Meilė – tai aukščiausia vienybės forma, maksimaliai galima tarp dviejų priešybių. Mes visi visuomet augame savo egoizme ir turime jį ištaisyti, kad susivienytume nepaisydami egoizmo.
Išeitų, kad viduje tampu vis egoistiškesnis ir tarsi atsiskiriu nuo kitų. Bet drauge, turiu sukurti tokius santykius, kurie priartina mane prie visko, kad visas mano egoizmas virstų davimu.
Viduje tampu vis grubesnis egoistas, bet iš išorės pridedu susitraukimą, ekraną, supančią Šviesą ir vienybės jėgas tiek, kad pasiekiu meilę. Viduje liepsnoja neapykantos ugnis, o išorėje – meilės liepsna. Tai vadinama noro gilumu, susitraukimu, ekranu, atspindėtąja Šviesa, vedančia prie vienybės ir susiliejimo.
Taip šitai išsiverčia iš vidaus į išorę. Ir žmogus jaučia skirtumą tarp visų šių būsenų, iš to suvokia kūrimo gelmę, kūrinijos medžiagą ir Kūrėją, sukūrusį visą šį procesą, šią sistemą iš išorės į vidų ir žmoguje iš vidaus į išorę.
* * *
Reikia stengtis už kiekvieno draugo matyti Kūrėją, kuris slepiasi už jo. Juk Kūrėjas slepiasi taip: Jis neturi pavidalo, neturi galimybės atsiskleisti. Ir todėl Jis kuria tokį ypatingą apvalkalą ir projektuoja save per jį, per visą žmoniją, per Visatą, per visus šio pasaulio reiškinius.

#283677

Iš 2021 m. birželio 15 d. TV laidos „Eiti pergalint“

Daugiau šia tema skaitykite:

Meilėje virš neapykantos

Neapykantą paversti meile

Tiltelis tarp meilės ir neapykantos

Klausimas: Energija yra kiekviename, ji mums kaip kuras. Kaip atskirti gyvūninę energiją nuo dvasinės?
Atsakymas: Nėra skirtumo, dvasinė ji ar gyvūninė. Žmogus savo požiūriu dalina šią energiją į dvasinę ir materialią.
Klausimas: Kaip naudoti energiją konstruktyviai?
Atsakymas: Tam kad praplėstume ryšius tarp visų visatos dalių.
Komentaras: Yra toks posakis – „tu švaistai save ne tam žmogui“, tai yra eikvoji energiją kažkam nereikalingam.
Atsakymas: Nežinau, kam apskritai eikvoti energiją žmogui – tinkamam ar netinkamam. Naudoju energiją sau, mylimam, kad pasiekčiau pačią tobuliausią būseną pasaulyje. Ir jeigu tobula būsena apima tai, kad skleidžiu energiją iš savęs, kad sujungčiau kitus, stengčiausi atvesti žmones į vienybę, lygybę, į tokį suartėjimą, kad jie atrastų tarpusavyje vieningą lauką, jėgą, kuri juos sujungia, tai aš tai darau.
Komentaras: Mus supa žmonės, kurie turi savybių, trukdančių šiam susijungimui. Tyrėjai pataria šalinti tokius žmones iš savo gyvenimo.
Atsakymas: Kokiu pagrindu juos rūšiuosiu, jeigu aš pats – egoistas?
Klausimas: Kaip žmogui suprasti, kad viskas, ką jis mato, iš tikrųjų yra jo viduje? Pavyzdžiui, yra žmonių, kurie mėgsta skųstis. Juos vadina bėdavotojais. Jie ateina, kad pasakotų apie savo rūpesčius, sukeltų užuojautą. Ir kartu suėda mūsų energiją. Kaip dirbti su tokiais žmonėmis?
Atsakymas: Sakau jam: „O, tau blogai? Štai tau knygelė, tu ten rasi atsakymą.“ Ir aš jam įteikiu pirmą knygą apie kabalą. Jeigu žmogui blogai, – tai labai gerai! Vadinasi, jis gali pasiekti tiesą, atkapstyti teisybę ir ištaisyti savo gyvenimą taip, kad būtų gerai. Bet dėl to jis turi pats stengtis. Štai jam instrukcija, ir į priekį!
Komentaras: Kita žmonių kategorija – tai skolininkai. Mūsų laikais negalima pragyventi nesiskolinant – arba pinigų, arba daiktą. Bet reikia atsiminti, kad skolą būtina grąžinti. Yra žmonių, kurie pamiršta, negrąžina. Tai formuoja negatyvią būseną, negatyvią energiją.
Atsakymas: Žmogus apskritai mano, kad visi jam skolingi!
Klausimas: Kam galima būti skolingam? Ir apskritai, ar būti skolingam yra gerai?
Atsakymas: Manau, kad aš skolingas visam pasauliui. Tiesą pasakius, aš skolingas visam pasauliui visiškai teisingą dalyvavimą visame, visame pasaulyje!
Atsakymas: Jeigu pasaulis neištaisytas, tai aš dėl to esu kaltas! Ir aš turiu ieškoti, kuo pasaulyje galiu prisidėti, kad aš pamatyčiau jį ištaisytą. Kaip aš turiu save ištaisyti, kad matyčiau pasaulį tobulą?
Klausimas: Ir kaip jūs turite save ištaisyti?
Atsakymas: Davimui, meilei. Tada pamatysiu visus išsitaisiusius, kaip mato mama savo kūdikį – tobulą. Nieko nereikia pridurti. Jeigu aš išvystysiu meilę šiam pasauliui, tai pamatysiu jį tobulą.
Komentaras: Egzistuoja apgavikai. Sakoma, kad reikia laikytis pažadų, bet žmogus apgavo jus vieną kartą, paskui vėl, ir apipylė melais bei pažadais be jokio sąžinės graužimo.
Atsakymas: O jis, gali būti, ir nežino to: aš niekam nieko, o pas mane vis tiek kažkodėl ateina su priekaištais. Taigi, geriausia niekam pretenzijų neturėti. Nori kaltinti? Nesusipratimas? Nukreipk į save ir pradėk rimtai su tuo dirbti.
Klausimas: Ar melas yra gera savybė?
Atsakymas: Žiūrint kam ir ką. Sau pačiam yra gerai meluoti. Jeigu jau gamtoje egzistuoja kokia savybė, ji yra būtina. Tik reikia ja teisingai naudotis. Todėl ateikite pas mus, studijuokite, ir pamatysite, kad nėra blogų savybių gamtoje. Viskas gerai, jeigu teisingai tuo naudojamės.
#265856

Iš 2020 m. sausio 14 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pusiausvyra tarp gėrio ir blogio

Kodėl meluojame?

Iš chaoso į harmoniją, V dalis

Komentaras: 1991 m. buvo atliktas eksperimentas: nuspręsta dvejiems metams uždaryti žmones (mokslininkus) po kupolu, padalytu į sektorius su gėlu vandeniu, augalais ir gyvūnais. Visiems – augalams, gyvūnams ir žmonėms buvo sukurta ekologiška aplinka.
Eksperimento tikslas – patikrinti, ar ši ekosistema gali harmoningai vystytis. Buvo planuojama deguonį gauti iš augalų. Vanduo turėjo būti tiekiamas natūralios cirkuliacijos būdu, maistas – iš augalų ir gyvūnų.
Ką parodė eksperimentas? Kai mokslininkai įsikūrė kupole, labai greitai prasidėjo problemos. Po kelių savaičių viena iš dalyvių, genėdama augalus, įsipjovė pirštą. Ją evakavo, atliko operaciją ir grąžino. Susidarė dvi mokslininkų grupės, kurios priešinosi viena kitai atliekant eksperimentus.
Fotosintezė nevyko taip, kaip planuota. Mikroorganizmai pradėjo intensyviai daugintis, jie naudojo daug deguonies ir naikino pasėlius. Daugybė augalų rūšių žuvo. Priviso daug tarakonų, nors jų ten apskritai nebuvo atvežta, ir neaišku, iš kur jų atsirado. Dėl vėjo trūkumo medžiai tapo labai trapūs ir pradėjo greitai lūžti.
Mokslininkai šiaip ne taip ištvėrė dvejus metus ir pripažino, kad eksperimentas nepavyko.
Eksperimentas atskleidė, kad visos ekosistemos yra itin trapios ir labai priklausomos nuo išorės įtakos. Labai sunku atkurti veikiančią Žemės ekosistemą.
Atsakymas: Žinoma! Gal jie mano, kad paskui padarys tą patį Marse? Koks nusivylimas jų ten laukia!
Klausimas: Atrodytų, kad žmogus kaip į Nojaus arką pasiėmė visko po truputį – vienokių ar kitokių augalų, gyvūnų. Jis sukūrė ekosistemą taip, kad vyktų natūralios medžiagų apykaitos ciklas kaip gamtoje, bet jam nepasisekė. Kodėl?
Atsakymas: Jis norėjo tai padaryti dirbtinai! Kam kopijuoti gamtą, jeigu joje esame? Jei nukopijuosiu ją savo sugedusiomis smegenimis, savanaudiškomis savybėmis – kas iš to išeis?
Komentaras: Šiandien kalbame apie tai, kad dabar Žemėje vyksta didžiulės anomalijos. Daugėja anglies dioksido, dega miškai ir pan.
Atsakymas: Tai pabaigos pradžia.
Komentaras: Žmogus bando dirbtinai atkurti gamtą.
Atsakymas: Jums nepavyks įrengti bunkerio! Niekam nepavyko: nei Hitleriui, nei Stalinui, nei kam nors kitam. Nė vienas žmogus negali pabėgti nuo savo likimo. Įsigykite vasarnamį, vilą vandenyno saloje ar kitur – ją užlies ar dar kas nors įvyks, ir nieko neišeis!
Pastaba: Lyg ir viskas atrodo tobula, viskas parinkta, subalansuota…
Atsakymas: Jei nesilaikoma pagrindinio gamtos dėsnio, žmonijai gresia pražūtis. Galite sukurti rojaus sodą kokioje nors saloje – tai, ką norėjo padaryti mokslininkai – ir pamatysite, kad viskas labai greitai suirs.
Komentaras: Atrodytų, kad ekosistema yra harmoninga, pati atsikuria.
Atsakymas: Išskyrus žmogų! Nes tai – vienintelis kenkėjas gamtoje. Pašalinus jį, visa gamta tiesiog klestės.
Klausimas: O ką tokio žmogus įneša? Net jei jis ateina su gerais ketinimais, iš karto kas nors ima griūti.
Atsakymas: Jis neturi ir negali turėti jokių gerų ketinimų, nes yra grynas egoistas. Jis gali kurti tik kenkdamas kitiems. Būtent kenkdamas! O visi gyvūnai, ėsdami vienas kitą, niekam nekenkia. Priešingai, jie naikina pačius silpniausius, sergančius. Bet žmogus – ne. Jo ketinimas kitoks.
Gyvūnai sunaikina tai, kas žalinga visiems. Ir todėl, kai vilkas sugauna kokią nors avį ar ožką, nesvarbu ką, jis sunaikina blogiausią, iš kurio gali gimti ir vystytis kas nors beverčio. Visa gamta – negyvoji, augalai, gyvūnai – yra tobulai sukurta. O žmogus – vien blogis.

#266047

Iš 2020 m. vasario 11 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Klausimas: Kiekvienas žmogus turi pradėti dirbą su egoizmu nuo savęs, bet tai labai sudėtinga. Išeitų, kad visąlaik turi galvoti apie save. Kaip liautis buvus egoistu?
Atsakymas: Tai vyksta pamažu. Nesijaudinkite, tai nutiks ir su jumis. Teks pereiti daugybę įvairiausių minčių, pamąstymų, pokyčių, užsiėmimų su mumis, bet galiausiai išvysite, kad visa tai – vidinė žmogaus transformacija.
Jis ima jausti pasaulį kitokį: susietą, integralų, amžiną, tobulą ir save šioje sistemoje.
Atsiranda būsena, kai jam nesvarbu suvokti šį pasaulį, kokį jį suvokiame dabar, o svarbu būti šiame pasaulyje teisinga integralia dalimi. Tokiu atveju į šį pasaulį jis gali įnešti tokį indėlį, kokio negali niekas kitas. Ir iššeitų, kad šis pasaulis priklauso nuo jo.
#265913

Iš 2020 m. balandžio 19 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Pakilti virš egoizmo

Žaisti su savo egoizmu

Tegu su egoizmu dirba Šviesa!

Klausimas: Sakėte, kad visus siekius verta palikti dešimtuke, o darbe ir namuose likti tokiam, kaip visi. Tai mane sutrikdė. Ar galite paaiškinti savo žodžius?
Atsakymas: Esmė ta, kad bet kokie dvasiniai pokyčiai galimi tik vienminčių, turinčių vieną tikslą, kolektyve. Tarpusavyje padėdami vieni kitiems, jūs perprantate šį dvasinį tikslą, t. y. abipusio davimo savybę.
O darbe tave supa paprasti žmonės, normalūs egoistai, su kuriais negali kalbėti šia tema. Ir neverta to daryti, kad negadintum jų, o jie tavęs. Bendrauk su jais tame lygmenyje, kokiame jie pripratę bendrauti.
Tad čia nėra jokių problemų. Būkite tarp žmonių toks, kokie jie. O su draugais per jus siejantį tamprų, vidinį, rimtą ryšį sieksite abipusio davimo savybės – Kūrėjo, kol Jis atsiskleis jumyse.
#260348

Iš 2020 m. sausio 26 d. pamokos rusų k.

Kaip išeiname iš egoizmo? Išeiname iš savo noro mėgautis ir siekiame būti mūsų tarpusavio ryšio viduje. Todėl kiekvienas jau nekreipia dėmesio į save, o tik į tai, kas yra tarp mūsų. O tarp mūsų ir yra dvasinė erdvė, juk ji ne manyje.
Aš – tai mano egoizmas, o už jo ribų – davimo ir meilės jėga, Kūrėjas, vieta, vadinama aukštesniuoju pasauliu. Ten yra mūsų gyvenimo tikslas, kūrinijos tikslas, į kurį turime ateiti.
Kiek kaskart pakylame virš savo egoizmo, virš savo „aš“ ir žengiame žingsnį iš savęs artimo link, tiek imame jausti dvasinį pasaulį, aukštesniąją jėgą, tikrovę, esančią už mūsų, už ego ribų. Taip turime galimybę atitolti nuo koronaviruso. Šis virusas išstumia mus iš mūsų egoizmo, versdamas išeiti iš savojo „aš“ į išorę.
Tai efektyviausias, tinkamiausias vaistas. Išėjimas iš egoizmo yra visų problemų sprendimas, o virusas atsiųstas tam, kad išgydytų egoizmą. Jis rodo mums, kad reikia pakilti virš savo egoizmo, virš savojo „aš“ ir susijungti su kitais. Taip randame veiksmingą vaistą, tinkamai ištaisome savo būseną.
Turiu pabėgti nuo savęs, egoisto, į erdvę tarp mūsų, ten, kur yra dvasinis pasaulis, Kūrėjas, bet nesuprantu, kas yra „tarp mūsų“, nes tai tokia sritis, kurios egzistuojančios dar net nejaučiu. Tačiau turime siekti ryšio ir tada pajausime, kad virš šitos mano ir tavo egoizmo jungties yra aukštesnis pasaulis, kitas matavimas, kuris viena pakopa aukščiau už mus.
Ten rasime „Izraelio žemę“ („žemė“ reiškia „norą“, o „Israel“ reiškia „tiesiai į Kūrėją“, jašar kėl), ten įstengsime siekti Kūrėjo, Jį jausti, ten Jis yra. Tenai yra ateities pasaulis, mūsų dvasinis, amžinas gyvenimas – viskas yra tik ten, ryšyje tarp mūsų.
Todėl meilė artimam kaip pačiam sau yra pagrindinis visų ištaisymų, kur yra Kūrėjas, dėsnis.
Ryšys su draugais man tampa vis svarbesnis už mane patį. Ir kuo svarbesnis draugas, tuo labiau einu pirmyn ir tuo labiau tolstu nuo šio pasaulio – kol dvasinis pasaulis man tampa svarbesnis, kitaip tariant, davimas, meilė artimui, mūsų vienybė tampa svarbesni nei aš pats.
Tai reiškia, kad pralaužiu sieną tarp „Egipto“ ir „Izraelio“, pereidamas Raudonąją jūrą (heb. k. yam suf – baigtinė jūra – vert. past.), per galutinę sienos liniją, po kurios nebegrįžtama atgal. Juk iki to dar yra pavojus, kad galiu sugrįžti į „Egiptą“.
#262474

2020 m. balandžio 1 d. iš rytinės pamokos, tema „Pesachas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Koronavirusas: kiaurai visas galaktikas

Žvelgti kitaip į kliūtis ir sunkumus

Mintys apie koronavirusą VI d.

Klausimas. Jaučiuosi laisvas, kai mane visiškai užvaldo noras, o aš jį patenkinu. Ar su kabalistais ne taip pat?
Atsakymas. Jeigu gali labai greitai patenkinti bet kokį savo norą, tai tikriausiai esi didelis egoistas ir didelis žmogus. Mat tiesiog taip patenkinti savo norų negalime. Juk jų labai daug ir skirtingų – didelių ir mažų. Tai nepaprasta.
Be to, jei noras užvaldo ir visiškai tave kontroliuoja, tai apie kokią laisvę kalbame?..
#249977

Iš 2019 m. gegužės 12 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kabala ir valios laisvė

Nuo ko prasideda valios laisvė?

Mintys ir norai – iš Kūrėjo

Laikotarpis prieš Avo mėn. 9 dieną nėra laikomas itin geru. Ir nors Israel turi būti aukščiau laiko ir kalendoriaus, mes vis dėlto jaučiame šio gedulingo periodo sunkumą ir jo poveikį mums.
Pasaulyje auga problemos, klimato anomalijos, įvairiausi konfliktai. Tokiu laiku itin svarbu užsiimti visuomenės vienybe, o tai ir yra vienintelis vaistas ir galimybė paspartinti mūsų raidą tinkama linkme tinkamomis priemonėmis.
Šiuo metu rengiame vienybės vakarą, kad išnaudotume sustiprėjusį egoizmą ir jo pabudimą kaip būtina jėgą eiti pirmyn.

* * *
Šiuo sunkiu laiku priešais Avo mėn. 9 dieną reikia būti itin budriems: kaip egoizmas valdo mus, painioja ir nuleidžia į gyvūninį lygmenį pačiais įvairiausiais būdais – per klimato anomalijas, problemas visuomenėje, darbe, šeimoje.
Būtent šiuo laiku esant visiems sunkumams iš mūsų reikalaujama daugiau vienybės juk tai laikas Torai gauti. Galėjome gauti Torą, tačiau to neįstengėme, ir todėl įvyko griūtis – Avo 9. Taip jau nutiko keletą kartų.
Jei blogasis pradas neatsiskleidžia, tai neturime, ko taisyti ir nėra iš ko kurti savo ryšį su Kūrėju. Pas Kūrėją ateinama iš dviejų linijų: blogojo prado ir priešais jį – gerojo prado. Ateinu pas Kūrėją su savo blogąja prigimtimi ir prašau man duoti gerą prigimtį, kad neutralizuočiau savo egoizmą ir valdyčiau jį.
Šiandien renkamės į vienybės vakarą, kad kartu atskleistume ir mūsų blogąjį pradą, ir galimybę susijungti bei atskleisti gerąjį pradą. Jie atsiskleidžia vienas priešais kitą.
Draugėn susiburia pusantro tūkstančio egoistų, suprantančių, kad norimą tikslą galima pasiekti tik davimo induose (kelim). Jei kiekvienas įstengs šiek tiek pakilti virš savęs, tai taip bendromis pastangomis galėsime pakelti maldą, paprašyti Šviesos, kad ji bent šiek tiek mus atskirtų nuo egoistinio noro.
Mes prilipę prie egoizmo, tačiau norime šiek tiek pakilti virš jo. Šviesa it vanduo prateka tarp manęs ir egoistinio noro ir aš imu plaukti virš jo tarsi valtyje, savo grupėje. Iš ten jau galėsiu pradėti kilti.
#249493

Iš 2019 m. liepos 14 d. rytinės pamokos ruošiantis vienybės vakarui

Komunistams, gyvenusiems ir veikusiems iki Karlo Markso laikų, nepavyko paskleisti komunizmo pasaulyje.
Taip atsitiko dėl to, kad visi kolektyvinės visuomenės nariai turėjo būti idealistai-altruistai, kaip ir patys steigėjai.
O kadangi net labiausiai išsivysčiusios visuomenės 90% narių yra egoistai, jie negalėjo priimti kolektyvinės visuomenės, kuri iš prigimties išimtinai altruistinė, taisyklių. (Baal Sulamas, „Paskutinioji karta“).
Klausimas. Kodėl 90 % visuomenės narių – egoistai? Kodėl toks disonansas?
Atsakymas. Taip užprogramuota gamtos, nieko nepakeisi. Kadangi mes gamtos nesuprantame, belieka nuspręsti, gerai tai, ar blogai.
Baal Sulamas rašo, kad gamtoje yra 10 % altruistų. Tačiau, visų pirma, nematau, kad 10 % visų žmonių siektų kabalos mokslo, atvedančio į tikrą, veiksmingą altruizmą. Daugiausia 1–2 %. Jei šios metodikos mokytųsi 10 %, įvyktų kabalistinė revoliucija.
Antra: tam, kad pripažintume būtinybę kitokios visuomeninės santvarkos, grįstos savitarpio pagalba, papildymu, kolektyviškumu, reikia labai didelio egoizmo, kuris atskleistų savo netobulumą, nesugebėjimą žmonėms suteikti normalų egzistavimą, laimę, šeimą.
Dabartinė visuomenė jau seniai galėjo nusivilti savąja prigimtimi ir padaryti teisingas išvadas, jei ne milžiniškas žiniasklaidos mechanizmas, kvailinantis žmones, verčiantis juos eiti ratu, tarsi mažus vaikus: „Nubėk ten, atnešk aną. Pažiūrėk, ką mes dabar darysime“. Žmonės tiki visomis melagingomis žiniomis, pasimauna ant jų kabliuko.
Kaip ilgai tai tęsis? Manau, kad per artimiausius penkerius metus žiniasklaida taip diskredituos save, kad visuomenės nuomonė apie ją pasikeis.
Visais laikais žmonės manė, kad egoizmas – geras, nes vysto gamtą ir visuomenę. Matome, kaip gyvena žvėrys, o žmonės gyvena pagal tą patį principą, tik aukštesniu lygiu. Jie įtvirtina tam tikras elgesio taisykles, kad nesuėstų vieni kitų kaip gyvūnai, tačiau tikrai tai sugebėtų.
Pirmykštės visuomenės buvo komunistinės: vienodi darbo įrankiai, trobelės visiems, bendras laužas, vaikai, žmonos. Buvo tokie periodai, kai viskas buvo bendra.
Todėl komunistinės visuomenės – ne naujiena žmonijai, skiriasi tik jų būsenos. Arba visuomenės egoizmas dar nė kiek neišsivystęs, ir žmogus nesijaučia individu, bet jaučiasi natūralios grupės, keliaujančios iš urvo medžioti mamuto, dalimi.
Arba tai visuomenė, kurioje egoizmas taip išaugo, kad su juo nebeįmanoma sugyventi, tada žmonės susirenka ne aplink laužą, bet tarptautiniame parlamente ir galvoja, kaip jiems pažaboti savo prigimtį. Ir palaipsniui supranta, kad niekaip.
#226235

Iš 2017 m. lapkričio 13 d. TV programos „Paskutinioji karta“

Daugiau šia tema skaitykite:

Markso prognozės ima pildytis

Komunizmas: utopija ir tikrovė

Kodėl komunizmas patyrė fiasko

Klausimas. Kas yra tikroji vienybė?
Atsakymas. Kai iš tikrųjų susivienijame, sukuriame jėgą ne savyje.
Jei jungiuosi su jumis, tai atsiranda bendra jėga, kuri yra ne kiekviename iš mūsų, o tarp mūsų.
Būtent dėl to, kad kiekvienas iš mūsų – egoistas, atstumdami nuo savęs ego, įeiname į erdvę tarp mūsų, ir ten iš mūsų anti-egoistinių jėgų sukuriama bendra jėga. Joje koncentruojamės ir atskleidžiame Kūrėją.
Tai vidinis veiksmas.
#238821

Iš 2018 m. rugpjūčio 19 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Ne taisyti, o vienytis!

Gyvasis šaltinis

Verdanti vienybės lava