Pateikti įrašai su galutinis ištaisymas žyme.


Kabalistiniai terminai: „gmar tikun“

Dvasinis darbas, Pasaulio struktūra

каббалист Михаэль ЛайтманGalutinis išsitaisymas (gmar tikun) – tai visiškas, galutinis egoizmo ištaisymas į davimą ir meilę, kai ego paverčiame priešinga savybe.
Čia mums padeda kabala. Pasitelkus jos metodiką Šviesa veikia egoistinį norą ir pamažu kelia jį į naujus norus – davimą, meilę, susijungimą su kitais. Tai rimtas mūsų esmės pokytis į tai, kas priešinga jai.
Klausimas: Ar galima sakyti, kad šis pokytis tai perėjimas nuo egocentristinio pasaulio suvokimo prie visuminio pasaulio suvokimo?
Atsakymas: Žinoma.
#264598

Iš 2019 m. birželio 17 d. TV laidos „Kabalos pagrindai“

Komentarų nėra

Kam skubinti laiką, jei gyvenimas pralekia it akimirka?

Dvasinis darbas, Gyvenimo prasmė

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Sakote, kad iki visiško išsitaisymo liko 200 metų. Kas tie 200 metų žvelgiant iš amžinybės pozicijų? Pragyvenau daugiau nei penkiasdešimt metų, gyvenimas praėjo kaip akimirksnis. Kas tie 200 metų? Dar keturissyk tiek, – tai tiesiog niekai. Kam skubinti laiką?
Atsakymas. Skubiname ne laiką, o savo vystymąsi, tai, kaip greitai pasieksime savo tobulą būseną.
O jums norisi ir toliau tęsti savo nelaimingą gyvenimą? Kokia jo prasmė, jei nepasiekta amžina, tobula būsena, kai esate visiškai susijungęs su visais kūrinijos elementas ir su Kūrėju? Juk be to, daugiau nieko nėra.
Pasiekti tobulybę – tai mūsų vystymosi tikslas. Spartindami šį judėjimą keičiate raidos principą – nuo smūgių ir nelaimių į gerą vystymąsi, kai pats siekiate tobulumo būsenos. Štai ir viskas.
Iš esmės galite palikti kabalą ir niekuo neužsiimti. O po 200 metų jus „lazda į laimę“ atvys prie šios būsenos ir viskas bus kaip reikia. Bet kuriuo atveju prieisime galutinio ištaisymo ir pripildymo būseną.
#261476

Iš 2020 m. vasario 9 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kam skirta kabala?

Vienintelė, už viską atsakinga jėga

Tobulybė be išimčių

Komentarų nėra

Sugrįžimas prie meilės

Ateities visuomenė

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Kuomet visi atsikratys egoizmo ir taps tobuli, ar tuomet gims vaikai, ar jie bus tobuli nuo gimimo?
Atsakymas. Taip, visiškai tobuli. Tuomet pasaulis taps gyvūniniu ir visi vienas kitam darys tik gera, jokio blogio nebus.
Klausimas. Tuomet, kaip sakoma, vilkas gulės šalia ožiuko, o mažas berniukas žais su juo?
Atsakymas. Jeigu egoizmas galutinai ištaisytas, kaip gali būti, kad vienas kenktų kitam?
Klausimas. Kuo tuomet mis vilkas? Kuo jis bus sotus?
Atsakymas. Tiktai davimu kitiems, nereikės jokio maisto, iš viso nieko.
Kai tik pasaulis pradės po truputį artėti link galutinio ištaisymo, visos jo detalės pradės nykti iš mūsų pojūčių. Negyvoji, augalinė, gyvūninė gamta ir žmogus pereis į nematerialų lygmenį, nes egoizmo nebebus, nebebus materijos.
Materija tėra iliuzija, duota mums pajausti, kad turėtume su kuo dirbti, grąžindami save į altruizmą, įgydami davimo ir meilės savybę.

Iš 2017 m. vasario 26 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip pakilti virš egoizmo?

Ateities žmogus

Didelis egoizmas – didelis ištaisymas

Komentarų nėra

Ieškok ne nuskausminamųjų, o gydymo

Dvasinis darbas

Klausimas: Ar tiesa, kad kentėsime iki pat galutinio išsitaisymo?
Atsakymas: Kančia yra neištaisytų savo vietų pojūtis. Kai tik pradėsiu į jas žiūrėti teisingai, nebejausiu jų kaip kančių – pajausiu didelį dėkingumą už tai, kad Šviesa man parodė vietą, kurią galiu ištaisyti.
Kančia – tarytum skausminis signalas. Jeigu susižeidęs nejausčiau skausmo – tai būtų labai pavojinga, nes aš nesigydyčiau! Jei skausmą visgi jaučiu, tai jis (o ne pati žaizda) verčia mane gydytis.
Tad kyla klausimas: skausmas yra gerai ar blogai? Smegenyse galima atjungti tam tikrą nervų centrą ir nebejausi jokio skausmo. Tavo koja degs, o tu net nepajausi. Arba ranka įklius į stakles, o tu net nepastebėsi. Suprantama, kad skausmas – tai pagalba, kuri mums nurodo sugedimą! Todėl mums į jį reikia žiūrėti kaip į išsitaisymo priemonę.

Iš 2011 m. gegužės 6 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Komentarų nėra

Gyvojo vandens šaltinis

Dvasinis darbas

Pasaulinis kongresas „We!“, Naujasis Džersis, 4 pamoka

„Zohar“ – tai ypatinga knyga. Ji parašyta alegorijų kalba (midraš), poetišku stiliumi, o Baal Sulamas pridėjo savo kabalistinius komentarus. Todėl mes mokomės ir alegoriškai parašytą „Zohar“, ir tą patį pasakojimą išdėstytą kabalistine, moksline kalba, kur kalbama apie sfiras, parcufus ir pasaulius.
Baal Sulamas rašo, kad savo komentarą pavadino „Laiptais“/„Sulam“, nes jeigu tu nori pasiekti aukščiausią, nuostabiausią pakopą, tau trūksta tik laiptų. Jeigu laiptus tau paruošė, ir jeigu tu moki jais teisingai naudotis, žinai, kaip kilti jais, tu jau kyli į nuostabiąją viršūnę. Kokia tai viršūnė? Visiškas išsitaisymas (Gmar Tikun).
Visos kabalistinės knygos, kurias studijuojame, galiausiai turi atvesti mus į dvasinį pakylėjimą skaitant knygą „Zohar“. Tik būtina kreipti dėmesį į ketinimą mokymosi metu. Skaitant knygą „Zohar“ tai išties gyvybiškai būtina, nes gaila praleisti progą ir negauti Šviesos, kuri glūdi joje tokia koncentruota, stipria forma, skirta būtent visoms sieloms, kurios sugebės šia Šviesa ištaisyti save.
Todėl knygos „Zohar“ autoriai – kabalistas Šimonas su savo mokiniais šioje Knygoje parašė, kad tik ta karta, kuri pajus poreikį dvasiškai tobulėti, nusipelnys atskleisti šią Knygą, ir jos padedami ims kilti ir įstengs ištaisyti save.
Taip iš tikrųjų ir nutiko: beveik ištisus du tūkstantmečius Knyga „Zohar“ buvo paslėpta, apie ją nieko nežinojo, ir atsiskleidė ji tik prieš keletą šimtmečių. Bet ir tada žmonės nežinojo, ką su ja daryti, kol Baal Sulamas neparašė komentaro šiai Knygai. Skaitydami ją kartu su šiuo komentaru, galime suprasti, apie ką byloja knyga „Zohar“.
Iš čia būtina suprasti, kokia ši knyga svarbi, brangi ir ypatinga. Pradėdami studijuoti Knygą „Zohar“, turime žvelgti į ją labai delikačiai, nes joje glūdinti Šviesa tokia galinga, kad gali tiek atnešti naudos, tiek ir pakenkti.
Jeigu mes ignoruojame ketinimą ir skaitome ja ne tam, kad ištaisytume save, jeigu neatsistojame po ja kaip po gyvojo vandens versme, kuri apiplauna mus, kai nuolat laukiame, kad ji apvalys ir ištaisys mus, jeigu nemąstome apie tai, tai dar grubesnė tampa mūsų siela, nes pridedame jai avijut/noro storį. Ir atvirkščiai, jeigu skaitome ją teisingai, tai jaučiame labai stiprų poveikį.

Iš 2011 m. balandžio 1 d. kongreso „WE!“ 4-osios pamokos, Naujasis Džersis

Daugiau šia tema skaitykite:

Nedėkite daug prieskonių!

Tęsk ir atsiskleis…

Knygų knyga

Komentarų nėra

Pilnas sankryžų kelias

Valios laisvė

Mes ne tik turime galimybę pasiekti pasirinkimo laisvę, bet tiesiog privalome tai padaryti. Niekam nepavyks šito išvengti, juk to link mus stumia ir traukia visos Gamtos jėgos: ir tave, ir visus likusius, − bet kurį žmogų pasaulyje! Kiekvienas privalės kažkaip realizuoti savo valios laisvę.
Prieš mus nutiesti du keliai: Šviesos (kabalos) ir kančių kelias. Ir rinktis turime kiekvieną akimirką! Tai nereiškia, kad kažkada patekęs į kelių sankirtą kartą pasirinkau, pasukau į dešinę ar į kairę ir jau eisiu tuo keliu.
Pajudėjau metrą kuriuo nors keliu ir vėl stoviu prieš laisvą pasirinkimą, prieš kelių sankirtą. Pasirinkau, žengiau žingsnį šiuo keliu ir vėl patekau į naują sankryžą, kurioje vėl turiu rinktis. Kiekviename žingsnyje man duota pasirinkimo laisvė, du keliai priešais mane! Nuolatos, kiekvieną akimirką turiu rinktis vieną iš jų: judėdamas pirmyn iš vienos būsenos į kitą, kiekviename taške, kurdamas iš jų liniją, kelią į savo galutinį išsitaisymą, į Gmar Tikun.
Ir kiekviename tokiame taške turiu spręsti, kuria kryptimi iš visų 360 laipsnių judėsiu (juk taškas − tai apskritimas). Bet, iš esmės, visos šios kryptys susijungia į du galimus pasirinkimo variantus: Šviesos kelią ar kančių kelią.

Iš 2011 m. vasario 18 d. pamokos pagal straipsnį „Valios laisvė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Venkite loterijos

Tokia neapčiuopiama sąvoka − laisvė

Diena prasideda vakare

Komentarų nėra

Šviesioji Purimo šventė

Realybės suvokimas, Šventės

Esame ekrano viduje, ant kurio atsispindi mūsų savybės. Ir jeigu jos egoistinės, tai atitinkamai priešais mus rodomi mūsų norai mėgautis negyvajame, augaliniame, gyvūniniame ir „žmogaus“ lygmenyse (jų dydis 0−1−2−3−4) ir mes juos matome kaip mus supantį pasaulį. Vadinasi, mano matoma, jaučiama ir gyvenama tikrovė − tai žymė, atspindys to, kas yra mano viduje (minčių ir norų).
O jeigu greta savo bendrosios prigimties (gavimo savybės) įgyju dvasinę prigimtį (davimo savybę), tai it kompiuterio ekrane man atsiveria dar vienas langas, kuriame matau aukštesnįjį pasaulį − savo sielos jėgas. Ir dabar atpažįstu, kad tai, ką matau pirmajame lange yra mano gaunančiųjų jėgų projekcija, o antrajame lange piešiu savo susijungimo (dėl davimo) su kitais žmonėmis formą.
Kiek galiu susijungti su kitais bent jau lygmenyje „nedaryk kitam to, ko nemėgsti pats“, tiek galėsiu pažinti dvasinį pasaulį. Ir dabar viskas priklauso nuo mano išskaičiavimo: kaip kaskart žadinu save perkelti tikrovę iš materialaus pasaulio į dvasinį.
Pati tobuliausia dvasinė būsena tai „purim“, iš žodžio „pur“ − lemtis, tenai mano norai yra ištaisyti, esu susijungęs su visomis sielomis, o savąją pagal savybių panašumo dėsnį esu pripildęs Šviesa.
Purimas − tai galutinio ištaisymo šventimas. Švęsdami šią šventę tarsi pritraukiame iš šios ištaisytos būsenos, į kurią norime įsijungti, ištaisančią ir sujungiančią mus jėgą.
Paprotys šią dieną dėvėti kaukes ir persirengti būdingus šiai šventei kostiumais kilo iš to, kad Aman (egoistinis noras) apsivelka Mordechaj (altruistinis noras) apdarais, ir mes galime į didžiulius Aman norus gauti Mordechaj savybės Šviesą.
Todėl per Purimo šventę turime paprotį valgyti trikampio formos sausainius, kurie vadinami „Aman kišenėmis“, nes kišenės simbolizuoja norą gauti. Mums būtina iš Aman gauti šiuos norus ir padedant Mordechaj, per Chasadim Šviesą, davimo savybę, ištaisyti juos, kad būtų su ketinimu dėl davimo. Tada galėsime gauti Šviesą Chochma − atskleisime Kūrėją, t. y. galutinio ištaisymo būseną.

Iš 2011 m. kovo 15 d. paskaitos „Kabala tautai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Purimo istorija – atskleisti, kas paslėpta

Purimas– tai ištaisyto pasaulio gimimas

Komentarų nėra

Purimo istorija – atskleisti, kas paslėpta

Dvasinis darbas, Šventės

Žinoma, kad visi įvykiai aprašyti Purimo istorijoje − tai užuomina į ištaisymą, kurį reikia praeiti. Tik svarbu iš poetiškos, spalvingos pasakojimų kalbos šiuos ištaisymus pervesti į kalbą apie kokybiškus vidinius pokyčius, idant suprastume, jog kalbame tik apie mūsų tarpusavio ryšio stiprinimą.
Juk pasakojimo („Megilat Ester“, „Ester pasakojimas“) pradžioje pasakyta apie Izraelio tautą: kad yra viena tauta, kuri išbarstyta tarp visų tautų, kitaip tariant tarp visų žmonių, kurie veržiasi „tiesiai į Kūrėją“ (Israel, jašar kel), slypi egoizmas. Šis juos skiriantis ego ir atveda prie to, kad tautai gresia sunaikinimas.
Tačiau, kai Izraelio tauta (t. y. mes visi su jumis, kurie siekia Kūrėjo) supranta, jog būtina susijungti draugėn ir atlieka veiksmą, idant susijungtų, tada Mordechaj jėga kyla, o Aman jėga krinta, ir mes galime kontroliuoti savo egoizmą, mus skiriančią neapykantą.
Juk kiekviename iš mūsų yra savas Aman, ir jį galime „pakabinti ant medžio“ − ant mirties medžio, kuris virsta gyvybės medžiu. Ir taip atskleidžiame Kūrėją. Juk būtent Jį paslepia ir atskleidžia „Megilat Ester“ (atskleidimas to, kas paslėpta − megale/atskleisti, ester/paslėptis). O dirbdami su šiomis jėgomis − Mordechaj ir Ester − atskleidžiame Kūrėją.
Kūrėjas, aukščiausioji jėga nė karto nepaminėta istorijoje „Megilat Ester“: pasakojama apie karalių Achašveroš, bet ne apie Kūrėją, nes Jis atsiskleidžia kaip ištaisytų kelim užpildymo pasekmė. Kūrėjas jaučiamas tik ištaisytuose kelim kaip jų tarpusavio davimas. Tą meilę, kurią jaučiame vieni kitiems, kai esame ištaisytos būsenos, ir yra aukščiausios jėgos, Kūrėjo atskleidimas.
Skaitant istoriją „Megilat Ester“ svarbu ne tik įspėti kokia dvasinė savybė slepiasi po kokiais personažais: kur ten Zeir Anpin (ZA), kur Malchut (karalienė Ester), ką ji slepia ir kaip prisijungia prie ZA ir prie Mordechaj (Bina).
Mordechaj − tai davimo, Binos savybė, o Aman − visi netyrieji BEA pasauliai, netyras noras/klipa, Žaltys, „beždžionė“ vietoj žmogaus (beždžionė/kof rašoma kaip raidė „kuf“ (ק), jos ilgas pagaliukas, nutysta žemiau eilutės tarsi beždžionės uodega ir maitina netyrus norus). Tačiau svarbiausia − rasti, kokios savybės išreiškiamos šiomis sampratomis mūsų tarpusavio santykių atžvilgiu.

Iš 2011 m. kovo 20 d. pamokos pagal „Šamati“ straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Šviesioji Purimo šventė

Purimas– tai ištaisyto pasaulio gimimas

Komentarų nėra

Purimas – išsitaisymo pabaiga

Dvasinis darbas, Šventės

Įvairių tautų šventės, kaip įprasta, rengiamos kokio nors istorinio įvykio, vykusio šiame pasaulyje, garbei.
Kadangi Izraelio tauta kadaise atsiskyrė nuo kitų tautų dėl ypatingos misijos – kad ištaisytų savo žmogiškąją prigimtį, o po to į ištaisymą atvestų visą žmoniją – tai ir jos šventės turi ypatingą, su šituo susijusią prasmę.
Istorija, aprašyta „Ester ritinėlyje“ (Megilat Ester) (apie Mordechajų, karalių Achašverošą, princesę Ester, išgelbėjusią nuo mirties žydus, kuriuos sugalvojo pražudyti piktasis Hamanas) ir yra skirta Purimo šventei, ji būtent ir paaiškina, kaip pasiekti šio tikslo. Todėl parašyta, kad ateityje visos šventės, išskyrus Purimą, atšaukiamos, nes jos metu šitoje pakopoje šviečia pati didžiausia Šviesa, apimanti visas ankstesnes pakopas.
Visos Izraelio tautos šventės simbolizuoja ypatingas būsenas dvasinių pakopų laiptuose, kuriais kylame iš šio pasaulio į Begalybės pasaulį, įgydami vis didesnį panašumą į Kūrėją duodant, mylint, tarpusavyje jungiantis.
Todėl kiekviena aukštesnė pakopa apima žemesnes pakopas kaip ją sudarančias. Purimas kaip pati aukščiausia pakopa, suprantama, apima visas ankstesnes, smulkesnes pakopas, kurios anuliuojamos jos atžvilgiu ir į ją įeina. Galų gale, išskyrus Purimą, nebeliks jokios kitos šventės.
Kaip ateinama į šią šventę? Visas mūsų „darbas“ grįstas maldos (MAN) iškėlimu dėl vienybės ir tarpusavio meilės, kurią stengiamės pasiekti – juk ji skirta atskyrimo taisymui. Iš pradžių turime susijungti pakopoje „davimas dėl davimo“, kuri reiškia Mordechajaus savybę.
Kai jau ateiname iki „karališkųjų vartų“ (kaip pasakojama apie Mordechajų, sėdintį karaliaus vartuose), tai ten sutinkame savąjį Hamaną – mums atsiskleidžiantį milžinišką, siaubingą egoistinį norą. Tada reikia jį ištaisyti ir į jo kelim gauti Šviesą su Mordechajaus ketinimu „dėl davimo“. Taip gaunama Mordechajaus Šviesa į Hamano kelim ir pasiekiama Išsitaisymo pabaiga (Gmar Tikun).
Mums reikia iš savosios prigimties, savojo egoistinio noro pasiimti jėgą, „dvasinį indą“ ir prie šių norų pridėti ketinimą „dėl davimo“, kad šis pradėtų mus valdyti, „apžergti jį per viršų“, kaip kad Mordechajus „išjojantis viršuje ant žirgo“.

Iš 2011 m. kovo 20 d. pamokos pagal straipsnį iš knygos „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Šviesioji Purimo šventė

Purimo istorija – atskleisti, kas paslėpta

Purimas– tai ištaisyto pasaulio gimimas

Komentarų nėra

Purimas– tai ištaisyto pasaulio gimimas

Dvasinis darbas, Šventės

Kiekviena kita būsena gimsta tik su sąlyga, kad ankstesnioji būsena visiškai „išsisėmė“.
Pasėtas į žemę grūdas turi visiškai supūti, idant iš jo ankstesnės būsenos, kuri jaučiama kaip nereikalinga ir nenaudinga, gimtų nauja pakopa.
Todėl apie Purimo šventę parašyta, kad Zeir Anpin miega ir dėl to Malchut pasineria į tamsą ir tik iš šios tamsos būsenos galima pasiekti pačią didžiausią Šviesą, būseną, kuri vadinasi Purimu ir atitinka Galutinį Išsitaisymą.
Jeigu Zeir Anpin nepraleidžia Šviesos į Malchut, tuomet jaučiamės esą ištremti, negalime įsijungti į Malchut ir susivienyti.
Tačiau kančios ir tamsa priverčia mus reikalauti iš Zeir Anpino jėgų susijungti, kad galėtume įsijungti į Malchut, į vieną bendrąją sielą.
Taip pagimdome kitą savo pakopą.
Kibirkštis, kurią gauname savo vidinio darbo pradžiai – tai ta pati šventa, mažoji žvakė, kurią kiekvienas turime savyje surasti.
Kai galėsime šią kibirkštį įžiebti, tuomet pradėsime taisyti savo pagrindinį egoistinį norą ir iš jo ruošti alyvą žibalinei lempai.
„Chanuka“ (iš žodžio „chanu-ko“ – „sustojome čia“) – tai tik trumpas atokvėpis kelionės viduryje, tarp vidinių būsenų, kurios vadinasi Jom Kipur (Roš Ha Šana, kelionės pradžia) ir Purimo (galutinio ištaisymo).
Chanukos metu uždegdami žvakę virš noro mėgautis ištaisome tik duodančiuosius kelim. O kai ateiname į Purimo šventę, tai naudojame būtent patį norą. Todėl Purimo šventės simbolis – tai jau ne žvakė, deganti virš alyvos–noro, o vynas, pripildanti norą Šviesa.

Daugiau šia tema skaitykite:

Purimo istorija – atskleisti, kas paslėpta

Šviesioji Purimo šventė

Komentarų nėra