Klausimas: Formuojant moralės principus didelę įtaką turi religijos, dvasiniai mokymai, kultūra, auklėjimas, asmeniniai įsitikinimai. Laikydamasis moralės normų, žmogus neleidžia sau nusileisti iki žvėries lygmens, pažabodamas savo instinktus taip, kaip priimta konkrečioje visuomenėje. Ar sutinkate su tokiu teiginiu ar visgi esant ekstremalioms situacijoms visos tos moralės normos nesuveiks?
Atsakymas: Žiūrint kokios normos, kas jų laikosi ir iš ko reikalaujama. Tačiau, iš principo, žmogus visuomet elgiasi pagal tas normas, kurias „įėmė“ ir kuriomis vadovaujasi.
Komentaras: Bet jei bus kokia nors ekstremali situacija, pavyzdžiui, ištiks krizė, tai, žinoma, žmogus elgsis visai kitaip.
Atsakymas: Ne. Tos normos vis tiek jam vadovaus. Jame niekas nepasikeis.
Jeigu ką nors iš tikrųjų myliu, vadinasi, mano meilė to žmogaus gyvenimą vertina labiau nei savo. Ir todėl kito žmogaus gyvenimas man brangesnis už manąjį. Visa tai tikslus išskaičiavimas, čia nėra jokios lyrikos.

#274898

Iš 2020 m. spalio 9 d. TV laidos „Komunikacijos įgūdžiai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Moralinių principų pagrindas

Kas apibrėžia moralę?

Kabala, moralė ir etika

Komentaras: Paskelbus vaizdo įrašą „Ilgalaikės santuokos paslaptis“, sulaukta daugybės klausimų. Laidoje sakėte, kad jei žmona šeimoje bus panaši į vyro motiną arba rūpinsis savo vyru, kaip motina, tai ši santuoka bus tvirta. Viena iš skaitytojų rašo: „Moteris turėtų būti motina vaikams, o ne vyrui šluostyti nosį. Tegu su savo mama gyvena iki senatvės.“
Kita skaitytoja klausia: „Iš ko turėčiau pasimokyti, jei uošvė yra girtuoklė? Ji neišauklėjo sūnelio, o uošvis, tinginys, taip pat nieko jam nedavė. Su visa pagarba autoriui, jo nuomonė, manau, daugeliui yra nepriimtina.“
Atsakymas: Kodėl ištekėjote už girtuoklio sūnaus? Kaip gi pasirinkote tokį vyrą?
Komentaras: Ji tikriausiai nežinojo, kad jis turi tokią motiną.
Atsakymas: Kaip nežinojo? Nepažinojo jo šeimos? Pagal šeimą turėtumėte spręsti apie savo būsimą vyrą. Su kuo gi siejate gyvenimą?
Klausimas: Tai reikia žiūrėti, kokia vyro šeima?
Atsakymas: Kur gi jis užaugo, jei ne savo šeimoje?
Klausimas: Aš pasirinkau nuosaikesnius pasisakymus, o moteris slapyvardžiu „mandagi chuliganė“ labai aštriai rašo: „Su mamomis vyrai nemiega. Mamos negeidžia kaip moters. Ir kas belieka nelaimingoms moterims, žmonoms, motinoms?“
Atsakymas: jeigu nori gauti dėmesio, meilės, tai neturi nieko bendra su lytiniu ryšiu. Tai susiję su širdimi. Jei norite tokio vyro elgesio, turite būti panaši į jo motiną. Nieko negali padaryti, tai gamtos dėsnis! Gali filosofuoti, kiek patinka, bet jį įgyti gali tik tokiu būdu.
Pažiūrėkite, kuo ypatingas jo motinos elgesys, kokie subtilumai, galbūt, kalbos ypatumai. Pabandykite pažaisti su vyru panašiai kaip ji, ir pamatysite – jis taps kaip vaikas. Ar tai blogai?
Komentaras: Tai reiškia, kad jis jau prijaukintas, jis jau yra tavo.
Atsakymas: Taip, ir dabar jūs turite vyrą, kuris nori būti šalia jūsų.
Klausimas: O jei sūnus piktinasi motina, kam jam dar viena tokia reikalinga?
Atsakymas: Vadinasi, suprasite, kaip galite elgtis, norėdama jam parodyti ištaisytą motiną.
Klausimas: Ir vėl grįžtate prie to taško?
Atsakymas: Taip! Viskas sukasi apie tai. Kadangi jis išėjo iš jos, motina jį užaugino.
Klausimas: Ir visa tai jame išlieka visam laikui?
Atsakymas: Žinoma! Ji jį išnešiojo, po to maitino krūtimi. Jis, mažas, gulėjo ir šildėsi ant jos krūtinės. Visa tai perduodama. Tai būsena, kurios siekia kiekvienas visą savo gyvenimą. Pasak kabalos, fiziškai atsiskirdami nuo motinos, mes išliekame šiame ryšyje. Ryšys neišnyksta fiziškai atsiskyrus.
Klausimas: Analizuodamas šeimos problemas, sakėte, kad jei vyras palieka šeimą, vaikai jaučia, kad tai yra išdavystė. Bet tai, tikriausiai, taikoma ir moterims. Daugelis tam pritarė, ir tada kilo toks klausimas: „Tada teisinga sakyti, kad kai mama į namus įveda svetimą vyrą, patėvį, tai taip pat yra išdavystė?“
Atsakymas: Tai praktiškai sunkiai išgyvenama: vaikams, kurie atsiskyrė nuo tėvo, kito vyro pasirodymas namuose yra neįtikėtina problema! Tėvo negalima pakeisti, tai yra kraujas! Kraujas nėra vanduo. Vaikui tai – siaubinga!
Komentaras: Daugybė man pažįstamų tėvelių yra patėviai, kuriems naujos šeimos vaikai tapo kaip savi. O vaikams naujasis tėtis taip pat tapo artimas.
Atsakymas: Taip, nes šis patėvis turi daugiau investuoti į vaiką nei į savo paties sūnų. Biologinis sūnus savaime brangus. Jis automatiškai yra savas kraujas, o priglaustas vaikas nėra, todėl norėdamas padaryti jį savu, vyras turi daugiau investuoti. Tokiu atveju vaikas jaučia, kad patėvis į jį investuoja ir tampa atsakingas prieš patėvį.
Bet vis tiek vaikas vertina savo tėvą labai neigiamai arba teigiamai. Ir patėvis – arba neigiamas, arba teigiamas. Vaikas turi susiformuoti tam tikrą aiškų požiūrį. Ir šis vidinis dvilypumas jame iš esmės formuoja jo požiūrį į gyvenimą.
Klausimas: Bet ar vaike lieka išėjęs tėvas?
Atsakymas: Išlieka, bet gali būti susiformavęs neigiamas jo vaizdinys. Vaikas gali neigti savo tėvą. Jis tėvo nenori, siekia ištrinti iš savo gyvenimo, biografijos, atminties ir vietoj jo per jėgą įrašyti patėvį. Šis dvilypumas, be abejo, yra labai sunkus vaikui, psichiškai jaunam organizmui.
Klausimas: Bet tėvo įrašas vaike visada egzistuoja?
Atsakymas: Taip, jis visada egzistuoja, nors vaikas bando šį įrašą ištrinti. Jį galima labai greitai atgaivinti, ir jis vėl atsiranda tarsi iš nebūties, ir iškyla priešais jį su beviltišku riksmu: „Kas jam negerai?! O kaip gi tai?!“ Apskritai, likimai būna skirtingi.
Klausimas: Ir vis tiek manote, kad tėvas, palikęs šeimą, yra vaiko išdavikas?
Atsakymas: Jis iškeitė vaiką į kažką kitą! Jis ne šiaip paprastai išėjo. Tai ne herojus, kurį nužudė kare, ar Šiaurės ašigalio tyrinėtojas ir pan. Tai ne tas, kuris aukoja save ir norėtų būti su vaiku, o žmogus, savo noru išėjęs, pats pasirinkęs tokį kelią. Todėl berniukas negali to priimti.
Klausimas: Kitas klausimas: „Kaip santuoka gali būti be meilės?“ Viena iš skaitytojų rašo: „Gerbiamas dr. Laitmanai, ką reiškia, kad meilės nėra?! Kaip gi Saliamono žodžiai apie meilę: „Vyras turi matyti gražią moterį savo žmonoje, savo vienintelę, mylimąją damą…“
Atsakymas: „Mums įprotis suteiktas iš viršaus! Pakeičia laimę jis.“
Jei pripranti, tai yra, gauni tai, prie ko esate įpratęs, tuomet tai suteikiantis šaltinis yra brangus, artimas, mylimas, patogus.
Žmogus yra mažas egoistas. Kokia meilė?! Meilė yra nauda, ką iš jos turi. O jei nieko neturi, tada ne meilė. Jeigu yra koks nors kitas įprotis ar bendravimas per vaikus ir pan. Bet, iš esmės, turime suprasti prigimtį! Atitrūkti nuo prigimties ir pereiti prie kažkokios filosofijos, jausmų – nerealu.
Klausimas: Bet, vis dėlto, kada galime pasakyti, kad tarp vyro ir žmonos yra meilė? Kokiu atveju?
Atsakymas: Meile galime vadinti ilgalaikį pripratimą, abipusį įsiklausymą. Kai žmogus pradeda nuo išorinių dovanų ir po to kiekvieną dieną bando kuo nors užpildyti savo partnerį. Tiek, kad partneris nebegali gyventi be jo, o svarbiausia, kad tas, kuris dovanoja kiekvieną dieną, negali gyventi neduodamas. Ir jis jau turi antrą ryšį, tam tikrą kabalistinį ryšį: jis kenčia nuo to, kad negali duoti.
Klausimas: Tai yra, kai jis duoda, jis mato, kokį malonumą tai sukelia kitam?
Atsakymas: Taip, tai jį ir susaisto. Kaip motiną su vaiku. Ko ji tikisi? Ji nori jausti, matyti vaiko malonumą.
Komentaras: Ji duoda jam šaukštą košės, ir staiga jis nusišypso! Ir tai jai yra laimė.
Atsakymas: Taip. Pažvelkite į žmoną, kuri, pavyzdžiui, teškia dubenį sriubos: „Še! Srėbk!“ Ar ramiai paduoda, nuvalo tau stalą, pastato lėkštę, paduoda šaukštą ir maloniai žiūri į tave kaip mama.
Pastaba: Man tai labiau patinka. Ar taip reikia elgtis vienam su kitu?
Atsakymas: Iš moters pusės, žinoma, tai yra tinkamos šeimos šaltinis. Nes vyras yra vaikas! Jis negimdo, nesukuria iš savęs kito laiptelio. Jis padeda ir save realizuoja tik per moterį, todėl jei moteris taip elgiasi, tada šeimoje negali būti jokių problemų! Negali būti, nes jis tarsi lieka su mama.
Komentaras: Jums taip pat rašo: „Jūs sakėte: „Gyventi dėl vaikų. Nesiskirti dėl vaikų.“
Atsakymas: Manau, kad skyrybos yra prasčiausia išeitis. Nežinau, o kokia yra skyrybų priežastis?
Komentaras: Pavyzdžiui, skaitytoja rašo: „Dėl vaikų mūsų laikais negyvena. Neverta gyventi dėl vaikų. Niekas šios aukos vėliau neįvertins!“
Atsakymas: Tai nereiškia, ar verta gyventi, ar ne. Jūs sukūrėte šiuos vaikus, turite jais rūpintis. Ir jie turi rūpintis savo vaikais. Ir taip tęsiasi tol, kol gyvenate šiame pasaulyje.
Komentaras: Tačiau ji sako, kad vaikai to neįvertins.
Atsakymas: Koks gi skirtumas?! Ar pagimdei juos dėl to, kad vėliau jie tave įvertintų? Na, tada kitas reikalas!
Komentaras: Ji sako: „Prarasto laiko grąžinti negalima“.
Atsakymas: Kokie metai, kokiu būdu jie prarandami? Tuo, kad nebuvo susieti su kitu vyru?!
Komentaras: Kita moteris rašo: „Jei nėra jausmų, kodėl reikia laikyti žmogų šalia? Ji sako: „Reikia gyventi dėl vaikų, o ne kentėti su tau nereikalingu žmogumi.“
Atsakymas: Tai tokia vartotojo filosofija, kad nepaprieštarausi: „Man jo reikia, nereikia. Jei reikia, tada tau gerai, o jei nereikia, tada išmesk kaip kokį seną daiktą iš namų? Nemanau, kad tokiomis kategorijomis galime išgelbėti šeimas ir net visuomenę.
Komentaras: Štai dar vienas laiškas: „Aš sutinku su daugeliu dalykų, bet neverta kentėti dėl vaikų, gyvenant su fiziškai jums nemaloniu asmeniu. Nėra nieko gero, kai vaikai mato nelaimingos šeimos modelį. Ateityje jie tai suprojektuos savo šeimoje.“
Atsakymas: Tai priklauso nuo moters. Suprantu, kad vyras gali krėsti dalykus, kuriuos moteriai sunku tverti. Bet vis tiek yra šeima, vaikai, yra, kaip sakoma, namai. O žmona tai yra namai.
Komentaras: Yra tūkstančiai komentarų. Aš parinkau keletą. Štai vienas palaiko jus: „Nenoriu palaikyti vyrų, bet tikrai žinau, kad už kiekvieno sėkmingo vyro yra stipri moteris. O už kiekvienos laimingos šeimos yra išmintinga moteris. Ir jūsų vaizdo įrašas yra labai naudingas tiek moterims, tiek vyrams.“
Atsakymas: Taip, o išmintis slypi tame, kad mes suprantame žmogaus prigimtį, kad žmogus negali iš jos ištrūkti! Net jei norėtų. Studijuodami kabalą patys matote, kaip dabar ką nors nusprendus, po sekundės jau esi kitoks. Tai reikia suprasti. Turime atleisti! Mano mokytojas visada sakė, kad šeima laikosi tik dėl abipusių nuolaidų. Kai suprantame, kas esame, esame du egoistai ir neatsakome už save nuo šios akimirkos iki kitos akimirkos. Mes neatsakome! Mes nežinome. Mes norėtume būti nuoseklūs, ypač šeimoje, kai yra vaikų ir visa kita, bet negalime! Mes nuolat spaudžiami iš viršaus, keičiamės kiekvieną sekundę, todėl žmogus kiekvieną akimirką yra kitoks.
Turime tai suprasti. Mes turime ne tik atleisti kitam žmogui. Nereikia nieko atleisti – reikia suprasti, kad tokia yra mūsų prigimtis! Pakilkime kartu virš jos ir tada pamatysime, kad galime būti kitokie. Bet kol kas einame to link.
#260161

Klausimas. Visi norai nuo pradžių duoti žmogui? Ar jie atsiskleidžia priklausomai nuo jo elgesio?
Atsakymas. Iš esmės, tai, ką žmogus turi praeiti, jau užrašyta jo dvasiniame DNR, bet kaip jis tai praeis, jausdamas didesnį ar mažesnį spaudimą, priklauso nuo jo veiksmų.
Klausimas. Vadinasi, vis dėlto kažkas priklauso nuo žmogaus?
Atsakymas. Kiekvienu etapu dvasiniam genui atsiskleidžiant žmoguje jis turi būti tiksliai realizuojamas. Bet kaip žmogus jaus tą geną: kaip gerą ar kaip blogą, greitai ar lėtai ir t.t. – priklauso nuo jo.
#256423

Iš 2019 m. lapkričio 17 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Rešimo ir vitalinė siela

Dvasinis genas

Viskas prasideda nuo taško širdyje

Klausimas. Nuo ko priklauso minčių teisingumas?
Atsakymas. Teisinga mintis – tai mintis, kuri apie tai, kaip pakilti virš savo prigimties. Nes virš mūsų prigimties – „dangus“, virš mūsų prigimties – Kūrėjo prigimtis, amžinybė, begalybė, tobulybė, rojus. O mūsų prigimtis – tai pragaras, egoizmas, blogis. Ir virš jos mums reikia pakilti.
Nekalbu apie pavyzdinį elgesį, neskaitau jums paskaitų apie moralę. Kalbu apie tai, kaip galime pakilti virš mūsų prigimties, kad šiandien pajaustume Kūrėją, Begalybės pasaulį, amžinybę, kad nepriklausytume nuo kūno gyvenimo ir mirties, kad jau dabar imtume jausti mūsų pasaulį kaip aukštesnį, matytume jėgas, kurios veikia jame. To mums reikia pasiekti.
#249269

Iš 2019 m. balandžio 14 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Mintys: geros ir blogos

Ar galima kontroliuoti mintis?

Minčių kryptingumas

Klausimas. Ką daryti paprastam žmogui, kai jį užvaldo neapykantos jausmas, o jis dar ne kabalistas? Ar reikia kovoti su šiuo jausmu?
Atsakymas. Kaip gali kovoti su neapykanta, jei neturi jai priešingos savybės?
Kovoti galima tik tuo, kad grupėje vystai priešingą jai savybę, pritraukdamas per draugus Šviesą, grąžinančią į šaltinį. Šviesa suteikia tau teigiamą jėgą, kuri atsveria neigiamą, ir tarp šių dviejų jėgų tavo varikliukas, tavo siela, pradeda vystytis, suktis. Taip tai veikia.
Klausimas. Vadinasi, jūs esate priešininkas žemiškų draudžiamųjų praktikų – etikos ir panašių, kurios graso pirštu: „Ne, negalima!“?
Atsakymas. Visa, kas išgalvota Žemėje visokiausių filosofijų, teorijų, metodikų, egzistuoja tik dėl to, kad kažkaip suminkštintų egoizmą, pagrąžintų jį, paslėptų. Tai tik atitolina mus nuo jo ištaisymo ir teisingo panaudojimo. Šiandien tokių praktikų neįgalumas atsiskleidžia visiškai atvirai, ir mes matome visą tokių bandymų menkavertiškumą.
Žmonės bandė kažkaip tai spręsti, rimtai domėdamiesi įvairiausiais mokymais, mistikomis ir t.t. Bet šiandien jie šito atsisako, pereina prie narkotikų. Egoizmas taip išaugo, tai taip slopina mūsų gyvenimą, kad paprasčiausia priemonė jam nuraminti – narkotikai.
Komentaras. Bet nesilaikydama elgesio normų, šiandien negali egzistuoti nė viena visuomenė. Visi vieni kitus išžudytų.
Atsakymas. Palaipsniui taip ir vyksta: žmonės pasirengę užmušti vienas kitą. Kokios gi elgesio normos? Jei visuomenė nėra auklėjama iš esmės, tai viskas pagrįsta tik baime.
Pažvelkite, kas vyksta su vaikais mokykloje. Kuo viskas pagrįsta? Bausmės baime! Galbūt, dar kažkiek paskatinimais. Bet ne supratimu, kiek teisingas vienoks ar kitoks elgesys.
Mūsų sistema nustojo veikti, nes egoizmas tapo per daug didelis. Jis visą laiką auga, ir todėl mums nieko nelieka, kaip tik taikyti jam atitinkamus metodus. O tai reiškia – tik atsverti jį teigiama jėga. Jis tiek pakilo, kad mes negalime suminkštinti ar paslėpti jo neigiamos jėgos kažkokiais papročiais ir geromis manieromis.
Moralė, etika šiandien nustoja veikti. Egoizmas jas peraugo. Vadinasi, mums liko tik viena: ištraukti išorėn priešingą jėgą ir naudotis ja. O tuo užsiima tik kabalos mokslas.
Bet kabala reikia dar išmokti naudotis. Mes pirmieji, bandantys tai atlikti. Nėra taip, kad jau mokame naudotis ja ir pritaikyti visiems visuomenės sluoksniams ir bet kokiam vystymuisi, bet kuriai kultūrai. Mes patys dar tik pradedame ją naudoti.
Todėl negalime sakyti, kad viskas jau baigta ir padaryta. Tačiau tam tikri pradiniai rėmai pakilimui aukščiau egoizmo jau sukurti, ir mes visą laiką auginame šią praktiką.
Mes nenaikiname ego, kaip tai yra daroma kitose praktikose, nemažiname jo, kaip Rytų kultūrose: mažiau kvėpuok, mažiau galvok ir t. t. Jokiu būdu! Mes einame teisingo ego naudojimo link.

Iš 2017 m. rugpjūčio 6 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Mokytis auklėjimo iš Kūrėjo

Altruistai – egoistai

Moralė – būdas apsisaugoti nuo egoizmo