės mums patiems stipriau susivienyti, įsijungti į Kūrėją ir perduoti Šviesą. Tai uždara sistema. Savaime suprantama, šitai vyksta laipsniškai, tačiau manau, kad jau priėjome tokį etapą, kai pasaulio tautos turi priimti šį visa savo jėga atsiskleidusį metodą.
Iš antisemitizmo augimo matome, kad pasaulio tautoms reikia taisymosi metodikos. Jeigu jau Kūrėjas žadina šias bangas, vadinasi Jis taip per pasaulio tautas kreipiasi į Izraelio tautą ir nori pažadinti juos veikti. O jei nereaguojame į Jo kvietimus, kaip kad nereagavome nacių Vokietijoje prieš aštuoniasdešimt metų, tai vyksta Katastrofa. Juk nenorime pastebėti, kad Kūrėjas kreipiasi į mus!

Iš 2018 m. vasario 7 d. pamokos „Izraelio tautos misija“

Daugiau šia tema skaitykite:

Esu, nes esu!

Sekundė iki išsitaisymo

Egoizmas nebesislepia