Egoizmas, mūsų prigimties pagrindas, yra visų mūsų kančių priežastis.
Kadangi nuo prigimties nepabėgsi, tai žmonės bando kaip nors apriboti jo naudojimą: bando susitarti suprasdami, kad kitaip egoizmas sukels konfliktus, karą.
Šalys mėgina sudaryti tarpusavio sutartis, nors žino, kad situacijos kardinaliai nepakeisi – ją galima pažaboti tik jėga.
Jeigu žmogus žinotų, kad mūsų prigimtį galima ištaisyti, jog blogis atsiskleidžia mumyse specialiai tam, kad jį ištaisytume ir pasiektume kažką didaus ir aukšto.
Kad galime ne tik išvengti nemalonumų, o pakilti iš mirties lygmens į amžino ir tobulo gyvenimo pakopą.
Mes stengiamės šias žinias perteikti žmonėms, o kai jie pradės tai suprasti, visi pajus didžiulį palengvėjimą.
Niekas nežino, kiek laiko tai užtruks, nes mūsų laikas įgyja eksponentinį pagreitį, ši kreivė kone vertikaliai kyla į viršų. Todėl reikia dirbti ir nenusiminti, ir tada labai greitai sulauksime vaisių.
Žmogui reikia paaiškinti viso to, kas vysta (dėl mūsų išsitaisymo), priežastį, tikslą (amžinas ir tobulas gyvenimas) bei nurodyti gerą kelią jam pasiekti, t. y. kaip jį realizuoti padedant Šviesai.
Ir tada žmogus atskleis, kas yra tikrasis gyvenimas. Reikia paaiškinti, jog gyvenimas yra ne tai, ką jis dabar suvokia savo ribotuose, egoistiniuose noruose.
Perėjimą nuo vieno parcufo prie kito jis suvokia kaip mirtį, visko praradimą.
O jeigu suvoktume pasaulį nore duoti, tai šio pasikeitimo nejausime kaip praradimo – juk jis jaus bendrą sistemą.
Ir jeigu prarasdamas savo parcufą lieka gyventi šioje sistemoje, tai patenka į naują parcufą.
Jeigu aš prie savo noro kaip nors prijungiu kitus žmones, tai jau jaučiu amžiną šio proceso, kuriame esu, tėkmę.
Šiandien nejaučiame šios amžinybės, ir prarasti šį savo parcufą, 10 sfirų, kuriuos įsivaizduojame kaip šį gyvenimą – mums reiškia prarasti viską! Juk be to daugiau nieko neturime!
Aš nemanau, kad tai taip sunku paaiškinti. Juk žmogus iš to laimi tiek daug, kad panorės klausyti. O kas nesvajoja apie amžinybę ir tobulumą…

Daugiau šia tema skaitykite:

„Mūsų pasaulis – tik koridorius į dvasinį pasaulį“

„Vaistai jau pradėjo veikti“

„Šuolis nuo stogo“ su Kūrėjo parašiutu“

Baal Sulamas „Įvadas į knygą Zohar“, 19 (RU, EN):
Kai visas pasaulis sutiks išsilaisvinti iš egoistinio noro „gauti dėl savęs” , ir visi norės tik „duoti kitiems” – ir taip pasaulyje bus pašalintas visas nerimas ir visa, kas kenkia, ir kiekvienas bus užtikrintas sveiku, pilnaverčiu ir saugiu gyvenimu, nes visas didžiulis pasaulis rūpinsis kiekvienu žmogumi ir jo poreikiais. Bet kada kiekvienas nori tik „gauti sau“ – iš čia ir kyla nerimas ir kančios, žudynės ir karai. Visa tai silpnina kūną įvairiomis ligomis ir skausmais ir nuo viso to neišsigelbėsime.

Baal Sulamo straipsnis „Religijos esmė ir jos tikslas“ (RU, EN):
Viso blogio pagrindas – ne kas kita, kaip meilė sau, vadinama egoizmu. Jo esmė priešinga Kūrėjui, kuris neturi noro „gauti dėl savęs“. Jis – ne kas kita, o noras duoti.

Baal Sulamo straipsnis „Taika pasaulyje“ (RU, EN):
Visų kūrinių bendra savybė – kiekvieno siekis išnaudoti visus kitus savo labui, tam panaudojant visas turimas priemones, visiškai neatsižvelgiant į tai, kad savo gerovę kuria naikindamas artimą. Ir nesvarbu, kokį pateisinimą sau susigalvoja.

Baal Sulamo straipsnis „Toros dovanojimas“, 13 (RU, EN):
Gamtos dėsnis toks, kad viską, kas yra už kūno ribų, žmogus jaučia kaip neegzistuojantį ir visiškai nerealų. Ir kiekvienas žmogaus atliktas davimo veiksmas negali vadintis „meile artimui“, nes sprendžiama pagal jo tikslą – išlošti iš šio poelgio. Tai panašu į samdomą darbą, už kurį apmokama darbo pabaigoje. Ir tai negali būti vadinama meile artimui. Atlikti kokį veiksmą dėl meilės artimui, nesitikint gauti atlygio – prieštarauja žmogaus prigimčiai, todėl yra neįmanoma.
Ir tik Kūrėjo atskleidimas (Šviesa, Or Makif) gali mus pakeisti….

Ką reiškia bėgimas nuo paties savęs, iš savo Egipto? Griebiu viską, ką tik galiu išsinešti, ir bėgu, kad tik dingčiau. Tačiau kur bėgti, jeigu aplink vien Egipto tamsa?! Aš sukaustytas savo noro viduje, kurgi galiu nuo jo pabėgti, argi turiu ką nors daugiau, išskyrus tai?
Aš bėgu iš savo norų į artimo norus – tai ir vadinama išėjimu iš Egipto vergovės! Jaučiu tokį spaudimą, kad neturiu kitos išeities.
Tegu nesugebu padaryti to pats, tačiau turiu šito siekti – kitaip nėra jokių šansų išeiti.
Žmogus ima visus egiptiečių indus ir naktį, tamsoje bėga iš Egipto. Kur jis gali bėgti, jeigu aplink tamsa?
Kita būsena taip pat tamsi, tačiau jis jaučia, kad ji artimesnė laisvei. Netgi jeigu dabar nekenčiu kitų ir esu su jais nesusijęs, žinau, kad kita būsena tobulesnė.
Tai yra, kiek tik sugebu, išeinu iš savo norų į artimo norus. Tiesiog pabėgu.
Tačiau ir juose kol kas nematau jokios šviesos – turiu parodyti savo pasirengimą išeiti į juos nepaisydamas tamsos.
Aš pasiekiu Galutinę jūrą ir esu pasiryžęs šokti į ją, juk matau, kad už manęs man jau niekas nešviečia, ir nebegaliu daugiau likti savo egoizme.
Aš pasirengęs jį užmušti, kad tik išeičiau į bendrus norus, į artimo norus. Tegu ten pats sau nieko negausiu, tačiau matau, kad ten slypi kita – dvasinė pakopa.
Žmogus supranta, kad išoriniai kitų žmonių norai – tai aukštesnė pakopa jo paties vidinių norų atžvilgiu.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Amžinasis gyvenimo apytakos ratas“

„Kaip ištrūkti iš egoizmo vergovės“

„Veržkitės į „paskirties tašką“

Skaityti „Zohar“ reiktų nuolat – kol pradės veikti Šviesa.
Pradėjęs skaityti „Zohar“ žmogus iš pradžių pajunta didžiulį įkvėpimą, kuris trunka mėnesį ar du.
Jis nieko nesupranta, tačiau tai, kas vyksta, jį labai įkvepia. Vėliau šis pojūtis dingsta ir viskas ima atrodyti sausa…
Mokantis „Zohar“ tai pasijunta labai greitai – staiga nebelieka, už ko užsikabinti, ir mes skaitome tik todėl, kad žinome, jog taip reikia, – skaitymas tampa „beskonis“, netgi atstumiantis.
Taip atsiskleidžia papildomas egoistinis noras, trukdantis mūsų ryšiui. O „Zohar“ veikia tik esant ryšiui tarp mūsų.
Pradžioje ryšys tarp taškų jau yra. Kai mes, turėdami mums padovanotą ryšį, pradedam skaityti „Zohar“, mūsų taškai, netgi tie, kurie anksčiau buvo paslėpti,  prabunda ir nori atskleisti kažką nauja ir nepažinta. Pats pavadinimas „Knyga Zohar“ mus įkvepia.
Skaitant mus veikia Šviesa, kuri taškus širdyje šiek tiek kilsteli virš įprasto egoizmo.
Todėl iš pradžių mes juntame mūsų ryšį, bendro dvasinio tikslo siekį. Visa tai vyksta dėl Šviesos (Or Makif), kuri ateina ir sukuria mums šią būseną.
Bet po mėnesio ar poros dėl Šviesos poveikio išauga ir mūsų egoistiniai norai.
Viena vertus, Šviesa suteikia mums įkvėpimą, o kita vertus, išaugina mūsų egoizmą. Dėl to kiekvienas pasijunta prislėgtas ir tempiamas žemyn.
Išsigelbėjimas vienas – stiprinti mūsų ryšį. Daugiau niekas nepadės.
Visomis priemonėmis, netgi dirbtinėmis, reikia šį ryšį atnaujinti. Kai tik jis bent kiek sustiprės, aš sugebėsiu pakilti virš širdies sunkumo ir virš savo egoizmo. Nes taip grįšiu prie vieningos kūrinijos sistemos.
Man tik šiek tiek atskleidė mano ligą, parodydami, kiek aš nutolęs nuo kitų. Kai tik pradedu šią ligą gydyti, man nedelsiant (!) sugrįžta įspūdis ir įkvėpimas, kuriuos suteikia „Zohar“. Tai suveikia tiesiog akimirksniu!
Kai tik pajunti sunkumą, tuoj pat stenkis sutvirtinti ryšį su kitais – net jei tą padaryti gali tik viduje: pradėk galvoti, kaip nori susivienyti su kitais ir tapti jiems toks artimas, kad susilietų sielos.
Užtenka tik vieno nedidelio ketinimo, netgi per prievartą – ir tu tuoj pat pajusi, kaip tave ima veikti Šviesa, sunkumas dingsta, o įkvėpimas ir susižavėjimas knyga „Zohar“, kurį jautei pirmosiomis pamokomis, grįžta.
Toks yra šis poveikis. Būtina skirti visas įmanomas pastangas, nuolaidų nebūna.
Pastangos – siekyje susivienyti, šūksnyje, jog mums būtina Šviesa.
Nes tik ji gali suteikti mums kruopelytę įkvėpimo, kad vėl pajustume „Zohar“ didybę. Ir tada tekstas taps mums gyvas.
Ir taip turim elgtis visą laiką – nuolat kaskart iš naujo grąžinti save į gyvenimą.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Iš tiesų pakeisti likimą!“

„Kai ateina nusivylimas“

„Pro džiungles sugrįžtant namo“

Klausimas: Sakoma, kad negalima gilintis į mistiką, kad reikia realiai vertinti vykstančius reiškinius, o juk kabalos metodika pagrįsta stebuklais iš aukščiau – nesuprantamais ir iracionaliais dalykais. Kaip tai suderinti?
Atsakymas: Esmė ta, kad mes esame materialiojoje gamtos pusėje, atkirstoje nuo kitos, dvasinės pusės. Kad susilietume su dvasine dalimi, turime stengtis, – tuomet mūsų laukia susivienijimo atradimas.
Tai panašu į stebuklą, kadangi nesuvokiu ryšio tarp savo pastangų ir dvasingumo. Jeigu suprasčiau, kaip šis ryšys veikia, man būtų aišku, kiek privalau skirti pastangų, kad įgyčiau trokštamą dalyką.
Tačiau šis ryšys man tarsi neegzistuoja – juk teturiu gavimo savybę ir, kol esu apimtas egoizmo, nejaučiu savybės duoti.
Dar nesugebu duoti, dar nejaučiu kontakto su dvasingumu, tačiau egzistuoja sistema, kurią aš aktyvinu savo egoistiniais veiksmais, kad pasiekčiau dvasingumą, ir ši sistema atkreipia į mane ištaisančią šviesą OM.
Apie šią sistemą, siejančią mane (egoizmą) ir dvasingumą (davimo savybę), pasakyta: „Stengeisi – ir radai!”
Aš atkirstas nuo dvasingumo, ir, apskritai, siekiu ne jo, – juk dvasingumą įsivaizduoju kaip laimėjimą, kaip kažkokią vertybę, o ne kaip davimo savybę.
Tačiau netgi tokios paskatos pamažu taiso mane, ir aš vis labiau imu geisti būtent dvasinės davimo savybės.

Klausimas: Kaip žmogus pajunta, kad pereina „machsomą“?
Atsakymas: Žmogaus pajunta tai savo vidumi. Kaip dabar jauti save ir šį pasaulį, mėgaujiesi arba kenti, taip tu pajusi ir dvasinį pasaulį.
Metodika labai paprasta – paaiškinti tau, kas yra malonumas ir kančia, kaip juos jauti šiuo metu, kaip galėtum pradėti sąveikauti su jais, mėgautis jais ir juos valdyti.
Juk be šito nieko nėra. Mes – tai noras mėgautis. Kūrėjas – tai malonumas, kuris atsiskleidžia šio noro viduje kartu su malonumo Šaltiniu.
Kadangi be „kelim“ nieko nėra, dvasinį pasaulį tu suvoki tokiais pat pojūčiais, kaip ir materialųjį. Nemanyk, jog dvasingumas yra kažkur toli, kažkokiose erdvėse. Kalba eina apie tai, kas vyksta tavo viduje – tiek dabar, tiek vėliau.
Tačiau skirtumas yra. Ir labai didelis. Dabar aš savo gyvenimą ir egzistavimą suvokiu savo mažyčio „kli“ viduje, ir tai vargu galima vadinti gyvenimu. Kai mes išplečiame „kli“, nebegalim į jį gauti tiek mažai, kaip anksčiau.
Tačiau neturime pamiršti, kad pajusti tikrąjį gyvenimą galima tik su sąlyga, kad per „kli“ norime jį perduoti toliau, atiduoti, mylėti, išeiti už jo. Antraip malonumas anuliuojasi „kli“ viduje.
Juk galima pasakyti, kad tu ir dabar pilnas Begalybės šviesos. Tik tu ją neutralizuoji savo egoizmu, nes Begalybės šviesa, patekusi į norą, tuoj pat gęsta – tarsi per trumpą sujungimą tarp pliuso ir minuso, tarp dviejų laidų, kai tarp jų nėra varžos.
Tas pasipriešinimas (varža) viduryje ir yra tavo egoizmas. Tu pats privalai padaryti iš jo pasipriešinimą – tik tada atsiras malonumas. Antraip nieko nepajusi – išskyrus menką žemiškąjį gyvenimą, kurio pojūtį tau suteikia šviesos kibirkštėlė, už kurios turėtum užsikabinti.
Prieš tave – milijardus kartų didesnis malonumas, ir jį gali pajusti be jokių problemų. Vienintelė sąlyga – didini „kli“. Viskas priklauso nuo tavęs. Trūksta tik „kli“– beribis malonumas prieš tave.
Ką reiškia beribis? Kaip „kli“ gali būti be ribų? Kai tavo „kli“ išsiplės iki tokio dydžio, kokį jį iš pat pradžių sukūrė Kūrėjas, žmogus pajus neapsakomą malonumą. Tai ir vadiname beribiu „kli“.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Ką reiškia pereiti machsomą?“

„Kas eilėje paskutinis? Aš po jūsų!“

„Veržkitės į „paskirties tašką““

Klausimas: Kas yra tas visuotinis egoizmas ir kaip galima rūpintis septyniais milijardais žmopnių? Ką turėčiau dėl jų daryti ir kaip jaustis?
Atsakymas: Geresnio pavyzdžio, kaip viena šeima, neturime. Žmonija – tai viena šeima, bet ne šiuolaikinė, kai kiekvienas pasiruošęs atsisakyti kitų, o ta tradicinė, kurioje visi tarpusavyje susiję. Visi rūpinasi, kad šeimos nariai būtų sveiki, sotūs, gerai įsikūrę ir laimingi. Visiems šeimoje turi būti gera, nes visi joje lygūs. Ir jeigu vienam jos nariui atsitinka bėda, ją išgyvena visi. Taip turime rūpintis visais septyniais milijardais.
Ir pasiekti šią būseną nėra sunku. Svarbiausiai – pakilti virš savo egoistinių norų, o ar pajusti ryšį su 7 milijardais, ar su vienu žmogumi, ar su Kūrėju, ar su keliais draugais – jokio skirtumo. Sunkiausia – išsiveržti iš savo egoizmo. Tam tereikia PAMATYTI, kad visi tarpusavyje esame susiję. O „atverti akis“ mums padeda kabala.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Tu atsakingas už 7 milijardus vaikų“

„Visa žmonija – tai mano sielos kūnas“

„Mylėk artimą“ – be jokių išlygų!

Man atsiuntė labai neblogą Olego Jalomo egoizmo paaiškinimą.
Pasirodo, egoizmas nėra įgimta kūno savybė.
Jis – iš kažkur žmonėms suteikta nepaliaujanti pasitenkinimo trauka, kuri kartais padeda, pavyzdžiui, kai mūsų kūnas nori valgyti, miegoti, sekso ir t.t. Tačiau ši jėga – ne mūsų kūno noro rezultatas, ji tiesiog naudoja kūną pradiniame etape, kai kūno visiškai užtenka patenkinti pirminį norą „gauti“.
Tačiau nuo prisipildymo noras auga. Ši išorinė jėga verčia mus išeiti už mūsų kūno ribų ir ieškoti malonumų išoriniame pasaulyje. Negana to, tam pajungiami ir kiti žmonės. Čia ir prasideda anomalus, patologinis egoizmo vystymasis. Jei kalbėsim apie kūną – jis pats natūraliai apriboja pripildymą (negalima suvalgyti daugiau, nei gali). Už kūno ribų tokių apribojimų nebelieka, štai tada ir pasireiškia tie bjaurūs šiuolaikinės civilizacijos reiškiniai, apie kuriuos visą laiką kalba M. Laitmanas, – skyrybos, karai, depresija, narkotikai, savižudybės.
Ir pagrindinė viso to priežastis – materialiame pasaulyje neįmanoma pripildyti egoizmo, kuris jau peržengė šio pasaulio galimybių ribas. Jei mes neparodysime žmonėms naujų galimybių, kaip gauti pasitenkinimą, jų egoizmas iš nevilties, kad nesugeba prisipildyti, privers juos ištaškyti materialųjį pasaulį į šipulius. Taip vaikas sulaužo jam įgrisusį žaisliuką, nes nebėra kuo daugiau užsiimti, juk aplink – materialaus pasaulio „dykuma“.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Egoizmas auga? Džiaukitės!“

„Egoizmo augimas ir jo padariniai“

Klausimas: Bandau analizuoti Jūsų žodžius apie visuomenę be egoizmo – ir gaunu nykų paveikslą. Tarkim, tokia visuomenė susikūrė ir iš mūsų gyvenimo išnyko visa, kas pagrįsta egoizmu:
Sportas – nes grindžiamas egoizmu, siekiu nugalėti.
Mokslas – nes mokslininkai trokšta pasaulinio pripažinimo, garbės.
Bet kuri profesionali veikli – nes išnyktų laimėjimų siekis.
Šeima – nes vyras nori turėti gražią žmoną, o žmona – protingą vyrą.
Išnyktų ryšys tarp  tėvų ir vaikų – juk visi taptų vienodai artimi.
Sužlugtų transportas, gamyba, prekyba – nes visa tai skatina egoizmas.
Žmonija nusiristų į primityvų egzistavimo lygmenį – visi lygūs, kažkokia pilka masė – be išsimokslinimo, be namų. Be egoizmo viskas sustotų!
Išmirimas – nėra ypatingos meilės vaikams, nėra poreikio juos gimdyti.
Tada tai jau tikrai atsidurtume aukštesniajame pasaulyje!
Ar teisingai išanalizavau Jūsų siūlomą sistemą? Jei klystų – tai kur?
Atsakymas: Egoizmas – mūsų prigimtis. Atsisakydami jo, prarandame gyvenimo pagrindą. Bet pakeitę egoizmą sugebėjimu duoti, gauname galimybę veikti tą patį, ir už tai gauti neribotą pripildymą. Juk keičiasi tik ketinimai, o visi veiksmai išlieka – ir už ketinimą „duoti“, t.y. veikti kitų gerovei, gauname galimybę pripildyti save ir visiškai realizuoti.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Po Markso…“

„Ar įmanomas pasaulis be pinigų“