Kabalos mokslas ir gyvenimo prasmė » egoizmas

Aukštyn dvasinių pasaulių pakopomis

rima — Sat, 03 Sep 2011 15:49:55 +0000

Klausimas: Ar motinos meilė savo vaikams bei meilė tarp sutuoktinių yra egoistinė?
Atsakymas: Tokia meilė nėra egoistinė. Visi mūsų norai suskirstyti į negyvąjį, augalinį, gyvūninį ir žmogaus lygmenis (1, 2, 3, 4).
Gyvūninio lygmens norai, kylantys žmogui, yra tapatūs gyvūnų norams, tik labiau išvystyti. Jiems galima priskirti motinos norus savo vaiko atžvilgiu, arba norus, atsirandančius sutuoktinių santykiuose. Tačiau instinktyvus motinos santykis su savo vaikais nėra egoistinis. Prigimtis verčia žmogų / motiną elgtis taip, kad pripildytų artimo / vaiko norą.
Tuo tarpu ego – tai noras gauti malonumą savo artimo sąskaita, t. y., kad man būtų gerai kito žmogaus sąskaita. Netgi jausčiau pasitenkinimą, jei kitam būtų blogai. Tokio tipo malonumus galima suskirstyti į daug lygių. Pavyzdžiui, gali būti malonu paversti savo artimą vergu. Jaučiamas malonumas dėl galimybės kitam pakenkti, pažeminti ir priversti kentėti. Pasitenkinimas, išnaudojant savo artimą, o ne dėl natūralaus noro mėgautis, vadinamas egoizmu.
Jeigu noriu patirti malonumą skaniai valgydamas, bendraudamas su savo vaikais ar kažkaip kitaip gyvenime, tuo niekam nekenkdamas – tai ne egoizmas. Egoistiniai veiksmai nukreipti artimui išnaudoti, siekiant naudos sau.
Savo tikrąjį / dvasinį ego atskleidžiame, kai ateiname į grupę. Štai tada ir pradedame jausti ypatingą priešpriešą vienas kitam ir statome tarpusavyje tam tikrą sieną.
Iš kur tokia jėga atsiranda? Iš pat pradžių ji dalyvauja tobuloje sistemoje ir išnyksta / pasislepia po / dėl jos sudužimo. Ši jėga egzistuoja, tačiau slepiasi viduje. Jeigu stengsiuosi pasiekti vienybę su savo draugais ir man nepavyks, tai vis daugiau ir daugiau (iki tam tikro laipsnio) man atsiskleis manojo egoizmo lygis. Tai bus pirmoji dvasinė pakopa – 1/125 dalis bendrojo pakilimo.
Šia kryptimi tenka dirbti ilgus mėnesius, kol pasiekiu tokią būseną, kurios pats įveikti negaliu. Tada manyje formuojasi poreikis tai Šviesai, kuri anksčiau mus pripildydavo, o dabar paslėpta viduje, – ir aš pageidausiu, kad ji ateitų, atsivertų bei mus sujungtų.
Šis reikalavimas atlaisvina man pirmąją dvasinę pakopą: aš ir draugai – ir Šviesa tarp mūsų. Toliau mano tikslas bus pasiekti tolimesnę pakopą, kurioje egoizmas išaugs dar daugiau, įsižiebs neapykanta, apie kurios buvimą nė neįtariau. Mane erzins ir atstums bet kokia draugo smulkmena. Dėl to teks stipriau padirbėti kartu, kol pakilsime į antrąją iš 125-ių pakopų, – ir taip iki išsitaisymo pabaigos.

Iš 2011 m. birželio 4 d. pirmosios Madrido kongreso „UNIDOS“ pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Draugavo du draugai

Tikslus nusitaikymas

Meilės trikampis

JTO reikalauja legalizuoti narkotikus

rima — Thu, 11 Aug 2011 06:03:26 +0000

Pranešimas: speciali JTO komisija padarė šokiruojantį pareiškimą: karas prieš narkotikų platinimą sužlugo, todėl jį turime sustabdyti legalizuodami narkotikus pasauliniu mastu ir nutraukdami baudžiamąjį narkomanų persekiojimą.
Ekspertai pažymi, kad kova su narkotikais privedė vien tik prie prekybos narkotikais didėjimo ir organizuoto nusikalstamumo.
(Rusija pagal narkomanų skaičių yra lyderis, vartojančiųjų heroiną čia yra tiek, kiek visose Europos šalyse, ir daugiau nei JAV, Kanadoje ir Kinijoje kartu paėmus. Kasmet Rusijoje miršta daugiau kaip 100.000 jaunesnių nei 30 metų narkomanų.)
Komentaras: Štai šitaip bus su visais globalios multikrizės aspektais, nes jos šaknis slypi žmogaus egoizme. O egoizmą mes galime ištaisyti, tik pritraukdami gamtoje esančią Aukštesniosios Šviesos jėgą – davimo ir meilės savybę, kuri yra gamtos ir gyvybės pagrindas.
Išsitaisymo technologija paprasta, ją galima naudoti tiek individualiai, tiek ir masiškai. Jei mes jos neįgyvendinsime patys, gamta privers mus tai padaryti per kančias – jas mes sukeliame patys, neugdydami davimo ir meilės savybės. Žmonijai verta rimtai apie tai pagalvoti.
Beje, narkotikų legalizavimas reiškia, kad rytoj mano mažamečiui sūnui bet kas galės oficialiai pasiūlyti narkotikų, ir tam žmogui už tai negrės jokia atsakomybės ir jokia bausmė!

Daugiau šia tema skaitykite:

Gyvenimas dėl akimirkos

Nešvaistyk tau duoto laiko

Krizė kaip dvasinio vystymosi įrankis

Kas yra egoizmas?

rima — Sat, 02 Jul 2011 07:00:52 +0000

Video klipas rusų k.

www.youtube.com/watch?v=VrBltreJ4Cc

Į blogį – pro mikroskopą

rima — Thu, 16 Jun 2011 08:23:53 +0000

Blogomis naujienomis nereikia džiaugtis. Kodėl gi mums nepabandžius galutinio išsitaisymo pasiekti geruoju keliu? Užtenka išmokti atpažinti „šaukštą deguto medaus statinėje“ – tą 1% blogio 99% gėrio – ir pradėti veikti. Viskas priklauso nuo blogio suvokimo, nuo jautrumo jam. Čia ir slypi kabalos mokslo tikslas – išugdyti mumyse blogio suvokimo jausmą.
Turime atskleisti blogį miligramais, „pro mikroskopą“ – to pakaks, kad pamatytume jį didžiulį ir nepakenčiamą. Pasakyta, kad teisuoliams blogis atrodo kaip aukštas kalnas. Kitaip tariant, juose likęs paskutinis blogio krislelis atrodo jiems siaubingas. O nusidėjėliams jų blogis atrodo plauko storio: „Čia nėra net apie ką kalbėti.“
Taigi viskas priklauso nuo suvokimo lygio, nuo to „padidinamojo stiklo“. Todėl jokiu būdu negalima džiaugtis riaušėmis, badu ir kitomis pasaulio problemomis, kurios dar tik ateina. Mums turi rūpėti blogio suvokimas ir būtent jį turėtų pažadinti žmonijoje kabalos platinimas.
Ką mes platiname? Savo autoritetą? Ne. Baal Sulamo autoritetą? Ne. Kūrėjo autoritetą? Irgi ne. Mes norime, kad žmonės suvoktų autoritetą to kvailo noro, to egoizmo, kuris vadovauja pokyliui ir atsako už visas nelaimes. Jeigu jau jie kviečia nuversti vyriausybę, tegul supranta, kad pirmiausia turime nuversti šito „seno ir kvailo karaliaus“ valdžią savyje.
Štai ką mes turime parodyti – kad žmogus vis lengviau atskirtų, kas jame svarbiausia, kas atsakingas už visas nelaimes ir problemas. Nuo blogio suvokimo priklauso, ar galėsime nuo jo pabėgti. Atsistūmimas nuo blogio ir yra vystymosi jėga. Tik tai mums ir reikalinga.

Iš 2011 m. gegužės 26 d. pamokos pagal „Įvadas į kabalos mokslą“

Daugiau šia tema skaitykite:

Tikrovės paveikslas: didiname kontrastą

Sudužę akiniai

Suprask gyvąją gamtos kalba ir pasakysi: „Pasaulis nuostabus!“

Kur išeitis iš aklavietės

rima — Mon, 16 May 2011 07:31:34 +0000

Mes leidžiamės iš paties Begalybės pasaulio per visus pasaulius iki „šito pasaulio“, iš kur dabar patys turime pakilti atgal. Kol leidomės, mūsų noras vis mažėjo: pasaulis po pasaulio, laiptelis po laiptelio, kol priėjome iki šio pasaulio, kur mumyse neliko Šviesos, Kūrėjo, dvasingumo noro! Liko tik mažytė gyvenimo kibirkštėlė, leidžianti kaip nors egzistuoti, kuri ir vadinama „šituo pasauliu“.
Toliau vystomės taip, kad noras mumyse vėl pradeda augti, ir jį reikia padaryti panašų į Šviesą. Mumyse atsiskleidžia vis didesnis egoistinis noras, o mes turime pakilti aukščiau jo, aukščiau to įgimto egoizmo. Bet šitai neįmanoma be aukštesnės jėgos pagalbos – neįmanoma atskirti norą ir ketinimą tam, kad tam pačiam norui gautum davimo ketinimą ir vis kiltum aukščiau.
Tai yra visas judėjimas vyksta aukščiau egoizmo tam, kad visiškai neapkęstume jo, pamatę, kad tik dėl jo kyla visos mūsų problemos ir kančios. Bet tai ne taip paprasta įžvelgti.
Žmonija jau pradeda atskleisti, kad pasiekė aklavietę tuo gyvenimu, kurį sukūrėme šitoje žemėje, ir viso to priežastis – žmogiškasis ego, juk mes griauname savo pasaulį. Nepaisydami viso to, matome, kad nesugebame sustoti.
Noras mėgautis bėga toliau pagal numatytą tvarkaraštį ir veikia egoistiškai. Mes nesugebame susilaikyti, sumažinti vartojimą, pagerinti santykius vienas su kitu. Pasaulis ir toliau ritasi vis giliau į bedugnę paskui savo egoizmą.
O žmogus, kiek jis save betyrinėtų, negali atskleisti savyje jėgų, galinčių nors truputį pagerinti padėtį ir išsigelbėti. Ir tai dar tik kritimo pradžia. Mes dar pamatysime, kas bus – taip, kaip parašyta, kad žmogus mato besiartinantį prie jo mirties angelą su nuodų lašu ant kalavijo ašmens, nuolankiai ryja nuodus ir miršta. Jis neturi pasirinkimo, jo egoistinis noras reikalauja to!
Šiandien gyvename po senovei, nes mums atrodo, kad pasaulis negalės egzistuoti, jeigu nedirbsime savo egoizmui. Iš tikrųjų, dėl ko dar dirbti? Mes nesuprantame, kad gali būti kita programa.
Bet, iš kitos pusės, Kūrėjas egoizmo nekenčia, nes tai atvirkštinė Jo davimui forma, o todėl tokia atvirkštine forma jis ir skleisis. Ką daryti?
Kaip kiekvieno žmogaus jo asmeniniame dvasiniame darbe, taip ir viso pasaulio bendrame darbe su savo egoizmu, nėra kito sprendimo, išskyrus įsisąmoninti savo blogį. Blogis atsiskleis ir parodys, kad patys nieko negalime su juo padaryti ir mums reikia aukštesniosios jėgos pagalbos. Štai tada Ji pasirodys ir pakeis mūsų prigimtį.
Tokiu būdu vyksta asmeninis žmogaus išsitaisymas ir bendras pasaulio išsitaisymas.

Iš 2011 m. gegužės 4 d. pamokos pagal straipsnį iš knygos „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Dėl visko kalti purvini akiniai

Suprask gyvąją gamtos kalba ir pasakysi: „Pasaulis nuostabus!“

Įsilieti į permainų procesą

Kodėl taip sunku pajausti dvasinį pasaulį?

rima — Mon, 18 Apr 2011 09:58:42 +0000

Atsakymas paprastas, nes dvasinis pasaulis priešingas mums, mūsų esybei, mūsų egoistiniai prigimčiai. Egoizmas valdo mus, mes norime jį pripildyti.
Todėl iš visko, kas mus supa, matome tik tai, ką norime matyti savo egoizme – tai, kas malonu arba kraštutiniu atveju tai, kas kelia grėsmę.
Todėl žmogui, trokštančiam atskleisti Aukštesnįjį pasaulį, atskleisti visa tai, kas yra aplink, bet kas nepatenka į jo egoistinį suvokimą, būtina pertvarkyti save.
Todėl jam tokia svarbi aplinka – juk ji padės pertvarkyti jo suvokimą: nukreipti save į tai, kad svarbu pajausti tai, kas nemalonu egoizmui, kas priešinga jam, ir jis pamatys ir anksčiau jį supusį platųjį pasaulį. Ir vadinasi jis dvasiniu pasauliu, nes yra aukščiau egoistinio.
Mums atrodo, kad mūsų įsitikinimai yra mūsų patirties rezultatas, tačiau jie yra sukauptos informacijos rezultatas, kuri yra patogi mūsų egoizmui. Ir nesvarbu, kas sakoma − tiesa ar melas. Tiesa mes vadiname tai, kas sutampa su mūsų nuomone-egoizmu.
Mes visada ieškome tik to, kas patvirtina mūsų nuomonę, ir atstumiame tai, kas jai prieštarauja. Galiausiai formuojame save ir nenorime pasikeisti. Tik kančios, egzistavimo prasmės ieškojimas ir stipri dvasinė aplinka, grupė, padės žmogui tapti objektyviu, pakeisti egoistinį suvokimą į aplinkinių nuomonę. Ir tuomet jam atsiskleis visada aplink jį egzistuojantis Aukštesnysis pasaulis!

Daugiau šia tema skaitykite:

Tas lengvas sunkus sprendimas

Malda prieš meldžiantis

Amžinasis variklis, varomas davimo energija

Žmogaus prigimtis

rima — Mon, 14 Mar 2011 07:51:32 +0000

Video klipas rusų k.

www.youtube.com/watch?v=nJX_6WiaO5I

Kuo blogiau, tuo geriau

rima — Sat, 12 Feb 2011 12:56:39 +0000

Mes turime suprasti, kad šiuolaikines problemas išspręsime ne suvaldydami savo egoizmą, o pakildami aukščiau jo. Todėl kabalos mokslas nėra lengvas, jis nėra viename lygmenyje su metodikomis, kurios moko pamažu sutramdyti, sumažinti savo blogio pradą. Kabala sako: „Ne, tau visiškai nereikia kovoti prieš savo egoizmą. Deja, tu ir nesugebėsi – jis vis tiek augs, jis vis dar protingesnis už tave, todėl išsisuks ir bus aukščiau. Tau tik reikia žinoti, kaip nukreipti jį nuo savęs į išorę.“ Todėl kabalos mokslas moko, kaip pasinaudoti savo egoizmu. Tai labai nepaprastas mokslas, nes jis apima praktiškai viską. Jis leidžia tinkamai naudoti savo egoizmą, tada egoizmas auga, bet kuo daugiau auga, tuo daugiau turime galimybių išeiti iš savęs, suvokti mus supančią aplinką.
Nėra lengva paaiškinti žmonėms, kad jie išsitaisys ne sumažindami egoizmą, o teisingai jį panaudodami. Išeitų, kad kuo tu egoistiškesnis, tuo geriau, o žmonės šito nesupranta. „Kaip tai geriau? Kuo aš kenksmingesnis nei kiti, kuo pavydesnis, godesnis, šykštesnis, klastingesnis – tuo geriau?“ Taip, tai gerai. „Kaip tai gali būti gerai? Priešingai, mums reikia sunaikinti visas šitas ydas. Teisus tas, kuriame viso šito nėra“. Tai klaidinga! Teisus tas, kuriame yra didelės egoistinės miazmos, o jis tik pertvarko jas į ryšį su kitais. Į ryšį! Jo siekis – ne kažkokiu būdu naudoti savo kenksmingas savybes, o perdaryti jas į naudingas. Perdaryti! Jokiu būdu ne anuliuoti.
Tai sunku paaiškinti net protingiems, supratimą turintiems žmonėms. Šiandien vyksta pusiausvyros pažeidimas gamtoje, visuomenėje, asmeniniame gyvenime – visur. Ar tai blogai, ar tai veda į gėrį? Žinoma į gėrį! Kuo blogiau, tuo geriau? Žinoma, tuo geriau! Žmogui sunku tai suprasti, tai ne iš karto suvokiama, priimama. Kantrybės, po truputį viskas atsistos į savo vietas.

Iš 2011 m. sausio 28 d. antrosios pamokos Berlyno kongrese

Daugiau šia tema skaitykite:

Pastangos – apačioje, pojūčiai – viršuje

Būk gudresnis už savo egoizmą!

Mano metai – mano turtas

Prisikasti iki tikrojo egoizmo

rima — Thu, 10 Feb 2011 10:04:03 +0000

Iš antrosios pamokos Maskvoje
Klausimas: Judėdami pirmyn atskleidžiame savo mažus, niekingus „aš“, mažas niekingas asmenybes. Pagal kokius požymius mes juos atpažįstame? Kaip gimsta kitas „aš“?
Atsakymas: Šią mažą niekingą asmenybę atsiskleidžiu tik Kūrėjo atžvilgiu. O visur kitur, nesvarbu, kokia asmenybė aš esu.
Kaip mes atskleidžiame blogį? Tarkim, mėgstu gerai pavalgyti. Tai blogis, egoizmas? Ne! Aš mėgstu gerai pasilinksminti. Tai gerai ar blogai? Ar tai egoizmas? Ne!
Egoizmas išryškėja tada, kai turiu susijungti su kitais, kad atskleisčiau Kūrėją, bet aš to nenoriu. Egoizmas – tai nutolimas nuo grupės draugų. Todėl jo atskleidimas yra sudėtingas, tam reikia subręsti.
Štai čia mes ir suklumpame! Kad ir kas teikia mums malonumą, bet nepasiekia šio egoizmo, su kuriuo reikia dirbti, nieko baisaus. Bet vos tik kyla problemų su egoizmu grupės viduje, su kuriuo ir reikia dirbti, čia viskas sustoja ir užgęsta. Čia ir yra ta savybė, kurią turime ištaisyti.
Nieko kito taisyti nereikia. Linksminkis, per pietus kirsk dvi ar tris porcijas, miegok dešimt valandų per parą. Nesvarbu.
Svarbu viena – santykiai su draugais. Taip tiksliai filtruojama mano prigimtis:
- turiu ištaisyti tai, kas susiję su grupe.
- kas nesusiję su santykiais tarp grupių ar grupės viduje, susiję tik su manimi. Vienam reikia miegoti dešimt valandų, kitam dešimt kartų per dieną pietauti ir taip toliau. Tai neturi reikšmės.
Tad egoizmas – tik tarp draugų. Tik ten visos jo apraiškos. Tik į tai reikia kreipti dėmesį ir tik pagal darbą tarp mūsų vertinti draugus.
Bet kol žmogus tai įsisąmonina, kol supranta, kol išgirsta, kol su tuo sutinka – praeina metai. Jis gali girdėti apie tai, bet vis tiek viduje su tuo nesutinka, nesuvokia, nepriima.

Iš 2011 m. sausio 16 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Kūrėjo detektorius

Kantrybė – tai atkaklumas

Net neveiklumas – blogis

Alkis – geriausias prieskonis

rima — Fri, 21 Jan 2011 07:46:38 +0000

Mūsų vystimosi greitis priklauso ne tik nuo mūsų, bet ir nuo viso pasaulio. Žmonės, kuriuose pabunda taškas širdyje yra pasirengę susijungti, jie iš visų jėgų stengiasi tai padaryti, bet negali, nes pasaulis vis dar nejaučia tam poreikio.
Reikalas tas, kad sąskaitos suvedamos ne su mumis, mes nuo pat pradžių esame svetimkūnis pasaulyje. Dvasinės kibirkštys, įžiebtos egoizme, egzistuoja tik tam, kad ištaisytų šį egoizmą.
Tokie žmonės yra Toros skleidėjai − tie prieskoniai, su kuriais visa žmonija (pagrindinis patiekalas) turi pasiekti Taisymosi pabaigą. Ir jeigu tas viralas dar nėra pakankamai išbuvęs ant ugnies, į jį dar nedera dėti prieskonių, kad užbaigtum patiekalą.

Iš 2010 m. gruodžio 23 d. programos „Savaitinis skyrius“