Pateikti įrašai su egoizmas žyme.


Kaip rasti harmoniją?

Krizė, globalizacija

Klausimas. Jeigu pasaulis globalus, o krizė visa apimanti, o mes viduje patiriame visas būsenas, kaip savyje galiu išlaikyti pusiausvyrą tarp susiliejimo ir stūmimo jėgų?
Atsakymas. Pirmiausia būtina suprasti, kad esate veikiamas vienos jėgos – egoistinės, egoistinės traukos, o norint išlaikyti pusiausvyrą būtina dar viena jėga – stūmimo.
Net nepajėgiate atstumti to, kas jums kenkia. Egoizmas verčia jus traukti į save viską, kas jam atrodo gera, tačiau jūs negalite tinkamai analizuoti, kas jums gera, o kas bloga.
Todėl visas mūsų darbas – įgyti dar vieną jėgą. Pasakyta: „Sukūriau blogąjį pradą“. Tai štai šis blogis – egoizmas – nuo pat pradžių egzistuoja mumyse, o gėrio mumyse nėra.
Gerąją jėgą turime pritraukti savo laisva valia, savo noru, kad ji mumyse egzistuotų. Tam ir duotas mums kabalos mokslas, kurį atskleidė pirmasis žmogus, Adomas, prieš beveik 6000 metų. Jis ir paaiškina mums, kaip tai atlikti.

Iš 2016 m. liepos 10 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Visa evoliucija – tai egoizmo vystymasis

Evoliucijos tikslo atskleidimo išvakarėse

Harmoningo gyvenimo priemonė

Komentarų nėra

Nesavanaudiškos pagalbos nauda

Egoizmo vystymasis, Kabala ir kiti mokslai

Komentaras. Jeilio ir Harvardo universitetų psichologai atliko eilę tyrimų ir padarė išvadą, kad „žmonės dažnai padeda vienas kitam, nesusimąstydami apie riziką ir naudą. Be to, pagalba gali būti suteikta ne tik draugams ar giminaičiams, bet ir visai nepažįstamiems žmonėms. Kadangi negalima laikyti, kad taip elgiamasi dėl naudos, todėl tai yra evoliucinė mįslė.“
Nesavanaudiškai padedantys žmonės suvokiami kaip patikimesni, todėl taip ir elgiasi. Kitaip tariant, jie nori atrodyti parodyti, kad jais galima pasikliauti, pavyzdžiui, priimti į darbą. Todėl jie nesąmoningai atlieka labai gražius veiksmus kitiems matant.
Atsakymas. Žinoma, jie nori, kad į juos taip žiūrėtų. Jie tokiu būdu reklamuojasi ir gauna tam tikros naudos: visuomenės palaikymą, paaukštinimą darbe ir t.t.
Klausimas. O be naudos jie taip nesielgtų?
Atsakymas. Žinoma – ne! Mūsų prigimtis – egoizmas, kuris reikalauja energijos – kalorijų. Iš kur imsis ši energija? Man reikia matyti, iš kur ją gausiu ateityje, kaip save pripildysiu. Kaip automobilyje, kai atvažiuoji į degalinę, kad pripildytum baką, taip ir čia. Žmonės pasiruošę daug ką atiduoti už būsimą apdovanojimą, kuris jiems šviečiasi dėl to, kad apie juos gerai kalbės, paaukštins darbe, kad jų vaikai jais didžiuosis, kaimynai gerbs ir t.t.
Dėl to verta stengtis! O dėl ko gi perku būtent tokį butą, mašiną, leidžiu tiek pinigų, galėčiau visiškai ramiai, normaliai pragyventi ir be to.
Mūsų veiksmuose negali būti jokio nesavanaudiškumo, kadangi to mums neleidžia mūsų prigimtis! Tu turi visur naudoti kalorijas, džaulius, –  nesvarbu, kuo tai matuosime, – ir todėl turi juos gauti!
Vadinasi, žmogui priešakyje privalo šviestis kažkas tokio, kas suteikia energijos, dėl kurios ir stengiasi. O jei to nėra, negali dirbti, nes mes visi – mechanizmai, mašinos: galime veikti, tik jei turime energijos dabar arba ji šviečiasi mums ateityje.
Komentaras. Tačiau Jeilio ir Harvardo universitetų mokslininkai net neužsimena apie egoizmą?
Atsakymas. Žinoma, jie to nesupranta. Jie mano, kad tai normali mūsų prigimtinė būsena, kurioje nėra jokio egoizmo, net atvirkščiai – žmogus yra duodantis.
Komentaras. Taip, bet jie nustatė, kad iš šių veiksmų gaunama tam tikros naudos?
Atsakymas. Tačiau mokslininkai to nelaiko egoizmu. Egoizmu laikomas aiškus savo noro įgyvendinimas, pakenkiant kitiems. O jei akivaizdžiai tiesiogiai nekenki, tai nelaikoma egoizmu. Sakykime, aš su kažkuo deruosi, noriu kažką pigiau nusipirkti, jis nori brangiau. Tai – normalu.
O būna ir priešingai, kažkoks menininkas, pavyzdžiui, Modiljanis piešė „krauju“, iš bado negalėjo išlaikyti teptuko rankose, griūdavo bejėgis ant savo molberto. Tai yra laikoma kilnumu, pasiaukojimu, o ne egoizmo pasireiškimu. Iš tikrųjų – tai pats ryškiausias, aiškiausias egoizmas.
Žmogus negali aiškiai suvokti savo prigimties, jis linkęs viską permeluoti. Ką padarysi? Žmonija kol kas panirus į savo žaidimus, į nesuvokimą.
Turime tiesiog suprasti, kad gamta veikia pagal labai paprastą principą: yra energijos – judu, nėra energijos – stoviu. Todėl, jei žmogus kažką daro, vadinasi, tai jam kažkaip naudinga. O jei nori dirbti be naudos sau, tada turi studijuodamas kabalą išmokti prisijungti prie Aukštesniojo šaltinio energijos ir įgyti amžinąjį variklį.
Tada gausi energiją iš išorės, o ne tiesiog iš nulio. Prie tavęs tarsi prijungs kitiems nematomą energijos žarną, o gaudamas ją galėsi dirbti. Kitu būdu – ne.

Iš 2016 m. liepos 24 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Nusiimkite rožinius akinius!

Altruistai – egoistai

Neribotas egoizmo limitas

Komentarų nėra

Kam kur geriau?

Egoizmo vystymasis

Klausimas. Kodėl materialiajame pasaulyje žmonės meluoja, pataikauja, pina intrigas, džiaugiasi kito nesėkme? Ar ir dvasiniame pasaulyje taip yra?
Atsakymas. Žmogaus prigimtis egoistinė. Mes visada norime matyti save geriausios būsenos: būti aukščiau už kitus, geresni už kitus ir t. t.
Savo būseną vertinu kito žmogaus arba savo atžvilgiu: kuo aš aukštesnis už kitą arba kuo jis mažesnis už mane, tuo geriau jaučiuosi.
Dvasiniame pasaulyje to nėra, nes viską jauti kitaip. Todėl, kuo kitas aukštesnis, tuo tau geriau.
Klausimas. Kai žmogus nesavanaudiškai daro kitam ką nors malonaus, tai vadinama sielos džiaugsmu?
Atsakymas. Tai vadinama geru egoizmo panaudojimu. Man malonu, todėl darau tai kitiems, t. y. tinkamai, saugiai naudoju savo gyvūninį egoizmą.

Iš 2016 m. vasario 21 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Būsime priversti tapti altruistais

Išskirtiniai egoistai

Ne tikėtis, o veikti!

Komentarų nėra

Lyčių kova III d.

Vyras ir moteris

Mūšis virtuvėje
Klausimas. Kodėl vyrai ir moterys amžinai kivirčijasi vieni su kitais?
Atsakymas. Mat nesuprantame, jog esame sukurti tokie skirtingi būtent tam, kad papildytume vienas kitą. Užuot sprendę šią problemą, bėgame nuo jos lyg vaikai.
Galų gale problema išsikeroja ir tiek spaudžia mus, kad šeima apskritai ima irti. Atitolstame vienas nuo kito ir nenorime tuoktis, gimdyti vaikų. Slepiamės nuo problemos sprendimo, nes nežinome, kaip ją išspręsti, ir nenumanome, jog tai svarbiausia, ką reikia atlikti. Jeigu rastume sprendimą ir papildytume kits kitą, tai pasiektume amžiną ir tobulą gyvenimą.
Tai ne šiaip gražūs žodžiai. Mažų mažiausia, pajaustume tobulumą savo žemiškame egzistavime šiame pasaulyje – Rojų tiesiog čia ir dabar.
Kol kas, užuot papildę vienas kitą, kariaujame, norėdami turėti valdžią priešingos lyties atžvilgiu. Mūsų egoizmas neleidžia mums nieko kito, netgi jeigu mylime partnerį.
Arba esu pasiruošęs nusilenkti ir priimti sutuoktinės valdžią, bet tik su sąlyga, kad ji supranta, kaip turi man komanduoti. Čia slypi ypatingas malonumas it vaiko, besilepinančio ant mamos rankų.
Klausimas. Ką vyras ir moteris nori laimėti šiame lyčių kare?
Atsakymas. Abu egoistai ir nori bet kokiu būdu valdyti priešingą pusę. Moteris nori, kad vyras jai tarnautų, o vyras nori to paties iš moters. Tik kiekvienas išreiškia tai skirtinga forma.
Vyras reikalauja, jog turėtų viską, kas reikalinga namuose, nes moteris – tai namai. O moteris reikalauja iš vyro, kad vyras visąlaik galvotų apie ją, būtų visiškai jai atsidavęs lyg pasaulio karalienei.
Tai paprasta, žemiška, egoistinė psichologija, kuria vadovaujasi bet kuri pora – nuo labai mylinčios iki nesėkmingiausios. Iš esmės, bet kuriuo atveju tai du egoistai, atsiradę bendroje teritorijoje ir todėl kovojantys vienas su kitu.
Jie turi būti susiję tarpusavyje: juos jungia bendri vaikai, turtas, padėtis visuomenėje, ir todėl kiekvienas visuomet kovoja už savo laisvę šeimoje, bet tik skirtinga forma. Moteriai patinka būti priklausomai nuo vyro, bet ji laukia, kad jis bus be galo be krašto jai atsidavęs ir visada sukiosis aplink ją.
Šio noro neįmanoma pripildyti. Moteris nori, kad vyras ją visą laiką pripildytų, kitaip tariant, galvotų ir rūpintųsi ja, jos vaikais, namais, ir visas jo gyvenimas būtų pašvęstas vien rūpesčiui apie šeimos lizdą. Vyras tam tikru mastu pasiruošęs tuo rūpintis, bet jis nori jaustis nepriklausomas, o ne toks supančiotas, kaip iš jo reikalauja moteris. Čia savaime suprantama kyla konfliktas.
Vyras nori iš moters, kad ji būtų atsidavusi vaikams bei namams ir kuo labiau rūpintųsi vyru nesuvaržydama jo laisvės.

Iš 2016 m. kovo 31 d. pokalbio „Naujasis gyvenimas“, 707 laida

Daugiau šia tema skaitykite:

Lyčių kova I dalis

Lyčių kova II dalis

Vyras ir moteris – tokie skirtingi pasauliai, I dalis

Klausimas. Kodėl vyrai ir moterys amžinai kivirčijasi vieni su kitais?
Atsakymas. Mat nesuprantame, jog esame sukurti tokie skirtingi būtent tam, kad papildytume vienas kitą. Užuot sprendę šią problemą, bėgame nuo jos lyg vaikai.
Galų gale problema išsikeroja ir tiek spaudžia mus, kad šeima apskritai ima irti. Atitolstame vienas nuo kito ir nenorime tuoktis, gimdyti vaikų. Slepiamės nuo problemos sprendimo, nes nežinome, kaip ją išspręsti, ir nenumanome, jog tai svarbiausia, ką reikia atlikti. Jeigu rastume sprendimą ir papildytume kits kitą, tai pasiektume amžiną ir tobulą gyvenimą.
Tai ne šiaip gražūs žodžiai. Mažų mažiausia, pajaustume tobulumą savo žemiškame egzistavime šiame pasaulyje – Rojų tiesiog čia ir dabar.
Kol kas, užuot papildę vienas kitą, kariaujame, norėdami turėti valdžią priešingos lyties atžvilgiu. Mūsų egoizmas neleidžia mums nieko kito, netgi jeigu mylime partnerį.
Arba esu pasiruošęs nusilenkti ir priimti sutuoktinės valdžią, bet tik su sąlyga, kad ji supranta, kaip turi man komanduoti. Čia slypi ypatingas malonumas it vaiko, besilepinančio ant mamos rankų.
Klausimas. Ką vyras ir moteris nori laimėti šiame lyčių kare?
Atsakymas. Abu egoistai ir nori bet kokiu būdu valdyti priešingą pusę. Moteris nori, kad vyras jai tarnautų, o vyras nori to paties iš moters. Tik kiekvienas išreiškia tai skirtinga forma.
Vyras reikalauja, jog turėtų viską, kas reikalinga namuose, nes moteris – tai namai. O moteris reikalauja iš vyro, kad vyras visąlaik galvotų apie ją, būtų visiškai jai atsidavęs lyg pasaulio karalienei.
Tai paprasta, žemiška, egoistinė psichologija, kuria vadovaujasi bet kuri pora – nuo labai mylinčios iki nesėkmingiausios. Iš esmės, bet kuriuo atveju tai du egoistai, atsiradę bendroje teritorijoje ir todėl kovojantys vienas su kitu.
Jie turi būti susiję tarpusavyje: juos jungia bendri vaikai, turtas, padėtis visuomenėje, ir todėl kiekvienas visuomet kovoja už savo laisvę šeimoje, bet tik skirtinga forma. Moteriai patinka būti priklausomai nuo vyro, bet ji laukia, kad jis bus be galo be krašto jai atsidavęs ir visada sukiosis aplink ją.
Šio noro neįmanoma pripildyti. Moteris nori, kad vyras ją visą laiką pripildytų, kitaip tariant, galvotų ir rūpintųsi ja, jos vaikais, namais, ir visas jo gyvenimas būtų pašvęstas vien rūpesčiui apie šeimos lizdą. Vyras tam tikru mastu pasiruošęs tuo rūpintis, bet jis nori jaustis nepriklausomas, o ne toks supančiotas, kaip iš jo reikalauja moteris. Čia savaime suprantama kyla konfliktas.
Vyras nori iš moters, kad ji būtų atsidavusi vaikams bei namams ir kuo labiau rūpintųsi vyru nesuvaržydama jo laisvės.

Iš 2016 m. kovo 31 d. pokalbio „Naujasis gyvenimas“, 707 laida

Komentarų nėra

Kur išėjimas iš tamsaus miško

Krizė, globalizacija, Platinimas

Klausimas. Kaip žmogus, nepaisydamas visiškos tamsos, vis dėlto gali artėti prie tikslo?
Atsakymas. Žmonija jaučiasi pasiklydusi tamsiame miške ir mano, pati rasianti išėjimą iš jo. Miškas milžiniškas, beribis, besidriekiantis tūkstančius kilometrų į visas puses.
Argi galėsime patys iš jo išeiti? Niekada! Leisies į kairę, leisies į dešinę, mėginsi rasti kryptį pagal žvaigždes, bet nežinai, kokia kryptimi gali būti atsarginis išėjimas, kur rasti žmones, kurie tau padės. Nieko nežinai.
Tačiau mūsų pasaulis – tai ne gūdus miškas, kuriuo klaidžiojame, palikti likimo valiai. Egzistuoja sistema, atsiradusi dar iki žmogaus sukūrimo, kuri valdo mus ir viską kontroliuoja. Žmogus nieko nedaro be komandos iš viršaus. Turime tik galimybę susitapatinti su šiuo procesu, su programa ir taip paspartinti savo vystymąsi.
Kuo labiau solidarizuosimės su šiuo procesu, suprasdami ir jausdami jį, arba net nejausdami priimame tikėjimu aukščiau žinojimo ir norime jame dalyvauti, tuo smarkiau jį pagreitinsime. Suvokiame, jog ši programa duota iš viršaus ir mums verta joje dalyvauti.
Visais savo veiksmais tiktai prisidedame prie šios sistemos, kuri mus valdo. Ir net jeigu nieko nesiimtume be pačių įprasčiausių, sąlygiškai pasyvių veiksmų: truputį mokintumės ir stengtumės platinti šias žinias, jau eitume pirmyn. Netgi taip spartiname procesą.
Ir paprastas, kabalos nestudijuojantis žmogus irgi eina pirmyn. Matome, kaip greitai mūsų laikais keičiasi pasaulis ir keisis vis greičiau. Nuo ryto iki vakaro pasaulis pasikeis neatpažįstamai. Ir šie pokyčiai vyks kasdien, jų greitis smarkiai išaugs.
Mums tereikia laikytis kabalistų patarimų, ir viskas. Žmonija atsidūrė tamsiame miške ir nežino, kur eiti. Bet įsivaizduokite, jog staiga surandame žemėlapį, paslėptą medžio drevėje. Aišku, kad kitos išeities nėra – tik pasitelkti šį žemėlapį.
Tokia tad mūsų pasaulio būsena, žmonės pamažu pastebi, kad užėjo į tamsą. Ir todėl jie neturi kitos išeities, tik imti šį žemėlapį, juk kitaip jis prapuls. Ir tada kabalistai perduos šį žemėlapį pasauliui ir išmokys jį, kaip išeiti.
Bet kuriuo atveju, išeisime iš šio miško – klausimas tiktai tas, kiek paskubinsime laiką. Spartindami laiką, anuliuojame kančias! Tarp kančių kelio ir šviesos kelio yra milžiniškas skirtumas.

Iš 2016 m. balandžio 20 d. pamokos pagal Baal Sulamo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Pasaulis ant naujos eros vystymosi slenksčio

Žaidimas pagal gerumo taisykles

Energija, išgelbėsianti pasaulį

Komentarų nėra

Gyvenimo laukas: „Nėra nieko kito, tik Jis“

Dvasinis darbas, Grupė

Žmogus negali ilgai išsilaikyti su tinkamu ketinimu. Vos tik jis gauna naują norą, jis akimirksniu atsinaujina.
Tarkime, vidumi pasikeičiu, ir visą, ką turėjau anksčiau, iš karto išnyksta. Tokiu atveju man reikia stipraus išorinio poveikio.
Jis turi nuolatos mane lydėti, ir tada priklausomai nuo šio poveikio, nuo to, kiek leisiuos veikiamas, niekad neatsiplėšiu nuo principo „Nėra nieko kito, išskyrus Jį“.
Juk viso, kas vyksta su manimi, priežastis ne ta, kad kažkas priešais mane ką nors sumanė, ne taip pasakė, ne taip pažiūrėjo į mane ar ką nors padarė. Visa tai susiesiu su Kūrėju.
Turiu nuolatos jausti, kad už visko slepiasi Kūrėjas, kad pakilčiau dar virš kokio nors egoistinio iššūkio. Ir taip nuolatos, kol virš visų nemalonumų, atstūmimų, neapykantos neišskleisiu meilės skėčio. Ir tuomet imsiu atskleisti Kūrėją.
Todėl mums būtina aplinkui sukurti tokią stiprią atmosferą, kuri visuomet mus veiktų ir padėtų išlaikyti mintį, kad „nėra nieko kito tik Jis“. Ir kad visos Kūrėjo nukreipimas, visos Jo kliūtys, kaip Jis žadėjo Abraomui: „Apsunkinsiu faraono širdį“ ir neišvestų mūsų iš kelio, kad sakytume: „Ne, tai Jis, tai Kūrėjas“.
Ir taip, virš visos neapykantos draugams ugnies turime tiesti meilės tiltelius, suprasdami, kad viskas, kas mumyse verda, tikslingai mums atsiųsta Kūrėjo, kaip pasakyta „Sukūriau blogąjį pradą“.
O tiltelius tiesiame Jo padedami, ir tuomet tose sąramose tarp mūsų imame atskleisti Kūrėją. Iš visų elementų, kuriuos kuriame tarpusavyje, imame pasiekti Jo būdą, Jo savybes, Jo poveikį mums. Iš betarpiškų ir priešingų savybių kuriamo savo pojūčius, savo Kūrėją, tarsi Jį kurtume.
Visa tai mūsų laukia priešaky. Juk klausimas tik tas, kad mums reikia sukurti tokią grupę, kuri neleistų pamiršti, kad „nėra nieko kito, tik Jis“ ir visa, kas vyksta su mumis, kyla iš Jo.
Čia svarbiausia – tarpusavio laidavimas, kai kiekvienas iš mūsų ir visi drauge laiduojame, kad padarysime viską, ką tik galime megzdami tarpusavio ryšius, kad nė vienas draugas nepaliktų „Nėra nieko tik Jis“ laiko: tos minties, to jausmo, to pojūčio.

Iš 2016 m. gegužės 3 d. 4-osios Maskvos kongreso pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Nėra nieko stipriau už mintį, III d.

Viską gauti ar viską atiduoti?

Kūrėjas – kūrinio viduje

Komentarų nėra

Būsime priversti tapti altruistais

Auklėjimas, vaikai, Egoizmo vystymasis

Komentaras. Nedaugelis sugeba gyventi pagal senovinį altruistinį principą „Nedaryk kitam to, ko pats nenori“. Kalifornijos universiteto mokslininkai Leonardo Christophe Moore ir Marco Lakobani po daugelio tyrinėjimų priėjo prie išvados, kad yra būdas priversti žmones būti mažiau savanaudiškais ir net pasijausti dideliais altruistais. Pasirodo, galima žmogų paskiepyti ir priversti jį elgtis prosocialiai.
Atsakymas. Pasakyčiau kitaip. Žmogus – tai labai išsivystęs gyvūnas ir jį galima išmokyti neteršti savo namuose, atlikti tam tikras funkcijas, tik reikia tinkamai jį išauklėti, t.y. tinkamai pateikti pačią idėją: už tai – bausmė, o už tai – malonumas.
Ir bausmė ir malonumas – tai elektros impulsai, kurie, perėję per mus, padeda gaminti įvairias aminorūgštis.
Galima sukurti prietaisą, siunčiantį tam tikru dažniu signalą žmogui, kuriam įsiūtas daviklis, ir žmogus, priklausomai, kaip jis elgiasi – gerai ar blogai, jaus malonumą ar bausmę. Tokiu būdu iš žmogaus padarytume Pavlovo šunį.
O jeigu užsiimsime kabalistiniu ugdymu, tai jis pakels žmogų į paties prietaiso, kuris siunčia atlygį ar bausmę, lygmenį. Tam žmogus turi suprasti jo struktūrą ir pats pasiekti itin aukštą lygmenį, kur nėra bausmės, tik didžiulis atlygis. Tačiau tai pasiekti įmanoma tik tada, kai žmogus  visiškai susivienys su kitais ir taps kaip viena visuma.
Kitaip tariant, pasiektume tokią būseną, kai teigiamas gamtos impulsas mus visą laiką užpildytų, o neigiamas veiktų tam, kad išvalytų mums vadinamuosius šlakus – mūsų „gerųjų“ pastangų atliekas ir paliktų vietą amžinybei ir gėriui.
Aš – už susivienijimą su aukštesniąja gamta, bet ne su davikliais, o su Tuo, kuris juos valdo.

Iš 2016 m. kovo 28 d. TV programos „Naujienos si Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Altruistai – egoistai

Buitinis ir dvasinis egoizmas

Neribotas egoizmo limitas

Komentarų nėra

Laimė verčia mus egoistais

Auklėjimas, vaikai, Egoizmo vystymasis

Nuomonė. Laimė ir teigiamos emocijos atrodo mums kaip absoliutus gėris. Tačiau būdami laimingi, mes linkę lengviau skriausti kitus. Laimė turi savo tamsiąsias puses, viena iš kurių – egoizmo didėjimas, mažinantis atjautą kitiems, slopinantis socialinių ryšių plėtrą.
Komentaras. Mūsų prigimtis – egoizmas, todėl kabalos mokslas aiškina, kad tik siekdami tikslo mes galime tapti laimingi. Ne jau pasiekę tikslą, o būtent jo siekdami. Juk kai tik kažką pasiekiame, užsipildome, tokia būsena tuoj pat nuvertėja. Todėl absoliuti laimė ne pasiekime, o pačiame siekyje.

Daugiau šia tema skaitykite:

Laimė ir jos siekimas – blogai!

Laimingo gyvenimo patentas

Į laimę vienu šuoliu

Komentarų nėra

Pesachas (žydų Velykos)

Izraelis ir pasaulio tautos, Izraelis šiandien, Šventės

Pesach – tai perėjimas iš mūsų pasaulio jautimo (kiekvienas žmogus mūsų pasaulyje jį jaučia)  į aukštesniojo pasaulio jautimą. Tai atlikti gali tik kabalistas.
Pesachas kaip ir visos žydų šventės – kabalistinė šventė. Ji apie tai, kaip žmogus peršoka iš būsenos, kai negali susivienyti su kitais, į būsena, kai jo egoizmas leidžia susivienyti.
Kai žmogus išsiveržia iš egoizmo valdžios ir susijungia su artimais dvasia žmonėmis vadinama „Pesachu“.
Klausimas. Kas jam leidžia atlikti tokį šuolį?
Atsakymas. Noras. Juk nuo pat įėjimo į Egiptą iki buvimo Egipte pabaigos be perstojo vystosi didžiulis egoistinis noras, kuris neleidžia Izraelio tautai tarpusavyje susivienyti.
Izraelio tauta turi susivienyti, kad tarpusavio ryšyje atskleistų Kūrėją – davimo ir meilės savybę. Ir kai jis mato, jog neturi jokios galimybės to atlikti, jaučiasi esąs egiptietiškoje tamsoje. Štai dabar jis pasirengęs viskam, kad tik iš ten ištrūktų! Tai ir yra bėgimas, išsigelbėjimas iš Egipto.
Jeigu į visa tai žvelgtume iš žmogaus pozicijų, juk paprastai kabaloje kalbama būtent apie tai, kas vyksta su žmogumi, tai omenyje turima žmogaus savybė, kai jis pasiruošęs viskam, netgi šokti į jūrą, kad tik atsiplėštų nuo savo egoizmo ir pakiltų virš jo, pasiektų Kūrėjo savybę – meilę ir davimą.
Jis šoka į jūrą, o jūra priešais jį atsiveria. Jis ją praeina, atkerta save nuo ego ir taip tampa pasirengęs perdaryti jį į altruizmą (būnant virš egoizmo ir dirbant su juo). Tai ir yra išėjimas iš Egipto, kurį švenčiame per Pesachą.

Iš 2016 m. balandžio 11 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Misija neįmanoma

Vienintelė, bet be galo sunki sąlyga

Pabėgimas nakties priedangoje

Komentarų nėra

Europa patiria sudėtingiausią laikotarpį

Krizė, globalizacija

Pranešimas (Le Monde). Europa išgyvena sudėtingiausią savo istorijos laikotarpį, tačiau paskutiniuoju metu stebimas nuovargis. Keleto mėnesių migrantų krizė paskatino dar didesnes Europos transformacijas nei euro krizė.
Europą sukrėtė naujasis Rytų ir Vakarų dalijimas, moralus ES pralaimėjimas dėl jos esminių vertybių, judėjimo be sienų erdvė Europoje nebegali funkcionuoti, jei tuo neužsiims viršnacionalinė valdžia. Iš tikrųjų tėra viena išeitis: Šengeno zonos mirtis.
Komentaras. Yra dar viena išeitis ir ji apskritai vienintelė – tai tikroji integracija. Tačiau toks požiūris į gyvenimą, pasaulį, prasmę reikalauja pokyčių. Ar ES yra žmonių, pasirengusių tai išgirsti?
Ar jie visiškai prispausti buržuazinio elito, kuris nesugeba jausti nieko kito, išskyrus materialią naudą, netgi gresiant savo ir pasaulio sunaikinimui. Ir ji gali visus sau pajungti? Išskyrus nedidelę kabalistų grupę…

Daugiau šia tema skaitykite:

Ateities pasaulio žemėlapis – be sienų

2015-ieji – blogio įsisąmoninimo metai

Pabėgėliai: kas laukia Europos? V d.

Pranešimas (Le Monde). Europa išgyvena sudėtingiausią savo istorijos laikotarpį, tačiau paskutiniuoju metu stebimas nuovargis. Keleto mėnesių migrantų krizė paskatino dar didesnes Europos transformacijas nei euro krizė.

Europą sukrėtė naujasis Rytų ir Vakarų dalijimas, moralus ES pralaimėjimas dėl jos esminių vertybių, judėjimo be sienų erdvė Europoje nebegali funkcionuoti, jei tuo neužsiims viršnacionalinė valdžia. Iš tikrųjų tėra viena išeitis: Šengeno zonos mirtis.

Komentaras. Yra dar viena išeitis ir ji apskritai vienintelė – tai tikroji integracija[A1] . Tačiau toks požiūris į gyvenimą, pasaulį, prasmę reikalauja pokyčių. Ar ES yra žmonių, pasirengusių tai išgirsti?

Ar jie visiškai prispausti buržuazinio elito, kuris nesugeba jausti nieko kito, išskyrus materialią naudą, netgi gresiant savo ir pasaulio sunaikinimui. Ir ji gali visus sau pajungti? Išskyrus nedidelę kabalistų grupę…


[A1]Reikia linko

Idek linka I postas “ kas yra integracija”

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai
Vėlesni įrašai »