Atsiskleidžiančius rešimot lydi nemalonūs pojūčiai, nes jie mums atsiveria kaip trūkumai. Bet drauge parodo mums sąlygas išsiaiškinti tikruosius poreikius. Bendro noro mėgautis augimas ir sudužusių rešimot atsiskleidimas – tai svarbiausi mūsų pabudimo veiksniai.
Jie pažadina visą žmoniją. Pažvelkite, kokius didžiulius žingsnius dabar žengia žmonija naujų būsenų link. Netrukus išvysime kardinalius pokyčius, bus akivaizdžiai matyti tikslus kryptingumas ir tinkamas nusistatymas į vienybę, suartėjimą, racionalų vartojimą, taisymąsi. Antraip, neišgyvensime.
Visa žmonija ims jausti šį spaudimą per tokius paprastus dalykus, kaip nūnai kylančios problemos su nafta, energijos tiekimu. Greitai gali imti trūkti maisto produktų, kils badas, stipri sausra ar nauja epidemija. Taip išsiaiškinsime, kad esame vienoje sistemoje, priklausome vieni nuo kitų ir privalome tą priklausomybę įsisąmoninti.
Ir svarbiausia teks suprasti, kad tik mūsų vienybė gali sugeneruoti jėgą, kuri paveiks visus negatyvius reiškinius ir pavers juo teigiamais. Taip virusas įpareigos mums visus ieškoti vaistų, leisiančio mums labiau suartėti ir susijungti, ir taip priartėti prie vienybės, sukūrimo tikslo.
Išeitų, kad jokie reiškiniai neatsiskleidžia mums, kad kenktų; kiekvienas įvykis, kiekviena akimirka, kiekviena diena vis labiau artina mus prie išsitaisymo. Todėl reikia džiaugtis savo gyvenimu, stengtis aktyviai įsijungti į šį procesą. Pasaulio išsitaisymas priklauso tik nuo mūsų gero tarpusavio ryšio.

#297572

Iš 2022 m. gegužės 10 d. rytinės pamokos pagal „Mokymą apie dešimt sfirų“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas vyksta pasaulyje?

„Tarp siaurumų“ veda kelias į Šviesą

Trūksta tik meilės

Šiame žmonijos raidos etape gamta iš mūsų laukia vienybės, kad bent jau egoistinių paskatų vedini įsisąmonintume, esą vienoje planetoje (kuri kažkur sparčiai juda didžiuliame kosmose) stipriai priklausomi vieni nuo kitų. Niekas mums nepadės, patys turime organizuoti savo gyvenimą šioje Žemėje.
Tai mūsų namas, mažas kaimas. Ir jeigu nesutvarkysime šio gyvenimo, kad visi Žemės gyventojai galėtų gyventi ramiai, gerame pasaulyje, rūpindamiesi mūsų planeta, tai nepajėgsime joje išgyventi.
Tai problema, nes gamtos programa neleis mums bandyti dar kartą, kad pradėtume viską iš naujo ir ištaisytume savo klaidas. Privalome visąlaik eiti pirmyn pagal gamtos programą, o gamta priklausomai nuo mūsų raidos iš mūsų reikalaus vis griežčiau laikytis vienybės dėsnių, daugialypiškesnio ir kokybiškesnio ryšio.
Ir mums teks atitkti šiuos reikalavimus. Kol kas ne itin nutolstame nuo formos, būtinos mūsų raidos lygmeniui, ir gamta atleidžia mums mūsų klaidas. Bet jeigu stipriai ją sugriauname, gauname gamtos smūgius: sausras, ugnikalnių išsiveržimus ir t. t. Jei mūsų susiklaidymas pranoksta visas ribas, tai gamta reaguoja globalia pandemija.
Ir, žinoma, šis paskutinis virusas „omikron“ tėra dar viena grandis ilgoje grandinėje. Už jo rikiuojasi ištisa tokių negatyvių poveikių žmogui ir žmonių visuomenei armija, kad negalėsime išgyventi. Gamta muš mus, kol Žemėje liks nedidelis žmonių būrelis, kurie supras, kad nėra išeities, ir sukurs tarpusavyje tinkamus santykius.
Kiekviena nauja epidemijos banga priimama kaip nemalonus siurprizas. Mums jau atrodė, kad virusas beveik įveiktas, ir staiga jis smūgiuoja dar stipriau. Bet kodėl visi galvojo, kad virusas išnyks? Juk jis atėjo su tam tikru tikslu, kad sukrėstų mus ir padėtų suprasti, kad mums trūksta vienybės.
Ir jeigu dirbame prie abipusės, draugiškos vienybės, galime tuo ištaisyti situaciją. Tik tai yra tikrasis vaistas. O jeigu čia nieko neatlikome, tai kaip visada nutinka su užleista liga – ji pasireiškia sunkesnėmis būsenomis. Jei ligonis negauna tinkamo vaisto, liga progresuoja, ir ji pati nesibaigia.
Liga tampa chroniška, o mums atrodo, kad ji pasibaigė. Tačiau ne, tai tik šuolis į dar rimtesnį susirgimo lygmenį.
Vėl prasideda ta pati istorija: karantinas, apribojimai, baimės, nauji skiepai. Juk per du epidemijos metus nieko neišmokome ir nesupratome, kas svarbiausia: su kokiu tikslu mums atėjo koronavirusas ir ką turime jam pastatyti priešpriešiais (be medicininio gydymo ir viso kito).
Virusas reikalavo iš mūsų, kad suartėtume, susivienytume. Jis atėjo kviesdamas jungtis į vieną sistemą. Juk virusas smogė visiems, ir privalėjome padėti artimui ir taip būtume panaikinę epidemiją. Virusas kvietė visus rūpintis visais. Bet argi tai atlikome?
Visiems uždėjome kaukes, atitolome saugiu atstumu, – tai irgi gerai. Nors fizinis atitolimas ir prieštarauja vienybei, bet tai irgi prieštarauja mūsų egoizmui. Jeigu kiekvienas turi negatyvų norą kito žmogaus atžvilgiu, tai kuo toliau, kuo labiau izoliuoti esame vieni nuo kitų, tuo geriau. Tai nuramina situaciją, ką patvirtina testai.
Bet visgi tai nėra sprendimas. Gamta verčia mus rasti tikrą sprendimą. Bet mes jo neieškojome, o tik paslėpėme savo egoizmą po kauke.

#290490

Iš 2021 m. lapkričio 28 d. pokalbio su žurnalistais

Daugiau šia tema skaitykite:

Paklausykite, ką jums sakau aš, Gamta!

Gamta kreipiasi į mus per koronavirusą

Koronavirusas perkuria mūsų gyvenimą

Žmonijos atmintyje 2020-ieji bus įrašyti kaip itin keisti ir neįprasti. Jie užgriuvo mus kaip smūgis, sustabdęs visą mūsų įprastą gyvenimą. Gyvenome pagal nusistovėjusią rutiną: darbas, pramogos, kelionės, kitaip tariant, maksimaliai išnaudojome savo egoizmą.
Ir staiga ateina toks smūgis kaip koronavirusas, kuris neleidžia mums išeiti iš namų, keliauti po pasaulį, linksmintis. Uždaromi teatrai, kino teatrai, parkai, restoranai, barai. Koronavirusas nutraukė mūsų gyvenimo lenktynes, kuriose žiūrėjome vieni į kitus ir bandėme neatsilikti.
Tai nereiškia, kad turėjome natūralų norą eiti į barą, kiną, teatrą ar keliauti. Žmogus stebėjo, ką daro kiti, ir mėgdžiojo dėl paprasto siekio nebūti blogesniam už kitus, dėl bandos jausmo. Bet kas kontroliavo šią bandą? Žmonės, turintys pinigų, valdžią ir norintys mus išsiųsti į koncertus, barus, restoranus, keliauti į įvairias pasaulio šalis, kad užsidirbtų pinigų.
Bet viskas baigėsi, ir niekada nebebūsime, kokie buvę. Net tada, kai atrodys, kad bus galima grįžti į seną gyvenimą, nepavyks. Net vykdami į kelionę negalėsime ja mėgautis kaip anksčiau. Ateisime į restoraną ar barą ir pamatysime, kad viskas ne taip, tai atrodys vargana ir beprasmiška.
Taip bus visur. Gamta mus ugdo, moko kitokio požiūrio į gyvenimą, į gamtos išteklius, į žmonių visuomenę. Pamažu įsisąmoninsime, kad koronaviruso epidemija ir 2020 m. buvo unikalūs naujos žmonijos gimimo metai.
2020-ieji primena automobilio vairavimą be vairo ar stabdžių. Kaip vėl paimti vairą į savo rankas? Visų pirma, reikia suprasti, kad tai nebuvo žmogaus rankose, bet atėjo iš aukščiau. Štai kodėl viskas įvyko akimirksniu, mūsų neatsiklausus. Aukštesnė jėga, gamtos jėga, spaudė mus iš visų pusių ir iš naujo performatavo visą mūsų gyvenimą.
2020 m. – tai durys į naująjį pasaulį, kuriame gyvensime pagal naujas vertybes. Mums bus svarbu, kaip priartėti vieniems prie kitų, susidraugauti, sužinoti savo gyvenimo tikslą ir jo prasmę. Visa tai reikia pereiti ir įsisąmoninti. Kol kas dar nejaučiame ypatingo ryšio, kuris dabar atsirado tarp mūsų. Bet tai bus nauja žmonija, susieta naujais santykiais tarpusavyje ir su gamta.
Tai bus geras gyvenimas. Šį smūgį reikėtų vertinti kaip vaistą, juk sakoma, kad „Kūrėjo smūgiai gydo“. Gydymas jau vyksta ir yra labai sėkmingas.

#276202

Iš 2020 m. gruodžio 27 d. laidos „Pasaulis“

Daugiau šia tema skaitykite:

Nepamirštami 2020 metai

2021 – žmonijos praregėjimo metai

Pasiekti pasaulinio teatro scenaristo lygmenį

Žengiame į 2021 metus, kurie atskleis mums, koks pasaulis uždaras, susijęs į vieną sistemą, kenčiantis kartu, todėl sprendimas irgi turi būti bendras.

Visa tai atsiskleis 2021 metais, kurie taps žmonijos praregėjimo metais. Kiekvienam taps aišku, kad neįmanoma pasiekti sėkmės išnaudojant savo egoizmą. Priešingai, visa sėkmė priklausys nuo to, ar sudaužysime mus skiriančias egoistines pertvaras.

Kiek mums tai pavyks atlikti dešimtukuose, tiek galėsime paveikti visą pasaulį. Ir visas pasaulis ims jausti, kad gana švaistyti pinigus ginklavimuisi. Verta investuoti tik į žmonių vienybę.

Nereikės jokių vakcinų ir vaistų prieš virusą. Juk tai ne koronos epidemija, o globalaus, pasaulyje atsiskleidžiančio egoizmo epidemija. Ir šiai ligai gydyti tik vienas vaistas – mūsų vienybė.

#276189

Iš 2020 m. gruodžio 30 d. rytinės pamokos tema „Susitaikymas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Besitaisanti karta

Koks turėtų būti pasaulis po koronaviruso?

Virusas ir toliau dirbs su mumis

Koronaviruso epidemija parodė, kokie svarbūs namai, šeima, kuri yra mūsų gyvenimo centras, ir moters, kuri yra viso to ramstis, vaidmuo. Koronavirusas mus sutelkė. Viena vertus, jis apnuogino pasaulyje tarp mūsų egzistuojančius prieštaravimus. Kita vertus, jis visiems vyrams parodė, kad moteris yra svarbiausias mūsų gyvenimo taškas, todėl turime stengtis aplink moteriškąją Malchut dalį sukurti naują epochos po koronaviruso tikrovę.
Baal Sulamas knygoje „Or a-Bair“ rašo: „Mama, motina – nuo žodžių „auklėti“ ir „auginti“. Juk pagrindinis sėklos lašas randasi iš tėvo, o motina augina ir puoselėja šį lašą, padalija jį į organus, sausgysles, audinius ir odą. Visas šis sumanus darbas ir dauginimasis – tik iš motinos. Juk tėvas davė jai tik mažą lašą, o ji meniškai papildė jį iki visaverčio žmogaus. Ir už šį meną ji vadinama mama bei motina.“
Motinos vaidmuo tikrai unikalus. Juk sėklos lašas, iš esmės, atsiranda iš Kūrėjo ir nereikalauja iš tėvo daug darbo. Tuo tarpu motina jį dalija ir paskirsto organams, augina, kol iš lašo išauga žmogus – motinos kūno darbo vaisius. Taip tai veikia fiziniuose kūnuose. Bet ir kuriant sielą, kai tėvas su motina dalyvauja kartu, didžioji darbo dalis tenka motinai. Viskas kyla iš tėvo lašo, bet per motinišką darbą.
Nėštumas prasideda nuo tėvo sėklos lašo, tačiau motina vaisių augina, gimdo, o tada maitina, rūpinasi juo, kol jis tampa pakankamai suaugęs ir gali gyventi savarankiškai. Štai taip visos motinos, visos pasaulio moterys šiandieniniame procese turėtų pamatyti galimybę žmonijai gimti kaip vaisiui naujoje dvasinėje pakopoje. Jei visos moterys susivienys, jos sugebės auklėti žmoniją gimdymo skausmuose. Tai sunkus darbas, tačiau būtent moterys sugebės pagimdyti naują žmoniją ir nukreipti ją vykdyti savo misiją.
Visa žmonijos raida susideda iš dviejų etapų. Iki šiol pasaulį valdė vyrai, todėl tai buvo karų, problemų, konfliktų, pinigų valdžios ir galios laikas. Moteris buvo beveik nepastebima per visą žmonijos istoriją, smurto ir karų kelią. Bet atėjo laikas, kai motina, moteris turi prisiimti pasaulio, jo būsimos formos auklėtojos vaidmenį. Tai moters era, todėl ji turi žinoti, kaip susivienyti su kitomis moterimis ir ištaisyti pasaulį. Tegul ir sunku, tačiau nėra kitos išeities – tai padaryti būtina.
Visos moterys, visos Malchut privalo susivienyti ir pagimdyti naują žmoniją. Bet tai bus įmanoma tik tuo atveju, jei moterys, kad ir nenoromis, sugebės susivienyti, pamynusios savo egoizmą ir pakilusios virš jo tikėjimu aukščiau žinojimo. Moterys reikalaus iš vyrų ir viso pasaulio susivienyti, užmegzti tinkamus ryšius tarp visų, ir taip paskatins pasaulį išsitaisyti. Materialioje pakopoje būtent moteris auklėja ir ugdo naują kartą. Taip pat ir dvasinėje formoje tik moteris sugeba sustiprinti, pagimdyti ir užauginti naują žmoniją.
Niekas, išskyrus moteris, negali atlikti šio vaidmens. Kaip motina vysto vaisių, gimdo, augina, ugdo ir formuoja būsimą žmogų, taip ir moterys, susivienijusios kartu, turi atlikti savo, kaip visos žmonijos motinos, vaidmenį.
Vieningos moters įvaizdis turėtų tapti centrine jėga pasaulyje – taip galėsime išgelbėti žmoniją, pagimdyti ją nauja forma. Po to, kai moterys susivienys ir laikysis bendros, stiprios nuomonės, galės iš vyrų reikalauti visko, o Kūrėjas bus jų pusėje. Taip moterys galės viską įveikti ir nustatyti teisingą žmonijos raidos tvarką.
Bet tai bus įmanoma tik susivienijus. Problema ta, kad tarp moterų nėra vienybės, todėl niekas jų nelaiko rimta jėga ir nepaiso jų reikalavimų. Reikalauti dvasinės pažangos galima tik tuo atveju, jei turi dvasinės jėgos, o ji – vienybėje.
Bent truputį susivienykite ir pamatysite, kokios jėgos įgyjate. Štai tuomet pareikalausite ir gausite, ko tik norite, Kūrėjas tai padarys. Jūsų kelyje nėra jokių kliūčių: kai tik moterys pradės vienytis, Kūrėjas pasirūpins jumis.
#264858

Iš 2020 m. gegužės 9 d. pamokos tema „Moters vaidmuo naujajame pasaulyje“

Daugiau šia tema skaitykite:

Sėkmė priklauso nuo moterų

Namuose reikalnga išmintinga šeimininkė

Be moterų nepagyvensi…

Emocinis stabilumas – rimta problema koronaviruso laikotarpiu dėl karantino, stresinių situacijų šeimose. Daugeliui žmonių reikalinga psichologo pagalba, jie jaučiasi izoliuoti ir kenčia nuo vienatvės, kaip niekad anksčiau.
Dar prieš koronavirusą medicinos ekspertai pranešė apie vienišumo epidemiją JAV. Virusas smarkiai paaštrino šią problemą, tai paveikė 28 proc. amerikiečių namų, nes apie 36 milijonai žmonių gyvena vieni, be šeimos, be vaikų.
Kita vertus, yra vilčių, kad koronavirusas privers mus atkreipti dėmesį į vienišumo problemą ir ieškoti būdų ateityje užmegzti daugiau socialinių ryšių.
Kaip paaiškėjo, lengviau išvengti koronavirusinės infekcijos nei apsisaugoti nuo emocinio streso bei psichinių anomalijų dėl karantino. Kaip visuomenė turėtų kovoti su socialinės izoliacijos padariniais po koronaviruso?
Vienatvės jausmas po epidemijos tęsis ir augs. Visuomenė skils į daug dalių, ir žmonės bendraus vis rečiau. Bus mažiau susitikimų ir galimybių bendrauti darbo vietose. Sporto klubus, restoranus, barus, teatrus lankys vis mažiau žmonių. Jausimės vis labiau atsiriboję vienas nuo kitų, nutolę.
Nauja koronaviruso ir kitų problemų banga privers mus nutolti tarpusavyje, be to, kiekvienas turėsime rūpesčių dėl savo sveikatos ir visuomenės problemų. Pamatysime, kad ne 36 milijonai žmonių kenčia nuo vienatvės, bet kur kas daugiau.
Skyrybų ir kitų problemų skaičius šeimose smarkiai išaugs. Mūsų laukia labai sunkus laikotarpis, kai žmonija turės suprasti, kad neįmanoma egzistuoti pagal senąsias taisykles, reikia nustatyti naują gyvenimo tvarką.
Nūnai žmogus jaučiasi labai vienišas šiame didžiuliame pasaulyje. Ir nors šis pasaulis toks turtingas, įvairiaspalvis, žmogus jame negali rasti savęs. Netgi turėdamas geras pajamas ir galėdamas sau leisti daug materialine prasme, žmogus vis tiek kenčia nuo vienatvės. Juk mūsų nemoko užmegzti tinkamų tarpusavio ryšių, nemoko gyvenimo globaliame, integraliame pasaulyje.
Nejaučiame, kad gyvename toje pačioje sferoje, kurioje negyvasis, augalinis, gyvūninis lygmenys ir žmonės egzistuoja kartu vienoje integralioje sistemoje.
Šiandien esame visi susipriešinę, tiek asmeninių santykių, tiek tautų ir valstybių atžvilgiu. O kai ateina koronavirusas ir daugelis kitų problemų, kurios yra neišvengiamos dėl tokio elgesio, tai, žinoma, negalime jaustis gerai.
Viena Misūrio valstijos mokytoja apibūdino savo būklę karantino metu: „Būna dienų, kai jaučiuosi gerai, o kartais man atrodo, kad jeigu šis karantinas dar užtruks, tiesiog išprotėsiu. Ar galiu likti sveiko proto ir toliau gyventi vienatvėje mėnesius, metus?“
Kodėl žmonėms tokie svarbūs tarpusavio ryšiai? Kodėl jiems reikalingas nuolatinis bendravimas su kitais žmonėmis ir jeigu jie nežino, kaip tai padaryti teisingai, eina iš proto dėl vienatvės, arba gyvena kartu ir varo iš proto vienas kitą?
Esmė ta, kad žmogus yra socialus kūrinys. Negalime gyventi kaip gyvūnai, kurie trumpam susitinka dėl palikuonių, o vėliau išsiskiria. Žmogui reikalinga šeima, visuomenė, namai, miestas, šalis, kurioje jis gali gyventi kartu su kitais.
Žmogui reikalingas dvasinis ryšys, ko nėra negyvajame, augaliniame, gyvūniniame lygmenyse – ne cheminis, hormoninis, o jausminis ryšys. Bet tokio ryšio neturime, ir todėl stengiamės šiuos jausminius santykius pakeisti verslo ar konkurenciniais santykiais.
Ir visi dėl to kenčia. Net turtingiausias žmogus neturi to, ką turėtų gauti iš visuomenės. Iš visuomenės jis turi gauti daugiau, nei iš savo motinos.
Bet mes to neturime, nes nesukuriame visuomenės, kuri visiems suteiktų šilumos, pasitikėjimo savimi, palaikymo jausmą. O be šito žmogus jaučiasi lyg vakuume, ir dar blogiau – priešiškoje aplinkoje. Jis išeina į gatvę ir kiekvieną sutiktą žmogų suvokia kaip savo priešą.
Žmonija labai dėl to kenčia. Dėl tokių tarpusavio santykių savo egoistinėmis mintimis ir norais sukuriame vietą, iš kurios išeina įvairiausi kenkėjai, pavyzdžiui, koronavirusas, ir dėl to rizikuojame savo gyvybe.
Galų gale turime išsiaiškinti, kam gyvename, kas esame, kodėl taip elgiamės, ar galime elgtis kitaip?
Pagalvokime, kaip sukurti visuomenę, kuri atitiktų visą visatą. Juk visa gamta yra neperskiriama, visos jos dalys yra sujungtos. Žmonių visuomenė turi būti tokia pat draugiška, pagrįsta abipuse parama. O mes savo egoizmu ją sukūrėme visiškai priešingą.
Atėjo laikas atlikti išsamią reviziją ir nuspręsti, kad privalome eiti prieš savo egoistinę prigimtį, siekdami užmegzti tinkamą ryšį tarp mūsų. Mūsų gera ateitis priklauso tik nuo to.
Aišku, kad pats sunkioje situacijoje esantis žmogus nežino, ką daryti, ir esant aplinkos spaudimui, yra sumišęs dėl užklupusių skolų ir įsipareigojimų. Belieka tik apgailestauti. Tačiau yra socialinių sistemų, kurios privalo apie tai galvoti. Jau dabar aišku, kad taip tęstis negali, nes artėjame prie visiško žlugimo.
Mums reikia integralios švietimo sistemos, kad ugdytume naują, draugiškesnį žmogų. Gamta mus tam įpareigoja. Mes esame sferos viduje kaip viena simbiozė, kur negyvoji gamta, augalai ir gyvūnai palaiko ir papildo vienas kitą. Visi, išskyrus žmogų!
Žmogus vienas nori viską valdyti be jokių ribų. Jam nerūpi, kad jis kenkia visai sistemai. Jei nesustabdysime žmogaus, jis sunaikins Žemės rutulį.
Todėl visos gamtos ir mūsų vidinės prigimties atžvilgiu privalome suvokti, kad priklausome vienai integraliai sistemai ir turime save ugdyti iš naujo.
#265121

Iš 2020 m. gegužės 15 d. TV laidos „Globalios perspektyvos“

Daugiau šia tema skaitykite:

Koronavirusas atskleidžia socialines problemas

Kaip tu jautiesi šiomis sunkiomis dienomis?

Ties raudona linija

Imame nedarbingumo atostogas visame pasaulyje
Susilpnėjus karantinui, žmogui tarsi akmuo nusirito nuo širdies, leisdamas šiek tiek įkvėpti, grąžindamas spalvas į jo gyvenimą. Jis nustojo jaustis tarsi ant peilio ašmenų.
Tarytum reikėtų džiaugtis? Bet, kita vertus, po to, kai turėjome laiko sustoti ir pamąstyti, mes suprantame, kad gyvenimas ir prieš koronavirusą nebuvo giedras, tad ar verta grįžti į ankstesnes lenktynes?
Mes nesuprantame, kad mūsų vystymasis buvo neteisingas, kaip egoistinės visuomenės, kuri vystosi nuo vieno smūgio iki kito, nuo krizės į krizę. Šitaip niekada nepasieksime laimės, o tik stengsimės išsisukti nuo nuolatinių smūgių.
Niekas nesimėgauja tokiu gyvenimu, kaip yra pasakyta: „Ne savo noru tu gimei, ne savo noru gyveni, ir ne savo noru mirsi.“ Mes tiesiog pripratome, kad toks gyvenimas, ir priimame kaip duotybę, nes neturime pasirinkimo.
Ir staiga atsiranda koronavirusas, ir pirmą kartą istorijoje pajaučiame, kad priklausome vienai žmonijai. Juk šis smūgis pasiekė visus. Tarsi žmonija būtų vienas žmogaus kūnas, apimantis visą žemę: galva Amerikoje, kūnas Anglijoje, viena ranka Rusijoje, kita Pietų Amerikoje, o kojos – Australijoje.
Ir staiga šis kūnas vienu metu gauna smūgius. Ir ne taip, kad vieną kartą stuktelėjo vienoje vietoje, o paskui kitoje – ne, smūgis užklupo iš karto visus. Tik kiekviename jis jaučiasi savaip, kaip mūsų kūne kiekvienas organas savaip suvokia skausmą.
Koronavirusas privertė mus pajausti, kad mes visi susiję kaip viena sistema. Ir tai – didelis atskleidimas. Staiga visas pasaulis vienu metu buvo sukrėstas, ir ne todėl, kad nukrito naftos kainos, išsiveržė vulkanas ar nusirito cunamio banga. Problema smogė ne tam tikroje vienoje atskiroje srityje, o visa sistema nustojo veikti. Ir ne dėl jos kaltės, o dėl žmogiškojo faktoriaus.
Žmogus nustojo dirbti! Visame pasaulyje taip dar nebuvo nutikę. Žmogus – serga ir negali dirbti. Ir tai yra tikras įrodymas, kad mums laikas susimąstyti apie žmonių visuomenę kaip apie vieną sistemą, kur visi susiję, priklauso vienas nuo kito ir turi rūpintis vienas kitu. Čia daugiau nėra vietos konkurencijai, kitu atveju panašūs virusai puls vis labiau.
Todėl koronavirusą galima laikyti žmonijos gelbėtoju. Tai ne virusas, bet visam pasauliui atskleidimas, kad žmonių visuomenė – tai integrali bendruomenė, susaistyta visomis kryptimis.
Negali būti kažkam gerai, jei kažkam šią akimirką yra blogai – arba visiems blogai, arba visiems gerai. Ir visas šis praregėjimas – dėl koronaviruso. Išeina, kad virusas – tai ne katastrofa, o vaistas, kuris padarys žmoniją šiek tiek sveikesnę, pakoreguos jos matymą, priartindamas prie tiesos.
#264375

Iš 2020 m. gegužės 5 d. 1232-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Koks bus pasaulis po koronaviruso?

Po pandemijos

Koks bus pasaulis po epidemijos?

Viena vertus, kovodami su koronavirusu šį tą laimėjome: įstengėme jį labiau ištirti, suprasti, netgi pradėjome kurti vaistus, palengvinančius ligą.
Kita vertus, epidemiologai perspėja apie antrosios epidemijos bangos pavojų rudenį. Virusas nepaliks mūsų ramybėje, kol nepakeisime žmonių visuomenės, ir šis integralus, pasaulinis smūgis nepakeis žmonijos veido.
Virusas privers mus vienytis visame pasaulyje ir įsisąmoninti, kad mus valdo viena aukštesnė jėga. Problema yra ne priešintis koronavirusui, o ta, kad esame priešingi aukštesnei jėgai. Žinoma, epidemija nesibaigs tol, kol tarpusavyje susivienysime, kad bent šiek tiek, pirmoje pakopoje prilygtume aukštesnei jėgai.
Sakoma, kad Kūrėjo smūgiai gydo. Ir iš tikrųjų tai – gydymas, juk virusas rodo mums, kaip skiriamės nuo aukštesnės jėgos. Ir taip vyksta kiekvienoje pakopoje: jeigu iš karto nesuprantame, ką reikia daryti, tai tučtuojau gauname smūgį ir kentėjimas verčia mus taisytis.
Tikėkimės, kad būsime protingi ir nepriversime savęs kentėti bergždiai, o suprasime, ką reikia daryti.

* * *
Viskas ateina iš Kūrėjo, iš aukštesnės jėgos, iš vieno šaltinio, kuris tiesiausiu keliu veda mus į tikslą iš dabar esamo taško į galutinį kūrimo sumanymą. Remdamiesi tuo, turime suprasti, kas vyksta su mumis, su visa žmonija, ir kokia yra epidemijos priežastis.
Visas problemas visada sukelia nukrypimas nuo tiesaus kelio, kuriuo turėjome eiti, jei tęstume idealų judėjimą nuo savo taško iki taisymosi pabaigos, t. y., nuo egoizmo, blogojo prado iki visiško išsitaisymo į Kūrėjo prigimtį, davimą ir meilę.
Visos mūsų būsenos, koronavirusas kyla dėl mūsų neatitikimo tam, ką reikėjo atlikti. Jei būtume ėję idealiu, tiesiu keliu, nebūtume jautę jokio spaudimo ar nemalonumų. Bet kadangi nejudame taip, kaip turėtume, ir atsiduriame netinkamoje vietoje, kyla kliūčių, atsižvelgdami į kurias, galime ištaisyti nukrypimą nuo kelio.
Nuklydome nuo teisingos krypties ir pradėjome naudoti savo egoizmą daugiau nei reikia, todėl esame sugrąžinti į kelią per smūgį, koronavirusą. Tuomet judame toliau ir vėl einame tiesiu keliu ir gauname naują smūgį: badą šalyje, kaip aprašyta Toroje.
Ir tada kitos bausmės viena po kitos: kraujas, varlės, utėlės ir kt. – visos dešimt bausmių prieš išeinant iš Egipto (iš mūsų egoizmo), kylant iš egoistinio proto į tikėjimą aukščiau žinojimo, į altruistinį protą, į davimo išmintį.
Kiekvienas kenčiantis šiame pasaulyje turi suprasti kančios priežastį. Tik tinkamai traktuodami smūgį, galime jį ištaisyti.
Jei gydomės nuo koronaviruso vaistais, tai tėra išorinė priemonė, kuri negali išgydyti mūsų iš vidaus bei ištaisyti ligos priežasties: mūsų neatitikimą Kūrėjui. Todėl tai nėra gydymas, ir liga grįš. Tikrasis vaistas – paprašyti Kūrėjo vienybės jėgos, kad sujungtų mus ir išstumtų iš dabartinės būsenos (kai esame dvasiškai nutolę vienas nuo kito) bei labiau mus suartintų.
Tik toks bus tinkamas gydymo būdas: Kūrėjas šviečia mums stipriau ir taiso mūsų santykius. Tai tinkamas vaistas, tikrai išgydysiantis visus koronavirusus. Antraip, vietoj vienų problemų kviečiame daug rimtesnes, ypač mūsų laikais, kai artėjame prie taisymosi pabaigos.
Gyvename vadinamojoje „paskutinėje kartoje“, kur žmonija ima jausti save kaip vieną organizmą, vieną šeimą aplink vieną Žemės rutulį, valdant vienai bendrai jėgai. Šiandien tai neigiamas poveikis, tačiau tikėkimės, kad rytoj jį pakeisime į teigiamą.
Tikrasis paskutinės kartos požymis yra tai, kad žmonija tampa integrali.
#264260

Iš 2020 m. gegužės 6 d. rytinės pamokos pagal Rabašo straipsnį „Apie grupės svarbą“

Daugiau šia tema skaitykite:

Įeiti į kūrimo mintį

Ką daryti, kai baigsis karantinas?

Koronavirusas keičia tikrovę X d.

Iš viršaus ateina smūgis iš karto visam pasauliui, visai žmonijai. Ir tai yra aiškus ženklas, kad esame paskutinėje kartoje ir pasiekėme vieną bendrą sistemą.
Iš aukštai į mus nebežiūri pavieniui, atskirai į kiekvieną šalį, o laiko mus kaip vieną organizmą, skatina grįžti į žmogaus, Adam, t. y. vienos sielos, pavidalą.
Bet kaip galima pripažinti, kad mano asmeninis noras ir visos visuomenės, visos žmonijos noras yra vienodai svarbūs, ir aš turiu teisę rūpintis savimi tik tiek, kiek rūpinuosi žmonija? Tai itin sunku, juk suduoda per skausmingiausią egoistinį tašką. Tačiau būtent tokia integrali atskaitos sistema, veikianti paskutinėje kartoje, ir turime prie jos prieiti.
Jei kiekviena tobulo organizmo ląstelė galvoja apie visą kūną kaip apie save, tai yra ženklas, kad kūnas sveikas.
Dvasinis pasaulis yra toje pačioje vietoje kaip ir materialus, tame pačiame nore mėgautis, kuris neišnyksta, ir tik pasipildo ketinimu, keičiančiu jo naudojimą. Žmogus lieka žmogumi, klausimas tik tas, kaip jis naudoja savo norą: artimo naudai ar vien savo labui.
Žinoma, ir toliau galvosime apie save, bet ar galime pradėti truputį galvoti apie kitus? Kitaip, gausime smūgius, vieną virusą po kito, kurie privers mus taisytis ir pamažu imsime galvoti integraliai, globaliai, kaip apie vientisą, tarpusavyje susijusią sistemą.
Bet tai bus sunkus kančios kelias. Vienas virusas paveikia visą pasaulį, ir jei nepradėsime galvoti vieni apie kitus, epidemija nesiliaus ir tik plėsis.
Kitas virusas bus toks, kad ne man reikės nuo jo saugotis užsidėjus kaukę ir laikantis atstumo, o saugoti kitus. Jei negalvosiu apie kitus, bus blogai man pačiam: ką nors užkrėsiu šiuo virusu, o kai tas pats virusas nuo jų sugrįš man, tuomet tikrai rimtai susirgsiu.
Tai išmokys mane rūpintis kitais: jaudinsiuosi tik dėl to, kad visi aplinkiniai būtų sveiki ir niekas neužsikrėstų mano virusu.
Juk jeigu perduosiu šį virusą kam nors, o paskui jį gausiu atgal, tai bus tikras smūgis. Štai tuomet susimąstysime, kaip neperduoti artimui ko nors blogo. Šie virusai ištaisys mūsų ketinimus, išmokys nekenkti kitiems. Gamta turi daugybę priemonių mums mokyti.
#264284

Iš 2020 m. gegužės 4 d. pamokos „Pasaulio vienybė paskutinėje kartoje“

Daugiau šia tema skaitykite:

Koks bus pasaulis po koronaviruso?

Jei norime būti sveiki…

Atvesti visą pasaulį į pusiausvyrą

Klausimas: Jūs traktuojate gamtą kaip kažką išmintingo, arčiau sąvokų „Kūrėjas“, „Dievas“, „Aukštesnis protas“. Kaip tai paaiškinti kabalos požiūriu?
Atsakymas: Kabala žiūri į gamtą kaip į aukštesnįjį protą, kuris turi savo dėsnius. Ši sistema yra absoliučioje pusiausvyroje ir siekia, kad mūsų menka egoistinė prigimtis būtų panaši, pusiausvyroje su ja.
Todėl, kai tik mes nukrypstame nuo visiškos visų gamtos dalių – negyvosios, augalinės, gyvūninės ir žmogaus – tarpusavio bendradarbiavimo kelio, tai iš karto vyksta kažkokie negeri posūkiai, neigiamos apraiškos gamtoje.
Jie gali būti maži – tokie, kad mes į juos nekreipiame dėmesio, ir gali būti rimti – tokie kaip uraganai, žemės drebėjimai, o praeityje – net didelių meteoritų kritimai ir pan.
Mes turime suprasti, kad gamta – tobula. Netobuli tik mes – jos mažoji dalis.
Mes palaipsniui judame į gerus tarpusavio ryšius, bet ne geruoju keliu, o priverstinai vykdydami gamtos, integracijos ir komunikacijos dėsnius. Todėl mes einame pirmyn, kaip tai vadinama, „su lazda į laimę“: gauname smūgius ir po truputį keičiame savo kelią.
Egoizmas visą laiką nori pasukti mus kairėn, o gamta mus muša, tada mes pasukame truputį dešinėn, ir esame tokios būsenos, kai balansuojame į dešinę, į kairę. Taip žmonija nuolatos juda su lazda į laimę.
Dabar jau pradedame suvokti, kad patenkame į aklavietę. Mes praėjome visas visuomenės egoistinio vystymosi stadijas ir šiandien galime suvokti, kad su savo egoistine prigimtimi nieko gero negalime pasiekti.
Žmonija praktiškai suvokė savo egoistinio vystymosi galą. Ji turi mokytis iš gamtos integralaus vystymosi, juk mes visi esame vienoje sistemoje. Šią sistemą mums reikia ištirti ir ja vadovautis.
Komentaras: Šiandien nėra problemos rasti medžiagos apie mūsų pasaulio globalumą, apie žmogaus abipusį ryšį su gamta. To iš tikrųjų reikia mokytis. Bet vis tik norėtųsi pereiti prie koronaviruso.
Atsakymas: O tai yra tas pats. Juk mūsų kryptis skiriasi nuo visos gamtos ir todėl sukelia tokias pasekmes kaip įvairių virusų atsiradimas, kurie priverstinai grąžina mus į normalią būseną.
#262766

Iš 2020 m. kovo 19 d. TV programos „Koronavirusas keičia tikrovę“